Administracinė byla Nr. A⁶⁰²-27/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02143-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1.1.2; 9.1.5; 9.8.2

 (S)

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir A. A. dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI, vietos mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo) atliko A. A. (toliau – ir pareiškėjas) mokestinį tyrimą ir nurodė pareiškėjui pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus. Šių trūkumų ir prieštaravimų pareiškėjas nepašalino. Vykdydama 2010 m. spalio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-66, Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punkto nuostatomis bei taikydama VI skyriuje įtvirtintą išlaidų metodą, Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. A. pajamų ir išlaidų analizę ir nustatė, kad šeimos bendros (pareiškėjo ir jo sutuoktinės) 2006 metais gautos pajamos sudarė 158.169,31 Lt, iš kurių: 18.463,73 Lt buvo pareiškėjo gautos su darbo santykiais susijusios pajamos (pareiškėjo sutuoktinė 2006 metais su darbo santykiais susijusių pajamų negavo); 109.000,00 Lt DnB Nord banko paskola, 2006 m. rugpjūčio 3 d. suteikta pareiškėjui ir jo sutuoktinei; 705,58 Lt banke piniginių lėšų likutis; 30.000 Lt pareiškėjo tėvas 2006 m. rugpjūčio 22 d. pervedė į jo asmeninę banko sąskaitą. Nustatyta, kad patirtos išlaidos sudarė: 388.487,01 Lt, iš kurių 11.083,64 Lt sumos lizingo įmokoms per 2006 metus; 26.600 Lt pradinė įmoka automobiliui įsigyti; 2.314,83 Lt pareiškėjo sutuoktinės gyvybės draudimo įmokos; 109.000 Lt įsigytas žemės sklypas; 1.814,84 Lt palūkanos už paskolą; 34.132,8 Lt šeimos vidutinės vartojimo išlaidos; 203.540,90 Lt įsigytos 100 proc. UAB „Tėvynė“ akcijos. Minėtas akcijas pareiškėjas įsigijo 2006 m. rugpjūčio 22 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi iš fizinių asmenų V. M. ir A. K.: iš akcininkės V. M. 890 paprastųjų vardinių akcijų už 2.500,90 Lt; iš akcininko A. K. 5.744 paprastąsias vardines akcijas už 201.040 Lt. 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas įnešė grynais pinigais 2.510 Lt į savo sąskaitą AB „Swedbank“ ir 2006 m. rugpjūčio 31 d. bankiniu pavedimu V. M. už akcijas sumokėjo 2.500,90 Lt. Tą pačią dieną (2006 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjas įnešė grynais pinigais 201.050 Lt į savo sąskaitą AB SEB banke ir 2006 m. rugpjūčio 31 d. bankiniu pavedimu sumokėjo A. K. už akcijas 201.040 Lt. Įsigydamas akcijas, 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas sumokėjo fiziniams asmenims iš viso 203.540,90 Lt.

Panevėžio AVMI nurodžius pareiškėjui pateikti dokumentus, patvirtinančius pajamų šaltinius, kurių pagrindu 2006 metais buvo įsigyti UAB „Tėvynė“ vertybiniai popieriai, įsigytas ir statomas nekilnojamas turtas, 2007 metų lizingo sutartimi išperkamas nekilnojamas turtas, pareiškėjas pateikė AB Sampo bankas (dabar – Danske Bank A/S Lietuvos filialas) 2007 m. liepos 17 d. paskolos sutartį, UAB Hansa Lizingas (dabar – UAB Swedbank lizingas) 2007 m. rugpjūčio 30 d. lizingo sutartį, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių kopijas ir 2009 m. lapkričio 2 d. pateiktame paaiškinime FR01047 nurodė, kad lėšas turto įsigijimui sukaupė parduodamas medieną iš nuosavybes teise turimų dviejų miško ūkio paskirties žemės sklypų. 2011 m. sausio 20 d. pareiškėjas pateikė 1996 m. lapkričio 13 d. išduotą leidimą miškui kirsti Nr. 008432, kuriuo leidžiama iškirsti 57 vnt. medžių, medienos tūris – 148,07 ktm, iš to skaičiaus padarinės medienos – 56,27 ktm.

Vietos mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2006 metais gautas pajamas (158.169,31 Lt) ir patirtas išlaidas (388.487,01 Lt), konstatavo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. A. šeimos 2006 metais išlaidos viršijo gautas pajamas 230.317,70 Lt, t. y. minėti asmenys disponavo juridinę galią turinčiais dokumentais ar kitokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis pajamomis, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, tuo pažeisdami Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau –ir GPMĮ, GPM įstatymas) 27 straipsnio 1 dalį. Panevėžio AVMI, remdamasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87, 3.88, 3.92, 3.117 straipsniais, nustatytas pajamas paskirstė po lygiai ir pareiškėjo pajamoms priskyrė 115.158,85 Lt. Nuo nustatytų pajamų, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 1 punkto, 3, 5, 6 straipsnių, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2011 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. PAR-6 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo pareiškėjui 31.226 Lt GPM ir 17.868 Lt GPM delspinigių.

Pareiškėjas 2011 m. kovo 1 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto. Panevėžio AVMI, išanalizavusi rašytines pastabas, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. (36.9-12)-SA-5 patvirtino Patikrinimo aktą (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo) ir, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsniu, skyrė pareiškėjui 30 proc. 9.368 Lt GPM baudą.

Nesutikdamas su Panevėžio AVMI 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. (36.9-12)-SA-5, pareiškėjas pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius, atsakovas), kuri 2011 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 68-84 (toliau – ir VMI sprendimas) iš dalies patvirtino Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 31.226 Lt GPM, 17.868 Lt GPM delspinigių ir 10 proc. 3.123 Lt GPM baudą.

Nesutikdamas su VMI sprendimu, pareiškėjas kreipėsi skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. 5-210(7-162/2011) (toliau – ir Komisijos sprendimas) patvirtino VMI sprendimą.

 

II.

 

Pareiškėjas A. A. Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu prašė: 1) panaikinti Komisijos 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S-210(7-162/2011); 2) panaikinti VMI 2011 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-84; 3) panaikinti Panevėžio AVMI 2011 m. kovo 31 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-12)-SA-5; 4) nepanaikinus minėtų sprendimų, įpareigoti ar teismo iniciatyva juos pakeisti: sumažinti ar atleisti nuo 3.123 Lt GPM baudos, 31.226 Lt GPM ir 17.868 Lt GPM delspinigių; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas VMI, neteisingai nustatęs ginčo apimtį (ginčas yra kilęs ir dėl CK normų taikymo) ir neįvertinęs skunde įvardytų pažeidimų, priėmė neteisingą, neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą, taip pat Komisija, savo sprendime atkartodama centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo teiginius, priėmė neteisingą ir neobjektyvų sprendimą. Tiek Patikrinimo akte, tiek vietos ir centrinio mokesčių administratorių sprendimuose padarytos klaidos, vėliau atkartotos Komisijos, anot pareiškėjo, yra neatsitiktinės ir, priešingai nei nurodo VMI, pažeidžia pareiškėjo teises. Teigė, kad nežinodamas, kokiais teisės aktais vadovaujasi mokesčių administratorius apskaičiuodamas GPM ir delspinigius, nežinodamas sprendimo datos, jis negali tinkamai įgyvendinti savo teisių, negali patikrinti, ar mokesčių administratorius tinkamai vykdo savo pareigas, ar teisingai apskaičiuota mokėtina mokesčio suma, delspinigių, baudos dydis. VMI sumažino GPM baudą iki 10 proc., todėl pareiškėjas nesupranta, kodėl VMI sprendime nurodoma, jog Panevėžio AVMI Patikrinimo akto tvirtinimo metu tinkamai įvertino padaryto pažeidimo pobūdį ir pareiškėjui skyrė vidutinę 30 proc. mokesčio dydžio baudą. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nesilaikė Patikrinimo pažymos FR0681 formos ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo FR0682 formos užpildymo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. VA-90 (toliau – ir  Formų užpildymo taisyklės), 11 punkte įtvirtintos pareigos. Nagrinėjamu atveju tariamai nedeklaruotos pajamos ir permoka yra tiesiog sudedamos, nepaaiškinant, kaip susidarė 17.868 Lt delspinigių suma, nuo kada ir kaip delspinigiai buvo skaičiuojami, kokia palūkanų norma taikyta, ar buvo delspinigiai skaičiuojami ir iki Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pan. Vien faktas, kad buvo nesivadovauta MAĮ 97 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo nuomone, rodo, kad mokesčių administratorius nesilaiko įstatymų apskaičiuodamas delspinigių sumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad jam apskaičiuota ir nustatyta mokėti GPM suma yra 1.167 Lt didesnė nei nustatyta A. A., nors mokestinė prievolė jiems dalinama perpus. Taip pat nesilaikyta Formų užpildymo taisyklių 18 punkto, nes pritaikant specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, patvirtintos papildomai apskaičiuotos sumos nebuvo nurodytos atskirai. Paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 14 d. mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus gauti atsakymai iš AB „DnB Nord“ banko ir Klaipėdos regioninio aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono regiono agentūros. Iš šių institucijų atsakymai buvo gauti 2010 m. gruodžio 19 d. ir 2011 m. sausio 11 d., taigi mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas iki tos dienos, kada informacija buvo faktiškai gauta, t. y. iki 2011 m. sausio 11 d. Pareiškėjo nuomone, tai, kad mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą pratęsė tik 2011 m. sausio 28 d. (penktadienį) iki 2011 m. kovo 2 d., reiškia, jog jis faktiškai atliko pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl to paties mokesčio. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad mokestinis patikrinimas buvo baigtas 2011 m. sausio 31 d., t. y. nesulaukus nustatyto termino pabaigos, o Patikrinimo aktas surašytas per vieną dieną. Todėl mano, kad visi po 2011 m. sausio 11 d. atlikti veiksmai yra neteisėti, nes atlikti nesilaikant imperatyvių įstatymo nuostatų, susijusių su mokestinio patikrinimo atlikimu. Pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės) 36 punktą, išnykus aplinkybėms, dėl kurių mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas, mokestinis patikrinimas turi būti nedelsiant atnaujintas ir užbaigtas. Pareiškėjas akcentavo, kad žodžio „nedelsiant“ reikšmė yra „negaištant, tuojau, nieko nelaukiant“, todėl mano, jog 17 dienų delsimas atnaujinti ir užbaigti tyrimą yra nepateisinamas. Be to, pažymėjo, kad buvo pažeistas Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 37 punktas, nes pareiškėjas nebuvo informuotas apie mokestinio patikrinimo atnaujinimą, todėl patikrinimo metu nežinojo esminių patikrinimo aplinkybių, tokiu būdu buvo pažeista MAĮ 127  straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mokesčio mokėtojo teisė mokestinio patikrinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriui nevykdant savo pareigų ir nebendradarbiaujant su mokesčių mokėtoju, buvo pažeistos jo (pareiškėjo) teisės. Nurodė, kad Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeistos Patikrinimo akte nustatytos aplinkybės, nes teigiama, jog atsakymas iš AB „DnB Nord“ banko gautas 2011 m. sausio 3 d., o iš Klaipėdos regioninio aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono regiono agentūros – 2011 m. sausio 17 d. Be to, Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo pateikiama nauja informacija apie išlaidas. Pažymėjo, kad norint keisti Patikrinimo akte nustatytus faktus, priskaičiuotą GPM sumą, datas ar papildomai pateikti informaciją apie patikrinimo rezultatus, reikia priimti sprendimą dėl Patikrinimo akto pakeitimo, o ne tvirtinti Patikrinimo aktą, kaip buvo padaryta šio ginčo atveju. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad netinkamai pagrindė pajamų iš medienos pardavimo gavimą. Paaiškino, jog buvo nurodęs, kad medieną pardavinėjo pagal laikraštyje rastus skelbimus. Kadangi praėję daugiau nei 13 metų, negalėjo pateikti dokumentų, nes neprivalėjo jų saugoti, be to, negalėjo jų gauti iš pirkėjų, kadangi per 13 metų pamiršo jų kontaktus. Atkreipė dėmesį, kad pagal 1996–1997 metais galiojusius įstatymus pajamų mokesčio neturėjo mokėti; visus mokesčius ir rinkliavas, susijusius su įsigyjama mediena, turėjo mokėti tik pirkėjas. Leidimas kirsti mišką patvirtina ne tik faktą, kad leidime nurodytus miško plotus galima kirsti, bet ir tai, jog minėti miško plotai buvo iškirsti. Patikrinus minėtus plotus, galima pamatyti, jog medžiai prieš 12–13 metų buvo iškirsti. Teigė, kad pinigų įnešimo į banką momentas klaidingai prilyginamas pinigų gavimo momentui. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nesilaiko mokesčių mokėtojų lygybės principo, nes diskriminuoja pareiškėją dėl to, jog minėtą pinigų sumą jis laikė grynais pinigais. Be to, mano, kad jis yra be pagrindo verčiamas saugoti dokumentus daugiau nei 13 metų, nors Klaipėdos regiono urėdija gali dokumentus saugoti tik 5 metus. Anot pareiškėjo, neįrodžius, kad jis gavo pinigus būtent 2006 m., negalima taikyti pastaraisiais metais galiojusio tarifo. VMI ir Komisija turėjo vadovautis MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais.  Pareiškėjas taip pat nesutiko su jo išlaidų apskaičiavimu pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui. Mano, jog aplinkybė, kad jis teikė materialinį išlaikymą savo vaikams, negali būti vertinama kaip įrodančia, jog jis įsigijo akcijas kartu su sutuoktine. Panevėžio AVMI nepagrįstai apskaičiavo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes 2010 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas pateikė vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo pinigines lėšas, kuriomis įsigijo UAB „Tėvynė“ akcijas. Pareiškėjo manymu, aplinkybė, jog nebuvo tinkamai vertinami pajamų šaltiniai iki 2006 m., pažeidžia MAĮ. Be to, nebuvo įvertinta, kad jis turėjo santaupų iš savo darbinės veiklos iki 2006 m. Pareiškėjas paaiškino, kad jis įgijo UAB „Tėvynė“ akcijas iš savo asmeninių lėšų savo verslui vykdyti, todėl, remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, akcijos laikomos jo asmenine nuosavybe, taigi bet kokia atsakomybė (mokestinė, civilinė, administracinė) gali kilti tik jam asmeniškai. Akcijų prigimtis ir pobūdis pati savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁷-158/2002 yra priimtas naujojo CK galiojimo metu, tačiau rėmėsi prieš tai galiojančiu teisės aktu. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju turi būti taikomos šiuo metu galiojančios teisės normos, o teisės aktai aiškinami remiantis šiuo metu galiojančių teisės normų oficialiu aiškinimu. Komisija pripažino, kad būtent pareiškėjas disponavo piniginėmis lėšomis, todėl, pareiškėjo nuomone, mokestinė atsakomybė turėtų kilti tik jam. Anot pareiškėjo, turtas nebuvo valdomas abiejų sutuoktinių bendra valia, akcijos buvo įgytos tik jo paties už asmeninius pinigus, A. A. apie atliekamus sandorius nieko nežinojo ir prie minėtų akcijų valdymo neprisidėjo. Be kita ko, pažymėjo, kad, nors ginčui aktualus laikotarpis yra 2006 m., mokesčių administratorius, peržengdamas mokestinio patikrinimo ribas, tikrino iki 2007 m. spalio 11 d. Taip pat teigė, kad svarstant klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių nebuvo tinkamai atsižvelgta į 2009 m. gruodžio 21 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. PMT-491, pagal kurį papildomai nustatyta 70.249 Lt GPM suma. Dėl klaidingo Panevėžio AVMI ir VMI įstatymų aiškinimo mokestinio tyrimo metu ir vėliau dėl pasikeitusios mokesčių administratoriaus pozicijos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas negalėjo sumokėti mokesčių, todėl jam buvo papildomai priskaičiuoti delspinigiai. Nesutiko, kad rašytinis pranešimas negali būti laikomas oficialiu mokesčių administratoriaus išaiškinimu, nes tai prieštarauja teisingumo, protingumo principams. Nurodė, kad Lietuvoje negali rasti darbo, padeda auginti 2 vaikus, todėl išieškoti iš jo delspinigius taip pat yra netikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Mano, kad grąžintina mokesčių suma galėtų būti įskaitytą į mokėtiną GPM sumą.

Atsakovas VMI prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad mokesčių mokėtojui, vengiančiam apskaičiuoti ir mokėti jam priklausančius mokesčius, juos apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktais apskaitos bei kitais dokumentais arba taikydamas specialius apskaičiavimo būdus. Vienas iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų numatytas MAĮ 70 straipsnyje. Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1 punktas numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Šis mokesčių apskaičiavimo metodas taikomas tuomet, kai nėra galimybės kitokiu būdu pagal mokesčių įstatymus nustatyti mokėtojo realiai gautas (uždirbtas) apmokestinamąsias pajamas, t. y. asmuo sąmoningai vengia įvykdyti tikrąją mokestinę prievolę. LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A¹¹-603/2007 nurodė, jog ši teisės norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Šis mokesčių apskaičiavimo metodas taikomas tuomet, kai mokesčių administratoriui kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad mokesčių mokėtojas, vykdydamas vienokią ar kitokią veiklą, nedeklaruoja savo pajamų ar jas deklaruoja ne visas, nurodo kitokias ūkines operacijas (jų turinį) negu realiai vykdė, dėl to nesumoka visų mokėtinų mokesčių. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 1996 m. rugpjūčio 20 d. įsigijo du miškų ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini). ir turėjo 1996 m. lapkričio 13 d. išduotą leidimą miškui kirsti Nr. 008432, kuriuo leidžiama iškirsti 57 vnt. medžių, medienos tūris – 148,07 ktm, iš to skaičiaus padarinės medienos – 56,27 ktm. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūra nurodė, kad pateikti duomenų apie pareiškėjui išduotus leidimus kirsti mišką laikotarpiu nuo 1996 m. rugpjūčio 20 d. iki 2005 m. gruodžio 12 d. nėra galimybės, kadangi leidimai miško kirtimui agentūroje saugomi 5 metus. Laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. leidimai miško kirtimui pareiškėjui nebuvo išduoti ir kirtimai nevykdyti. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė medienos pardavimą bei iš jo gautų pajamų patvirtinančių dokumentų, taip pat nenurodė medienos pirkėjų. Pareiškėjo pateikti leidimai kirsti mišką patvirtina tik galimybę iškirsti jame nurodytą medžių kiekį, tačiau nepatvirtina medienos pardavimo bei iš šio pardavimo gautų pajamų fakto. Pareiškėjas teigė, kad jo pajamos iš medienos sudarė apie 70.000 Lt. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad net ir tokios pareiškėjo pajamos viršija tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatytą neapmokestinamąjį dydį, todėl nuo jų pareiškėjas privalėjo sumokėti pajamų mokestį, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas medienos pardavimo pajamas būtų deklaravęs bei nuo šių pajamų 1996 ir vėlesniais metais mokėjęs fizinių asmenų pajamų mokestį. Įvertinus pareiškėjo tėvo finansines galimybes sutaupyti 30.000 Lt dydžio sumą, ši suma pripažinta pareiškėjo 2006 m. gautomis pajamomis. Pareiškėjas vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, kurioje nurodė ne banke turėtą 275.000 Lt sumą, nepateikė iki 2005 m. gegužės 1 d., todėl, remiantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, šiuo turtu pareiškėjas negalėjo pagrįsti kito turto įsigijimo šaltinių. Mokestinio tyrimo metu 2009 m. spalio mėn. pareiškėjas pateikė paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius FR0698, kuriame nurodė duomenis apie 2006–2008 m. įsigytą ir parduotą turtą, gautas paskolas iš kredito įstaigų, tačiau iki 2006 m. sausio 1 d. sukauptų piniginių lėšų šaltinių nenurodė. Atsakovas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorių iki 2007 m. spalio 11 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebuvo sudarę, banko suteiktos paskolos buvo panaudotos įsigyjant žemės sklypą ir būsto statybai, iš duomenų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas su darbo santykiais susijusias ir kitas pajamas matyti, kad gautų pajamų UAB „Tėvynė“ pirkimui nepakako. Patikrinimo metu nustatytas grynųjų pinigų įnešimo į sąskaitą faktas ir išlaidos, patirtos 2006 m., būtent šiuo mokestiniu laikotarpiu konstatuota, kad išlaidos viršijo pajamas 230.317,70 Lt. Pareiškėjas objektyvių įrodymų, pagrindžiančių gautų pajamų šaltinius, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kokiu mokestiniu laikotarpiu jos yra gautos, nepateikė. Todėl taikytinas GPMĮ 8 straipsnis, pagal kurį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kai bet kokia forma jos yra faktiškai gaunamos arba bet kokia forma jos yra išmokamos. Pareiškėjas 1993 m. liepos 31 d. įregistravo santuoką su A. A.. Duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais, apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės nevedamą bendrą ūkį 2006 m. nėra. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį, 3.117 straipsnio 1 dalį, 3.89 straipsnio 2 dalį santuokos metu, taigi ir 2006 m., pareiškėjo gautos pajamos yra priskirtinos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį, kai pajamas nuolatinis Lietuvos gyventojas gauna už bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, jos yra laikomos gautomis abiejų sutuoktinių (lygiomis dalimis). Anot atsakovo, abiem sutuoktiniams atsiradusias mokestines prievoles patvirtina byloje esantys įrodymai – duomenys iš Nekilnojamojo turto registro apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. A. vykdytus nekilnojamojo turto sandorius. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui ir Komisijai teikė duomenis apie 2005 ir 2006 metų bendras jo šeimos išlaidas, t. y. neišskyrė jo ir jo sutuoktinės išlaidų atskirai, bet nurodė, kad šeimos išlaidos buvo bendros. Atsakovo manymu, tai irgi paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis su sutuoktine bendro ūkio nevedė, o įrodo priešingai, jog pareiškėjo turtas nebuvo atidalintas nuo jo sutuoktinės turto. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo tarp sutuoktinių padalintas, mokesčių administratorius pagrįstai dokumentais nepatvirtintas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas už 2006 m. sutuoktiniams paskirstė po lygiai ir nuo šių pajamų, įvertinęs pareiškėjo faktiškai patirtas išlaidas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, ir susigrąžintą GPM sumą, vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjui papildomai apskaičiavo 31.226 Lt GPM. LVAT, 2011 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-201/2011 aiškindamas MAĮ 67  straipsnyje įtvirtintas taisykles, nurodė, kad pagal šį straipsnį įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais leistinais faktiniais ir nekeliančiais abejonių duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdė savo pareigų, pareiškėjo įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, pareiškėjas nepateikė mokesčio deklaracijos arba pateikė neteisingus duomenis, neišsaugojo dokumentų, nagrinėjamu atveju pagrįstai mokesčio bazei nustatyti taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis ir Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4.1 punktas. Nors Panevėžio AVMI Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėstomosios dalies pradžioje nenurodė, kokie teisės aktai, straipsniai buvo pažeisti, kokiais straipsniais remiantis buvo apskaičiuoti delspinigiai, tačiau šios nuostatos yra aiškiai išdėstytos nurodyto sprendimo dėstomojoje dalyje. Atsakovo nuomone, padarytos klaidos nekeičia šio sprendimo esmės ir mokestinių prievolių dydžio, taigi jomis nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjo mokėtinos GPM sumos ir delspinigių apskaičiavimo išaiškinimas yra nurodytas Patikrinimo akte. Panevėžio AVMI taikė palankesnę pareiškėjui MAĮ normą ir nepriskaičiavo papildomai mokėtinos GPM delspinigių sumos už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. Dėl pareiškėjo turėtos 2009 m. permokos atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo deklaracija buvo patvirtinta 2011 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau po tyrimo, todėl pareiškėjo turėtos 2009 m. pajamų mokesčio permokos nustatymo data nepatenka į laikotarpį, už kurį buvo skaičiuojami delspinigiai, taigi, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas Patikrinimo akte GPM delspinigius, pagrįstai neatsižvelgė į 2009 m. pajamų mokesčio permokos sumą. Atsakovas pareiškėjo argumentus dėl mokestinio patikrinimo atnaujinimo vertino kritiškai. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio AVMI pratęsė pareiškėjo pastabų dėl Patikrinimo akto pateikimo terminą, todėl pareiškėjo teisės dėl šių pastabų pateikimo nebuvo pažeistos. Atsakovo teigimu, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, liudijančių apie sunkią jo ekonominę (socialinę) padėtį, todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo atleisti jį nuo delspinigių ir pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atkreipė dėmesį į tai, jog įvertinus, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, pareiškėjui buvo skirta minimali 10 proc. GPM bauda.

Trečias suinteresuotas asmuo A. A. prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas jau daugiau nei 5 metus neprisideda prie vaikų išlaikymo. Be kita ko, pažymėjo, kad UAB „Tėvynė“ akcijomis su buvusiu sutuoktiniu nedisponavo, apie akcijų pirkimą, pardavimą nieko nežinojo, iš akcijų pardavimo negavo nė vieno lito, todėl nesutinka, kad mokestinė prievolė būtų dalinama per pusę.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas ištyrė bylos faktines aplinkybes ir nurodė, kad ginčui yra aktualios MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir VMI 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkto nuostatos, taip pat LVAT praktika dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo (LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1542/2010).

Pažymėjo, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50.000 Lt, pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį privalėjo deklaruoti iki 2005 m. gegužės 1 d. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, jog 2010 m. lapkričio 24 d. pareiškėjo pateikta jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija negali pagrįsti pareiškėjo 2006 m. pajamų UAB „Tėvynė“ akcijoms įsigyti šaltinio. Teismas taip pat sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicija, kad kredito įstaigų suteiktos paskolos nepagrindžia pareiškėjo 2006 m. piniginių lėšų šaltinių UAB „Tėvynė“ akcijoms įsigyti, kadangi šios paskolos turėjo tikslinę būsto kreditavimo paskirtį, be to, dalis jų buvo išduotos 2007–2008 metais, t. y. jau po akcijų įsigijimo.

Pajamas, už kurias pirko UAB „Tėvynė“ akcijas, pareiškėjas taip pat grindė pateikdamas 1996 m. lapkričio 13 d. leidimą miškui kirsti Nr. 008432 (b. l. 107). Teismas sprendė, kad šis leidimas nėra tinkamas dokumentas pajamų už medienos pardavimą gavimo pagrindimui, kadangi iš šio dokumento negalima spręsti, kiek medžių buvo iškirsta, ar jie buvo apskritai iškirsti, ar iškirtus buvo parduoti, ir kokios pajamos bei kada už medienos pardavimą buvo gautos. Pareiškėjas neįrodė, jog pajamas, panaudotas UAB „Tėvynė“ akcijoms įsigyti, gavo iš parduotos medienos 1996, 1997 metais, todėl nėra pagrindo taikyti ir tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą bei teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas asmenų, kurie laikė pinigus banke, atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos ir be pagrindo verčiant saugoti dokumentus daugiau nei 13 metų, kadangi pareiškėjas, norėdamas įrodyti, kad pajamos buvo gautos už parduotą medieną, galėjo pateikti ir kitus įrodymus, kad tais metais, kai buvo parduota mediena, jis sumokėjo pajamų mokestį. Tačiau tokių duomenų taip pat nebuvo gauta. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog nenustačius, kad ginčo pajamos buvo gautos ankstesniais metais, vadovaujantis GPMĮ 8 straipsnio 2 dalimi, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, kai bet kokia forma jos yra faktiškai gaunamos arba bet kokia forma jos yra išmokamos, taigi šiuo atveju – 2006 metais.

Įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių realaus piniginių lėšų, panaudotų UAB „Tėvynė“ akcijų įsigijimui, gavimo pareiškėjo nurodytu būdu ir iš nurodytų pajamų šaltinių faktą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodą, kadangi buvo tenkintos abi šio metodo taikymo sąlygos – mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, ir dėl to mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.

Panevėžio AVMI, apskaičiuodama paraiškėjo mokėtiną GPM sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pasirinko išlaidų metodą. Išlaidų metodas detaliau reglamentuojamas Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 14–17 punktuose. Panevėžio AVMI pareiškėjo šeimos išlaidas apskaičiavo remdamasi Statistikos departamento skelbiamais ūkio vartojimo išlaidų rodiklių duomenimis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui, gyvenančiam mieste, ir nurodė, kad šeimos, susidedančios iš 4 asmenų, vidutinės vartojimo išlaidos 2006 m. vidutiniškai sudarė 34.132,80 Lt. Atsižvelgęs į nurodytas Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo šeimos vartojimo išlaidas 2006 m., teismas pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai naudotų statistinių duomenų atliekant jo pajamų ir išlaidų analizę vertino kritiškai. Taip pat vertino kritiškai ir pareiškėjo teiginį, jog mokesčių administratorius peržengė mokestinio patikrinimo ribas. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, kaip nurodyta Patikrinimo akte, tikrino būtent 2006 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Tai, jog atliekant patikrinimą buvo remtasi ir vėlesnių metų duomenimis, kiek tai susiję su 2006 m. mokestinės prievolės apskaičiavimu, negali būti vertinama kaip mokestinio patikrinimo ribų peržengimas.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad A. A. ir A. A. 2006 m. turėjo 230.317,70 Lt nedeklaruotų ir neapmokestintų pajamų ir taip pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenimis, pareiškėjas 1993 m. liepos 31 d. įregistravo santuoką su A. A. (Komisijos bylos l. 216-217), tačiau duomenų, paremtų juridinę galią turinčiais dokumentais (vedybų sutartis, turto pasidalinimo faktai Vedybų sutarčių registre), apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės nevedamą bendrą ūkį 2006 m. nėra. Remdamasis CK 3.87 straipsnio, 3.88 straipsnio 2 dalies ir 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad 230.317,70 Lt, t. y. 2006 m. pajamos, kurių šaltinis pareiškėjo nepagrįstas jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais, yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dalintinos A. A. ir A. A. lygiomis dalimis, t. y. po 115.158,85 Lt. Pažymėjo, kad pareiškėjo keliamos abejonės dėl jam, lyginant su sutuoktine, apskaičiuoto didesnio GPM yra nepagrįstos, nes tiek Patikrinimo akte, tiek vėlesniuose mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose yra aiškiai išdėstytas tokios GPM sumos apskaičiavimas ir nurodyta, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokėtiną GPM buvo įvertintos jo faktiškai patirtos 4.129,67 Lt išlaidos, mažinančios apmokestinamąsias pajamas, ir susigrąžinta 1.271 Lt GPM suma, taigi mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas 31.226 Lt GPM. Teismas taip pat pažymėjo, kad perpus dalinamos 2006 m. gautos pajamos ir mokestinė prievolė, tuo tarpu pats GPM dydis skaičiuojamas kiekvienam asmeniui individualiai, todėl atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, darančias įtaką GPM skaičiavimui, GPM sumos gali būti skirtingos. Be to, teismas nevertino argumentų dėl UAB „Tėvynė“ akcijų buvimo asmenine pareiškėjo nuosavybe, pažymėdamas, kad šiuo atveju yra sprendžiamas būtent 2006 m. gautų pajamų priskyrimas bendrajai jungtinei nuosavybei.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad delspinigių apskaičiavimas detaliai nurodytas Patikrinimo akte, todėl pareiškėjo teiginys, esą mokesčių administratorius jam nepaaiškino, kaip susidarė 17.868 Lt delspinigių suma, nuo kada ir kaip delspinigiai buvo skaičiuojami, kokia palūkanų normą taikyta, ar buvo delspinigiai skaičiuojami ir iki Sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, yra klaidingas. Teismo vertinimu, pareiškėjas teisingai nurodo, jog, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 3 dalimi, jam delspinigiai turėjo būti pradėti skaičiuoti anksčiau, nei skaičiavo mokesčių administratorius, t. y. nuo tos dienos, kai jam buvo grąžinta permoka. Mokesčių administratorius taikė MAĮ numatytą teisės normą, kuri yra palankesnė pareiškėjui, ir nepriskaičiavo jam papildomai mokėtinos GPM delspinigių sumos už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 24 d. iki 2007 m. gegužės 2 d., todėl, teismo vertinimu, Komisija padarė teisingą išvadą, kad VMI pagrįstai neblogino pareiškėjo padėties ir neapskaičiavo pareiškėjui papildomai GPM delspinigių.

Pareiškėjas teigė, kad egzistuoja dvi jo atleidimo nuo delspinigių sąlygos: pagal MAĮ 141straipsnio 1 dalies 4 punktą bei dėl to, kad delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI 2009 m. gruodžio 21 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. PMT-491 nepagrįstai tapatina su apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu, nes minėtu pranešimu pareiškėjui buvo priskirtos (nedalinant per pusę jam ir jo sutuoktinei) visos 2006 m. patirtos jo šeimos išlaidos (388.487,01 Lt) bei jam vienam nurodyta sumokėti visą 70.249 Lt (68.978 Lt + 1.271 Lt) GPM (b. l. 78–82). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas mokestinį pažeidimą padarė 2006 m., o pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. PMT-491 buvo surašytas 2009 m. gruodžio 21 d., t. y. po mokestinio pažeidimo padarymo, todėl negali būti šio pažeidimo priežastis.

MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Pareiškėjas pateikė dviejų vaikų gimimo liudijimus (Komisijos bylos l. 20, 21), taip pat Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus 2011 m. spalio 13 d. pažymą ieškantiems darbo Nr. P27-2011-348, pagal kurią A. A. 2010 m. birželio 10 d. įregistruotas darbo biržoje, o 2011 m. gegužės 5 d. darbo paieška jam nutraukta (b. l. 86). Teismas pažymėjo, kad duomenų, patvirtinančių, jog šiuo metu pareiškėjas yra bedarbis, nėra, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Be to, LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Taigi net ir tuo atveju, jei pareiškėjas šiuo metu būtų bedarbis, remiantis LVAT praktika, šios aplinkybės buvimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti fizinio asmens sunkią ekonominę (socialinę) padėtį MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Vadovaudamasis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad pareiškėjas papildomai priskaičiuotos GPM sumos nėra sumokėjęs, todėl pagrindo atleisti jį nuo GPM baudos sumokėjimo nėra. Taip pat nėra pagrindo ir GPM baudos mažinimui, kadangi VMI atsižvelgė į aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, bei į mokesčio mokėtojo elgesį mokestinio patikrinimo metu ir kitas aplinkybes, taigi vadovavosi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir pagrįstai skyrė minimalią 10 proc., t. y. 3.123 Lt, GPM baudą.

Teismas pripažino pareiškėjo argumentus, jog Panevėžio AVMI nesilaikė Formų užpildymo taisyklių 11 ir 18 punktų reikalavimų, iš dalies pagrįstais, tai buvo pripažinta ir VMI bei Komisijos sprendimuose, tačiau tai, kad Panevėžio AVMI, pritaikydama specialų mokesčių apskaičiavimo būdą, papildomai apskaičiuotų sumų nenurodė atskirai, teismo vertinimu, nekeičia sprendimo esmės ir mokestinių prievolių dydžio.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Komisijos teiginiai prieštarauja vieni kitiems, teismas pažymėjo, jog Komisija savo sprendime, priešingai nei nurodo pareiškėjas, teigia nesutinkanti, kad mokesčių administratoriaus sprendimai būtų panaikinti. Taip pat pažymėjo, kad Panevėžio AVMI savo sprendime nurodė AB „DnB Nord“ banko ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos regiono agentūros raštų, kuriais buvo pateikta Panevėžio AVMI prašoma informacija, gavimo datas, tuo tarpu Patikrinimo akte nurodytos šių raštų surašymo datos, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog nustatytos aplinkybės buvo pakeistos.

Teismas vertino kritiškai pareiškėjo pateiktą žodžio „nedelsiant“ aiškinimą bei sutiko su Komisijos pozicija, kad „nedelsiant“ reiškia, jog mokestinis patikrinimas turi būti atnaujintas per protingą terminą, nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir nevilkinant proceso. Teismo vertinimu, 9 darbo dienų laikotarpis nelaikytinas per ilgu terminu ar vilkinimu mokestiniam patikrinimui atnaujinti, todėl pareiškėjo teiginys, kad mokestinis patikrinimas baigėsi informacijos iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros gavimo dieną, o 2011 m. sausio 28 d. buvo atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas dėl to paties mokesčio, yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, jog sustabdytas mokestinis patikrinimas 2011 m. sausio 28 d. buvo pratęstas iki 2011 m. vasario 2 d. (Komisijos bylos l. 81-82), o pratęsus prieš tai sustabdytą patikrinimą jis negali būti pripažintas pakartotiniu patikrinimu. Mokestinis patikrinimas po sustabdymo buvo užbaigtas 2011 m. sausio 31 d. Panevėžio AVMI surašius Patikrinimo aktą (Komisijos bylos l. 47-52). Panevėžio AVMI išsiuntė pareiškėjui Patikrinimo aktą 2011 m. vasario 1 d. (Komisijos bylos l.  189–190), pareiškėjas gavo jį 2011 m. vasario 2 d. (Komisijos bylos l. 191). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. sausio 28 d. buvo penktadienis, o 2011 m. sausio 31 d. – pirmadienis, todėl net ir tuo atveju, jei informacija apie mokestinio patikrinimo pratęsimą būtų buvusi išsiųsta 2011 m. sausio 28 d., pareiškėjas, tikėtina, nebūtų spėjęs pateikti pastabas iki Patikrinimo akto surašymo, kuriuo buvo baigtas mokestinis patikrinimas. Be to, remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI 2011 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. ST-1  pareiškėjo prašymu pratęsė terminą rašytinėms pastaboms dėl Patikrinimo akto pateikti iki 2011 m. kovo 30 d. (Komisijos bylos l.  161), tačiau pareiškėjas pastabų nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad nepranešus apie mokestinio patikrinimo atnaujinimą jis esą nežinojo esminių patikrinimo aplinkybių, ir dėl to buvo pažeista MAĮ 126 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mokesčio mokėtojo teisė mokestinio patikrinimo metu teikti savo pastabas.

Be kita ko, nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. Panevėžio AVMI sprendimu Nr. (36.9-12)-SA-5-1 ištaisė Patikrinimo akte padarytą korektūros klaidą, t. y. pakeitė sprendimo eilutę ir vietoje „2011 m. kovo d. Nr.(36.9-12)-SA-5“ įrašė „2011 m. kovo 31 d. Nr. (36.9-12)-SA-5“ (Komisijos bylos l.  46). Šis sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas 2011 m. balandžio 4 d. (Komisijos bylos l.  45), todėl pareiškėjo teiginys, jog jis nežino šio sprendimo priėmimo datos, yra nepagrįstas.

Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius įvertino visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizavo mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, visapusiškai įvertino mokesčių mokėtojo argumentus, todėl iš atlikto išsamaus vertinimo visumos darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Panevėžio AVMI 2011 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. (36.9-12)-SA-5, VMI 2011 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 68-84 ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. S-210 (7-162/2011) yra teisėti ir pagrįsti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės į savo turėtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

 

IV.

 

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 170-178) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais tiems, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

1.    Teismas priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą, kadangi į teismo posėdį nebuvo iškviestas skunde nurodytas asmuo (J. G.), kuris galėjo paliudyti apie pareiškėjo pajamų šaltinius 2006 metais (minėtas asmuo 2006 metais suteikė pareiškėjui kreditą (paskolą)).

2.    Teismas neįsigilino į mokestinio tyrimo išvadas, nesivadovavo MAĮ 137 straipsnio nuostata, neįvertino fakto, kad A. A. mokestinis patikrinimas buvo pradėtas neatlikus jokio mokestinio tyrimo. Apelianto nuomone, mokesčių administratorius pradėjo mokestinį patikrinimą tik tam, kad galėtų neteisėtai apmokestinti jo buvusią sutuoktinę A. A., kad būtų išieškota pareiškėjui apskaičiuota GPM suma.

3.    Apeliantas teigia, kad byloje nesutampa pajamų, susijusių su darbo santykiais, sumos, jis taip pat nesutinka su tuo, jog byloje neatsispindi jo vaikų ir sutuoktinės pajamos, todėl nepagrįstai yra vertinamos tariamos šeimos pajamos. Mano, kad yra paradoksalu skaičiuoti išlaidas visiems keturiems asmenims, kurie turi jo pavardę, neįvertinus šių keturių asmenų pajamų.

4.    CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apeliantas pabrėžia, kad jo pinigai nebuvo bendri šeimos pinigai (t. y. nepriklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusiai sutuoktinei). Teigia, kad faktą, jog grynus pinigus turėjo tik jis asmeniškai, įrodo tai, kad jis pinigus asmeniškai įnešė į savo asmeninę banko sąskaitą. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nesirėmė CK 3.89 straipsniu, nevertino, kad grynus pinigus įgijo pareiškėjas, kad jis juos turėjo nuosavybės teise, valdė ir disponavo ir vėliau iš savo asmeninių lėšų savo verslui vykdyti įsigijo akcijų. Teismas tinkamai neįvertino fakto, kad įgytas turtas yra asmeninė, t. y. tik vieno sutuoktinio nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 5 p.). Priešingu atveju bet koks turtas, įgytas santuokos metu, būtų laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Todėl bet kokia atsakomybė (mokestinė, civilinė, administracinė) gali kilti tik šiam sutuoktiniui asmeniškai. Tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad pajamos buvo gautos bendrai disponuojant turtu, būtų galima teigti, jog tai yra bendroji jungtinė nuosavybė.

5.    Teismas, konstatuodamas, kad mokesčių administratorius taikė MAĮ numatytą teisės normą, palankesnę pareiškėjui, ir nepriskaičiavo papildomai pareiškėjui mokėtinos GPM delspinigių sumos, šį teiginį grindė tik savo vidiniu įsitikinimu, nenurodydamas jokios teisės normos, iš kurios turinio būtų galima aiškiai matyti, jog mokesčių administratorius gali taikyti teisės aktus taip, kaip jis nori.

6.    Apelianto teigimu, teismas, nagrinėdamas bylą, buvo aplaidus, neobjektyvus ir šališkas, kadangi nurodė, jog pareiškėjas pastabų dėl Patikrinimo akto nepateikė, nors šias pastabas jis buvo pateikęs 2011 m. kovo 1 d. Teismo teiginys, kad pareiškėjas bylos aplinkybes traktuoja savo naudai ir siekia iškelti tik tuos bylos aspektus, kurie būtų jam naudingi, apelianto nuomone, įrodo, jog teismas vertino jį neigiamai, t. y. buvo susidaręs išankstinę nuomonę, todėl priėmė šališką sprendimą.

7.    Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, plėtojama dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d., 1994 m. gruodžio 1 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai), apeliantas akcentuoja, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai negaliojo 1996, 1997 metais. Todėl jam nekilo pareigos pagal tuo metu galiojančius įstatymus nei 13–15 metų saugoti dokumentus, įrodančius medienos pardavimą, nei mokėti už tokį pardavimą mokesčius.

Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-4) grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2011 m. kovo 31 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-12)-SA-5 (b. l. 69–77), kuris (sumažinus skirtą baudą) buvo patvirtintas skundžiamais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 68-84, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. S‑210(7‑162/2011) bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimu, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo vietos mokesčių administratoriaus sprendimu, iš dalies pakeisto mokestinį ginčą dėl jo (sprendimo) nagrinėjusio centrinio mokesčių administratoriaus, pareiškėjui buvo naujai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti į biudžetą 31 226 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 17 868 Lt šio mokesčio delspinigių bei skirta 10 proc. mokestinės nepriemokos dydžio, t. y. 3 123 Lt, GPM baudą.

Iš byloje esančio mokestinio patikrinimo akto (MGK byla, b. l. 47–52) bei vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl šio akto tvirtinimo turinio matyti, kad ginčo sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos konstatavus, jog jis kartu su sutuoktine 2006 metais gavo 230 317,70 Lt pajamų, kurių nedeklaravo bei įstatymų nustatyta tvarka neapskaičiavo ir nesumokėjo nuo jų (pajamų) mokėtino GPM (toliau – ir ginčo pajamos). Šie asmenys buvo pripažinti gavę ginčo pajamas iš esmės nustačius, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2006 metais patirtos išlaidos (388 487,01 Lt) viršijo jų gautas pajamas (158 169,31 Lt), t. y. šie asmenys disponavo juridinę galią turinčiais dokumentais ar kitokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis lėšomis (gavo pajamas), kurių nedeklaravo ir nesumokėjo nuo šių pajamų mokėtino GPM.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimais: (1) kvestionuodamas jam apskaičiuotų mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrįstumą; (2) nesutikdamas su vertinimu, jog ginčo pajamos laikytinos gautomis pareiškėjo ir jo sutuoktinės (trečiojo suinteresuoto asmens A. A.) bei jiems abiem pripažinta pareigą lygiomis dalimis įvykdyti iš šių pajamų kylančias mokestines prievoles.

 

VI.

 

Pirmuoju ginčo klausimu pastebėtina, kad pareiškėjas, nekvestionuodamas ginčo pajamas atitinkančių faktiškai patirtų išlaidų buvimo fakto, savo nesutikimą su jam naujai apskaičiuotomis GPM ir su šiuo mokesčiu susijusiomis sumomis iš esmės grindžia (a) netinkamu jo (pareiškėjo) pateiktų paaiškinimų ir įrodymų dėl minėtų ginčo pajamų šaltinių vertinimu ir (b) vietos mokesčių administratoriaus padarytais mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimais.

Nustatyta, kad skundžiamu sprendimu, kurį patvirtino atsakovas ir kitos mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, vietos mokesčių administratorius iš esmės pripažino pareiškėją ginčo laikotarpiu nedeklaravus dalies gautų pajamų, todėl šių pajamų ir tenkančios mokestinės prievolės dydį apskaičiavo Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu.

Ši įstatymo nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detali šios įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarką yra nustatyta Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., žr. 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵‑146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinė teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-1984/2012 ir kt.).

Šiuo aspektu iš ginčijamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir patikrinimo akto matyti, kad sprendimą pareiškėjo mokėtiną GPM apskaičiuoti aptariamu būdu mokesčių administratorius iš esmės priėmė nustatęs, kad pareiškėjo faktiškai 2006 metais patirtos išlaidos viršijo jo ir jo sutuoktinės deklaruotas pajamas, taip pat jų turėtas pinigines lėšas.

Nekartodama tų pačių argumentų, kurie buvo išdėstyti patikrinimo akte, Panevėžio AVMI sprendime dėl šio akto tvirtinimo, mokestinį ginčą dėl pastarojo sprendimo nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, priimtuose sprendimuose ir kurie nurodyti šio baigiamojo teismo akto aprašomoje dalyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su vietos mokesčių administratoriaus vertinimu, kad dalies ginčo laikotarpiu patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti objektyviais duomenimis ir įrodymais. Atskirai pažymėtina, jog kaip teisingai sprendė mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, ginčo pajamų (jų dalies) šaltiniu nagrinėjamu atveju negali būti pripažintos ir pareiškėjo nurodomos neva 1996–1997 metais gautos pajamos (apie 70 tūkst. Lt) už medienos pardavimą ar (ir) jam tėvo padovanota 40 tūkst. JAV dolerių suma, nes byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas iš tiesų šias sumas būtų gavęs ir jomis disponavo ginčo laikotarpiu. Atsikertant į pareiškėjo argumentus dėl galimo asmenų lygybės principo pažeidimo nustatant papildomus rūpestingumo reikalavimus grynaisiais pinigais disponuojantiems mokesčių mokėtojams, pastebėtina, jog pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Papildomai pastebėtina, jog net ir darant prielaidą (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiškėjas iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iš medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, pabrėžtina, kad tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) pareiškėjas privalėjo deklaruoti pateikdamas 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją FR0593. Ši jo pareiga buvo imperatyviai nustatyta Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte. Tačiau tokią deklaraciją su joje nurodyta ne banke turėtų 275 000 Lt suma pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010 m. lapkričio 24 d., nors vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo būti pateikta iki 2005 m. gegužės 1 d. Šios deklaracijos pateikimo praleidus terminą pasekmės yra nurodytos to paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, jog „jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai“ (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵‑1852/2010; 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-2923/2012).

Išdėstytų aplinkybių konstatavimas, atsižvelgiant į tai, jog (gautų) apmokestinamųjų pajamų dydis yra tiesiogiai susijęs su mokestinės prievolės (GPM mokesčio) dydžiu, patvirtina, kad buvo tenkinama viena iš Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų – netinkamas pareigos apskaičiuoti mokesčius vykdymas. Šį pagrindą nurodė ir vietos mokesčių administratorius kartu pateikdamas nuorodą į Taisyklių 4.1 punktą, nustatantį, jog „įvertinimas gali būti atliekamas, kai <...> mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas <...> apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento <...>, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais)“.

Kaip minėta, kurio nors Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-1984/2012).

Šiuo aspektu nagrinėjamu atveju pakanka pastebėti, kad, kaip matyti iš patikrinimo akto bei vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl šio akto tvirtinimo, pareiškėjas ginčo pajamų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo, nepateikė jo teiginius dėl minėtą 2006 metų pajamų ir išlaidų skirtumą sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Tai lėmė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, negalėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPM įstatymas) bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta tvarka.

Vietos mokesčių administratorius ginčo apmokestinamų pajamų dydį nustatė taikydamas Taisyklėse numatytą išlaidų metodą, kuris, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, aptariamu atveju neabejotinai tenkino protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas. Teisėjų kolegijai taip pat nekelia abejonių mokesčių administratoriaus pasirinktas GPM įstatymo nuostatų taikymas laike, inter alia, nustatant ginčo pajamoms taikytiną aptariamo mokesčio tarifą. Sutiktina ir su Panevėžio AVMI sprendimu taikyti GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-235 redakcija) numatytą 27 proc. bendrąjį šio mokesčio tarifą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų ginčo pajamas pripažinti patenkančiomis į to paties GPM įstatymo straipsnio 2 dalyje numatytą sąrašą pajamų, kurioms taikomas 15 proc. GPM tarifas.

Atmetant pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl galimų mokesčių administratoriaus atliktų pajamų ir išlaidų skaičiavimų netikslumų primintina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²‑635/2010). Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹¹‑603/2007). Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, minėtos įstatymo leidėjo nustatytos sąlygos taikant aptariamą Mokesčių administravimo įstatymo nuostatą, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo tenkintos.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl nustatytų ginčo pajamų ir nuo šių pajamų apskaičiuotos bendros mokestinės prievolės dydžio. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte paminėtas, taip pat į patikrinimo akte, ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu surinktus ir byloje esančius įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius, kiek tai susiję su ginčo pajamų dydžio nustatymu ir bendrai nuo šių pajamų mokėtino GPM apskaičiavimu, nagrinėjamu atveju įvykdė jam Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tačiau nagrinėjamu atveju, susipažinus su jau aptartais ir kitais pareiškėjo mokestinį ginčą ne teismo tvarka nagrinėjusioms institucijoms, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose skunduose išdėstytais bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pateiktais argumentais, nėra pagrindo kitokiai, nei vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, išvadai dėl ginčo pajamų dydžio ir nuo šių pajamų bendrai apskaičiuotino GPM daryti.

Tokio vertinimo negali paneigti ir pareiškėjo teiginiai dėl mokestinio patikrinimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimo. Nekartodama tų pačių argumentų teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, jog nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad Panevėžio AVMI: (1) pažeidė mokestinį patikrinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus šios procedūros vykdymo terminus; (2) nepagrįstai sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pakeitė patikrinimo akte nurodytas aplinkybes; (3) nepranešdamas apie sprendimą dėl sustabdyto mokestinio patikrinimo atnaujinimo vietos mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 126 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisę mokestinio patikrinimo metu teikti savo pastabas; (5) buvo peržengtos nustatytos mokestinio patikrinimo laikotarpio ribos. Kiti pareiškėjo nurodomi mokesčių administravimo procedūrų pažeidimai, dėl kurių išsamiai pasisakė mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, nėra laikytini esminiais ir leidžiančiais pripažinti ginčijamą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo nepagrįstu ir neteisėtu. Galiausiai apelianto teiginiai dėl galimų mokesčių administravimo procedūrų pažeidimų atliekant A. A. mokestinį patikrinimą paliekami nevertinti, nes nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

Atskirai pasisakytina dėl pareiškėjo argumentų susijusių su jam apskaičiuotomis GPM delspinigių sumomis. Kaip teisingai pastebėjo mokestinį ginčą nagrinėję Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas, patikrinimo akte yra aiškiai nurodytas delspinigių apskaičiavimo teisinis pagrindas, taip pat pateikta detali informacija apie šių sumų skaičiavimą (laikotarpiai, delspinigių dydis procentais, mokėtinos sumos). Teisėjų kolegija pažymi, kad patikrinimo aktas iš esmės yra sudedamoji vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalis (šis aktas pareiškėjui buvo įteiktas), todėl vien ta aplinkybė, jog šiame sprendime nebuvo atskirai (papildomai) nurodyti minėti duomenys apie delspinigius, nėra pakankama tokį sprendimą pripažinti nemotyvuotu. Be to, ginčijamas Panevėžio AVMI sprendimas (jo dalis) negali būti pripažintas neteisėtu vien dėl faktinės aplinkybės, jog delspinigiai pareiškėjui buvo pradėti skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 2 d., kai pasibaigė įstatyme numatytas terminas įvykdyti mokestines prievoles už 2006 metais gautas ginčo pajamas (Mokesčių administravimo įstatymo 97 str. 1 d.; GPM įstatymo 27 str. 1 d. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija), o ne nuo pareiškėjo nurodytos 2007 m. balandžio 24 d., kai jam nepagrįstai buvo grąžinta jo deklaruota mokesčio permoka (Mokesčių administravimo įstatymo 97 str. 3 d.). Iš tiesu formaliuoju požiūriu sutiktina su pareiškėju, jog vietos mokesčių administratorius privalėjo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl delspinigių skaičiavimo pradžios momento toms sumoms, kurios jam buvo nepagrįstai grąžintos, kaip mokesčio permoka. Tačiau šis pažeidimas neturi jokios įtakos šiuo metu pareiškėjui apskaičiuoto mokėtino GPM ir šio mokesčio baudos dydžiui, aptariamo pažeidimo šalinimas lemtų tik didesnių delspinigių apeliantui apskaičiavimą, nors vienas iš jo keliamų reikalavimų – atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo. Todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nereikšmingi nagrinėjamam ginčui.

 

VII.

 

Pareiškėjo keliamu klausimu dėl aptariamų ginčo pajamų ir iš jų kylančių mokestinių prievolių paskirstymo jam ir jo sutuoktinei primintina, kad mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčio mokėtojas yra vienas iš esminių (pagrindinių) atitinkamo mokesčio elementų, kuris gali būti nustatomas (apibrėžiamas) tik įstatymu (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimus). Tai taip pat implikuoja, jog atitinkamame mokesčio įstatyme pateikta mokesčio mokėtojo sąvoka (jos turinys) negali būti aiškinama plečiamai (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶⁰²‑200/2012).

Šių bendrųjų taisyklių kontekste toliau pažymėtina, kad vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytinais GPM įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 3 ir 4 straipsniais (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX 1007 redakcija), konstatuotina, jog GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju (ši nuostata įtvirtina, jog  „pajamų <...> gavimo momentu laikomas momentas <...>, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“) GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas (konkretus fizinis asmuo), kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu.

Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius pripažino pareiškėją ir jo sutuoktinę faktiškai gavusiais ginčo pajamas lygiomis dalimis 2006 metais. Tai pirmiausia eliminuoja teismo pareigą pasisakyti dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. A. paaiškinimų apie vėlesniais nei ginčo pajamų gavimo laikotarpiais susiklosčiusius jos ir pareiškėjo tarpusavio ryšius (santykius), kaip nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl pajamų pripažinimo ir jų apmokestinimo GPM. Pabrėžtina, kad byloje surinkti duomenys (pvz., 2006 m. liepos 5 d. sutartis Nr. 3764, pagal kurią A. A. ir A. A. įsigijo 0,112 ha žemės sklypą, kuriame 2006–2008 metais vykdė gyvenamojo namo statybos darbus (MGK byla, b. l. 222–226), nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kada buvo gautos ginčo pajamos (2006 m.), pareiškėjas ir jo sutuoktinė kartu netvarkė šeimos ūkio.

Nustatyta, jog vietos mokesčių administratorius poziciją, kad už iš ginčo pajamų kylančias mokestines prievoles yra atsakingi pareiškėjas ir jo sutuoktinė lygiomis dalimis grindė aplinkybe, jog, nesant įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose numatytų išimčių, šios pajamos yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Civilinio kodekso 3.87 str. 2 d.), o tokio sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcija yra įtvirtinta Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje. Tokį Panevėžio AVMI vertinimą palaikė ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą.

Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁶⁰²‑2280/2012, aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX‑1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, jog ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais.

Pareiškėjas mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad ginčo pajamos (lėšos, kuriomis jis disponavo ginčui aktualiu laikotarpiu) buvo gautos jo asmeniškai. Šią aplinkybę nurodo ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. A..

Pasisakant dėl šių argumentų pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas teko vietos mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.). Tokia mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikoma įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė implikuoja ir mokesčių administratoriaus pareigą objektyviai pagrįsti savo sprendimą konkretų asmenį pripažinti atsakingu už atitinkamas mokestines prievoles. Neabejotina, kad kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais inter alia aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą, šiuo tikslu, be kita ko, remiantis tokiais duomenimis, kurių pagrindu daroma išvada apie mokesčio mokėtoją atitiktų protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.

Byloje surinkti duomenys, juos vertinant tiek pagal minėtus kriterijus, tiek vadovaujantis jau minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, įtvirtintomis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, sudaro pakankamą pagrindą pareiškėją pripažinti GPM mokėtoju ginčo pajamų apmokestinimo tikslais. Tačiau vietos mokesčių administratorius nesurinko ir nenurodė jokių duomenų, kurie leistų pareiškėjo sutuoktinę, kiek tai susiję su ginčo pajamų apmokestinimu, pripažinti GPM mokėtoju, kaip jis apibrėžiamas GPM įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX‑1007 redakcija), skaitomame kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija),

Iš tiesų byloje nėra jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad šios pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto, kas, skirtingai nei sprendė mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, nesudaro pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo GPM tikslais. Nesant jokių duomenų apie pajamų šaltinius, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia. Minėta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė teigia, kad ginčo pajamas A. A. įgijo asmeniškai (kad šias pajamas sudarančios lėšos buvo jo asmeninės), šios pajamos buvo panaudotos įsipareigojimams pagal pareiškėjo vardu sudarytus sandorius įvykdyti, piniginės lėšos UAB „Tėvynė“ akcijoms įgyti buvo pervestos jo paties į jo asmeninę sąskaitą, t. y. yra prielaidų manyti, jog pareiškėjas šiomis lėšomis disponavo kaip asmeninėmis. Byloje esantys kiti įrodymai taip pat nesudaro pagrindo trečiojo suinteresuoto asmens A. A. laikyti GPM mokėtoju, kiek tai susiję su ginčo pajamų apmokestinimu aptariamu mokesčiu.

Panevėžio AVMI ginčijamame sprendime pasisakė dėl ginčo pajamų paskirstymo sutuoktiniams, taip iš esmės pasisakydamas ir dėl trečiojo suinteresuoto asmens mokestinių prievolių apimties, nors ir neįvykdė pareigos surinkti ir pateikti tokius duomenis, kurie leistų (inter alia šiuos duomenis vertinant pagal minėtus protingumo ir teisingumo kriterijus) A. A. pripažinti GPM mokėtoju minėtų GPM įstatymo nuostatų prasme. Analogišką išvadą dėl pareiškėjo sutuoktinės pripažinimo GPM mokėtoju ginčo pajamų apmokestinimo tikslais padarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-26/2013.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog vietos mokesčių administratorius ginčijamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ginčo pajamas pripažinęs gautomis pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis apmokestinimo GPM tikslais, taip pat tokį Panevėžio AVMI sprendimą patvirtinusios mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės nuostatas. Šios aplinkybės konstatavimas, atsižvelgiant į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas,  ginčo atveju tiesiogiai susijęs su pareiškėjo mokestinių prievolių apimtimi, todėl šioje byloje skundžiami atsakovo, Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra naikintini, o mokestinis ginčas grąžintinas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Toks procesinis sprendimas nagrinėjamu atveju taip pat eliminuoja teismo pareigą pasisakyti dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su atleidimu nuo jam apskaičiuotų delspinigių ir skirtos aptariamo mokesčio baudos. Šiuos klausimus turės išspręsti mokestinį ginčą iš naujo nagrinėjantis centrinis mokesčių administratorius, be kita ko, atsižvelgdamas ir įvertinęs aktualias sprendimui dėl atleidimo nuo šių sumų priimti reikšmingas aplinkybes. Panaikinus mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus aktualumą praranda ir pareiškėjo nurodyti galimi procedūriniai ir procesiniai šių institucijų pažeidimai, todėl atskirai nepasisakytina dėl apelianto argumentų šioje dalyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

Pareiškėjo skundas iš dalies yra tenkinamas, todėl jam pripažintina teisė į su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidų dalies, proporcingos patenkintų skundo reikalavimų daliai, atlyginimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS¹⁴⁶-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶‑342/2012). Pastebėtina, jog nors pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis jų konkrečiai neįvardina, byloje nėra pateikta jokių jo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį kvitą. Todėl, atsižvelgiant į šiuo baigiamuoju teismo aktu patenkintų reikalavimų dalį, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 50 proc. jo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 68-84 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. S‑210(7‑162/2011).

Grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (36.9-12)-SA-5.

Priteisti pareiškėjo A. A. naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 25 Lt (dvidešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

Teisėjai:                                                                                                     Ramūnas Gadliauskas

 

 

 

Veslava Ruskan

 

 

 

Arūnas Sutkevičius