Civilinė byla Nr. e2A-515-516/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00215-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.7.6

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. S., D. S. ir atsakovės Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarės G. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. S. ir D. S. ieškinį atsakovams D. S., Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarei G. K. dėl paskolos sutarties sąlygų panaikinimo ir vykdomojo įrašo dalies modifikavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė N. J.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovai D. S. ir D. S. patikslintu ieškiniu, pareikštu atsakovams D. S. ir Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarei G. K. (toliau – ir notarė G. K.), prašė: 1) pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 14 500 Eur; 2) pripažinti nesąžininga ir negaliojančia 2018  m. sausio 11 d. paskolos sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2 punkto sąlygą; 3) pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis 2022 m. gegužės 23 d. vykdomajame rašte, išduotame notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), numatytas sąlygas, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai skaičiuojami nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir 6 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

2.       Nurodė, kad ieškovai su atsakovu D. S. 2018 m. sausio 11 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis). Paskolos sutarties 1 punkte numatyta, kad ieškovai pasiskolina 50 000 Eur (10 000 Eur – grynaisiais pinigais, o 40 000 Eur – mokėjimo pavedimu). Paskolos sutarties 2 punkte numatyta, kad pasiskolintą sumą ieškovai įsipareigoja grąžinti atsakovui ne vėliau kaip po vienerių metų, t. y. iki 2019 m. sausio 11 d. Šiame punkte taip pat numatyta, kad laiku negrąžinę paskolos ieškovai įsipareigoja mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

3.       Paskolos sutarties 3.4 punkte numatyta, kad priverstinio išieškojimo atveju maksimaliąja hipoteka apsaugota suma yra 18 000 Eur papildomai prie paskolos sumos, o 3.5 punkte – kad skolininkų įsipareigojimų, kylančių iš šios paskolos sutarties su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, įvykdymas užtikrinimas skolininkams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – 2,5800 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais – pagalbiniais pastatais ir inžineriniais statiniais – sutartine hipoteka.

4.       2018 m. birželio 15 d. atsakovas ir ieškovai pasirašė susitarimą pakeisti paskolos sutarties 3.1 punktą ir jį išdėstyti taip: ieškovų įsipareigojimų, kylančių iš šios paskolos sutarties su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, įvykdymas užtikrinamas ieškovei D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų: 0,1178 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei jo priklausinių – kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), bei ieškovams D. S. ir D. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), sutartine hipoteka. Susitarimo 2 lape atsakovo padaryti šie įrašai: 2019 m. sausio 11 d. sutartis pratęsiama iki 2020 m. sausio 11 d.; 2020 m. sausio 11 d. sutartis pratęsiama iki 2021 m. sausio 11 d.

5.       2018 m. birželio 15 d. atsakovas ir ieškovai pasirašė sutartinės hipotekos sutartį, kuria paskolos sutarties įvykdymas užtikrintas žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka. Sutartinės hipotekos sutarties 6 punkte numatyta, kad laiku negrąžinę paskolos ieškovai įsipareigoja mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

6.       Ieškovai iš notarės G. K. 2022 m. balandžio 13 d. gavo pranešimą dėl negrąžintos 50 000 Eur skolos, 0,2 proc. delspinigių nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną ir 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

7.       Tiek notarei, tiek atsakovui 2022 m. gegužės 2 d. buvo pateikti prieštaravimai, kuriuose nurodyta, kad, nors paskolos sutartyje numatyta, jog atsakovas paskolino 50 000 Eur, tačiau atsakovas ieškovui D. S. pervedė tik 40 000 Eur, o 10 000 Eur grynieji pinigai sutarties pasirašymo metu nebuvo sumokėti. Ši 10 000 Eur suma į paskolos sutartį buvo įtraukta kaip iš anksto už vienerių metų laikotarpį apskaičiuotos palūkanos.

8.       Notarė G. K. 2022 m. gegužės 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą, kuriame nurodė, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 50 000 Eur; įraše taip pat nurodyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai ir 6 proc. metinės palūkanos. Antstolė N. J. 2022 m. birželio 3 d. surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-22-92-8971, ieškovams nurodydama per 30 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 50 127,82 Eur skolą, 0,2 proc. dienos palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinę palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., ir 293,23 Eur vykdymo išlaidų, iš viso – 184 396,39 Eur.

9.       Nurodė, jog paskolos sutartis iš pradžių buvo patęsta raštu iki 2020 m. sausio 11 d.; už paskolos sutarties pratęsimą 2019 m. sausio 11 d. atsakovui grynaisiais pinigais buvo sumokėta 8 000 Eur. Vėliau paskolos sutartis dar buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d.; už paskolos sutarties pratęsimą 2020 m. sausio 11 d. atsakovui grynaisiais pinigais sumokėta 8 000 Eur. Vėliau paskolos sutartis žodžiu buvo pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d. Už šį paskolos sutarties pratęsimą 2020 m. gruodžio 26 d. atsakovui grynaisiais pinigais buvo perduota 4 000 Eur; dar 4 000 Eur grynaisiais pinigais atsakovui perduota 2021 m. liepos mėnesio viduryje. Be to, 2021 m. lapkričio  13 d. atsakovui buvo sumokėta 1 500 Eur delspinigių suma už tai, kad ieškovai vėlavo mokėti palūkanas už paskolos sutarties pratęsimą. Šio susitikimo metu ieškovei paprašius, kad atsakovas pasirašytų dėl jam perduodamos sumos, jis atsisakė tai padaryti, nurodė, kad tada ieškovai privalės papildomai sumokėti mokesčius.

10.       Pažymėjo, kad iš viso atsakovui pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 25 500 Eur skolos suma per 5 kartus. Atsižvelgiant į tai, skolos likutis yra 14 500 Eur, todėl vykdomajame rašte klaidingai nurodyta, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 50 000  Eur, o 0,2 proc. palūkanų norma nuo 50 000 Eur skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinė palūkanų norma nuo 50 000 Eur skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., nors paskolos sutartis raštu buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d., žodžiu – iki 2022 m. sausio 11 d. Paskolos sutartis notaro biure buvo pateikta atsakovo iniciatyva. Ieškovai paskolos sutartį sudarė prisijungimo būdu. Atsakovas yra vartojimo ir kitoms reikmėms paskolas teikiantis šios srities profesionalas, o ieškovai – vartotojai, todėl taikytinos vartotojų teises reglamentuojančios teisės normos. Atsakovas iš esmės pasinaudojo sunkia ieškovų finansine padėtimi ir vienašališkai nustatė sutarties sąlygas dėl palūkanų ir netesybų.

11.       Kadangi prievolė grąžinti paskolą buvo užtikrinta žemės ūkio paskirties žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato sutartine hipoteka, sutartis kvalifikuotina kaip su nekilnojamuoju turtu susijusi kredito sutartis pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą (toliau – Įstatymas). Atsakovas neįvykdė Įstatyme numatytos pareigos suteikti ne trumpesnį nei 30 dienų apsvarstymo laikotarpį, skirtą informacija pagrįstam sprendimui dėl kredito sutarties sudarymo priimti. Ieškovams nebuvo paaiškinta, koks konkretus paskolos sutarties sąlygų 2 ir 3.1 punktų poveikis, kaip konkrečiai bus skaičiuojamos palūkanos ir netesybos, kaip bus skirstomos įmokos, jeigu paskolą bus vėluojama grąžinti, kaip bus skaičiuojamos palūkanos ir netesybos nutraukus sutartį. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas netinkamai įvykdė pareigą informuoti kredito gavėjus.

12.       Atsakovas nesidomėjo, kokios yra ieškovų mėnesio išlaidos ir įsipareigojimai, kiek lieka laisvų lėšų, ar jų pakaks paskolą grąžinti per vienerių metų laikotarpį. Ieškovai yra pensinio amžiaus, gauna tik senatvės pensiją ir pašalpą, neturi kitų pajamų, jų sveikata yra prasta. Atsakovas, įvertindamas kredito gavėjų kreditingumą, rėmėsi tik prielaida, kad įkeičiamo nekilnojamojo turto vertė didės. Be to, atsakovas iš viso neįvertino ieškovų kreditingumo. Tai, kad ieškovų turtinė būklė buvo bloga ir jie turėjo didelių finansinių sunkumų, todėl ieškojo būdų gauti papildomų lėšų, nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos nuodugniai ir sąžiningai įvertinti ieškovų kreditingumą.

13.       Pagal Įstatymo 12 straipsnio 10 dalį, finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos kredito gavėjui netaikomos, jeigu kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino kredito gavėjo kreditingumą. Kadangi atsakovas neįvertino ieškovų kreditingumo, paskolos sutarties sąlygų 2 punktas, kuriame nustatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, netaikytinas, taip pat neskaičiuotinos vykdomajame įraše nustatytos 6 proc. metinės palūkanos.

14.       Kadangi atsakovas neįvertino ieškovų kreditingumo, pažeidė pareigą tinkamai informuoti kredito gavėjus apie netesybų ir palūkanų taikymo padarinius, yra pagrindas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis paskolos sutarties 2 punkto sąlygą ir vykdomajame įraše numatytą sąlygą, kad 6 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

15.       Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pakeitė ieškovų D. S. ir D. S. bei atsakovo D. S. 2018 m. sausio 11 d. sudarytos paskolos sutarties, patvirtintos Klaipėdos miesto 9-ojo notaro biuro notarės V. M., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2 punkto sąlygą ir nustatė, kad laiku negrąžinę paskolos ieškovai įsipareigoja mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną; 2) pakeitė 2022 m. gegužės 23 d. vykdomajame rašte, išduotame notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), numatytas sąlygas, panaikinant nurodytas 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir patikslinant 0,05 proc. delspinigių, kurie skaičiuotini nuo negrąžintos 50 000 Eur skolos dalies nuo 2022 m. sausio 12 d. iki visiško skolos grąžinimo, dydį; 3) priteisė iš ieškovų D. S. ir D. S. po 459,50 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą; priteisė ieškovui D. S. iš atsakovo D. S. 210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovei D. S. iš atsakovo D. S. 221 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovui D. S. iš atsakovės notarės G. K. 47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovei D. S. iš atsakovės notarės G. K. 51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; 4) kitą ieškinio dalį atmetė.

16.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šalių sudarytai paskolos sutarčiai Įstatymas netaikomas. Nurodė, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 11 dalį kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. Atsakovas yra fizinis asmuo, taigi jis nėra kredito davėjas pagal Įstatymą. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 23 dalį paskolos davėjas – fizinis asmuo, kuris per tarpusavio skolinimo platformą teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą kredito gavėjui. Atsakovas ieškovams neteikė kredito per skolinimosi platformą, paskolos sutartis sudaryta raštu pas notarą, taigi jis nėra ir paskolos davėjas kaip tai apibrėžiama Įstatyme.

17.       Įvertinęs tai, kad atsakovas yra medikas, kita veikla neužsiima, teismui paaiškino, jog per 10 metų laikotarpį yra suteikęs 3 paskolas iki 50 000 Eur, tokie sandoriai nelaikytini reguliaria komercine veikla, kurios pagrindu būtų galima spręsti dėl atsakovo, kaip sutarties šalies, pripažinimo verslininku. Teismas priėjo išvadą, kad šalių sudaryta paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis ir vartotojų teisių apsaugai skirti įstatymai šiuo atveju netaikytini.

18.       Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovų nurodytos sumos buvo sumokėtos jų nurodytu metu ir aplinkybėmis, t. y. jog paskolos sutartis iš pradžių 2019 m. sausio 11 d. pratęsta raštu iki 2020  m. sausio 11 d. ir už paskolos sutarties pratęsimą tą pačią dieną atsakovui grynaisiais pinigais sumokėta 8 000 Eur. Vėliau paskolos sutartis 2020 m. sausio 11 d. buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d. ir už paskolos sutarties pratęsimą tą pačią dieną atsakovui grynaisiais pinigais sumokėta 8 000 Eur. Vėliau paskolos sutartis žodžiu buvo pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d. Už šį paskolos sutarties pratęsimą 2020 m. gruodžio 26 d. atsakovui grynaisiais pinigais buvo perduota 4 000 Eur; dar 4 000 Eur grynaisiais pinigais atsakovui perduota 2021 m. liepos mėnesio viduryje. 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovui buvo sumokėta 1 500 Eur delspinigių suma už tai, kad ieškovai vėlavo mokėti palūkanas už paskolos sutarties pratęsimą.

19.       Nors šalys notarinės paskolos sutarties, kurioje susitarimas dėl palūkanų nebuvo numatytas, ta pačia forma nepakeitė ir raštu dėl tokios sutarties sąlygos nesusitarė, tačiau jos faktiškai dėl palūkanų mokėjimo susitarė ir šį susitarimą įvykdė – ieškovai nurodytas sumas atsakovui sumokėjo. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad po paskolos sutarties sudarymo, ieškovų atsakovui sumokėti pinigai t.  y. du mokėjimai po 8 000 Eur ir du mokėjimai po 4 000 Eur yra palūkanos už naudojimąsi pinigais.

20.       Tačiau, teismo vertinimu, ieškovų 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovui sumokėta 1 500 Eur suma nepriskirtina atsiskaitymams pagal 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartį ir nėra susijusi su jos vykdymu.

21.       Ieškovų reikalavimą pripažinti, kad negrąžinta paskolos dalis yra 14 500 Eur teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi byloje nustatė, jog ieškovų sumokėti pinigai buvo ne paskolos grąžinimas, bet palūkanų mokėjimai. Todėl ir ieškovų reikalavimą pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dydis yra 14  500 Eur, atmetė kaip nepagrįstą.

22.       Teismas nusprendė, kad paskolos sutarties 2 punkte numatytas susitarimas, pagal kurį ieškovai, praleidę paskolos grąžinimo terminus, privalo mokėti 0,2 proc. delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nustato akivaizdžiai per dideles netesybas – 73 proc. metinių palūkanų. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl delspinigių dydžio fiziniams asmenims, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino, kad 0,05 proc. delspinigiai per dieną turi atlyginti galimus kreditoriaus nuostolius.

23.       Teismas nurodė, kad skolininkams negali būti taikoma dviguba atsakomybė netesybų ir palūkanų forma, didesnė suma turi apimti mažesnę – 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną negrąžinto kredito dieną (18,25 proc. metinių palūkanų) yra skaičiuojami iki kredito grąžinimo ir apima 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Kadangi byloje nustatyta, kad 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartis buvo šalių susitarimu pratęsta iki 2022 m. sausio 11 d., už prievolės grąžinti skolą įvykdymo termino praleidimą yra pagrindas skaičiuoti netesybas nuo 2022 m. sausio 12 d. Už pratęstą laikotarpį ieškovai sumokėjo kreditoriui palūkanas, todėl už laikotarpį, kurį jie naudojosi pinigais, kreditoriui yra atlyginta. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pakeitė, panaikindamas 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir patikslindamas 0,05 proc. delspinigių dydį, kurie skaičiuotini nuo negrąžintos 50 000 Eur skolos dalies nuo 2022 m. sausio 12 d. iki visiško skolos grąžinimo.

24.       Teismas nurodė, kad ieškinį patenkinus iš dalies dėl paskolos sutarties ir vykdomojo įrašo pakeitimo, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai atlygintinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinęs tai, kad teismui patikslinus vykdomąjį įrašą dėl termino, nuo kada skaičiuojami delspinigiai, sprendimas taip pat priimtas ieškovų naudai, teismas nusprendė, kad yra tenkinta 30 proc. ieškinio reikalavimų ir atitinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25.       Įvertinęs aplinkybę, kad palūkanos vykdomajame įraše atsirado ne pagal sutartį, o atsakovo prašymu, notarė privalėjo įvertinti įrašomų palūkanų dydžio pagrįstumą, be to, vykdomajame įraše nėra nustatyta piniginės prievolės vykdymo termino pradžia, 68 Eur žyminį mokestį priteisė iš atsakovų D. S. ir notarės ieškovams lygiomis dalimis – po 17 Eur.

26.       Proporcingai patenkintiems ieškovų reikalavimams, teismas priteisė 30 proc. ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas, jų 3/4 dalis priteisiant iš atsakovo, 1/4 dalį – iš notarės, atitinkamai ieškovui priteisė 90 Eur iš atsakovo, 30 Eur iš atsakovės; ieškovei priteisė 101 Eur iš atsakovo ir 34 Eur iš atsakovės.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

27.       Ieškovai D. S. ir D. S. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Atsakovas yra vartojimo ir kitoms reikmėms paskolas teikiantis šios srities profesionalas. Ieškovai, t. y. kredito gavėjai pagal paskolos sutartį, yra fiziniai asmenys. Ieškovai gautą paskolą panaudojo savo poreikiams – sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), atkūrimui, gyvenamojo būsto, esančio A(duomenys neskelbtini), remontui, bei asmeninėms reikmėms (kitų paskolų dengimui ir kt.), todėl ieškovams privalėjo būti taikomos vartotojų teises reglamentuojančios teisės normos. Tai, kad atsakovas teikia paskolas, ieškovams tapo žinoma tik iš skelbimų laikraščiuose, vėliau ir iš R. S. (atsakovo dėdės) nekilnojamojo turto agentūros „Tureta”, kuri taip pat tarpininkavo, suteikiant ieškovams paskolas. Tai, kad atsakovas teikė paskolas nepažįstamiems asmenims, pasitelkdamas tarpininkus, neabejotinai patvirtina, jog pinigų skolinimas fiziniams asmenims yra papildoma atsakovo veikla, iš kurios jis gaudavo (gauna) reikšmingą finansinę naudą. Atsižvelgus į atsakovo veiksmų sistemiškumą, tai, kad veikla, susijusi su pajamų gavimu iš pinigų skolinimo, nebuvo nustatyta tvarka įregistruota ir deklaruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, buvo vykdoma neturint tam leidimo, taip pat įvertinus kitas skolinimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nustatyti, kad atsakovas yra vartojimo ir kitomis reikmėmis paskolas teikiantis šios srities profesionalas, tačiau to nepadarė.

27.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskolos sutarties nekvalifikavo ir kaip su nekilnojamuoju turtu susijusios kredito sutarties, dėl to šioje byloje paskolos sutarties sąlygos nebuvo patikrintos pagal Įstatymo reikalavimus. Kadangi atsakovas nevertino ieškovų kreditingumo, pažeidė pareigą tinkamai informuoti kredito gavėjus apie netesybų ir palūkanų taikymo padarinius, yra pagrindas pripažinti nesąžininga ir negaliojančia tiek paskolos sutarties 2 punkto sąlygą, tiek ir vykdomajame įraše numatytą sąlygą, kad 6 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

27.3.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą pripažinti, jog nesumokėtos paskolos dalis yra 14 500 Eur, konstatavęs, esą byloje nenustatyta, kad apeliantų sumokėti pinigai buvo paskolos grąžinimas. Iš viso atsakovui pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 25 500 Eur skolos suma per 5 kartus (8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000 Eur, 4 000 Eur ir 1 500 Eur). Skolos likutis yra 14 500 Eur (40 000 Eur – 25 500 Eur), todėl 2022 m. gegužės 23 d. vykdomajame įraše klaidingai nurodyta, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dydis yra 50 000 Eur bei tuo labiau 0,2 proc. palūkanų norma nuo 50 000 Eur, skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinė palūkanų norma nuo 50 000 Eur, skaičiuojama nuo 2019 m. sausio 12 d., kai ši paskolos sutartis raštu buvo pratęsta iki 2021 m. sausio 11 d., žodžiu pratęsta dar iki 2022  m. sausio 11 d. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismui pateiktas garso įrašas, atliktas Klaipėdos mieste, Liepojos g. Pokalbio įrašo metu taip pat užfiksuota, kad atsakovai už suteiktą paskolą mokėjo ir turi mokėti atitinkamo dydžio palūkanas, nors paskolos sutarties 3.1 punkte numatyta, kad palūkanos pagal šią paskolos sutartį nemokamos.

27.4.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovui sumokėta 1 500 Eur suma yra atsiskaitymas ne pagal 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, o pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, todėl šios pinigų sumos sumokėjimas nėra susijęs su paskolos sutarties vykdymu. Ieškovų 1 500 Eur sumokėta suma buvo ne pagal 2019 m. vasario 14  d. paskolos sutartį, o pagal 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, todėl ieškovai pagrįstai laikė, kad nesumokėtas paskolos likutis yra 14 500 Eur, bet ne 50 000 Eur, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

28.       Atsakovė notarė G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovams priteistos bylinėjimosi išlaidos ir priimti naują sprendimą – paskirstyti bylinėjimosi išlaidas priteisiant jas ieškovams iš atsakovo D. S. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Notarė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo atliko gavusi pareiškėjo (atsakovo) D. S. prašymą, kuriame buvo nurodyti paties D. S. pateikti duomenys: hipotekos kodas hipotekos registre, negrąžintos skolos dydis, palūkanų ir netesybų dydis, informacija apie skolininkus ir įkaito davėjus. Atlikusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.192 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas) 491 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras, notarė atliko 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį įrašą. Notarė nėra ir nebuvo atsakinga už pareiškėjo D. S. pateiktų duomenų teisingumą, už juos atsakingas pats pareiškėjas D. S. Be to, nurodytu metu neegzistavo teismo skundžiamu sprendimu nurodytos aplinkybės – sumažintos netesybos ir draudimas taikyti palūkanas, dėl to iš notarės negalėjo būti reikalaujama to, kas neįmanoma.

28.2.                      Išimtinę kompetenciją spręsti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimą dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties turi tik teismas, nagrinėdamas bylą ginčo teisenos tvarka, ir tik esant skolininko reikalavimui ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad notarė privalėjo aiškintis D. S. pateikiamų duomenų teisingumą. Atitinkamai nepagristas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš notarės dalį bylinėjimosi išlaidų, motyvuojant tuo, kad ji nurodytų aplinkybių nesiaiškino.

28.3.                      Taip pat nepagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl notarei tenkančios 1/4 dalies ieškovų patirtų advokato pagalbos išlaidų. Notarei negali būti priskirtos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos už ginčą, kuris buvo spręstas išimtinai dėl jų kaip paskolos gavėjų ir atsakovo D. S. kaip paskolos davėjo tarpusavio teisinių santykių dėl sutarties sudarymo, sutarties sąlygų keitimo ir jos vykdymo, kadangi tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo tokios aplinkybės kaip netesybų sumažinimas net neegzistavo. Be to, už notarui pateikiamų duomenų teisingumą atsako kreditorius (atsakovas D. S.), notarė ginčų nesprendžia, nevertina sutartyje nustatytų netesybų dydžio, o tik atlieka formalų pateiktų duomenų vertinimą, iš jos negalima reikalauti to, kas neįmanoma ir jai nepriskirta teisės aktais.

29.       Atsakovas D. S. pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Tai, kad atsakovas D. S. ieškovams perdavė visą paskolos sumą, patvirtina paskolos sutarties 1 punktas, kuriame aiškiai nurodyta, jog 10 000 Eur suteikiami paskolos sutarties pasirašymo metu, ir 2 punktas, kuriame nurodyta, kad ieškovai paskolos sumą gavo. Be to, paskolos sutartyje ieškovas D. S. savo ranka padarė įrašą „penkis tūkstančius Eur gavau“, o ieškovė D. S. savo ranka padarė įrašą „penkis tūkstančius gavau“. Paskolos sutartyje aiškiai įvardijama pasiskolinta grynaisiais pinigais suma ir 2 kartus (2  punkte ir įrašais ranka) aiškiai įformintas (įtvirtintas) pinigų perdavimo paskolos gavėjams faktas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai suprato, ką rašo, ir tai nebejotinai įrodo faktą, jog atsakovas D. S. sutarties 1 punktą įvykdė ir 10 000 Eur ieškovams perdavė, o ieškovų teiginys, kad jie negavo 10 000 Eur paskolos dalies sutarties pasirašymo metu, yra neįrodytas.

29.2.                      Tai, kad ieškovai gavo būtent 50 000 Eur paskolą patvirtina ir vėlesni ieškovų veiksmai – 2018 m. birželio 15 d. šalys sudarė susitarimą pakeisti paskolos sutarties sąlygas ir 2018  m. birželio 15 d. sudarė hipotekos lakštą, kuriame aiškiai nurodė, kad užtikrinamas prievolės dydis 50 000 Eur. Taigi ieškovai praėjus 5 mėnesiams po paskolos sutarties pasirašymo papildomai pripažino, kad faktiškai yra gavę 50 000 Eur, t. y. suprato ginčijamo sandorio esmę bei sąlygas ir sandorį dar kartą pripažino.

29.3.                      Ieškovai pageidavo, kad atsakovas paskolintų būtent grynaisiais pinigais, tačiau atsakovas visų pinigų grynaisiais skolinti nesutiko, nes kainuotų jų išgryninimas, todėl sutiko paskolinti grynaisiais tik tą paskolos dalį, kurią turėjo. Ieškovai tik praėjus daugiau nei 4 metams po paskolos gavimo ir tik atsakovui pradėjus išieškojimo veiksmus, pradėjo ginčyti paskolos sumos gavimą, tai leidžia daryti išvadą, jog ieškovai reikšdami ieškinį paprasčiausiai siekia vilkinti išieškojimo procesą.

29.4.                      Nors ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad iš viso atsakovui pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 25 500 Eur skolos suma per 5 kartus (8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000 Eur, 4 000 Eur ir 1 500 Eur), atsakovas D. S. šio fakto nepripažįsta, nes atsakovas faktiškai pagal ginčo paskolos sutartį gavo tik 20 000 Eur ir tai buvo ne paskolos grąžinimas, bet palūkanos.

29.5.                      Ieškovai praleido paskolos grąžinimo terminą ir šalys derėjosi dėl jo pratęsimo, vadinasi palūkanos buvo mokamos už pratęstą paskolos grąžinimo terminą, o ne pagal paskolos sutarties 3.1 punktą. Šalys pratęsdamos terminą jau nebesusitarė, kad palūkanos už naudojimąsi pratęsta paskola nemokamos, tai reiškia, jog abiejų šalių valia buvo sumokėtos būtent palūkanos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovų sumokėti atsakovui pinigai po paskolos sutarties sudarymo po 8 000 Eur ir po 4  000 Eur yra pelno palūkanos už naudojimąsi pinigais ir nors šalys notarinės paskolos sutarties, kurioje nėra susitarimo dėl palūkanų, ta pačia forma nepakeitė ir raštu dėl tokios sutarties sąlygos nesusitarė, tačiau jos faktiškai susitarė ir įvykdė susitarimą – ieškovai nurodytas sumas atsakovui sumokėjo.

29.6.                      Atsakovas yra fizinis asmuo, jis nesiverčia paskolų verslu, todėl jis nėra verslininkas, vadinasi ieškovai nepagrįstai santykius kvalifikuoja kaip vartojimo. Ieškovai teismui nepateikė jokių faktinio kredito panaudojimo įrodymų (mokėjimo pavedimų, išrašų iš banko sąskaitų, sąskaitų, kvitų). Taigi ieškovai neįrodė, kad jie yra vartotojai, taip pat, kad jie atitinka kredito gavėjo apibrėžimą pagal Įstatymo 3 straipsnio 13 punktą. Net ir atsakovą pripažinus verslininku, apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, nes ieškovai apeliaciniame skunde nenurodė, kokios paskolos sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Net konstatavus vartojimo teisinius santykius, ieškovai nėra atleidžiami nuo paskolos grąžinimo bei palūkanų ir delspinigių mokėjimo.

 

30.       Atsakovė notarė G. K. atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo dėl ieškovų apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.

31.       Ieškovai D. S. ir D. S. atsiliepime į atsakovės notarės G. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais: notarės procesinė padėtis šioje byloje buvo pakeista pirmosios instancijos teismo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad visgi notarė į bylos nagrinėjimą atsakove įtraukta nepagrįstai, nėra kliūčių šią bylą išnagrinėti tinkamai, esant kitam į bylą įtrauktam atsakovui D. S..

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

 

32.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK  329  straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

33.       Kadangi iš ieškovų D. S. ir D. S. (toliau – ir apeliantai) apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai skundžia ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau tik jo dalį, kuria atmesti apeliantų reikalavimai: 1) pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 14 500 Eur; 2) pripažinti nesąžininga ir negaliojančia 2018  m. sausio 11 d. paskolos sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2 punkto sąlygą, o apeliantė notarė G. K. (toliau – ir apeliantė) skundžia ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau tik jo dalį, kuria iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja šia apeliantų skundžiama apimtimi ir pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų būtent šioje apimtyje.

 

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

 

34.       Bylos duomenys patvirtina, kad 2018 m. sausio 11 d. apeliantai D. S. ir D. S. su atsakovu D. S. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas suteikė apeliantams 50 000 Eur sumą (10 000 Eur suma suteikta grynaisiais pinigais, o 40 000 Eur suma – mokėjimo pavedimu), o apeliantai paskolą įsipareigoja grąžinti iki 2019 m. sausio 11 d. Paskolos sutarties 3.4 punkte numatyta, kad priverstinio išieškojimo atveju maksimaliąja hipoteka apsaugota suma yra 18 000 Eur papildomai prie paskolos sumos, o 3.5 punkte – kad apeliantų įsipareigojimų, kylančių iš šios paskolos sutarties su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, įvykdymas užtikrinimas apeliantams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – 2,5800 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais – pagalbiniais pastatais ir inžineriniais statiniais – sutartine hipoteka. Paskolos sutartis buvo sudaryta notarine tvarka, ją patvirtinant notarei V. M.

35.       2018 m. birželio 15 d. paskolos sutartis pakeista, šalims susitarus paskolos sutarties 3.1 punktą išdėstyti taip: apeliantų įsipareigojimų, kylančių iš šios paskolos sutarties su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, įvykdymas užtikrinamas D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – 0,1178 ha bendro ploto kitos paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei jo priklausinių – kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), ir apeliantams D. S. ir D. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), sutartine hipoteka.

36.       2018 m. birželio 15 d. šalių susitarimo 2 lape atsakovo padaryti šie įrašai: 2019 m. sausio 11 d. sutartis pratęsiama iki 2020 m. sausio 11 d.; 2020 m. sausio 11 d. sutartis pratęsiama iki 2021 m. sausio 11 d.

37.       2018 m. birželio 15 d. atsakovas ir apeliantai pasirašė sutartinės hipotekos sutartį, kuria paskolos sutarties įvykdymas užtikrintas žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteka.

38.       Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarė G. K. 2022 m. gegužės 23 d. išdavė vykdomąjį įrašą atsakovui, kuriame nurodė, kad apeliantų skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 50 000 Eur; įraše taip pat nurodyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai ir 6 proc. metinės palūkanos.

39.       2022 m. birželio 3 d. antstolė N. J. surašė raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-22-92-8971, kuriuo apeliantams nurodyta per 30 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 50  127,82  Eur skolą, 0,2 proc. dienos palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., 6 proc. metinę palūkanų normą nuo 50 000 Eur sumos, skaičiuojant nuo 2019 m. sausio 12 d., ir 293,23 Eur vykdymo išlaidų, iš viso 184 396,39 Eur.

(duomenys neskelbtini)

 

Dėl ieškovų apeliacinio skundo

40.       Ieškovų (toliau – ir apeliantų) manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, visų pirma, yra nepagrįstas dėl to, kad teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes. Pasak ieškovų, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė tai, kad paskolos sutarties sudarymo metu (2018 m. sausio 11 d.) atsakovas ieškovams grynaisiais pinigais perdavė 10 000  Eur paskolos dalį (iš 50 000 Eur paskolos sumos). Ieškovų teigimu, byloje nėra įrodymų, kad 10 000 Eur suma grynaisiais pinigais buvo perduota ieškovams. Ginčo dėl to, kad atsakovas apeliantams mokėjimo pavedimu pervedė 40 000 Eur paskolos dalį, byloje nėra.

41.       Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2  dalis). CPK 177 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (2 dalis).

42.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

43.       Vertintina, ar apeliantai civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, kad pagal paskolos sutartį jiems buvo suteikta ne 50 000 Eur, tačiau 40 000 Eur paskolos suma.

44.       Paskolos sutarties apibrėžimas įtvirtintas CK 6.870 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

45.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

46.       CK 6.875 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų.

47.       Nagrinėjamam ginčui aktualioje praktikoje kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2019  m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-496/2019, 37  punktas).

48.       Nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010, 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

49.       Nagrinėjamu atveju, iš paskolos sutarties 2 punkto matyti, kad šios sutarties šalys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino faktines aplinkybes, jog ieškovai paskolos sutarties sudarymo metu gavo šioje sutartyje nurodytą sumą (50 000 Eur sumą, t. y. įskaitant ir 10 000 Eur grynaisiais pinigais jiems perduotą sumą). Iš paskolos sutarties turinio matyti ir tai, kad paskolos sutarties pabaigoje, kurioje nurodyti šalių rekvizitai, ties apelianto D. S. vardu, pavarde ir parašu ranka padarytas įrašas „penkis tūkstančius Eur gavau“, o ties apeliantės D. S. vardu, pavarde ir parašu ranka padarytas įrašas „penkis tūkstančius gavau“. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos sutarties sąlygos ir paskolos sutartyje pačių apeliantų ranka atlikti įrašai apie tam tikros pinigų sumos gavimą patvirtina faktą, kad paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas perdavė apeliantams 10 000  Eur paskolos sumos dalį grynaisiais pinigais. Priešingų įrodymų, išskyrus pačių apeliantų paaiškinimus, su kuriais atsakovas kategoriškai nesutiko, paaiškinęs, kad 10 000 Eur sumą grynaisiais pinigais ji apeliantams yra perdavęs, ieškovai į bylą nepateikė. Kai šalių paaiškinimai dėl tam tikrų aplinkybių yra priešingi, nėra pagrindo vadovautis vienos ar kitos šalies paaiškinimais, nebent yra pateikiami įrodymai apie tokių paaiškinimų neatitikimą tiesai. Minėta, kad apeliantai nepateikė jokių kitų įrodymų, kad 10 000 Eur grynaisiais pinigais jiems nebuvo perduoti, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi kitais įrodymais, o ne ieškovų paaiškinimais, tame tarpe – rašytiniu įrodymu – ieškovų ranka padarytais įrašais paskolos sutartyje apie pinigų gavimo faktą.

50.       Pažymėtina ir tai, kad paskolos sutarties sąlyga, kurioje nurodyta atsakovo ieškovams perduota paskolos suma (50 000 Eur), nebuvo pakeista ir šalims sudarius 2018 m. birželio 15 d. susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, taigi tokiais šalių veiksmais buvo patvirtintas paskolos sutarties sąlygų atitikimas faktinei situacijai. 2018  m. birželio 15 d. hipotekos lakšte šalys taip pat aiškiai nurodė, kad pagal paskolos sutartį užtikrinamas prievolės dydis 50 000 Eur. 

51.       Byloje nėra ir duomenų, kad iki ginčui persikeliant į teismą apeliantai būtų siekę pakeisti paskolos sutarties sąlygas, įtvirtinant jose, kad paskolos suma sudaro ne 50 000 Eur, tačiau 40 000 Eur sumą, teikę dėl to pretenzijas atsakovui ar kitaip išreiškę nesutikimą su paskolos sutartyje nurodyto paskolos sumos dydžio pagrįstumu (CPK 178 straipsnis).

52.       Apeliantai civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė aplinkybių, jog 10  000 Eur paskolos sumos dalis paskolos sutarties sudarymo metu jiems nebuvo perduota, taigi šios pinigų sumos gavimo fakto nenuginčijo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Apeliantams nenuginčijus aptartos pinigų sumos perdavimo pagal paskolos sutartį fakto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad paskolos sutartimi atsakovas apeliantams paskolino iš viso 50 000 Eur sumą.

53.       Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tuo aspektu, kad, jų manymu, teismas netinkamai kvalifikavo tarp apeliantų ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliantų teigimu, paskolos sutarties pagrindu tarp šalių atsiradę teisiniai santykiai vertintini kaip vartojimo ir jiems taikomos vartotojus ginančios teisės normos, kadangi atsakovas, suteikdamas paskolą veikė kaip verslininkas, o apeliantai – kaip vartotojai. Su nurodytu teiginiu nėra pagrindo sutikti.

54.       Pagal CK 6.2281 straipsnio 2 dalį vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (šio straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nustatytos savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos.

55.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) praktika. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. Boto (Y. Bot) išvados byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C 59/12, 41 ir 42 punktus).

56.       Kasacinio teismo praktikoje sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, kai: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

57.       Kiekvienos konkrečios sutarties atžvilgiu būtina nustatyti, kokią funkciją asmuo atlieka tame sandoryje – ar asmuo veikia verslo, ar ne verslo tikslais. Taip yra todėl, kad, kaip minėta, vienas ir tas pats asmuo skirtinguose sandoriuose gali būti ir vartotojas, ir verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 24 punktas).

58.       Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais. Kiekvienos atskirai sudarytos sutarties atžvilgiu būtina įvertinti, kokią funkciją asmuo atlieka kiekviename iš šių sandorių – veikia asmeniniais ar verslo tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 29 punktas, 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-781/2023).

59.       Nagrinėjamu atveju apeliantai, teigdami, kad atsakovas teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose paskolos sutarties pagrindu, apeliantų atžvilgiu veikė kaip verslininkas, turėjo procesinę pareigą tokias faktines aplinkybes įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). 

60.       Apeliantai vien deklaratyviai nurodė, tačiau civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir kt.) nepagrindė aplinkybių, kad atsakovas nuolat teikė ir (ar) teikia paskolas fiziniams asmenims, siūlo tokias paslaugas bei sudarydamas paskolos sutartį siekė su verslu susijusių komercinių tikslų. Nėra duomenų ir apie tai, kad paskolų teikimas fiziniams asmenims būtų atsakovo įprastinė ar profesinė veikla (CPK  178 straipsnis).

61.       Iš byloje esančių duomenų nenustačius aplinkybių, kad atsakovas apeliantų atžvilgiu veikė kaip verslininkas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje netaikė vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų. Taip pat byloje pagrįstai netaikytos ir Įstatymo nuostatos, kadangi atsakovas neatitiko Įstatyme įtvirtintų kredito (paskolos) davėjams keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, kredito davėju laikomas asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. Pagal nurodytą teisės normą atsakovas negali būti laikomas kredito davėju, kadangi jis yra fizinis asmuo. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 23 dalimi, paskolos davėju laikomas fizinis asmuo, kuris per tarpusavio skolinimo platformą teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą kredito gavėjui. Pagal nurodytą teisės normą atsakovas negali būti laikomas paskolos davėju, kadangi jis neteikė ir neįsipareigojo teikti ieškovams kredito per tarpusavio skolinimo platformą. Taigi, atsakovui neatitinkant Įstatymo 3 straipsnio 11 ir 23 dalyse apibrėžto kredito davėjo ar paskolos davėjo statuso, kiti apeliantų argumentai, susiję su poreikiu taikyti Įstatymo nuostatas ginčo atveju, yra teisiškai nereikšmingi, todėl plačiau neaptariami.

62.       Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad teismas netinkamai kvalifikavo apeliantų atsakovui sumokėtas 8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000 Eur, 4 000 Eur ir 1 500 Eur sumas. 

63.       Bylos šalys sutarė dėl faktinių aplinkybių, kad apeliantai atsakovui sumokėjo du kartus po 8 000 Eur ir 4 000 Eur, taip pat 1 500 Eur sumą. Dėl to ginčo byloje nėra (atsakovas apeliacinio skundo dėl šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nėra padavęs). Ginčas kilo dėl to, kaip nurodytos sumos turėtų būti kvalifikuojamos. Apeliantų teigimu, minėtos sumos atsakovui buvo sumokėtos ne kaip palūkanos pagal paskolos sutartį, tačiau jomis buvo dalimis grąžinama paskola.

64.       Pirmosios instancijos teismas pagrįsta pripažino atsakovo poziciją, kad apeliantų atsakovui sumokėtos 8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000 Eur, 4 000 Eur sumos yra palūkanos, apeliantų sumokėtos už naudojimąsi pinigais pagal paskolos sutartį, o 1 500 Eur suma buvo atsiskaitymas ne pagal 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutartį ir nėra susijęs su jos vykdymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliantų atsakovui sumokėtų sumų kvalifikavimu. Tai patvirtina žemiau nurodyti argumentai.

65.       Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad joje nebuvo nurodyta apeliantų pareiga mokėti palūkanas už naudojimąsi iš atsakovo pasiskolinta pinigų suma. Paskolos sutarties 3.1 punkte buvo nurodyta, kad palūkanos pagal šią sutartį nemokamos. Vis dėlto, tiek apeliantai (apeliacinio skundo 26 punkte), tiek atsakovas pripažino, kad apeliantai turėjo pareigą ir už suteiktą paskolą mokėjo atitinkamo dydžio palūkanas. Tokias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis garso įrašas (nuo 08:56 min. iki 09:38 min.), kuriame apeliantai pripažįsta, kad jie su atsakovu susitarė dėl palūkanų mokėjimo pagal paskolos sutartį (mokant po 8 000 Eur palūkanų per metus). 

66.       CK 6.65 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje prievolės įvykdymo patvirtinimą, nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal to paties straipsnio 2  dalį, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. 

67.       Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, prievolės (jos dalies) įvykdymo faktas patvirtinamas kreditoriaus pakvitavimu, kurį kreditoriui prievolės (jos dalies) įvykdymo metu atsisakius išduoti skolininkui, skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą.

68.       Kasacinio teismo praktikoje šiame kontekste pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009; 2017 m. gegužės d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-229-916/2017).

69.       Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantai, atlikę 8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000  Eur, 4 000 Eur mokėjimus atsakovui, būtų gavę iš atsakovo pakvitavimą apie dalies paskolos sumos grąžinimą. Nėra duomenų ir apie tai, kad tokio pakvitavimo apeliantai siekė, tačiau atsakovas atsisakė jį duoti. Į bylą pateiktame garso įraše nė viena iš šalių taip pat nenurodė, kad aptartos sumos buvo sumokėtos atsakovui kaip dalis grąžintinos paskolos sumos. Apeliantai nepateikė į bylą ir kitų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad aptartos sumos buvo sumokėtos atsakovui kaip dalies paskolos sumos grąžinimas (CPK 178 straipsnis). Papildomai pažymima, kad patys apeliantai dar ieškinyje nurodė, kad nurodytas pinigų sumas jie mokėjo už sutarties termino pratęsimą, kas iš esmės ir reiškia, jog už papildomą naudojimosi paskolintais pinigais laikotarpį buvo mokamas atlygis (palūkanos). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šalys, pratęsdamos skolos grąžinimo terminą, susitarė dėl palūkanų mokėjimo pagal paskolos sutartį, nors tokio susitarimo rašytine forma sutartyje ir neužfiksavo.

70.       Įvertinus tai, kad byloje nėra pakvitavimo apie dalies paskolos sumos grąžinimą bei byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalys buvo susitarę dėl palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimo ir aukščiau nurodytos sumos (8 000 Eur, 8 000 Eur, 4 000 Eur + 4 000 Eur) atitinka šios nutarties 65 punkte aptartame garso įraše apeliantų nurodytą per vienus metus mokėtinų palūkanų dydį (8 000 Eur), ir nėra priešingą išvadą suponuojančių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog šios sumos buvo skirtos apmokėti pagal paskolos sutartį mokėtinas palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo aptartų sumų paskirtį.

71.       Pritartina ir pirmosios instancijos teismo argumentui, kad apeliantų atsakovui sumokėta 1 500 Eur suma buvo atsiskaitymas ne pagal paskolos sutartį ir nėra susijęs su jos vykdymu, kadangi apeliantų pateiktame garso įraše (nuo 5:48 min. iki 6:47 min.) atsakovas paaiškino, jog 1 500 Eur suma mokėtina už atsakovų vėlavimą atsiskaityti pagal kitą tarp šalių (2019 m. vasario  14 d.) sudarytą paskolos sutartį. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų į bylą nebuvo pateikta ir apeliantai neįrodė kitokios nei nurodyta aptartos sumos sumokėjimo paskirties (CPK  178  straipsnis).

72.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas apeliantų apskųsta sprendimo dalimi tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir pritaikė ginčo teisingam išsprendimui aktualias teisės normas, pagrįstai nusprendė netenkinti ieškinio dalies, kuria apeliantai prašė: 1) pakeisti 2022 m. gegužės 23 d. vykdomąjį raštą, išduotą notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant, kad skolinio įsipareigojimo suma arba nesumokėtos skolos dalies dydis yra 14 500 Eur; 2) pripažinti nesąžininga ir negaliojančia 2018 m. sausio 11 d. paskolos sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 2 punkto sąlygą. Apeliantų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti, todėl jų apeliacinis skundas atmetamas ir apeliantų apskųsta teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista ((duomenys neskelbtini)straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

73.       Apeliantė notarė G. K. pateikė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalies, kuria iš jos ieškovams priteistos 98 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė nurodė, kad ši sprendimo dalis yra nepagrįsta, kadangi apeliantė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo atliko gavusi atsakovo D. S. prašymą, kuriame buvo nurodyti paties atsakovo D. S. pateikti duomenys. Notarė teigia nesanti atsakinga už kreditoriaus  pateiktų duomenų teisingumą, už juos atsakingas atsakovas D. S..

74.       Apeliantei ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad ne tik atsakovo, tačiau ir apeliantės veiksmai lėmė tam tikrų duomenų įrašymą vykdomajame įraše, vertintina, ar notarės veiksmai gali būti laikomi neteisėtais išduodant tokį vykdomąjį įrašą.

75.       Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka reglamentuota Notariato įstatymo 491 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad notaras, gavęs hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, patikrina, ar vykdomąjį įrašą dėl priverstinio išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos (įkeitimo) kreditorius; ar hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo nurodyti duomenys atitinka priklausomai nuo įkeisto objekto – Nekilnojamojo turto registre arba Sutarčių ir teisių suvaržymų registre nurodytus duomenis; ar pasibaigęs hipoteka (įkeitimu) užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, ar kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose. Patikrinęs šiuos duomenis, notaras, prieš atlikdamas vykdomąjį įrašą, išsiunčia skolininkui pranešimą, kuriame turi būti nurodyti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus pateikti duomenys ir siūlymas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pranešimo skolininkui išsiuntimo dienos sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti notarui duomenis dėl hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. Atsižvelgdamas į hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, notaras atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti. Notaras turi teisę įstatymų nustatytais atvejais panaikinti vykdomąjį įrašą. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad notaras netikrina kitų, negu nurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, duomenų atitikties ir už juos neatsako.

76.       Kasacinio teismo praktikoje šiame kontekste išaiškinta, kad notaras nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisena. Notaras privalo atlikti tik ribotą teisinį tyrimą ir neturi tikrinti kitų, nei teisės aktuose nurodytų duomenų, jų atitikties (išskyrus atitiktį Hipotekos registro duomenims) ir už juos neatsako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014).

77.       Bylos duomenys patvirtina, kad notarė Notariato įstatymo 491 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus atliko: patikrino, ar atsakovo prašymas dėl vykdomojo įrašo atlikimo atitinka jam keliamus reikalavimus, išsiuntė apeliantams pranešimą apie gautą atsakovo prašymą, atliko vykdomąjį įrašą pagal atsakovo prašymą. Taigi, notarė, gavusi hipotekos kreditoriaus prašymą, pagal Notariato įstatymo 491 straipsnyje nurodytą jai priskirtą kompetenciją patikrino visus vykdomojo įrašo atlikimui teisiškai reikšmingus duomenis ir, vykdydama teisės aktų reikalavimus, teisėtai atliko vykdomąjį įrašą.

78.       Pažymėtina, kad išimtinę kompetenciją spręsti hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo klausimą dėl kreditoriaus išieškotino skolinio įsipareigojimo dydžio ir apimties konkrečiu atveju turi tik teismas ginčo teisenos tvarka, esant skolininko reikalavimui, ginant jo pažeistas teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014  m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014).

79.       Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pripažintina, kad notarė neturėjo kompetencijos vertinti šalių sudarytoje paskolos sutartyje įtvirtintų sąlygų pagrįstumo ir nenustačiusi formalių prašymo trūkumų neturėjo teisinio pagrindo vykdomojo įrašo neišduoti, todėl vykdomojo įrašo išdavimas negali būti laikomas notarės neteisėtu veiksmu. Pripažinus, kad apeliantės veiksmai išduodant minėtą vykdomąjį įrašą buvo teisėti, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantės atžvilgiu ieškinio dalis dėl vykdomajame įraše nurodytų 6 proc. metinių palūkanų panaikinimo ir delspinigių dydžio sumažinimo, buvo patenkinta. Kaip pagrįstai nurodoma notarės G. K. apeliaciniame skunde, visi ieškovų materialieji reikalavimai, susiję su skolos, delspinigių dydžiu, palūkanų skaičiavimu, buvo nukreipti į kreditorių – atsakovą D. S., o ne į notarę, todėl tai, kad sutartyje numatytus delspinigius teismas pripažino nepagrįstai dideliais ir nusprendė, jog priteisus delspinigius, nėra pagrindo priteisti ir palūkanas, bei atitinkamoje apimtyje pakeitė vykdomąjį įrašą, nereiškia, kad notarės atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas. 

80.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

81.       Kaip minėta, apeliantė negalėjo būti pripažinta aptartą bylos dalį pralaimėjusia šalimi, atitinkamai iš jos nebuvo pagrindo priteisti 98 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovams. Nurodytų motyvų pagrindu apeliantės pozicija dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš jos, pripažįstama pagrįsta, dėl to jos apeliacinis skundas tenkinamas.

82.       Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pagrindo pripažinti notarę pralaimėjusia šalimi pagal ieškinio reikalavimą dėl vykdomame įraše nurodytų 6 proc. metinių palūkanų panaikinimo ir delspinigių dydžio patikslinimo, šis reikalavimas pripažįstamas patenkintu tik atsakovo D. S. atžvilgiu, iš kurio pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją priteisiamos, be kita ko, ir 98 Eur bylinėjimosi išlaidos. Pagal pirmosios instancijos teismo nurodytą patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (kurios apskaičiavimo bylos šalys neginčijo), ši suma paskirstoma iš atsakovo priteisiant: 1) 51 Eur apeliantei D. S.; 2) 47 Eur apeliantui D. S.. Iš viso iš atsakovo apeliantei D. S. priteisiama 272 Eur (221 Eur + 51 Eur), iš atsakovo apeliantui D. S. priteisiama 257 Eur (210 Eur + 47 Eur). Atsižvelgusi į tai, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra sprendimas dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija patikslina sprendimo rezoliucinę dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymu.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

83.       Apeliantai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą atidėti už apeliacinį skundą mokėtino 1  177 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas apeliantų apeliacinį skundą priėmė, dėl to sprendžiama, kad nurodytą apeliantų prašymą pirmosios instancijos teismas patenkino.

84.       Kadangi apeliantų apeliacinis skundas atmestas, už apeliacinį skundą mokėtinas 1 177 Eur žyminis mokestis lygiomis dalimis priteistinas iš apeliantų valstybei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

85.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

86.       Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, jų apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

87.       Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 621 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 600 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidos ir 21  Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

88.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

89.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

90.       Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio  2  d. įsakymu Nr. 1R-85 ) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jei advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sudaro 1,7 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.10  p.).

91.       Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2022 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jei advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 3 230,51 Eur (1 900,30  Eur x 1,7).

92.       Apeliantės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (600 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcinga bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

93.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas, ir, kadangi iš jos ieškovams priteistos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos priteisiamos iš atsakovo D. S., pripažįstama, kad 621 Eur apeliantės patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos taip pat turi būti priteisiamos iš atsakovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 31 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią sprendimo dalį išdėstyti ją taip:

„priteisti iš ieškovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 459,50 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus, 50 ct) žyminį mokestį už ieškinį į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas – 188659752) surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Priteisti ieškovui D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 257 Eur (du šimtus penkiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovei D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 272 Eur (du šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Priteisti iš ieškovų D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 558,50 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt penkis eurus, 50 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas – 188659752) surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Priteisti iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei notarei G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 621 Eur (šešis šimtus dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                                Rasa Gudžiūnienė

 

 

Gintaras Pečiulis

 

 

        Vigintas Višinskis