Civilinė byla Nr. e2A-583-259/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01804-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5.; 2.6.8.3.; 2.8.2.1.; 2.8.2.2.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Izoldos Nėnienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Swedbank P&C Insurance“ AS, Lietuvoje veikiančio per „Swedbank P&C Insurance“ AS Lietuvos filialą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančiam per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo ir draudimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje M. S., išvadą teikianti institucija Lietuvos bankas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame suformulavo reikalavimus: 1) pripažinti atsakovo, Swedbank P&C Insurance AS, Kasko draudimo taisyklių Nr. 001 4.3. punkto 2 pastraipos nuostatą „mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ nesąžininga ir negaliojančia; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą, 335,40 Eur draudimo išmoką už automobilio remontą, ją priteisiant trečiajam asmeniui, M. S., 1 770 Eur draudimo išmoką už pakaitinio automobilio nuomą, ją priteisiant trečiajam asmeniui, M. S., 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 1-8). Nurodė, kad ieškovė A. J. ir atsakovas Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą 2018 m. gruodžio 14 d. sudarė Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį (Kasko draudimo liudijimo Nr. TP11317718, identifikacinis Nr. 10056912802) laikotarpiui 2018 12 14 – 2019 12 13. Draudimo sutartimi buvo apdrausta trečiajam asmeniui M. S. priklausanti transporto priemonė – BMW 750, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), naudos gavėja draudimo sutartyje nurodyta ieškovė. Taip pat draudimo liudijime nurodoma, kad šalims yra taikomos Kasko draudimo taisyklės Nr. 001, (2018 05 25 redakcija) (toliau – draudimo taisyklės), su kuriomis individualiai ieškovė supažindinta nebuvo ir jų kopijos negavo. Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo informuota apie draudimo taisyklėse esančią sąlygą dėl pakaitinio automobilio nuomos trukmės įvykus draudiminiam įvykiui, ši sąlyga nebuvo įrašyta ir draudimo liudijime. Draudimo sutartį sudarė būtent ieškovė, nes ieškovė naudoja apdraustąjį automobilį pagal tarp ieškovės ir trečiojo asmens (dukra ir mama) žodinę automobilio panaudos sutartį. 2019 m. gegužės 9 d. įvyko pirmasis eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė. Apie šį įvykį atsakovas buvo informuotas, žalos Nr. TP20067, ginčo, jog įvykis nėra draudiminis nekilo. 2019 m. gegužės 21 d. įvyko dar vienas eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas draudimo sutartimi apdraustas automobilis. Apie šį įvykį atsakovas buvo informuotas, žalos Nr. TP20192, klausimo, jog įvykis nėra draudiminis nekilo. Antrojo įvykio metu automobilis buvo apgadintas taip, jog jo toliau, neatlikus remonto, nebuvo galima eksploatuoti. Todėl ieškovė paskambinusi į atsakovo informacinį centrą gavo leidimą nuomotis automobilį ir nuo 2019-05-22 iš UAB “Autvina” pradėjo nuomotis automobilį iki kol bus sutvarkytas apdraustasis automobilis. Automobilio remontas užtruko užsitęsus deryboms su atsakovu dėl ieškovės teisės remontuoti automobilį jos pasirinktame autoservise, kaip tai numatyta draudimo taisyklėse. Ieškovė, vadovaudamasi draudimo taisykliu 6 p., kuriame nurodyta, kad „jei Jūs norėsite Transporto priemonę remontuoti Jūsų pasirinktame autoservise, maksimali mokėtina draudimo išmokos suma bus lygi Mūsų nurodyto autoserviso nustatytai remonto kainai”, norėjo automobilį remontuoti UAB „Vaišvydavos autoservisas“, tačiau atsakovė nurodė, kad šio serviso nėra atsakovo partnerių autoservisų sąraše, ir sutiko atlyginti tik 827,49 Eur remonto išlaidų. Ieškovė siekdama įrodyti, kad atsakovo nurodoma automobilio remonto kaina neadekvati, kreipėsi į nepriklausomą ekspertą UAB „Asistavita“, kuris nustatė, kad automobilio remonto kaina yra 2 458,14 Eur, ir į vieną iš autoservisų, esančių atsakovės partnerių sąraše, UAB „Juta“, kuris nurodė, kad automobilio remonto suma yra 2 324, 13 Eur. Ieškovė dėl automobilio remonto galiausiai kreipėsi į UAB „Vaišvydavos autoservisas“. Suremontavus automobilį, ieškovė pateikė atsakovui UAB “Vaišvydavos autoservisas” sąskaitą-faktūrą serija VAA Nr. 145 ir kasos pajamų orderio kvitą serija VAA Nr. 000083, pagal kuriuos ieškovė sumokėjo už automobilio remontą 2 458,70 Eur. Atsakovas sutiko išmokėti ir 2019-10-17 išmokėjo automobilio savininkei – trečiajam asmeniui, M. S., 1 120,37 Eur pagal žalą Nr. TP20192, minusavęs išskaitas už du draudiminius įvykius – 288 Eur, ir 850,36 Eur pagal žalą Nr. TP20067. Tokiais atsakovo veiksmais ieškovei liko neatlyginta 335,35 Eur draudimo išmoka už automobilio remontą, nes jeigu būtų pasirinktas atsakovo partneris servisas, UAB „Juta“, tuomet remonto kaina minusavus dvi išskaitas būtų 2 036,13 Eur (2 324, 13 Eur – 288 Eur). Vykstant ginčams su atsakovu dėl automobilio remonto kainos ieškovė visą tą laiką buvo priversta nuomotis pakaitinį automobilį, tačiau atsakovas, išmokėdamas draudimo išmoką, už pakaitinio automobilio nuomą sumokėjo tik 270 Eur. Tuo tarpu atsakovei pakaitinio automobilio nuoma kainavo 2 040 Eur (30 Eur x 68 dienos). Atsakovas išmokėjo 270 Eur nuomos išlaidų už 9 dienas, nes neva tai tiek truktų automobilio remontas atsakovo partnerio autoservise, tačiau nei draudimo liudijime, nei draudimo sąlygose nėra numatyta, jog pakaitinis automobilis gali būti nuomojamas tik transporto priemonės remonto metu. Pati draudimo taisyklių 4.3 punkte 2 pastraipoje įtvirtinta sąlyga, kad pakaitinis automobilis gali būti nuomojamas tik 30 dienų vienam draudžiamajam įvykiui yra nesąžininga sutarties sąlyga ieškovės kaip vartotojos atžvilgiu, nes iš esmės apriboja atsakovo civilinę atsakomybę (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
2. Atsakovas Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 93-101). Nurodė, kad draudimo liudijime Nr. TP11317718, identifikacinis Nr. 10056912802, yra nurodyta, kad draudimo taisyklės yra laikomos neatskiriama draudimo sutarties dalimi, o sumokėdamas draudimo įmoką (ar pirmąją jos dalį) klientas patvirtina, jog yra tinkamai supažindintas su taisyklėmis, o jų kopija klientui yra įteikta. Sumokėdamas draudimo įmoką klientas taip pat patvirtina, jog jam yra žinoma, kur galima gauti taisyklių kopiją, jei toks poreikis klientui kiltų jau po sutarties sudarymo. Pirmąją draudimo įmokos dalį pagal draudimo sutartį ieškovės sutuoktinis V. J. sumokėjo 2018-12-21, t. y. praėjus savaitei po draudimo sutarties sudarymo. Tokiu būdu ieškovė patvirtino, jog yra tinkamai supažindinta su draudimo taisyklėmis ir jai yra žinoma kur galima gauti taisyklių kopiją. Įvykus pirmajam draudiminiam įvykiui, ieškovė automobilio neremontavo. Įvykus antrajam draudiminiam įvykiui, ieškovė apie jį pranešė 2019-05-22. 2019-05-23 elektroniniu laišku ieškovei buvo pateikta informacija apie įvykio registraciją, bei nurodyta, kad su žalų ekspertu susisiekti nėra būtina, jei automobilis bus remontuojamas naudojantis vieno iš atsakovo partnerių paslaugomis. Ieškovei pasirinkus automobilį remontuoti savo pasirinktame servise, atsakovas sumokėjo draudimo išmoką, įvertinęs, kad atsakovo partneris UAB „Akstė servisas“ remonto darbus atliktų už 1 988,73 Eur, o išskaita 288 Eur, todėl atsakovei už automobilio remontą sumokėta 1 700,78 Eur. Teisė pasirinkti ir nurodyti remonto dirbtuves pagal draudimo taisyklių nuostatas priklauso atsakovui ir mokėtinos draudimo išmokos dydis privalo būti apskaičiuotas pagal atsakovo nurodytos bendrovės pateikta pasiūlymą. Be to, pradinėje atsakovės pasirinkto autoserviso UAB „Vaišvydavos autoservisas“ automobilio remonto darbų sąmatoje, su kuria iš pradžių nesutiko atsakovas, automobilio remonto darbų kaina buvo nurodyta 1 703,00 Eur. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės nurodyti duomenys apie realiai patirtas automobilio remonto išlaidas galimai neteisingi, nes ieškovės pateiktoje UAB „Vaišvydavos autoservisas“ išrašytoje sąskaitoje nėra detalizuota nei kokie remonto darbai buvo atlikti, nei nurodyta kokiam automobiliui šie darbai atlikti, o ieškovės pateiktas kasos pajamų orderio kvitas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 (aktuali redakcija nuo 2018-06-01) nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ reikalavimų - kvitas nėra pasirašytas įgalioto asmens. Dėl pakaitinio automobilio nuomos nurodė, kad draudimo taisyklėse yra aiškiai nurodyta, jog atlyginamos tik tokios išlaidos, kurios yra nulemtos negalėjimo naudotis automobiliu. Kitaip tariant, atlyginamos tik būtinos ir pagristos išlaidos pakaitinio automobilio nuomai. Ieškovė savo poreikiams nuomojosi du automobilius VW TIGUAN ir VW GOLF už tokią pačią 30 Eur parai kainą, tačiau nurodytus automobilius ieškovė nesunkiai galėjo išsinuomoti ir už ženkliai mažesnę kainą. Be to, po antrojo draudiminio įvykio automobilis ne kartą keitė buvimo vietą, o ieškovė neprašė atlyginti automobilio transportavimo išlaidų, nors turėjo teisę pagal draudimo sutartį. Tai pagrindžia, kad automobilis buvo realiai naudojamas ir pakaitinis automobilis, kol nebuvo atliekamas remontas, ieškovei nebuvo būtinas. Juo labiau, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog po antrojo įvykio buvo priimtas įgalioto policijos pareigūno sprendimas uždrausti automobiliui dalyvauti viešame eisme. Vykstant ginčui dėl automobilio remonto kainos ieškovės sutuoktiniui 2019-06-20 elektroniniu laišku taip pat buvo priminta, draudimo taisyklių nuostatos, jog išlaidos už pakaitinio automobilio nuomą atlyginamos už ne ilgesnį nei 30 dienų laikotarpį. Ieškovė nepagrįstai prašo pripažinti negaliojančią draudimo taisyklių 4.3 punkte 2 pastraipoje įtvirtintą sąlygą, kad pakaitinis automobilis gali būti nuomojamas tik 30 dienų vienam draudžiamajam įvykiui. Pakaitinis automobilis yra papildomai užsakoma paslauga, t. y. ji taikoma tik tuo atveju, jei klientas pageidauja gauti tokią paslaugą. Darytina pagrįsta išvada, jog užsisakydamas nestandartinę paslaugą, kuri, be kita ko, turi įtakos ir mokėtinos draudimo įmokos dydžiui, vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas bent minimaliai pasidomėtų tokios paslaugos suteikimo sąlygomis. Šios sąlygos yra nurodytos draudimo taisyklėse, todėl ieškovė galėjo ir turėjo jomis pasidomėti, o draudimo įmokos dydis didžiausia apimtimi priklauso nuo to koks turtas yra draudžiamas, o ne nuo pasirinktų papildomų paslaugų apimties. Be to, remiantis CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 1 punktu preziumuojama, kad nesąžiningos yra tik tos sąlygos, kuriomis panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žala, padaryta dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žala, padaryta vartotojo turtui. Akivaizdu, kad ieškovės nurodoma taisyklių sąlyga neatitinka šios teisės normos, todėl nėra pagrindo nurodytą sąlygą pripažinti nesąžiningą. Juo labiau, kad ši sąlyga nepažeidžia procedūrinių ir materialinių nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijų.
3. Trečiasis asmuo M. S. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 103-107). Nurodė, kad automobilis BMW 750, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso trečiajam asmeniui, tačiau tarp trečiojo asmens ir ieškovės yra susiklostę žodiniai automobilio panaudos santykiai, tretysis asmuo, kaip ieškovės motina, jai leido šiuo automobiliu naudotis. Trečiasis asmuo nedalyvavo ieškovei 2018 m. gruodžio 14 d. su atsakovu sudarant Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį (Kasko draudimo liudijimo Nr. TP11317718, identifikacinis Nr. 10056912802). Trečiasis asmuo žinojo apie kilusį ginčą dėl draudimo išmokos dydžio su atsakovu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu tenkino ieškovės ieškinį ir pripažino atsakovo Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą Kasko draudimo taisyklių Nr. 001 4.3. punkto 2 pastraipos nuostatą „mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ nesąžininga ir negaliojančia; priteisė trečiajam asmeniui M. S. iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančio per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą 335,40 Eur draudimo išmoką už automobilio remontą, 1 770 Eur draudimo išmoką už pakaitinio automobilio nuomą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 105,40) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 250 Eur (dydžio bylinėjimosi išlaidas, priteisė ieškovei A. J. iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiančios per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą, 1 910 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas bei priteisė iš atsakovo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei (2 t., e. b. l. 11-26).
5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2018-12-14 sudarė Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį (Kasko draudimo liudijimo Nr. TP11317718, identifikacinis Nr. 10056912802) laikotarpiui nuo 2018-12-14 iki 2019-12-13. Draudimo sutartimi buvo apdrausta trečiajam asmeniui M. S. priklausanti transporto priemonė BMW 750, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Naudos gavėja draudimo sutartyje nurodyta ieškovė, tarp ieškovės ir trečiojo asmens M. S. yra sudaryta žodinė automobilio panaudos sutartis. Draudimo liudijime šalys susitarė, jog be kitų draudimo apsaugų, yra turima teisė į pakaitinio automobilio nuomą, tačiau nuomos kaina parai neturi viršyti 30 Eur. Draudimo liudijime taip pat nurodoma, kad šalims yra taikomos Kasko draudimo taisyklės Nr. 001, (2018-05-25 redakcija), kurių popierinės formos kopija ieškovei nebuvo įteikta. Paminėtose taisyklėse yra numatyta, jog atsakovė turi teisę nurodyti autoservisą, kuriame turi būti remontuojama transporto priemonė. Jei klientas norės transporto priemonę remontuoti savo pasirinktame autoservise, maksimali mokėtina draudimo išmokos suma bus lygi atsakovės nurodyto autoserviso nustatytai remonto kainai. Apdraustas automobilis 2019-05-09 eismo įvykio metu buvo apgadintas. Apie šį įvykį atsakovė buvo informuota. 2019-05-21 įvyko dar vienas eismo įvykis, kurio metu draudimo sutartimi apdraustas automobilis buvo apgadintas. Apie šį įvykį atsakovė taip pat buvo informuota. Po antrojo eismo įvykio ieškovė paskambinusi į atsakovės informacinį centrą gavo leidimą nuomotis automobilį ir nuo 2019-05-22 iš UAB „Autvina“ pradėjo nuomotis automobilį iki kol bus sutvarkytas apdraustasis automobilis. Apdraustas automobilis buvo sutvarkytas 2019-07-29. Ieškovė pakaitiniu automobiliu naudojosi iki 2019-07-29. Apdraustas automobilis 2019-07-29 buvo sutvarkytas UAB „Vaišvydavos autoservisas“, kuri nėra atsakovo nurodyta partnerė.
6. Teismas pažymėjo, kad tarp draudimo paslaugos teikėjo (atsakovo) ir ieškovės nėra kilę ginčo dėl to, kad ieškovė pagal 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį turėjo teisę remontuoti automobilį savo pasirinktame autoservise, kuris nėra draudimo paslaugos teikėjos (atsakovo) nurodytu partneriu. Savo nesutikimo su ieškiniu atsakovas taip pat negrindė aplinkybėmis ir argumentais, kad trečiasis asmuo ieškovės pusėje (ieškovės mama) M. S. neturi reikalavimo teisės pagal 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį ir tokių aplinkybių civilinės bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo. Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties nuostatos, esančios Kasko draudimo taisyklėse, kurios sudaro nurodytos sutarties sudėtinę dalį, t .y., kaip turėtų būti aiškinama ir taikoma sutarties nuostata, kad jei klientas norės transporto priemonę remontuoti savo pasirinktame autoservise, maksimali mokėtina draudimo išmokos suma bus lygi atsakovės nurodyto autoserviso nustatytai remonto kainai.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartyje ir jos sudėtinėje dalyje – draudimo taisyklėse – nėra vienareikšmiškai nurodyta, ar sutarties nuostata „nurodyto autoserviso“ reiškia išimtinai tiktai atsakovės, sužinojusios kliento valią transporto priemonę remontuoti savo pasirinktame autoservise, nurodomą autoservisą, ar reiškia ir atsakovės klientui prieš tai jau nurodytą autoservisą – atsakovės partnerį. Aplinkybės, kad Jiezno UAB „Juta“ yra atsakovės partneris, atsakovė civilinėje byloje neginčijo. Atsakovė civilinėje byloje taip pat neįrodinėjo aplinkybių, kad ieškovės į bylą pateikta Jiezno UAB „Juta“ sąmata yra suklastota, sudaryta ne šios bendrovės ar joje būtų įrašyti neteisingi duomenys. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.193 straipsnio 4 dalį tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sudaryti transporto priemonių draudimo sutartis viešai siūlė atsakovas - profesionaliai draudimo verslu užsiimanti įmonė, o ieškovė, būdama vartotoja, tokį atsakovo pasiūlymą priėmė. Todėl teismas sprendė, kad 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties ginčo sąlyga nagrinėjamu atveju turi būti aiškinama ieškovės naudai.
8. Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 6.193 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dar vienas svarbus sutarčių aiškinimo principas – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis. Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes ir kt. (Civilinio kodekso 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 ir kt.). Atsižvelgdamas į civilinės bylos medžiagą ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tikruoju ieškovės ketinimu ir tikslu sudarant ginčo sutartį nebuvo ketinimas ir tikslas, jog ieškovei remontuojant automobilį savo pasirinktame autoservise, maksimali mokėtina draudimo išmokos suma būtų nustatyta išimtinai pagal apie tai jau sužinojusios atsakovo tuo metu pasirinkto partnerio, kuris žinos, jog už jo nustatytą remonto kainą pačiam partneriui transporto priemonės remontuoti nebereikės, nustatytą kainą. Šiais argumentais teismas papildomai pagrindė išvadą, kad pagal sutarčių aiškinimo taisykles ir principus 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties ginčo sąlyga turi būti aiškinama ieškovės naudai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovo partnerio Jiezno UAB „Juta“ pateikta sąmata atitinka draudimo taisyklių nuostatą, pagal kurią tuo atveju, jeigu klientas norės transporto priemonę remontuoti savo pasirinktame autoservise, maksimali mokėtina draudimo išmokos suma bus lygi atsakovės nurodyto autoserviso nustatytai remonto kainai ir ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės jos neatlygintą automobilio remonto kainos dalį laikytinas pagrįstu ir tenkintinas pilnai.
9. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovo Kasko draudimo taisyklių Nr. 001 4.3. punkto 2 pastraipos nuostatą “mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ nesąžininga ir negaliojančia nurodė, kad būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2020-10-14 teismo posėdžio metu nurodė ir atsakovė byloje neginčijo, jog 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartis buvo sudaryta prekybos centro „Molas“ patalpose. Todėl akivaizdu, kad sudarant nurodytą 2018-12-14 sutartį prekybos centro patalpose, ieškovė negalėjo pilnai ir visapusiškai susipažinti su internete skelbiamomis Kasko draudimo taisyklėmis Nr. 001, (2018-05-25 redakcija), kurių apimtis trys lapai teksto kadangi sudarydama sutartį prekybos centro patalpose ieškovė (vartotoja) neturėjo galimybės perskaityti ir išanalizuoti nurodytų taisyklių pilno teksto stacionaraus kompiuterio ekrane, arba pakankamai dideliame nešiojamo kompiuterio ekrane, tuo tarpu nemažos apimties taisyklių perskaitymas nedideliame mobiliojo telefono ekrane, net jei ieškovei tai būtų buvę pasiūlyta padaryti dar prieš pasirašant sutartį, negali būti prilyginamas pilnavertės ir realios galimybės susipažinti su Kasko draudimo taisyklėmis Nr. 001 ir išanalizuoti šių taisyklių turinį, sudarymui. Aplinkybės, jog paminėtų taisyklių tekstas popierine forma ieškovei (vartotojai) nagrinėjamu atveju nebuvo įteikta, atsakovė civilinėje byloje iš esmės neginčijo, jos atstovui 2020-10-14 teismo posėdžio metu paaiškinus, kad spausdintas popierinis taisyklių tekstas vartotojai nebuvo įteiktas dėl atsakovės nuostatos saugoti aplinką. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties sudarymo metu ieškovei (vartotojai) nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su Kasko draudimo taisyklėmis Nr. 001, kurios pagal ieškovei išduotą draudimo liudijimą turėjo būti taikomos sutarties šalims, ir išanalizuoti šių taisyklių turinį (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas atmetė atsakovės teiginius, jog spausdintas taisyklių tekstas popierine forma vartotojai buvo neįteiktas dėl atsakovės nuostatos saugoti aplinką vartojant mažiau popieriaus, kadangi akivaizdu, jog taisyklių neįteikimas vartotojams tik skatina ginčų tarp paslaugų teikėjo ir vartotojų kilimą ateityje, o tokiems ginčams pasiekus ikiteismines ginčų sprendimo institucijas ir/arba teismą, net ir tuo atveju, kai ginčas nagrinėjamas elektronine forma, yra sunaudojama dešimtis kartų daugiau popieriaus, nei jo būtų buvę sunaudota vartotojui įteikus Kasko taisykles popierine forma. Teismas taip pat atmetė kaip neturinčius esminės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą atsakovės argumentus, kad ieškovė su Kasko draudimo taisyklėmis Nr. 001 galėjo susipažinti vėliau, kadangi pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką (Europos Teisingumo Teismo Sprendimo K?sler ir K?slerné R?bai, C-26/13, 75 punktas ir Sprendimo Van Hove, C-96/14, 50 punktas, Europos Teisingumo Teismo Sprendimo K?sler ir K?slerné R?bai, C-26/13, 71 ir 72 punktai ir Sprendimo Van Hove, C-348/14, 52 punktas) bei šiuo atveju privalomai taikytiną Europos Tarybos Direktyvą 93/13/EEB, yra svarbu tai, ar vartotojas turėjo realią galimybę susipažinti su sutarties sąlyga prieš sudarydamas sutartį, o ne kada nors vėliau, jau po sutarties sudarymo. Todėl teismas, įvertinęs visas nustatytas sprendime aukščiau nurodytas aplinkybes, nurodytą Europos Teisingumo Teismo praktiką bei atsižvelgdamas į Europos Komisijos 2019-07-23 pranešime dėl 1993-04-05 Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais išvardintas šios Direktyvos aiškinimo gaires, teismas sprendė, kad Kasko draudimo taisyklių Nr. 001, kurios sudaro sudėtinę 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties dalį, 4.3. punkto 2 pastraipos nuostata “mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“, nagrinėjamu atveju pagal Tarybos Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį bei 5 straipsnį laikytina nesąžininga vartotojos (ieškovės) atžvilgiu ir pripažintina negaliojančia.
11. Teismas taip pat konstatavo, kad nurodyta sutarties (taisyklių) sąlyga taip pat pažeidžia paslaugos teikėjo ir vartotojų teisėtų interesų, lūkesčių ir teisių bei pareigų pusiausvyrą, kadangi sutarties (įskaitant taisykles) sąlygos nenumato maksimalaus termino, jį skaičiuojant nuo vartotojo pranešimo paslaugos teikėjui apie eismo įvykį dienos, per kurį paslaugos teikėjo partneris turi pašalinti dėl eismo įvykio atsiradusius apdraustos transporto priemonės trūkumus taip, kad apdrausta transporto priemonė vėl galėtų dalyvauti eisme, tačiau numato maksimalų naudojimosi pakaitiniu automobiliu terminą. Todėl nurodytos aplinkybės taip pat yra dar vienu atskiru ir savarankišku pagrindu sutarties (taisyklių) ginčo sąlygą laikyti nesąžininga vartotojų atžvilgiu ir pripažinti negaliojančia. Nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes teismas nesivadovavo Lietuvos banko į civilinę bylą pateikta 2020-11-03 išvada dėl sprendime aukščiau išdėstytų argumentų.
12. Teismas pažymėjo, kad civilinės bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog ieškovė pakaitinį automobilį nuomojosi 2019-05-22 įvykus antrajam draudiminiam įvykiui, kadangi automobilis negalėjo dalyvauti viešajame eisme, ką patvirtina ieškovės į civilinę bylą pateikti įrodymai (fotonuotraukos, Kauno techninės apžiūros centro direktoriaus G. C. 2020-03-20 elektroninis laiškas). Jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų buvus priešingą aplinkybę, t.y. buvus aplinkybę, kad 2019-05-22 įvykus antrajam draudiminiam įvykiui automobilis galėjo dalyvauti viešajame eisme, atsakovas nenurodė, į civilinę bylą nepateikė ir neprašė išreikalauti (CPK 178 straipsnis). Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir atsakovo argumentus dėl per didelės automobilio nuomos kainos, nes paties atsakovo nustatytas pakaitinio automobilio nuomos mokesčio dienos limitas nebuvo viršytas. Atsižvelgiant į tai, teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir dėl draudimo išmokos už automobilio nuomą.
13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tenkino ieškovės ieškinį, o ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka CPK 88, 98 straipsnio reikalavimus, priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniame skunde atsakovas Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje veikiantis per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą, prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai dėl Swedbank P&C Insurance AS, Kasko draudimo taisyklių Nr. 001 4.3. punkto 2 pastraipos sąlygos „mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia bei dėl 1 140 Eur draudimo išmokos dalis priteisimo už pakaitinio automobilio nuomą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; 2) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria nutarta ieškovės A. J. naudai priteisti 140 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už nepriklausomo turto vertintojo paslaugas; 3) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendime nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį; 4) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 26 Eur žyminis mokestis (2 t., e. b. l. 31-47). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad draudimo taisyklių 4.3. punkto 2 pastraipos nuostata „mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ yra nesąžininga ir turėtų būti pripažinta negaliojančia, nes draudimo sutartis buvo sudaryta prekybos centro „Molas“ patalpose, dėl ko ieškovė neturėjo techninių galimybių patogiai susipažinti su internete skelbiamomis draudimo taisyklėmis. Draudimo sutartis buvo sudaryta ne tiesiog prekybos centre „Molas“, o šiame prekybos centre esančiame banko AB „Swedbank“ klientų aptarnavimo padalinyje. Banko padaliniuose yra įrengti specialiai klientams skirti kompiuteriai, kuriais klientai gali pasinaudoti savarankiškai arba su klientus aptarnaujančių specialistų pagalba. Draudimo liudijime, kurio sąlygas ieškovė pripažino skaičiusi ir supratusi, yra nurodyta, jog būtent banko AB „Swedbank“ padalinyje ieškovė gali gauti spausdintą draudimo taisyklių versiją, jei ji tokios pageidauja. Kitaip tariant, sudarant draudimo sutartį banko padalinyje klientas laisva valia gali pasirinkti bet kurį iš taisyklių įteikimo ir susipažinimo būdų bei gali gauti kvalifikuotą konsultaciją, jei tokia klientui yra reikalinga.
14.2. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nurodė, jog atspausdinta draudimo taisyklių kopija ieškovei nebuvo įteikta, nes tokį draudimo taisyklių įteikimo būdą pasirinko pati ieškovė ir toks įteikimo būdas yra laikomas tinkamu vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 92-93 straipsnių reikalavimais. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, jog ji buvo pasirinkusi kitokį draudimo taisyklių įteikimo būdą ar, kad ji prašė pateikti atspausdintą taisyklių kopiją, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti. Ieškovė nenurodė ir teiginių, jog draudimo liudijimo atsiėmimo ji būtų išreiškusi norą pasinaudoti kompiuteriu ir perskaityti draudimo taisykles, tačiau tokia galimybė nebuvo suteikta. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė tikslingai nebuvo supažindinta su draudimo taisyklėmis, rėmėsi prielaidomis, o ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Juo labiau, kad draudimo sutarties sudarymo vietoje (banko padalinyje) buvo visos reikiamos techninės priemonės, kuriomis ieškovė galėjo pasinaudoti tam, kad tinkamai ir patogiai susipažinti su draudimo taisyklių nuostatomis. Be to, ieškovės elgesys nurodant savo elektroninio pašto adresą nesudarė prielaidų atsakovui spręsti, kad ieškovė neturi galimybių naudotis internetu. Taigi, ieškovė turėjo realias galimybes susipažinti su draudimo taisyklių nuostatomis tiek prieš draudimo sutarties sudarymą, tiek ir jos sudarymo metu banko padalinyje, tiek ir prieš sumokėdama pirmąją draudimo įmoką, t. y. prieš draudimo sutarties įsigaliojimą. Draudimo taisyklė yra skelbiamos viešai, be to, draudimo liudijime, kurio kopiją ieškovė gavo, yra aiškiai nurodytos visi galimi susipažinimo su draudimo taisyklėmis būdai. Vadinasi, perskaičiusi draudimo liudijimo nuostatas, ieškovė, turinti humanitarinės pakraipos aukštąjį išsilavinimą, negalėjo nesuprasti kokiais būdais ji gali gauti draudimo taisyklių kopiją.
14.3. Akcentuodamas draudimo sutarties sudarymo vietą ir datą pirmosios instancijos teismas ignoravo CK 6.996 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog draudimo sutartis, jei joje nėra nustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje nėra nurodyta jokių išimčių dėl jos įsigaliojimo momento, todėl turi būti taikoma CK 6.996 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė – draudimo sutartis įsigaliojo ieškovei sumokėjus pirmąją įmoką. Taigi, net ir po sutarties sudarymo, klientas turi teisę pakeisti savo nuomonę ir pirmosios įmokos nemokėti. Tokiu atveju draudimo sutartis neįsigaliotų ir jokios pasekmės ar įsipareigojimai klientui neatsirastų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog pirmąją įmoką ieškovės sutuoktinis V. J. sumokėjo 2018-12-21, t. y. praėjus savaitei po draudimo sutarties sudarymo. Būtent ši diena turi būti laikoma draudimo sutarties įsigaliojimo diena. Šios aplinkybės, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra reikšmingos sprendžiant šį ginčą, nes jos įrodo, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su draudimo taisyklėmis ne tik prieš sutarties sudarymą, bet ir prieš šios sutarties įsigaliojimą. Todėl priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, svarbi yra byloje nustatyta faktinė aplinkybė dėl pirmosios įmokos sumokėjimo dienos bei tai, kad ši įmoka buvo sumokėta po to kai ieškovei buvo aiškiai atskleista, kur galima jos pasirinktu būdu susipažinti su draudimo taisyklių nuostatomis bei nurodyta, kad draudimo taisyklės yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Be to, pirmąją įmoką ieškovė sumokėjo žinodama, kad remiantis draudimo liudijimu šios įmokos sumokėjimas bus laikomas jos patvirtinimu, kad ji buvo tinkamai supažindinta su draudimo taisyklių sąlygomis, jas suprato ir joms pritaria. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, kad šis veiksmas buvo atliktas tinkamai informuoto vartotojo, siekiančio, kad būtent tokiomis sąlygomis sudaryta draudimo sutartis įsigaliotų, todėl reikalavimas dėl draudimo taisyklių nuostatos pripažinimo negaliojančia turėjo būti atmestas.
14.4. Pirmosios instancijos teismas atsakovo nesąžiningumą, t. y. sąmoningą ieškovės nesupažindinimą su draudimo taisyklėmis, galėjo konstatuoti tik leistinais įrodymais paneigus atsakovo, kaip ir bet kurio kito civilinių teisinių santykių dalyvio, sąžiningumo prezumpciją. Tuo tarpu aukščiau nurodytos aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino, kaip tik nepaneigia atsakovo sąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas susikoncentravo tik į papildomą atsakovo nurodytą argumentą dėl aplinkos apsaugos nesiūlant klientams popierinės draudimo taisyklių kopijos, tačiau pastarasis argumentas tikrai nebuvo pagrindinis atsakovui grindžiant savo procesinę poziciją dėl sąžiningo elgesio ieškovės kaip vartotojos atžvilgiu tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu.
14.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1993-04-05 Tarybos Direktyvos Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau - Direktyva) nuostatas. Direktyvos prasme nesąžiningomis laikomos tik tos sutarčių sąlygos, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti prieš sutarties sudarymą ir, kurios vartotojui tampa neatšaukiamai privalomomis. Todėl sutarties sąlyga, su kuria vartotojas nebuvo supažindintas prieš sutarties sudarymą, neturėtų būti laikoma nesąžininga, jei vartotojas turi teisę atsisakyti tokios sąlygos ar pačios sutarties. Be to, ir Direktyvos nuostatos dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomos, kadangi Direktyvos preambulės devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nėra vertinamas tokiose sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančių arba apribojančių sąlygų nesąžiningumas, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį. Nagrinėjamu atveju pakaitinio automobilio nuoma būtent ir yra papildoma draudimo paslauga, lemianti draudimo įmokos dydį, todėl sąlyga dėl jos taikymo apskritai negalėjo būti vertinama nesąžiningumo aspektu.
14.6. CK 6.2284 straipsnio 2 ir 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-09 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018; 2018-07-19 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-289- 1075/2018; 2019-04-25 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019; 2019-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-403/2019). Pirmosios instancijos teismas nenustatė ginčijamos draudimo taisyklių sąlygos nesąžiningumo procedūriniu aspektu, tačiau nepagrįstai vertino, kad ginčo sąlyga nesąžininga materialiuoju aspektu, nes nenumato maksimalaus termino, jį skaičiuojant nuo vartotojo pranešimo paslaugos teikėjui apie eismo įvykį dienos, per kurį paslaugos teikėjo partneris turi pašalinti dėl eismo įvykio atsiradusius apdraustos transporto priemonės trūkumus taip, kad apdrausta transporto priemonė vėl galėtų dalyvauti eisme. Juo labiau, kad draudimo sutartimi atsakovas neįsipareigojo nei pats atlikti automobilio remonto darbus, nei organizuoti šių darbų atlikimą, todėl atsakovas negali būti įpareigotas ir prisiimti atsakomybę už šių darbų atlikimo terminus. Pakaitinio automobilio suteikimas draudžiamojo įvykio atžvilgiu yra papildomai užsakoma paslauga, į kurią atsižvelgiama skaičiuojant mokėtiną draudimo įmoką. Vadinasi, šios paslaugos teikimo apimtyje paslaugos tiekėjo (atsakovo) ir vartotojo (ieškovės) interesų pusiausvyra turėtų būti vertinama nustatant, ar už papildomai sutiektą paslaugą buvo teisingai apskaičiuota tiekėjui tenkanti atlyginimo dalis (padidinta draudimo įmoka). Todėl šalių tarpusavio interesų pusiausvyra galėtų būti pažeista, jei ieškovė būtų įsipareigojusi už papildomai teikiamą paslaugą (draudimo apsaugą) mokėti nepagrįstai didelę kainą, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatinėjo, todėl nebuvo pagrindo spręsti apie šalių interesų pusiausvyros pažeidimą.
14.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė kodėl nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, jog atsakovo taikomos draudimo taisyklės yra vienos iš trumpiausių ir lengviausiai vartotojams suprantamų, iš visų draudimo rinkoje veikiančių bendrovių. Atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad draudimo taisyklių nuostatos dėl pakaitinio automobilio nuomos termino taip pat yra palankiausios rinkoje. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys (konkuruojančių bendrovių draudimo taisyklių kopijos) įrodantys, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialo taikomose Kasko draudimo taisyklėse nustatytas 15 arba 21 dienos maksimalus pakaitinio automobilio nuomos terminas, If P&C Insurance AS filialo taisyklėse – 15 dienų, AB „Lietuvos draudimas“ taisyklėse priklausomai nuo pasirinkto draudimo apsaugos varianto – 7 arba 14 dienų, ADB „Gjensidige“ taisyklėse – 14 dienų. Šiais dokumentais atsakovas neabejotinai įrodė, jog jo siūlomos draudimo apsaugos sąlygos, susijusios su pakaitinio automobilio nuoma, yra palankiausios vartotojams iš visų rinkos dalyvių, todėl pripažindamas šią sąlygą nesąžininga ar iškreipiančia draudimo sutarties šalių interesų pusiausvyrą, pirmosios instancijos teismas privalėjo bent minimaliai pasisakyti, kodėl šie argumentai yra nepagrįsti, ir kodėl, nepaisant rinkoje susiklosčiusios situacijos ir kitų draudimo bendrovių siūlomų paslaugų apimties, teismas mano, jog pakaitinio automobilio nuoma turėtų trukti neribotą laiką arba turėtų būti nustatytas draudiko įsipareigojimas atlikti remonto darbus per tam tikrą laiką. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos banko teismui pateikta 2020-11-03 išvada Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707, kurioje nurodyta, jog nėra pagrindo išvadai, kad ginčijam sąlyga dėl savo apibrėžimo ir (ar) savo turinio sukelia neaiškumą vartotojui, kaip nors nepagrįstai apsunkina vartotojo padėtį tokioje sutartyje ar kitaip iškreipia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl turėjo nurodyti detalius argumentus, kodėl mano, kad ginčijama sąlyga pažeidžia šalių interesų pusiausvyra ir todėl laikytina nesąžininga.
14.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog nuomodama pakaitinį automobilį ieškovė patyrė per dideles išlaidas. Vien tai, kad draudimo sutartyje yra nurodyta maksimali vienos paros automobilio nuomos kaina, nereiškia, jog būtent už tokią sumą automobiliai ir turėjo būti nuomojami. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, kad tokio paties modelio automobilius ieškovė būtų galėjusi išsinuomoti ir mažesne kaina. Taigi atsakovas įrodė savo teiginius jog ieškovė nesiekė išsinuomoti pakaitinį automobilį už protingą ir rinkos sąlygomis pagrįstą kainą, tuo tarpu pirmosios instancijos teiginiai apie sezoninį automobilių nuomos kainų svyravimą nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir šios teismo aplinkybės negali būti laikomos visuotinai žinomomis, nes UAB „Autvina“, iš kurios ieškovė nuomojosi automobilius, interneto svetainėje https://autorent24.lt/akcijos ir šiuo apeliacinio skundo surašymo metu, t. y. galiojant karantinui ir plataus masto judėjimo suvaržymams yra skelbiamos tokios pačios automobilių VW GOLF ir VW TIGUAN nuomos kainos.
14.9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teismas ieškovės naudai nutarė priteisti ir 140 Eur išlaidas už nepriklausomo turto vertintojo surašytą vertinimo ataskaitą teigdamas, kad ieškovė paminėtas išlaidas patyrė spręsdama su atsakovu tą patį ginčą, kuris yra išnagrinėtas šioje civilinėje byloje, atsakovui nepagrįstai atsisakant atlyginti ieškovės patirtas automobilio remonto išlaidas. Tuo tarpu ieškovės teismui pateikta UAB „Asistavita“ transporto priemonės vertinimo ataskaita jokia apimtimi nėra susijusi su ieškovės pozicija šioje byloje. Ieškovė neįrodinėjo savo reikalavimų pagrįstumo remdamasi šioje ataskaitoje padarytomis išvadomis ir ja nesirėmė prašydama priteisti konkrečią draudimo išmokos sumą. Taigi, ši ataskaita neturėjo jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo ir nepadėjo nustatyti šių reikalavimų dydžio. Net ir pirmosios instancijos teismas nesirėmė ataskaitoje nurodytomis aplinkybėmis, o pripažindamas, jog šios išlaidos buvo būtinos, teismas nenurodė kokia skundžiamo sprendimo priėmimui reikšminga informacija buvo nustatyta remiantis šios ataskaitos duomenimis. Vien faktas, kad ši ataskaita ieškovės iniciatyva buvo užsakyta prieš ginčo nagrinėjime teisme pradžią, savaime nesuponuoja išvados, jog šios ataskaitos užsakymas buvo būtinas, o patirtos išlaidos turėtų būti pripažintos ieškovės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Priešingai, ikiteisminėje stadijoje patirtos išlaidos galėtų būti pripažintos pagrįstomis tik tuo atveju, jei patiriant tokias išlaidas būtų nustatytos reikšmingos aplinkybės, kuriomis remdamasi viena iš ginčo šalių vėliau įrodinėtų savo pozicijos pagrįstumą. Šiuo atveju nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas vertinimo ataskaitoje nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė, todėl šios išlaidos negalėjo būti pripažintos būtinomis bei atlygintinomis atsakovo.
15. Ieškovė A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 700 Eur išlaidos advokato pagalbai (2 t., e. b. l. 50-62). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Kaip ir pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, sudarydama sutartį prekybos centro „Molas“ patalpose ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties nuostatomis, esančiomis Kasko draudimo taisyklėse. Sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo galimybės išstudijuoti ir susipažinti su draudimo taisyklėmis, o šios atsakovo konsultantės ir nebuvo ieškovei išaiškintos. To neneigia ir pats apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad ieškovė turėjo prašyti konsultantės popierinės taisyklių kopijos ir išaiškinti jai draudimo sąlygas. Visgi tokiais argumentais apeliantas paneigia savo pareigą supažindinti vartotoją su draudimo taisyklėmis, įtvirtintą teisės aktuose. Ne vartotojas turi prašyti susipažinti draudiką su draudimo taisyklėmis, o draudimo bendrovei tenka pareiga supažindinti klientą su draudimo taisyklėmis ir jam tenka šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai. Tokiais savo teiginiais iš esmės apeliantas patvirtina, kad tai padaryta nebuvo, kadangi pati ieškovė to neprašė.
15.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neužtenka į sutartį įtraukti standartinės formos sąlygą, kad klientas yra susipažinęs su draudimo taisyklėmis, o supažindinimo pareiga turi būti įgyvendinta realiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, 55, 56 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-221-403/2019). Atsakovas byloje nepateikė draudimo sąlygų kopijos, patvirtintos ieškovės parašu, jog įrodytų, kad su ieškove buvo individualiai aptarta sąlyga dėl pakaitinio automobilio nuomos (tame tarpe ir maksimalaus nuomos termino) (CK 6.992 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-354-1075/2020). Maža to, ieškovė būdama pakankamai protinga ir apdairi, matydama, jog draudimo liudijime yra nurodytas ribojimas pakaitinio automobilio išlaidoms per dieną, pagrįstai tikėjosi, kad esant sąlygoms dėl nuomos trukmės ar kitų sąlygų, jos taip pat būtų nurodytos draudimo liudijime.
15.3. Ikisutartinė pareiga informuoti vartotojus apie sudaromą sutartį, jos sąlygas, kad jie turėtų galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo, suprantant draudimo sutartyje įtvirtintą draudimo taisyklių turinį, tenka draudikui (šiuo atveju apeliantui). Tai reiškia, jog būtent apelianto darbuotojai turėjo įsitikinti, kad ieškovė ne tik žino, kur ir kaip gauti taisyklių kopiją, bet tuo pačiu ir tinkamai ją su jomis supažindinti. Ieškovė nėra draudimo santykių specialistė, neturi specialių šios srities žinių. Draudimo sutartį ieškovė sudarė kaip fizinis asmuo savo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Tai, kad ieškovė turi humanitarinės pakraipos aukštąjį išsilavinimą negali paneigti jos teisės į vidutiniam vartotojui 5 taikytiną apsaugą ir nesudaro pagrindo jai taikyti aukštesnių standartų vertinant jos gebėjimus suprasti draudimo teisinius santykius.
15.4. Kategoriškai nesutiktina su atsakovo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai įrodo, kad ieškovės ginčijama draudimo taisyklių nuostata yra išreikšta aiškiai ir suprantamai, todėl nėra pagrindo šią nuostatą pripažinti nesąžininga. Nors draudimo liudijime ir nurodyta, kad neva tai ieškovė buvo supažindinta su Kasko draudimo taisyklėmis Nr. 001, tačiau tai nagrinėjamu atveju nėra tiesa, o apeliaciniame skunde tas ir nėra neigiama, nes apelianto teigimu pati ieškovė turėjo susipažinti su ginčo taisyklėmis, o ne apeliantas ją su jomis supažindinti. asmeniui užsisakant papildomą paslaugą, jam turėjo būti atskleistos visos su šia papildoma paslauga (individualiai sutarta sąlyga) susijusios nuostatos, o ne vartotojas turėjo ieškoti informacijos apie jo norimos įsigyti papildomos paslaugos apribojimus ar kitas aplinkybes. Ieškovė pirmosios instancijos metu nurodė, kad konsultantė paaiškino, jog dienos limitas yra 30 Eur, tačiau apie tai, kad yra taikomas ir laiko limitas – 30 dienų - nenurodė. Apeliantas to, jog tokia informacija ieškovei buvo suteikta taip pat neįrodinėjo ir neteigė.
15.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pasakęs, kad draudimo sutartis paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis, CK 6.992 straipsnis). Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Tai reiškia, kad jeigu draudikas parengia neaiškias, sunkiai suprantamas, dviprasmiškas draudimo sutarties sąlygas, kurios kelia abejonių ne tik draudėjui, bet ir teismui – jos bus interpretuojamos draudėjo naudai. Tipinės (standartinės) sutarties individualiai neaptarta sąlyga laikoma nesąžininga, jeigu, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, dėl jos atsiranda didelis neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019, 46 punktas). Kadangi draudimo taisyklės laikomos bendrosiomis sąlygomis, o draudimo liudijime aptartos specialiosiomis, todėl draudimo liudijime šalims sutarus dėl papildomų paslaugų užsakymo, jame turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai būti išdėstytos visos sąlygos susijusios su pakaitinu automobiliu, tame tarpe ir pakaitinio automobilio suteikimo trukmės maksimalus terminas. Ieškovė negalėjo tikėtis, jog jai užsisakius papildomą paslaugą, jos sąlygos nebus aptartos specialiosiose sąlygose, o bus nurodytos bendrose (standartinėse).
15.6. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog ginčijamos sąlygos sąžiningumas neturėjo būti vertinamas, nes į ją buvo atsižvelgta skaičiuojant draudimo įmoką. Visgi nėra suprantama, kokiais argumentais remiantis apeliantas pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Direktyvos 93/13/EEB nuostatomis ir jos negalėjo būti taikomos ginčijamai sąlygai, nes svarbiausia, ar vartotojas turėjo prieigą prie sutarties sąlygos (-ų) ir jam buvo suteikta galimybė ją perskaityti; kai sutarties sąlyga nurodoma į priedą ar kitą dokumentą, kadangi vartotojas turi turėti galimybę susipažinti ir su tais dokumentais.
15.7. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl tikėtino atsakovo siekio sudaryti kliūtis ieškovei susipažinti su draudimo taisyklėmis. Šios bylos kontekste yra visiškai nesvarbu, kokias draudimo sąlygas siūlo kitos draudimo bendrovės, kadangi byla nagrinėjama ne apie kitus rinkos dalyvius, o konkrečiai apie atsakovą ir jo pateiktos draudimo sutarties sąlygos sąžiningumą vartotojos atžvilgiu konkrečiame ginče. Šalys susitarė dėl individualios draudimo sąlygos, t. y. galimybės nuomoti pakaitinį automobilį įvykus draudžiamajam įvykiui. Visos su šia individualia draudimo sąlyga susijusios nuostatos turėjo būti įtvirtintos draudimo liudijime. Kaip nurodo apeliantas šios paslaugos pasirinkimas ieškovei kainuoja papildomai nustatant draudimo įmokos sumą. Taigi pagrįstai manome, jog apeliantas nuslėpė esmines šios papildomos paslaugos sąlygas siekdamas sau turtinės naudos ir turėjo tokį tikslą.
15.8. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vadovautis Lietuvos banko teismui pateikta 2020-11-03 išvada Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707, nes pagal teismų formuojamą praktiką tokia institucijos išvada privalomos įrodomosios reikšmės teismui neturi ir yra vertinama kartu su kitais bylos įrodymais, atsižvelgiant į teismo nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes (Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civ. b. Nr. 2A-204-826/2015; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartis civ. b. Nr. e2A-214-553/2017).
15.9. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė išsinuomojo pakaitinį automobilį už neprotingą kainą. Ieškovė nesirinko prabangaus automobilio, o išsirinko vidutinės klasės automobilį, kurio paros nuomos kaina atitiko draudimo sutarties sąlygose nurodytą paros kainą – 30 Eur. Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad ieškovė negalėjo automobilio nuomoti ilgam laikotarpiui (dėl ko kaina būtų buvusi mažesnė), kadangi tikėjosi, jog greitai pavyks suderinti automobilio remonto sąmatą su atsakovu ir jai pakaitinio automobilio neprireiks ilgam laikui. Taigi, ieškovė negalėjo pasinaudoti racionaliausiu automobilio nuomos būdu būtent dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų.
15.10. Išlaidos už nepriklausomo turto vertintojo surašytą vertinimo ataskaitą buvo būtinos ir pagrįstai priteistos, nes tam, kad įrodyti atsakovui, jog jo, o ne partnerių serviso, teikiama sąmata yra nepagrįstai maža, buvo būtina pasitelkti nepriklausomus ekspertus, todėl ieškovė kreipėsi į UAB „Asistavita“, jog ši parengtų automobilio remontui reikalingų darbų sąmatą, dėl kurios ieškovė patyrė papildomų 140 Eur išlaidų. Priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovė šiomis aplinkybėmis rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme, todėl teismas pagrįstai šias ieškovės patirtas išlaidas pripažino bylinėjimosi išlaidomis. Minėtos išlaidos UAB „Asistavita“ yra atitinkančios apelianto minimoje praktikoje įtvirtintus kriterijus – buvo būtinos ir pagrįstos, kadangi ieškovė turėjo apeliantui įrodyti, jog jo nurodoma automobilio remonto suma yra neadekvati. Iš esmės su šiomis aplinkybėmis sutinka ir pats apeliantas neskųsdamas teismo sprendimo dalyje dėl dalies draudimo išmokos už automobilio remontą priteisimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
17. Byloje kilo šalių ginčas dėl transporto priemonės draudimo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo reikalavimams, draudimo sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo, draudimo išmokos dydžio.
18. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė ir atsakovė 2018-12-14 sudarė Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. TP11317718, identifikacinis Nr. 10056912802) laikotarpiui nuo 2018-12-14 iki 2019-12-13, ja buvo apdrausta trečiajam asmeniui M. S. priklausanti transporto priemonė BMW 750, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutartyje šalys susitarė, jog be kitų draudimo apsaugų, draudėja turi teisę į pakaitinio automobilio nuomą už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui, tačiau nuomos kaina parai neturi viršyti 30 Eur. Draudimo taisyklėse yra numatyta, jog draudikas turi teisę nurodyti autoservisą, kuriame turi būti remontuojama transporto priemonė, o jei klientė norės, transporto priemonę gali remontuoti savo pasirinktame autoservise, tačiau maksimali mokėtina draudimo išmokos suma bus lygi atsakovės nurodyto autoserviso nustatytai remonto kainai.
19. Apdraustasis automobilis 2019-05-09 ir 2019-05-21 eismo įvykiuose buvo apgadintas. Ieškovė kreipėsi į vieną iš atsakovės partnerių Jiezno UAB „Juta“, kuri pateikė sąmatą, kad automobilio remonto kaina yra 2 324,13 Eur. Atsakovė automobilį remontavo savo pasirinktame UAB „Vaišvydavos autoservisas“, kuriai pagal sąskaitą-faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą ieškovė sumokėjo 2 458,70 Eur sumą. Atsakovė sutiko išmokėti ir išmokėjo automobilio savininkei, M. S., 1 120,37 Eur pagal žalos aktą Nr. TP20192 ir 850,36 Eur pagal žalos aktą Nr. TP20067. Atsakovė draudimo išmoką skaičiavo taip: 1 700,73 Eur už automobilio remontą ir 270 Eur už pakaitinio automobilio nuomą. Ieškovė su atsakovės išmokos dydžiais nesutiko, pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės papildomą 335,35 Eur draudimo išmoką už automobilio remontą; 1 770 Eur draudimo išmoką už pakaitinio automobilio nuomą už visą pakaitinio automobilio nuomos laikotarpį, pripažinti atsakovo, Swedbank P&C Insurance AS, Kasko draudimo taisyklių Nr. 001 4.3. punkto 2 pastraipos nuostatą „mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“ nesąžininga ir negaliojančia.
20. Kaip minėta šios nutarties 4 pastraipoje, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimus visiškai, o šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė. Skundas grindžiamas tais argumentais, jog teismas draudimo sutarties sąlygą dėl pakaitinio automobilio nuomos laikotarpio ribojimo 30 dienų terminu pripažino nesąžininga ir negaliojančia nepagrįstai, ieškovė turėjo teisę ir galimybę susipažinti su Draudimo taisyklėmis ir gauti jų kopiją sutarties sudarymo vietoje, jei ir sudarymo metu negavo taisyklių, įmoką pagal draudimo sutartį sumokėjo po savaitės, todėl turėjo papildomai 7 dienas susipažinti ir apsispręsti dėl sutarties sąlygų priimtinumo, tačiau to nepadarė, draudiko sąžiningumo prezumpcijos teismas nepaneigė (skundo 14.1-14.4 punktai); teismas netinkamai taikė 1993-04-05 Tarybos Direktyvos Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, joje aiškinama, kad nesąžiningomis laikomos tik tos sutarčių sąlygos, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipažinti prieš sutarties sudarymą ir, kurios vartotojui tampa neatšaukiamai privalomomis, o Direktyvos preambulės devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nėra vertinamas tokiose sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančių arba apribojančių sąlygų nesąžiningumas, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį (skundo 14.5 punktas); teismas nenustatė ginčijamos draudimo taisyklių sąlygos nesąžiningumo procedūriniu aspektu, tačiau nepagrįstai vertino, kad ginčo sąlyga nesąžininga materialiuoju aspektu, nes nenumato maksimalaus termino, jį skaičiuojant nuo vartotojo pranešimo paslaugos teikėjui apie eismo įvykį dienos, per kurį paslaugos teikėjo partneris turi pašalinti dėl eismo įvykio atsiradusius apdraustos transporto priemonės trūkumus taip, kad apdrausta transporto priemonė vėl galėtų dalyvauti eisme, draudimo sutartimi atsakovas neįsipareigojo nei pats atlikti automobilio remonto darbus, nei organizuoti šių darbų atlikimą, todėl atsakovas negali būti įpareigotas ir prisiimti atsakomybę už šių darbų atlikimo terminus, (skundo 14.6 punktas); teismas neįvertino tų atsakovo argumentų, jog atsakovo taikomos draudimo taisyklės yra vienos iš trumpiausių ir lengviausiai vartotojams suprantamų, iš visų draudimo rinkoje veikiančių bendrovių, o nuostatos dėl pakaitinio automobilio nuomos termino taip pat yra palankiausios rinkoje, teismas taip pat nesivadovavo Lietuvos banko teismui pateikta 2020-11-03 išvada Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707, kurioje nurodyta, jog nėra pagrindo išvadai, kad ginčijama draudimo sąlyga yra nesąžininga (skundo 14.7, 14.8 punktai), teismas netinkamai išsprendė turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (skundo 14.9 punktas).
Dėl ginčijamos byloje transporto priemonės draudimo sutarties sąlygos vertinimo sąžiningumo aspektu ir sąlygų ją pripažinti negaliojančia nustatymo
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudėja, fizinis asmuo ieškovė A. J. sudarė su draudiku Swedbank P&C Insurance AS – draudimo srities profesionalu automobilio draudimo sutartį, šios sutarties vieną iš nuostatų byloje ginčijo ieškovė, prašydama teismo ginti jos, kaip vartotojos, todėl silpnesniosios sutarties šalies pusės pažeistas teises ginčijama sutarties nuostata, apribojančia terminą nuomoti pakaitinį automobilį iki 30 dienų. Transporto priemonės draudimo sutartis, tenkinanti nustatytus požymius, t. y. pagal sutarties šalių (subjektų) specifiką bei tikslus, gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (CK 6.2281 straipsnis), todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.2284 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią ieškovė „Kasko“ draudimu apdraudė panaudos sutarties pagrindu naudojamą automobilį, kaip vartojimo sutartį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde dėl to klausimas nebuvo keliamas, taigi, ginčo dėl to, kad draudimo sutartį sudarė verslininkas ir vartotoja, nėra.
22. Visų pirma, ieškovė byloje įrodinėjo, jog ji nebuvo tinkamai supažindinta su Draudimo sutartimi ir draudimo taisyklėmis, dėl ko buvo pažeistos jos teisės žinoti ir apsispręsti dėl sudaromos sutarties turinio ir ginčijamos nuostatos pasekmių. Teisėjų kolegija pažymi, jog draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Paprastai draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarčių sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis. CK 6.185 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. CK 6.992 straipsnio 2 dalis nustato dvejopo pobūdžio draudiko pareigą: visų pirma pareigą sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, antra, pareigą prieš sudarant draudimo sutartį įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. CK 6.992 straipsnio 2 dalies gramatinė konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad šios dvi pareigos yra savarankiškos, viena kitos nedubliuoja ir nepanaikina. Tai reiškia, kad, vadovaujantis CK 6.992 straipsnio 2 dalimi, nepakanka tik viešai paskelbti draudimo rūšies taisyklių, tačiau būtina ir jų kopiją įteikti draudėjui. Šią išvadą patvirtina ir CK 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata, kad draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Draudimo rūšies taisyklių kopijos įteikimas draudėjui užtikrina, kad draudėjas bus informuotas, kokios konkrečiai (kokios redakcijos) draudimo rūšies taisyklės taikomos draudimo sutarčiai, turės tokias taisykles savo žinioje ir kad draudikas negalės daryti įtakos tų taisyklių turiniui be draudėjo žinios.
23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Draudimo įstatymo 92 straipsnis nustato, kad draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje. Tokio paskelbimo tikslas – sudaryti galimybes kiekvienam asmeniui besidominčiam atitinkamos rūšies draudimu susipažinti su atskirų draudikų teikiamomis draudimo paslaugomis, draudimo sutarčių sąlygomis, palyginti šias sutarčių sąlygas su kitų draudikų sutarčių sąlygomis ir apsispręsti su kuriuo draudiku (ar keliais) komunikuoti dėl galimo draudimo sutarties sudarymo. Šis reguliavimas vertintinas kaip CK 6.992 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudiko viešo draudimo rūšies taisyklių paskelbimo pareigą detalizuojantis reikalavimas, konkretizuojantis viešo draudimo rūšies taisyklių paskelbimo vietą – draudimo įmonės interneto svetainę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo Draudimo įstatymo 92 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą aiškinti kaip reguliavimą, siaurinantį draudiko pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir paneigiantį draudiko pareigą įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. Tokią išvadą patvirtina ir pareigos suteikti ikisutartinę informaciją reikšmė draudimo santykiuose. Draudimo sutarties fiduciarinis pobūdis lemia, kad abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, t. y. tokią informaciją, kurią žinodama šalis arba apskritai nesudarytų sutarties, arba ją sudarytų kitomis sąlygomis. Draudėjo požiūriu tokia reikšminga sutarčiai informacija, be kita ko, yra standartinės sutarčių sąlygos, įtvirtintos draudimo rūšies taisyklėse. Todėl draudiko pareiga supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis yra itin reikšminga draudiko pareigos suteikti draudėjui ikisutartinę informaciją dalis. Atsižvelgiant į tai, įstatymo leidėjas neatsitiktinai nustatė tokios informacijos atskleidimo sąlygas ir įtvirtino pareigą draudikui įteikti taisyklių kopiją draudėjui (CK 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 6.992 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jei draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad aplinkybę, jog kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarčių sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis, todėl, kilus ginčui dėl tinkamo supažindinimo su draudimo rūšies taisyklėmis, būtent draudikė kaip draudimo teisinių santykių profesionalė ir draudimo rūšies taisykles parengusi šalis turi pareigą įrodyti, kad tinkamai įvykdė įstatyme įtvirtintą pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015). CK 6.992 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja draudimo rūšies taisyklių įteikimo būdo. Jos gali būti įteiktos tiek fiziškai perduodant draudėjui draudimo rūšies taisykles popierine forma, tiek ir elektroniniu būdu skaitmenine forma.
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudimo sutartis buvo sudaryta ginčo šalims pasirašius draudimo sutartį prekybos centro „Molas“ patalpose, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog sutarties sudarymo metu ieškovė neturėjo galimybės išstudijuoti ir susipažinti su draudimo taisyklėmis, o pačios taisyklės atsakovo konsultantės ir nebuvo ieškovei išaiškintos, draudimo taisyklių kopija draudėjai įteikta nebuvo. Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog pagal byloje surinktus įrodymus ir privalomai taikytiną Europos Tarybos Direktyvą 93/13/EEB, ieškovė kaip vartotoja neturėjo realios galimybės susipažinti su ginčijama sutarties sąlyga, prieš sudarydama sutartį. Apeliaciniame skunde deklaruota galimybė vartotojai kada nors vėliau, per 7 dienas po sutarties sudarymo susipažinti su taisyklėmis, nesudaro pagrindo pateisinti draudiko netinkamų veiksmų, neinformavus vartotojo apie būsimos sutarties nuostatas ir jų sukeliamas teisines pasekmes. Todėl Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad Kasko draudimo taisyklių Nr. 001, kurios sudaro sudėtinę 2018-12-14 Transporto priemonės (KASKO) draudimo sutarties dalį, 4.3. punkto 2 pastraipos nuostata “mes apmokėsime Išlaidas Pakaitiniam automobiliui už laikotarpį iki 30 kalendorinių dienų vienam draudžiamajam įvykiui“, laikytina nesąžininga vartotojos (ieškovės) atžvilgiu ir pripažintina negaliojančia. To neneigia ir pats apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad ieškovė pati turėjo prašyti bendrovės konsultantę išduoti popierinės taisyklių kopiją ar pareikalauti išaiškinti jai esmines draudimo sąlygas. Teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovas byloje nepateikė įstatymo leistinų įrodymų, jog su ieškove buvo individualiai aptarta sąlyga dėl pakaitinio automobilio nuomos (tame tarpe ir maksimalaus pakaitinio automobilio nuomos termino). Pirmiau nurodomais motyvais teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė turėjo teisę ir galimybę susipažinti su Draudimo taisyklėmis ar gauti jų kopiją sutarties sudarymo vietoje, o jei sudarymo metu negavo taisyklių, ji turėjo papildomai 7 dienas susipažinti ir apsispręsti dėl sutarties sąlygų priimtinumo (skundo 14.1-14.5 punktai).
26. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, jog teismas netinkamai įvertino Lietuvos banko į bylą pateiktą 2020-11-03 išvadą Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707. Lietuvos banko išvada yra vienas iš rašytinių įrodymų byloje, kurį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, vertina teismas, spręsdamas šalių ginčą (CPK 177, 185 straipsniai). Lietuvos banko teismui pateikta 2020-11-03 išvada Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707 teismui privalomosios ar prejudicinės reikšmės neturi. Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra įvertinęs minėtą rašytinį įrodymą, nurodęs jo reikšmę šalių ginčui spręsti. Lietuvos banko į bylą pateikta 2020-11-03 išvada Nr. S 2020/(34.68.E-3402)-12-6707 nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą tenkinti ieškinį neteisėtu ar nepagrįstu, kadangi toks teismo sprendimas grindžiamas byloje surinktų įrodymų visuma.
27. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apelianto argumentų, jog draudimo sutartimi atsakovas neįsipareigojo nei pats atlikti automobilio remonto darbus, nei organizuoti šių darbų atlikimą, todėl negali būti įpareigotas ir prisiimti atsakomybę už šių darbų atlikimo terminus (skundo 14.6 punktas); teismas neįvertino tų atsakovo argumentų, jog atsakovo taikomos draudimo taisyklės yra vienos iš trumpiausių ir lengviausiai vartotojams suprantamų, iš visų draudimo rinkoje veikiančių bendrovių, o nuostatos dėl pakaitinio automobilio nuomos termino palankiausios rinkoje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą ieškovės draudimo sutarties nuostatą pripažino nesąžininga tuo faktiniu pagrindu, jog ieškovė, kaip vartotoja nebuvo iki sutarties sudarymo tinkamai informuota apie svarbias sutarties sąlygas ir jos sukeliamas teisines pasekmes, o ne dėl ginčijama sąlyga nustatyto termino numoti pakaitinį automobilį trukmės. Todėl teismas neturėjo pareigos lyginti draudiko Swedbank P&C Insurance AS parengtų draudimo sutarčių, draudimo taisyklių apimties ir suprantamumo, lyginant su kitų draudikų parengtomis, spręsti dėl ginčijama sąlyga nustatyto termino nuomoti pakaitinį automobilį maksimalios trukmės ir šio termino palankumo lyginant su kitais šios srities dalyviais.
28. Šios nutarties 21-27 pastraipose nurodomų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamą draudimo sutarties sąlygą dėl pakaitinio automobilio nuomos maksimalaus termino nustatymo nesąžininga, ją panaikino, priteisė ieškovei 1 770 Eur draudimo išmoką už visą pakaitinio automobilio nuomos terminą.
Dėl papildomos 335,40 Eur draudimo išmokos už automobilio remontą priteisimo
29. Ieškovė byloje reiškė reikalavimą papildomai priteisti iš atsakovės 335,40 Eur draudimo išmoką, nurodžiusi, kad atsakovas be pagrindo atsisakė sumokėti šią išmokos dalį. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino pagrįstai, o atsakovas sprendimo šioje dalyje neskundė. Todėl teisėjų kolegija plačiau dėl spręsto ginčo šioje bylos dalyje nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme
30. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės 140 Eur išlaidas už nepriklausomo turto vertintojo surašytą ir ieškovės pateiktą teismui vertinimo ataskaitą. Teisėjų kolegija nustatė, kad minėta vertinimo ataskaita ieškovė įrodinėjo sąnaudas, reikalingas automobilio remontui. Teismas UAB „Asistavita“ išvadomis grindė sprendimą priteisti draudimo išmokos sumą. Todėl ieškovės turėtos 140 Eur išlaidos išvadai gauti pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir priteistos ieškovei iš atsakovės teisingai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodomais motyvais atmetami apeliantės skundo teiginiai dėl teismo netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
31. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ieškovė turėjo 700 Eur išlaidų. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Swedbank P&C Insurance AS, Lietuvoje, veikiančio per Swedbank P&C Insurance AS Lietuvos filialą (j. a. k. 302649474) 700 Eur išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Raimondas Buzelis
Izolda Nėnienė
Arvydas Žibas