Civilinė byla Nr. e2-711-638/2020
                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00606-2019-0

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1.

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė,

sekretoriaujant Ramunei Marcinkevičienei,

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ atstovams V. M., advokatui E. L.,  

atsakovės Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų atstovui advokatui A. B.,  

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikos dėl kompensacijos už šilumos rezervinę galią priteisimo ir viešojo intereso gynimo, ir

n u s t a t ė :

Ieškovė

Ieškovės

a. už 2010 m. – 496 720 EUR;

b. už 2011 m. – 490 840 EUR;

c. už 2012 m. – 472 320 EUR;

d. už 2013 m. – 422 320 EUR;

e. už 2014 m. – 480 000 EUR;

f. už 2015 m. – 528 120 EUR;

g. už 2016 m. – 626 400 EUR;

h. už 2017 m. – 696 480 EUR;

i. už 2018 m. – 692 360 EUR;

j. už 2019 m. (iki birželio mėnesio) – 268 880 EUR.

Atsižvelgiant į tai, kad prievolė buvo nevykdoma, atsakovas privalo sumokėti ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną iki ieškinio padavimo dienos, kas sudaro 29 691,21 EUR.

Taip

Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas neturi subjektinės teisės vartotojų vardu reikšti atsakovo atžvilgiu reikalavimą dėl kompensacijos už rezervinę galią priteisimo ir tokiu būdu ginti viešąjį interesą. Aptariamu atveju neegzistuoja nei viena būtinoji ieškinio dėl viešojo intereso gynimo sąlyga – t. y. šis ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, atitinkamai ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu, o civilinė byla turi būti nutraukta. Ieškovo reikalavimas dėl nesumokėtos kompensacijos už rezervinę galią priteisimo yra neįrodytas ir visiškai nepagrįstas, nes ieškovas niekaip neįrodo savo reikalavimo dėl menamos 5 204 131,21 Eur dydžio skolos už nesumokėtą kompensaciją už rezervinę galią priteisimo. Ieškovė nepatyrė jokių sąnaudų dėl rezervinės galios užtikrinimo, nes tokių sąnaudų niekada nėra įtraukusi į prašomos patvirtinti šilumos kainos apskaičiavimą. Ieškovė niekada nesiuntė sąskaitų apmokėti už rezervinę galią, todėl atsakovė neturėjo pagrindo nei mokėti kompensacijos, nei sudarydama savo metinių išlaidų biudžetą įtraukti tokios kompensacijos sumos į biudžetą. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas nesutampa ir prieštarauja vienas kitam, nes ieškovas reikalauja didesnės sumos priteisimo, nors pats ieškovas nurodo ir savo sukurtais įrodymais grindžia, kad ši suma yra mažesnė; atsakovas neturėjo pareigos ginčo laikotarpiu mokėti kompensaciją už rezervinę galią; ieškovas nepagrįstai bando nuneigti 2005 m. šalių sudaryto susitarimo reikšmę – tuo atveju, jeigu ieškovui ir būtų tekusi pareiga mokėti kompensaciją už rezervinę galią (su kuo ieškovas kategoriškai nesutinka), ši kompensacija galėjo būti mokama tik 2005 m. šalių sudarytame susitarime numatytomis sąlygomis; ieškovas klaidina teismą dėl kompensacijos už rezervinę galią mokėjimo tvarkos; ieškovas pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog neva susitarimo pasirašymo prie šalių sudarytos sutarties klausimas buvo iškeltas atsakovo 2019 m. birželio 13 d. atsakyme į ieškovo 2019 m. gegužės 22 d.  pretenziją; ieškovas yra pripažinęs, kad atsakovui ginčo laikotarpiu neatlygintinai buvo teikiamas rezervinės galios užtikrinimas. Be to, ieškovas realiai nepatyrė jokių sąnaudų atsakovės rezervinei galiai užtikrinti, todėl nėra pagrindo nesamų sąnaudų atlyginti.

Į bylą atsakovės prašymu buvo įtraukta Energetikos ministerija kaip institucija išvadai pateikti ( CPK 49 str.). Energetikos ministerija 2019 m. rugsėjo 30 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad atsakovė kaip nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojas, kuris naudojasi ieškovės eksploatuojama aprūpinimo šiluma sistema tik kaip rezervine, privalo mokėti šilumos tiekėjui kompensaciją už rezervinę galią, tačiau ieškovė privalo tinkamai apskaičiuoti nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojui už naudojimąsi aprūpinimo šiluma sistema kaip rezerviniu šildymo būdu kompensacijos už rezervinę galią dydį, o kompensacijos už rezervinę galią dydis ir jos mokėjimo tvarka turi būti nurodyti ieškovės ir atsakovės sudarytoje šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje (t.1, b.l. 144).

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės prievolės mokėti šilumos tiekėjui (ieškovei) kompensaciją už šilumos energijos rezervinę galią, kurią yra įpareigota užtikrinti ieškovė, pagal Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 17 straipsnį. 

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 52 dalį, šilumos vartotojas (vartotojas) –  juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, šilumos ir karšto vandens tiekėjas ir vartotojas sudaro sutartis, kurios turi atitikti Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių sudarymą, nuostatas. 

Įprastai šilumos energijos vartotojai sudaro sutartis su šilumos gamintojais. Šilumos energijos kainos yra valstybės reguliuojamos. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2019 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XIII-1974 redakcija) konkretizuoja, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, garantuojamas šilumos tiekėjo patiriamų sąnaudų ir investicijų susigrąžinimas, įtraukiant jas į valstybės reguliuojamas šilumos kainas. Detaliau ir konkrečiau šilumos kainų nustatymą reguliuoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (pavadinimas pakeistas į Tarybą, Energetikos įstatymu (2019 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XIII-1968 redakcija) 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta metodika „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ (toliau- Metodika). Šia metodika yra nustatytos šilumos kainodaros taisyklės, reglamentuojančios reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainų nustatymą. Šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) kainodaros taisyklės nurodytos Metodikos 56–72 punktuose. Sąnaudų grupės yra išvardintos Metodikos 57 punkte, viena iš sąnaudų grupių yra rezervinės galios užtikrinimo sąnaudos, kai rezervinė galia perkama iš kitų gamintojų, ir pačio šilumos tiekėjo gaminamos rezervinės galios sąnaudos (Metodikos 62 punktas). Pagal minėtas nuostatas, į bazinę šilumos kainą įtraukiamos tos rezervinės galios palaikymo išlaidos, kurios skirtos vartotojų poreikiams užtikrinti. Savo ruožtu prievolė turėti rezervines atsargas yra nustatyta Energetikos įstatymo 29 straipsnyje, nurodant, kad energetikos įmonės, kurių šilumos ir (ar) elektros energijos gamybos įrenginių bendra galia yra didesnė kaip 5 MW ir kurios gamina parduoti skirtą šilumos ir (ar) elektros energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervinių atsargų šaltuoju metų periodu. Energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis šaltuoju metų periodu turi būti ne mažesnis, negu energetikos įmonės vidutiniškai suvartoja per 10 kalendorinių dienų, skaičiuojant pagal trejų praėjusių kalendorinių metų 10 kalendorinių dienų vartojimo vidurkį šaltuoju metų periodu. Vadinasi, į valstybės reguliuojamą šilumos kainą, taikomą šilumos energijos vartotojams, perkantiems centralizuotai tiekiamą šilumą, yra įskaitytos šilumą gaminančios įmonės būtinosios sąnaudos taip pat ir rezervinei galiai palaikyti.

Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnis ( redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 1 d.) ir jį pakeitęs 17 straipsnis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) nustatė atskirą kategoriją vartotojų, kuriems pagal jų veiklos specifiką reikalingas nenutrūkstamas aprūpinimas šiluma. Įstatymas nurodo, kad nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams turi būti užtikrintos techninės nenutrūkstamo šilumos tiekimo galimybės, kai laikinai neįmanoma naudotis pagrindine aprūpinimo šiluma sistema. Nenutrūkstamas aprūpinimas šiluma užtikrinamas šilumos vartotojo įrenginius prijungiant atskirais įvadais prie techninių sutrikimų atvejais nepriklausomų šilumos perdavimo tinklo dalių arba pastatant rezervinį šilumos įrenginį. Kai įrengiamas rezervinis šilumos įrenginys, nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai laikomi naudojančiais aprūpinimo šiluma sistemą ir rezervinį šilumos įrenginį. Jeigu nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojai naudojasi aprūpinimo šiluma sistema tik kaip rezervine, jie privalo mokėti šilumos tiekėjui kompensaciją už rezervinę galią. Aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrai nustato sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šilumos įrenginys, sąrašą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. gegužės 13 d. raštu Nr.10-(13.6-20)-2280 atsakovė (Kauno medicinos universiteto klinikos) yra įtraukta į sąrašą sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šildymo būdas ( t.1, b.l. 21). Atsakovo atstovas teigė, kad skaičiuojant kompensacijos dydį turi būti įtraukti ne visi Klinikų pastatai, o tik konkretūs 10 pastatų, kuriuos pati įstaiga nurodė rašte Sveikatos ministerijai, o Sveikatos ministerijos kanclerė nurodė rašte Kauno energijai (t.1, b.l. 56). Tačiau teismas vertina, kad tai buvo tik derybinis pasiūlymas Kauno energijai skaičiuoti mažesnę kompensaciją už rezervinę galią, kuris nepaneigia aplinkybės, kad į sveikatos priežiūros įstaigų sąrašą ŠŪĮ 17 str. prasme yra įtraukta atsakovė kaip sveikatos priežiūros įstaiga. Ieškovė paskaičiavimą yra atlikusi visam pastatų kompleksui, esančiam (duomenys neskelbtini). Kitaip skaičiuoti ir išskirti atskirų pastatų šildymo galią teismas nemato pagrindo.   

Pažymėtina, kad šalys 1998 m. lapkričio 26 d. yra sudarę šilumos energijos tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 1700500010 dėl šilumos tiekimo objektui (duomenys neskelbtini)(t.1, b.l. 19). Pagal šios sutarties 1 p. tiekėjas („Kauno energija“) įsipareigojo tiekti vartotojui 16 913,5 kW energijos galios, iš šio skaičiaus šildymui – 8228,225 kW energijos galios.

2005 m. spalio 12 d. šalys pasirašė šios sutarties priedą Nr. 2, kuriuo susitarė, kad siekiant užtikrinti rezervinio šilumos šaltinio patikimą veikimą ir termofikacinio vandens cirkuliacijos į centrinį šilumos punktą palaikymą Viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos įsipareigoja suvartoti ne mažiau kaip 100 MWh šilumos energijos per kalendorinius metus. Šio šilumos energijos kiekio nesuvartojus, už skirtumą apmokėti pagal pateiktą sąskaitą (t.1, b.l. 30). Teismas vertina, kad šiuo 2005 m. spalio 12 d. susitarimu šalys, vykdydamos ŠŪĮ 17 straipsnio reikalavimus, sudarė sutartį dėl rezervinės energijos užtikrinimo ir dėl apmokėjimo už pateikiamą rezervinę galią ir atitinkamai atmeta atsakovės teiginius, kad sutartis tarp šalių dėl rezervinės galios užtikrinimo ir tiekimo nėra sudaryta. Kadangi susitarimo sudarymo metu nebuvo nustatyta konkreti mokėtina kaina už tiekiamą rezervinę galią, tai šalys susitarė dėl minimalaus kiekio energijos vartojimo (100 MWh). Kaip matyti iš faktinio suvartojimo, atsakovė vartodavo skirtingus kiekius energijos, tačiau visais laikotarpio metais daugiau, negu kad minimali 100 MWh riba (t.1, b.l. 78).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ įgaliojo Energetikos ministeriją patvirtinti Kompensacijos už rezervinę galią nustatymo metodiką. Energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-228 „Dėl Kompensacijos už rezervinę galią nustatymo metodikos patvirtinimo“ buvo patvirtinta kompensacijos už rezervinę galią nustatymo metodika. Metodikos 5 p. nustatyta, kad kompensacijos už rezervinę galią dydis ir mokėjimo tvarka nurodomi šalių sudarytoje šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje. Iš Metodikos 7 ir 9 punktų matyti, kad  kompensacijos už rezervinę galią dydis yra skaičiuojamas pagal formules, kurių dėmenys yra šilumos tiekėjo sąnaudos, technologiniai nuostoliai, visų vartotojų vidutinė galia, nenutrūkstamos energijos vartotojo vidutinė galia, paskaičiuojama pagal teisės aktus ir karšto šilumos galios rezervo koeficientas, nustatomas šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje. Kitaip tariant, visi formulės dėmenys yra arba paskaičiuojami teoriškai arba yra šilumos tiekėjo nustatyti, išskyrus koeficientą, dėl kurio šalys gali susitarti.

Tarp šalių nėra ginčo, kad nuo Metodikos patvirtinimo dienos ieškovė atsakovei nesiuntė sąskaitų kompensacijai už rezervinę galią apmokėti. Šalys 2018 m. lapkričio pabaigoje pradėjo derybas dėl naujos šilumos tiekimo sutarties sudarymo, t. y. dėl esamos sutarties papildymo nauju punktu dėl kompensacijos už rezervinę galią dydžio, tačiau derybos nebuvo sėkmingos, dėl mokesčio už rezervinę galią dydžio ir mokėjimo tvarkos nėra susitarta iki šiol.

Ieškovės

Atsakovės

Kaip jau minėta, principinis susitarimas tarp šalių dėl energijos rezervo tiekimo ir vartojimo, buvo sudarytas 2005 m. spalio 12 d. Tačiau Energetikos ministrui 2009 m. patvirtinus Metodiką, tapo aišku, kad mokestis už rezervinę galią turi būti skaičiuojamas kitaip ir kad kompensacijos dydis turi būti kitas. Šią situaciją, kai šalys yra sudarę įstatymo reikalaujamą sutartį šiuo atveju dėl tam tikros paslaugos (energijos galios užtikrinimo), bet nenustatę tos gaunamos paslaugos kainos, nes susitarimą suvartoti 100 MWh energijos kiekį ir už apmokėti, negalima laikyti mokesčiu tik už rezervinę galią, teismas vertina kaip šalių sudarytą sutartį nesusitarus dėl kainos. Įstatymo leidėjas tokią situaciją siūlo spręsti pagal  CK 6.313 str. nustatytas taisykles, kad kai sutartyje kaina nėra nustatyta, ir šalys nesusitaria, laikoma, kad šalys turėjo omenyje protingumo kriterijus atitinkančią kainą (CK 6.313 str. 2 dalis). Taip pat įvertintina, kad Metodikos 5 punkte nustatyta, kad  kompensacijos už rezervinę galią dydis ir mokėjimo tvarka nurodomi šalių sudarytoje šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje, kitaip tariant, Metodika nenustato kainos tvirta suma, bet leidžia šalims susitarti dėl dydžio.     

Ieškovė

Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniuose ieškovės raštuose atsakovei buvo nurodytos mažesnės kompensacijos sumos (221 023,45 Eur per metus pagal 2018 m. gruodžio 19 d. paskaičiavimą (t.1, b.l. 33), arba 373 005 Eur per metus  pagal 2019 m. vasario 14 d. paskaičiavimą (t.1, b.l. 41). Kita vertus, 2020 m. gegužės 18 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovės šildymo poreikiams yra išleidžiama apie 1 200 000 Eur per metus. Ieškovės atstovai nurodė, kad tokia suma niekuo nepagrįsta, neaišku, iš kokių dalių susideda. Reikalinga nustatyti, kokia kaina arba, konkrečiai imant, kokio dydžio koeficientas Metodikos nustatytoje formulėje, užtikrintų protingą kainą už rezervinę galią.

Kaip jau minėta, Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojančios šilumos kainų nustatymo metodikos (VERT patvirtinta Metodika ir Energetikos ministro patvirtinta Metodika) nustato dvi vartotojų kategorijas: 1) vartotojai, naudojantys (perkantys) šilumos energiją savo kasdieniniams poreikiams, ir 2) vartotojai, jiems reikalingą šilumos energiją pasigaminantys patys, tačiau įstatymo įpareigoti turėti rezervinį šilumos tiekimo būdą ir apmokėti už rezervo palaikymą šilumos tiekimo įmonei. Sisteminis šių dviejų metodikų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad vienas ir tas pats vartotojas negali būti apmokestinamas pagal abi Metodikas, ką patvirtino ir ieškovas savo procesiniuose dokumentuose teigdamas, kad jeigu atsakovė visą jai reikalingą šilumos kiekį pirktų iš ieškovės, tai nekiltų poreikio ieškovei mokėti kompensaciją už rezervinę galią.

Kaip jau minėta, atsakovė 2005 m. yra sudariusi susitarimą su šilumos tiekėju, kad suvartos per kalendorinius metus ne mažiau kaip 100 MWh  šilumos energijos. Tačiau faktiškai atsakovė suvartojo didesnius kiekius energijos, kaip matyti iš pateiktų suvartojimo duomenų pagal metus:

2010 m. suvartojo 101,5 MWh;

2011 m. - 526,910442 MWh;

2012 m. – 489,723122 MWh;

2013 m. – 781,268141 MWh;

2014 m. - 447,755460 MWh;

2015 m. – 397,934568 MWh;

2016 m. – 601,364070 MWh;

2017 m. – 799,609068 MWh;

2018 m. – 1052,211852 MWh;

2019 m. per keturis mėnesius 209,730000 MWh ( t.1, b.l. 78). Ieškovė šių suvartotų kiekių neginčijo.

Reikalinga nustatyti, kokią procentinę dalį šie atsakovės faktiškai suvartoti šilumos kiekiai sudaro lyginant su vidutiniu atsakovės vartojamu šilumos kiekiu per metus, kai atsakovės vartojama galia yra 4 MW ir skaičiuojant pagal vidutinį šildymo sezono Kauno mieste parų skaičių (219 parų arba 5256 valandų), (šaltinis: Šilumos vartotojo vadovas. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija. Vilnius; 2011; p.15). Gaunama, kad per šildymo sezono valandas atsakovė vidutiniškai suvartotų 21 024 MWh (4 MW X 5256 valandų). Todėl atsakovės nupirkti iš šilumos tiekėjo energijos kiekiai atitinkamai sudarė:

2010 m.  - 0,48 proc. (101,5 MWh dalis nuo 21024 MWh);

2011 m. – 2,5 proc.;

2012 m. – 2,33 proc.;

2013 m. – 3,71 proc.

2014 m. – 2,13 proc.;

2015 m. - 1,89 proc.;

2016 m. – 2,86 proc.;

2017 m. – 3,80 proc.;

2018 m. - 5 proc.;

2019 m. per keturis mėnesius  - 0,99 proc. nuo tų kiekių, kuriems ieškovė turi užtikrinti rezervinę galią.   

Proporcingai atsakovės suvartotiems šilumos kiekiams, kurie buvo nupirkti iš ieškovės, prašomos priteisti kompensacijos už rezervinę galią suma turi būti mažinama:

Už 2010 m. prašoma priteisti kompensacija 496 720 Eur mažintina 0,48 proc. ir sudarytų 494 335,74 Eur;

2011 m. 490 840 Eur mažintina 2,5 proc. ir sudarytų 478 569 Eur;

2012 m. 472 320 Eur mažintina 2,33 proc. ir sudarytų 461 314,94 Eur;

2013 m. 422 320 Eur mažintina 3,71 proc. ir sudarytų 406 651,93 Eur;

2014 m. 480 000 Eur mažintina 2,13 proc. ir sudarytų 469 776 Eur;

2015 m. 528 120 Eur mažintina 1,89 proc. ir sudarytų 518 138,53 Eur;

2016 m. 626 400 Eur mažintina 2,86 proc. ir sudarytų 608 484,96 Eur;

2017 m. 696 480 Eur mažintina 3,80 proc. ir sudarytų 670 013,76 Eur;

2018 m. 692 360 Eur mažintina 5 proc. ir sudarytų 657 742 Eur;

2019 m. 1-5 mėnesiai 268 880 Eur mažintina 0,99 proc. ir sudarytų 266 218,09 Eur.  

Iš viso kompensacija pagal ieškovės paskaičiavimą atėmus atsakovės faktiškai suvartotus ir apmokėtus šilumos kiekius, sudarytų 5 031 244,95 Eur.

Kaip jau minėta, kompensacija yra paskaičiuota taikant koeficientą, lygų vienetui, nors ankstesniuose paskaičiavimuose ieškovė skaičiavo mažesnes sumas. Taip pat teismas įvertina, kad atsakovės teigimu, jos išleidžiama suma šildymui per metus sudaro apie 1,2 milijono eurų, Metodika leidžia šalims susitarti dėl kompensacijos už rezervinę galią dydžio, tačiau šalys nesusitaria, todėl teismas nustato protingumo kriterijų atitinkančią kompensacijos kainą atitinkamai sumažindamas ją per pusę, kitaip tariant, pritaiko koeficientą 0,5. Priteistina kompensacija sudarytų 2 515 622,48 Eur (5 031 244,95 Eur padauginta iš 0,5).

Teismas sprendžia, kad atsakovei ŠŪĮ 17 straipsnio pagrindu atsirado prievolė mokėti kompensaciją už rezervinės šilumos energijos galios palaikymą. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 str.). Atsakovė nurodė, to neginčijo ir ieškovė, kad ieškovės sąnaudas, reikalingas šilumos rezervinei galiai apmokėti iki šiol yra faktiškai apmokėję visi kiti šilumos vartotojai, todėl ieškovė neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Teismas sutinka, kad iki šiol ieškovė savo sąnaudas yra pasidengusi iš kitų vartotojų sumokėtos kainos už šilumos energiją, tačiau vien tai savaime neatleidžia atsakovės nuo ŠŪĮ 17 str. nustatytos prievolės ir jos pačios 2005 m. sudarytos sutarties apmokėti už rezervinę šilumos galią vykdymo. Pagal Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo bei Šilumos kainų nustatymo metodikos patvirtintą vartotojų teisių apsaugos ir gynimo mechanizmą, ieškovė, gavusi papildomas pajamas, pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Metodikos 118 punktą yra įpareigota šias pajamas deklaruoti VERT tvirtinant naujas bazines šilumos kainų dedamąsias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016). Kitaip tariant, šilumos tiekėjo veiklai yra nustatytas mechanizmas, kuris leidžia tiek sąnaudas, tiek gautas papildomas pajamas (pvz., priteistas ir gautas sumas) įtraukti skaičiuojant naujo laikotarpio šilumos kainas. Šis šilumos tiekimo teisiniuose santykiuose nustatytas kainų nustatymo ir vartotojų teisių gynimo mechanizmas neleistų ieškinio patenkinimo atveju ieškovei nepagrįstai praturtėti vartotojų sąskaita, nes Energetikos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencija užtikrinti energijos ir (ar) energijos išteklių vartotojų teisių apsaugą, nagrinėti vartotojų skundus ir atlikti kitas jai pavestas funkcijas vartotojų teisių apsaugos srityje. Todėl prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, kad ieškinys pareikštas viešajam interesui ginti, netenkintinas.

Ieškovė

Reikalavimas priteisti 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas ( CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 Ieškinys yra tenkinamas 48,34 proc. (ieškiniu prašyta priteisti 5 204 131,21 Eur kompensaciją, priteisiama 2 515 622,48 Eur).

Ieškovės

Atsakovės

        Valstybės turėtos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą yra mažesnės negu minimalus priteistinas dydis, todėl nepriteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).

       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270-272 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei AB „Kauno energija“, įm.k. 235014830, iš atsakovės VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos, įm.k. 135163499, 2 515 622,48 Eur (du milijonus penkis šimtus penkiolika tūkstančių šešis šimtus dvidešimt du eurus ir 48 ct) kompensacijos už rezervinę galią, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3534 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Teisėja Diana Labokaitė