Baudžiamoji byla Nr. 2K-508/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.7.; 1.1.8.1.2.;
1.1.8.9.1.; 1.1.8.9.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei J.
Zieniūtei,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. kasacinį
skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 6 d. nuosprendžio,
kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1
dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Iš nuteistojo K. P. nukentėjusiajam ir civiliam ieškovui J.
P. priteista 758 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Apeliacine tvarka
nuosprendis nebuvo peržiūrėtas, nes nuteistojo K. P. apeliacinis
skundas buvo paduotas praleidus 20 dienų terminą, nustatytą apeliaciniam
skundui paduoti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios
kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 24 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini),
būdamas pas ūkininką A. P.,
kur padėjo dirbti įvairius ūkio darbus, iš jo brolio J.
P. kambario vagystės būdu pagrobė piniginę su
pinigais, kuri buvo ant stalo, paslėpta po staltiese. Piniginėje buvo 5
vienetai kupiūromis po 200 Lt, 1 kupiūra – 10 Lt ir 7 Lt monetomis. Taip
nukentėjusiajam J. P. buvo
padaryta 1017 Lt turtinė žala.
Kasaciniu
skundu nuteistasis K. P. prašo peržiūrėti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą vienerių metų laisvės
atėmimo bausmę.
Kasatorius teigia,
kad nuosprendis per griežtas, nes teisme savo kaltę jis visiškai pripažino,
ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme parodymų nekeitė, nepainiojo, už
padarytą žalą pats sutiko nukentėjusiajam grąžinti pinigus, be to, labai
gailisi padaręs šį nusikaltimą. Kasatorius taip pat nurodo, kad lygtinai
paleistas iš laisvės atėmimo vietos už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas
jis laisvėje prabuvo vienerius metus ir aštuonis mėnesius. Dirbo ir gyveno privačiai
pas žmones, negėrė, nevalkatavo, netgi nebuvo papuolęs į policijos akiratį.
Kasatoriaus nuomone,
Tauragės rajono apylinkės teismas skyrė tokią griežtą bausmę dėl to, kad
anksčiau buvo teistas Rusijos Federacijoje ir teistumai neišnykę. Taip pat
kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras netgi teisme neprašė skirti
laisvės atėmimo bausmės, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nustatė, kad jis
yra valkata ir bedarbis.
Nuteistojo K. P. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų
apie jam paskirtą bausmę
1.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad K. P. yra recidyvistas, nes jam inkriminuojamą nusikalstamą
veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankstesnius tyčinius nusikaltimus
(BK 27 straipsnio 1 dalis).
2. K. P. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Polocko
rajono teismo 2000 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas
pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 158 straipsnio 2 dalies a, b,
c punktus, 162 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktus, 69 straipsnį septyneriems
metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Pagal Kaliningrado miesto Centro
teismo 2002 m. rugsėjo 21 d. nutarimą K. P. nustatyta
septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos
Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse,
šeimos ir baudžiamosiose bylose K. P. laisvės atėmimo
bausmę atliko Lietuvoje (3, 50, 61 ir kiti straipsniai).
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi K.
P. veikas perkvalifikavo į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180
straipsnio 2 dalį ir nustatė šešerius metus laisvės atėmimo bausmę, t. y. K. P. pripažintas kaltu, padarius sunkų nusikaltimą.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 22 d. nutartimi K. P. lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš
terminą.
Taigi K. P., turėdamas neišnykusį teistumą už sunkaus nusikaltimo
padarymą, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, už tai Tauragės rajono apylinkės
teismo 2007 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK
178 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas pagrįstai, remdamasis BK 27 straipsnio 1
dalimi, konstatavo, kad K. P. yra recidyvistas.
3. Pagal
baudžiamąjį įstatymą teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą
paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Taigi tik
išskirtiniais atvejais ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes
recidyvistui už tyčinį nusikaltimą tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o
švelnesnę bausmę. Jeigu pagal BK straipsnio, pagal kurį teisiamas recidyvistas,
sankciją numatyta laisvės atėmimo bausmė, švelnesnę bausmę galima paskirti iš
esmės remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio
nuostatomis.
4. Teismų praktikoje
vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas,
teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos
veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Tuo tarpu teismai K.
P. baudžiamojoje byloje nenustatė ir nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios
suponuotų išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas teisiamajam
prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, pirmosios instancijos teismas,
kaip minėta, nurodė, kad K. P. yra recidyvistas, daug
kartų teistas, vagystės būdu pagrobė svetimą turtą dėl žemų paskatų, siekdamas
įsigyti alkoholio. Todėl teismas pagrįstai netaikė K. P. BK
54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
5. BK 62 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas
prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato
ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė
apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą
turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies
nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę
gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Pagal BK 62 straipsnio
2 dalį švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada,
kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko
atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad K. P. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savo
noru atvyko ir apie padarytas nusikalstamas veikas pranešė valstybės
institucijoms ar jų tarnautojams. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas K. P. baudžiamąją bylą, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių
aplinkybių. Taigi, kolegijos nuomone, K. P. baudžiamojoje
byloje nėra teisinio pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas.
6. Kita vertus pirmosios
instancijos teismas K. P. paskyrė bausmę mažesnę nei
BK 178 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kvalifikuotas K.
P. padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Taigi, kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra per griežta.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo K. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas
Baumilas
Vytautas
Masiokas
Jonas Prapiestis