Administracinė byla Nr. A-2755-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01373-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8; 51.5; 51.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2017 m. kovo 31 d. įsakymą „Dėl viršilos D. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 10-TE-268 (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas yra nepagrįstas, priimtas šiurkščiai pažeidus teisės aktų reikalavimus. 2017 m. kovo 31 d. patvirtintoje tarnybinio patikrinimo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos kelių patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio D. Č. veiksmų išvadoje Nr. 10-IS-89 (toliau – ir Išvada) nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nagrinėjama byla turi būti sustabdyta, iki kol bus išnagrinėta administracinio nusižengimo byla Nr. A15.-44-922/2017.
3. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju jis nepadarė neteisėtų veiksmų. Transporto priemonę vairavo blaivus. Nurodė, kad dėl bandymo išvengti susidūrimo su žvėrimi jo vairuojamame automobilyje išsiliejo alkoholiniai gėrimai, kuriuos automobilio keleiviai ketino vartoti. Alkoholis išsiliejo ir ant pareiškėjo rūbų, kurie prisigėrė alkoholio kvapo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, sustabdytas policijos pareigūnų, pateikė visus jų reikalaujamus dokumentus ir vykdė jų nurodymus. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis policijos pareigūnams kaip jų kolega neprisistatė, apie tai pasakė sustabdyto automobilio keleiviai, o jis tik tai patvirtino atsakydamas į pareigūnų klausimą. Kadangi jis buvo blaivus, turėjo leidimą disponuoti ginklu, todėl ir savigynai išduotą ginklą turėjo su savimi teisėtai. Pareiškėjas paaiškino, kad ir iš gydymo įstaigos jis nepasišalino neteisėtai. Pareiškėjo įsitikinimu, jis jokių teisės aktų nepažeidė ir negalėjo numatyti, kad, suteikus medicininę pagalbą, jis negali vykti į namus. Jokių nurodymų, kaip jam elgtis, policijos pareigūnai nedavė. Jam nebuvo žinoma, kad jis turės dalyvauti procesiniuose veiksmuose.
4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nenustatė visų būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties požymių, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą. Jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, jokiais veiksmais nesulaužė policijos pareigūno priesaikos ar nesumenkino policijos pareigūno vardo, todėl jis nepagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos.
5. Pareiškėjas teigė, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcingai griežta. Tokios nuobaudos paskyrimas pažeidžia teisingumo bei sąžiningumo principų reikalavimus. Jam kylančios neigiamos pasekmės yra akivaizdžiai neproporcingos bei neadekvačios. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nevertino jo asmenybės charakteristikos, t. y. neatsižvelgė į jo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo.
6. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Vilniaus AVPK nurodė, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo atsisakymas tikrintis blaivumą vertintinas kaip šiurkštus teisės pažeidimas. Tyrimo metu surinkti duomenys pakankami konstatuoti, jog pareiškėjas nesilaikė jo turimo asmeninio ginklo saugojimo ir naudojimo reikalavimų, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei 2 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo veiksmai neatitiko jam, kaip policijos pareigūnui, keliamų reikalavimų, kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Faktas, kad pareiškėjo apsvaigimas nebuvo patikrintas techninėmis priemonėmis ar paėmus tyrimui kraują, savaime nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas buvo blaivus. Policijos pareigūnai tvirtino, kad nuo 2017 m. vasario 25 d. automobilį vairavusio pareiškėjo sklido stiprus alkoholio kvapas, tai patvirtino ir su pastaruoju bendravęs bei bendrą jo būklę vertinęs gydytojas Š. M.. Atsakovo vertinimu, visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjas sąmoningai veikė priešingai jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams bei nesilaikė tarnybinės etikos normų reikalavimų. Pareiškėjo veiksmai vertintini kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas ir policijos pareigūno priesaikos sulaužymas. Pareiškėjo veiksmų pobūdis akivaizdžiai kertasi ir su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, šie veiksmai yra nesuderinami su jo užimamomis pareigomis bei policijos pareigūno statusu. Vilniaus AVPK pabrėžė, kad nėra reikšminga, ar policijos pareigūnas minėtus neteisėtus veiksmus padarė jam atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, ar jo veiksmai turėjo atgarsį visuomenėje.
8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Pabrėžė, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos. Pareiškėjas kelia abejones tik dėl įrodymų pakankamumo, tačiau skunde, išskyrus pateiktą gynybinę versiją, jokių savarankiškų įrodymų nepateikė, todėl, Vilniaus AVPK nuomone, jo argumentai dėl įrodymų nepakankamumo turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas institutas, kurio sudėčiai nustatyti įstatymas nereikalauja kitų atsakomybės rūšių konstatavimo, dėl to sustabdyti bylos nagrinėjimą nėra pagrindo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas nustatė, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas, kurio profesinė pareiga užkirsti kelią teisės pažeidimams, o jo pareigybės aprašyme numatyta pareiga užtikrinti visuomenės saugumą, saugų eismą bei išaiškinti nusikalstamas veikas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) pažeidimus, 2017 m. vasario 25 d. galbūt neblaivus vairavęs automobilį atsisakė pasitikrinti girtumą. Tokiais veiksmais pareiškėjas padarė Kelių eismo taisyklių 14, 16 ir 17 punktų pažeidimus bei kėlė pavojų tiek visuomenės, tiek eismo saugumui. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai (atsisakymas tikrinti blaivumą) vertinami kaip šiurkštus teisės pažeidimas. Be to, nustatyta, kad neblaivus, su savimi neturėdamas leidimo, pareiškėjas turėjo šaunamąjį ginklą, o tai irgi prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Išvadoje konstatuota, kad tyrimo metu surinkti duomenys pakankami pripažinti, kad pareiškėjas nesilaikė jo turimo asmeninio ginklo saugojimo ir naudojimo reikalavimų, tyčia pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei 2 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatas.
12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimo kontekste nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pagal Statuto 32 straipsnio 1 dalį pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės teisės taikymą, todėl konkrečiu atveju turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų pareigūno atleidimui už pareigūno vardo pažeminimą. Todėl, teismo vertinimu, stabdyti nagrinėjamą bylą, kol bus išnagrinėta administracinio nusižengimo byla Nr. A15.-44-922/2017, nėra pagrindo.
13. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo medžiaga patvirtina atsakovo išvadą dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų bei 2 dalies 1, 2 ir 3 punktų pažeidimų. Nagrinėjamu atveju ginklą iki ginklo laikymo vietos turėjo gabenti (jeigu ginklas gabenamas transporto priemone, ginklas gabenamas ne transporto priemonės salone) ginklo savininką, naudotoją lydintis neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo, turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu.
14. Teismo vertinimu, visuma nustatytų aplinkybių (neprisistatymas, dokumentų nepateikimas, atsisakymas tikrintis neblaivumą, pasišalinimas iš gydymo įstaigos) rodo pareiškėjo tendencingą elgesį, kuris nesuderinamas su jo, kaip statutinio pareigūno, išskirtiniu statusu bei keliamais itin griežtais elgesio standartais, kurie taikomi net tik tarnybos metu. Pareiškėjo argumentų visuma nepaneigia tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Aplinkybė, kad pareiškėjui galbūt bus taikoma administracinė atsakomybė, nepaneigia atsakovo teisės vertinti pareiškėjo veiksmų Statuto pagrindu.
15. Teismas konstatavo, kad visuma tarnybinio tyrimo metu surinktų duomenų patvirtina, jog pareiškėjas atliko Išvadoje nurodytus veiksmus, t. y. atsisakė tikrintis neblaivumą, policijos pareigūnams nepateikė nei savo asmens, nei vairuotojo, nei teisę nešioti šaunamąjį ginklą leidžiančių dokumentų. Pareiškėjo sveikatos būklė (pakilęs kraujospūdis) negalėjo jam sutrukdyti pasitikrinti neblaivumą. Paties pareiškėjo pasišalinimas iš gydymo įstaigos tik patvirtina, kad jis vengė pasitikrinti neblaivumą ir taip siekė išvengti atsakomybės.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas statutiniu pareigūnu, kuriam keliami aukšti reikalavimai ne tik tarnybos, bet ir ne tarnybos metu, savo elgesiu, kuris ir nulėmė tokias teisines pasekmes, pažemino pareigūno vardą. Todėl ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo šią administracinę bylą 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje jam nedalyvaujant. Dėl nepagrįstai atmesto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą jis negalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, t. y. teise duoti paaiškinimus, užduoti klausimus proceso dalyviams, teikti samprotavimus ir kt. Pareiškėjas nurodo, kad, 2017 m. rugsėjo 16 d. susirgus jo vaikui, jam buvo išduotas elektroninis laikinojo nedarbingumo pažymėjimas (ligonio slaugymui), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 19 d. Atsižvelgiant į tai, kad buvo laikinai nedarbingas ir privalėjo slaugyti susirgusį vaiką, jis negalėjo atvykti į 2017 m. rugsėjo 19 d., 13 val. 30 min., šioje byloje paskirtą teismo posėdį ir apie tai 2017 m. rugsėjo 18 d. prašymu informavo pirmosios instancijos teismą. Pirmosios instancijos teismas jo prašymą nepagrįstai atmetė, laikiną nedarbingumą pripažinęs nesvarbia priežastimi. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad, nagrinėjant šią administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, jis neturėjo atstovo, joks advokatas jo byloje neatstovavo, todėl jis 2017 m. liepos 31 d. teismo posėdžio metu nenurodė ir negalėjo nurodyti, kad jo advokatas atostogauja.
19. Pareiškėjas iš esmės nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad jis nepadarė neteisėtų veiksmų. Transporto priemonę vairavo būdamas blaivus. Jis vykdė visus policijos pareigūnų reikalavimus. Pareiškėjas neatliko jokio veiksmo, kuris galėtų būti vertinamas kaip siekis išvengti atsakomybės. Kadangi jis buvo blaivus, turėjo leidimą disponuoti ginklu, todėl ir savigynai turėta ginklą su savimi turėjo teisėtai. Iš gydymo įstaigos pareiškėjas teigia išėjęs taip pat teisėtai, kadangi jokių nurodymų jam policijos pareigūnai nedavė. Jis neturėjo jokiu žinių, kad jis būtu ką nors pažeidęs, jog turės dalyvauti kokiuose nors procesiniuose veiksmuose, dėl to nebuvo jokios priežasties jam nevažiuoti namo po suteiktos medicininės pagalbos. Išėjęs iš gydymo įstaigos dėl prastos savo savijautos, kuri tokia buvo dėl padidėjusio kraujo spaudimo, jis nusprendė atvykti į policijos įstaigą pasiimti ginklą kitą dieną. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas nenustatė visų tarnybinio nusižengimo sudėties požymių, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, jog jis padarė kokį nors tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju jis nepažeidė policijos pareigūno priesaikos ir nesumenkino policijos pareigūno vardo, todėl jis atleistas iš tarnybos nepagrįstai.
20. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsakovas iš esmės nurodo analogiškus argumentus ir aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Vilniaus AVPK papildomai pažymi, kad pareiškėjas sąmoningai vilkino procesą, siekdamas atidėti bylos nagrinėjimą dėl formalių priežasčių vien tam, kad jo ginčas administracinio nusižengimo byloje būtų išspręstas anksčiau nei ginčas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjui pirmosios instancijos teismas išaiškino procesines teises, įpareigojo iki nustatytos datos susirasti savo atstovą, tačiau pareiškėjas sąmoningai nevykdė teismo įpareigojimų, todėl teismas priėmė tinkamą ir pagrįstą sprendimą nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Pareiškėjas nurodė, kad jo advokatas atostogauja, ir nors sudarytos sutarties su advokatu dėl jo atstovavimo šioje byloje neturėjo, pareiškėjas, įvardindamas advokatą, turėjo omenyje advokatą, kuris jį atstovauja administracinio nusižengimo byloje. Faktas, kad pareiškėjas vėliau sudarė sutartį su advokatu, jau atstovaujančiu jį kitoje byloje, tik patvirtina, kad pareiškėjas buvo neiniciatyvus ir vilkino teismo procesą. Atsakovas pabrėžia, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A15.-5-44-922/2017 konstatavo, jog pareiškėjas padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 7 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje, 417 straipsnio 8 dalyje bei 229 straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus ir paskyrė subendrintą galutinę administracinė nuobaudą – 1 500 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 2 metams 6 mėn.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. kovo 31 d. įsakymo „Dėl viršilos D. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 10-TE-268 teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo šią administracinę bylą 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje jam nedalyvaujant. Dėl nepagrįstai atmesto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą jis negalėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, t. y. teise duoti paaiškinimus, užduoti klausimus proceso dalyviams, teikti samprotavimus ir kt.
24. Pareiškėjas pažymi, kad, 2017 m. rugsėjo 16 d. susirgus jo vaikui, jam buvo išduotas elektroninis laikinojo nedarbingumo pažymėjimas (ligonio slaugymui), galiojantis iki 2017 m. rugsėjo 19 d. Atsižvelgiant į tai, kad buvo laikinai nedarbingas ir privalėjo slaugyti susirgusį vaiką, jis negalėjo atvykti į 2017 m. rugsėjo 19 d., 13 val. 30 min., šioje byloje paskirtą teismo posėdį ir apie tai 2017 m. rugsėjo 18 d. prašymu informavo pirmosios instancijos teismą. Pirmosios instancijos teismas jo prašymą atmetė, laikiną nedarbingumą pripažinęs nesvarbia priežastimi.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į viešą bylos nagrinėjimą kartu įvirtina teisę į žodinį bylos nagrinėjimo procesą pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Gö? prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 36590/97). Viešo bylos nagrinėjimo (o kartu ir žodinio proceso) užtikrinimas pirmosios instancijos teisme yra vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Malhous prieš Čekiją Respubliką (pareiškimo Nr. 33071/96).
26. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnis ir iš šios normos kildinamas ginčo šalių lygiateisiškumo principas (angl. equality of arms) užtikrina, jog kiekvienai ginčo šaliai teisme būtų suteikiama galimybė ginti savo teises tokiomis sąlygomis, kad viena šalis neįgytų nepagrįsto pranašumo prieš kitą šalį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 14448/88). Atvejus, kai nacionalinis teismas nepagrįstai atsisako atidėti bylos nagrinėjimą, dėl ko viena iš ginčo šalių negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir tokiu būdu atsikirsti į oponento argumentus, Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai pripažįsta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Vardanyan ir Nanushyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 8001/07).
27. ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ši norma ne tik nustato pirmosios instancijos teismo posėdžio formą, bet ir suteikia garantijas proceso šaliai, jog proceso įstatyme nustatytas teises ji gali įgyvendinti dalyvaudama teismo posėdyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2101-442/2017).
28. ABTĮ 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalių teisės yra lygios. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis (ABTĮ 52 straipsnio 2 dalis).
29. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-139/2012). Kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, teisės būti išklausytam, nagrinėjant bylą žodinio proceso metu, nesuteikimas gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 19 d., buvo laikinai nedarbingas, kadangi slaugė savo vaiką, buvo pakankamas pagrindas atidėti byloje nagrinėjimą pagal ABTĮ 79 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas pareiškėjo prašymu, jeigu pareiškėjas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Nors pirmasis posėdis, vykęs pirmosios instancijos teisme 2017 m. liepos 31 d., jau buvo atidėtas pareiškėjo prašymu jam pageidaujant turėti advokatą (tai girdėti iš teismo posėdžio garso įrašo) ir teismui pareiškėją įpareigojus pasirūpinti jo tinkamu atstovavimu, tačiau ši aplinkybė negali pateisinti bylos 2017 m. rugsėjo 19 d. posėdyje nagrinėjimo pareiškėjui nedalyvaujant, kai šiame posėdyje jam dalyvauti sutrukdė aptarta svari priežastis (laikinas nedarbingumas dėl susirgusio vaiko slaugymo).
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareiškėjui nedalyvaujant (atsakovo atstovas dalyvavo 2017 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje), pažeidė ne tik jo teises būti išklausytam, pagrįsti skundo motyvus ir argumentus, įgyvendinti kitas teises, numatytas ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, bylos nagrinėjimo žodinio proceso metu, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą (ABTĮ 52 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismo procesą (bylos nagrinėjimą).
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai išnagrinėjęs bylą pareiškėjui nedalyvaujant, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo neteisingai būti išspręsta byla. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

                            Irmantas Jarukaitis

                            Ramutė Ruškytė