Civilinė byla Nr. eA2-953-803/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0

 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.5.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 21 d.

Vilnius

 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

sekretoriaujant Ligitai Norkūnienei,

dalyvaujant pareiškėjo G. R. (G. R.) atstovui advokatui Mantui Valiukui, atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ atstovui advokatui Sauliui Urbanavičiui, suinteresuoto asmens O. R. atstovei advokatei Jolitai Rimai Puškorienei, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atnaujintą procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto tyčia, teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       pareiškėjas G. R. 2019 m. liepos 8 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nes naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties kopiją Vilniaus apygardos prokuratūrai, buvo pradėtas ir šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15012-16 dėl nusikalstamo bankroto. 2019 m. gegužės 27 d. gavęs leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjas susipažino su ikiteisminiame tyrime esančia 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvada ir jos priedais, iš kurių paaiškėjo nauja esminė aplinkybė – tikrasis BUAB „ERP“ nemokumo momentas. Specialisto išvadoje konstatuota, jog BUAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d., priimdamas nutartį dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarė priešingą išvadą, t. y. jog 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki ir G. R. bei O. R. 2012 m. sausio 30 d. pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino viena iš bendrovės nemokumą nulėmusia priežastimi – tyčinio bankroto požymiu. Pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjusi aplinkybė patvirtina, kad spręsdamas dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas vadovavosi klaidingais duomenimis ir padarė esminę fakto klaidą dėl įmonės nemokumo momento. Šiuo atveju naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia pareiškėjo G. R. prisidėjimo prie BUAB „ERP“ bankroto faktą bei patvirtina tai, kad G. R. ir O. R. nesiekė bendrovės privesti prie bankroto ir veiklą perkelti į UAB „InnoForce“.

2.       Suinteresuotasis asmuo O. R. atsiliepime nurodė, jog palaiko pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo ir taip pat prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015. O. R. pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas iš viso nebuvo nustatęs tikslaus įmonės nemokumo laikotarpio, tačiau sprendė, kad 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki, ir tokią išvadą padarė vadovaudamasis labai ribota informacija, kurią pateikė buvęs vadovas M. Z., t. y. asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto. Šis asmuo iki šiol nėra perdavęs visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, todėl teismo rėmimasis išimtinai tokio proceso dalyvio pateiktais duomenimis, sprendžiant dėl kitų asmenų kaltės dėl tyčinio įmonės bankroto, iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

3.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 nutarta atnaujinti procesą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.

4.       Atnaujinus procesą, pareiškėjas G. R., 2020 m. sausio 15 d. pateikęs rašytinius paaiškinimus, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. priimtos nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0) motyvuojamąją dalį, konstatuojant, jog G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą.

5.       Pareiškėjas įrodinėja, kad UAB ERP tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. (Specialisto išvados 14 psl.). UAB „ERP“ tapus nemokiai 2011 m. gruodžio 31 d., galėtų kilti abejonių dėl G. R. ir O. R. veiksmų, atliktų po šios datos, t. y. ieškinio dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo ir perėjimo dirbti į UAB „InnoForce“ kvalifikavimo kaip sąmoningo prisidėjimo prie UAB „ERP“ privedimo prie nemokumo. 

6.       Suinteresuotas asmuo O. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. priimtą nutartį konstatuojant, jog G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto.

7.       Atsakovė BUAB „ERP“ nurodė, kad pareiškėjo prašymas turi būti atmestas, nes jis nesuformuluotas pagal įstatymo reikalavimus.

8.       Suinteresuotas asmuo M. Z. atsiliepime į pareiškėjo rašytinius paaiškinimus nurodė, kad vertinant jo veiksmus atskirai, jis neprivedė BUAB ERP prie bankroto. Procesas dėl M. Z. veiksmų nėra atnaujintas, todėl teismo nutartyje negali būti nurodoma naujų aplinkybių dėl M. Z. veiksmų, dėl kurių BUAB ERP bankrotas pripažintas tyčiniu, ar keičiamas M. Z. veiksmų (ar neveikimo) įvertinimas, kiek tai susiję su BUAB ERP bankrotu pripažinimu tyčiniu. M. Z. pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15012-16 dėl suinteresuoto asmens M. Z. tyrimas yra nutrauktas visa apimtimi. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių M. Z. kaltę.

9.       Suinteresuotas asmuo M. Z. atkreipia dėmesį į tai, kad nemokumo atsiradimo momento paankstinimas nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties išvadų apie tai, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos G. R. asmeninių poreikių tenkinimui (kas pripažinta tyčinio bankroto požymiu). Nemokumo atsiradimo momento paankstinimas nekeičia ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties išvadų dėl lėšų išmokėjimo UAB „R Consulting“ kaip tyčinio bankroto požymio.

10.       Teismo posėdžio metu byloje dalyvaujantys asmenys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus. Pareiškėjo G. R. ir suinteresuoto asmens O. R. atstovų nuomone, pareiškimo dalykas suformuluotas tinkamai, nes per proceso atnaujinimo institutą galima keisti nutarties motyvus dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įrodinėja, kad nuginčijus motyvus, G. R. ir O. R. išvengtų jiems reiškiamų reikalavimų atskirose bylose, kuriuose kreditoriai reikalauja žalos atlyginimo. Atsakovės BUAB „ERP“ atstovas paaiškino, kad veikos perkvalifikavimas neturės poveikio byloje dėl nesąžiningos konkurencijos, kurioje yra pareikštas reikalavimas pareiškėjui G. R. ir O. R..

II. Teismo nustatytos aplinkybės, motyvai, išaiškinimai ir išvados

11.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

12.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuotų asmenų M. Z., G. R. ir O. R., bankroto administratorės UAB „Valnetas“ atskiruosius skundus, 2016 m. vasario 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, pakeitė skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 konstatavo, jog pagrįstai UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

13.       Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 taip pat nurodė, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo keliamas klausimas, ar kasatoriai G. R. ir O. R. yra susiję su UAB „Mokipay Europe“ ir UAB „Management Consult“, todėl apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs tai, kas nebuvo ginčo dalyku, pažeidė proceso normas, todėl iš Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties pašalino nepagrįstus konstatuojamojo pobūdžio teiginius, kad G. R. ir O. R. yra susiję su UAB „Management Consult“ ir UAB „Mokipay Europe“ (39 punktas).

14.        Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 nurodė, kad „Teismai nustatė, kad UAB „ERP“ nemokumas padidėjo tuomet, kai akcininkai G. R. ir O. R. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir pažymėjo, kad būtent po šio kreipimosi įmonė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo. Šiais veiksmais kasatoriai iš esmės prisidėjo prie to, kad buvo sukeltas tyčinis UAB „ERP“ bankrotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šių aplinkybių visuma, t. y. veiklos perkėlimas į kitą bendrovę siekiant atsikratyti konkurento, yra pakankamas pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu“ (52 punktas).

15.        Pareiškėjas G. R. inicijavo proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėjas rėmėsi naujai paaiškėjusia aplinkybe – Bendrovės tyčinio bankroto pagrindu pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15012-16 gautoje Specialisto išvadoje atsakant į pirmąjį klausimą konstatuota, jog UAB ERP tapo nemoki 2011-12-31 (Specialisto išvados 14 psl.).

16.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pareiškėjo G. R. prašymo dėl proceso atnaujinimo BUAB „ERP“ bankroto byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.

17.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 nutarta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto tyčia, teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu.

18.       Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 buvo atnaujintas procesas, ginčo sprendimui taikomas CPK 371 straipsnis. 

19.       Atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas atnaujinti procesą, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (CPK 370 straipsnio 4 dalis).Tai reiškia, kad atnaujintas procesas turi būti tęsiamas ir negali būti nutrauktas vien dėl to, kad pagrindo atnaujinti procesą iš tiesų nebuvo. Jeigu atnaujinus procesą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar vėliau aukštesniuose teismuose instancine tvarka tikrinant procesinio sprendimo teisėtumą paaiškėja, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų, pvz., jos pareiškėjui jau buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą pirmą kartą, tai teismas turi priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų – prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011).

20.       Pagal CPK 371 straipsnio 1 dalį, išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę: 1) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti; 2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; 3) priimti naują sprendimą (nutartį).

21.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0) 2015 m lapkričio 3 d. priimtos nutarties motyvuojamąją dalį konstatuojant, jog G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą. Taigi pareiškėjas neprašo nei pakeisti, nei priimti naujos nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

22.       Taigi nagrinėjamos bylos objektu yra nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 motyvai, o pareiškėjo G. R. pasirinktas teisių gynimas nėra suformuluotas pagal CPK 371 straipsnio 1 dalį.

23.       Pareiškėjas G. R. ir O. R. nurodė, kad palaiko reikalavimą dėl jų veikos perkvalifikavimo, įrodinėdami, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m lapkričio 3 d. nutarties motyvai civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 jiems gali būti reiškiamų reikalavimų kitose civilinėse bylose pagrindu.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013 sprendė klausimą, ar „kasatoriaus ieškiniu teismui reikštas reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą netinkamu (neteisėtu), nurodant, kad toks reikalavimas reiškiamas dėl galbūt ateityje iškilsiančio atsakovo civilinės atsakomybės klausimo, gali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas“. Kasacinis teismas konstatavo, jog „Pripažinimas, kad sutartis nutraukta neteisėtai, reikštų vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – konstatavimą, tačiau nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir atitinkamos kreditoriaus reikalavimo teisės, nes civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus civilinės atsakomybės be kaltės atvejus). Taigi, reikalavimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai“.

25.       Nagrinėjamoje byloje teismas atkreipia dėmesį, jog minėta kasacinio teismo nutartis nėra panaši faktinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla, bet ji nurodoma kaip bendro pobūdžio taisyklė (CPK 4 straipsnis), sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo (ieškinio dalykas). Taigi atnaujinus procesą šios bylos dalyku pagal pareiškėjo G. R. suformuluotą pareiškimo reikalavimą tampa veiksmų teisėtumo vertinimas.

26.       Pažymėtina, kad vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – vertinimo atskiroje byloje negalimumas kasacinio teismo teisės aiškinimo praktikoje yra nuoseklus. Jis pažymėtas ir kitose bylose, tame tarpe nurodant, kad pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Nustačius, kad šalies prašymas negali būti savarankiškas reikalavimo dalykas ir ginčo teisme objektas, byla turi būti nutraukiama (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018, 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 ir kt.).

27.       Nors kasacinis teismas yra nurodęs, jog pripažinus bankrotą tyčiniu sudaroma galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas), tai nepaneigia pareigos įrodinėti kitas teisinės atsakomybės sąlygas. <...> priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto“ (47 punktas). Vadinasi, atleidimas nuo pareigos įrodinėti veikos neteisėtumą savaime nereiškia vadovo atsakomybės už žalą, nes priežastinio ryšio tarp veikos ir žalos nustatymas yra būtina teisinės atsakomybės sąlyga (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.247 straipsnis). 

28.       Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas įvertinti jo ir O. R. veikos teisėtumą tyčinio bankroto procese nesiskiria nuo situacijos, kai inicijuojama atskira byla dėl pažeistos teisės vertinimo ir dėl to padarytos veikos konstatavimo. Šios nutarties 24 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika yra aktuali ir tyčinio bankroto bylos procese dėl negalimumo ginčyti veikos (ne) teisėtumo, kaip atskiro teisės pažeidimo sudėties elemento.

29.       Galiojusi tyčinio bankroto bylos iškėlimo metu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija, kurioje buvo numatyta, kad žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo, dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinėmis pasekmėmis prilygsta įstatyme reglamentuojamai kaltės prezumpcijai (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaltė taip pat yra teisės pažeidimo sudėties elementas, todėl kaip ir ginčas dėl veikos, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nesudaro materialinio reikalavimo.

30.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 išaiškino, kad aiškinant ir taikant civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimą, kai reikalaujama žalos iš juridinio asmens dalyvio arba vadovo, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, pareigą paneigti priežastinio ryšio prezumpciją turi šie asmenys (50 punktas).

31.       Atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teismas pažymi, kad pareiškėjo ir O. R. veikos teisėtumo sąlygų vertinimas galėtų būti kitų civilinių bylų įrodinėjimu dalyku, bet tyčinio bankroto byloje jų veikos perkvalifikavimas taikant CPK 371 straipsnį, kai neprašoma pakeisti išnagrinėtos bylos rezultato, yra negalimas. Jei buvę juridinio asmens dalyviai G. R. ir O. R. bus patraukti atsakovais dėl to, kad BUAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu, jie visais atvejais turės paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, nepaisant jų sieko šiuo prašymu dėl proceso atnaujinimo užsitikrinti BUAB „ERP“ kreditorių teisės į teismą ribojimą (CPK 5 straipsnis).

32.       Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas išaiškino, jog „jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

33.       Ši kasacinio teismo nutartis yra aktuali, pasisakant dėl pareiškėjo G. R. prašyme dėl proceso atnaujinimo suformuluoto prašymo dalyko.

34.       Minėta, kad pareiškėjas siekia paneigti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatuotą faktą, kad BUAB ERP 2012 m. sausio 30 d. buvo moki, pateikdamas į bylą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15012-16 gautą 2018 m. balandžio 26 d. Specialisto išvadą, kurioje nurodyta, jog UAB ERP tapo nemoki 2011m. gruodžio 31 d. (Specialisto išvados 14 psl.). Bylą nagrinėjant teisme, jo ir O. R. atstovai nurodė, kad tai pagrindinis įrodymas, kuriuo G. R. ir O. R., siekdami išvengti jiems bylų iškėlimo dėl žalos atlyginimo, nori nuginčyti jų veikos sąsają su tyčinius įmonės bankrotu.

35.       Tačiau, kaip jau nurodyta šios nutarties 32 punkte, tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis.

36.       Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018, pasisakydama pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, pakartojo suformuotą teisės aiškinimo taisyklę, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą, gali būti laikomi žala, priteistina iš juridinio asmens dalyvio arba vadovo. 

37.       Taigi, net ir nustačius, jog BUAB ERP buvo nemoki 2011m. gruodžio 31 d., kreditoriai turės teisę reikšti pareiškėjui ir O. R. reikalavimus, ypatingai tuo atveju, kai kasacinio teismo yra nurodyta, kad dėl jų konflikto su UAB „ERP“ vadovu M. Z., siekiant pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos, įmonė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690 /2016, 52 punktas). Tai dar kartą patvirtina, jog pareiškėjo pasirinktas teisių gynybos būdas yra neatitinkantis nei įstatymo reikalavimo, nei kasacinio teismo išaiškinimų.

38.       Teisę kreiptis į teismą nustato CPK 5 straipsnis, pagal kurio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

39.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos, tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). 

40.       Pažymėtina ir tai, kad M. Z. reaguodamas į byloje esančius įrodymus pateikė Ekspertizės aktą Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018, kuriame išanalizuotos BUAB ERP negalėjimo atsiskaityti su valstybės biudžetu (t. y. atsiskaityti su II eilės kreditoriumi) priežastys, kartu konstatuojant, kad BUAB ERP nemokia laikytina nuo 2012 m. balandžio 30 d.

41.       Ekspertas akte Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018 nurodė, kad pagal 2012-04-30 balansą, bendrąjį skolos (įsiskolinimo) koeficientą (0,88) ir einamojo mokumą koeficientą (0,81) bendrovės neįvykdyti įsipareigojimai viršija pusę į bendrovės balansą, įrašyto turto vertės ir laikoma, kad „bendrovė nuo 2012-04-30 yra nemoki. UAB „ERP“ nemokumą galėjo sąlygoti: paskolų suteikimas bendrovės darbuotojams; neįvykęs 2010-12-07 konsultavimo paslaugų sandoris pagal sutartį Nr. ERP 2010/12/07-01 tarp UAB „ERP“ ir UAB „R Consulting“; sandoriai su UAB „Management Consult“, UAB „Mokomatas“ ir UAB „Terridea“ buvo nuostolingi; negrąžintos panaudotos Šiaulių ir Nordea bankų suteiktos paskolos. Kadangi UAB „ERP“ buvo nemoki nuo 2012-04-30, tai 2012-06-16 dieną bendrovė neturėjo lėšų sumokėti deklaruotus mokesčius valstybei pagal UAB „ERP“ tuo metu generalinio direktoriaus pareigas ėjusiam M. Z. įteikta 2012-05-17 priminimą Nr.(23.22-08)-325-440“.

42.       Byloje nustatyta, kad M. Z. nuo 2004-08-27 iki 2013-01-04 buvo UAB „ERP“ akcininku ir direktoriumi. UAB „ERP“ pagrindiniai akcininkai buvo M. Z. ir G. R., taip pat akcininke buvo O. R., kuriai priklausė 5 procentai akcijų.

43.       Prieš M. Z. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15012-16. Šiame ikiteisminiame tyrime įtariamajam M. Z. buvo inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y. aplaidus UAB „ERP“ buhalterinės veiklos tvarkymas, padaryta jam būnant UAB ,,ERP“ direktoriumi ir akcininku. Taip pat baudžiamojoje byloje Nr.06-1-00064-12 M. Z. kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, padarytos jam būnant UAB ,,ERP“ direktoriumi ir akcininku, tuo pačiu laikotarpiu. Prokurorė J. J. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-15012-16, nes iš M. Z. pateiktų kaltinimų matyti, jog ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 01-1-15012-16 ir Nr.06-1-00064-12 skiriasi kai kurios faktinės aplinkybės, tačiau jos nėra esminės. Ikiteisminis tyrimas Nr.06-1-00064-12 buvo baigtas prokuroro surašytu Kaltinamuoju aktu bei perduotas nagrinėti teismui, todėl, anot prokurorės, antras (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos ar nusikalstamų veikų negalimas.

44.       Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. J. 2020-01-08 nutarimu prieš M. Z. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, kad UAB „ERP“ akcininko bei direktoriaus M. Z. tyčiniai veiksmai privedė įmonę prie nusikalstamo bankroto.

45.       Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d., priimdamas nutartį dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatavo, jog „suinteresuoti asmenys M. Z., G. R. ir O. R. sąmoningai, atlikdami nustatytų ir aukščiau nurodytų veiksmų visetą, privedė bendrovę prie bankroto“. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1421-381/2019 buvo atnaujintas procesas dalyje dėl BUAB „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto tyčia, teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu. Minėta, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, kad UAB „ERP“ akcininko bei direktoriaus M. Z. tyčiniai veiksmai privedė įmonę prie nusikalstamo bankroto. Vadinasi, akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo) vertinimas santykyje su Specialisto išvada dėl to, jog UAB ERP tapo nemoki 2011-12-31, nekeičia nustatyto jų veikos neteisėtumo dėl privedimo įmonės prie bankroto tyčia.

46.       Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d nutartyje nurodyta, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad G. R. ir O. R. siekė ne tik sudaryti bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į UAB „InnoForce“, bet ir pašalinti bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Nagrinėdamas bylą po proceso atnaujinimo, teismas taip pat sprendžia, kad G. R. ir O. R. dar labiau pablogino savo veiksmais įmonės padėtį, nes perėję dirbti į UAB „InnoForce“ ir pradėjus bankroto bylos procesą, įmonė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo. Byloje nenuginčyta, kad UAB „ERP“ vykdė komercinę veiklą ir po 2011 m. gruodžio 31 d., todėl konkurencinė veikla (klientų ir darbuotojų perėjimas) mažino BUAB „ERP“ galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 19 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019, kurioje nurodė, kad dėl nesąžiningos UAB „Innoforce“ konkurencijos UAB „ERP“ patyrė 252 937,05 Eur žalą.

47.       Kita vertus, proceso atnaujinimas buvo grindžiamas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15012-16 gauta Specialisto išvada. Joje nurodyta, kad „Remiantis į bylą pateiktais įrodymais, yra pagrindas išvadai, jog suinteresuoti asmenys M. Z. ir G. R. bendrovės lėšas naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, kadangi už bendrovės lėšas buvo perkami maisto produktai, gėrimai, drabužiai, galanterijos reikmenys, tarp jų ir brangūs laikrodžiai, namų apyvokos daiktai, vaizdo bei garso technikos prekės ir pan., kurios nėra suderinamos su bendrovės tikslų įgyvendinimu ir negali būti laikomos prekėmis, skirtomis jos poreikiams tenkinti.“ Taigi Specialisto išvada nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d nutartyje nustatytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo, nes G. R. veika ikiteisminiame tyrime vertinama kaip priešinga teisei.

48.       Taigi nemokumo atsiradimo momento paankstinimas nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties išvadų apie tai, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos G. R. asmeninių poreikių tenkinimui. Teismas nustatė, kad „buvęs bendrovės vadovas sąmoningai, tai yra suvokdamas, kokias pasekmes sukels jo elgesys, ir siekdamas tokių pasekmių, blogai valdė bendrovę: bendrovės lėšas be teisinio pagrindo pervedinėjo kitiems – su juo pačiu ir kitu akcininku (G. R.) glaudžiais ryšiais susijusiems – juridiniams asmenims, taip „išvesdamas“ iš bendrovės dideles pinigų sumas, jos turtą naudojo kaip savo turtą asmeninei naudai, be to, neužtikrino, jog akcininkas G. R. nenaudotų bendrovės lėšų savo asmeniniams poreikiams tenkinti“. Tai buvo pripažinta tyčinio bankroto požymiu. Be kita ko, ekspertas akte Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018 nurodė, kad paskolų suteikimas bendrovės darbuotojams buvo viena iš priežasčių, sukėlusių įmonės nemokumą. Paskolas gavo ir akcininkė O. R..

49.       Taip pat teismo buvo nustatyta, kad bendrovė be pagrindo pervedė UAB „R Consulting“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius yra G. R., 127 085,26 Eur (438 800 Lt). Ekspertas akte Nr. 11-1436 (18) baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-312/2018 nurodė, kad ši aplinkybė taip pat paveikė įmonės mokumą. Vadinasi, ankstesnis nemokumo atsiradimo momentas neveikia pareiškėjo G. R. veikos neteisėtumo, kai jis kartu su kitais akcininkais privedė įmonę prie tyčinio bankroto, nes jis kaip 45 proc. akcijų savininkas galėjo priimti sau asmeniškai, o ne įmonei naudingus sprendimus, taip blogindamas jos turtinę padėtį.

50.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymai dėl teismo nutarties pakeitimo atmetami, kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51.       Byloje dalyvaujantys asmenys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai.

52.       Pareiškėjo G. R. reikalavimas atmestas. Prie jo reikalavimų prisidedanti O. R. prašė atlyginti 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nepriėmus jos naudai procesinio sprendimo, jai nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-292 straipsniais, 371 straipsnio 1 dalimi,

   n u t a r i a :

atmesti prašymus pakeisti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0) 2015 m. lapkričio 3 d. priimtos nutarties motyvuojamąją dalį, konstatuojant, jog G. R. ir O. R. neatliko jokių veiksmų, privedusių Bendrovę prie bankroto ir nėra atsakingi už tyčinį bankrotą.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                Rūta Petkuvienė