Civilinė byla Nr. e2-534-381/2018

   Teisminio proceso numeris Nr. 2-55-3-01188-2016-2

   Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Q. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „NZRM“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „NZRM“ (toliau – BUAB „NZRM“ arba atsakovė) iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta mažoji bendrija „Aministra“ (toliau – MB „Aministra“ arba bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 26 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patvirtintas BUAB „NZRM“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.
3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi nutarta BUAB „NZRM“ taikyti supaprastintą bankroto procesą, pavesti bankrutuojančios įmonės bankroto administratorei atlikti Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) 131 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus veiksmus. Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su kreditorės UAB „Arijus“ atskiruoju skundu, pasinaikino 2016 m. spalio 27 d. nutartį, kuria BUAB „NZRM“ taikytas supaprastintas bankroto procesas.
4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. lapkričio 23 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. nutartimis patikslintas BUAB „NZRM“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.
5. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartimi MB „Aministra“ atstatydinta iš bankrutavusios UAB „NZRM“ administratorės pareigų, nauju bankroto administratoriumi paskirtas D. J.. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 4 d.
6. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi BUAB „NZRM“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
7. Kreditorė UAB „Arijus“ pateikė teismui pareiškimą pripažinti UAB „NZRM“ bankrotą tyčiniu.
8. Kreditorė UAB „Arijus“ pareiškime nurodė, kad UAB „NZRM“ veikla ir turtas buvo perkelti į UAB „Buleksa“. Į šią įmonę perėjo dirbti UAB „NZRM“ darbuotojai ir (arba) vadovai bei (arba) su jais susiję asmenys (akcininkai), be to, ši įmonė buvo įsteigta tuo pačiu adresu ir tai pačiai veiklai vykdyti. 2014-2015 m. UAB „Buleksa“ gavo itin dideles pajamas (dėl ko 9 mėnesiams buvo registruota PVM mokėtoju), o UAB „NZRM“ priešingai – buvo išregistruota iš PVM mokesčių mokėtojų. UAB „Arijus“ 2014 m. suteikė UAB „NZRM“ krovinių ekspedijavimo paslaugų už daugiau kaip 104 563,31 Eur, tačiau UAB „NZRM“ ne tik galimai neapskaitė gautų pajamų už parduotą produkciją, tačiau ir nepateikė VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės duomenų už 2015 m., tokiu būdu nuslėpdama tikrąjį įmonės turtą bei sąmoningai nuo 2014 m. gegužės mėnesio vesdama UAB „NZRM“ prie bankroto. Abiejų įmonių vadovas ir akcininkas yra tas pats asmuo (atsakovas J. Q.), 2014 m. gegužės 20 d. UAB „Buleksa“ buvo įsteigta adresu Laisvės pr. 77 C, Vilnius, o 2014 m. rugpjūčio 5 d. šiuo adresu buvo įregistruota ir UAB „NZRM“ buveinė, įmonių veikla yra analogiška – medienos, statybinių ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, abi įsteigtos kaip nefinansinės įmonės, kontroliuojamos užsienio subjektų.
9. 2014 m. rugsėjo 3 d. duomenimis, UAB „NZRM“ turtas sudarė 3 863 391 Lt (1 118 915,37 Eur), iš kurių daugiau kaip 2 350 010 Lt (680 609,94 Eur) sudarė vien tik per vienerius metus gautinos pajamos, o 735 119 Lt (212 905,18 Eur) sudarė pinigai, tačiau įregistravus buveinę tuo pačiu adresu kaip UAB „Buleksa“, UAB „NZRM“ po vienerių metų išregistruota iš PVM mokėtojų (2015 m. rugsėjo 30 d.), o UAB „Buleksa“ įregistruota PVM mokėtoju (įregistruota 2015 m. kovo 31 d., išregistruota 2015 m. lapkričio 4 d.). Tokiu būdu UAB „NZRM“ vadovas ir akcininkai sąmoningai 2014-2016 m. valdė įmonę tokiu būdu, kad per kitą tų pačių vadovo ir akcininkų įsteigtą ir valdomą UAB „Buleksa“ būtų perimtas visas UAB „NZRM“ turtas, tame tarpe, įmonė privesta prie bankroto, patenkinant kitų kreditorių reikalavimus, paliekant neįmanomu kreditoriaus reikalavimų įvykdymą (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).
10. UAB „NZRM“ vadovas ir (ar) kiti asmenys pagal kompetenciją, be kita ko, laiku neinicijavo įmonei bankroto bylos iškėlimo, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio nutraukė veiklą, atleido darbuotojus, veikė priešingai įmonės ir kreditorės UAB „Arijus“ (ir kitų kreditorių) interesams, tenkino pasirinktinus kreditorių reikalavimus, nevykdė pareigos laiku ir tinkamai pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
11. Remiantis objektyviais duomenimis, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai: 1) po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-281-798/2016 priėmimo, kuria UAB „Arijus“ kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas ir tapo vykdytinu, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų pardavimu ir (arba) perdavimu, t. y. 2016 m. balandžio 28 d. perleistos UAB „NZRM“ akcijos (įregistruota 2016 m. gegužės 3 d.); 2) UAB „NZRM“ vadovas ir (ar) akcininkai, kiti susiję asmenys, galimai piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis, sistemingai siekė išvengti įsipareigojimų kreditoriui UAB „Arijus“ įvykdymo ir nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio didino kreditorinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Kreditorei UAB „A. F.“ 2016 m. vasario 19 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 188,98 Eur skolos, tačiau neaišku, ar UAB „NZRM“ (ar kiti su juo susiję asmenys), pažeidžiant kreditorių eilę, patenkino šios kreditorės reikalavimą ar per klaidą ši kreditorė nebuvo įtraukta į kreditorių eilę; 3) UAB „NZRM“ galimai pažeidžiant kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, patenkino visų, išskyrus UAB „Arijus“, reikalavimus, ir sąmoningai sudarė kitus sandorius dėl įmonės turto pardavimo ir/ar perdavimo.
12. AB SEB banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad UAB „NZRM“ prie bankroto privesta tyčia, o įmonės turtas pasisavintas/išvaistytas įmonės vadovo/akcininko J. Q. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-52112-937/2014 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – UAB „Arijus“ reikalavimams užtikrinti areštuotas UAB „NZRM“ turtas 361 037,75 Lt (104 563,76 Eur) sumai. Nepaisant to, atsakovės vadovas nuo 2014 m. gruodžio mėnesio įsigydavo prabangias prekes, išsimokėdavo sau ir įmonės darbuotojams padidintus atlyginimus, pervedinėjo lėšas į užsienio bankus. 2014 m. lapkričio 29 d. UAB „NZRM“ sąskaitoje buvo 112 904,4 Lt (32 699,37 Eur), o iki 2015 m. sausio 1 d. papildomos įplaukos siekė 333 119,96 Lt (96 478,21 Eur). Minėtuose išrašuose nėra jokių duomenų apie gautas pajamas/atsiskaitymus iš asmenų, kuriems kreditorius pristatė krovinius (medieną), kas patvirtina, jog UAB „NZRM“ galimai turi ir daugiau banko sąskaitų.

13. A. J. Q. atsiliepime į kreditorės UAB „Arijus“ pareiškimą pripažinti UAB „NZRM“ bankrotą tyčiniu, prašė pareiškimą atmesti.
14. A. J. Q. atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto aplinkybių, tuo labiau neegzistuoja priežastinis ryšys tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir įmonės nemokumo būklės. UAB „Arijus“ 2014 m. gruodžio 19 d. pateikus Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą išduoti teismo įsakymą UAB „NZRM“ atžvilgiu dėl 104 563,76 Eur dydžio skolos priteisimo bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2014 m. gruodžio 23 d. teismas išdavė kreditorei teismo įsakymą bei priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones – UAB „NZRM“ turto areštą. Kreditorės pasirinktas antstolis nustatė UAB „NZRM“ turtą bei areštavo pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose, o jokio kito turto, išskyrus pinigines lėšas, UAB „NZRM“ neturėjo ir atitinkamai antstolis jo nenustatė. Taigi visas UAB „NZRM“ turtas buvo areštuotas, todėl negalėjo būti perkeltas į UAB „Buleksa“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1400-302/2015).
15. UAB „Buleksa“ buvo įregistruota 2014 m. gegužės 20 d., vykdė atskirą veiklą, jos finansinė padėtis tuo metu buvo gera ir jokio ginčo tarp UAB „NZRM“ ir UAB „Arijus“ dėl tuo metu buvusio apmokėjimo už paslaugas nebuvo kilę. UAB „Arijus“ prašymu pritaikius UAB „NZRM“ laikinąsias apsaugos priemones bei areštavus visas įmonės pinigines lėšas, UAB „NZRM“ faktiškai neteko galimybių toliau vykdyti veiklą, todėl siekiant išvengti kitų kreditorinių reikalavimų atsiradimo ir didėjimo, UAB „NZRM“ veikla galiausiai buvo nutraukta. Savo ruožtu UAB „Buleksa“ veikla 2015 metais taip pat buvo nutraukta, todėl negali būti laikoma, kad UAB „NZRM“ veikla buvo perkelta į UAB „Buleksa“.
16. UAB „NZRM“ iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sudariusi medienos pirkimo-pardavimo sutartis su miškų urėdijomis (Šiaulių, Kuršėnų, Telšių, Rietavo, Mažeikių, Tauragės, Tytuvėnų, Tauragės, Radviliškio, Kaišiadorių, Ukmergės, Kretingos ir Dubravos), pagal kurias UAB „NZRM“ buvo įsipareigojusi nupirkti nustatytą kiekį medienos. Pagal šių sutarčių sąlygas tuo atveju, jeigu UAB „NZRM“ nustatyto medienos kiekio nebūtų įsigijusi, UAB „NZRM“ būtų taikoma 10 proc. neįvykdytos sandorio dalies vertės dydžio bauda, o bendra baudų suma pagal visas sudarytas sutartis siektų 28 720 Eur. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir UAB „NZRM“ nebeturint galimybių įvykdyti su miško urėdijomis sudarytų sutarčių, siekiant išvengti sutartyse su miško urėdijomis įtvirtintų baudų taikymo, sutartys su Kaišiadorių ir Dubravos miškų urėdijomis faktiškai buvo perleistos UAB „Elucida“, kuri nėra susijusi su atsakove. Tuo tarpu dėl įsipareigojimų pagal likusias sutartis perėmimo UAB „NZRM“ taip pat derėjosi su kitais subjektais, tačiau susitarti nepavyko. Nepavykus susitarti dėl įsipareigojimų pagal minėtas sutartis perkėlimo, UAB „NZRM“ finansinius įsipareigojimus miškų urėdijoms įvykdė (nupirko nustatytą medienos kiekį) UAB „Buleksa“. Tokiu būdu buvo išvengta baudų UAB „NZRM“ atžvilgiu taikymo.
17. Nutraukus UAB „NZRM“ veiklą, įmonės darbuotojai į UAB „Buleksa“ dirbti neperėjo, atsakovas J. Q. įmonės vadovu ir dalyviu buvo nuo jos įsteigimo.
18. Nepagrįsti kreditorės argumentai, kad UAB „NZRM“ vadovas laiku neinicijavo UAB „NZRM“ bankroto bylos. A. J. Q. kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą, kuomet UAB „NZRM“ nebeliko daugiau galimybių spręsti tarp UAB „NZRM“ ir UAB „Arijus“ kilusio ginčo dėl apmokėjimo už paslaugas. Ginčas tarp UAB „NZRM“ ir UAB „Arijus“ buvo sprendžiamas teismine tvarka – Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu UAB „Arijus“ ieškinį tenkino. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs UAB „NZRM“ apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi UAB „NZRM“ apeliacinį skundą iš esmės atmetė. UAB „NZRM“ nesutinkant su skolos priteisimu UAB „Arijus“ naudai, buvo nuspręsta neteikti pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „NZRM“ iškėlimo bei kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, t. y. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „NZRM“ nuspręsta teikti tik tada, jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtų UAB „NZRM“ nepalankų sprendimą arba atsisakytų priimti kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016 m. liepos 18 d. atsisakius priimti UAB „NZRM“ kasacinį skundą, atsakovas J. Q. nedelsdamas (2016 m. liepos 21 d.) kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti UAB „NZRM“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas atsakovo J. Q. pareiškimą priėmė bei sujungė su UAB „NZRM“ jau nagrinėjama bankroto byla, iškelta pagal UAB „Arijus“ pareiškimą.
19. Priešingai nei teigiama kreditorės UAB „Arijus“ pareiškime, iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovas, nors ir nežymiai praleisdamas bankroto administratoriaus nustatytą terminą, perdavė bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus. Nustatytas dokumentų pateikimo terminas nežymiai buvo praleistas, kadangi atsakovas gyvena K. L. Respublikoje ir ši aplinkybė atsakovui apsunkino operatyvų UAB „NZRM“ dokumentų surinkimą ir pateikimą bankroto administratoriui.
20. UAB „NZRM“ nesudarė jokių įmonei nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių bei nepriėmė jokių kitų nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sprendimų. UAB „NZRM“ turto atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų areštą, įmonė faktiškai nebeturėjo galimybių vykdyti veiklos ir gauti pajamų, todėl siekiant nemažinti įmonės turto, o kartu ir nedidinti finansinių įsipareigojimų darbuotojams, darbo sutartys su įmonės darbuotojais buvo nutrauktos. Tuo atveju, jeigu darbo sutartys su įmonės darbuotojais būtų nenutrauktos, įmonės turtas būtų sumažėjęs dar labiau, o kartu būtų atsiradę neįvykdomi įsipareigojimai darbuotojams.
21. 2016 m. balandžio 28 d. įvykęs UAB „NZRM“ akcijų perleidimas negalėjo daryti įmonei jokios neigiamos įtakos, kadangi juridinio asmens ir jo dalyvių turtas yra atskiras: akcijos yra juridinio asmens dalyvio turtas, o ne juridinio asmens turtas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.50 straipsnio 1, 2 dalys).
22. Nepagrįsti kreditorės UAB „Arijus“ argumentai, kad UAB „NZRM“, nesutikdama su UAB „Arijus“ pareikštu reikalavimu dėl 104 563,76 Eur sumos priteisimo ir ginčydama priimtus teismų sprendimus, neva tokiais veiksmais siekė užvilkinti šios kreditorės reikalavimo tenkinimą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, todėl UAB „NZRM“ turėjo teisę kreiptis teisminės gynybos ir tokie jos veiksmai negali būti vertinami, kaip siekis nesąžiningai išvengti kreditoriaus reikalavimų patenkinimo.
23. UAB „NZRM“ nepažeidė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, kadangi įmonė netenkino kitų kreditorių, išskyrus įmonės darbuotojų, finansinių reikalavimų. Be to, remiantis Lietuvos teismų praktika nagrinėjamu atveju UAB „NZRM“ netgi turėjo teisę atsiskaitinėti su kitais kreditoriais, kadangi kreditorės UAB „Arijus“ reikalavimas buvo ginčijamas ir nebuvo galutinai patvirtintas.

24. UAB „NZRM“ bankroto administratorė MB „Aministra“ atsiliepime, kurį pateikė iki jos atstatydinimo iš įmonės bankroto administratorės pareigų, nurodė, kad įmonės bankrotas nėra tyčinis. 2014 m. gruodžio 23 d. UAB „NZRM“ turtui buvo pritaikytas areštas, todėl turtas negalėjo būti perkeltas į UAB „Buleksa“. UAB „NZRM“ vadovas pats pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Iki tokio pareiškimo pateikimo vyko teisminiai ginčai su UAB „Arijus“. Įmonės veiklos dokumentai nors ir pavėluotai, tačiau administratorei buvo perduoti, o patikrinus dokumentus – tyčinio bankroto požymių nenustatyta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

25. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi pripažino UAB „NZRM“ bankrotą tyčiniu.
26. Teismas, remdamasis bylos, teismų informacinės sistemos LITEKO ir viešų registrų duomenimis, nustatė:
1. UAB „NZRM“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. rugpjūčio 17 d., įmonės įstatinis kapitalas – 2 986,20 Eur, įmonės vadovu ir akcininku nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. paskirtas atsakovas J. Q.
2. Remiantis UAB „NZRM“ 2014 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė turėjo 581 382,36 Eur turto, iš jo ilgalaikis turtas – 13 881,20 Eur, trumpalaikis turtas – 567 501,16 Eur (129,75 Eur – per vienerius metus gautinos sumos, 245 167,69 Eur – pinigai ir jų ekvivalentai), skolos (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) sudarė iš viso 288 846,73 Eur sumą, mokėtiną per vienerius metus; pardavimo pajamos siekė 6 238 642,55 Eur, pelnas – 29 628,13 Eur.
3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. nutartimi UAB „NZRM“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė MB „Aministra“, kuri 2017 m. kovo 24 d. nutartimi buvo atstatydinta, paskiriant bankroto administratoriumi D. J..
4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patvirtintas UAB „NZRM“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 123 778,78 Eur sumai, kuris buvo tikslinamas 2016 m. lapkričio 4 d., 2016 m. lapkričio 23 d., 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. gegužės 4 d. nutartimis. Remiantis paskutine teismo nutartimi, kreditorių patvirtinti finansiniai reikalavimai viso sudaro 129 396,14 Eur.
27. Teismas nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo dėl vadovų tyčinių veiksmų. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016).
28. Ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
29. Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo laiku (ne)inicijuoto bankroto proceso, nurodė, kad tiek pagal ankstesnės, tiek pagal šiuo metu galiojančios ĮBĮ redakcijos normų nuostatas, įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki. Teismas, remdamasis įmonės 2014 m. balanso duomenimis, nustatė, kad įmonė jau 2014 m. turėjo rimtų finansinių sunkumų, dėl ko tikėtina buvo nemoki, kadangi įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės. Teismas sprendė, kad šią aplinkybę taip pat patvirtina byloje esantis 2014 m. rugsėjo 30 d. įmonės buhalterės pasirašytas balansas, iš kurio turinio matyti, kad jau 2014 m. rugsėjo 30 d. įmonės ilgalaikis turtas - tik 89 350 Lt (25 877,55 Eur), pagrindinę įmonės turto dalį sudarė per vienerius metus gautinos sumos – 2 350 010 Lt (680 609,94 Eur), o savo ruožtu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 419 078 Lt (700 613,42 Eur).
30. Teismas nustatė, kad byloje pateikti 2015-2016 m. UAB „NZRM“ balansai bei pelno (nuostolių) ataskaitos yra pasirašyti tik paties atsakovo, VĮ Registrų centrui jie pateikti nebuvo. Bankroto administratoriaus teigimu, debitorių sąrašas ir skolų sumos nėra nurodytos 2015 m. UAB „NZRM“ balanse. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl šiuose dokumentuose pateiktų duomenų patikimumo bei teisingumo. Byloje pateiktus atsakovo patikslintus UAB „NZRM“ finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015-2016 m. teismas taip pat vertino kaip keliančius abejones dėl juose esančių duomenų tikslumo, kadangi jie yra parengti paties atsakovo, pateikti tik šios bylos nagrinėjimo metu, remiantis tik paties atsakovo turimais dokumentais, kurie dėl nežinomų priežasčių bankroto administratoriui laiku nebuvo pateikti.
31. Aplinkybę, kad teismuose nuo 2014 m. gruodžio 19 d. tarp atsakovo ir pareiškėjos UAB „Arijus“ vyko teisminis ginčas dėl 104 563,76 Eur skolos priteisimo, dėl ko atsakovas galimai delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, teismas laikė kaip nepateisinančia šios pareigos nevykdymo, kadangi apie blogą įmonės finansinę būklę atsakovui buvo žinoma ir negalėjo būti nežinoma tiek iki ginčo tarp UAB „NZRM“ ir kreditorės UAB „Arijus“ dėl skolos priteisimo atsiradimo, tiek ir viso šio ginčo nagrinėjimo teismuose metu.
32. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „NZRM“ pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB „NZRM“ iškėlimo pateikė tik 2016 m. liepos 21 d., kai dėl šios įmonės bankroto bylos iškėlimo į teismą jau buvo kreipusis pareiškėja UAB „Arijus“, be to jau ilgą laiką faktiškai įmonei nevykdant jokios veiklos, atleidus visus įmonės darbuotojus bei perleidus UAB „NZRM“ akcijas, padarė išvadą, jog toks atsakovo neveikimas vertintinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.
33. Teismas, pasisakydamas dėl sąmoningo įmonės dokumentų neperdavimo (slėpimo, praradimo), kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančio kriterijaus, nurodė, kad būtent atsakovui J. Q. tenka pareiga užtikrinti tinkamą UAB „NZRM“ dokumentų išsaugojimą, todėl atsakovui pavedus šią pareigą vykdyti trečiajam asmeniui, kuris šią pareigą galimai vykdė netinkamai, pastarasis, kaip įmonės vadovas, tokiu atveju savaime nėra atleidžiamas nuo pareigos saugoti tinkamai įmonės dokumentus vykdymo, trečiojo asmens netinkamas pareigos saugoti dokumentus vykdymas neeliminuoja atsakovo pareigos saugoti įmonės dokumentus vykdymo.
34. Teismas, remdamasis bankroto administratoriaus 2017 m. gegužės 25 d. paaiškinimais, nustatė, kad bankroto administratoriui buvo perduota tik dalis įmonės dokumentų, dėl ko nebuvo galimybės nustatyti tikrąsias turto sumažėjimo priežastis, taip pat tikrąsias skolas tiekėjams.
35. Teismas, remdamasis bankroto administratorius atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad pagal įmonės, vedusios įmonės apskaitos žiniaraštį „Klientų būklė“, sudarytą debitorių sąrašą, visos įmonės skolos yra susidariusios 2015 m. bei sudarytame 2015 m. balanse neatsispindi. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui buvo teikiami UAB „NZRM“ patikslinti pagal pateiktus teismui dokumentus įmonės finansiniai apskaitos dokumentai. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia manyti, jog įmonės finansiniai apskaitos dokumentai buvo tvarkomi netinkamai, šiuose dokumentuose neatsispindėjo tikroji įmonės finansinė padėtis.
36. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas J. Q. teismui pateikė dalį įmonės dokumentų, kurie bankroto administratoriui išvis nebuvo perduoti ir pastarajam net nebuvo žinoma apie šių dokumentų buvimą. 2017 m. vasario 17 d. atsiliepime atsakovas J. Q. nurodė, kad sutartys su miško urėdijomis, išskyrus sutartį su Telšių miškų urėdija, nebuvo išsaugotos, nors tuo tarpu teikiant Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą civilinėje byloje Nr. L2-52112-937/2017 dėl UAB „NZRM“ nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kartu pateikė ir šias, atsakovo teigimu, neišsaugotas sutartis su miškų urėdijomis.
37. Visas nurodytas aplinkybes teismas vertino, kaip liudijančias, kad įmonės dokumentai nebuvo tinkamai tvarkomi, laikomi bei saugomi, o teismui bei bankroto administratoriui pateikiamos tik tam tikros įmonės dokumentų dalys, kas leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovo žinioje yra ir kitų bankroto administratoriui neperduotų dokumentų, o jų (ne)pateikimas teismui bei bankroto administratoriui galimai sąlygotas ne tik tam tikrų dokumentų faktiniu nebuvimu (praradimu), bet ir sąmoningais paties atsakovo neteisėtais veiksmais, t. y. sąmoningu nepateikimu dokumentų, kurie yra atsakovo žinioje. Teismas vertino, kad tokiais atsakovo veiksmais (tam tikrų dokumentų praradimas, turimų dokumentų dalies nepateikimas) siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis bei įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį.
38. Teismas, pasisakydamas dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonės sandorių, nustatė, kad per 2014-2015 m. atsakovo išlaidos sudarė net 11 456 Eur sumą, į kurią įeina įvairaus pobūdžio išlaidos (dienpinigiai, svečių maitinimas, taksi paslaugos, suvenyrai, rūbai, apsipirkimai parduotuvėse). Teismas, remdamasis byloje esančiu UAB „NZRM“ banko išrašu už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., nustatė, kad lėšos nuo sąskaitos buvo nurašomos be kita ko atsiskaitant parduotuvėse Sportland (Vilnius), Bags&More (Vilnius), Marks&Spencer (Vilnius), E. A. (Vilnius), Prada (Vilnius). Teismas pažymėjo, kad UAB „NZRM“ pagrindinė veikla – medienos, statybinių ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba. Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad aukščiau nurodytose parduotuvėse įsigytos prekės buvo skirtos būtent įmonei reprezentuoti, buvo naudojamos pajamoms uždirbti ar kitokiai ekonominiai naudai gauti. Be kita ko, atsakovas taip pat nenurodė, kaip minėtos prekės ar paslaugos reprezentavo UAB „NZRM“. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad išlaidos minėtose parduotuvėse buvo skirtos paties atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti, kas ne tik prieštarauja UAB „NZRM“ veiklos tikslams, bet ir pažeidžia turto atskirumo principą. Remiantis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad tokio pobūdžio sandoriai UAB „NZRM“ nenaudingi bei nuostolingi, kas sudaro pagrindą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio konstatavimui.
39. Teismas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenimis už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d., nustatė, kad 2015 m. atsakovas išmokėdavo sau vidutiniškai apie 2 142,23 Eur/mėn. dydžio atlyginimą, t. y. jau iš esmės tuo laikotarpiu, kai UAB „NZRM“ dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nutraukė veiklą bei negalėjo gauti jokių pajamų, be to net penkis kartus didesnį, nei atsakovo atlyginimas buvo 2013-2014 m. Teismas sprendė, kad atsakovas, išmokėdamas sau 2015 m. žymiai didesnį atlyginimą nei jis buvo iki laikinųjų apsaugos priemonių UAB „NZRM“ turto atžvilgiu taikymo, bei nepateikdamas duomenų, patvirtinančių galimai padidėjusį jo darbo krūvį 2015 m., siekė tokiu būdu išimti iš savo vadovaujamos įmonės kuo didesnę pinigų sumą. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio padidinimas buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei sprendimas, įmonės vadovui turėjo būti žinoma, jog dėl šio sprendimo įmonės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą bus apribotos, nes įmonės turtas akivaizdžiai sumažės, dėl ko tokie atsakovo veiksmai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose apibrėžtus tyčinio bankroto požymius.
40. Teismas aplinkybę, kad 2016 m. balandžio 28 d. buvo perleistos UAB „NZRM“ akcijos, vertino kaip savaime nesudarančia pagrindo konstatuoti, jog šis sandoris įmonei buvo nenaudingas ar nuostolingas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų dėl UAB „NZRM“ akcijas įsigijusio asmens galimo nepatikimumo, šio asmens teisių bei pareigų po šios sutarties sudarymo netinkamo vykdymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sudarius akcijų perleidimo sutartį, UAB „NZRM“ turtinė padėtis galimai pablogėjo ar tokiu būdu galimai buvo siekiama kitokio tikslo.
41. Teismas, pasisakydamas dėl išieškojimo nukreipimo į įmonės turtą negalimumo, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. vasario 27 d. UAB „NZRM“ pervedė tam tikras pinigų sumas ne tik UAB „Buleksa“, bet ir įmonėms Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, Gluchov, High hope. Bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad iš įmonės sąskaitų Kinijos banke po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pervesta 296 458 JAV dolerių ir 503 593 Eur, iš kurių 106 800 Eur pervesta UAB „Buleksa“. Remiantis nurodytais faktais teismas konstatavo, kad Kinijoje įmonės sąskaitose buvo didelės pinigų sumos, kuriomis atsakovas galėjo disponuoti, kadangi vykdė atsiskaitymus su tam tikromis įmonėmis bei atmetė atsakovo argumentus, kad UAB „NZRM“ turto atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei areštavus visas pinigines lėšas įmonė nutraukė veiklą, negalėjo gauti pajamų bei vykdyti jokios kitos veiklos.
42. Teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „NZRM“ perkėlimo į kitą įmonę, nustatė, kad UAB „NZRM“ įsteigta 2011 m. rugpjūčio 17 d., įmonės akcininku bei vadovu esant atsakovui, o UAB „Buleksa“ įsteigta 2014 m. gegužės 20 d., įmonės akcininku bei vadovu taip pat esant atsakovui. Šių įmonių veiklos sritis vienoda – prekyba mediena. Šių įmonių buveinės įregistruotos tuo pačiu adresu – Laisvės pr. 77C, Vilnius. UAB „NZRM“ įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju 2012 m. lapkričio 14 d., išregistruota – 2015 m. rugsėjo 30 d.; UAB „Buleksa“ įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju 2015 m. kovo 31 d., išregistruota – 2015 m. lapkričio 4 d.
43. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikta 2015 m. sausio 12 d. UAB „NZRM“ ir UAB „Buleksa“ sudaryta sutartis Nr. BN20150112, pasirašyta paties atsakovo, pagal kurią UAB „Buleksa“ sutiko pirkti iš Lietuvos generalinės miškų urėdijos nenupirktą kiekį medienos pagal 2015 metų pusmečio sutartis. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši sutartis bankroto administratoriui taip pat nebuvo pateikta. Teismas sprendė, kad ši sutartis be kita ko patvirtina aplinkybę, kad tiek UAB „Buleksa“, tiek UAB „NZRM“ užsiėmė analogiška veikla.
44. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad UAB „NZRM“ sutarčių su miško urėdijomis vykdymas nebuvo perkeltas UAB „Buleksa“ bei UAB „Elucida“, kadangi įmonė dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo šių sutarčių pati įvykdyti. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas UAB „NZRM“ turtui nebuvo kliūtimi faktiškai ir realiai nusipirki medieną iš UAB „Buleksa“. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, liudija, kad UAB „NZRM“, net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, galėjo ir turėjo galimybę nupirkti medieną iš tam tikrų miškų urėdijų, išvengiant baudų taikymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nurodytų sutarčių vykdymo perkėlimas UAB „Buleksa“ bei UAB „Elucida“ nebuvo būtinas, ir priešingai negu teigia atsakovas, faktiškai buvo vykdomas ne dėl baudų mokėjimo išvengimo, o kitu tikslu.
45. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovo įmonė UAB „Buleksa“ yra pervedusi 106 800 Eur sumą. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Byloje yra UAB „NZRM“ pateiktos sąskaitos (2015 m. sausio 5 d., 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. vasario 12 d.), kurių pagrindu buvo pervedamos piniginės lėšos UAB „Buleksa“. Šios sąskaitos buvo išrašytos UAB „NZRM“ už medienos pirkimą (pardavėjas UAB „Buleksa“, pirkėjas - UAB „NZRM“), viso 106 800 Eur sumai. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog pagal šias sąskaitas pirkta mediena faktiškai buvo perduota UAB „NZRM“. UAB „NZRM“ faktiškai turėjo galimybę pirkti medieną iš miškų urėdijų, tačiau nusprendė medieną nupirkti iš UAB „Buleksa“.
46. Teismas, įvertinęs nagrinėjamą situaciją, kad UAB „NZRM“ turto atžvilgiu aukščiau minėtų sąskaitų išrašymo bei sutarties sudarymo laikotarpiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, UAB „NZRM“ bei UAB „Buleksa“ buvo abi atsakovui priklausančios bei atsakovo vadovaujamos įmonės, sprendė, kad kyla pagrįstų abejonių tiek dėl UAB „Buleksa“ išrašytų sąskaitų, tiek dėl UAB „NZRM“ bei UAB „Buleksa“ sudarytos 2015 m. sausio 12 d. sutarties tikrumo.
47. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad būtinumo UAB „NZRM“ ir UAB „Buleksa“ sudaryti 2015 m. sausio 12 d. sutartį iš esmės nebuvo, norint įsigyti medieną, pirkti ją galima buvo iš miško urėdijų, bet ne iš UAB „Buleksa“, padarė išvadą, kad atsakovė UAB „NZRM“ pinigines lėšas pervedė UAB „Buleksa“ sąmoningai siekdama sumažinti UAB „NZRM“ turimo turto vertę bei atitinkamai padidinti kitos įmonės turtą, o UAB „NZRM“ sutarčių su miško urėdijomis vykdymo perleidimas UAB „Buleksa“ buvo sąlygotas tikslu perkelti UAB „NZRM“ nebaigtas vykdyti sutartis, kas akivaizdžiai patvirtina, jog egzistuoja viena iš tyčinio bankroto prezumpcijų, įtvirtinta ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.
48. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 13 d. UAB „NZRM“ dirbo 8 asmenys. Tuo tarpu UAB „Buleksa“ jokių darbuotojų, išskyrus patį atsakovą, nebuvo. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 4 d. Juridinių asmenų registro išraše UAB „Buleksa“ kontaktinėje informacijoje nurodytas elektroninio pašto adresas – rita@nzrm.lt. Pagal bylos medžiagą, elektroninio pašto adresas rita@nzrm.lt. priklausė UAB „NZRM“ darbuotojai R. R., kuri tą patį elektroninį pašto adresą nurodo ir UAB „NZRM“ dokumentuose. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kad abi įmonės veikė tuo pačiu adresu, užsiėmė ta pačia veikla, buvo valdomos vieno ir to paties asmens, priklausė vienam asmeniui, taip pat atsižvelgęs į tai, kad vienoje iš šių įmonių nebuvo jokių darbuotojų, išskyrus atsakovą, sprendė, kad faktiškai UAB „Buleksa“ darbo funkcijas vykdė UAB „NZRM“ darbuotojai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kita tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui būtina aplinkybė - darbuotojai ir vadovas faktiškai dirbo ir kitoje įmonėje – UAB „Buleksa“, į kurią ir buvo siekiama perkelti turimą UAB „NZRM“ turtą.
49. Teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis apskaitą tvarkiusios įmonės atsiųstu apskaitos žiniaraščiu „Klientų būklė“, vienas iš UAB „NZRM“ kreditorių su 97 361,93 Eur dydžio reikalavimu yra UAB „Buleksa“. UAB „Buleksa“ reikalavimas yra didžiausias iš visų bankroto administratoriaus tuo metu nustatytų kitų įmonės kreditorių reikalavimų. Ši 97 361,93 Eur suma nėra tapati UAB „Buleksa“ pervestai pagal tam tikras sąskaitas sumai (106 800 Eur), dėl ko abejotina, ar šie du UAB „Buleksa“ reikalavimai yra tapatūs, atsiradę tų pačių teisinių santykių pagrindu. Įvertinęs tai, kad duomenys apie UAB „Buleksa“ įvykdytus mokėjimus buvo pateikti tik teismui, nei bankroto administratoriui, nei apskaitą tvarkiusiai įmonei tokie duomenys nebuvo pateikti, teismas konstatavo, kad tarp UAB „Buleksa“  ir UAB „NZRM“ dar iki 2015 metų vyko tam tikri atsiskaitymai, galimai siekiant sumažinti  UAB „NZRM“ turimą turtą, jį perkeliant UAB „Buleksa“.
50. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2, 4-5 punktuose tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, dėl ko laikytina, kad UAB „NZRM“ prie bankroto buvo privesta tyčia, todėl yra pagrindas pripažinti UAB „NZRM“ bankrotą tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

51. Atskirajame skunde atsakovas J. Q. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį, atskirąjį skundą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, paskirti teismo ekspertizę bei ją pavesti atlikti teismo ekspertui A. M. (A. M.).
52. Atsakovo atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvusio įmonės vadovo J. Q. neveikimas laiku neinicijuojant įmonei bankroto bylos vertintinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams. Vien prievolės suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas atsakovės tyčiniam bankrotui pripažinti ir aptariama suinteresuoto asmens pareiga visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir / ar kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1403-798/2017).
2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės vadovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma sietina su įmonės nemokumu. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju ne tik kad įmonės bankrotas negalėjo būti pripažintas tyčiniu vien dėl to, kad neva laiku nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bet ir todėl, kad iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įsiteisėjimo 2016 m. balandžio 12 d. (ginčas tarp atsakovės ir kreditorės UAB „Arijus“ civilinėje byloje Nr. e2A-281798/2016), įmonė buvo moki. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įmonės finansinės padėties, vertino ne pradelstus įmonės įsipareigojimus, o visus įmonės įsipareigojimus. 2014 metais įmonė neturėjo pradelstų įsipareigojimų už 700 000 Eur (ir daugiau). Tai buvo įmonės įsipareigojimų suma, tačiau ne pradelstų įsipareigojimų. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino tik ilgalaikį įmonės turtą, tuo tarpu įmonės turto – per vienerius metus gautinos sumos dėl tam tikrų priežasčių nepriskyrė įmonės turto masei. Nagrinėjant ginčą tarp UAB „NZRM“ ir UAB „Arijus“, pastarosios reikalavimo suma negalėjo būti įskaityta į pradelstus įmonės įsipareigojimus, nes tik 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-281-798/2016, šios kreditorės reikalavimas tapo pradelstu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.
3. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės finansiniai apskaitos dokumentai buvo tvarkomi netinkamai, šiuose dokumentuose neatsispindėjo tikroji įmonės finansinė padėtis, o dalis įmonės dokumentų nėra išsaugoti dėl atitinkamai pačiam buvusiam įmonės vadovui J. Q. priskirtinos pareigos saugoti visus įmonės dokumentus netinkamo vykdymo. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nėra tyčinio bankroto požymis. Be aplinkybės, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, taip pat privalomai turi būti nustatyta, kad dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Buvęs įmonės vadovas J. Q. neneigia, kad nebuvo išsaugoti visi įmonės dokumentai fizine forma. Tačiau nepaisant to, kad dalies dokumentų fizine forma išsaugoti nepavyko, liko jų skaitmeninės kopijos. Šios kopijos buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui (VII tomas). Tuo tarpu kiti įmonės dokumentai, kadangi įmonė vykdė tarptautinę veiklą (prekybos partneriai yra Ukrainoje, K. L. Respublikoje), apskritai buvo sudaryti tik elektronine forma, t. y. šalims apsikeičiant pasirašytais sutarčių (sąskaitų – faktūrų) variantais elektroniniu paštu. Šių dokumentų kopijos (jų elektroniniai variantai) taip pat buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui (VII tomas).
4. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi bankroto administratoriaus pozicija, kad nėra galimybės nustatyti tikrąsias įmonės turto sumažėjimo priežastis (nes trūksta pirkimo-pardavimo dokumentų, turto nurašymo aktų, apyvartos žiniaraščių, sąskaitų faktūrų, o buhalterinės pažymos išvis nepateiktos) ir tikrąsias skolas tiekėjams. Savo procesiniuose dokumentuose dėl trūkstamų įmonės dokumentų nebuvimo bankroto administratorius pasisakė itin abstrakčiai, t. y. tiesiog nurodė, jog jam perdavus tik dalį įmonės dokumentų neva neįmanoma nustatyti įmonės turto sumažėjimo priežasčių (VI tomas, 143 – 151 p.). Po pastarojo bankroto administratoriaus atsiliepimo pateikimo į bylą buvo pateikti papildomi įmonės dokumentai (VII tomas), kurie fizine forma neišliko arba apskritai buvo sudaryti tik elektronine forma (t. y. pateiktos medienos pirkimo – pardavimo sutartys, sąskaitos – faktūros, buhalteriniai dokumentai, finansinės atskaitomybės dokumentai bei kiti dokumentai). Nors teismo posėdžio metu bankroto administratorius ir teigė, kad papildomai pateikti dokumentai (VII tomas) buvo analizuoti, ši analizė (paaiškinimai) jokia fizine forma į bylą nepateikta, o teismo posėdžio metu apsiribota tik bendro pobūdžio bankroto administratoriaus samprotavimais, jog dėl šių papildomų dokumentų tikrumo kyla abejonių, kadangi bankroto administratoriui neperduoti pirminiai dokumentai. Į bylą papildomai pateiktų įmonės dokumentų realumą ir tikrumą, be kita ko, patvirtina paties bankroto administratoriaus į bylą pateikti banko sąskaitų išrašai (VI tomas, 157 – 162 p.), kuriuose nurodyti mokėjimai pagal papildomai pateiktus dokumentus (VII tomas). Be to, bankroto administratorius, nors ir turėjo tokią galimybę, į bendrovės kontrahentus (kurie nurodyti papildomai pateiktuose dokumentuose (VII tomas)) nesikreipė ir netikrino informacijos, ar tikrai su įmone buvo sudarytos tokios sutartys.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo J. Q. iniciatyva parengtais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais už laikotarpį iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. 2015 m. balanse didesnė įsipareigojimų suma atsirado ne dėl tariamo lėšų pasisavinimo, o dėl ankstesnės sąskaitos neįvedimo į apskaitą (2014 metais UAB „NZRM“ atžvilgiu išrašytos ir į bylą pateiktos sąskaitos (VIII tomas, 33 – 38 p.) nebuvo įtrauktos į 2014 metų įmonės apskaitą (balansą). Per 2015 metus UAB „NZRM“ turtas sumažėjo analogiškai tiek pat, kiek ir įsipareigojimai (t. y. UAB „NZRM“ turtu buvo padengti įsipareigojimai kreditoriams), o 2016 metais UAB „NZRM“ balanse mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo iki 217 245 Eur, kadangi įtraukta kreditorei UAB „Arijus“ priteista suma (VIII tomas, 45 – 46 p.).
6. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įmonės dokumentų galima nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Esant ginčui dėl įmonės apskaitos dokumentų vertinimo, J. Q. prašė byloje skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar iš byloje esančių įmonės dokumentų galima nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad nėra pirminių įmonės dokumentų. Priešingai nei sprendė teismas, pirminiai įmonės dokumentai buvo pateikti – vieni pateikti fizine forma, neišlikusių fizine forma dokumentų buvo pateiktos skanuotos kopijos, kiti dokumentai apskritai buvo sudaryti tik elektronine forma bei buvo pateikti tokia forma.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apsipirkimai parduotuvėse Sportland, Bags&More, Marks&Spencer, E. A., Prada buvo skirti paties J. Q. asmeninių poreikių tenkinimui, o darbo užmokesčio padidinimas dideliu mastu buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei sprendimas. Pirkiniai, aukščiau išvardintose parduotuvėse, buvo skirti įmonės reprenzentavimo tikslams, kas pagal PMĮ taip pat laikoma leistinomis išlaidomis, siekiant užmegzti naujus verslo santykius tam, kad toliau būtų galima vykdyti veiklą. Įmonės veiklai tapus apribotai, sumažėjo kitų įmonės darbuotojų atliekamų darbų mastas, todėl likusių darbų mastą (krūvį) perėmė buvęs įmonės vadovas J. Q. Atitinkamai už papilomas darbo funkcijas jam buvo mokamas didesnis, nei anksčiau, darbo užmokestis.
8. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. Q. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. vasario 27 d. pervesdamas iš įmonės Kinijos banko sąskaitos bankroto administratoriaus nustatytas 296 458 JAV dolerių ir 503 593 Eur sumas, tokiu būdu siekė sumažinti įmonės turimo turto vertę, apribojant kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į šį turtą. Laikotarpiu nuo 2014 m. pabaigos iki 2015 m. pradžios teismo įvardintiems subjektams (Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, Gluchov, High hope) įmonės mokėjimai buvo atliekami pagal įmonės ir šių subjektų (kreditorių) 2013 – 2014 metais sudarytas sutartis, t. y. sutartis sudarytas ženkliai anksčiau nei: 1) buvo išrašytos UAB „Arijus“ PVM sąskaitos-faktūros, kuriomis kreditorė grindė savo reikalavimą; 2) įmonės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Iki 2016 m. balandžio 12 d. UAB „Arijus“ reikalavimas įmonės atžvilgiu buvo ginčijamas (o ne vykdytinas). Taigi iki 2016 m. balandžio 12 d. įmonės atžvilgiu negalėjo būti ir nebuvo išduotas joks vykdomasis dokumentas dėl skolos UAB „Arijus“ sumokėjimo. Tuo tarpu, visi pirmosios instancijos teismo įvardijami neva neteisėti mokėjimai buvo atlikti dar 2015 m. pradžioje. Kreditorei UAB „Arijus“ neturint reikalavimo, atitinkančio CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, šiame straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas negalėjo ir nebuvo pažeistas.
9. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei viena iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintų aplinkybių. UAB „Buleksa“ buvo įregistruota 2014 m. gegužės 20 d. Šios įmonės įkūrimo metu tarp įmonės ir UAB „Arijus“ jokio ginčo dėl apmokėjimo už paslaugas nebuvo kilę (šis ginčas kilo tik 2014 m. pabaigoje), todėl negali būti laikoma, jog UAB „Buleksa“ buvo įsteigta tam, kad įmonės veikla būtų perkelta siekiant neatsiskaityti su kreditore. Įmonė perleido UAB „Buleksa“ tik neįvykdytas sutartis, sudarytas su miškų urėdijomis. Pagal šių sutarčių sąlygas tuo atveju, jeigu įmonė nustatyto medienos kiekio nebūtų įsigijusi, įmonei būtų taikoma 10 proc. neįvykdytos sandorio dalies vertės dydžio bauda, bendra baudų suma pagal visas sudarytas sutartis siektų 28 720 Eur, todėl ir buvo pasirinkta įmonės finansinius įsipareigojimus miškų urėdijoms perleisti UAB „Elucida“ ir UAB „Buleksa“.
10. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad įmonei sumokėjus UAB „Buleksa“ 106 000 Eur, galima daryti išvadą, jog įmonė turėjo galimybę medieną iš miško urėdijų pirkti tiesiogiai. Įmonės pagal sutartis su miškų urėdijomis mokėtina suma buvo apie 287 200 Eur. Todėl įmonės 106 000 Eur mokėjimas už medieną UAB „Buleksa“, kuris beveik tris kartus mažesnis, nei pagal sutartis su miškų urėdijomis mokėtina suma, negali būti laikomas patvirtinančiu, jog pati įmonė galėjo įvykdyti įsipareigojimus miškų urėdijoms.
11. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymų nustatyta tvarka įmonės darbuotojai nebuvo įdarbinti UAB „Buleksa“, tačiau faktiškai vykdė abiejų įmonių darbo funkcijas. R. R. elektroninio pašto nurodymas UAB „Buleksa“ juridinių asmenų registro išraše buvo susijęs su vienkartinio pobūdžio pagalba J. Q. (šiam nemokant lietuvių kalbos), o ne darbinių funkcijų UAB „Buleksa“ naudai atlikimu.

53. Pareiškėja (kreditorė) UAB „Arijus“ atsiliepime į atsakovo J. Q. atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
54. Pareiškėjos (kreditorės) UAB „Arijus“ atsiliepimas į atsakovo J. Q. atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „NZRM“ jau 2014 m. turėjo rimtų finansinių sunkumų, dėl ko tikėtina buvo nemoki. Remiantis bylos duomenimis UAB „NZRM“ realiai jokios veiklos nevykdė nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio, kadangi įmonėje nebuvo nei vieno darbuotojo. Be to įmonė turėjo įsiskolinimų socialinio draudimo biudžetui.
2. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad buvęs įmonės vadovas perdavė bankroto administratoriui tik dalį įmonės dokumentų, dalis įmonės perduotų dokumentų nėra pirminiai, todėl yra pagrindas abejoti jų patikimumu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo pozicija dėl įmonės dokumentų egzistavimo nebuvo nuosekli. Atsakovo papildomai pateikti dokumentai yra pasirašyti tik UAB „NZRM“ direktoriaus, t. y. atsakovo J. Q., todėl neatitinkantys buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas 14 straipsnis, 11 straipsnis). Be to, nėra aišku, iš kokių pirminių dokumentų parengti teismui pateikti duomenys. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu buvo įpareigotas pateikti bankroto administratoriui visus UAB „NZRM“ pirminius dokumentus, tačiau jokių pirminių dokumentų taip ir nepateikė, nepašalino abejonių dėl teismui pateiktų duomenų autentiškumo.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Atsakovas, tvirtindamas, kad atitinkamose parduotuvėse patirtos išlaidos priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms, nepateikė į bylą jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Be to, atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad darbo užmokesčio buvusiam įmonės vadovui padidinimas dideliu mastu buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei sprendimas, nepateikė įrodymų, kad atsakovo darbo krūvis buvo padidėjęs, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad 2015 metais UAB „NZRM“ veiklos nebevykdė.
4. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. vasario 27 d. atsakovas, pervesdamas iš UAB „NZRM“ Kinijos banko įmonės sąskaitos bankroto administratoriaus nustatytas 296 458 JAV dolerių ir 503 593 Eur sumas, siekė sumažinti UAB „NZRM“ turimo turto vertę. Atsakovas tik bylos nagrinėjimo metu pateikė sąskaitas, išrašytas užsienio valstybių įmonėms (DP „Krolevets agroforestry“ miškininkystės ūkio dukterinė bendrovė, Z. P. LLP, H. H. LTD), kurias tariamai apmokėjo už UAB „NZRM“ suteiktas prekes ir/ar paslaugas, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktinį prekių gavimą ar įsigijimą nepateikė, neįrodinėjo aplinkybės, kad minėtos paslaugos ar prekės buvo gautos, suteiktos.
5. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones UAB „NZRM“ atžvilgiu atsakovas UAB „NZRM“ turtą, t. y. 106 800 Eur pinigų sumą, pervedė į UAB „Buleksa“ banko sąskaitą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų (pirminių dokumentų), kad pagrindas (atsiskaitymas už medieną) minėtai pinigų sumai egzistavo. Net vertinant paties atsakovo pateiktą UAB „NZRM“ ir UAB „Buleksa“ 2015 m. sausio 12 d. sudarytą sutartį, kaip pirminį dokumentą, galima spręsti, kad UAB „Buleksa“ perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir reikalavimo teises. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas sąmoningai siekė sumažinti UAB „NZRM“ turimo turto vertę perkeliant jį į UAB „Buleksa“.
6. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsižvelgus į tai, kad abi įmonės veikė tuo pačiu adresu, užsiėmė ta pačia veikla, buvo valdomos vieno ir to paties asmens, priklausė vienam asmeniui, vienoje iš šių įmonių nesant jokių, išskyrus patį atsakovą, kitų darbuotojų, faktiškai UAB „Buleksa“ darbo funkcijas vykdė UAB „NZRM“ darbuotojai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie nuginčytų ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą prezumpciją.
55. BUAB „NZRM“ bankroto administratorius D. J. atsiliepime į atsakovo J. Q. atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
56. Bankroto administratoriaus atsiliepimas į atsakovo J. Q. atskirąjį skundą grindžiamas argumentais, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti požymiai, taip pat 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta prezumpcija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BUAB „NZRM“ prie bankroto buvo privesta tyčia.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

57. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
58. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „NZRM“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo klausimas.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka

59. Atskirajame skunde apeliantas pareiškė prašymą nagrinėti jo atskirąjį skundą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
60. Tokį prašymą apeliantas grindžia argumentais, kad bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia reikšmingas teisines pasekmes (gali būti inicijuojamas ikiteisminis tyrimas, reikalaujama nuostolių atlyginimo iš buvusių įmonės vadovų ir pan.), todėl būtina išsamiai ir detaliai įvertinti, ar neabejotinai egzistuoja aplinkybės bankrotą pripažinti tyčiniu. Apelianto teigimu, atskirojo skundo nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka leistų išsamiai ir detaliai išdėstyti situaciją, jog neegzistuoja aplinkybės įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, taip pat būtų galima įvertinti, kokių aplinkybių pagrindu bankroto administratorius sprendė, jog įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, kokį byloje esančių ir bankroto administratoriui pateiktų įmonės dokumentų tyrimą (vertinimą) atliko bankroto administratorius.
61. Pagal bendrąją CPK 336 straipsnio 1 dalyje nurodytą taisyklę, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, jeigu skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka galimas išimtiniais atvejais, todėl šalys, teikdamos tokį prašymą, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 321, 322, 338 straipsniai).
62. Nagrinėjamu atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, apelianto atstovas teismo posėdyje dalyvavo, nesutikimo su pareiškimu pripažinti BUAB „NZRM“ bankrotą tyčiniu argumentus pateikė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje, išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, nenurodė.
63. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios bylos apeliacijos objektą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nėra, todėl apelianto prašymas skirti žodinį atskirojo skundo nagrinėjimą netenkintinas.

Dėl prašymo skirti byloje ekspertizę.

64. Apeliantas atskirajame skunde pareiškė prašymą paskirti byloje teismo ekspertizę bei ją pavesti atlikti teismo ekspertui A. M., užduoti ekspertui šiuos klausimus:

64.1. Ar iš UAB „NZRM“ finansinės atskaitomybės, buhalterinių ir kitų dokumentų yra galimybė nustatyti įmonės veiklos rezultatus, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžius ir struktūrą laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos 26 d.?

64.2. Ar iš pateiktų dokumentų yra požymių, kad UAB „NZRM“ buvo valdoma taip, kad įmonės veikla ir turtas būtų perkelti į kitą įmonę, siekiant UAB „NZRM“ palikti finansinius įsipareigojimus?

64.3. Ar laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos 26 d. buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi UAB „NZRM“ sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai? Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar galima daryti išvadą, jog būtent ši aplinkybė lėmė UAB „NZRM“ nemokumą?

64.4. Ar iš pateiktų dokumentų yra požymių, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos 26 d. UAB „NZRM“ turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kainomis?

65. Apelianto prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas argumentais, kad atlikus ekspertizę būtų įvertinta, ar pagal bankroto administratoriui perduotus ir bankroto byloje esančius įmonės dokumentus egzistuoja aplinkybės dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apelianto teigimu, jis neginčija fakto, kad 2015 – 2016 metų įmonės dokumentai bankroto administratoriui buvo pateikti pavėluotai, tačiau bankroto bylos nagrinėjimo metu jie buvo pateikti į bylą, t. y. 2017 m. liepos 14 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d. bei 2017 m. rugpjūčio 16 d. buvo pateikti papildomi įmonės dokumentai (sutartys, sąskaitos, finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai), kurie atspindi įmonės veiklą 2015 – 2016 metais (iki bankroto bylos iškėlimo). Šie dokumentai laikytini pirminiais (t. y. tokiais, kurių pagrindu galima spręsti apie įmonės vykdytą veiklą ir atlikti teismo ekspertizę), bankroto administratorius šių dokumentų nevertino (neanalizavo).
66. CPK 2012 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Taigi ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių.
67. Nagrinėjamu atveju visi apelianto nurodyti klausimai, kuriuos jis prašo užduoti ekspertui, iš esmės yra teisinio pobūdžio bei priskirtini teismo kompetencijai, nereikalauja specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Į šiuos klausimus turi atsakyti teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir pritaikęs byloje teismo nustatytiems faktams atitinkamas teisės normas. Specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų ekonominei ar buhalterinės apskaitos ekspertizei apeliantas nėra suformulavęs.
68. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad apelianto prašymas skirti byloje ekspertizę netenkintinas.

Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

69. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
70. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos aplinkybės, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas preziumuojamas, o jas paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
71. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
72. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
73. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų, tik svarbu, kad nustatytas (-i) kriterijus (-ai) būtų taikomas (-i) kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
74. Pirmosios instancijos teismas BUAB „NZRM“ bankrotą pripažino tyčiniu, padaręs išvadą, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose (įmonė jau 2014 m. buvo nemoki, tačiau jos vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; vadovas sudarė nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, taip pat priėmė kitus nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sprendimus), 4-5 punktuose (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas) tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte (įmonės veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę) ir 2 punkte (nebuvo vykdomas reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo) įtvirtintos prezumpcijos.

Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo

75. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad BUAB „NZRM“ jau 2014 m. buvo nemoki, tačiau jos vadovas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rėmėsi BUAB „NZRM“ Juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais už 2014 metus bei kitais byloje esančiais įrodymais.
76. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas įmonės nemokumą jau 2014 m., nepagrįstai UAB „Arijus“ reikalavimo sumą įskaitė į pradelstus įmonės įsipareigojimus bei sprendė, kad jau 2014 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės, kadangi šios kreditorės reikalavimas tik 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-281-798/2016 tapo pradelstu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme; iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties įsiteisėjimo 2016 m. balandžio 12 d. įmonė buvo moki.
77. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
78. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato, o teismų praktika, kaip minėta, šią sąlygą sieja su tuo, kad, neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi pagal kasacinio teismo praktiką, įmonės vadovo pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti vertinamas kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių.
79. Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais. Tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą savalaikiai kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Įmonės nemokumas įrodinėjamas ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika).
80. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovės UAB „NZRM“ vadovas nuo įmonės įsteigimo 2011 m. buvo ir yra Kinijos pilietis J. Q. Pagal paskutinius Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metus įmonė turėjo turto iš viso už 581 382,35 Eur (2 007 397 Lt), iš kurio ilgalaikis turtas sudarė tik 13 881,20 Eur (47 929 Lt), trumpalaikis turtas sudarė 567 501,16 Eur (1 959 468 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 537 988,88 Eur (1 857 568 Lt). Byloje esančio 2014 m. rugsėjo 30 d. UAB „NZRM“ buhalterės pasirašyto balanso duomenimis, įmonės ilgalaikis turtas sudarė 25 877,55 Eur (89 350 Lt), trumpalaikis turtas sudarė 1 093 037,82 Eur (3 774 041 Lt), pagrindinę įmonės turto dalį sudarė per vienerius metus gautinos sumos – 680 609,94 Eur (2 350 010 Lt), o savo ruožtu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 700 613,42 Eur (2 419 078 Lt).
81. Bankroto byla UAB „NZRM“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-5056-794/2016. Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat buvo remtasi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais už 2014 metus, kadangi kitų aktualių duomenų apie įmonės realiai valdomą turtą, turimas lėšas banko sąskaitose ar kasoje įmonės vadovas teismui nepateikė. Įvertinus šiuos įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus buvo padaryta analogiška išvada, kad 2014 m. įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 537 988,88 Eur (1 857 568 Lt), t. y. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Apeliacine tvarka teismo nutartis iškelti UAB „NZRM“ bankroto bylą nebuvo skundžiama, kas patvirtina, jog nebuvo ginčijama teismo išvada, jog 2014 m. UAB „NZRM“ faktiškai jau buvo nemoki. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir nagrinėjamu atveju turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pats patvirtino faktą, kad 2015 m. faktiškai įmonės veikla jau buvo nutraukta, įmonės vadovas išvyko gyventi į K. L. Respubliką.
82. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jau 2014 m. UAB „NZRM“ įmonės vadovui turėjo būti žinoma aplinkybė, kad įmonė yra nemoki, todėl nuo šio momento įmonės vadovui kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga inicijuoti įmonės bankroto bylą.
83. Šios išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad didžiausios įmonės kreditorės UAB „Arijus“ reikalavimas (104 563,76 Eur) tapo pradelstu ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme tik 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl 104 563,76 Eur dydžio skolos iš UAB „NZRM“ priteisimo, todėl negalėjo būti įskaitytas į pradelstus įmonės įsipareigojimus ir turėti lemiamą reikšmę įmonės (ne)mokumo įvertinimui. Sutiktina su apelianto argumentais, kad sprendžiant juridinio asmens (ne)mokumo klausimą ir vertinant jo turimo turto santykį su pradelstais įsipareigojimais, ginčijami tokio asmens įsipareigojimai paprastai nėra įskaičiuojami į bendrą jo pradelstų įsipareigojimų sumą. Tačiau ši taisyklė negali būti suabsoliutinama ir teismo taikoma visiškai neatsižvelgiant į teisminių ginčų dėl kreditorinių reikalavimų pobūdį bei šių ginčų atsiradimo aplinkybes.
84. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad kreditorės UAB „Arijus“ 104 563,76 Eur dydžio reikalavimas UAB „NZRM“ buvo grindžiamas šalių 2012 m. lapkričio 29 d. sudaryta ekspedijavimo sutartimi Nr. 32-57 (toliau – Ekspedijavimo sutartis), remiantis kuria atsakovė pavedė UAB „Arijus“, o UAB „Arijus“ už atlyginimą įsipareigojo atsakovės lėšomis suteikti klientui krovinio gabenimo organizavimo paslaugas ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus. Teisminio ginčo nagrinėjimo metu buvo sprendžiamas klausimas, kam pagal minėtą sutartį UAB „Arijus“ suteikė ekspedijavimo paslaugas - atsakovei UAB ,,NZRM“, ar juridiniam asmeniui SUPREME ACE (PAN) INC, per kurį atsakovė nuo 2014 m. birželio 1 d. planavo atlikti mokėjimus, t. y. keliamas išimtinai tinkamo atstovavimo bei su tuo susijusių įrodymų vertinimo klausimas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal atsakovės UAB ,,NZRM“ 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. spalio 21 d., 2014 m. spalio 27 d. užsakymus UAB „Arijus“ suteikė ekspedijavimo paslaugas išimtinai tik atsakovei UAB ,,NZRM“, o ne juridiniam asmeniui SUPREME ACE (PAN) INC, per kurį atsakovė nuo 2014 m. birželio 1 d. planavo atsiskaitinėti už jai suteiktas paslaugas, todėl būtent atsakovei UAB ,,NZRM“ tenka pareiga atsiskaityti pagal jai išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras bendrai 104 563, 31 Eur sumai.
85. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „NZRM“ ir UAB „Arijus“ ginčo teisminio nagrinėjimo metu atsakovė UAB ,,NZRM“ neginčijo nei pačios 104 563,76 Eur dydžio skolos egzistavimo fakto, nei jos dydžio. UAB „NZRM“ savo nesutikimą atsiskaityti pagal UAB „Arijus“ jai išrašytas ir pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras bendrai 104 563, 31 Eur sumai grindė argumentais, kad prievolę atsiskaityti turi įvykdyti juridinis asmuo SUPREME ACE (PAN) INC, per kurį atsakovė nuo 2014 m. birželio 1 d. planavo atsiskaitinėti už jai suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio teisminio ginčo nagrinėjimas nenukėlė atsakovės prievolės įvykdymo termino, numatyto šalių 2012 m. lapkričio 29 d. sudarytoje ekspedijavimo sutartyje Nr. 32-57 (per 7 dienas nuo sąskaitos išrašymo dienos), todėl pastarajai praleidus sutartyje nustatytą terminą jai išrašytoms PVM sąskaitoms-faktūroms apmokėti pirmosios instancijos teismas pagrįstai 104 563,76 Eur dydžio UAB „Arijus“ reikalavimą įskaitė į pradelstus įmonės įsipareigojimus. Priešingai vertinant tokią situaciją, nesąžiningam nemokiam skolininkui būtų sudaryta galimybė visais atvejais įrodinėti prievolės įvykdymo terminų nepradelsimą ir įmonės mokumą, pareiškiant nepagrįstus ieškinius arba nesąžiningai ginčijant pagrįstus kreditorių reikalavimus.
86. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „NZRM“ įmonės vadovui nepagrįstai delsiant vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą bei tęsiant įmonės nuostolingą veiklą, toks pastarojo neveikimas vertintinas kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto požymį.
87. Be to, įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės nemokumą bei įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat apie įmonės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. atliko mokėjimo pavedimus į Kinijos banko sąskaitą, taip pat iš įmonės esančių Kinijos banko sąskaitų atliko pavedimus bendroms 296 458 JAV ir 503 593 Eur sumoms kitoms tarptautinėms įmonėms, tarp jų ir 106 800 Eur suma UAB „Buleksa“, kurių tinkamai nepagrindė buhalteriniais apskaitos dokumentais, išmokėjo sau ženkliai didesnį darbo užmokestį, įmonės lėšomis atsiskaitinėjo už prekes savo asmeninių poreikių patenkinimui. Tokiais savo veiksmais įmonės vadovas pažeidė įstatymų reikalavimus, įmonės kreditorių interesus (CPK 18 straipsnis, CK 6.9301 straipsnis,), kas sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpciją, kurią paneigiančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsnis).

Dėl buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo

88. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sąmoningo įmonės dokumentų neperdavimo (slėpimo, praradimo), kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančio kriterijaus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju UAB „NZRM“ dokumentai nebuvo tinkamai tvarkomi, laikomi bei saugomi, šiuose dokumentuose neatsispindėjo tikroji įmonės finansinė padėtis, teismui ir bankroto administratoriui buvo pateikta tik tam tikra dalis įmonės dokumentų bei toks dokumentų nepateikimas buvo sąlygotas ne tik tam tikrų dokumentų faktiniu nebuvimu (praradimu), bet sąmoningais paties buvusio įmonės vadovo neteisėtais veiksmais, kas sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį.
89. Apeliantas neneigia, kad nebuvo išsaugoti visi UAB „NZRM“ dokumentai fizine forma, kad nepateikė visų įmonės dokumentų bankroto administratoriui, tačiau laikosi pozicijos, kad dalis dokumentų buvo sudaryta tik elektronine forma, dalis dokumentų neišliko arba liko tik skaitmeninės jų kopijos, kurios buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo įvertintos.
90. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia apelianto pozicija, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli bei nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „NZRM“ veikla buvo organizuojama netinkamai (įmonės vadovas nesirūpino jos veikla, neužtikrino tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo, tinkamo įmonės veiklos dokumentų archyvavimo ir apsaugos).
91. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015).
92. Bylos duomenys patvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu apelianto pozicija dėl visų įmonės dokumentų (ne)perdavimo bankroto administratoriui ir teismui nebuvo nuosekli. 2017 m. vasario 27 d. atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad 2015 m. faktiškai nutraukus įmonės veiklą, įmonės vadovas išvyko į K. L. Respubliką bei nenorėdamas visos UAB „NZRM“ dokumentacijos gabenti į K. L. Respubliką, šiuos dokumentus perdavė saugoti asmeniui Lietuvoje, tačiau šis asmuo dėl savo aplaidžių veiksmų dalies jam pavestų saugoti dokumentų neišsaugojo, tarp neišsaugotų dokumentų buvo sutartys su miškų urėdijomis, išsaugota liko tik sutarties su Telšių miškų urėdija elektroninė versija. Iki nurodyto atsiliepimo pateikimo apeliantas nebuvo pateikęs nei bankroto administratoriui, nei pirmosios instancijos teismui jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų (pirkimo-pardavimo dokumentų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentų ir (arba) buhalterinių pažymų, apyvartos žiniaraščių ir pan.) apie tai, kokiu pagrindu, UAB „NZRM“ turtui jau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (teismo 2017 m. gruodžio 23 d. nutartimi), buvo atlikti mokėjimo pavedimai į Kinijos banko sąskaitą, taip pat iš įmonės esančių Kinijos banko sąskaitų atlikti pavedimai bendroms 296 458 JAV ir 503 593 Eur sumoms kitoms tarptautinėms įmonėms, tarp jų ir 106 800 Eur suma UAB „Buleksa“.
93. Tačiau 2017 m. gegužės 26 d. vykusio teismo posėdžio metu bankroto administratoriui pateikus paaiškinimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 2017 m. liepos 14 d. įmonės vadovas pateikė teismui papildomų dokumentų (sąskaitų, sutarčių) skaitmenines kopijas, kurių pagrindu, jo teigimu, iš UAB „NZRM“ sąskaitų, esančių Kinijos Respublikoje, buvo atlikti mokėjimai UAB „Buleksa“, Gluhov, Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, High hope. Atskirajame skunde apeliantas paaiškino, kad dalis įmonės dokumentų apskritai buvo sudaryta tik elektronine forma, t. y. šalims apsikeičiant pasirašytais sutarčių (sąskaitų – faktūrų) variantais elektroniniu paštu, kadangi įmonė vykdė tarptautinę veiklą, turėjo prekybos partnerių Ukrainoje, K. L. Respublikoje.
94. Bylos nagrinėjimo metu dalimis pateikdamas papildomus įmonės dokumentus apeliantas nepateikė jokių objektyvių paaiškinimų, nenurodė svarbių priežasčių, kodėl atitinkamus dokumentus teikia dalimis bei neturėjo galimybės nustatytu terminu jų pateikti bankroto administratoriui ir teismui. Teikdamas papildomus dokumentus (sutartis ir PVM sąskaitas-faktūras) apeliantas nepateikė atitinkamas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrindžiančių apskaitos dokumentų ir (arba) buhalterinių pažymų, taip pat apskaitos registrų, kuriuose turėjo būti registruojami atitinkamų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 – 2 dalys, 4 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tvirtindamas, kad dalis įmonės dokumentų buvo sudaroma elektroniniu būdu, apeliantas nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (įmonėje nustatytos apskaitos dokumentų pasirašymo – asmeniškai arba Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka – tvarkos ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašo, duomenų apie naudojamas kompiuterines programas ir duomenų bazes) (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliantas papildomai pateikė tik neoriginalių dokumentų skaitmenines kopijas, kurios nėra patvirtintos įstatymų nustatyta tvarka. Tarp apelianto papildomai pateiktų dokumentų nėra pateikta dokumentų, kurie būtų sudaryti elektroniniu būdu, t. y. pasirašyti saugiais elektroniniais parašais, iš kurių galima būtų identifikuoti dokumentus pasirašiusius asmenis. Faktiškai apelianto pateiktas neoriginalias dokumentų skaitmenines kopijas galima būtų laikyti tinkamais dokumentais, jeigu tokių dokumentų sudarymas būtų tinkamai pagrįstas kitais privalomais įmonės apskaitos dokumentais, kurių apeliantas nepateikė. Be to, nesant logiško ir objektyviais duomenimis pagrįsto paaiškinimo, kodėl apeliantas nustatyta tvarka ir terminais nepateikė bankroto administratoriui teismui papildomai pateiktų dokumentų, kyla abejonės dėl tokių apelianto veiksmų sąžiningumo.
95. Apeliantas iš esmės neginčija, kad visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų (popierine arba elektronine forma) neperdavė nei bankroto administratoriui, nei teismui. Kaip minėta, jeigu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išlikę ar jie nebuvo vedami pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus, tai reiškia buvus aplaidų ir/arba netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pavedęs pareigą užtikrinti tinkamą tam tikrų (kurių bylos nagrinėjimo metu apeliantas nekonkretizavo) UAB „NZRM“ dokumentų išsaugojimą trečiajam asmeniui, apeliantas neperkėlė būtent jam tenkančios pareigos tinkamai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą, dokumentų sudarymą, apsaugą ir archyvavimą.
96. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad UAB „NZRM“ buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo bankroto administratoriui, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti (CPK 185 straipsnis). Neturėdamas visų įmonės dokumentų, bankroto administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių. Aptartų faktinių aplinkybių visetas apie UAB „NZRM“ buvusio vadovo neveikimą implikuoja, kad vengdamas perduoti įmonės dokumentus teismo paskirtam bankroto administratoriui ir teismui jis siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonės sandorių

97. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei juos patvirtinančius įrodymus (įmonės sąskaitų išrašus ir kt.), padarė išvadą, kad buvęs įmonės UAB „NZRM“ vadovas tinkamai nepagrindė, kad už įmonės pinigines lėšas atitinkamose parduotuvėse įsigytos prekės buvo skirtos įmonei reprezentuoti, kad 2015 m. jam išmokėtas žymiai didesnis atlyginimas atitiko tuo metu padidėjusį jo darbo krūvį, bei sprendė, jog tokio pobūdžio sandoriai UAB „NZRM“ buvo nenaudingi bei nuostolingi, kas sudaro pagrindą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio konstatavimui.
98. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ir toliau laikosi pozicijos, kad pirkiniai atitinkamose parduotuvėse buvo skirti įmonės reprezentavimo tikslais, kad įmonės veiklai tapus apribotai jis perėmė atleistų darbuotojų funkcijas, už ką jam ir buvo mokamas didesnis darbo užmokestis.
99. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien apelianto teiginiai, kad atitinkamos įmonės išlaidos buvo patirtos įmonės reprezentavimo tikslais, kad padidintas darbo užmokestis atitiko tuo metu buvusį jo darbo krūvį, nepagrindžia, jog tokie sandoriai ir sprendimai įmonei buvo naudingi.
100. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., iš įmonės piniginių lėšų buvo įsigytos prekės Sportland (123,09 Eur), Bags&More (289,62 Eur), Marks&Spencer (137,98 Eur, 156,96 Eur), E. A. (385 Eur), Prada (256 Eur) ir kitose parduotuvėse, įmonės buvusiam vadovui buvo išmokėtas ženkliai padidintas darbo užmokestis (vidutiniškai 2 142,23 Eur/mėn.). Be to, nuo 2014 m. gruodžio 23 d. įmonės turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
101. Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi reprezentacinės sąnaudos – vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai. Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus (Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalis). Kaip jau buvo minėta, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.
102. Apeliantas ir toliau laikydamasis pozicijos, kad minėtose parduotuvėse patirtos išlaidos priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms, nepateikė į bylą jokių buhalterinės apskaitos privalomų dokumentų (PVM sąskaitų-faktūrų, apskaitos registrų, buhalterinių pažymų ir pan.), kurie atitiktų teisės aktų reikalavimus bei remiantis kuriais galima būtų nustatyti, kada, kokiems asmenims ir kam buvo panaudotos įsigytos prekės (CPK 178 straipsnis). Nesant tokių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtose parduotuvėse patirtos išlaidos galimai buvo skirtos paties atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti, sudaryti sandoriai buvo įmonei nenaudingi bei nuostolingi, kas sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto kvalifikuojantį požymį.
103. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui nepateikus įrodymų (įsakymų ar kitokių sprendimų), patvirtinančių, jog nurodytu laikotarpiu išmokant sau žymiai didesnį darbo užmokestį, nei jis buvo iki laikinųjų apsaugos priemonių įmonės turtui taikymo, jis dirbo padidėjusiu darbo krūviu bei atliko kitiems darbuotojams priskirtas darbo funkcijas, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmai įmonės vadovas veikė ne įmonės interesais, o siekdamas tokiu būdu išsimokėti iš jo vadovaujamos įmonės kuo didesnę pinigų sumą. Juo labiau, pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose ne kartą patvirtino, kad 2015 m. UAB „NZRM“ faktiškai nutraukė veiklą ir visi įmonės darbuotojai buvo atleisti, kas patvirtina, jog sumažėjus įmonės darbuotojų skaičiui sumažėjo ir administracinė našta. Nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio įmonės vadovui padidinimas buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas įmonei sprendimas, apribojęs įmonės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, todėl tokie atsakovo veiksmai iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose apibrėžtus tyčinio bankroto požymius.

Dėl išieškojimo nukreipimo į įmonės turtą negalimumo

104. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir juos pagrindžiančius dokumentus apie laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. vasario 27 d. UAB „NZRM“ atliktus mokėjimo pavedimus UAB „Buleksa“, taip pat įmonėms Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, Gluchov, High hope, padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo siekta sumažinti UAB „NZRM“ turimo turto vertę, apribojant įmonės kreditorių galimybę nukreipti išieškojimus į šį turtą, kas sudaro pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį.
105. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad laikotarpiu nuo 2014 m. pabaigos iki 2015 m. pradžios teismo įvardintiems subjektams mokėjimai buvo atliekami pagal įmonės ir šių subjektų (kreditorių) 2013 – 2014 metais sudarytas sutartis, t. y. sudarytas ženkliai anksčiau, nei buvo išrašytos UAB „Arijus“ PVM sąskaitos-faktūros, kuriomis kreditorė grindė savo reikalavimą, bei anksčiau, nei įmonės atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
106. Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo metu apeliantas pirmosios instancijos teismui papildomai pateikė neoriginalių dokumentų skaitmenines kopijas, kurių pagrindu, jo teigimu, iš UAB „NZRM“ sąskaitų, esančių Kinijos Respublikoje, buvo atlikti mokėjimai UAB „Buleksa“, Gluhov, Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, High hope. Pateikdamas neoriginalių dokumentų skaitmenines kopijas, kurios nėra patvirtintos įstatymų nustatyta tvarka, apeliantas nepateikė jokių teisės aktų reikalavimus atitinkančių buhalterinės apskaitos privalomų dokumentų (apskaitos registrų, buhalterinių pažymų, registrų išrašų, kompiuterinių programų duomenų ir kt.), remiantis kuriais galima būtų įsitikinti atliktų mokėjimo pavedimų teisėtumu. Taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų faktinį prekių įmonei perdavimą ir gavimą už jos sumokėtas sumas (CPK 178 straipsnis). Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad iš UAB „NZRM“ sąskaitų, esančių Kinijos Respublikoje, atlikti mokėjimai UAB „Buleksa“, Gluhov, Zemplin LLC, YAMPOL, Schostkinskij, Krolevets, Seredino, Limarko, High hope, buvo būtini tinkamam sutartinių prievolių įvykdymui, nėra pagrindo išvadai, kad tokių mokėjimų atlikimas atitiko įmonės interesus ir nepažeidė kitų įmonės kreditorių teisės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto.
107. Be to, net ir vertinant aplinkybę, kad įmonės vadovas pateikė papildomus dokumentus, kuriais įrodinėja nurodytiems tretiesiems asmenims atliktus mokėjimus, tai nepaneigia neginčijamo fakto, jog CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų su kreditoriais tvarka buvo pažeista, taip eliminuojant teisėto kreditoriaus (UAB „Arijus“) galimybes į skolos išieškojimą ne bankroto tvarka.
108. Pažymėtina, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (Civilinio proceso kodekso 675 straipsnis,  749 straipsnio 1 dalis). Pritaikius turto areštą, siekiama skolininkui laikinai apriboti galimybę perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti kreditoriui palankaus teismo sprendimo atveju.
109. UAB „NZRM“ atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas 104 563,75 Eur sumai) buvo pritaikytos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Įmonės vadovas neginčija, kad apie teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones jis buvo tinkamai informuotas. Faktiškai iškart po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo įmonės vadovas iš Kinijos banko sąskaitos atliko pinigines operacijas, pervesdamas tam tikroms įmonėms dideles pinigų sumas. Šių mokėjimo pavedimų atlikimo apeliantas taip pat neginčija, tačiau jų teisėtumo nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tinkamai nepagrindė. Tokie įmonės vadovo veiksmai, kai areštavus įmonės turtą atliekami mokėjimo pavedimai pasirinktiems asmenims, net nepagrindus, jog šie asmenys yra kreditoriai pagal ankstesnius įmonės įsipareigojimus, lyginant su kreditoriumi, kurio prašymu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, vertintini kaip nesąžiningi bei pažeidžiantys kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taip pat tokie įmonės vadovo veiksmai paneigia jo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, kad UAB „NZRM“ turto atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei areštavus visas pinigines lėšas, įmonė nutraukė veiklą bei negalėjo gauti naujų pajamų ir vykdyti jokios kitos veiklos.
110. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. pabaigos iki 2015 m. pradžios teismo įvardintiems subjektams mokėjimai buvo atliekami pagal įmonės ir šių subjektų (kreditorių) 2013 – 2014 metais sudarytas sutartis, kadangi tokių sandorių sudarymą patvirtinančių aplinkybių apeliantas tinkamai nepagrindė. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad kreditorės UAB „Arijus“ sąskaitos-faktūros buvo išrašytos ir pateiktos apmokėjimui 2014 m. lapkričio mėnesį pagal atsakovės įvykdytus 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. spalio 21 d., 2014 m. spalio 27 d. užsakymus. Tai patvirtina, kad prievolė šiai kreditorei atsirado 2014 m., kai, apelianto teigimu, iš UAB „NZRM“ sąskaitų, esančių Kinijos Respublikoje, ir buvo atlikti mokėjimai kitiems kreditoriams.
111. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. vasario 27 d. pervesdamas iš UAB „NZRM“ įmonės sąskaitos Kinijos banke bankroto administratoriaus nustatytą 296 458 JAV dolerių ir 503 593 Eur sumą (šių sumų dydžių atsakovė neginčijo), buvęs įmonės vadovas tokiu būdu siekė sumažinti įmonės turimo turto vertę bei apriboti kreditorių, tarp jų ir kreditorės UAB „Arijus“, galimybę nukreipti išieškojimą į šį turtą. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį.

Dėl UAB „NZRM“ perkėlimo į kitą įmonę

112. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie UAB „NZRM“ ir UAB „Buleksa“ įsteigimo momentą, jų akcininką ir vadovą, buveinę, UAB „NZRM“ sudarytų sutarčių perdavimo UAB „Buleksa“ bei UAB „Elucida“ faktą, šių įmonių darbuotojus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja tyčinio bankroto prezumpcijos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, konstatavimui būtinos aplinkybės.
113. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad atitinkamų UAB „NZRM“ neįvykdytų sutarčių perleidimas UAB „Buleksa“ bei UAB „Elucida“ nesudaro pagrindo konstatuoti verslo perkėlimo į kitą įmonę.
114. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas įtvirtina prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, aptariamos tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui nepakanka nustatyti vien aplinkybę, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
115. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „NZRM“ įsteigta 2011 m. rugpjūčio 17 d., įmonės akcininkas bei vadovas buvo J. Q, UAB „Buleksa“ įsteigta 2014 m. gegužės 20 d., įmonės akcininkas bei vadovas taip pat buvo J. Q. Šių abiejų įmonių veiklos sritis vienoda – prekyba mediena, taip pat įmonių buveinės registruotos tuo pačiu adresu – Laisvės pr. 77C, Vilnius. UAB „NZRM“ įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju – 2012 m. lapkričio 14 d., išregistruota – 2015 m. rugsėjo 30 d., UAB „Buleksa“ įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju – 2015 m. kovo 31 d., o išregistruota – 2015 m. lapkričio 4 d.
116. Kaip jau buvo minėta, pritaikius UAB „NZRM“ laikinąsias apsaugos priemones (teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi) įmonė 106 800 Eur pinigų sumą pervedė į UAB „Buleksa“ banko sąskaitą. Šios aplinkybės apeliantas neginčija, bet laikosi pozicijos, kad minėta pinigų suma buvo pervesta, siekiant palaikyti įmonės veiklą įsigyjant medienos. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota, pateikdamas neoriginalių dokumentų skaitmenines kopijas, kurios nėra patvirtintos įstatymų nustatyta tvarka, apeliantas nepateikė jokių teisės aktų reikalavimus atitinkančių buhalterinės apskaitos privalomų dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymo už medieną faktą ir pagrindą.
117. Apeliantas taip pat neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad tam tikros UAB „NZRM“ neįvykdytos sutartys buvo perleistos UAB „Buleksa“. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje teismo nutartyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių UAB „NZRM“ turtui taikymas realiai neužkirto šiai įmonei galimybės iš savo Kinijos banke esančių sąskaitų atlikti mokėjimus kitiems tretiesiems asmenims, kas paneigia atsakovės argumentus, jog UAB „NZRM“ neįvykdytų sutarčių perleidimas UAB „Buleksa“ buvo būtinas siekiant išvengti atitinkamų sankcijų tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų. Be to, net ir vertinant paties atsakovo pateiktą 2015 m. sausio 12 d. sudarytą UAB „NZRM“ ir UAB „Buleksa“ sutartį, kaip pirminį dokumentą, šis dokumentas tik patvirtina, kad UAB „Buleksa“ perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir reikalavimo teises, dėl ko atitinkamai sumažėjo UAB „NZRM“ turimo turto vertę bei kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš šio turto, kas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tyčinio bankroto prezumpciją, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.
118. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgus į tai, kad abi įmonės veikė tuo pačiu adresu, užsiėmė ta pačia veikla, buvo valdomos vieno ir to paties asmens, priklausė vienam asmeniui, vienoje iš šių įmonių nesant jokių, išskyrus patį atsakovą, kitų darbuotojų, faktiškai UAB „Buleksa“ darbo funkcijas vykdė UAB „NZRM“ darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė, kuriai tenka pareiga nuginčyti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją, nepaneigė teismo išvados, kad nors UAB „NZRM“ darbuotojai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įdarbinti UAB „Buleksa“, tačiau faktiškai šie darbuotojai darbo funkcijas vykdė abiejose įmonėse, kas buvo naudinga šių įmonių vadovui. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir kitą tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui būtiną aplinkybę - darbuotojai ir vadovas faktiškai dirbo ir kitoje įmonėje  - UAB „Buleksa“, į kurią ir buvo siekiama perkelti neįvykdytas sutartis bei turimą UAB „NZRM“ turtą.
119. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą dėl UAB „NZRM“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarė teisingas išvadas dėl ĮBĮ įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių bei prezumpcijų egzistavimo, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

         Teisėjas                                                                    Artūras Driukas