Pranešėja Albina Pupeikienė               Civilinė byla Nr. 2A-584-253/2014

Teisėja Milda Valiulytė              (Proceso Nr. 2-06-3-08235-2012-4)

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              24.2; 30.2; 30.10; 95.3; 121.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Erinijos Kazlauskienės, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui T. B., atsakovės Neringos savivaldybės administracijos atstovui advokatui Linui Žukauskui, atsakovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui M. D., atsakovės D. M. atstovui advokatui Gyčiui Jaliniauskui, atsakovų A. B., P. V. J. ir J. K. atstovei advokatei Julijai Kirkilienei, atsakovo S. V. atstovui advokatui Dariui Matulevičiui, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui A. U., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei A. J., trečiojo asmens Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Ž. S., viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcijos) ir atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, S. V., Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Neringos savivaldybės ir Neringos savivaldybės administracijos, A. B., P. V. J., J. K., Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Neringos savivaldybės administracijai, Neringos savivaldybei, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, D. M., A. B., S. V., P. V. J., J. K., Bendrai Lietuvos ir Suomijos įmonei „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, AB SEB bankui, J. G. M. dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo,

              n  u  s  t  a  t  ė :

2012-07-10 ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino 2012-12-20, ir prašė: 1) įpareigoti atsakovą P. V. J., J. K. ir D. M. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ ir D. M. lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoti S. V. ir D. M. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ ir D. M. lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; 3) įpareigoti A. B. ir D. M. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC ir D. M. lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; 4) teismo sprendime nurodyti, kad atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą terminą, ieškovė turi teisę pati nugriauti sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius: motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotus 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovų Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC ir D. M..

Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009-07-10 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-227-57/2009, kuriuo patenkino Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino Neringos savivaldybės tarybos 2000-11-10 sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Neringos savivaldybės administracijos 2001-03-28 išduotą projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini), Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001-06-01 statybos leidimą Nr. 01/72 motelio statybai, bei Klaipėdos apskrities viršininko 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002-08-12 motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-958/2010 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-07-10 sprendimą paliko nepakeistą. Neteisėtų administracinių aktų, kurie vėliau buvo panaikinti minėtu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, pagrindu žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti šie pastatai: motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu priklausantis S. V., motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis P. V. J. ir J. K., bei motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis A. B.. Ieškovė nurodo, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 281 str. 2 d. l p. nuostatomis, dabartiniams statinių savininkams kartu su statytoja D. M. tenka pareiga nugriauti ginčo statinius teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Statybos įstatymo 281 str. 4 d. taip pat nurodyta, kad priimdamas vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, statinys ar jo dalis, pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio įstatymo 28 str. l d. l p. nurodyto asmens lėšomis.

              Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovus P. V. J. ir J. K. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; įpareigojo atsakovą S. V. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; įpareigojo atsakovą A. B. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ lėšomis nugriauti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytą pastatą – motelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotą 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovams P. V. J., J. K., S. V. ir A. B. neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą terminą, leido ieškovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytus statinius: motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir motelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotus 2012-03-28 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-895 (16.31), ir sutvarkyti statybvietę, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš atsakovų Neringos savivaldybės, Neringos savivaldybės administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ir bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė. Taip pat priteisė ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos po 5 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų Neringos savivaldybės administracijos, Neringos savivaldybės, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, A. B., S. V., P. V. J., J. K. ir Bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ iš kiekvieno atsakovo; priteisė atsakovei D. M. 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos; priteisė Valstybei iš atsakovų Neringos savivaldybės administracijos, Neringos savivaldybės, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, A. B., S. V., P. V. J., J. K. ir Bendros Lietuvos ir Suomijos įmonės „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ po 42,60 Lt žyminio mokesčio ir 32,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš kiekvieno atsakovo.

              Pasisakydamas dėl ieškovo tinkamumo teismas konstatavo, kad Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius pareiškė ieškinį dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių pašalinimo, remdamasi įstatyme nustatyta pareiga, ir yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Šioje byloje priešpriešiniai reikalavimai ieškovei nebuvo pareikšti ir ji nebuvo patraukta atsakove. Pasirengimo nagrinėti bylą metu atsakovai pareiškė savo nuomonę, kad ieškovas yra netinkamas, ir šis klausimas buvo svarstomas 2013-02-04 parengiamojo posėdžio metu, tačiau teismas nenustatė, jog ieškovas yra netinkamas, ir spręsti ieškovo pakeitimo tinkamu ieškovu klausimą nebuvo pagrindo, tokia aplinkybė nepaaiškėjo ir išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, nustatė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo pripažinto neteisėtu Klaipėdos apskrities viršininko 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002-08-12 motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dienos, nes tuo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir kitoms institucijoms buvo pateikti duomenys apie atliktas statybas. Tokių statybų neteisėtumas ir padarinių šalinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas įvertinus tai, jog valstybės institucijoms turėjo būti žinoma aplinkybės, jog detalusis planas ir kiti administraciniai aktai prieštaravo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams. Teismas nenustatė, jog ieškovė apie atliekamas motelių statybas (duomenys neskelbtini), sužinojo ar turėjo anksčiau. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nėra praleistas. Pasisakydamas dėl pripažintos neteisėta statybos padarinių įteisinimo ar šalinimo būdo teismas nurodė, kad administracinio teismo sprendimas dėl administracinių aktų, kurių pagrindu buvo pastatyti statiniai, pripažinimo negaliojančiais, įsigaliojo 2010-06-14, tačiau nuo to laiko iki šios civilinės bylos išnagrinėjimo teismui nepateikti įrodymai apie statinių įteisinimą. Neteisėtai išduotų ir panaikintų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo metu motelių statyba adresu (duomenys neskelbtini), buvo negalima. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai A. B., S. V., P. V. J. ir J. K., kurių vardu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo motelius, juos įgijo sąžiningai ir dėl susiklosčiusios situacijos nėra jų kaltės. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus dėl ieškovės reikalavimo prilyginimo daiktinės teisės reikalavimui vindikacijai ar nuosavybės perėmimo visuomenės poreikiams taisyklių taikymo. Šiuo atveju susiklosčiusi situacija ir jos teisiniai sprendimo būdai yra įtvirtinti specialiose teisės normose ir įstatymo ar teisės analogija netaikytina. Atsakovai, pastatų savininkai, siekdami išsaugoti turimus statinius, ieškojo galimybių išspręsti motelių įteisinimo klausimą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tačiau iki bylos išnagrinėjimo teismui nebuvo pateikti pakankami teisiniai argumentai ir objektyvūs duomenys, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog šiuo metu motelių statybos įteisinimas (duomenys neskelbtini), yra galimas. Spręsdamas dėl asmenų, įpareigotinų griauti statinius, nustatymo teismas darė išvadą, kad nesant galimybės nagrinėjamoje byloje priimti statybos įteisinimą leidžiančio sprendimo, pagrįstas ieškovės reikalavimas taikyti Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nurodytas pasekmes. Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. išvardinti asmenų, kurių žinioje gali būti neteisėti statiniai, ratas. Teismas pažymėjo, kad statytoja D. M. pastatė motelius, įregistravo, prieš keletą metų perleido kitiems asmenims ir jais nesinaudoja bei jų ilgą laiką nevaldo, todėl negali būti įpareigota griauti kitų asmenų naudojamus statinius. Pastatai yra įregistruoti kaip atsakovų S. V., A. B., P. V. J. ir J. K. nuosavybė, jie jais naudojasi ir valdo, todėl pagal Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. šie asmenys įpareigotini teismo nustatytų kaltų lėšomis nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę. Nustatydamas asmenis, kaltus dėl neteisėtos statybos, teismas pažymėjo, kad atsakovų Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės neteisėti ir kalti veiksmai konstatuoti administracinių teismų 2009-07-10 ir 2010-06-14 procesiniais sprendimais prijungtoje administracinėje byloje Nr. 1-227-57/2009 dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo. Kultūros departamento prie Kultūros ministerijos atstovas 2013-11-08 teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 1994 metų iki 2005 metų galiojo Kultūros vertybių apsaugos įstatymas, pagal kurį saugomose teritorijose esančios vertybės buvo saugomos pagal šį įstatymą ir Saugomų teritorijų įstatymą ir tuo metu Kultūros vertybių departamento leidimas statybai buvo privalomas. Konstatuota, jog Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, kaip buvusio Kultūros vertybių apsaugos departamento teisių ir pareigų perėmėjui, taip pat tenka atsakomybė už neteisėtai suderintą statybos projektą ir išduotą Statybos leidimą, o kartu ir prievolė atlyginti neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidas. Teismo vertinimu, prie neteisėto nagrinėjamos teritorijos detaliojo plano atsiradimo prisidėjo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris 1999-09-30 išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, įrašydamas jose Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) planavimo schemą, kaip vieną iš planuojamai teritorijai taikomų privalomų dokumentų. Nepaisydamas to, kad detalusis planas buvo parengtas pažeidžiant KNNP planavimo schemos sprendinius, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2000-08-25 pateikė Neringos savivaldybei išvadą Nr. 04-07/1408 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio aplinkai požiūriu“, kuria pritarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliajam planui. Būtent Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas parengė ir išdavė sąlygas. Teismas darė išvadą, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas yra kaltas ir neteisėtos statybos padarinių šalinimas taip pat turi būti vykdomas šios institucijos lėšomis. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – Direkcija) 2000-08-16 raštu Nr. 07-329 patikrinusi Detaliojo plano sprendinius taip pat jiems neprieštaravo, tokiu būdu neužtikrindama, kad statinių statyba KNNP teritorijoje būtų vykdoma griežtai laikantis KNNP planavimo schemos sprendinių. Neringos savivaldybė dėl sąlygų išdavimo tiesiogiai į KNNP direkciją nesikreipė, KNNP direkcija 2000-08-16 raštu Nr. 07-329 pateikė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui savo poziciją dėl detaliojo plano sprendinių, kuriame nurodė, kad sprendiniams neprieštaraujama. Teismas nustatė, kad KNNP direkcija dalyvavo vienoje baigiamųjų detaliojo plano rengimo etapų. Konstatuota, kad šiuo atveju KNNP direkcijai, neteisėtai pritarusiai parengtiems detaliesiems planams, kurie prieštaravo Vyriausybės 1994-12-19 nutarimui Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, tenka dalis atsakomybės, todėl šią instituciją taip pat laikė viena iš tų kaltų asmenų, kurios lėšomis turi būti vykdomas neteisėtos statybos padarinių šalinimas. Teismas taip pat konstatavo, kad bendra Lietuvos ir Suomijos įmonė „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ yra kalta dėl neteisėtos statybos ir yra atsakinga už neteisėtas statybas (duomenys neskelbtini), todėl tokios statybos padarinių šalinimas taip pat turi būti dengiamas šios bendrovės lėšomis. Teismas nesutiko su ieškovės reikalavimu nustatyti, jog atsakovė D. M. taip pat priskirtina prie kaltų dėl neteisėtos statybos asmenų, kurių lėšomis turi būti pašalinti tokios statybos padariniai, rato. Ieškovė yra fizinis asmuo, kuris bylos duomenimis neturi teisinio ar kito specialaus, susijusio su statybų teisinio reglamentavimo išmanymu, išsilavinimo. Ji kreipėsi į bendrą Lietuvos ir Suomijos įmonė „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“ dėl projekto parengimo, ir projektuotojas turėjo užtikrinti pareigos parengti statinio projektą, atitinkantį teritorijų planavimo dokumentus ir kitus teisės aktus, tinkamą įvykdymą. Pagrindinis teisės aktas, dėl prieštaravimo kuriam buvo panaikinti statybą leidžiantys dokumentai – 1994 metų KNNP planavimo schema (generalinis planas) – nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbta leidinyje „Valstybės žinios“. KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, pagal juos parengtos planavimo sąlygos buvo žinomi Neringos savivaldybės tarybai. Statytoja D. M. kreipėsi į profesionalų projektuotoją, atsakingos valstybės ir savivaldybių institucijos 2001 metais motelių statybą sankcionavo patvirtindamos detalųjį planą, išduodamos projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus moteliams, statiniai pripažinti tinkamais naudoti 2002 metais ir įregistruoti kaip nekilnojamieji daiktai viešame registre. Teismas darė išvadą, kad šios atsakovės kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančių dokumentų išdavimo nėra. Teismas nenustatė teisinio pagrindo įpareigoti ieškovę nugriauti motelius kaltų atsakovų lėšomis, jei atsakovai per teismo nustatytą terminą neįvykdys sprendimo, kadangi atsakovams neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, įgis teisę atlikti tam tikrus veiksmus atsakovų lėšomis.

              Apeliaciniu skundu ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą, patenkinant visus Inspekcijos D. M. pareikštus reikalavimus. Pažymėjo, kad tiek statytojas, tiek statinio savininkas patenka į subjektų, nurodytų Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p., ratą. Todėl tiek vieni, tiek kiti gali būti įpareigoti per teismo nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinius, kurie pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Teismas be pagrindo susiaurino D. M. atsakomybės ribas ir nenustatė jos kaltės, kadangi, kaip nekartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi, kai įgyvendina savo statytojo teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pripažinęs ir statytojų – fizinių asmenų, kurie nebuvo profesionaliais statytojais, neturėjo teisinio, statybinio ar kitokio specialaus išsilavinimo, atsakomybę dėl neteisėtų statybų, vykdytų saugomoje teritorijoje. Šiuo atveju trijų motelių statybą D. M. vykdė administracinių aktų, prieštaraujančių nurodytai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, pagrindu, todėl ji negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo kaip statytojos teises. Nagrinėjamu atveju ne tik valstybės institucijos, priėmusios sprendimus dėl teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo ir statybos leidimo išdavimo, bet ir statytoja D. M., kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalėjo domėtis ginčo statinių statybai keliamais reikalavimais. Taip pat, ieškovės nuomone, D. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis – 4 000 Lt, yra per didelis. Jeigu Inspekcijos skundas nebus patenkintas, pirmosios instancijos teisme priteistų 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų dydis turėtų būti sumažintas.

              Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas apeliacinio skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti, taip pat palaikė atsiliepime į apeliacinius skundus išdėstytus argumentus. Papildomai pasisakė dėl argumentų dėl Inspekcijos, kaip tinkamo ieškovo, ir nurodė, kad Inspekcija šiuo konkrečiu atveju turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, taip pat pažymėjo, kad pagal panašius argumentus Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje             Nr. 2S-828-460/2014 išanalizavo klausimą dėl ieškovo tinkamumo ir konstatavo, kad Inspekcija yra tinkamas ieškovas toje byloje.

              Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodo, kad laikosi nuomones, jog ieškovė, vadovaujantis CPK 45 str. 1 d. turėjo būti pripažinta netinkama ieškove ir pakeista tinkama šalimi. Neringos savivaldybės tarybos 2000-11-10 sprendimas Nr. 111, kuriuo patvirtintas detalusis planas 2009-07-10 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-227-57/2009 buvo panaikintas, be to, taip pat panaikinti ir šio sprendimo pagrindu priimti kiti administraciniai aktai – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybines teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išduotas statybos leidimas 2001-06-01 Nr. 01172 ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002-08-12 motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Inspekcijai esant atsakingai dėl atsiradusių neigiamų pasekmių, kaip buvusios Apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos, kuri išdavė Statybos leidimą, teisių ir pareigų perėmėjai, pačiai tenka atsakomybė už išduotą Statybos leidimą, tuo pačiu pripažįstant, kad Inspekcija yra netinkamas ieškovas. Taip pat nurodo, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, pritardamas detaliajam planui, savo veiksmais nesukūrė teisinių pasekmių. Departamento 2000-08-25 pateikta išvada Nr. 04-07/1408 pritarti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliajam planui rengti nebuvo ginčijama ar panaikinta Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, administracinėje byloje Nr. 1-227-57/2009, kadangi detalusis planas įsigaliojo ir sukėlė teisines pasekmes tik jį patvirtinus Neringos savivaldybes tarybai. Taigi, nėra priežastinio ryšio tarp departamento pritarimo detaliajam planui ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių. Be to, išduodamas planavimo sąlygas ir pritardamas žemės sklypo detaliajam planui adresu (duomenys neskelbtini), departamentas netikrino ir neprivalėjo tikrinti ar detalusis planas atitiko visus Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendinius. Detaliajam planui buvo pritarta kadangi, departamentas savo kompetencijos ribose nenustatė, kad žemės sklypo detalusis planas adresu (duomenys neskelbtini) prieštarauja KNNP planavimo schemos sprendiniams. Be to, administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, sprendžia administraciniai teismai. Mano, kad buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo taisykles ir tai lemia teismo sprendimo negaliojimą CPK 329 str. 2 d. 6 p. pagrindu. Teismas negalėjo nustatyti įpareigojimo pastatus nugriauti sprendime nurodytų viešojo administravimo subjektų lėšomis, o pastatų savininkai įvykdę teismo įpareigojimą nugriauti pastatus ir dėl to galimai patyrę išlaidų turėtų kreiptis i administracini teismą.

              Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovė palaikė apeliacinio skundo motyvus ir prašė nurodytais motyvais panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą. Taip pat nurodė, kad palaiko kitus apeliacinius skundus, išskyrus ieškovės, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Kuršių nacionalinio parko direkcijos.

              Apeliaciniu skundu atsakovas S. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo nuomone, ieškovė praleido terminą ieškiniui pareikšti, todėl teismas privalėjo taikyti ieškinio senatį. Statybos leidimą išdavusiai institucijai – Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, statybos leidimo išdavimo metu neabejotinai turėjo būti žinoma apie tai, jog rengiamos statybos neatitinka įstatymų bei teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų. Atsakovo manymu, būtent nuo statybos leidimo išdavimo dienos – 2001-06-01, teismas turėjo nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, reiškiant reikalavimus dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, kadangi jau tuo metu ieškovei turėjo būti žinoma apie teises pažeidimą. Mano, jog ieškovei, turėjusiai pareigą tikrinti ginčo pastatų statybas, dar iki 2002-08-12 akto dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti priėmimo dienos turėjo būti žinoma apie atliekamas statybas. Taip pat nurodo, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamo ieškovo, todėl teismas, nesant šalių motyvuoto prašymo pakeisti ieškovą tinkamu ieškovu, turėjo ieškinį atmesti. Mano, jog teismas sprendime padarė nepagristas išvadas, jog motelių statybos įteisinimas (duomenys neskelbtini), nėra galimas. Vertindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 ,,Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo piano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – Tvarkymo planas) 9.7.1.3. punkto turinį, mano, kad ši nuostata imperatyviai nedraudžia pastatų statybos buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklype, kuriam pastatyti ginčo statiniai. Ginčo statiniai neprieštarauja jokiems kitiems imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teises aktų reikalavimams, todėl mano, kad ginčo statiniai gali būti įteisinami Statybos įstatymo 28 str. 3 d., 7 d. 1 p., arba to paties įstatymo 281 str. 2 d. 3 p. nustatyta tvarka. Teismas nevertino statybos pagal neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams masto, jo pobūdžio, padarinių šalinimo pasekmių, taip pat nepasisakė, ar ginčo pastatų nugriovimas yra būtinas siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Nurodo, kad atsakovas S. V. ginčo pastatą įgijo sąžiningai ir dėl susiklosčiusios situacijos nėra jo kaltės, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą jam priklausantį pastatą nugriauti. Atsakovas taip pat mano, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo reikalavimai negali būti prilyginami daiktinės teisės reikalavimams, kuriuos pagal analogiją galima prilyginti vindikacijai. Pagal analogiją taikant CK 4.96 str. 2 d. darytina išvada, kad sąžiningam įgijėjui priklausantis ir nesant nustatytų nusikalstamų veikų net ir neteisėtai pastatytas statinys negali būti įpareigojama nugriauti.

              Teismo posėdžio metu atsakovo S. V. atstovas skundo argumentus palaikė, nesutiko su ieškovės apeliaciniu skundu, sutiko su kitų atsakovų apeliaciniais skundais, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

              Apeliaciniu skundu atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos eismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas klausimą dėl šalies – ieškovo tinkamumo sprendė netinkamai. Mano, kad teisminio proceso šalių padėtis turėjo išlikto tokia pat, t. y. ieškinį dėl padarinių šalinimo turėjo reikšti prokuroras, o Inspekcija turėjo likti atsakove. Statybos įstatymo 281 str. 1 d. dispozicija nereguliuoja užbaigtų statybų padarinių šalinimo atvejų, be to, nenustato vienintelio subjekto, galinčio kreiptis į teismą. Administracinėse bylose pareiškėjas (prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą apsiribodamas tik prašymu panaikinti administracinius aktus ir nekėlė jokio konkretaus reikalavimo dėl materialinių teisinių pasekmių likvidavimo, konkretaus ieškinio nepareiškė iki šiol, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas nevertino aplinkybių, kad yra pasikeitęs teisinis reguliavimas, netyrė ir nevertino, kokiems imperatyviems aplinkosaugos, paveldosaugos ar saugomų teritorijų apsaugos galiojantiems teises aktams įvykdyta statyba prieštarauja, netyrė ir nevertino pastatytų statinių sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenei masto. Mano, kad asmenys, įpareigotini griauti statinius, gali būti nustatomi tik po to, kai būtų tinkamai nustatytas ir pripažintas statinių sukeltų aplinkai ir visuomenei poveikio mastas, todėl neišsprendus minėtų padarinių masto klausimų – nėra galima priimto sprendimo dalį pripažinti pagrista. Mano, kad asmenis, kaltus dėl statybų pripažintų neteisėtomis, kadangi jos prieštaravo galiojusiai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai. Teismas neįvertino, kad asmenys, kuriems teises aktais priskirta išimtinė kompetencija ir pareigos užtikrinti Kuršių nerijoje vykdomų statybų kontrolę yra Inspekcija ir Saugomų teritorijų tarnyba, būtent šie subjektai savo pareigas atliko netinkamai, tačiau pirmosios instancijos teismas teisinės atsakomybės jų atžvilgiu netaikė. Konkrečiu atveju statybos leidimas 2001-06-01 Nr.01/72 išduotas Inspekcijos statyti statinį, kuris nepriskiriamas nekilnojamosioms kultūros vertybėms ir nebuvo statomas ir pastatytas nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos zonoje, todėl Kultūros vertybių apsaugos departamentas neturėjo jokio įstatyminio pagrindo minėtiems darbams leidimo išduoti. Ginčo statiniai nebuvo ir nėra kultūros vertybės teritorijoje, nėra ir nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad minėtoms statyboms būtų reikalingas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimas, todėl nėra teisinio pagrindo jį pripažinti atsakovu byloje.

Teismo posėdžio metu atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas nurodė, kad pozicija išdėstyta apeliaciniame skunde. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė žalos atlyginimo klausimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir turėtų būti naikinamas.

Apeliaciniu skundu atsakovės Neringos savivaldybė ir Neringos savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovių nuomone, teismas netinkamai nustatė kaltus asmenis, t. y. asmenis, kurių lėšomis, vadovaujantis Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p., turėtų būti nugriauti ginčo statiniai. Mano, kad pati Inspekcija šioje byloje trauktina atsakovu, kaip kaltas asmuo, kurio lėšomis statiniai turi būti nugriauti, o ieškovas pakeistas kitu asmeniu. Be to, Inspekcija apie statybos leidimo neteisėtumą ir galimas pasekmes – galimą ginčo pastatų griovimą, kaip kontroliuojanti institucija, turėjo sužinoti vėliausiai statybos leidimo išdavimo dieną. Statybos leidimą išduodanti institucija turėjo pareigą žinoti apie išduodamo statybos leidimo neteisėtumą ir tokio statybos leidimo išdavimo pasekmes, taip pat statybos darbų eigą iki pat statinio pripažinimo tinkamu naudoti. Mano, kad ieškinio senatis šioje byloje turėtų būti skaičiuojama nuo šio panaikinto statybos leidimo išdavimo dienos (2001-06-01) ir ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Teismo posėdžio metu atsakovės Neringos savivaldybės administracijos atstovas palaikė apeliacinį skundą. Dėl ieškovės apeliacinio skundo nurodė, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ir pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, prašo spręsti ir dėl D. M. dalies bendrojoje prievolėje nustatymo.

Apeliaciniu skundu atsakovai A. B., P. V. J. ir J. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Žemės sklypo detalusis planas patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos 2000-11-10 sprendimu, statybos leidimas pastatų statybai Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Inspekcija, buvo išduotas 2001-06-01. Taigi apie su detaliuoju planu susijusių sprendinių galimo įgyvendinimo pradžią Inspekcija sužinojo arba turėjo sužinoti vėliausiai 2001-06-01. Inspekcija, kaip institucija, atsakinga už statybos valstybinę priežiūrą, privalėjo suprasti, kad statybos leidimo išdavimas „sukūrė“ visas teisines prielaidas pradėti pastatų statybą. Remiantis Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2000-09-15 iki 2002-06-30 24 str. 1 d. bei 2 d., Inspekcija privalėjo pastatų statybos proceso metu atlikti statybos proceso priežiūrą ir kur kas anksčiau nei iki pastatų pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dienos privalėjo žinoti apie žemės sklype vykdomas statybas ir galėjo pati panaikinti savo išduotą statybos leidimą ir pareikalauti pašalinti statybos padarinius arba kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir statybos padarinių pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą šalinimo, arba informuoti prokurorą, kad šis imtųsi minėtų veiksmų, tačiau tokių veiksmų Inspekcija neatliko. Kadangi pastatų kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2002-06-24, o jų nustatymo diena įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tai patvirtina aplinkybę, kad statybų procesas prasidėjo ir vyko kur kas anksčiau nei buvo surašytas pripažinimo tinkamu naudoti aktas, o apie statybos padarinius Inspekcija privalėjo žinoti nuo statybos pradžios. Teismas klaidingai nurodė, kad apeliantai reikalavo ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto priėmimo dienos. Apeliantų nuomone, Inspekcija taip pat yra kaltas asmuo dėl panaikintų administracinių aktų išdavimo, dėl to teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta netinkamą ieškovą pakeisti tinkamu, yra nepagrįstas. Nors teismas pažymėjo, kad apeliantų sąžiningumas nėra kvestionuojamas, tačiau teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti apeliantus nugriauti jiems priklausančius pastatus, niekaip nevertino Statybos įstatymo 281 str. 3 d. įtvirtintų ir apeliantų akcentuotų kriterijų, t. y. pastatų sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenes interesams masto, pastatų griovimo pasekmių ir galimybių atkurti iki Pastatų statybos buvusią padėtį, taip pat neįvertino administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių apeliantų sąžiningumo. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, susijusių su tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.7.1.3 punktas, kuriuo reglamentuojama veikla žemės sklype, nedraudžia pastatų statybos žemės sklype, o Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), kuri draudė pastatų statybą, yra panaikinta minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.

Teismo posėdžio metu atsakovų A. B., P. V. J. ir J. K. atstovė nurodė, kad palaiko apeliacinio skundo argumentus. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo sprendimo ir nenustatė, kokius neigiamus padarinius aplinkai ir visuomenei tie statiniai sukėlė.

Apeliaciniu skundu atsakovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – KNNP direkcija) prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą iš dalies, panaikinant įpareigojimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos lėšomis. Atsakovės nuomone, sprendime KNNP direkcija nepagrįstai įvardyta kaltu asmeniu, kurio lėšomis turi būti vykdomas neteisėtos statybos padarinių šalinimas. Analizuojant faktines aplinkybes dėl KNNP direkcijos kaltės neatsižvelgta į KNNP nuostatų ir KNNP direkcijos nuostatų santykį. Vertinant 2000 m. galiojusiais teisės aktais apibrėžtas KNNP direkcijos kompetencijas, akivaizdu, kad direkcija negalėjo teikti išvados dėl detaliojo plano sprendinių. KNNP nuostatuose numatyta, kad galima teikti išvadas ir pasiūlymus, ką direkcija ir atliko 2000-08-16 raštu Nr. 07-329. Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 1999-05-19 įsakymu Nr. 79 patvirtintuose KNNP direkcijos nuostatuose nėra numatyta direkcijos funkcija dalyvauti teritorijų planavimo dokumentų ir statinių projektų rengimo bei derinimo procese. Atsižvelgiant į tai, sprendime nepagrįstai konstatuota, kad KNNP direkcija dalyvavo vienoje baigiamųjų detaliojo plano rengimo etapų, neteisėtai pritarusi parengtiems detaliesiems planams.

Teismo posėdžio metu atsakovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovas nurodė, kad nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nurodyta, kad padariniai šalintini ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos lėšomis, ir prašo šią sprendimo dalį panaikinti. Palaikė ieškovės ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus.

              Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimo dalį, kurioje nustatyta solidari atsakomybė neteisėtai pastatyto statinio griovimo išlaidoms, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – nustatyti kaltų asmenų dalį ir laipsnį. Nurodo, kad teismas nenustatė kiekvieno iš kaltų asmenų kaltės dalies ir laipsnio, nors turėjo tai padaryti atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-196/2013. Teismas taip pat neįvertino, kad Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nenustatyta lėšų neteisėtai statybai nugriauti paėmimo iš kaltų asmenų tvarka ir tokio teismo sprendimo operatyvaus vykdymo priemonės ar tvarka. Nurodo, kad pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas KNNP direkcija išvis nedalyvavo detaliojo plano rengimo procese (neteikė planavimo sąlygų, neteikė raštu savo nuomonės dėl detaliojo plano rengimo galimybės nagrinėjamoje teritorijoje). Nagrinėjamu atveju sąlygas dėl detaliojo plano rengimo išdavė ne direkcija, o Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. Neringos savivaldybė dėl sąlygų išdavimo į direkciją išvis nesikreipė. Direkcija dalyvavo tik viename baigiamųjų detaliojo plano rengimo etapų – parengtų detaliojo plano sprendinių derinime, todėl apeliantės nuomone, KNNP direkcijai turėtų tekti nevienoda atsakomybės dalis, lyginant su kitomis institucijomis, kurios tiesiogiai dalyvavo neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavime.

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovė nurodė, kad apeliacinis skundas susijęs su pavaldžios institucijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atsakomybės, sprendžiant padarinių pašalinimą kaltų asmenų lėšomis. Nurodo, kad pagal tuo metu, kai buvo priimami administraciniai aktai ir tvirtinamas detalusis planas, galiojusį teisinį reglamentavimą KNNP direkcija tiesiogiai nedalyvavo detaliojo plano rengimo procese. Jeigu teismas nuspręstų, kad turi būti taikoma atsakomybė, mano, kad turėtų būti taikoma dalinė atsakomybė. Nurodė, kad palaiko Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Kuršių nacionalinio parko direkcijos apeliacinius skundus, kitų apeliantų apeliacinius skundus prašo atmesti kaip nepagrįstus.

Teismo posėdžio metu atsakovės D. M. atstovas advokatas Gytis Jaliniauskas nurodė, kad nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškovės reikalavimo D. M. atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas. Nurodo, kad D. M. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su ginčo statinio statyba, įskaitant ir ginčo statinio statybą leidžiančio dokumento gavimu. Taip pat pažymėjo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko schema nebuvo viešai paskelbta ir D. M. neturėjo galimybių su šiuo dokumentu susipažinti. Be to, realizuodama šią savo pareigą, ji samdėsi specialistus, kurie atliko projektavimo darbus.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo 2013-11-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą apeliantų atžvilgiu, palikti nepakeistą. Nurodo, kad Inspekcija laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo 2010-06-14, t. y. tik pasibaigus administracinei bylai, kurioje ginčo motelių statybą sąlygoję administraciniai aktai buvo panaikinti, atsirado pagrindas pradėti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo procedūrą. Ieškinio senaties termino pradžia negali būti tapatinama su leidimo išdavimo data, nes statybos padarinių tuo metu dar nebuvo, taip pat ir nuo 2002-06-24 atlikto motelių kadastro duomenų nustatymo, nes tada statyba teismo sprendimu dar nebuvo pripažinta neteisėta. Teigia, kad Inspekcija nėra prisidėjusi prie neteisėtų administracinių aktų, susijusių su ginču, išdavimo. Taip pat nurodo, kad Inspekcija, kaip institucija iš Apskričių viršininkų administracijų perėmusi jų vykdytas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas, teismuose atstovauja valstybę. Inspekcija negali būti pripažinta atsakinga už Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimtus sprendimus ir pripažinta kaltu asmeniu, kurio lėšomis turėtų būti šalinami neteisėtos statybos padariniai. Nurodo, kad Inspekcija laikytina tinkama ieškove šioje byloje, kadangi Statybos techniniame reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos stabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 411 p. nuostatos (redakcija galiojusi iki 2013-12-31) reguliavimas patvirtina, jog įstatymo leidėjas tokiais atvejais tiesiogiai Inspekcijai nustatė pareigą kreiptis į teismą dėl savavališkos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo. Be to, nėra Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. numatytų sąlygų, kad prokuroras šioje byloje pakeistų ieškovę. Inspekcijos vertinimu, atsakovų, kuriuos teismas pripažino kaltais, veiksmai yra susiję su detaliojo planavimo procesu, kuris pagal savo pobūdį ir esmę yra vientisa procedūra, todėl šiuo atveju Direkcijos atsakomybė taip pat nėra mažesnė, nes ši institucija 2000-08-16 raštu Nr. 07-329 pritarė detaliojo plano sprendiniams. Nesutinka su Departamento pozicija, kad motelių statinių žemės sklypas nepateko į kultūros vertybės teritoriją ir Departamentas neprivalėjo išduoti leidimo. Pažymi, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudojimo kryptis ir reglamentus nustatantis teritorijų planavimo dokumentas – Tvarkymo planas, neleidžia ginčo žemės sklype vykdyti ginčo statinių (motelių) statybos, todėl ginčo statinių statyba nagrinėjamoje teritorijoje negalima ir neteisėtos statybos padariniai šalintini neteisėtai pastatytus motelius nugriaunant.

              Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas S. V. prašo panaikinti 2013-11-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad sutinka su atsakovių Neringos savivaldybės ir Neringos savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentais, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas ir ieškinio senatis šioje byloje skaičiuotinas nuo panaikinto statybos leidimo išdavimo dienos (2001-06-01); taip pat sutinka su argumentu, jog ieškovė – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, yra netinkama ieškovė šioje byloje. Atsakovas sutinka su atsakovų A. B., P. V. J. ir J. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir mano, jog apeliacinis skundas turi būti tenkintas, taip pat sutinka su atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinio skundo argumentais, jog Inspekcija yra netinkamas ieškovas šioje byloje, tačiau nesutinka su argumentu, jog teismas negalėjo nustatyti įpareigojimo pastatus nugriauti viešojo administravimo subjektų lėšomis. Atsakovas sutinka su atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas klausimą dėl šalies tinkamumo išsprendė netinkamai; nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino; netyrė ir nevertino pastatytų statinių sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenei masto, dėl ko sprendimas yra nepagrįstas ir neproporcingas teisės pažeidimams. Atsakovas nesutinka su ieškovo pateiktu apeliaciniu skundu atsakovės D. M. atžvilgiu ir mano, jog statytoja (atsakovė) neturi būti įpareigota griauti atsakovui priklausantį ginčo pastatą, kadangi ginčo pastato ji šiai dienai niekaip nevaldo ir nėra jo savininke. Taip pat nesutinka su atsakovių Neringos savivaldybes ir Neringos savivaldybes administracijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos, Valstybines saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, jog teismas nepagrįstai šiuos apeliantus pripažino kaltais asmenis ir, apeliacines instancijos teismui nusprendus, jog atsakovui priklausantis pastatas – motelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti griaunamas, mano, jog pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria šie apeliantai pripažinti kaltais asmenimis, turi būti nepakeista, o šie apeliantai turi būti laikomi kaltais asmenimis.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė D. M. prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas atsakovės D. M. atžvilgiu, palikti nepakeistą. Nurodo, kad faktinės aplinkybės ieškovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis nesutampa. Nagrinėjamos bylos atveju statytoja – D. M., ginčo pastatų niekaip nevaldo ir jokių teisių į juos neturi. Teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi Statybos įstatymo redakcija nenumatė imperatyvaus teismo įpareigojimo, įpareigoti statinį nugriauti ir statytojui. Įpareigojimas atsakovę griauti kitų atsakovų nuosavybės teise valdomus ginčo statinius pažeistų kitų atsakovų nuosavybės teises į ginčo statinius. Atsakovė D. M., kaip ginčo statinių statytoja, nėra ir neturėtų būti pripažinta kaltu asmeniu, kurio lėšomis galimai būtų griaunami ginčo statiniai. Ginčo statinių statybai buvo gauti visi reikalingi leidimai, sutikimai, juos statant ir pripažįstant tinkamais naudoti nebuvo pažeistos jų statybos metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytos procedūros. Statant ginčo statinius atsakovė D. M. jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būti kildinama jos kaltė, nėra padariusi. Atsakovė niekaip negalėjo tikrinti, analizuoti ar vertinti tiek žemės sklypo, kuriame buvo statomi ginčo statiniai, planavimo dokumentų, tiek ir ginčo būdu revizuoti kompetentingų valstybinių institucijų sprendimus leidžiančius ginčo statinių statybą. Taip pat mano, kad labiau mažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų dydį nėra pagrindo.

              Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Klaipėdos miesto apylinkės tesimo 2013-11-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Nurodo, kad sutinka su atsakovų P. V. J., J. K., A. B., S. V., Neringos savivaldybės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliaciniais skundais. Nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, kadangi teismas šioje sprendimo dalyje padarė pagrįstą išvadą, jog nėra D. M. kaltės dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų. Mano, kad tokia išvada turėjo būti padaryta ir dėl departamento kaltės. Nesutinka su atsakovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ir trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinių skundų dalimis, kuriose nurodoma, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija dalyvavo tik viename baigiamųjų detaliojo plano etapų, todėl direkcijai turėtų tekti nevienoda atsakomybės dalis, lyginant su kitomis institucijomis, kurios tiesiogiai dalyvavo neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavime. Departamentas laikosi nuomonės, kad tokios institucijos yra Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos bei Neringos savivaldybė.

              Atsiliepimu į atsakovių Neringos miesto savivaldybės ir Neringos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Atsakovai sutinka su skundo argumentais, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo statybos leidimo pastatams išdavimo dienos, t. y. nuo 2001-06-01. Jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, įpareigojant griauti pastatus, kaltu asmeniu turėtų būti pripažinta ir Savivaldybė.

Atsiliepimu į atsakovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį skundą atmesti. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, įpareigojant griauti pastatus, kaltu asmeniu turėtų būti pripažinta ir Direkcija, kadangi, kaip apeliaciniame skunde nurodo pati Direkcija, su ja buvo derinami parengto žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai.

Atsiliepimu į Kultūros paveldo departamento apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį skundą patenkinti. Sutinka su skundo argumentais, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo statybos leidimo pastatams išdavimo dienos, t. y. nuo 2001-06-01. Taip pat sutinka, kad ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo bei dėl netinkamo statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo parinkimo. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, įpareigojant griauti pastatus, kaltu asmeniu turėtų būti pripažintas ir Kultūros paveldo departamentas, kadangi būtent jis išdavė vėliau panaikintą statybos leidimą.

Atsiliepimu į atsakovės Klaipėdos reginio aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį skundą patenkinti. Sutinka su skundo argumentais, kad ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, įpareigojant griauti pastatus, kaltu asmeniu turėtų būti pripažintas ir Klaipėdos reginio aplinkos apsaugos departamentas, kadangi būtent jis parengė ir išdavė planavimo sąlygas žemės sklypo detaliajam planui rengti.

Atsiliepimu į atsakovo S. V. apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį skundą patenkinti. Sutinka su skundo argumentais, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo statybos leidimo pastatams išdavimo dienos, t. y. nuo 2001-06-01, taip pat su argumentais, kad ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo bei dėl netinkamo statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo parinkimo.

Atsiliepimu į trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo šį skundą atmesti. Apeliantų nuomone, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija yra kaltas asmuo dėl netinkamai parengto žemės sklypo detaliojo plano, kuris vėliau buvo panaikintas. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų sprendimą šalinti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius, įpareigojant griauti pastatus, remiantis CK 6.279 str. 1 d., kaltų asmenų atsakomybė turėtų būti pripažinta solidaria.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai A. B., P. V. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė praleido terminą ieškiniui pareikšti, be to, pati ieškovė yra kaltas dėl panaikintų administracinių aktų išdavimo asmuo, todėl teismo turėjo būti įtraukta atsakove ir tuo pačiu pripažinta netinkama ieškove. Taip pat, atsakovų nuomone, remiantis tiek teismo sprendimo priėmimo dieną galiojusiu teisiniu reguliavimu, tiek šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, teismas negali įpareigoti griauti pastatus statytoją ir savininką kartu. Teismas negali įpareigoti tiek statytoją, tiek ir savininką nugriauti statinį, kurio statybą leidžiantis dokumentas panaikintas. Mano, kad teismui priėmus nepalankų atsakovams sprendimą, pastatus įpareigotina griauti statytoja D. M..

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylą, dauguma apeliantų remiasi tais pačiais argumentais kaip ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos savo apeliaciniame skunde, todėl dėl skunduose dėstomų argumentų papildomai nepasisako, mano, kad atsakovų apeliaciniai skundai pagrįsti ir tenkintini.

              Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo. Ieškiniu ieškovė, vadovaudamasi Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nuostatomis prašė įpareigoti atsakovus – statytoją ir savininkus nugriauti pagal pripažintus neteisėtais statybą leidžiančius dokumentus pastatytus statinius teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Apeliaciniu skundu ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, tenkinant visus ieškinio reikalavimus atsakovės D. M. atžvilgiu. Apeliaciniu skundu atsakovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies, panaikinant įpareigojimą pašalinti neteisėtos statybos padarinius KNNP direkcijos lėšomis. Trečiasis asmuo Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos taip pat prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti iš dalies, t. y. panaikinti dalį, kuria nustatyta solidari atsakomybė neteisėtai pastatyto statinio griovimo išlaidoms ir toje dalyje priimti naują sprendimą – nustatyti kaltų asmenų dalį ir laipsnį. Apeliacinių skundų argumentais apeliantai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, S. V., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Neringos savivaldybė ir Neringos savivaldybės administracija, A. B., P. V. J. ir J. K. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009-07-10 sprendimu patenkino pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino Neringos savivaldybės tarybos 2000-11-10 sprendimą Nr. 111 „Dėl žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), Neringos savivaldybės administracijos 2001-03-28 projektavimo sąlygų sąvadą moteliui (duomenys neskelbtini) (toliau – Sąvadas), Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001-06-01 statybos leidimą Nr. 01/72 motelio statybai (toliau – Statybos leidimas), Klaipėdos apskrities viršininko 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudarytos komisijos 2002-08-12 motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą (toliau – Aktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-958/2010 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-07-10 sprendimą paliko nepakeistą. Byloje taip pat nustatyta, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba 1999-07-29 sprendimu Nr. 219 nusprendė organizuoti teritorijos (duomenys neskelbtini) (autoparkavimo aikštelė), (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą, planavimo organizatoriaus funkcijas pavesta vykdyti Neringos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui. 1999-10-25 buvo išduotos sąlygos teritorijų planavimo dokumentui – sklypo (duomenys neskelbtini) mieste detaliajam planui rengti. Išduotose planavimo sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas). Detaliojo planavimo organizatorius 1999-10-25 patvirtino planavimo užduotį, pagal kurią planavimo tikslas – nustatyti ir įteisinti atliktus procedūrinius veiksmus, planuojamoje teritorijoje esamų ir naujai formuojamų sklypų ribas, jų dydžius, architektūrinius urbanistinius apribojimus, paskirtį, paminklo tvarkinius bei aplinkosauginius reikalavimus, galimybę rekonstruoti esamus pastatus. Neringos savivaldybės taryba 2000-11-10 sprendimu Nr. 111 patvirtino žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas yra valstybės nuosavybė. Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), išnuomotas S. V., J. G. M., A. B., J. K., P. V. J.. Minėtame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatyti ginčo pastatai – moteliai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2008-09-05 įregistruotas atsakovo S. V. nuosavybe), Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2003-08-12 įregistruotas atsakovų P. V. J. ir J. K. nuosavybe) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2012-04-24 įregistruotas atsakovo A. B. vardu).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo taisyklės ir tai lemia skundžiamo sprendimo negaliojimą CPK 329 str. 2 d. 6 p. pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. CPK 329 str. 2 d. 6 p. reglamentuoja, kad bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklių pažeidimas pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Kaip nurodo minėtas apeliantas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuoja, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai reiškiami remiantis Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nuostatomis dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo, ieškiniu prašant įpareigoti atitinkamus asmenis per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti ginčo statinius ir sutvarkyti statybvietę. Vienas iš aspektų, dėl kurių sprendžiama nagrinėjamoje byloje, tai dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtos statybos, nustatymo. Taigi šiuo atveju byloje nekeliamas reikalavimas CK 6.271 str. pagrindu ir nesprendžiamas žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų 329 str. 2 d., nėra.

              Dėl ieškinio senaties termino.             

              Apeliaciniuose skunduose apeliantai S. V., Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Neringos savivaldybė ir Neringos savivaldybės administracija, A. B., P. V. J., J. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti pradėta skaičiuoti nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto priėmimo dienos, t. y. nuo 2002-08-12. Apeliantų teigimu, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuotina nuo statybos leidimo statiniams išdavimo dienos, t. y. 2001-06-01. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Šiuo atveju taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Iš prijungtos administracinės bylos Nr. I-227-57/2009 duomenų nustatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos viršininkas ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001-06-01 išdavė statybos leidimą Nr. 01/72 motelio (trijų pastatų) (duomenys neskelbtini) statybai. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2001-09-29 įsakymu Nr. 2222 sudaryta komisija priėmė 2002-08-12 motelio, adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuris patvirtintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos viršininko 2002-08-23. Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad statinių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), statyba buvo baigta 2002 metais, pastatų kadastriniai duomenys nustatyti 2002-06-24. Pastatai 2002-10-17 įregistruoti viešame registre 2002-08-23 statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto pagrindu (t. 1, b. l. 41–51).

Įvertinus ieškovės ieškiniu keliamo reikalavimo pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikytina statybos leidimo išdavimo data, kai atsirado visos teisinės prielaidos pradėti statybos darbus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisė pareikšti ieškinį teisme dėl neteisėtais pripažintų aktų pagrindu vykdytos statybos padarinių šalinimo sietina su statybos padarinių atsiradimu. Argumentas, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 24 str. 1 d. ir 2 d nuostatomis (redakcija, galiojusi nuo 2000-09-15 iki 2002-06-30), statybos valstybinę priežiūrą, kurią be kitų funkcijų sudarė ir statinių statybos proceso priežiūra nuo statybos pradžios iki statinių atidavimo naudoti ir statinių griovimo priežiūra, atliko apskričių viršininkų administracijos statybų valstybinės priežiūros tarnybos, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, privalėdama tikrinti statybą, to nepagrįstai nepadarė. Tokių įrodymų byloje nėra. Atsakovai A. B., P. V. J., J. K. teigia, kad vėliausias ieškinio senaties pradžios terminas turėtų būti Nekilnojamojo turto registre įregistruota kadastro duomenų nustatymo data, t. y. 2002-06-24. Atsakovų nuomone, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 45, 46 ir 52 punktų nuostatomis (redakcija, galiojusi nuo 2002-04-20 iki 2003-04-01), atliekant kadastrinius matavimus pastatų statyba iš esmės jau buvo baigta arba buvo atliekami baigiamieji statybos darbai. Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos įstatymo 21 str., reglamentavusio statinių priėmimą naudoti ir jų naudojimą (redakcija nuo 2000-09-15 iki 2002-07-01), 3–4 d. numatė, kad statinį galima naudoti tik įvykdžius 21 str. 1 d. reikalavimus, o priimti naudoti statiniai turi būti įregistruoti. Statybos įstatymo 24 str., reglamentavusio statinio pripažinimą tinkamu naudoti (redakcija nuo 2002-07-01 iki 2006-10-31), 3–4 d. taip pat numatė, kad statinį galima naudoti tik įvykdžius šio straipsnio 1 dalies reikalavimus, o pripažintas tinkamu naudoti statinys turi būti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas pagal nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus. Kaip nustatyta byloje ir pažymėta skundžiamame sprendime, ginčo pastatai viešame registre įregistruoti būtent 2002-08-23 patvirtinto statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto pagrindu. Taigi tuo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir kitoms institucijoms buvo pateikti duomenys apie atliktus statybos darbus ir atsiradusius statybos padarinius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisė reikšti ieškinį nugriauti ginčo statinius galėjo atsirasti tik juos pastačius. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovei apie įstatymo saugomo intereso pažeidimą buvo žinoma ar turėjo būti žinoma anksčiau. Ieškovė ieškinį teismui pareiškė 2012-07-10. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir pagrįstai konstatavo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams pareikšti, elgiantis apdairiai ir rūpestingai, nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2002-08-12 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dienos ir nėra praleistas.

Dėl ieškovo tinkamumo.

Apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kad ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kaip buvusios Apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos, kuri išdavė Statybos leidimą, teisių ir pareigų perėmėja, taip pat yra atsakinga dėl atsiradusių neigiamų pasekmių, dėl to turėjo būti pripažinta netinkamu ieškovu byloje ir pakeista tinkama šalimi. Teisėjų kolegijos nuomone, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos laikytina tinkama ieškove nagrinėjamoje byloje. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 281 straipsnis. Ši nuostata reglamentuoja, kad būtent Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos suteikta teisė kreiptis į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Vadovaujantis Statybos įstatymo 281 str. 8 d. bei Aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. Dl-827 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, kurio 411 punkto nuostatos numato, jog kai statybą leidžiantis dokumentas (statybos leidimas, išduotas iki 2010-10-01) teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ir teismas nepriėmė sprendimo dėl statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta ar pabaigta, Inspekcija, jei ji arba prokuratūra buvo pareiškėja bylose dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, atlikusi nurodytus veiksmus, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl įpareigojimo pašalinti statybos padarinius, prašydama teismo priimti vieną iš sprendimų, nurodytų Statybos įstatymo 281 str. 2 d.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012-03-28 surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-895(16.31), taip pat su ieškiniu pateikti kiti jį pagrindžiantys duomenys (t. 1, b. l. 36–40). Taigi Inspekcija statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, 411 punkto 2.1 tvarka pagal nurodytą teisinį reguliavimą, vykdė tiesioginę pareigą Inspekcijai kreiptis į teismą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, kadangi buvo visos sąlygos anksčiau nurodytos pareigos vykdymui: statybą leidžiantis dokumentas – Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001-06-01 išduotas statybos leidimas Nr. 01/72 motelio (duomenys neskelbtini) statybai, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009-07-10 sprendimu panaikintas administracinėje byloje Nr. I-227-57/2009; teismas panaikinęs statybos leidimą nepriėmė sprendimo dėl statybos padarinių šalinimo; statybos leidimas buvo išduotas iki 2010-10-01; pareiškėjas administracinėje byloje dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo buvo Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras.

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje ieškovei priešpriešiniai reikalavimai nebuvo pareikšti ir ji nebuvo patraukta atsakove, be to, tai neužkreta kelio pareikšti reikalavimus Inspekcijai inicijuojant kitas bylas (CPK 5 str. 1 d., 13 str. 143 str., CK 1.138 str., 6.271 str.).

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir skundų argumentus, kad ieškovu byloje turėjo būti ne Inspekcija, o prokuroras. Vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. prokurorai gina viešąjį interesą kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Kaip nustatyta anksčiau, šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai ieškovei nustatė pareigą kreiptis į teismą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo. Ieškovė pateikusi ieškinį Klaipėdos miesto apylinkės teismui ėmėsi ginti viešąjį interesą statybų srityje ir taip vykdo jai nustatytą pareigą, todėl nėra vienos iš dviejų privalomų sąlygų, numatytų Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d., kad prokuroras šioje byloje pakeistų ieškovę.

Dėl pripažintos neteisėta statybos padarinių.

Dalies apeliantų, S. V., A. B., P. V. J., J. K., Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino statybos pagal neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams masto, jo pobūdžio, padarinių šalinimo pasekmių, taip pat nepasisakė, ar ginčo pastatų nugriovimas yra būtinas siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Neteisėtos statybos teisinius padarinių šalinimo būdus nustato Statybos įstatymas, kurio 281 str. (2010-07-02 įstatymo redakcija) 2 d. reglamentavo, kad jeigu teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu taiko vieną iš alternatyvių priemonių, numatytų šios įstatymo nuostatos 1–4 punktuose, tarp jų: įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p.); leidžia per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį (Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 3 p.); įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodyto asmens tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją (jeigu tai būtina) išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų (Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 4 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos įstatymo 28 str. 2 d. 3 ir 4 punktuose nurodytų alternatyvių neteisėtos statybos padarinių šalinio priemonių taikymas įstatymo siejamas su aplinkybėmis, jog toks statinio perstatymas, pertvarkymas ar pati statinio statyba yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Nurodyto Statybos įstatymo 281 str. 3 d. nustatė, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Pasisakant dėl nagrinėjamu atveju apeliantų nurodomų Statybos įstatymo 281 str. 3 d. įtvirtintų reikšmingų aplinkybių, kurias teismas turi įvertinti priimdamas sprendimą dėl įstatyme numatytų neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai neteisėto statinio statyba prieštarauja galiojančių teritorijų planavimo dokumentų (jeigu jie privalomi), sprendiniams ar (ir) imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas negali taikyti Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 3 ir 4 p. įtvirtintų neteisėtos statybos padarinių ir priimti neteisėtą statybą įteisinti leidžiančio sprendimo; todėl Statybos įstatymo 281 str. 3 d. įtvirtintų aplinkybių vertinimas tokiu atveju neaktualus, nes negali daryti įtakos teismo parenkamo neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013). Taigi, teismui sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių, būtina nustatyti, ar ginčo statyba apskritai yra galima.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog pastatų įteisinimas (duomenys neskelbtini), negalimas, nepagrįstumo. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-227-57/2009 2009-07-10 sprendimu nustačius, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu pastatyti ginčo statiniai, pagal statinių buvimo teritorijos teisinį reglamentavimą, draudžiantį statyti naujas poilsio įstaigas Kuršių nerijos nacionalinio parko rekreacinėje zonoje; didinti teritorijos, į kurią patenka detaliuoju planu suplanuotas sklypas, apstatymą, mašinų stovėjimo aikštelėje statyti pastatus ir įrenginius, išskyrus laikino tipo medinį paviljoną aikštelės prižiūrėtojui, kuris, pasikeitus teritorijos paskirčiai, turės būti nukeltas ir negali būti privatizuojamas kaip nekilnojamojo turto objektas, yra neteisėti ir naikintini, konstatuota, kad pastatų statyba toje teritorijoje buvo negalima.

Apeliantas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pažymi, kad ginčo statyba paveldosaugos reikalavimų nepažeidė, o galiojantys teisės aktai imperatyvaus draudimo statyti statinius šioje teritorijoje nenustato, taip pat nurodo, kad naujai patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas nedraudžia reglamentuotos statybos ginčo sklypo aplinkoje. Įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino ir sprendimo priėmimo metu galiojantį statybą neteisėtų statinių buvimo vietoje reglamentuojantį teisinį reglamentavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – Tvarkymo planas) 9.7.1 punktas numato ekstensyviai technogenizuotos aplinkos komunikacinių–inžinerinių sklypų kraštovaizdžio tvarkymo zoną – NTn, į kurią patenka ginčo statiniai. Be to, Tvarkymo plano 9.7.1.3 punkte numatoma, kad buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) pastatų statyba Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) nebuvo numatyta, Plane pastatų statyba taip pat nenumatoma; aikštelė turi būti naudojama automobiliams laikyti; jeigu aikštelę naudoti pasidarytų netikslinga, ji išardoma, teritorija rekultivuojama. Taigi šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame naujame Tvarkymo plane nenumatyta pastatų statyba (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad šiuo metu galimas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), įteisinimas, byloje nepateikta. Kaip pažymėta ir skundžiamame sprendime, iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo 2012-01-09 protokolo Nr. 1 matyti, kad ieškant sprendimo būdų nutarta, jog statiniai, pastatyti pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, iš esmės keičiantys istorinę gyvenviečių urbanistinę ir erdvinę sąrangą, menkinantys vertingąsias urbanistinės vietovės savybes, pastatyti vertingose teritorijose, kurios ir Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) buvo numatytos išsaugoti neužstatytos, t. y. (duomenys neskelbtini) (3 pastatai), (duomenys neskelbtini) (3 pastatai), rengiamame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nenumatomi (t. 4, b. l. 91–93). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateiktas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano projekto lyginamasis variantas, kuriame numatyta išbraukti minėtą specialiųjų nuostatų 9.7.1.3 punktą, paliekant 9.7.1 punktą, numatantį, ekstensyviai technogenizuotos aplinkos komunikacinių–inžinerinių sklypų kraštovaizdžio tvarkymo zoną – NTn. Tačiau nenustatyta, kad į bylą pateiktame projekte nurodytos sąlygos būtų patvirtintos ir galiojančios. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, šalys turi teisę bet kurioje proceso stadijoje sudaryti taikos sutartį (CPK 42 str.,140 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog pastatų statyba (duomenys neskelbtini) galima, atmestini apeliantų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Statybos įstatymo 281 str. 3 d. įtvirtintų reikšmingų aplinkybių, kurias teismas turi įvertinti priimdamas sprendimą dėl įstatyme numatytų neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo parinkimo. Esant tokioms aplinkybėms, kai nėra galimybės nagrinėjamoje byloje priimti statybos įteisinimą leidžiantį sprendimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. taikymo ir įpareigojimo nugriauti ginčo statinius nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinus apelianto S. V. apeliacinio skundo argumentus dėl CK 4.96 str. 2 d. taikymo analogijos būdu ir argumentus, kad sąžiningam įgijėjui priklausantis ir nesant nustatytų nusikalstamų veikų net ir neteisėtai pastatytas statinys negali būti griaunamas, sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais, kuriais šie atsakovo argumentai atmesti. CK 4.96 str. 2 d. numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovas nepagrįstai kelia klausimą dėl jo, kaip sąžiningo įgijėjo ir statinių savininko, teisių pažeidimo, įpareigojus jį nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. Pastatų perleidimo sandoriu negalėjo būti įteisintas neteisėtų statybų rezultatas. Galima įteisinti tokią statybą, kuri tokioje vietoje ir tokio pobūdžio galima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-01-31 nutarime pažymėjo, kad CK 4.103 str. (2006-10-17 redakcija) 3 d. nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tad jei atitinkamų statinių buvimas negalimas, tai jų nugriovimas, išardymas ar kitoks statybvietės sutvarkymas nelaikytinas neproporcinga teisine priemone. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju dominuoja viešasis interesas išsaugoti gamtinę aplinką, įstatymo leidėjo užtikrinamas inter alia statybų Kuršių nerijoje ribojimu, pateisinantis ginčo statinių savininkų nuosavybės teisių suvaržymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 4.96 str. 2 d. norma analogijos būdu nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma, kadangi susiklosčiusią ginčo teisinę situaciją ir civilinius santykius reglamentuoja specialios CK 4.103 str. bei Statybos įstatymo 281 str. normos, todėl šiuo atveju taikyti įstatymo ar teisės analogiją, vadovaujantis CK 1.8 str., nėra teisinio pagrindo.

              Dėl asmenų, kaltų dėl neteisėtos statybos, nustatymo.

              Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad statytojas ar kitas šio įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytas asmuo (t. y. statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje neteisėtai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkas, valdytojas ar naudotojas) įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis.

Apeliaciniuose skunduose apeliantai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Neringos savivaldybė ir Neringos savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltus dėl neteisėtos statybos asmenis. Statybos įstatymo (redakcija nuo 2010-10-01) 23 str. 30 d. nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; pagal to paties straipsnio 32 d. už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato valdžios institucijų atsakomybę už neteisėtų statybos dokumentų išdavimą.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento argumentus, kad šis atsakovas, pritardamas detaliajam planui, savo veiksmais nesukūrė teisinių pasekmių. Apeliantas patvirtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2000-08-25 pateikė Neringos savivaldybei išvadą Nr. 04-07/1408 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio aplinkai požiūriu“, kuria pritarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliajam planui. Nors šis dokumentas nebuvo ginčijamas ar panaikintas teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-227-57/2009, tačiau šio apelianto veiksmai sukūrė neteisėtais pripažintų administracinių aktų priėmimo teisines prielaidas, dėl to konstatuotina, kad šio apelianto kaltė skundžiamame sprendime nustatyta pagrįstai.

              Apeliantė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria nustatytas įpareigojimas neteisėtos statybos padarinius pašalinti šios atsakovės lėšomis. Apeliantės teigimu, ji negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo dokumentų derinimo procese, dėl to skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatyta jos kaltė dėl neteisėtų administracinių aktų priėmimo. Vadovaujantis Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių (redakcija nuo 1997-01-01 iki 2004-05-23) (toliau – Taisyklės) 37.1 punktu, jeigu savivaldybės vyriausiasis architektas neturi visų reikalingų duomenų sąlygų parengimui, pagal jo pateiktas paraiškas per 2 savaites sąlygas turėjo pateikti apskrities valdytojas, ministerijų, departamentų ir valstybinių regioniniai ar vietos padaliniai, savivaldybių įmonės ar organizacijos. Iš Neringos savivaldybės 1999-10-25 patvirtintos planavimo užduoties dėl teritorijų planavimo dokumento – sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad detalaus plano sprendiniai turėjo būti derinami su Kuršių nerijos nacionaliniu parku. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2000-08-16 raštu Nr. 07-329, pateikė savo poziciją dėl detaliojo plano sprendinių Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir UAB „Laitila Architects Baltic“, kuriame nurodė, kad detaliojo plano sprendiniams neprieštarauja. Esant tokioms aplinkybėms pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija dalyvavo vienoje baigiamųjų detaliojo plano rengimo etapų, todėl pagrįstai laikyta kaltu asmeniu, kurio lėšomis šalintini neteisėtos statybos padariniai.

Apeliantas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos teigia, kad ginčo statiniai nebuvo ir nėra kultūros vertybės teritorijoje, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad ginčo statinių statyboms būtų reikalingas Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimas ir nėra teisinio pagrindo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos pripažinti atsakovu šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepaneigia išsamios pirmosios instancijos teismo motyvacijos teisėtumo. Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001-06-01 išdavė statybos leidimą Nr. 01/72, suteikiantį teisę D. M. ir R. J. M. statyti motelio statinius. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš Neringos savivaldybės 1999-10-25 patvirtintos planavimo užduoties dėl teritorijų planavimo dokumento – sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, (duomenys neskelbtini), matyti, jog su Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentu Klaipėdos apygarda turėjo būti derinami detalaus plano sprendiniai (t. 2, b. l. 30–31). Iš žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano duomenų matyti, kad jis buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu Klaipėdos apygarda (t. 2, b. l. 28). Dėl apelianto skunde nurodomų argumentų pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šio atsakovo kaltės konstatavimo ir jų nekartoja.

              Dėl apeliantų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Neringos savivaldybės ir Neringos savivaldybės administracijos apeliaciniuose skunduose keliamų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė Inspekcijos kaltės klausimu, pasisakytina, kad, kaip nustatyta anksčiau, Inspekcija nagrinėjamoje byloje nepatraukta atsakove, tačiau tai neužkreta kelio pareikšti reikalavimus Inspekcijai inicijuojant kitas bylas.

Dėl statytojos pripažinimo asmeniu, įpareigotinu nugriauti statinius.

              Inspekcija apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino D. M. atsakomybės ribas ir nenustatė jos kaltės dėl neteisėtos statybos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ginčo pastatų statytoja D. M. nepriskirtina prie dėl neteisėtos statybos kaltų asmenų, kurių lėšomis turi būti pašalinti tokios statybos padariniai. Įvertinus bylos medžiagą vertintina, kad atsakovė D. M., kaip fizinis, statybų teisinio reglamentavimo žinių neturintis asmuo, dėl projekto parengimo kreipėsi į bendrą Lietuvos ir Suomijos įmonę „LAITILA ARCHITECTS BALTIC“, ir projektuotojas turėjo užtikrinti pareigos parengti statinio projektą, atitinkantį teritorijų planavimo dokumentus ir kitus teisės aktus, tinkamą įvykdymą. Esant šioms aplinkybėms, taip pat buvus kompetentingų valstybės įgaliotų institucijų išduotiems reikiamiems administraciniams aktams ir atliktiems kitiems veiksmams, nėra pagrindo atsakovės veiksmus vertinti kaip nepakankamai atidžius ar rūpestingus. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl D. M., kaip ginčo statinių statytojos, kaltės šiuo atveju tiesiogiai netaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl statytojo pareigos užtikrinti imperatyvių teisės aktų laikymąsi, kai įgyvendina statytojo teisę, kadangi ieškovės nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai pateikti esant kitokioms bylų faktinėms aplinkybėms, t. y. patiems statytojams nesilaikius taisyklių dėl atstumų nuo pastatų iki kaimyninių sklypų ribų. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl fizinių asmenų, kurie nebuvo profesionalūs statytojai, atsakomybės dėl neteisėtų statybų, vykdytų saugomoje teritorijoje, kadangi iš faktinių aplinkybių, kuriomis priimtos ieškovės nurodytos kasacinio teismo nutartys, matyti, jog tokiais atvejais statytojai fiziniai asmenys statybas pradėjo jau esant konstatuotam tokių statybų negalimumui. Nėra duomenų, kad D. M. būtų atlikusi kokius neteisėtus veiksmus, pateikusi neteisingus duomenis ar kitaip neteisėtai paveikusis statybą leidžiančių dokumentų išdavimą, todėl sutiktina su išvada, kad nėra jos kaltės dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo.

              Ieškovė savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė D. M., kuri buvo pastatų statytoja, negali būti įpareigota griauti kitų asmenų naudojamus statinius. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčo pastatai žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti atsakovės D. M.. Atsakovai P. J. ir J. K. ginčo pastatą nuosavybės teise įsigijo 2003-07-30, atsakovas S. V. – 2008-08-12, atsakovas A. B. – 2012-04-12. Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. numato, kad teismui sprendimu pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. numatomi asmenys yra statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkas, valdytojas ar naudotojas. Taigi tiek statytojas, tiek statinio savininkas patenka į subjektų, nurodytų Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p., sąrašą. Tačiau įvertinusi nagrinėjam atveju susiklosčiusias faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinių statytoja D. M. ginčo pastatus yra perleidusi, jų nuosavybės teise nevaldo ir negali būti įpareigota griauti kitiems asmenims ilgą laiką priklausančius statinius. Pažymėtina, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011, ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju ginčo pastatai perleisti tarp fizinių asmenų, nuo pastatų perleidimo praėjo ženklus laikotarpis. Be to, įvertinus 281 str. 2 d. 1 p. nuostatos dispozityvų pobūdį nėra pagrindo vertinti, kad įpareigojimas pašalinti padarinius pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, įpareigojant statinį nugriauti, kiekvienu atveju turi būti taikomas kartu ir statytojui, ir kitiems Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytiems asmenims. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės D. M. kaltė dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų išdavimo nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl statytojos įpareigojimo nugriauti ginčo statinius atmestini kaip nepagrįsti.

              Dėl atsakomybės dalies.

Apeliantė Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kurioje nustatyta solidari atsakomybė neteisėtai pastatyto statinio griovimo išlaidoms ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – nustatyti kaltų asmenų dalį ar laipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime nespręsta dėl kaltais pripažintų asmenų solidarios atsakomybės ir tokia pareiga nenustatyta. Teismo sprendime tik nurodyti teismo nustatyti kaltais laikytini asmenys. Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nustatytas jog teismui sprendimu pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, teismas įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Jei neteisėtos statybos griovimas vykdomas kaltų asmenų, o ne statytojo (užsakovo) ar kitų Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. išvardytų asmenų lėšomis, jei nėra jų kaltės, tai savaime nereiškia, kad jau priimant teismo sprendimą dėl nugriovimo turi būti nustatyti kalti asmenys, kad jie būtų įtraukti į bylinėjimąsi, nustatinėjama jų kaltė (ar jos dalis). Statybos įstatymo 281 str. 2 d. 1 p. nenustatyta lėšų neteisėtai statybai nugriauti paėmimo iš kaltų asmenų tvarka ir tokio teismo sprendimo operatyvaus vykdymo priemonės ar tvarka. Dėl statybos griovimo išlaidų išreikalavimo yra nustatyta Statybos įstatymo 281 str. 6 d. Ji reglamentuoja, kad tuo atveju, kai statinys (jo dalis), kurį nuspręsta nugriauti, priklauso statytojui (užsakovui), kurio kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra, teismas šio asmens reikalavimu taip pat sprendžia klausimą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013). Taigi trečiojo asmens apeliaciniame skunde nurodomi klausimai dėl kaltės laipsnio ir jos dalies nustatymo gali būti savarankiškos (atskiros) bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų D. M. priteisimo pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo atsakovei D. M. priteistos 4 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad atsakovės advokato pateiktas atsiliepimas į patikslintą ieškinį buvo nedidelės apimties, tačiau taip pat įvertino ir kitus kriterijus, nustatytus 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) – atsižvelgė į bylos sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, ilgą bylos trukmę, didelį vykusių teismo posėdžių skaičių ir atsakovės D. M. prašomas priteisti atstovavimo išlaidas sumažino. Byla pakankamai sudėtinga, byloje vyko daug teismo posėdžių. Pati apeliantė nurodo, jog prašymus teismui byloje reiškė (palaikė) ne tik minėtos atsakovės atstovas, tačiau ir kiti proceso dalyviai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad procesas užsitęsė tik dėl atsakovės atstovo procesinių veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į CPK 98 str. reglamentavimą, darytina išvada, kad dar labiau mažinti atsakovei D. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo.

Ištyrusi ir įvertinus bylos medžiagą, faktines aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

              n  u  t  a  r  i  a :

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai              Albina Pupeikienė             

              Raimonda Andrulienė

              Erinija Kazlauskienė