Bylos Nr. e2-904-905/2021

Proceso Nr. 2-68-3-01102-2019-5

 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.9.1; 2.4.2.12

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 11 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius,

teismo posėdžių sekretorė Arūnė Bernatonytė,

dalyvaujant ieškovei M. B. ir ieškovų atstovui advokatui R. M.,

atsakovų atstovui advokatui Viktorui Onačko,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. ieškinį atsakovams R. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“ dėl įpareigojimo atlaisvinti įėjimą ir naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo.

Reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

2020 m. spalio 2 d. pareiškimu pakeitę-patikslinę ieškinio reikalavimus, ieškovai prašė:

1) nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės L. Z. parengtą 2020 m. rugsėjo 25 d. planą: a) ieškovams priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3; b) atsakovui R. S. priskirti naudotis rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-2; c) nustatyti, kad į rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-3, patenkama per įėjimus, pažymėtus indeksais A ir B, o į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu R-2, patenkama per įėjimą, pažymėtą indeksu C;

2) įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras rūsio patalpas, kuris matininkės L. Z. parengtame plane pažymėtas indeksu A (išgriaunant iš bendros laiptinės užmūrytą įėjimą į rūsio patalpas). Atsakovams neįvykdžius šio reikalavimo, leisti ieškovams atlaisvinti bendrą įėjimą į rūsio patalpas savo lėšomis, įgyjant teisę į tokiems darbams patirtų išlaidų kompensavimą iš atsakovų.

Ieškovai nurodė, kad jie 2003 m. lapkričio 28 d. sutartimi nusipirko butą (duomenys neskelbtini), su rūsiu. Tame pačiame pastate atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, o atsakovui UAB „Amber marketing“ – butas Nr. (duomenys neskelbtini) ir kavinės patalpos. Ieškovų teigimu, nurodytame pastate yra tik dvi rūsio patalpos, kurios plane pažymėtos indeksais (duomenys neskelbtini) ir kurios nėra priskirtos konkretiems patalpų savininkams. Ieškovai atkreipė dėmesį į tai, kad kitos rūsio patalpos (duomenys neskelbtini) buvo išpirktos ir perleistos kitų patalpų savininkams. Taigi tik du pastate esantys butai (priklausantys ieškovams ir atsakovui R. S.) yra su neidentifikuotais rūsiais. Anot ieškovų, atsakovai savavališkai užėmė-užvaldė rūsio patalpas, panaikino (užmūrijo) bendrus įėjimus iš laiptinės, taip užkirsdami ieškovams galimybę naudotis savo nuosavybe. Ieškovų teigimu, įėjimą į rūsį iš lauko užmūrijo atsakovai, nes yra akivaizdus atsakovų suinteresuotumas tuo, kad būtų užblokuotas patekimas į rūsio patalpas, paliekant praėjimą tik per kavinės patalpas, todėl atsakovai įpareigotini atlaisvinti įėjimą į bendras rūsio patalpas.

Atsakovai prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl įėjimo atlaisvinimo. Atsakovai pažymėjo, kad UAB „SEB lizingas“ atliko rūsio rekonstrukciją, supirkdamas dalį patalpų iš namo bendraturčių, ir tik 2007 metais šias rūsio patalpas nusipirko atsakovas R. S., kuris tas pačias patalpas 2013 m. perleido UAB „Amber marketing“. Atsakovai pabrėžė, kad jie neatliko jokių veiksmų, formuojant dabar atsakovui UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas. Atsakovas UAB „Amber marketing“ nėra išnaudojęs savo teisių į bendrojo naudojimo patalpų priskyrimą jo individualiam naudojimui, todėl ieškovai nepagrįstai iš naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo eliminuoja atsakovą UAB „Amber marketing“, juolab kad ieškiniu reikalaujama nustatyti naudojimosi tvarką būtent bendromis patalpomis. Be to, atsakovas UAB „Amber marketing“ butą ir rūsio patalpas (duomenys neskelbtini) įsigijo kaip atskirus objektus, t. y. (duomenys neskelbtini) patalpos nėra atsakovui priklausančio buto priklausinys. Anot atsakovų, ieškovai visiškai nenurodė, kodėl ieškovai ir atsakovas R. S. gali pretenduoti būtent į tokio ploto bendrojo naudojimo patalpas, t. y. nepateikta jokių skaičiavimų, susijusių su šių asmenų butų plotais (kurios ir lemia atitinkamas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje). Atsakovų teigimu, ieškovų pateiktas patalpų planas visiškai neatitinka tikrosios situacijos ir negali būti įgyvendintas, nes įėjimų A ir C nėra, be to, nurodomo įėjimo C vietoje yra krosnis, kuri priskiriama namo vertingoms savybėms ir kurios nebus leidžiama griauti kultūros paveldo objekte. Anot atsakovų, ieškovai įėjimą A įvardija kaip įėjimą iš bendros laiptinės, nors iš tikrųjų tai buvęs įėjimas iš kiemo pusės. Atsakovai pažymėjo, kad naudojimuisi gali būti priskiriamos patalpos, turinčios kadastrinius matavimus ir teisinę registraciją, tačiau ginčo patalpos tokios registracijos neturi, be to, ieškovų asmeniniam naudojimuisi negali būti priskiriamos praeinamo pobūdžio patalpos. Atsakovai pabrėžė, kad ieškovų nurodomas atsakovų suinteresuotumas įėjimų užblokavimu negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog būtent atsakovai užmūrijo ieškovų nurodomus įėjimus: atsakovas UAB „Amber marketing“ patalpas pastate įsigijo 2011 m., nors įėjimo iš kiemo pusės nebuvo jau 2009 metais. Atsakovas R. S. patalpas rūsyje pirko 2007 m., kai ieškovai jau keletą metų gyveno šiame name ir, jų teigimu, naudojosi rūsio patalpa R-3, tačiau ieškovai teigia neprisimenantys, kada jie neteko galimybės patekti į rūsį. Atsakovų teigimu, įėjimas į rūsį iš bendros laiptinės buvo panaikintas dar 2003 metais, kai rūsio patalpas rekonstravo UAB „SEB lizingas“. Įėjimas iš kiemo pusės užmūrytas pertvarkant-sukeliant kiemo žemės paviršių, todėl dabar žemės paviršius yra ties buvusio įėjimo viduriu. Be to, nurodytus kiemo pertvarkymo darbus atliko ne atsakovai, o valstybė ar savivaldybė, kaip žemės savininkai. Atsakovai pažymėjo ir tai, kad ieškovai reikalauja teismo įpareigoti atsakovus kultūros paveldo pastate atlikti statybos darbus, kuriems būtinas projektas ir statybos leidimas.

Nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad 2017 m. spalio 17 d. duomenimis pastate (duomenys neskelbtini), įregistruotos trys gyvenamosios patalpos (butai) ir dvi negyvenamosios patalpos (el. bylos vidaus apyrašo t. 1, p. 11). Nurodytame pastate ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso 84,42 kv. m bendro ploto butas Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, taip pat 2507/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės. Atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso 83,02 kv. m bendro ploto butas Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, o atsakovui UAB „Amber marketing“ – 82,74 kv. m bendro ploto butas Nr. (duomenys neskelbtini), 86,50 kv. m bendro ploto kavinės patalpos ir 7493/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovai, kurie nusipirko butą su rūsiu, šiuo metu neturi galimybės įsigytu rūsiu naudotis, nes neturi galimybių iš viso patekti į bet kokias rūsio patalpas. Šiuo aspektu ir atsakovai nurodė, kad į rūsio patalpas galima patekti tik per atsakovui UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas. Sprendžiant dėl ieškovų pasirinkto jų teisių gynimo būdo (pareikštų ieškinio reikalavimų), būtina atkreipti dėmesį į tai, kad patys ieškovai pareikštus ieškinio reikalavimus vertina kaip reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo (žr., be kita ko, 2020 m. spalio 2 d. patikslinto ieškinio 9-13 punktus, kuriuose ieškovai nurodė savo teisinius argumentus dėl naudojimosi tvarkos būtent bendrąja daline nuosavybe nustatymo). Ši procesinė aplinkybė svarbi tuo, kad pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai butą su rūsiu įsigijo būtent asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Tokią išvadą, kad buto pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai rūsio patalpas įsigijo būtent asmeninės nuosavybės teisėmis, teismas grindžia tuo, kad rūsio įsigijimas buvo tiesiogiai įvardytas pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria ieškovai įsigijo butą asmeninės nuosavybės teisėmis. Be to, pirkimo-pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų, leidžiančių manyti, kad sutartyje nurodomą rūsį ieškovai nusipirko bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Priešingu atveju, jeigu sutartyje atskirai nurodomas rūsys ieškovams būtų perleidžiamas (pagal nutylėjimą) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, tai būtų nuoseklu sutartyje įvardyti ir ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis perleidžiamus kitus pastato bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus – laiptinę, stogą, išorines sienas ir kitas bendrąsias pastato konstrukcijas (CK 4.82 straipsnio 1 dalis).

Taigi, nors ieškovų pirktas rūsys iki šiol neidentifikuotas, t. y. ieškovų nuosavybėn nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa, tačiau tokia aplinkybė nepanaikina ieškovų būtent asmeninės-individualios nuosavybės teisių į įsigytą rūsį. Nepaisant to, jau nurodyta, kad šioje byloje ieškovai nereiškia reikalavimų (ir todėl į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka aplinkybės) dėl ieškovams nuosavybės teisėmis jau priklausančios (pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį įgytos) rūsio patalpos identifikavimo-priskyrimo ieškovų asmeninėn nuosavybėn (CPK 12, 13, 265 straipsniai).

Pagal bendrąją Civilinio kodekso 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, namo bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi kodekse įtvirtintas reikalavimas naudojimosi bendru turtu tvarką nustatyti atsižvelgiant į visų bendraturčių turimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis. Iš pateiktos 2009 m. birželio 11 d. jungtinės veiklos sutarties matyti, kad (bent jau 2009 m. birželio 11 d. duomenimis) ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys, atsakovui R. S. 5331/10 000 dalis, o atsakovui UAB „Amber marketing“ 2162/10 000 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Nagrinėdamas apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartyje iškeltus klausimus dėl atsakovo UAB „Amber marketing“ bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, viena vertus, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pastate esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi pirktas (privatizuotas) su rūsiu (el. bylos vidaus apyrašo t. 4, p. 24). Tuomečiai buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi pardavė UAB „VB lizingas“ patalpas R-1, R-4 ir R-5, tačiau pažymėtina, kad nurodytos patalpos sutarties 1.1 punkte įvardytos kaip „kitos (pagalbinio ūkio) paskirties patalpos – pagalbinės patalpos“ (t. 2, p. 223-232). 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu šios pagalbinės patalpos R-1, R-4 ir R-5 buvo sujungtos į vieną turtinį vienetą kartu su tuo metu UAB „VB lizingas“ priklausiusiomis kavinės patalpomis (t. 2, p. 47-50). Šį turtinį vienetą 2007 m. liepos 28 d. UAB „SEB VB lizingas“ perdavė atsakovui R. S. (t. 4, p. 37-42), kuris šį turtą 2013 m. gegužės 29 d. mainų sutartimi perleido atsakovui UAB „Amber marketing“ (t. 4, p. 26-36). Nors tuomečiai buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai 2008 m. gruodžio 23 d. sutartimi atsakovui R. S. butą pardavė jau be rūsio (t. 2, p. 93), tačiau vien tik šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų konstatuota-įrodyta, jog kažkuris iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų būtų realizavęs savo teisę į rūsio patalpas, kaip į bendrąja dalinę nuosavybę. Nors ieškovai ir nurodė, kad egzistavo bendraturčių susitarimas dėl rūsio patalpų, tačiau tokio susitarimo įrodymų nepateikė ir jo turinio neatskleidė. Taigi šiuo aspektu nepakanka įrodymų tam, kad ginčo santykiams būtų taikomos Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 2 dalies nuostatos ir konstatuojama, jog buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas(-ai) perdavė ar kitaip įgyvendino savo bendrosios dalinės nuosavybės teises.

Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad bendraturčio teisės vien tik į rūsį, netgi kaip į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, įgyvendinimas negali paneigti tokio bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės teisių į kitus pastato bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus. Vien tik rūsio, nors ir kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieno iš objektų, perleidimas negali būti prilyginamas Civilinio kodekso 4.78 straipsnyje įtvirtintam visos bendrosios dalines nuosavybės ar tik tokios nuosavybės dalies perleidimui kaip tokiam. Tai reiškia, vien tik teisę į rūsio patalpas įgyvendinęs asmuo savaime nepraranda bendrosios dalinės nuosavybės teisių į pastato laiptinę, stogą ir kitus objektus, kartu ir nepraranda pareigų dalyvauti išlaikant nurodytus bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus (CK 4.76 straipsnis). Be to, šiame sprendime jau nurodyti motyvai, kuriais remdamasis teismas ieškovų (ir kitų bendraturčių, pirkusių butus kartu su rūsiais) teises į rūsio neidentifikuotas patalpas vertina kaip asmeninės-individualios, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teises, todėl net ir laikantis pozicijos, kad buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi perleisdami nuosavybės teises į „pagalbines patalpas“ R-1, R-4 ir R-5, taip perleido savo turėtas teises būtent į rūsio patalpas (kurios įgytos 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi), tai toks sandoris būtų vertinamas vis tiek kaip būtent asmeninių, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisių perleidimas.

Nenustatęs pagrindo konstatuoti, kad atsakovas UAB „Amber marketing“ jau įgyvendino ir todėl neteko bendrosios dalinės nuosavybės teisių, kiek tai susiję būtent su bendrojo naudojimo objektais, teismas, viena vertus, sutinka su atsakovų argumentais, kad sprendžiant ieškinio reikalavimus būtent dėl dalinės nuosavybės objektų naudojimosi tvarkos, tokia tvarka turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į visų bendraturčių, įskaitant ir UAB „Amber marketing“, teises ir teisėtus interesus. Kita vertus, šioje byloje dalyvauja visi pastato bendraturčiai, todėl teismas įžvelgia galimybę pareikštus ieškovų reikalavimus nagrinėti iš esmės, t. y. ieškovų prašomą nustatyti naudojimosi tvarką įvertinant visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų kontekste. Pateikti rašytiniai įrodymai teikia pagrindą konstatuoti, kad pastate liko trys rūsio patalpos, kurios turi būti įtraukiamos į naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, t. y. 6,09 kv. m ploto patalpa R-6, 2,15 kv. m ploto patalpa R-2 ir 2,05 kv. m ploto patalpa R-3. (Nors VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 31 d. rašte (t. 3, p. 60) ir nurodoma, kad „dalis“ patalpos R-6 registruota kaip sudėtinė kavinės dalis, tačiau į bylą nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpa R-6 (ir kokia būtent jos dalis) priskirta kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn, todėl teismas visą patalpų plane nurodomą patalpą R-6 įtraukia į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausantį plotą). Bendras šių patalpų plotas 10,29 kv. m. Pagal jau nurodytus 2009 m. birželio 11 d. duomenis ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tai reiškia, kad ieškovams pripažintina teisė naudotis ne didesniu kaip 2,58 kv. m plotu. Kadangi ieškovai prašo suteikti galimybę jiems naudotis 2,05 kv. m ploto patalpa, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai prašo suteikti jiems naudotis per didelio ploto patalpa, negu jų turima teisė bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Nagrinėjant atsakovų atsikirtimus, kad šios patalpos neįregistruotos viešajame registre, atkreiptinas dėmesys į tai, kad daikto ar daiktinių teisių įregistravimas viešajame registre atlieka išviešinimo funkciją. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas tarp bendraturčių, tai teismas sprendžia, kad naudojimosi tvarkos nustatymas netgi neįregistruotu daiktu visiems bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams (dalyvaujantiems šios bylos nagrinėjime) sukelia teisinius padarinius ir be atitinkamų daiktų ar daiktinių teisių išviešinimo, t. y. jų įregistravimo viešajame registre. Taigi ir šie atsakovų atsikirtimai nepaneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, susijusius su ieškovų prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos įgyvendinimu (atitinkamų praėjimų įrengimu-atlaisvinimu), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija įforminta 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoju įvardytas UAB „VB lizingas“ (t. 2, p. 47). Be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjo, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta 2003 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (t. 2, p. 226). Taigi ne tik ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai ir juolab kad tai padaryta neteisėtai, bet priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariami praėjimai panaikinti gerokai anksčiau, negu atsakovai įgijo nuosavybės teises pastate, t. y. praėjimai pastato viduje buvo naikinami ne atsakovų sudarytų sandorių pagrindu, o su lauko įėjimu (ieškovų plane pažymėtu A) susiję statybų darbai buvo vykdomi 2003 metais (t. 1, p. 174, 176).

Kadangi nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų neteisėtus veiksmus pašalinant ieškovų nurodomus praėjimus, tai nėra ir pagrindo konstatuoti atsakovų būtent prievoliniu teisiniu pagrindu egzistuojančios pareigos pašalinti savo neteisėtų veiksmų padarinius. Nagrinėjant dėl atsakovų, kaip atitinkamų objektų pastate savininkų, pareigos atstatyti praėjimus daiktinės teisės pagrindais, būtina dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiama būtent dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, t. y. ne tik bendrų patalpų suteikimo naudotis, bet ir dėl bendrų įėjimų (praėjimų) į šias patalpas. Šiuo aspektu pakankamai akivaizdu, kad visi ieškovų plane nurodomi praėjimai A, B ir C, kurių atstatymo prašo ieškovai, priskirtini būtent bendrosios dalinės nuosavybės objektams (bent jau nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad bet kuris iš aptariamų praėjimų būtų priskirtas kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn), juolab kad ir patys ieškovai formuluodami nagrinėjamus ieškinio reikalavimus prašė atlaisvinti būtent „bendrą“ įėjimą ir į „bendras“ rūsio patalpas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiga atlaisvinti bendrus praėjimus taip pat turi būti taikoma visiems tokių praėjimų savininkams, t. y. visiems bendraturčiams (CK 4.76 straipsnis). Remiantis jau vien šiuo motyvu, aptariami ieškinio reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pabrėžtina, kad net ir pripažinus ieškovų teisę į praėjimus A ir B, į bylą pačių ieškovų pateikti rūsio patalpų planai (t. 1, p. 141; t. 2, p. 3, 126, 182, 219; t. 3, p. 156), 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo fotonuotrauka (t. 1, p. 57), taip pat atsakovų 2020 m. lapkričio 16 d. pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir vis dar faktiškai yra krosnis (plane žymima įstrižai perbrauktu kvadratu). Ir tik ieškovų prie patikslinto ieškinio pridėtame naudojimosi tvarkos projekto plane vietoje aptariamos krosnies jau žymimas (projektuojamas) praėjimas. Kadangi ieškovai neįrodė, kad aptariamas praėjimas C kada nors egzistavo, o priešingai, nurodyti įrodymai patvirtina, kad tokio praėjimo niekada nebuvo ir kad jo vietoje vis dar tebėra krosnis, tai aptariami ieškinio reikalavimai atmetami ir šiuo pagrindu.

Nors prašydami taikyti ieškinio senaties terminą, atsakovai ir nurodė, kad apie nurodomą savo teisių pažeidimai ieškovai galėjo ir turėjo sužinoti gerokai anksčiau negu surašytas 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tačiau tikslaus šio termino pradžios momento atsakovai nenurodė. Šiuo aspektu posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad laikotarpiu apie 2009 metus ji negyveno ginčo pastate, todėl ir nepastebėjo, kada tiksliai buvo užmūrytas įėjimas į rūsio patalpas iš lauko. Remdamasis šiais motyvais, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad apie aptariamo praėjimo pašalinimą ieškovai galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau negu nurodytas 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kadangi ieškinys pareikštas 2019 m. sausio 14 d., tai nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad ieškovai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovai periodiškai (pavyzdžiui, 2018 m. vasario 8 d., spalio 3 d. raštai) reiškė atsakovams pretenzijas, susijusias su ieškovų teisėmis į rūsį, todėl net jeigu senaties terminas ir būtų praleistas, tai nurodytos aplinkybės teikia pagrindą konstatuoti, kad ieškovai rūpinosi (bent jau ikiteismine tvarka) savo teisių gynimu ir kad atsakovai neturėjo pagrindo manyti, jog ieškovai atsisako aptariamų savo teisių gynimo, todėl būtų konstatuojamas pagrindas praleistam senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdamas į apygardos teismo nutarties motyvus, teismas suteikė galimybę ieškovams pakeisti-papildyti ieškinio reikalavimus – ši ieškovų teisė įgyvendinta 2020 m. spalio 2 d. iš dalies pakeičiant ieškinio reikalavimus. Šie ieškinio reikalavimai gali būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka; jie yra pakankamai aiškūs-suprantami. Teismas neturi procesinės pareigos siūlyti ieškovams keisti-tikslinti ieškinio reikalavimus tol, kol bus pareikšti pagrįsti-tenkintini ieškinio reikalavimai, juolab kad tokie teismo veiksmai prieštarautų Civilinio proceso kodekso 21 straipsnyje įtvirtintam teismo nešališkumo principui ir paneigtų kodekso 12, 13 straipsniuose įtvirtintus šalių rungimosi ir dispozityvumo principus.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, galėjo ir turėjo būti įrodinėjamos šalių teikiamais įrodymais, be kita ko, rašytinais įrodymais, fotonuotraukomis ar, prireikus, vaizdo įrašais (CPK 12, 178 straipsniai). Ši byla nei dėl ginčo pobūdžio, nei dėl dalyvaujančių byloje asmenų nepriskiriama kategorijoms bylų, kuriose teismas turėtų prisiimti aktyvų vaidmenį renkant įrodymus. Šalys nepateikė argumentų (pateiktus argumentus teismas vertina kaip nepakankamus) išvadai, kad tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas šalims būtų neįmanomas arba apsunkintas tiek, kad būtų reikalingas apygardos teismo nutartyje nurodomas išvažiuojamasis teismo posėdis. Remdamasis šiais motyvais, teismas bylą išnagrinėjo vien tik pagal šalių pateiktus įrodymus.

Nurodyti motyvai ir padarytos išvados teikia pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą – nors ieškovų pažeistos teisės į rūsį ir lieka neapgintos, tačiau jos negali būti ginamos pagal pareikštus ieškinio reikalavimus. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja-neaptaria (CPK 265 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Priimant sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, atsakovams iš ieškovų lygiomis dalimis priteisiama po 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y. po 750 Eur iš kiekvieno ieškovo (t. 1, p. 110, 111, 112, 113; t. 3, p. 77, 78, 79, 80; taip pat 2020 m. lapkričio 17 d. prašymai). Atsižvelgdamas į palyginti didelį byloje nagrinėtų aplinkybių mastą ir atsakovų atstovo atliktų procesinių veiksmų gausą (pateiktų procesinių dokumentų turinį ir skaičių, taip pat dalyvavimą teismo posėdžiuose), teismas šių išlaidų dydžių nevertina kaip per didelių, todėl jų nemažina. Valstybei iš ieškovų nepriteisiama išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes šių išlaidų dydis mažesnis, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali (5 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Teismo išvada

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui R. S., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo H. H. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1500 (tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“, j. a. k. 110580079, lygiomis dalimis iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovo H. H. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1500 (tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Eur iš kiekvieno ieškovo.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                           Vitalijus Abramovičius