Civilinė byla Nr. 3K-3-50/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.5; 27.3.2.5; 75.7

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal K. P. (Š.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Septynios mylios“ (šiuo metu ieškovo teisių perėmėjas – UAB „Medicinos bankas“) ieškinį atsakovams E. Š. įmonei, E. Š., K. P. (Š.) dėl skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ginčo nagrinėjamoje byloje esmė yra atsakovės atsakomybės už santuokos metu įsteigtos individualios įmonės skolas klausimas po santuokos nutraukimo, kai buvę sutuoktiniai nepasidalijo šios įmonės ištuokos metu.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo E. Š. įmonės 436 864,29 Lt skolos, 11,84 Lt proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas, šiam atsakovui neturint pakankamai turto – subsidiariai iš atsakovų E. Š. ir K. P. (Š.). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas UAB „Septynios mylios“ ir atsakovas E. Š. individuali įmonė 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarė franšizės sutartį, pagal kurią ieškovas (teisių turėtojas) įsipareigojo perduoti už atlyginimą atsakovui E. Š. įmonei (naudotojui) teisę terminuotai naudotis verslo tikslais (vykdant kelionių agentūros veiklą) ieškovui priklausančiomis išimtinėmis teisėmis (naudoti firmos vardą, prekės ženklą ir pan.), atsakovas įsipareigojo už tai mokėti atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad iki 2008 m. gruodžio 31 d. atsakovas yra skolingas 436 864,29 Lt. Atsakovai E. Š. ir K. P. (Š.) santuoką sudarė 1998 m. rugsėjo 4 d., E. Š. individuali įmonė įregistruota 2003 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu nutraukta atsakovų K. P. (Š.) ir E. Š. santuoka abiejų sutuoktinių prašymu, patvirtinta santuokos nutraukimo padarinių sutartis ir padalytas santuokoje įgytas turtas, bet E. Š. individuali įmonė nepadalyta. Užvedus nagrinėjamą bylą dėl skolos priteisimo, atsakovas E. Š. kreipėsi padavė prašymą atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje ir individualią įmonę pripažinti jo asmenine nuosavybe. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi ir Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo E. Š. įmonės 436 864,29 Lt skolos, 11,84 Lt proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. lapkričio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, šiam atsakovui neturint pakankamai turto – subsidiariai iš atsakovų E. Š. ir K. P. (Š.); lygiomis dalimis iš visų atsakovų 8368,57 Lt žyminio mokesčio, 15 126,98 Lt atstovavimo išlaidų, paskirstė kitas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad atsakovo E. Š. įmonės atstovas ir atsakovas E. Š. ieškinį pripažino, todėl dėl šių atsakovų ieškinys tenkintinas. Remdamasis tuo, kad, nutraukiant E. Š. ir K. P. (Š.) santuoką, E. Š. individuali įmonė nepadalyta, teismas sprendė, kad įmonė buvusiems sutuoktiniams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Individualios įmonės savininkų civilinė atsakomybė yra subsidiari, todėl, įmonei neturint turto, skola ir palūkanos ieškovui iš atsakovų E. Š. ir K. P. (Š.) priteistinos subsidiariai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė K. P. (Š.) nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, nereiškė ieškinio buvusiam sutuoktiniui individualios įmonės kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės paneigimo. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė vadovaudamasis CPK 93–98 straipsniais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 7 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovės K. P. (Š.) apeliacinį skundą ir pakeitė Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą: 1) priteisė ieškovui iš atsakovo E. Š. įmonės 436 864,29 Lt skolos. Atsakovui E. Š. įmonei neturint pakankamai turto, skolą priteisė iš atsakovų E. Š. ir K. P. (Š.) po 218 432,14 Lt iš kiekvieno; 2) priteisė ieškovui iš atsakovo E. Š. įmonės 11,84 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. lapkričio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovui E. Š. įmonei neturint pakankamai turto, palūkanas priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų E. Š. ir K. P. (Š.); 3) paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas kildinamas iš ieškovo su atsakovu – E. Š. individualia įmone – 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarytos franšizės sutarties. Ginčo nei dėl atsakovo E. Š. atsakomybės, nei dėl prievolės dydžio nėra. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų santuokoje įsteigta individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir iš jos veiklos atsiradusias prievoles turi vykdyti abu sutuoktiniai, nors santuoką jie ir nutraukę. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš individualios įmonės gautos pajamos buvo bendroji jungtinė atsakovų (buvusių sutuoktinių) nuosavybė, nes abu sutuoktiniai užsiėmė verslu, atsakovė K. P. apie ketverius metus (2004–2008 m.) dirbo įmonėje vadybininke. Teismas atmetė atsakovės K. P. argumentus dėl E. Š. individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre tik atsakovo E. Š. vardu. Savo išvadą teismas argumentavo tuo, kad CK 3.88 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, taikytina nekilnojamojo turto teisiniam režimui, bet netaikoma individualių įmonių teisiniam statusui. Be to, teismas akcentavo tai, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Remdamasis individualių įmonių įstatymo nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad individuali įmonė negali būti registruojama dviejų ar daugiau asmenų vardu ir jos statusui CK 3.88 straipsnio 3 dalis netaikytina. Teismas konstatavo, kad tai, jog E. Š. individualios įmonės skolos susidarė po  atsakovų E. Š. ir K. P. ištuokos, nėra pagrindas atleisti atsakovę K. P. nuo civilinės atsakomybės, nes išsituokę sutuoktiniai nepasidalijo nurodytos įmonės, kuri po santuokos nutraukimo tapo jų bendroji dalinė nuosavybė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kad iš atsakovų E. Š. ir K. P. skola ir palūkanos priteistinos lygiomis dalimis, bet ne solidariai. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė sustabdyti bylą iki įsiteisės Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas dėl proceso atnaujinimo atsakovų santuokos nutraukimo byloje, nes toje byloje teismai atsisakė atnaujinti procesą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė K. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovės E. P. subsidiariai priteista 218 432,14 Lt skolos, pusė 11,84 proc. palūkanų, bylinėjimosi išlaidos, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei E. P. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl sutuoktinių bendro turto prezumpcijos taikymo individualiai įmonei. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinių bendro turto prezumpcija negali būti taikoma CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytam turtui, nes šis turtas išskirtinis – įmonei, kaip gamybos priemonei ir ūkinei veiklai priskirtinam turtui, bei iš įmonės veiklos arba kitokio verslo gaunamoms pajamoms, taikomas specialus teisinio reglamentavimas, nustatytas Konstitucijos 46 straipsnyje. Be to, įmonei sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija negali būti taikoma taip pat ir dėl to, kad CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta ypatinga sąlyga, kuriai esant, įmonė gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe – verslu turi verstis abu sutuoktiniai. Pagal nurodytą teisės normą galimi atvejai, kai po santuokos sudarymo įmonės verslu pradeda verstis ir verčiasi ne abu, bet tik vienas sutuoktinis. Taip buvo kasatorės ir atsakovo E. Š. šeimoje: įmonės verslu pradėjo verstis ir vertėsi tik vienas sutuoktinis E. Š. Dėl to E. Š. įmonei netaikoma sutuoktinių bendro turto prezumpcija.

2.     Dėl CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų santykio. Apeliacinės instancijos teismas apie atsakovės K. P. (Š.) tariamą vertimąsi E. Š. įmonės veiklos verslu padarė išvadas netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, ir 2 dalį. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte sutuoktinių nuosavybė į įmonę siejama su nustatytina aplinkybe, ar abu sutuoktiniai vertėsi įmonės veiklos verslu. Teisės norma iškelia užduotį teismui ištirti ir nustatyti, ar abu sutuoktiniai vertėsi įmonės verslu, o teismai šių aplinkybių netyrė ir nenustatinėjo, taigi padarė klaidingą išvadą (prielaidą) apie kasatorės užsiėmimą įmonės verslu dėl jos darbo įmonėje vadybininke. Pažymėtina, kad atsakovės K. P. darbo pajamos, t. y. jos gaunamas atlygis už vadybininkės darbą įmonėje, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ne pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kaip nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, bet pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą kaip pajamos iš vieno sutuoktinio darbo veiklos, kai tos pajamos nebūtinos sutuoktinio profesinei veiklai. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų santykis yra kaip bendrosios ir specialiosios teisės normų.

3.     Dėl Konstitucijos 46 straipsnio santykio su įmone, kaip dalytinu sutuoktinių turtu. Teismai pažeidė Konstitucijos 46 straipsnį, nes turėjo juo vadovautis kaip specialiosiomis konstitucinėmis normomis. Konstitucijos 46 straipsnį teismai turėjo taikyti tiesiogiai, nes nuosavybės teisės į gamybos priemones ir valstybės parama verslui ir verslininkams pirmiausia yra konstitucinės teisės dalykas. CK ir kiti įstatymai tik detaliau reglamentuoja, kad įmonė, kurią savo lėšomis įsteigė vienas iš sutuoktinių ir kuris vienas santuokoje vertėsi įmonės verslu, nesant sutuoktinių ginčo, pripažintina asmenine ją įsteigusio sutuoktinio–verslininko nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Specialiosiomis teisės normomis prioritetiškai ginama verslu besiverčiančių asmenų teisė į verslui būtinas priemones net ir tais atvejais, kai dalijama sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reikia suprasti kaip konstitucinį reikalavimą, jog prioritetiškai turi būti ginamos įmonės veiklos verslu besiverčiančių asmenų nuosavybės teisė į įmonę, teisė į verslą. Jeigu vienas iš sutuoktinių – E. Š. – santuokoje iš savo lėšų nustatyta tvarka įsisteigė įmonę ir vertėsi verslu, tvarkė visus įmonės reikalus, o jo sutuoktinė steigiant įmonę ir pradedant verslą nedalyvavo, tokia įmonė turi būti pripažįstama sutuoktinio verslininko asmenine nuosavybe, juolab, kai to neginčija antrasis sutuoktinis.

4.     Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes netyrė ir nenustatinėjo aplinkybių, ar kasatorė vertėsi sutuoktinio įmonės verslu, nors atsakovai K. P. ir E. Š. abiejų instancijų teismuose įrodinėjo, kad kasatorė nesivertė verslu, nedalyvavo steigiant E. Š. įmonę, nei lėšomis, nei kitaip neprisidėjo prie įmonės steigimo ir registravimo. Pirmosios instancijos teismas netyrė E. Š. įmonės steigimo ir verslo veiklos aplinkybių.

5.     Teismai padarė neteisingą išvadą, kad tai, jog E. Š. individuali įmonė buvo bendras sutuoktinių verslas, įrodo kasatorės darbo šioje įmonėje aplinkybė. Kasatorė su šia teismų išvada nesutinka, teigdama, kad jos darbas įmonėje pagal darbo sutartį neįrodo jos dalyvavimo įmonės veikloje ir jos kaip verslininkės statuso. Įmonėje pagal darbo sutartis vadybininkėmis dirbo ir kitos darbuotojos, kurios nebuvo įmonės savininko E. Š. sutuoktinės. Verslininko statusas nustatomas pagal CK 2.4 straipsnį. Atleidus kasatorę iš darbo įmonėje, atsakovas E. Š. į tas pačias vadybininko pareigas ieškojo kito darbuotojo.

6.     Teismai bylą išnagrinėjo atmestinai ir šališkai, palaikydami ieškovą, nes netyrė ir neįvertino esminės aplinkybės, kad kasatorė nepasirašė ieškovo ir atsakovo E. Š. įmonės 2004 m. rugpjūčio 6 d. franšizės sutarties, iš kurios vykdymo kildinami ieškinio reikalavimai.

7.     Dėl teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinį betarpiškumo principą, pagal kurį teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje (CPK 14 straipsnio 2 dalis). Be to, sprendimas, kuriame iškreipti atsakovo atsikirtimai ir paaiškinimai (CPK 270 straipsnio 3 dalies 2 punktas), negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas neklausė, ar E. Š. sutinka su ieškinio dalimi, kiek ieškinys pareikštas ne jam, bet jo atstovaujamai E. Š. įmonei, atsakovas E. Š. dėl to nepasisakė. Ieškinio reikalavimai atsakovui E. Š. ir reikalavimai E. Š. įmonei yra iš esmės skirtingi.

8.     Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs svarbių kasatorės apeliacinio skundo argumentų, esmingai pažeidė CPK 320 straipsnį, nenagrinėjo ieškinio reikalavimų dydžio pagrįstumo, nors kasatorė ginčijo ieškovo atliktą 40 tūkst. Lt avanso išmokėjimą E. Š. įmonei, jo reikalingumą, atmetė atsakovų prašymus išreikalauti iš ieškovo dokumentus, kuriais šia būtų pagristas. Dėl to teismas taip pat pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis).

9.     Ieškovas, pripažindamas franšizės sutartyje, kad E. Š. įmonės savininkas yra E. Š., norėjo užsitikrinti dar ir savininko sutuoktinės K. P. (Š.) sutikimą sudaryti sutartį, bet nesiekė gauti rašytinio sutuoktinės sutikimo. Kad ieškovas ir atsakovas E. Š. pripažino E. Š. įmonę esant tik atsakovo E. Š. nuosavybe, patvirtina ir CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Kitoks kasatorės sutikimas negu notaro patvirtintas įgaliojimas franšizės sutarčiai sudaryti yra netinkamas, jeigu E. Š. įmonė būtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

10.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, sudarant franšizės sutartį, negauta sutuoktinės sutikimo. Kasatorė neįrodinėjo kitomis įrodinėjimo priemonėmis teiginių apie įmonę, kaip asmeninę jos sutuoktinio nuosavybę, ir nereiškė reikalavimo teisme buvusiam sutuoktiniui E. Š. dėl prezumpcijos, kuria nustatytos lygios individualios įmonės nuosavybės dalys, nuginčijimo. Kasatorė teigia, kad, nagrinėjant teisme ieškovo ieškinį dėl E. Š. įmonės skolos priteisimo, jos atsikirtimai į ieškinį buvo adekvati ir tinkama procesinė interesų gynimo priemonė, todėl nebuvo būtinybės atsakovui E. Š. reikšti ieškinio ar priešieškinio.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Dėl E. Š. įmonės teisinio statuso. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog E. Š. įmonė iki santuokos nutraukimo kasatorei ir atsakovui E. Š. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o po santuokos nutraukimo – bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra pagrįsta, nes atitinka CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 3.88 straipsnio 2 dalį ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., byla Nr. 3K-7-192/2007). Kasatorė neįrodė, kad jos buvęs sutuoktinis verslu būtu vertęsis be jos žinios ar prieš jos valią, kad iš įmonės verslo gauta nauda nepanaudota šeimos poreikiams tenkinti.

2.     Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinė, kaip individualios įmonės bendraturtė, turi atsakyti pagal šios įmonės prievoles, kai juridinio asmens turto neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007). Nutraukę santuoką, kasatorė ir atsakovas E. Š. įmonės nepasidalijo, todėl už jos prievoles šie atsakovai atsako subsidiariai. Tai, kad įmonė registruota tik atsakovo E. Š. vardu, nepaneigia fakto, jog įmonė yra bendras nurodyto asmens ir kasatorės turtas. Be to, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.

3.      Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Kasatorė neįrodė, kad E. Š. individuali įmonė turi pareigą grąžinti ieškovui šio sumokėtą 40 tūkst. Lt avansą. Byloje nepateikta tokią atsakovo pareigą paneigiančių įrodymų.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių individualios įmonės ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės santykį ir buvusių sutuoktinių atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles, aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasacinis teismas dėl jų pasisako.

 

Dėl individualios įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

 

Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį statusą reglamentuoja CK III knygos normos (CK 1.3 straipsnio 2 dalis). CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad kasatorė ir jos buvęs sutuoktinis būtų buvę sudarę vedybų sutartį, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sutuoktinių turtui taikė CK normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad E. Š. individuali įmonė įsteigta santuokos metu. Taigi nurodyta prezumpcija galioja ir dėl šios įmonės. Tokią praktiką dėl įmonės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe taip pat formuoja ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-383/2005; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., byla Nr. 3K-7-192/2007). Pažymėtina, kad pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Tai bendroji taisyklė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesutaria kitaip. Iš to darytina išvada, kad santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos sutuoktinių valios išraiškos. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. K. G., byla Nr. 3K-3-551/2006). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorė savaip interpretuoja CK 3.88 straipsnio nuostatas, Konstitucijos 46 straipsnį ir įrodinėja, kad individualiai įmonei negali būti taikoma sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netyrė E. Š. įmonės steigimo ir verslo veiklos aplinkybių, nesiaiškino, ar šios įmonės verslu vertėsi abu sutuoktiniai. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas, nes bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė, kad jai nieko nebuvo žinoma apie įmonę. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad įmonės verslu pradėjo verstis ir vertėsi tik vienas sutuoktinis E. Š. bei kad iš įmonės veiklos gautos lėšos nepanaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad E. Š. individuali įmonė įsteigta kasatorės ir atsakovo E. Š. santuokos metu. Ieškovo nurodoma skola didžiąja dalimi susidarė dėl E. Š. individualios įmonės veiklos iki 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. kasatorei ir E. Š. esant santuokoje, kuri nutraukta 2008 m. sausio 18 d. Abu sutuoktiniai vertėsi verslu, kasatorė  2004–2008 metais dirbo individualioje įmonėje vadybininke. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu šių asmenų santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių prašymu, taip pat teismas patvirtino sutuoktinių santuokos nutraukimo padarinių sutartį ir padalijo santuokoje įgytą turtą, bet E. Š. individuali įmonė liko nepadalyta, nes neįtraukta į dalijamo turto balansą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. Š. individualios įmonė su audito bendrove TŪB „Auditingas“ 2008 m. gruodžio 5 d. sudarė sutartį dėl nagrinėjamoje byloje nagrinėjamo ieškovo reikalavimo (kreditoriaus skolos) peržiūros, bet auditas neatliktas, nustačius, jog E. Š. individualioje įmonės apskaitoje nėra apskaitos registrų ir visų dokumentų, būtinų apskaitos peržiūrai atlikti, t. y. E. Š. individuali įmonė nepateikė visų reikiamų dokumentų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorės nurodoma aplinkybė, jog ji nepasirašė ieškovo ir atsakovo E. Š. įmonės 2004 m. rugpjūčio 6 d. franšizės sutarties, kuria grindžiami ieškinio reikalavimai, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes ši aplinkybė susijusi su ieškovo ir E. Š. individualios įmonės sutartiniais santykiais, o kasatorei ir atsakovui E. Š. taikytina subsidiaroji civilinė atsakomybė kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimos individualios įmonės dalyviams. Dėl to darytina išvada, kad sutuoktinių bendro turto prezumpcija nepaneigta, o kasacinis teismas yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas byloje nustatytiems faktams teisiškai kvalifikuoti, taip pat nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

 

Dėl kreditorių interesų apsaugos

 

Pagal bendrąją taisyklę kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina neperžengdamas kasacinio skundo ribų, bet, jeigu to reikalauja viešasis interesas, turi teisę, kuri viešojo intereso gynimo aspektu traktuotina ir kaip teismo pareiga, peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija nustatė viešojo intereso poreikį peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl sutuoktinių atsakomybės pagal įmonės skolas, kai santuoka nutraukta, t. y. koks yra buvusių sutuoktinių bendros prievolės pobūdis, kai lieka nepadalyto turto – solidarus ar dalinis.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisęs E. Š. individualios įmonės skolą subsidiariai iš kasatorės ir atsakovo E. Š. lygiomis dalimis, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Šios kategorijos bylose, kai kyla ginčas dėl to, ar, nutraukiant santuoką ir padalijant bendrą sutuoktinių turtą, taip pat turi būti padalijamos sutuoktinių prievolės kreditoriams, kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką ir laikosi nuostatos, jog kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (CK 6.116 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje S. K.–S. v. A. S., byla Nr. 3K-3-275/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis „Swedbank“, AB v. R N., byla Nr. 3K-7-173/2010). Dėl to iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies išplaukianti išvada, kad po santuokos nutraukimo E. Š. įmonės tapimas bendrąja daline nuosavybe yra pagrindas subsidiariai kasatorės ir atsakovo E. Š. prievolei pasikeisti iš solidariosios į dalinę, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad kasatorės ir atsakovo E. Š. ištuokos byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu padalytas santuokoje įgytas turtas, bet E. Š. individuali įmonė nepadalyta, taip pat nespręsta dėl prievolių pagal šios įmonės skolas ieškovui UAB „Septynios mylios“ paskirstymo ir šis kreditorius į santuokos nutraukimo bylą neįtrauktas trečiuoju asmeniu. Aptariamu aspektu kasacinis teismas formuoja praktiką, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, jog, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), taip pat klausimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes tik sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. R M. ir kt., byla Nr. 3K-3-491/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Taigi netoleruotina teisinė situacija, kai nutraukiama santuoka ir dėl vienokių ar kitokių lieka nepadalyto bendro sutuoktinių turto, su kuriuo yra susijusios sutuoktinių prievolės. Tokiu atveju su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto  pagrindu turi teisę kreiptis sutuoktinių kreditoriai, neįtraukti į santuokos nutraukimo bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą. CK 3.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditorių teisė įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, o CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktiniams neįvykdžius šios pareigos, kreditoriai turi teisę prašyti atnaujinti bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo procesą. Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. L., byla Nr. 3K-3-450/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. R. Š., byla Nr. 3K-3-471/2007; 2009 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „Hansabankas“ v. Ž. V., J. V., byla Nr. 3K-3-84/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis „Swedbank“, AB v. R. N., byla Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas taikomas ir tais atvejais, kai sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką jų tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos nutraukimo padarinių sutartį (CK 3.56 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių teisių įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK 3.126 straipsnio 1 dalyje, garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis AB „Swedbank“ v. R. N., byla Nr. 3K-7-173/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju kasatorė ir atsakovas E. Š. pateikė prašymą atnaujinti procesą ištuokos byloje ir padalyti teismo nepadalytą bendrą turtą – pripažinti E. Š. individualią įmonę asmenine E. Š. nuosavybe – tik po to, kai UAB „Septynios mylios“ pateikė teisme ieškinį dėl skolos priteisimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje, nes pareiškėjai praleido terminą šiam pareiškimui paduoti. Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi atmetė kasatorės ir jos buvusio sutuoktinio atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, todėl ieškovo reikalavimas atsakovams dėl skolos priteisimo pagrįstai buvo spręstas nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas šios bylos konkrečias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susidarė išskirtinė situacija, kai kreditorius išreiškė valią ginti savo teises atskiroje byloje, bet ne inicijuoti proceso atnaujinimą subsidiariųjų skolininkų – buvusių sutuoktinių santuokos nutraukimo byloje, ir toks kreditoriaus pasirinktas teisių gynimo būdas nevaržo jo teisių labiau negu klausimo dėl jo reikalavimo sprendimas ištuokos byloje, nes po kasatorės ir atsakovo E. Š. santuokos nutraukimo jų prievolės solidarumas nepasibaigė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Tačiau pabrėžtina tai, kad nagrinėjamoje byloje susidaręs atvejis vertintinas kaip pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, kad, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, taip pat klausimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, išimtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui subsidiariai iš kasatorės ir atsakovo E. Š. lygiomis dalimis priteista skola ir palūkanos, naikintina bei paliktina nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria E. Š. individualios įmonės skola ir palūkanos, nepakankant įmonės turto prievolei įvykdyti, subsidiariai priteista iš kasatorės ir atsakovo E. Š.

 

 

Dėl sutuoktinių atsakomybės pagal  individualios įmonės prievoles

 

 

Pagal CK 3.109 straipsnį prievolės, kylančios iš sutuoktinių bendro turto tvarkymo ir šeimos poreikių tenkinimo, yra bendros sutuoktinių prievolės, vykdomos iš bendro jų turto. Individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla pirmiausia skirta šeimos poreikiams tenkinti. Nagrinėjamoje byloje kilo buvusių sutuoktinių atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles klausimas. Kasatorės ir atsakovo E. Š. santuokoje įgytas turtas, išskyrus E. Š. individualią įmonę, padalytas santuoką nutraukus bendru sutuoktinių sutarimu. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis; Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Taigi individualios įmonės dalyvio atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles yra subsidiarioji. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl sutuoktinių, kaip individualių įmonių savininkų, atsakomybės, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai nepakanka šio neribotos civilinės atsakomybės subjekto turto, pagal jo prievoles atsako savininkai (juridinio asmens dalyviai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., byla Nr. 3K-7-308/2004; 2004 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. antstolis G. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-499/2004). Šią išvadą taip pat pagrindžia pirmiau šioje nutartyje aptarta teisės norma, reglamentuojanti individualios įmonės turtą, kad individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesutaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasatorė, kaip individualios įmonės bendraturtė, turi atsakyti pagal šios įmonės prievoles, kai juridinio asmens turto neužtenka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamas skolos dydis 40 tūkst. Lt suma, keliamas fakto klausimas, kurį sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į byloje esančių įrodymų visetą. Šalių ginčo dėl to, kad ieškovas nurodytą sumą sumokėjo atsakovui E. Š. individualiai įmonei, nėra. Mokėjimo faktą patvirtina AB SEB banko 2008 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymas. Byloje konstatuota, kad E. Š. įmonės skola yra 436 864,29 Lt. Pirmiau nurodyta, kad, ginčydamas skolos dydį, atsakovas E. Š. ir jo individuali įmonė neišsaugojo visų reikiamų apskaitos dokumentų ir jų nepateikė audito įmonei, kad ši patikrintų bei paneigtų skolos dydį. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini. Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai ir tiesiogiai susiję su pirmiau kasacinio teismo aptartais bei įvertintais argumentais, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų išvadų ir jas pagrindžiančių argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santuoką nutraukusių sutuoktinių prievolės pobūdį už individualios įmonės skolas, todėl apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartimi, kuria priimtas kasatorės kasacinis skundas, buvo atidėtas 3368,64 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki kasacinio teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Kasaciniam teismui atmetus kasacinį skundą, nesumokėta žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalis  priteistina iš kasatorės.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 95,68 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 84 straipsniu, 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 7 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės K. P. (duomenys neskelbtini) 3368,64 Lt (tris tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 64 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 95,68 Lt (devyniasdešimt penkis litus 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai	Janina Januškienė
	Egidijus Laužikas
	Algis Norkūnas