Administracinė byla Nr. A-1294-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03839-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–19).
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Atsakovui nustatyta pareiga supažindinti pasirašytinai pareiškėją su jo teisėmis individualiai ir tai pažymėti apskaitos žurnale, nurodant, kiek laiko truko darbas su kalinamuoju individualiai išaiškinti jo teises, pareigas ir atsakomybę, nurodyti datą nuo kada pradėtas individualus darbas su kalinamuoju. Pareiškėjas paaiškino, kad visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo kalinamas neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, perpildytose kamerose, kuriose yra įrengti pertekliniai baldai. Sanitarinių mazgų kamerose įrengimas neatitiko 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Naudodamasis tualetu jautė diskomfortą dėl kameroje esančių kitų kalinamųjų ir dėl pareigūnų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir unitazu. Kamerose buvo daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nes neįrengta papildoma vėdinimo sistema. Žiemos metu netinkamai kameros apšildomos, o pro langus vėdinimas yra nepakankamas. Kamerose laikosi nuolatinis pelėsis, vietomis pažeistos sienos, todėl byra tinkas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas ir atskiros vėdinimo sistemos neturi. Vandens šildymas kamerose sukelia didesnį drėgmės lygį. Šaltuoju metu laiku kameros temperatūra yra žemiau nustatytos normos, nes vienintelė vėdinimo sistema yra natūrali, per langus, todėl langus yra būtina atidaryti. Sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjo sveikatą ypač per kvėpavimo takus, sukėlė kosulį, dusulį, gerklės perštėjimą, buvo atsiradę kelių ir alkūnių bėrimo židiniai – odos raukšlėjimas, nagų žydėjimas, šaltis ypač veikė sąnarius. Pareiškėjas kentėjo didelius nepatogumus. Gyvenamosiose patalpose panaudota uždrausta medžiaga – asbestas. Be to, neužteko vietos visiems asmenims, esantiems kameroje, vienu metu pavalgyti prie stalo. Asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami ir indai, ir veidas, sukėlė didžiulius orumo pažeminimo jausmus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, orumo pažeminimas, dvasinis sukrėtimas, kankina nemiga, dažnai skauda galvą, pasidarė agresyvus ir dirglus, sutriko sveikata, pavojus būti susargdintam sunkia liga – vėžiniais susirgimais. Dėl antisanitarinių sąlygų pareiškėjas gydėsi nuo odos grybelinio susirgimo. Pareiškėjui nebuvo tinkamai išaiškintos jo teisės, pareigos ir atsakomybė jam suprantama kalba, nes yra Rusijos pilietis ir lietuviškai nesupranta. Nurodė, kad skelbė bado akciją dėl netinkamų administracijos suteikiamų sąlygų.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur dokumentų rengimo išlaidas (b. l. 91–99).
4. Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius bei kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Suimtieji/nuteistieji, atvykę į įstaigą supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių jie turi laikytis ir jų nepažeidinėti. Pareiškėjui atvykus į įstaigą, jis taip pat buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais, buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis ir pan. patvirtina jo parašas, kuris turi būti ant blanko „Supažindinimas“.  Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-iojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 160–167).
6. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde teigia, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Pažymėta, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. gruodžio 13 d. (1 parą) Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Kitomis dienomis pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką (tik 1 parą), darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.
7. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką (2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d., iš viso 271 parą) nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.
8. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepatvirtino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kamerų netinkamos drėgmės, temperatūros normatyvų neužtikrinimo pareiškėjo buvimo laiku atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nebuvo pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą. Tinkamai kameras vėdinant per langus, būtų išvengta didelio drėgmės susidarymo ir pelėsio.
9. Teismas pažymėjo, kad dviaukščių lovų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl lovų įrengimo atmesti. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti vienas stalas, viena taburetė kiekvienam. Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas dažniausiai buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl turėjo galimybę valgyti prie stalo. Taigi tokio inventoriaus įrengimas kamerose laikomų asmenų skaičiui buvo pakankamas, mažas stalas, kėdės negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių tokiu mastu, kad būtų atsiradusi neturtinė žala. Argumentai, kad stalas, kėdės buvo mažos, iš esmės yra susiję su ribotu kamerų plotu.
10. Pareiškėjas teigė, kad asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas praustuvėje, kurioje plaunami ir indai, ir veidas, sukėlė didžiulius orumo pažeminimo jausmus. Tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti. Asmeniniai skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių ir apatinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius vertino kaip niekuo nepagrįstus.
11. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateikta informacija, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kuriuose apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Be to, kaip nurodė atsakovas, šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, tačiau lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi, o III-io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taigi, teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose esantys šiferio lakštai buvo sulaužyti ir dėl to į aplinką išsiskyrė asbesto plaušeliai, spręsta, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti.
12. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus ir kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, ir dėl to galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į laikotarpio trukmę, kai pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (1 parą), neužtikrintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis (271 para), į pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus, nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręsta, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Teismas pareiškėjui priteisė 500 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
13. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria rėmėsi atsakovo atsakovas, šiuo atveju netaikytina.

III.

14. Pareiškėjas K. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą (b. l. 172–182).
15. Pareiškėjas nurodo, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, atsakomybe ir pareiga kalint Lukiškių TI-K, kadangi atsakovas neturi reglamentuotos tvarkos dėl tokio naujai atvykusių asmenų supažindinimo.
16. Pareiškėjo teigimu, vienintelis tikslus gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdas yra miegamųjų vietų skaičius kameroje, todėl negalėjo būti remiamasi atsakovo pateiktais rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenimis. Taip pat teismas nepagrįstai neeliminavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad visi priklausantys ir pertekliniai baldai neteisėtai užima plotą gyvenamojoje patalpoje.
17. Pareiškėjas mano, kad kameros negali būti įvardijamos kaip higienos normas atitinkančios patalpos, nes jos yra per mažos dideliam asmenų skaičiui laikyti, konstatuojant ploto trūkumą, savaime atsiranda sąlyga dėl antisanitarinės aplinkos.
18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris nenustatė pažeidimo dėl gyvenamojoje patalpoje laisvai prieinamo civilinėje apyvartoje uždrausto asbesto buvimo.
19. Pareiškėjas mano, kad teismas atliko neišsamią faktų analizę, netinkamai įvertino visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė kankinimus ir nežmonišką elgesį. Teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, suteikiant pareiškėjui pavojingas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo kompensacija. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinę ir fizinę žalą.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 191–195), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
21. Teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
22. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 187–189).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui K. K., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.
25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
26. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nustatė, kad 1 parą nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis, atsakomybe ir pareigomis. Tačiau šį pareiškėjo teiginį paneigia į bylą pateiktas Supažindinimas (b. l. 125), kuriame įrašytas patvirtinimas „Aš supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, mano teisėmis, pareigomis ir draudimais“ ir yra pareiškėjo parašas. Supažindinimą taip pat pasirašė Lukiškių TI-K atstovas. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodo bendro pobūdžio teiginius, kad asmenys, kalinami Lukiškių TI-K, nėra supažindinami su savo teisėmis. Tačiau nenurodo jokių su jo konkrečiu atveju susijusių individualių aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie galėtų paneigti į bylą pateiktą Supažindinimą, patvirtintą paties pareiškėjo parašu.
29. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
30. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
31. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. kalint Lukiškių TI-K tik 1 parą buvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pažeidimo dieną (2015 m. gruodžio 13 d.) pareiškėjui teko 2,67 kv. m ploto, kai kitomis dienomis jam teko nuo 3,93 kv. m iki 8,09 kv. m, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą.
33. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu tik 1 parą buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, o kitomis dienomis pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ir kamerose būdavo tik 1–2 žmonės, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog šiuo atveju kameros yra antisanitarinės vien dėl to, kad yra per mažos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimų, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai paneigia, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę jo nurodyti higienos normų pažeidimai.
34. Dėl pareiškėjo bendro pobūdžio teiginių, susijusių su draudimu naudoti asbesto gaminius, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo teiginius dėl asbesto gaminių naudojimo Lukiškių TI-K.
35. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
37. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, 271 parą buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jų tik 1 parą papildomai nebuvo užtikrinta ir minimalaus ploto norma, o kitų pažeidimų nenustatyta. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).
39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.
40. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
41. Teisėjų kolegija nevertina atsakovo argumentų dėl prašymo atlyginti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kadangi tokio atsiliepime į apeliacinį skundą suformuoto prašymo tenkinimas būtų nesuderinamas su non reformatio in peius principu, draudžiančiu pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį. Akcentuotina, jog atsakovas, nesutikdamas su tam tikra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. (K. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

              Skirgailė Žalimienė