Civilinė byla Nr. 2A-472-221/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11604-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 

73.2.6.1; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-628-944/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Ž. M. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Ž. M. ir A. P. 70 947,75 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas iš dalies pakeitė savo reikalavimą, t. y. pareiškė prašymą aukščiau nurodytas pinigines sumas priteisti vien iš atsakovo A. P.

Nurodė, kad 2008 m. birželio 15 d. Didžiojoje Britanijoje dėl A. P., vairavusio Ž. M. priklausančią transporto priemonę „Mercedes Benz ML320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris suteikia draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 17 188,62 GBP (70 947,75 Lt) sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, sumokėjęs Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – A. P.) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – Ž. M.), raštu kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 70 947,75 Lt, tačiau bendraatsakoviai reikalaujamos sumos nesumokėjo. Paaiškino, kad biuras moka draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir Biuro regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsiranda nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento. Savo pareigą ieškovė įvykdė 2010 m. rugpjūčio 2 d. sumokėdama Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą. Būtent nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir turi būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinys teismui pateiktas 2013 m. liepos 12 d., tai yra nepraleidus trejų metų ieškinio senaties termino.

Atsakovas A. P. atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas išmokėjo prašomą sumą Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui, nereiškia, kad ši suma pagrįsta. 2010 m. birželio 8 d. rašte Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras nurodė sumas, iš kurių susideda prašoma išmokėti kompensacija, tačiau nei minėtasis biuras, kreipdamasis į ieškovą, nei ieškovas, kreipdamasis į teismą nenurodė, kuo grindžiamos šios sumos: dėl kokių priežasčių bei kokiu pagrindu kompensacija už turtinę žalą sudaro 9 820,42 GBP, o kompensacija už asmens sužalojimą – 2 325 GBP, kas yra ieškovo išlaidos, kokiu būdu apskaičiuojamos ir juo pagrįstos administravimo išlaidos. Susipažinus su pretenzija, matyti, kad nukentėjęs asmuo transporto priemonę „VW Passat“ SE TDI, registracijos numeris (duomenys neskelbtini), įvertino 5 000 GBP, o jos remontui reikiamus kaštus – 4 000 GBP. Dėl šių aplinkybių neaišku, kodėl kompensacija už turtinę žalą viršija 9 000 GBP. Pagal pretenzijoje nurodytus apgadinimus mažai tikėtina tokia didelė minėtos transporto priemonės remonto kaina. Iš pretenzijos taip pat matyti, kad nukentėjęs asmuo nebuvo smarkiai sužeistas: gydėsi ambulatoriškai. Detalesnių duomenų apie nukentėjusio asmens sveikatos būklę, diagnozę, taikytą gydymą nėra. Nesant pagrįstų įrodymų apie žalos dydį, ieškinys negali būti tenkinamas. Be to, ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas ir dėl ieškinio senaties termino. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 1.128 straipsnis) Ieškovas nėra pateikęs duomenų apie tai, kada Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 2008 m. birželio 15 d. eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimą. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų I skirsnio 5 straipsnio 1 dalį, kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas. Tokį prašymą Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui Biurui pateikė 2010 m. birželio 8 d. Tikėtina, kad, vadovaujantis Biurų tarybos vidaus nuostatuose įtvirtintu reglamentavimu, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajam visą žalą atlygino kažkuriuo metu tarp 2009 m. birželio 8 d. ir 2010 m. birželio 8 d. Šis momentas pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį laikytinas ieškinio senaties termino pradžia. Ieškinio dėl nuostolių atlyginimo senaties terminas prasidėjo ne vėliau kaip 2009 m. birželio 8 d. ir baigėsi ne vėliau kaip 2013 m. birželio 8 d. Tuo tarpu ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą 2013 m. liepos 12 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismo posėdžio metu atsakovas prašė sumažinti prašomą priteisti sumą dėl sunkios jo turtinės padėties. Nurodė, kad šiuo atveju visiškas nuostolių atlyginimo principas negali būti taikomas, nes sukeltų sunkias pasekmes atsakovui ir jo šeimai.

Atsakovė  Ž. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu (3 t., b. l. 84–91) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo A. P. 50 235,82 Lt nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 875,78 Lt žyminį mokestį ir 619,79 Lt už dokumentų vertimą; priteisė atsakovui A. P. iš ieškovo 394,07 Lt išlaidas už teisines paslaugas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad transporto priemonė „Mercedes Benz ML320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ „Regitra“ duomenimis yra registruota Ž. M. vardu. 2008 m. gegužės 3 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi iš Ž. M. automobilį nusipirko A. P. 2008 m. birželio 15 d. Jungtinėje Karalystėje vairuodamas įsigytą automobilį A. P. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas nukentėjusio asmens automobilis „VW Passat“, o nukentėjusysis patyrė nugaros, liemens ir kaklo sužalojimus. Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras 2010 m. birželio 8 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, prašydamas sumokėti 17 188,62 GBP kompensaciją. Kadangi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2010 m. rugpjūčio 2 d. pervedė Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biurui 17 188,62 GBP, išsiuntė Ž. M. bei A. P. pretenzijas dėl 70 947,75 Lt.

Dėl senaties termino teismas nurodė, kad iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Teismas nustatė, kad ieškovas pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą įvykdė 2010 m. rugpjūčio 2 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Teismas konstatavo, kad ieškinys šioje byloje pareikštas nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.

Teismas nurodė, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai.  Teismas darė išvadą, kad įstatyme nenustatytas privalomas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimas. Nagrinėjamoje byloje A. P. pateikė paprastos rašytinės formos automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė Ž. M. pardavė automobilį „Mersedes Benz M320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui A. P. Eimo įvykis, kurio metu padaryta žala įvyko 2008 m. birželio 15 d., todėl teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad šio eismo įvykio metu, minėtas automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui A. P., todėl pastarasis privalo atlyginti kilusią žalą.

Dėl ieškovo reikalaujamos sumos pagrįstumo teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Bendradarbiavimo nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu ir, tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Tik esant aiškiam Biuro ar draudiko pageidavimui, prieš priimdamas sprendimą žalos sureguliavimo klausimą sprendžiantis nacionalinis draudikų biuras informuoja draudiką arba Biurą. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose. Teismas darė išvadą, kad atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad Įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsakovas ginčija patirtos žalos dydį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad transporto priemonė “VW Passat SE TDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra visiškai sugadinta, remonto kaina viršija transporto priemonės vertę. Dėl šių aplinkybių Didžiosios Britanijos draudikų biuras atlygino transporto priemonės likutinę vertę. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 3 915 GBP suma už sugadintą automobilį neatitiko nustatytų reikalavimų ar buvo nepagrįsta, todėl teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai prašo atlyginti šią sumą. Nukentėjusiajam buvo atlygintos pakaitinio automobilio nuomos išlaidos – iš viso 5 905,42 GPD. Atsakovas teigia, kad ženkliai skiriasi nuomotų automobilių kaina, todėl šios išlaidos turtėtų būti mažinamos. Teismo nuomone, ieškovas leistinais įrodymais pagrindė reikalavimą priteisti už pakaitinių automobilių nuomą bendrą sumą 1 542,02 GBP.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nukentėjusiajam už sveikatos sužalojimą atlyginta 2 325 GBP suma yra pagrįsta, atsakovas jokių duomenų, paneigiančių pateiktus duomenis, nepateikė.  

Kita nukentėjusiojo išlaidų suma susidarė už teisines „IntegrityLegal LLP“ paslaugas, t. y. 2 801,21 GBP. Teismas nurodė, kad net ir sumažinus priteistinos sumos dydį už pakaitinių automobilių nuomą iki 1 542,02 GBP, bendras žalos dydis viršija 5 000 GBP, todėl 2 801,21 GBP suma apskaičiuota ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, matyti, kad  „IntegrityLegal LLP“ sumažino apskaičiuotą sumą 58,75 GBP iki 2 801,21 GBP. Atsakovas paneigiančių duomenų dėl šių sumų nepateikė.

Ieškovo nurodyta 2 241,99 GBP suma yra Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro žalos administravimo mokestis, kuris apskaičiuojamas procentine išraiška nuo draudimo išmokos. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad ši suma buvo apskaičiuota nuo 14 946,63 GBP. Teismui sumažinus priteistinos sumos dydį už pakaitinio automobilio nuomą nuo 4 885,42 GBP iki 522,02 GBP, atitinkamai buvo perskaičiuotas iš šis mokesčio dydis, t. y. Didžiosios Britanijos draudikų biuro mokestį teismas sumažino nuo 2 241,99GBP iki 1 587,48 GBP. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė reikalavimą dėl 12 170,71 GBP pagrįstumo, todėl sprendė, kad ši suma turi būti atlyginta atsakovo.

Atsakovas prašė mažinti prašomą priteisti sumą dėl sunkios jo turtinės padėties. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys dėl atsakovo turtinės padėties, gaunamo darbo užmokesčio, turimų įsipareigojimų ir išlaikomų asmenų, šeiminės padėties, nesudaro pagrindo mažinti prašomą priteisti sumą. Kadangi  prievolė tinkamai neįvykdyta, todėl teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – 50 235,82 Lt, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde (3 t., b. l. 123–137) ieškovas prašo teismo:

1. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymais:

1.1. Priimti prejudicinį sprendimą šiais ES teisės aiškinimo klausimais:

1.1.1.              Ar Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punkto nuostata numatanti, kad „...kiekvienas nacionalinis draudikų biuras pagal savo valstybės privalomojo draudimo teisės aktus užtikrina žalos sureguliavimą jo teritorijoje įvykus draudžiamam įvykiui, padarytam transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė yra apdrausta“, turi būti aiškinama taip, kad sprendimą dėl eismo įvykiui ir jo metu padarytos žalos atlyginimui taikomos teisės bei jos apimties priima tos valstybės nacionalinis draudikų biuras, kurio teritorijoje įvyko eismo įvykis, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos nacionaliniam draudikų biurui nesuteikta teisė spręsti užsienio valstybės teisės taikymo klausimų?

1.1.2.              Ar Europos Komisijos pripažintų ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuris buvo adresuotas visoms valstybėms narėms (Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnis), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų nuostatos, jas perkėlus į nacionalinę teisę, yra privalomos tik nacionaliniams draudikų biurams, ar ir tretiesiems asmenims?

1.1.3.              Kaip turėtų būti suprantamos ir aiškinamos kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB), kuriuo yra įgyvendinama Direktyva (2009/103/EB), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostatos - „Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu.“ ir 10 straipsnio nuostatos – „Biurai, kuriems taikomos šio skirsnio nuostatos, abipusiškai sarantuoja atlyginti visas pasai šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas iš tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne“?

1.1.4.              Ar Biurai, atsižvelgdami į Direktyvos (2009/103/EB) ir kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3, 5, 10 straipsnių nuostatas, tenkindami kitų išimtinai už žalos administravimą kompetentingų biurų reikalavimus, veikia pagal ES abipusio pripažinimo principą?

1.1.5.              Ar vadovaujantis abipusio pripažinimo principu Biuro priimto sprendimo tenkinti kito išimtinai kompetentingo biuro reikalavimą pagrįstumas gali būti be pagrįstų argumentų kvestionuojamas nacionalinės teisės lygmenyje, Biurui reiškiant atgręžtinį reikalavimą?

1.1.6.              Ar toks valstybės narės teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas ar reglamentavimo aiškinimas nacionaliniuose teismuose, kai Biuras, tenkindamas išimtinai kompetentingo administruoti žalą nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, pakartotinai taiko eismo įvykio valstybėje veikiančių teisės aktų nuostatas, būtų laikomas tinkamu Direktyvos (2009/103/EB) ir ją įgyvendinančio sprendimo (2003/564/EB)) nuostatų perkėlimu į nacionalinę teisę?

1.1.7.              Ar Direktyvos (2009/103/EB) 3 straipsnio nuostata „Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė“ turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė pati ar per įgaliotas žalų atlyginimo įstaigas turi be išlygų prisiimti atsakomybę už tiek savo šalyje, tiek kitose valstybėse narėse įvykusių eismo įvykių metu toje valstybėje registruotomis tačiau neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą?

1.2.              Kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal pagreitintą procedūrą, nes teismui kreipusis su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, galimai būtų stabdomas ir kitų analogiškų bylų teismuose nagrinėjimas, kas sąlygotų ne tik Biuro atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo apsunkinimą (TPVCAPDĮ 23 straipsnis); bylos šalių, kurių turtui ir lėšos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turto ir lėšų ilgą įšaldymą; bet ir paliestų visą Lietuvos kelių transporto sistemą, nes galimai didėtų atskaitymai į Biuro iždą (TPVCAPDĮ 34 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymas „Dėl atskaitymų nuo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų“), kas sąlygotų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių įmokų didėjimą.

2. Netenkinus Biuro prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, skundžiamą sprendimą pakeisti ir Biuro ieškinį tenkinti visiškai, nuostolių atlyginimą priteisinant iš A. P.

3. Prijungti prie nagrinėjamos bylos pridedamus įrodymus.

4. Priteisti iš bendraatsakovio A. P. Biurui už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį (621 Lt) ir dokumentų vertimo į valstybinę kalbą išlaidas (72,80 Lt).

            Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas Biurui priteistinų nuostolių dydį, nepagrįstai taikė Lietuvos, o nevertino Didžiosios Britanijos teisės nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, ir taip nukrypo Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, kad „...Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma“. “Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.“ „...kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą...“. Nepaisant minėto išaiškinimo, skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas reikalavimo fakto klausimą, nepagrįstai taikė Lietuvos teisės principus – proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo, net nevertindamas, ar Didžiosios Britanijos teisės sistemoje galioja analogiški teisės principai, kokia galėtų būti jų taikymo apimtis, nustatant padarytą žalą bei mokant išmoką Didžiojoje Britanijoje. Minėti Lietuvos teisės principai galėjo būti taikomi tik sprendžiant Biuro atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo, o ne išmokėtos išmokos dydžio nustatymo (nustatoma pagal Didžiosios Britanijos teisę) klausimus.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo aiškinti ir taikyti Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas arba kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus ES taisės aktų nuostatų aiškinimo klausimas. Nagrinėjamu atveju yra aktualus ES teisės aktų normų, nustatančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo principus ir sąlygas ES erdvėje, aiškinimas. Apeliantas mano, kad nagrinėjamu atveju, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, būtinas papildomas Direktyvos (2009/103/EB), bei kartu su direktyvą įgyvendinančiu Komisijos sprendimu (2003/564/EB), paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų 3, 5, 10 straipsnių nuostatų turinio aiškinimas, kurį turėtų atlikti ESTT. Pažymėjo, kad nacionalinis teismas yra įpareigotas užtikrinti ES teisės viršenybę, taip pat įpareigotas aiškinti nacionalinės teisės nuostatas, atsižvelgiant į direktyvų bei jas įgyvendinančių sprendimų nuostatas, kas nagrinėjamu atveju buvo atlikta nepakankamai išsamiai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 4–7) atsakovas A. P., atstovaujamas atstovės advokatės Agnės Paškevičiūtės, prašo teismo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, ginčijamą Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra tikslinga kreiptis į ESTT ieškovo nurodomais klausimais, o ginčijamas Kauno apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti nepakeistas. 2003 m. liepos 28 d. priimtas Komisijos sprendimas dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) (toliau – Komisijos sprendimas (2003/564/EB). Komisijos sprendimo (2003/564/EB) priedo priedėliu Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų susitarimas (toliau – Biurų susitarimas) jame išvardinti draudikų biurai (toliau – Biurai) susitarė laikytis 2002 m. gegužės 30 d. Biurų tarybos priimtų vidaus nuostatų privalomųjų nuostatų bei, kai taikoma, II ir III skirsnių neprivalomųjų nuostatų. Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) buvo pateikti 1 Biurų susitarimo priedėlyje. Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad visas žalas Biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo Biuro interesais. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės nuostatomis) ir žalos sureguliavimu. Atsižvelgiant į pastarąją nuostatą, esant aiškiai išreikštam prašymui, Biuras informuoja draudiką arba atitinkamą Biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Sutiktina su tuo, kad Komisijos sprendimas (2003/564/EB) adresuotas visoms valstybėms narėms (ši nuostata įtvirtinta Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnyje). Tačiau, atsakovo nuomone, tai neleidžia daryti ieškovo pageidaujamos išvados, jog Bendradarbiavimo nuostatai neapibrėžtą kiekvienos valstybės narės asmenų ratą. Biurų susitarimo turinys lemia, kad šis susitarimas sudarytas tarp Biurių ir taikytinas Biurams: 1 straipsnis „<...> biurai savo tarpusavio santykiuose įsipareigoja 2              straipsnis„<...> biurai suteikia abipusius įgaliojimus kitiems pasirašiusiems biurams savo vardu ir savo narių vardu draugiškai sureguliuoti bet kokią žalą 4 straipsnis „<...> kiekvienas susitarimą pasirašęs biuras gali nuspręsti pasitraukti iš šio susitarimo 5 straipsnis „Šis susitarimas yra sudarytas tarp toliau nurodytų susitarimą pasirašiusių Biurų pagal teritorijas, už kurias kiekvienas iš jų yra atsakingas <...>“. Analogiška išvada dėl adresatų taikytina ir Bendradarbiavimo nuostatų atžvilgiu. Dėl šios priežasties manytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teisingą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, pagal kurią laikoma, jog Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Tuo atveju, jei būtų laikomasi nuostatos, kurios primygtinai laikosi ieškovas, aukščiau paminėti ES teisės aktai turėtų būti „konstruojami“ taip, kad neapdraustą transporto priemonę valdantis ir ja disponuojantis asmuo, kuris šia priemone padaro žalos kitam asmeniui, turėtų teisę dalyvauti žalos sureguliavimo procese, būtų informuojamas apie tokio proceso eigą, galėtų pasisakyti dėl nukentėjusiam asmeniui mokėtinų sumų, t. y. aukščiau paminėti ES teisės aktai turėtų apibrėžti ir neapdraustos transporto priemonės savininko (valdytojo) teises bei pareigas. 2009 m. rugsėjo 16 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva (2009/103/EB)). Direktyvos (2009/103/EB) tikslas – užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Direktyvos (2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos LR TPVCAPDĮ). LR TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką dėl ES valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, kai Biurui pranešama apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią autoavariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes ir kuo greičiau informuoja draudiką ar atitinkamą nacionalinį Biurą. Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 10 straipsnį Biurai abipusiškai garantuoja atlyginti mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje. Dėl žalos atlyginimo sprendžiantis Biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu. Tai apspręsta jau minėtais Bendradarbiavimo nuostatais, Direktyva (2009/103/EB) bei šią direktyvą įgyvendinančiais teisės aktais, konkrečiai Lietuvos Respublikoje – LR TPVCAPDĮ. Kaltininkas (asmuo, padaręs autoavariją neapdrausta transporto priemone) nefigūruoja žalos sureguliavimo procedūroje (žalos nustatymo ir nuostolių nukentėjusiajam asmeniui atlyginimo procese). Biuro regreso teisė į kaltininką kildinama iš LR TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies, kuri nustato, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal LR TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies punktą. Atsakovo nuomone, ši nuostata nereiškia, jog dėl autoavarijos atsakingas asmuo negali kvestionuoti dėl padarytos žalos išmokėtos sumos pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovo nuomone, ieškovo ieškinio pagrindą ir dalyką sudarančios aplinkybės nepatenka į aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti, sąrašą. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė tik dokumentus, patvirtinančius prašomos priteisti sumos dydį, tačiau ši suma nebuvo detalizuota ir nebuvo aiški, taip pat nebuvo aišku, kokiais terminais ar etapais bei kam ji buvo mokama. Pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje bei bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas atsakovo prašymu teikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos ieškovas gavo iš Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro. Susipažinęs su šiais įrodymais atsakovas A. P. juos vertino ir teikė pastabas bei atsikirtimus, ypač atkreipdamas dėmesį į nepagrįstai didelę sumą pakaitinio automobilio nuomai. Nors ieškovas ir nesutinka su tokia pozicija, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra išaiškinęs, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kokį laikotarpį nukentėjusiems asmenims atlyginamas pakaitinio automobilio (pakaitinių automobilių) nuomos mokestis, koks leistinas ar kompensuotinas šio mokesčio dydis ir pan. Pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą, tačiau priimtą sprendimą tinkamai motyvavo, jame vadovavosi aktualiais įstatymais ir kitais teisės aktais. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo minimi protingumo ir teisingumo kriterijai yra universalūs kiekvienos demokratinės teisinės sistemos kriterijai. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikia Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro rašto ir jo vertimo į nacionalinę kalbą kopiją bei apeliaciniame skunde nurodo, kad šio ir kitų į bylą pateiktų įrodymų būtinybė iškilo tik priėmus skundžiamą teismo sprendimą. Atsakovo nuomone, Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro raštas neturėtų būti priimtas ir vertinamas su kitais šioje byloje surinktais įrodymais. Ieškovas šį įrodymą galėjo gauti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes jau tuomet buvo aišku, jog atsakovas ginčija iš jo prašomų priteisti sumų pagrįstumą, taip pat ginčija ir pakaitinio automobilio, kuris buvo išnuomotas nukentėjusiam asmeniui nuomos kainą.

Atsakovė  Ž. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

            Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikia rašytinius įrodymus – 2014 m. lapkričio 12 d. Didžiosios Britanijos Transporto priemonių draudikų biuro atsakymą i ieškovo paklausimą ir LR Transporto priemonių draudikų biuro vidinio susirašinėjimo raštą dėl teismo sprendimo (3 t., b. l. 138–143), kuriuos prašo priimti, nes, anot apelianto, būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo priėmus skundžiamą sprendimą. 

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis). Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas šiuos įrodymus galėjo gauti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes jau tuomet buvo aišku, jog atsakovas ginčija iš jo prašomų priteisti sumų pagrįstumą, ginčija ir pakaitinio automobilio, kuris buvo išnuomotas nukentėjusiam asmeniui nuomos kainą. Taigi šių įrodymų pateikimo būtinybė vėliau neiškilo, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių negalėjo pateikti susirašinėjimo su Didžiosios Britanijos draudikų biuru bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, atsisako juos priimti. 

  Byloje nagrinėjamas specialus žalos atlyginimo atvejis – sprendžiamas žalos, atsiradusios dėl neapdraustos transporto priemonės vairuotojo veiksmų kitoje ES šalyje ir išmokėtos nukentėjusiam asmeniui – nacionaliniam draudikų biurui, atlyginimo klausimas. 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl 2008 m. birželio 15 d. Jungtinėje Karalystėje įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė atsakovui nuosavybės teise priklausantis, įregistruotas,  privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdraustas automobilis „Mersedes Benz M320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei kito asmens vairuojamas automobilis “VW Passat SE TDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala; kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovas. Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras yra išmokėjęs žalos atlyginimą. Šią išmoką ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresiniu reikalavimu siekia prisiteisti iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens – atsakovo.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Apeliantas nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią Bendradarbiavimo nuostatai taikytini išimtinai tik draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo santykiams, nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/20014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Apelianto vertinimu, kasacinis teismas neįvertino esminės aplinkybės, jog Bendradarbiavimo nuostatai buvo paskelbti su Europos Komisijos sprendimu, kuris buvo skirtas valstybėms narėms, ir laikytinas bendrojo pobūdžio teisės aktu bei taikytinas tiek nacionaliniams draudikų biurams, tiek tretiesiems asmenims. Kilus neaiškumui dėl Komisijos sprendimo (2003/564/EB) bei Direktyvos (2009/103/EB) normų aiškinimo, apeliantas siūlo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

               Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Nagrinėjamoje byloje vertindama ieškovės prašymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra, nes Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, teismų praktikoje sprendžiant analogiškus reikalavimus jais vadovaujamasi. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės vadovavosi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies, 23 straipsnio 5 dalies normomis, Bendradarbiavimo nuostatais; sprendė, kad Didžiosios Britanijos draudikų biurui, nustačius atsakingą už žalą asmenį, atlygintinos žalos dydį, o Lietuvos transporto priemonių draudiko biurui atlyginus valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, nacionaliniam biurui žalą, Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę regreso tvarka susigrąžinti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio, pareigos apsidrausti neįvykdžiusio asmens. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 išaiškino, kad nacionalinio draudiko, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo faktinį pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisnius santykius, sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas pagal byloje surinktą medžiagą, todėl atsisakytina kreiptis į ESTT. 

Dėl taikytinos teisė, priteistinų nuostolių dydžio

              Kasacinis teismas dėl poreikio nustatyti užsienio teisės turinį, kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, pažymėjęs, kad, siekiant išsiaiškinti užsienio teisės taikymo poreikį, reikšmingi dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirma, tai santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų, kurių pagrindu vienos valstybės biuras kompensuoja kitos valstybės biurui už pastarojo atlygintą žalą, padarytą ne toje valstybėje registruota transporto priemone. Antra, tai santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakingo už žalą ar pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens, kurių pagrindu Biuras siekia kitos valstybės biurui sumokėtų išmokų grąžinimo.   Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, spręsdami eismo įvykio metu (kai eismo įvykis įvyksta užsienyje) patirtos žalos administravimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPDĮ - Nacionalinių draudikų biuro bendradarbiavimo nuostatai arba Bendradarbiavimo nuostatai), kurie reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. 

Nagrinėjamu atveju Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje, t. y. Didžiojoje Britanijoje, galiojančiais teisės aktais (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurai, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai - turintys didesnę įrodomąją galią (CPK197 straipsnio 2 dalis, Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Pažymėtina, kad šie įrodymai ir buvo vertinti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui), atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose - TPVCAPDĮ (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras – sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti  atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis) turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo atsakovui ginčijant šią aplinkybę (kaip yra šiuo atveju), ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pateikė prašomos priteisti sumos – 17 188,62 GBP, detalizaciją (1 t., b. l. 107–108) su priedais, iš kurios matyti, kad 17 188,62 GBP reikalavimą sudaro: 1) 9 820,42 GBP draudimo išmoka dėl nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos (už sugadintą automobilį VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. lapkričio 24 d. išmokėta draudimo išmoka 3 915 GBP (1 t. b. l. 134–135, 146–147), už pakaitinio automobilio nuomą laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d. draudimo išmoka 4 885,42 GBP 2009 m. sausio 29 d.  išmokėta nukentėjusiajam automobilio nuomos paslaugas suteikusiai įmonei „PROXIMO LTD“ (1 t., b. l. 136–137), už pakaitinio automobilio nuomą laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. nukentėjusiajam 1 020,00 GBP draudimo išmoka išmokėta 2010 m. kovo 18 d. (1 t., b. l. 132–133, 156–159); 2) 2 325,00 GBP draudimo išmoka dėl nukentėjusiojo patirtos asmens žalos; 3) 2 801,21 GBP nukentėjusįjį atstovavusios teisininkų kontoros „Integrity Legal LLP“ patirtos išlaidos (1 t., b. l. 130–131, 144–145);  4) 2 241,99 GBP žalos administravimo mokestis už Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro patirtas išlaidas administruojant žalą. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo tik dėl Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro sumokėto pakaitinio automobilio nuomos mokesčio priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d., t. y. dėl 4 885,42 GBP. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas atsakovo prašymu teikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos ieškovas gavo iš Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro. Susipažinęs su šiais įrodymais atsakovas A. P. juos vertino, teikė pastabas bei atsikirtimus, atkreipdamas dėmesį į nepagrįstai didelę sumą pakaitinio automobilio nuomai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo prieštaravimus, byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kad pirmuoju laikotarpiu privalėjo nuomotis tokią brangią transport priemonę, kad nebuvo galimybės nuomotis pigesnę, ką padarė antruoju laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d., kuomet nuoma kainavo tik 1 020 GBP. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog asmuo turi teisę į nuostolių atlyginimą, konkrečiu atveju į pakaitinio automobilio nuomą, nesuteikia pagrindo šią teisę realizuoti bet kokiu būdu, t. y. nesilaikant proporcingumo ir ekonomiškumo principo. Nesutiktina su apeliantu, kad šie principai taikyti nepagrįstai. Sutiktina su atsakovo atstove, kad protingumo ir teisingumo kriterijai yra universalūs kiekvienos demokratinės teisinės sistemos kriterijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra išaiškinęs, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad Anglijos teisė paremta bendraisiais teisės principais (2 t., b. l. 125–126). Atkreiptinas dėmesys į paties ieškovo teismui pateiktus raštu JK nacionalinio draudikų biuro paaiškinimus, kad nuomos kainos skiriasi dėl to, kad pirmuoju laikotarpiu automobilis buvo nuomojamas iš didelės valstybinės bendrovės, taikančios konkrečias kainas, o antruoju laikotarpiu buvo nuomojama iš mažesnės, nepriklauomos bendrovės, nustatančios savas kainas (2 t., b. l. 98–101, 102–104). Pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodė JK draudikų biuras, nuoma priklauso nuo ieškovo finansinės padėties (2 t., b. l. 102–104). Jei nepasiekiamas susitarimas dėl bylos, byla perduodama teismui, kompensaciją nustato teisėjas; teismas, spręsdamas ginčą, gali vadovautis savo nuožiūra (2 t., b. l. 125–130).

Esant nurodytoms aplinybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovo prašomą priteisti sumą, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo, jame vadovavosi aktualiais įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

n u t a r i a:

           Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Virginija Lozoraitytė

Arūnas Rudzinskas

Egidijus Tamašauskas