Civilinė byla Nr. 3K-3-416/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07758-2012-8

    Procesinio sprendimo kategorijos: 45.5; 119.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 3 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei N. Z. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo; tretieji asmenys – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ teismo prašė priteisti iš atsakovės N. Z. 2132,73 Lt įsiskolinimo už šilumos energiją, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį butui adresu: (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei nuosavybės teise. Su atsakove nesudaryta individualios šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, buto šilumos tiekimo–vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl UAB „Vilniaus energija“ žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuotąją energijos pirkimo–pardavimo sutartį. 2011 m. spalio 19 d. atsakovė pateikė ieškovui prašymą, kuriame nurodė, kad bute nėra šildymo sistemos gyvatuko ir šilto vandens tiekimo sistemų bei prašė nuo 2011 m. spalio 14 d. siųsti sąskaitas tik už bendrojo naudojimo patalpų (laiptinės) šildymą. 2011 m. spalio 24 d. ieškovo atstovas nuvykęs į butą surašė apžiūros aktą ir išvadose nurodė, kad bute yra panaikinta karšto vandens sistema, vonios pašildytuvas, vidaus šildymo sistema. Ieškovo vertinimu, atsakovė nėra pateikusi jokių dokumentų dėl atsijungimo nuo namo šildymo ar karšto vandens sistemos šilumos įrenginių teisėtumo, todėl atsijungimas laikytinas neteisėtu ir atsakovei išlieka prievolė mokėti už šilumos energiją tol, kol nebus atlikti visi teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai.

Ieškovo teigimu, atsakovės prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą dėl to, kad nesilaikyta išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nepagrįstas, nes Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja vartotojo, bet ne šilumos tiekėjo teisę, o ne pareigą kreiptis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka į ginčus nagrinėjančias institucijas – Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos ir Valstybinę kainų energetikos kontrolės komisiją. Šios institucijos įtrauktos dalyvaujančiais byloje asmenimis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje kilo šilumos energijos vartotojo (atsakovės) ir šilumos energijos tiekimo įmonės (ieškovo) ginčas dėl atsijungimo nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos tinkamo įforminimo ir įteisinimo bei šilumos energijos tiekimo atsakovės butui nutraukimo teisėtumo bei apmokėjimo už tiektą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., ir padarė išvadą, jog šis ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, o 34 straipsnio 3 dalyje – kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją kainų ir tarifų taikymo.

Ieškovui buvo žinoma apie atsakovės deklaruojamą atsijungimą nuo šilumos perdavimo tinklų, taigi prieš ieškovui kreipiantis į teismą dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, jis turėjo pareigą pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, šia tvarka jis dar gali pasinaudoti.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 5 d. nutartimi tenkino ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir trečiojo asmens Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atskiruosius skundus bei nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo tai, kad ginčas byloje kilo dėl įsiskolinimo už tiektą šilumos energiją atsakovės butui priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013, išaiškino, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Kitoks nagrinėjamos normos aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonė reikšdama reikalavimą apmokėti už vartotojo suvartotą šilumos energiją kreipdamasi į Valstybinės energetikos inspekciją pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą. Toje pačioje byloje kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis netaikoma tais atvejais, kai energetikos įmonė kreipiasi dėl skolos už suvartotą energiją priteisimo, nes pagal šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėja vartotojų ar energetikos įmonių skundus dėl energetikos įmonių taikomų kainų ir tarifų, o ne dėl energetikos įmonės reikalavimo priteisti skolą iš vartotojo už tiektą šilumos energiją.

Byloje kilo ginčas dėl įsiskolinimo priteisimo ir nėra ginčų dėl galimų neteisėtų ieškovo veiksmų paskirstant šilumos kiekį, tvarkant suvartojamos šilumos energijos apskaitą ir pan., kuriems spręsti turėtų būti naudojamasi ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Byloje atsakovė nurodė atsijungusi nuo centralizuotos daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau dėl to ieškovas reikalavimų byloje nepareiškė. Taigi ginčas dėl įsiskolinimo priteisimo nagrinėtinas teisme, jis neturi būti nagrinėjamas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovė N. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį. Kasatorė savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Šilumos ūkio įstatymas reglamentuoja tik pasirinktinę skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o privalomą ikiteisminę tvarką reglamentuoja Energetikos įstatymas, t. y. šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalis.

Ginčuose dėl įsiskolinimo už šilumos energiją tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo energetikos įmonė turėtų pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma išankstine ginčo ne teisme nagrinėjimo tvarka, kai atsakovai yra tie asmenys, kurie nemokėjo už šilumos energiją. Energetikos įmonės teigimu, atsakovai neteisėtai atsijungė nuo centralizuotos šilumos įrenginių. Byloje ginčas kilo ne tik dėl įsiskolinimo už šilumos energiją, nes atsakovė ginčija ir nesutinka su ieškovo taikomu šilumos paskirstymo metodu, šilumos energijos apskaita, o ieškovas nesutinka ir ginčija atsakovės įvykdytą šilumos energijos tiekimo nutraukimą atsakovės bute, šildymo būdo pakeitimą. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo už atsakovų buto šildymą, tačiau atsakovė teigia, kad į jos buto patalpas, kurios buvo šildomos krosniniu (vietiniu) šildymu, nebuvo faktiškai tiekiamas joks centralizuotos šilumos kiekis, už kurį ieškovas reikalauja apmokėti pagal ieškovo neteisėtai pritaikytus šilumos paskirstymo metodus. Kasatorės teigimu, UAB „Vilniaus energija" ieškinys pareikštas dėl šilumos energijos tiekimo nutraukimo, apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimų ir energijos apskaitos bei šilumos paskirstymo metodikos taikymo ir šilumos energijos kainų ir tarifų taikymo, ir tai spręstina išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013, išdėstytais išaiškinimais, kuriais, be kita ko, nurodyta ir tai, kad teismas privalo labai gerai įvertinti tikrąjį bylos šalių ginčo teisinį santykį, nes yra atvejų, kai išankstinė tvarka yra privaloma ginčuose dėl įsiskolinimo už šilumos energiją.

              Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai ginčo dalyką ir pagrindą vertino tik pagal ieškinio argumentus, visiškai neįvertindamas atsakovės atsiliepimo argumentų, nors nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ZAO „Grinvej“ v. Vytauto Zarembos IĮ „Kiaunė“, bylos Nr. 3K-3-68/2011).

Byloje kasatorė nesutinka su ieškovo taikomu šilumos paskirstymo metodu, šilumos energijos apskaita, o ieškovas nesutinka su šilumos energijos tiekimo nutraukimu atsakovės bute, šildymo būdo pakeitimu ir atsakovės įvykdytais apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimais. Taigi Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad nėra šalių ginčo dėl galimų neteisėtų ieškovo veiksmų paskirstant šilumos kiekį, tvarkant suvartojamos šilumos energijos apskaitą ir kt.

              Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai vertino galimybę šalių ginčą priskirti ginčams, patenkantiems į Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, kuriuos išankstine tvarka nagrinėja Valstybinė kainų energetikos kontrolės komisija, nors iš tikrųjų šalių ginčas kilo dėl šilumos energijos apskaitos ir apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimų, kuriuos pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį išankstine tvarka nagrinėja tik Valstybinė energetikos inspekcija. Išnagrinėjusi ginčus Valstybinė energetikos inspekcija (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, Valstybinės energetikos inspekcijos 2013 m. rugsėjo 29 d. nuostatų 10.11 punktas) turi teisę fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo (Nuostatų 12.2 punktas).

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai, toliau pateikiama šio atsiliepimo argumentų santrauka:

              Pagal precedento taikymo taisyklę teismai privalo vadovautis savo sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis, aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013, pateiktais išaiškinimais. Nurodytoje ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyse, priimtose civilinėje byloje AB ,,Panevėžio energija“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-118/2014 ir civilinėje byloje UAB ,,Ukmergės šiluma“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-119/2014, išaiškinta, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Kitoks nagrinėjamos normos aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonė reikšdama reikalavimą apmokėti už vartotojo sunaudotą šilumos energiją pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą. Šie išaiškinimai reiškia ir tai, kad svarbu nustatyti, kurios šalies iniciatyva (ieškovo ar atsakovo) byloje keliami klausimai dėl ginčytinų šilumos ūkio veiksmų. Nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-589/2013, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl ieškovės skolos šilumos tiekimo įmonei priteisimo, o toks ginčas negali būti visa apimtimi išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Įstatyme nenustatyta Valstybinės energetikos inspekcijos ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė kitai šaliai netinkamai vykdant sutartines prievoles, ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Tiek nurodytoje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje ieškovas – šilumos tiekėjas – kreipėsi į teismą dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas kartu su atsakovo pateikiamais argumentais nustato būtent ginčo nagrinėjimo ribas, bet ne ginčo dalyką. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad ginčo dalyką lemia būtent ieškinio dalykas ir pagrindas – pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-443/2011; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. Volosenkino individuali įmonė „Žiebtuvas“, bylos Nr. 3K-3-534/2012, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486-2012). Byloje priimtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas visiškai pagrįstai įvertino ginčo dalyką pagal tai, kokį reikalavimą ieškinyje išdėstė ieškovas (priteisti įsiskolinimą). Sprendžiant išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos taikymo klausimą, būtina tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir nustatyti ginčo dalyką. Atsakovas, atsikirsdamas į reikalavimą priteisti skolą už šilumos energiją, gali nurodyti aplinkybes, kuriomis siekia paneigti ieškinio reikalavimus, pvz., kurios patenka į išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Tačiau tai nereiškia, kad toks ieškinio reikalavimas nagrinėtinas ne teisme, o ikiteisminį ginčo nagrinėjimą atliekančiose institucijose. Priešingu atveju, teismui vertinant atsakovo argumentus reikšmingais, kai sprendžiama, ar teisme, ar ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka turėtų būti nagrinėjamas reikalavimas dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, atsakovo iniciatyva iš esmės bet kada ieškinys galėtų būti paliktas nenagrinėtas. Nagrinėjamoje byloje, nors atsakovė ir remiasi atsijungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos aplinkybe, tačiau iš to nekyla ieškovo pareigos kreiptis į institucijas, įgaliotas nagrinėti skundus ir ginčus ikiteismine tvarka. Ieškovo reikalavimas negalėtų būti išnagrinėtas ir (ar) patenkintas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nes ikiteisminės institucijos atsisakytų nagrinėti ginčą, kaip neturinčios kompetencijos nagrinėti klausimų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai šilumos tiekėjas pareiškia vartotojui reikalavimą priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją

CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nutartimi paliko nenagrinėtą UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei N. Z. dėl 2132,73 Lt įsiskolinimo už šilumos energiją konstatavęs, kad šio ginčo išsprendimui Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, pagal kurią tam tikrus ginčus ikiteismine tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir šiam teismui perdavė bylą nagrinėti iš esmės nurodęs, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka ne tiems atvejams, kai šilumos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo įsiskolinimo už suvartotą energiją priteisimo.

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia teisės klausimą, suformuluotą šalių pateiktuose kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį, t. y. šilumos tiekėjui pareiškus reikalavimą vartotojui priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją, o vartotojui atsikirtimuose į tokį reikalavimą nurodžius atsijungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo įrenginių ir faktinį energijos, tiekiamos šilumos tiekėjo, nevartojimą, ar toks ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, ar ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje.

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Analogiška nuostata, apibrėžianti Valstybinės energetikos inspekcijos kompetenciją nagrinėti ginčus ne teisme, išdėstyta Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų 10.11 punkte.

Energetikos įstatyme, kituose specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti Valstybinės energetikos inspekcijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veiklos tikslai, funkcijos, įgaliojimai ir apibrėžta jų kompetencija energetikos sektoriuje, tarp jų ir sprendžiant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus. Tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydamos, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo tvarka kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013, išaiškinta, kad, siekiant nustatyti, ar tam tikram energetikos srityje kilusiam ginčui taikytina išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, visų pirma reikia tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir nustatyti ginčo dalyką. EĮ 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai vartotojas kreipiasi dėl inter alia netinkamos energijos apskaitos ir dėl to esančio nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją, bet ne tada, kai šilumos energijos tiekėjas kreipiasi dėl vartotojo skolos už suvartotą energiją priteisimo. Kitoks nagrinėjamos normos aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonė reikšdama reikalavimą apmokėti už vartotojo suvartotą šilumos energiją kreipdamasi į Inspekciją pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą. Šie išaiškinimai vėliau patvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyse, priimtose civilinėje byloje AB ,,Panevėžio energija“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-118/2014, ir civilinėje byloje UAB ,,Ukmergės šiluma“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-119/2014, kuriose taip pat pažymėta tai, kad Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nėra kompetentinga duoti privalomų nurodymų kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta Inspekcijai ar Komisijai teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė dėl kitos šalies netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, ar priverstinio nuostolių išieškojimo.

Taigi sprendžiant klausimą, ar tam tikram energetikos srityje kilusiam ginčui taikytina išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, visų pirma reikia tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir nustatyti ginčo dalyką. Nagrinėjamoje byloje pareikštas vienintelis reikalavimas – priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją. Šis reikalavimas, prašoma priteisti įsiskolinimo suma lemia ginčo teisinį santykį ir ginčo (ieškinio) dalyką. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavimą, yra ieškinio pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktas). Ieškinio dalykas ir pagrindas, taip pat atsakovo atsiliepime išdėstyti atsikirtimai į ieškinį, nurodant nesutikimą su ieškinio dalyku ir patvirtinančias tokį nesutikimą aplinkybes, apibrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Pažymėtina tai, kad, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, nors ieškovas su atsakove nesudarė rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau šalių ginčas dėl įsiskolinimo už šilumos energiją kilo iš šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių, nes pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį šalims ir nesudarius rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties, ji laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Atsakovė teigė jai priklausantį butą atjungusi nuo šilumos tiekimo sistemos. Konstatuotina, kad pagal teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Šiaulių energija“ v. R. J., bylos Nr. 3K-3-119/2013). Byloje teismams sprendžiant ieškinio palikimo nenagrinėto klausimą nekonstatuotos faktinės aplinkybės apie atsakovės buto šilumos įrenginių teisėtą atsijungimą nuo šilumos tiekimo sistemos, dėl to atsakovės teiginiai apie atsijungimą nuo daugiabučio namo šilumos tiekimo sistemos ir iš jos tiekiamos šilumos energijos nevartojimą nepaneigia šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių, iš kurių kyla atsakovės pareiga sumokėti už šilumos energiją. Taigi byloje ginčo dalykas yra įsiskolinimo už šilumos energiją faktas ir dydis, šalių ginčas kilo iš sutartinių šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių. Tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepatenka į ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijų kompetenciją, šie ginčai tiesiogiai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikant CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškinį palikti nenagrinėtą, kai nesilaikyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir perdavė bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 12,32 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria byla perduota nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, šis teismas paskirstys bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

                                                                                                                              Vincas Verseckas