Civilinė byla Nr. 2-906/2008
Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 11
d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės
Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir
Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo atsakovo R. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos
apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios
apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1084-253/2008 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos
ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n
u s t a t ė :
Ieškovas
V. G. 2008 m. rugsėjo 17 d. teisme gautu ieškiniu prašė priteisti
iš atsakovo R. G. 424 500 Lt skolą pagal atskirus paskolos
raštelius, 1 200 Lt ir 1 440 Lt mėnesinių palūkanų, 78 288 Lt dydžio metines
palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi
išlaidas.
Ieškovas
taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pavesti antstoliui
surasti atsakovui R. G. priklausantį turtą ir jį areštuoti
neviršijant ieškinio sumos. Ieškovas pažymėjo, kad ieškinys reiškiamas fiziniam
asmeniui, ieškinio suma didelė, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias
apsaugos priemones. Jų netaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
tapti neįmanomas.
Klaipėdos apygardos
teismas 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškovo V. G. prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovo R. G. nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, lėšas ar
turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba
trečiuosius asmenis, neviršydamas 505 428 Lt sumos, uždrausdamas areštuotą
turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės
sumažinti jo vertę.
Nutartyje rašoma, jog klausimas
išnagrinėtas nepranešus atsakovui, nes atsižvelgus į ieškinyje nurodytas
aplinkybes, darytina išvada, kad pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo nagrinėjimą gali sutrukdyti tokių priemonių pritaikymą. Ieškovo
pareikšto ieškinio suma yra didelė, atsakovo finansinė padėtis nežinoma, todėl
nuspręsta, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo,
jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Atsakovas
R. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos
teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nenurodė, jog
visas atsakovo ir jo sutuoktinės turtas jau yra areštuotas. Vykstant
teisminiams ginčams kitoje civilinėje byloje Nr. 2-268-370/2008 Klaipėdos
apygardos teismas, tenkindamas V. G. prašymą, 2007 m.
spalio 15 d. nutarė areštuoti atsakovui R. G. nuosavybės
teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar
nepakankant, - lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias
pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 9 000 000 Lt. V. G. teismui pateiktas ieškinys dėl neva esančios R. G. skolos yra tiesiogiai susijęs su vykstančiais ginčais
dėl šalių turimų UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo-pardavimo. Reikalavimas dėl
skolinės prievolės vykdymo pateiktas praėjus 8 metams po tariamos skolos
atsiradimo. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekė
dar labiau apriboti R. G. turtines teises ir padaryti
beprasmiu kreipimąsi į teismą dėl areštuoto turto verčių pakeitimo. Ieškovas
piktnaudžiauja savo teisėmis ir pažeidžia šalių kooperacijos principą. Ieškovo
reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nesąžiningas, dėl to
atsakovas gali patirti papildomų nuostolių. Taikytas turto areštas varžo
atsakovo, kaip verslininko, užsiimančio nekilnojamojo turto projektų vystymu,
veiksmų laisvę, neleidžia atsakovui vykdyti būtiniausių mokėjimų, todėl
atsiranda reali grėsmė ateityje susilaukti reikalavimų mokėti netesybas ir/ar
atlyginti nuostolius tretiesiems asmenims. Ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis
teisėmis ir tik po to, kai atsakovas kreipėsi į antstolį dėl areštuoto turto
verčių pakeitimo, ieškovas kreipėsi į teismą dėl nesamų skolų priteisimo ir
prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimo į atskirąjį
skundą negauta.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar pirmosios
instancijos teismo nutartis, kuria
tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo atsakovui, laikytina pagrįsta ir teisėta. Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių nutarties
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK
320, 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus,
teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo sprendimo byloje realų ir
tinkamą įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė,
jog nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Grėsmę būsimo teismo sprendimo
įvykdymui gali lemti įvairios aplinkybės, tarp kurių pažymėtina didelė
reikalavimo suma (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-782/2007). Reikalavimo sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo
teismo sprendimo neįvykdymo riziką,
tačiau reikšminga ir ta aplinkybė, kad didelė reikalavimo suma nėra besąlyginis
pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ypač aktualu atsižvelgti
į reikalavimo dydžio kriterijų tuomet, kai atsakovo valdomas nuosavybės teise
turtas yra mažesnis už galimą reikalavimo sumą. Tada, kai yra įrodymų, jog
galima reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turimo turto vertę,
gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra kai jis paneigia objektyvios grėsmės
būsimam teismo sprendimui įvykdyti
egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti
laikinųjų apsaugos priemonių.
Ieškovas
prašė priteisti iš atsakovo 424 500 Lt skolą pagal konkrečius paskolos
raštelius, 1 200 Lt ir 1 440 Lt mėnesinių palūkanų, 78 288 Lt dydžio metines
palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas
(b. l. 1-4). Teismas skundžiama nutartimi pažymėjo, kad ieškovo
pareikšto ieškinio suma yra didelė, atsakovo finansinė padėtis nežinoma, todėl
darytina išvada, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo
sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba
tapti neįmanomas (b. l. 8). Ieškovo pareikšto ieškinio suma (505 428 Lt)
fiziniam asmeniui laikytina pakankamai didele. Atsakovas nepateikė įrodymų,
kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytos grėsmės būsimam teismo
sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, todėl darytina
išvada, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones
atsakovui taikė pagrįstai.
Apelianto
nurodyta aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje yra jau pritaikytas areštas jo
ir sutuoktinės turtui, nepaneigia aukščiau konstatuotos aplinkybės, jog šiuo
atveju teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko konkrečioje byloje,
pagal konkrečios bylos aplinkybes bei pareikštus reikalavimus, siekdamas
užtikrinti būtent konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų pagrindu būsimo
teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str.), todėl vien tai, kad apeliantui ir jo
sutuoktinei priklausančiam turtui areštas taikytas kitoje civilinėje byloje,
nesudaro pagrindo neužtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.
Apelianto
motyvai, kad pareikštas ieškinys dėl tariamos skolos yra tiesiogiai susijęs su
ginčais dėl UAB „Neapolis“ akcijų pirkimo-pardavimo, kad ieškovo reikalavimas
dėl skolos priteisimo pateiktas praėjus aštuoneriems metams po tariamos skolos atsiradimo,
nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismas, taikydamas
laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ir nesprendžia ieškinio pagrįstumo,
o vertina kitas aplinkybes - grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas ir laikinųjų
apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Nurodyti motyvai dėl ginčo
tarp šalių pobūdžio ir turinio nėra šios apeliacijos dalykas, o gali būti
reikšmingi nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Apelianto
argumentas, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,
siekė tik dar labiau apriboti jo turtines teises ir padaryti beprasmiu kreipimąsi
į teismą (antstolį) dėl areštuoto turto verčių pakeitimo, laikytinas teisiškai
nereikšmingu bei nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog
ieškovas, pareikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiauja
savo teisėmis ir pažeidžia šalių kooperavimosi principą, todėl šie apelianto
teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio. Naudojimasis įstatymo numatytomis teisinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama
užtikrinti būsimo teismo sprendimo
įvykdymą, savaime neleidžia teigti, jog yra piktnaudžiaujama įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar
elgiamasi nesąžiningai.
Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus
proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos
priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems
reikalavimams užtikrinti. Apelianto teiginiai, jog dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo jis gali patirti nuostolius, jog taikytas areštas varžo jo,
kaip verslininko, veiksmų laisvę, neleidžia atlikti būtiniausių mokėjimų, dėl
ko gali tekti ateityje mokėti netesybas ir/ar atlyginti nuostolius tretiesiems
asmenims, nėra įrodyti bei savaime nesudaro pagrindo naikinti arba pakeisti
skundžiamą teismo nutartį. Apeliantui išaiškinama, kad, esant realiai galimybei
atsirasti nuostoliams, jis gali pateikti galimų nuostolių apskaičiavimą ir
kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Be to,
pagal CPK 146
straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas gali dalyvaujančių byloje ar
kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos
priemonę kita. Taip pat teismas gali atsakovo prašymu taikytas laikinąsias
apsaugos priemones panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo
specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146
str. 2 d.).
Bylos aplinkybės patvirtina teismo taikytų laikinųjų apsaugos
priemonių pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais
argumentais, daro išvadą, jog skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta,
atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, o atskirojo skundo
argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti arba pakeisti.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Marytė
Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis
Nijolė
Piškinaitė