Civilinė byla Nr. 3K-3-528-706/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00529-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.10.5.2.5.; 2.5.10.5.2.14.

                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal mažamečių ieškovų V., J., A., Ž. V. (atstovas pagal įstatymą (globėjas) R. U. ), ieškovo R. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal mažamečių ieškovų V., J., A., Ž. V. (atstovas pagal įstatymą (globėjas) R. U. ) ir R. U. ieškinį atsakovams P. V. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę neužkardijus smurto šeimos aplinkoje, aiškinimo ir taikymo.
2. Mažamečių ieškovų V., J., A., Ž. V. atstovas pagal įstatymą (globėjas) R. U. teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovų P. V. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteisti 1 158 480,07 Eur neturtinei žalai atlyginti, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas R. U. prašė iš atsakovo P. V. priteisti 1390,18 Eur turtinei žalai atlyginti.
3. Ieškinys grindžiamas tuo, kad, 2013 m. vasario 11 d. Klaipėdos r. policijos komisariato policijos pareigūnams laiku neatvykus pagal L. V. kreipimąsi dėl pagalbos, P. V. savo mažamečių vaikų akivaizdoje smurtaudamas (suduodamas ne mažiau kaip 20 smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas) nužudė savo žmoną (gyvybė buvo atimta nukentėjusiąją kankinant) mažamečių vaikų Vaivos, Jono, Austėjos ir Ž. V. motiną L. V.. Policijos pareigūnai daug kartų lankėsi mirusiosios namuose, žinojo apie nevienkartinius P. V. smurto prieš sutuoktinę atvejus.
4. 2014 m. vasario 14 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu P. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6 punktus už žmonos L. V. tyčinį nužudymą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi minėtą nuosprendį paliko nepakeistą.
5. 2014 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismas nuosprendžiu policijos pareigūnus V. V. ir R. R. už netinkamai atliktas savo pareigas pripažino kaltais pagal BK 229 straipsnį. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi minėtą nuosprendį paliko nepakeistą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovui R. U. iš atsakovo P. V. 863 Eur turtinės žalos atlyginimą, 2) priteisė mažamečiams ieškovams V., J., A. ir Ž. V. iš atsakovo P. V. kiekvienam po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 3) priteisė mažamečiams ieškovams V., J., A. ir Ž. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, kiekvienam po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 4) paskyrė R. U. mažamečiams ieškovams V., J., A. ir Ž. V. priteistų lėšų administratoriumi iki jų pilnametystės.
7. Teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad atsakovo P. V. kaltė 2013 m. vasario 11 d. tyčia nužudžius savo žmoną L. V. įrodyta įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu. Turtinė žala, patirta dėl laidojimo išlaidų, grindžiama laidojimo įstaigos UAB „Aterna“ PVM sąskaita faktūra (1129,60 Eur) ir UAB  „Maxima“ kvitu (42,13 Eur). Teismas, atmetęs 7,53 Eur alkoholinių gėrimų pirkimo išlaidas, kitas išlaidas pripažino pagrįstomis.
8. Likę UAB „Nefridos klinika“, UAB „Neste Lietuva“, UAB „Gintarinė vaistinė“ kvitai (49,21 Eur) nėra akivaizdžiai susiję su L. V. laidojimu. Įrodytomis pripažintos 1164,21 Eur išlaidos. Iš šios sumos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.291 straipsniu, atimta ieškovo sutuoktinei R. U. išmokėta 1040 Lt (301,20 Eur) laidojimo pašalpa, todėl iš atsakovo P. V. turtinei žalai atlyginti priteista 863 Eur.
9. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Byloje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą dėl motinos netekimo, žiauriai ją nužudant, keturiems mažamečiams jos vaikams. Motinos netekimas tokiu būdu ir esant tokio amžiaus yra akivaizdi žala mažamečių ieškovų fizinei ir psichinei sveikatai, dvasiniam, intelektiniam ir socialiniam vystymuisi. Dėl tokio įvykio visi mažamečiai ieškovai, gyvenę kartu su motina ir buvę jos auginami nuo gimimo bei buvę priversti stebėti motinos mirtį tragiškomis aplinkybėmis, patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sunkius išgyvenimus, neteko galimybių toliau gyventi visavertį normalų vaikų gyvenimą.
10. Solidarius ieškinio reikalavimus mažamečių ieškovų atstovas pagal įstatymą reiškia dviem atsakovams – P. V. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento. Priežastinis ryšys tarp P. V. veiksmų (jo tiesioginiai  tyčiniai fiziniai veiksmai nužudant savo žmoną ir mažamečių ieškovų, keturių bendrų jų vaikų, motiną) atimant L. V. gyvybę yra nustatytas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu. Atsakovės civilinės atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų V. V. ir R. R. neatsargumo, dėl kurio P. V. buvo sudarytos prielaidos nužudyti L. V. , nustatyto įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, ir L. V. nužudymo. Neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė neteisėtu neveikimu: 2013 m. vasario 11 d., apie 18 val. 38 min., gavę pranešimą apie smurtaujantį vyrą, jie laiku tinkamai nesureagavo į L. V. gresiantį pavojų, profesionaliai nereagavo į gautą pagalbos skambutį, nesiėmė jokių veiksmų dėl smurtautojo bei nesuteikė skubios ir būtinos pagalbos, kas sukėlė neatitaisomus padarinius. Pareigūnai daug kartų lankėsi nužudytosios namuose ir žinojo apie nevienkartinius P. V. smurto prieš sutuoktinę atvejus, tačiau vis tiek neatkreipė deramo dėmesio į L. V. kreipimąsi dėl būtinos pagalbos. Ieškinio pareiškimas atsakovei yra pagrįstas, kadangi valstybė, įgyvendindama savo pozityvią pareigą užtikrinti asmenų saugumą, privalo ne tik formaliai įtvirtinti pagrindinės vertybės – asmens teisės į gyvybę – reglamentavimą įstatymais, bet taip pat užtikrinti tinkamą paties piliečių gyvybės apsaugos mechanizmo funkcionavimą, užtikrinantį optimalų reagavimą į kilusią grėsmę dėl galimo asmenų konstituciškai ginamų vertybių pažeidimo.
11. Teismas konstatavo, kad atsakovų atsakomybė yra ne solidarioji, o dalinė (kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio), kadangi atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas. P. V. veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o policijos pareigūnų nerūpestingumas tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti. Atsakovų veiksmų turinys aiškus, jų veikos skirtingos, identifikuotos įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais. Nustačius, kad ši atsakomybė yra dalinė, jos dydis nustatytas, atsižvelgiant ne tik į vienodą abiem atsakovams kriterijų – kilusias pasekmes mažamečiams ieškovams, bet ir į kiekvieno atsakovo kaltę, jo turtinę padėtį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
12. Prašoma priteisti suma kiekvienam iš mažamečių ieškovų išties yra didelė. Atsakovas P. V. šią žalą sukėlė tyčiniais nusikalstamais veiksmais, jie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu įvertinti kaip itin žiaurūs ir kankinantys. Jo skurdi turtinė padėtis (jokio nekilnojamojo turto neturėjimas ir dėl ilgalaikio įkalinimo ribotos galimybės uždirbti žalos atlyginimui reikalingų lėšų) nėra pagrindinis žalos dydžio nustatymo kriterijus, tačiau į tai teismas atsižvelgė. Remdamasis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, teismas iš atsakovo kiekvienam mažamečiam ieškovui priteisė po 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė Lietuvos valstybė atsako už dviejų policijos pareigūnų neatsargius veiksmus, sudariusius prielaidas šiai žalai atsirasti ir taip netiesiogiai prisidėjusius prie jos atsiradimo. Kompleksiškai įvertinęs šios nutarties 10 punkte paminėtus neturtinės žalos atsiradimo pagrindus, kilusių pasekmių sunkumą bei atsakovės turtinę padėtį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas iš atsakovės kiekvienam mažamečiam ieškovui priteisė po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
13. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovų apeliacinius skundus, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
14. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovų apeliacinio skundo teiginiais dėl atsakovams taikytinos solidariosios atsakomybės – abiejų atsakovų veiksmai glaudžiai susiję, nepaisant aplinkybės, kad jie atlikti ne vienu metu, mažamečių motina nebūtų buvusi nužudyta, jei policijos pareigūnai būtų tinkamai ir laiku sureagavę į jos (nužudytosios) pranešimą apie gresiantį pavojų.
15. Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę būtų nustačius, kad žala atsirado dėl abiejų atsakovų bendrininkavimo. Atsakovas P. V. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu yra nuteistas už L. V. nužudymą (žr. šios nutarties 4 punktą). Atsakovės pareigūnai už neatsargius neteisėtus veiksmus, t. y. už netinkamą pareigų vykdymą, buvo nuteisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (žr. šios nutarties 5 punktą). Nenustatyta, kad pareigūnų veiksmai buvo tyčiniai, tačiau konstatuota neatsargi jų kaltės forma. Teiginys, kad jei pareigūnai būtų laiku atvykę, mažamečių ieškovų motina būtų likusi gyva, yra labiau hipotetinis, o įvertinus tai, kad nenustatyta, jog atsakovės pareigūnų veiksmai buvo tyčiniai, solidariosios atsakovų atsakomybės konstatavimas neužtikrintų proporcingumo tarp atliktų neteisėtų veiksmų pobūdžio ir jų reikšmės neigiamiems padariniams.
16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos mažamečiams ieškovams atlyginimo, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė egzistuojant neturtinės žalos atlyginimo pagrindus ir priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino mažamečių ieškovų neturtinei žalai reikšmingus kriterijus, atsižvelgė į jų amžių, ryšį su motina, į tai, kad ji buvo nužudyta jų namuose. Įvertinta ir tai, kad mažamečiai po įvykio buvo paimti iš namų ir perduoti nužudytos motinos brolio (atstovo pagal įstatymą (globėjo) šeimai, kurioje jais rūpinamasi.
17. Atsakydama į atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog žala mažamečiams ieškovams buvo padaryta neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, kolegija nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje (CK 6.272 straipsnis), yra giežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos.
18. Neteisėti policijos pareigūnų veiksmai buvo konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu. Taip pat buvo įvertinta ir tai, dėl tokių veiksmų mažamečiams ieškovams padaryta žala, nustatytas neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Taigi buvo nustatytos visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, kurios nebuvo paneigtos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
19. Atsakovė taip pat neteisingai nurodė, kad teismas nenustatinėjo neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų, nenurodė, kaip pasireiškė mažamečių ieškovų neigiami išgyvenimai. Kolegija sutiko su teismo išvadomis, kad mažamečiai, savo akivaizdoje netekę motinos, su kuria gyveno nuo gimimo, dėl atsakovo P. V. veiksmų, kuriems kelio neužkirto atsakovės policijos pareigūnai, akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliu dvasiniu sukrėtimu ir neišvengiamai ateityje kilsiančiais neigiamais emociniais potyriais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovės priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertino policijos pareigūnų kaltės formą – neatsargumą, atsakovės finansinę padėtį, mažamečių vaikų patirtą stresą dėl smurtinės motinos mirties; teisingai konstatavo, kad: už mažamečiams padarytą žalą atsakovams kyla dalinė deliktinė atsakomybė; atsakovės atsakomybės mastas yra mažesnis nei atsakovo P. V. , tiesiogiai ir lemtingai prisidėjusio prie mažamečių ieškovų netekties; atsakovė už padarytą žalą atsakinga mažesne dalimi. Atsakovų atsakomybės dalys nustatytos teisingai, jų keisti nėra pagrindo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į ieškovų kasacinį skundą teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovai prašo iš dalies panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti mažamečių kasatorių V., J., A. ir Ž. V. naudai kiekvienam po 289 620,02 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš atsakovų P. V. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariosios atsakomybės taikymą, ir šiuo klausymu nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

20.1.1. Nors policijos pareigūnai tiesiogiai nenužudė mažamečių ieškovų motinos, tačiau dėl jų neveikimo P. V. buvo suteikta galimybė tiesioginiais tyčiniais fiziniais veiksmais nužudyti savo žmoną. Jam dėl smurtinio elgesio buvo uždrausta artintis prie namų, jis ne vieną kartą teistas už smurtą prieš žmoną, policijos pareigūnai tokią situaciją žinojo, jau daug kartų buvo lankęsi šeimos namuose. Tą vakarą moteris pagalbos telefonu kvietėsi pareigūnus, tačiau jie į įvykio vietą neatvyko.

  20.1.2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006); kad pažeista pareiga užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

  20.1.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 konstatavo, kad realių gyvenimiškų situacijų, kuriose keli asmenys vienu ar kitu būdu dalyvauja sukeliant nukentėjusiajam žalą, yra įvairių, todėl labai svarbūs teisiniai instrumentai, padedantys nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, o kada – dalinė atsakomybė. Šie atvejai galėtų būti skirstomi pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį į dvi dideles grupes, t. y. bendrininkavimo atvejus siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejus nesant bendrininkavimo siaurąja prasme. Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas, kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą ir veiksmų bendrumą. Šioje nutartyje aiškinami solidariosios atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį taikymo klausimai, tačiau priežastinio ryšio sampratos apibrėžimai aktualūs ir kitais civilinės atsakomybės atvejais.

20.1.4. Nors kasacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013 nurodytos faktinės aplinkybės nėra panašios į kasatorių bylos, tačiau joje taip pat buvo sprendžiamas solidariosios atsakomybės klausimas. Ir nors priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų minėtoje byloje dar labiau nutolęs nei  kasatorių atveju, tačiau vis dėlto buvo konstatuota solidarioji atsakomybė.

2. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, nustatant žalos dydį, turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Nužudytoji prieš mirtį buvo smurtaujančio sutuoktinio P. V. kankinama ir mušama, visa tai vyko jų mažamečių vaikų akivaizdoje – kūnas rastas vaikų kambaryje, apklausose vaikai nurodė įvykio detales. Išgyvenimai, kuriuos teko tą vakarą patirti keturiems mažamečiams vaikams, smarkiai sukrėstų net ir suaugusį asmenį. Šiuos išgyvenimus sunku įvertinti pinigine išraiška, tačiau esant tokioms aplinkybėms manytina, kad priteistina suma neturtinei žalai atlyginti turėtų būti pakankamai didelė. Šis įvykis palietė itin svarbias šeimos vertybes – fizinę, psichinę mažamečių vaikų sveikatą, jų asmenybę, socialinius ryšius, visaverčio gyvenimo perspektyvas įvairiais aspektais bei darys neigiamą įtaką ne tik jų seksualiniam, bet socialinių įgūdžių vystymuisi, jų gebėjimams įsilieti į socialinę bendruomenę. Išgyventos dvasinės kančios neišvengiamai veiks visų mažamečių gyvenimą, nes jie bus nuolat susirūpinę ne tik dėl motinos nužudymo, bet dėl savo ateities ir išlikimo, t. y. dėl savo fizinio ir dvasinio saugumo. Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka pažeistos vertybės – gyvybės, kuri vertybių hierarchijoje užima aukščiausią vietą. Gyvybės atėmimo bylose pagrindinis neturtinės žalos dydžio kriterijus yra žuvusiojo ir nukentėjusiojo asmens tarpusavio ryšys. Artimiausias ryšys yra tarp kartu gyvenančių žmonių – tėvų ir nepilnamečių vaikų. Didelis žalos dydis grindžiamas ne tik motinos gyvybės praradimu, tačiau ir artimo ryšio, šiltų santykių netekimu. Teismai nedėstė motyvų, kuo remdamiesi priteisia tokio dydžio sumą, ne objektyviai vertino kiekvieną kriterijų ir pasisakė dėl jo, o tiesiog sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą atsižvelgdami į tai, kad kaltininko P. V. turtinė padėtis sunki ir jis galbūt bus nepajėgus jos sumokėti. Netgi sunkaus sveikatos sužalojimo atvejais priteisiamos gerokai didesnės sumos neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015), o kasatorių atveju kalbama apie aukščiausią vertybę – gyvybę, todėl jiems turi būti priteistas kur kas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.
2. Kasaciniu skundu atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento, prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutarties dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis ir iš atsakovės priteistos atitinkamos pinigų sumos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Teismas, nepasisakęs ir neatskleidęs neteisėtų valstybės veiksmų (neveikimo) turinio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos turinio, tinkamai neįvertinęs valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo požiūriu, nepagrįstai taikė valstybei atsakomybę. Ieškovai neturtinės žalos atsiradimą sieja su policijos pareigūnų veiksmais reaguojant į policijos užregistruotą įvykį ir neišsiunčiant į įvykio vietą policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti. Tokie policijos pareigūnų veiksmai laikytini veiksmais vykdant teisės aktais jiems pavestas funkcijas viešojo administravimo srityje, o ne kaip ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų veiksmai. Šiuo atveju ginčo šalių teisinius santykius reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o ne CK 6.272 straipsnis, kuriuo, vertindamas policijos pareigūnų veiksmus, rėmėsi teismas.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymą, atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, klausimą. Nustatydamas priežastinio ryšio faktą, teismas netyrė ir nevertino ar nagrinėjamu atveju nebuvo kitų pašalinių įvykių, kurie būtų nutrauktę priežastinio ryšio grandinę (pvz., trečiųjų asmenų neteisėtas veikimas), taip pat neišsiaiškino, ar tos pačios pasekmės tikrai būtų atsiradusios, jeigu pareigūnai savo veiksmus būtų atlikę, nors pagal formuojamą teismų praktiką teismai, nustatydami priežastinį ryšį, atsižvelgia į atsakovės veiksmų pobūdį, į tai, kokias pareigas turėjo atsakovė ir kaip ji jas įvykdė.
3. Teismas, spręsdamas, kad policijos pareigūnų neteisėti veiksmai buvo konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu, nepagrįstai rėmėsi tik minėtu nuosprendžiu, suteikdamas šiame procesiniame dokumente nustatytoms aplinkybėms prejudicinę reikšmę. Baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, teismai, spręsdami dėl valstybės civilinės atsakomybės, privalėjo vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, kaip vienus iš įrodymų greta kitų įrodymų. Šios bylos kontekste teismas netyrė ir nenustatė policijos pareigūnų pareigų bei veiksmų turinio, nevertino jų veiksmų atitikties teisėtumo reikalavimams, nevertino, kokia pareigūnų veiksnių įtaka atsiradusioms pasekmėms.
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento, atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, panaikinti skundžiamą teismo nutarties dalį, kuria ieškinys patenkintas priteisiant atitinkamas pinigų sumas iš atsakovės, ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde, pasisakant dėl solidariosios atsakomybės taikymo, nepagrįstai vadovaujamasi kasacinio teismo nutartimis bylose Nr. 3K-7-144/2014 ir Nr. 3K-3-90/2013, kurių ratio decidenti (sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa su nagrinėjama byla. Nepagrįsti ieškovų argumentai, kad valstybė už jiems padarytą žalą turėtų atsakyti su atsakovu P. V. solidariai, nes jų (atsakovų) nesieja jokie bendri veiksmai, tuo labiau kaltė. Kasatorių pateikiami samprotavimai apie policijos pareigūnų taktiką bei nuomonė, jog atliekant tam tikrus veiksmus nusikaltimas nebūtų įvykęs (t. y. jeigu pareigūnai būtų laiku atvykę, kasatorių motina būtų likusi gyva), yra tik prielaidos.
2. Pagal civilinėje teisėje galiojančias taisykles žalos atlyginimo prievolei atsirasti yra būtina šių sąlygų visuma: žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, jo kaltė, žala, priežastinis ryšys tarp žalą padariusio asmens veiksmų ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų žalos atlyginimo teisiniai santykiai neatsiranda. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Šiuo atveju nėra visumos sąlygų, dėl kurių atsakovė turėtų prievolę atlyginti žalą kasatoriams. Savo reikalavimus kasatoriai grindžia teiginiais, kad valstybės pareigūnai neatliko veiksmų – nesiėmė priemonių, kad užtikrintų policijos pareigūnų atvykimą laiku pagal gautą pranešimą, taip sudarydami prielaidas P. V. įvykdyti nusikaltimą. Taigi kasatoriai reikalauja atlyginti ne tiesiogiai valstybės institucijų padarytą žalą, o žalą, kurią padarė kitas asmuo, pasinaudodamas valstybės institucijų veiksmais (neveikimu) sudarytomis prielaidomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo

23. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejams jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitais procesiniais dokumentais. Pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus, be kita ko, turi nepažeisti bendrosios rūpestingumo pareigos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis. Taigi CK 6.271 straipsnio ar CK 6.272 straipsnio pagrindu taikoma civilinė atsakomybė valstybei atribojama pagal subjektus ir veiksmus, kuriuos šie subjektai atlieka ar kurių neatlieka.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla yra susijusi su smurto artimoje aplinkoje padaryta žala. Šiame kontekste reikia pabrėžti, kad smurtas artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas (žr., be kita ko, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnį). Sprendžiant bylas, susijusias su smurtu artimoje aplinkoje, reikia atsižvelgti į šios problemos sunkumą, latentiškumą, nukentėjusiojo pažeidžiamumą, aktyvios valstybės pozicijos poreikį, į tai, kiek buvo veiksmingos kompleksinės priemonės reaguojant į tokią veiką ir kt. (šiuo aspektu žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2016 m. vasario 23 d. sprendimą byloje Civek prieš Turkiją, peticijos Nr. 55354/11, par. 50; 2009 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Opuz prieš Turkiją, peticijos Nr. 33401/02, par. 131–132; Didžiosios kolegijos 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Rohlena prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 59552/08, par. 71; 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13, par. 136).
25. Asmens gyvybė – ypatinga, fundamentali vertybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje –aukščiausios teisinės galios akte – įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę (Konstitucijos 19 straipsnis). Šiame straipsnyje nurodyta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymai. Konstitucijos 21 straipsnyje garantuojamas žmogaus asmens neliečiamumas, 22 straipsnyje – žmogaus privataus ir šeimos gyvenimo, garbės ir orumo neliečiamumas.
26. Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas). Smurtas artimoje aplinkoje gali pažeisti žmogaus teises, įtvirtintas Konvencijos 2 straipsnyje (teisė į gyvybę), 3 straipsnyje (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas), 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą).
27. Pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 2 straipsnį (teisė į gyvybę), 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas) ir 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) iš esmės reikalauja imtis reikiamų veiksmingų priemonių apsaugoti nuo smurto, atitinkamai, jos jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybę, fizinį ir psichinį neliečiamumą. Tai apima pareigą nustatyti veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kuriomis siekiama atgrasyti asmenis nuo nusikaltimų žmogui padarymo, kartu įtvirtinti tokį šių nuostatų įgyvendinimo mechanizmą, kuris užkirstų kelią jų pažeidimams, užtikrintų asmenų, pažeidusių šias baudžiamosios teisės nuostatas, persekiojimą ir nubaudimą; taip pat veiksmingai taikyti šias nuostatas praktikoje (žr., pvz., prieš tai cituotą Opuz, par. 128; 2013 m. kovo 26 d. sprendimą byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 73–77; 2010 m. spalio 14 d. sprendimą byloje A. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55164/08, par. 58–61, 67).
28. Be to, Konvencijos 2 straipsnis tam tikromis aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis gali sukelti valstybės institucijoms pozityviąją pareigą imtis praktinių prevencinių priemonių, kad būtų apsaugotas asmuo, kurio gyvybei gresia pavojus dėl kito asmens nusikalstamų veikų (žr., pvz., 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Branko Tomašić ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46598/06, par. 50; prieš tai cituotą Opuz, par. 128).
29. Ši pareiga turi būti interpretuojama nesukeliant nepakeliamos ar neproporcingos naštos valstybės institucijoms, turint omenyje tvarkos palaikymo šiuolaikinėje visuomenėje sunkumus ir žmogaus elgesio nenumatomumą bei operatyvinius pasirinkimus, kurie turi būti daromi prioritetų ir resursų atžvilgiu (žr., pvz., prieš tai cituotą Opuz, par. 129). Valstybės atsakomybė pagal Konvencijos 2 straipsnį atsiranda tada, kai valstybės institucijos nepadarė viso to, ko iš jų galima buvo pagrįstai tikėtis, jog būtų išvengta realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., prieš tai cituotą Branko Tomašić, par. 50–51, prieš tai cituotą Opuz, par. 129–130).
30. Valstybių pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį apima veiksmingą asmens (asmenų), kurio tapatybė yra žinoma, apsaugą nuo trečiojo asmens nusikalstamų veikų, susijusių su draudžiamu pagal šią nuostatą elgesiu, taip pat pagrįstas priemones užkirsti kelią tokiam netinkamam (žiauriam) elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, par. 49, su tolesnėmis nuorodomis). Kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio pobūdis ir kontekstas, trukmė, fizinis ir psichinis poveikis, ir, kai kuriais atvejais, aukos lytis, amžius, sveikatos būklė (žr., pvz., prieš tai cituotą Valiulienė, par. 65). Pavyzdžiui, elgesys traktuojamas kaip nežmoniškas, nes, be kita ko, jis buvo iš anksto suplanuotas, taikytas ištisas valandas ir sukėlė kūno sužalojimą arba stiprias fizines ir psichines kančias (žr., pvz., prieš tai cituotą Valiulienė, par. 66). Elgesys traktuojamas kaip žeminantis, kai sukėlė aukai baimę, sielvartą, nepilnavertiškumo jausmą, galėjo pažeminti ir sumenkinti auką ir galbūt palaužti jos fizinį ar psichinį pasipriešinimą (žr., pvz., prieš tai cituotą Valiulienė, par. 66).
31. Iš esmės panašios pareigos valstybėms, kaip išdėstyta pirmiau, kyla ir pagal Konvencijos 8 straipsnį, kuriame įtvirtinta privataus gyvenimo sąvoka apima asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, kurį valstybės turi pareigą saugoti, be kita ko, nuo privačių asmenų veikų (žr., pvz., prieš tai cituotą Eremia, par. 72–73; prieš tai cituotą A. prieš Kroatiją, par. 58–60).
32. Pažymėtina, kad dėl smurto artimoje aplinkoje gali būti pažeidžiamos ne tik tiesiogiai smurtą patiriančio asmens, bet ir kitų aplinkoje, kurioje smurtaujama, gyvenančių asmenų teisės. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad daugkartinis vaikų stebėjimas, kaip tėvas šeimos namuose smurtauja prieš motiną, turi neigiamą poveikį jų psichologinei gerovei; tai prilygsta savavališkam vaikų teisės į privatų gyvenimą ir būsto neliečiamybę apribojimui (Konvencijos 8 straipsnis). Valstybės institucijos, kai jos apie tokį apribojimą žino arba turi žinoti, privalo imtis visų pagrįstų priemonių jam nutraukti ir užkirsti kelią jo pasikartojimui laikydamosi savo pozityviųjų pareigų pagal šią nuostatą (žr., pvz., prieš tai cituotą Eremia, par. 67–79).
33. Valstybės pozityviosios pareigos pagal pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas apima ne tik tinkamą teisinį reglamentavimą, kad būtų užkirstas kelias pažeisti atitinkamas teises, bet ir veiksmingą jo taikymą įvykus pažeidimui ar esant realiam pažeidimo pavojui. Priklausomai nuo situacijos rimtumo (pavojingumo), aukos (nukentėjusiojo) pozicija sprendžiant dėl kaltininko baudžiamosios atsakomybės smurto artimoje aplinkoje bylose ne visada yra lemiama; esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikišimas į privatų ir šeimos gyvenimą gali tapti būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (žr., pvz., prieš tai cituotą Opuz, par. 144; prieš tai cituotą Eremia, par. 52).
34. Smurto artimoje aplinkoje aplinkybėmis institucijos turi veikti greitai; nukentėjusiojo apsaugos priemonės yra iš principo skirtos kiek įmanoma greičiau reaguoti į situaciją, priešingu atveju jos gali netekti veiksmingumo; be to, veiksmingumas gali būti garantuojamas tik įtvirtinant ir įgyvendinant tinkamus kontrolės mechanizmus (žr., pvz., 2016 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Halime K?l?? prieš Turkiją, peticijos Nr. 63034/11, par. 96–99; prieš tai cituotą Opuz, par. 146–148; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Kontrov? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7510/04, par. 52–55).
35. Taigi sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už pareigos apsaugoti asmenį nuo gresiančio smurto pavojaus neįvykdymą, reikšminga nustatyti, ką valstybės institucijos žinojo ar turėjo žinoti apie konkrečiam asmeniui gresiantį pavojų ir ar pagal savo kompetenciją ėmėsi priemonių, kurios, pagrįstai vertinant, būtų galėjusios pašalinti tokį pavojų.
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas įvykdė nusikalstamus veiksmus prieš auką ne pirmą kartą. Iki nužudymo jis keturis kartus teistas už smurtą artimoje aplinkoje (šeimos namuose); paskutiniai du nuosprendžiai priimti likus nedaug laiko iki nužudymo (2013 m. sausio 22 d. ir sausio 28 d.); smurto auka visais atvejais ta pati – jo žmona L. V. ; bent iš 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžio matyti, kad smurtas naudojamas mažamečių vaikų akivaizdoje arba bet kuriuo atveju vaikai mato smurto padarinius. Pažymėtina, kad atsakovas sutuoktinę vaikų akivaizdoje nužudė dar neįsiteisėjus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 22 d. ir 2013 m. sausio 28 d. nuosprendžiams ir esant paskirtoms kardomosioms priemonėms, atitinkamai – rašytiniam pasižadėjimui neišvykti ir įpareigojimui periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei įpareigojimui gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir dokumentų paėmimui, kurios paliktos galioti iki atitinkamo nuosprendžio įsiteisėjimo. Be to, dviem nurodytais 2013 m. sausio mėn. priimtais nuosprendžiais teismai nusprendė jam skirti realias laisvės atėmimo bausmes, iš esmės konstatuodami, kad anksčiau taikytos švelnesnės baudžiamosios atsakomybės priemonės pasirodė neveiksmingos ir nesulaiko P. V. nuo smurto prieš žmoną.
37. Iš nurodytų nuosprendžių matyti, kad dar prieš 2013 m. vasario 11 d. įvykius buvo žinomas atsakovo P. V. polinkis apsvaigus nuo alkoholio naudoti prieš sutuoktinę fizinį smurtą, dažnai nukreiptą ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą), taigi buvo būtina įvertinti jai gresiantį realų tokio žiauraus elgesio, kuris gali turėti ir labai sunkių padarinių, pavojų. Be to, konkrečiu 2013 m. vasario 11 d. atveju institucijos iš pranešimo pagalbos telefonu žinojo, kad P. V. , pažeisdamas jam taikomą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios (šios kardomosios priemonės tikslas, be kita ko, – apsaugoti nukentėjusiąją nuo naujų nusikalstamų veikų), ir apsvaigęs nuo alkoholio atėjo į nukentėjusiosios namus, tai jai kėlė pagrįstą smurto baimę, ji prašė pagalbos, be to, šeimos namuose buvo mažamečiai vaikai.
38. Byloje nustatyta ir bylą nagrinėjusių teismų įvertinta tik tai, kad policijos pareigūnai (valstybės tarnautojai) nevykdė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimo, t. y. nereagavo į pranešimą apie galimą pavojų asmeniui. Šie veiksmai paprastai kvalifikuotini kaip viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijos nevykdymas. Tuo tarpu teismai dėl valstybės atitinkamų institucijų nereagavimo į pranešimą apie galimą pavojų valstybei civilinę atsakomybę taikė vadovaudamiesi CK 6.272 straipsniu, neatsižvelgdami į byloje nustatytus faktus, kad policijos pareigūnai savo neveikimu, t. y. laiku nesureaguodami į pranešimą, pažeidė viešosios tvarkos užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus, o ne baudžiamojo ar kito proceso teisės normas. Kolegija sprendžia, kad valstybės atstovo kasacinio skundo argumentas, jog policijos pareigūnų neveikimas patenka į viešojo administravimo veiklos sritį nustatančių aktų reikalavimų nevykdymą, yra pagrįstas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog galutinė veiksmų kvalifikacija valstybės civilinės atsakomybės aspektu galima tik nustačius ir įvertinus visas aplinkybes, dėl kurių nesiimta priemonių užkirsti kelią pavojui, kuris grėsė L. V. .
39. Spręsdami valstybės civilinės atsakomybės klausimą teismai visa apimtimi neišsiaiškino, ar valstybės institucijos ėmėsi visų pagrįstų priemonių P. V. smurtui artimoje aplinkoje veiksmingai užkardyti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis baudžiamųjų sankcijų tikslas yra sulaikyti ir atgrasyti pažeidėją nuo tolesnės žalos sukėlimo (žr., pvz., prieš tai cituotą A. prieš Kroatiją, par. 78 ir kt.). Pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, tai reiškia pareigą imtis tam tikrų priemonių, o ne pasiekti rezultatą. Nereikalaujama, kad konkrečiu atveju būtų taikomos būtent tam tikros konkrečios priemonės ar kad jų taikymas visada būtų rezultatyvus, tačiau pagal Konvencijos 19 straipsnį ir vadovaujantis principu, kad Konvencija siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, Teismas turi užtikrinti, kad valstybės pareiga apsaugoti jos jurisdikcijoje esančių asmenų teises būtų vykdoma tinkamai (žr., pvz., prieš tai cituotą Eremia, par. 50–51; prieš tai cituotą Valiulienė, par. 75–77).
40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės analogiškas principas taikytinas ir nacionaliniam teismui civilinėje byloje vertinant institucijų pozityviųjų pareigų apsaugoti asmenį nuo smurto artimoje aplinkoje vykdymą. Šis teismas turi atsižvelgiant į konkrečiam atvejui taikytinas baudžiamosios teisės ir proceso teisės normas bei bendrąją rūpestingumo pareigą įvertinti, ar Lietuvos teisėje buvo nustatytas reglamentavimas, pakankamas Konvencijoje įtvirtintų teisių apsaugai; ar paskirtos priemonės buvo iš esmės adekvačios atsižvelgiant į konkrečią situaciją; ar jos buvo tinkamai įgyvendintos.
41. Esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, pažymėtina, kad valstybės pareiga apsaugoti L. V. nuo vyro smurto artimoje aplinkoje kilo, kai institucijos buvo pirmą kartą informuotos apie šį smurtą (2009 m. lapkričio 16 d. epizodas, už kurį P. V. nuteistas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu), o papildoma informacija apie naujus smurto atvejus ar smurto pavojų sukėlė papildomą būtinumą veikti kuo skubiau. Iš 2013 m. sausio 22 d. nuosprendžio matyti, kad jau 2012 m. liepos 29 d., t. y. praėjus vienam mėnesiui nuo nuteisimo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, P. V. vėl smurtavo prieš žmoną; 2012 m. liepos 29 d. buvo sulaikytas iki liepos 31 d.; 2012 rugpjūčio 5 d. vėl smurtavo, buvo suimtas nuo 2012 m. rugpjūčio 7 iki 31 d.; po to jam šioje byloje taikytos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Iš 2013 m. sausio 28 d. nuosprendžio matyti, kad 2012 m. lapkričio 16 d. P. V. vėl smurtavo prieš žmoną; šioje byloje jis, be kita ko, buvo sulaikytas 2012 m. lapkričio 16–18 d.; vėliau, kaip minėta, jam taikyta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Esant tokiai įvykių chronologijai, atsižvelgiant į valstybės pozityviąsias pareigas pagal Konvenciją, reikia įvertinti, kokios priemonės ir kokiais konkrečiai laikotarpiais bei kokiais pagrindais (motyvais) buvo taikomos reaguojant į naujus P. V. smurto prieš žmoną atvejus; kaip buvo kontroliuojamas jų vykdymas; ar pagal taikytiną teisinį reglamentavimą buvo galima pagrįstai imtis ir kitų priemonių, kurios būtų buvusios veiksmingesnės.
42. Byloje taip pat nesiaiškinta, ar, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę asmeniui, kuris nuolat smurtauja prieš tą pačią nukentėjusiąją (nuteistas už penkis smurto naudojimo atvejus (nuosprendžiai priimti 2010 m. rugsėjo 23 d., 2012 m. birželio 26 d., 2013 m. sausio 22 d. – dėl dviejų smurto artimoje aplinkoje veikų (2012 m. liepos 29 d. ir 2012 m. rugpjūčio 5 d.), 2013 m. sausio 28 d.) ir kurio elgesiui pataisyti bei sulaikyti nuo smurtavimo švelnesnės priemonės nebuvo veiksmingos, yra veiksminga ir atitinka siekiamą tikslą – užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo (BPK 1321 straipsnis). Byloje netirtas šios kardomosios priemonės reglamentavimas bei jos vykdymas konkrečiu nagrinėjamu atveju.
43. Pažymėtina, kad kardomosios priemonės yra baudžiamojo proceso normomis reglamentuojamos procesinės prievartos priemonės (BPK XI skyrius). Kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, vykdymo ir kontrolės tvarka bylai reikšmingu metu buvo išdėstyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 39-1807) patvirtintomis Kardomųjų priemonių (išskyrus suėmimą) nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės tvarkos rekomendacijomis (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. I-83 redakcija).
44. Vertinant kardomųjų priemonių P. V. parinkimą, be kita ko, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog suėmimas yra radikali asmens teisę į laisvę suvaržanti priemonė, kuri gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatyti reikšmingi ir pakankami pagrindai, rodantys, kad konkretus viešasis interesas nusveria asmens teisę į laisvę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014 ir joje nurodytą praktiką). Remiantis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pagal BPK 122 straipsnio 4 dalies nuostatas pagrįstas manymas, jog įtariamasis darys naujus nusikaltimus, negali būti suėmimo skyrimo pagrindas byloje dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų, toks pagrindas gali būti, pavyzdžiui, poveikio nukentėjusiajam pavojus (BPK 122 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Šiuo aspektu, be kita ko, reikšminga, kad 2013 m. sausio 28 d. nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiosios parodymai, jog prieš ją sumušdamas išgėręs vyras pradėjo prikaišioti jai dėl to, kad ji jam iškėlė dėl sumušimo tris bylas.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad mažų vaikų kančios, patirtos stebint motinos nužudymą tokiomis aplinkybėmis, kaip nustatyta nuosprendžiu nagrinėjamoje byloje, gali būti vertinamos ir kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Tėvas motiną žudė tyčiodamasis iš jos ir ją kankindamas, be kita ko, sudavė jai ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas; nukentėjusioji mirė kaltininkui tyčia užkišus jos išorinius kvėpavimo takus, po ilgai trukusios hipoksijos ir asfiksijos. Mažametis liudytojas J. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tvirtino matęs visus veiksmus, kuriais buvo atimta jo motinai gyvybė.
46. Taigi bylos aplinkybes reikėtų aiškinti ir vertinti kaip visumą, t. y. visus valstybės institucijų veiksmus, kuriais buvo reaguojama į smurtinį P. V. elgesį. Ne tik reagavimą į konkretų 2013 m. vasario 11 d. gautą pranešimą, bet ir tai, ar baudžiamosios teisės ir procesinių prievartos priemonių taikymas pagal atskirus nuosprendžius ir atitinkamus kitus baudžiamuosiuose procesuose priimtus sprendimus atitiko valstybės pareigas užkirsti kelią tokio elgesio pasikartojimui, ar buvo veiksmingos sulaikant jį nuo naujų epizodų. Nukentėjusioji kartu su mažamečiais ieškovais buvo priversta gyventi su smurtautoju viename būste, kas jai kėlė nuolatinę baimę dėl galimų naujų užpuolimų. Kaip nurodyta nutarties 43 punkte, atskirai vertintina kardomosios priemonės įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios skyrimo veiksmingumas (adekvatumas) ir vykdymo kontrolės reikšmė siekiant užtikrinti, kad nebūtų padaryta nauja nusikalstama veika.
47. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, ir apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas. Nors ieškinyje akcentuojamas policijos pareigūnų neveikimas gavus pranešimą apie galimą smurtą, kartu ieškovai remiasi aplinkybėmis, kad buvo nuolat smurtaujama prieš motiną vaikų akivaizdoje. Kolegijos vertinimu, tai sudarė faktinį pagrindą teismams tirti visus įrodymus, sprendžiant, kokiais konkrečiais veiksmais valstybė (ne)įvykdė pareigos apsaugoti asmenį nuo smurto artimoje aplinkoje.
48. Vaiko teisės ir jų interesai turi būti ginami prioritetiškai (CK 3.1 straipsnio 1 dalis). Šios bylos ieškovai yra mažamečiai vaikai, socialiai pažeidžiami asmenys, kurių teises teismai turi ginti ex officio (pagal pareigas), t. y. atsižvelgti ne tik į ieškinio faktinį pagrindą, bet ir į kitas byloje paaiškėjusias aplinkybes, jei jos susijusios tiesiogiai su pareikštu ieškinio dalyku. Taigi byloje yra duomenų, kurie turėjo būti įvertinti, o kai kurie duomenys turėjo būti papildomai nustatyti, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės vienos iš sąlygų – neteisėtų veiksmų – apimties ir tinkamo jų kvalifikavimo.
49. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais kaip valstybės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis). Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 22 punktą).
50. Teismai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių ir jų neįvertino, nenustatė kurie dar, be nustatyto viešosios tvarkos neužtikrinimo, valstybės institucijų veiksmai ar neveikimas gali būti  (ne)pripažinti kaip neteisėti valstybės civilinės atsakomybės taikymo aspektu, t. y. teismai neatskleidė bylos esmės.
51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bylos esmė turi būti suprantama kaip reikšmingų teisingam ginčo išsprendimui faktinių ir teisinių aplinkybių nustatymas. Jeigu byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-469/2016 26 punktą).

Dėl solidariosios atsakomybės (ne)taikymo

52. Ieškovų kasaciniu skundu prašoma taikyti solidariąją atsakomybę atsakovams. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Ši norma pakartojama ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kuria nustatoma, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. CK 6.279 straipsnis skirtas tik deliktams ir yra specialioji norma, kurioje vis dėlto nevartojama sąvoka „solidarumo prezumpcija“. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma esant vienai iš sąlygų, kurios aptartos besiformuojančioje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; kt.).
53. Valstybės ir kitų asmenų padaryta neteisėtais veiksmais žala gali būti atlyginta dalinės ar solidariosios atsakomybės tvarka. Dalinė atsakomybė taikoma, jeigu žala padaryta kelių asmenų, bet nėra pagrindo spręsti dėl bendrais veiksmais padarytos žalos arba yra tam tikros veiksmų bendrumo aplinkybės, bet vieno iš asmenų vaidmuo juos padarant ar jo veiksmų dalis yra aiškiai apibrėžti, lemia tam tikrą žalos ar neigiamų padarinių dalį ar ta dalis yra nedidelė, kad solidariai žalos priteisimas neužtikrintų proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016 28 punktą).
54. Kolegija pažymi, kad CK 6.279 straipsnis nėra suformuluotas taip, kad, juo vadovaujantis, už žalos padarymą solidariai atsakytų tik keli žalą padarę asmenys, turintys bendrą ketinimą sukelti žalą; ši norma gali būti taikoma ir tais atvejais, kai žala atsiranda, kai keli asmenys veikia neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito veiksmus gali ir nežinoti, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvienas jų veiksmas buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis.
55. Teismas, nustatęs nagrinėjamo delikto aplinkybes, sprendžia, kurie valstybės veiksmai pripažintini neteisėtais. Esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, nustato, kuriuo pagrindu valstybės atsakomybė atsiranda (žr. šios nutarties 23 punktą), bei, atsižvelgdamas į tai, nustato, kuris konkretus neteisėtas veiksmas buvo būtinoji ar ne žalos atsiradimo priežastis.
56. Valstybės atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas būtent per civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimą, o ne vien pagal tai, ar valstybė yra viena iš bendrai padariusių žalą asmenų. Tam, kad kiltų valstybės pozityvioji pareiga atlyginti žalą, reikia pagal šioje nutartyje išdėstytus reikalavimus nustatyti, kad valstybės institucijos pažeidė (neįvykdė arba netinkamai įvykdė) savo pozityviąsias pareigas pagal nacionalinę teisę ir Konvenciją.
57. Kol neištirtos ir neįvertintos visos aplinkybės, kurios lėmė atsakovo P. V. smurtą prieš L. V. tam tikrą laiką iki jos gyvybės atėmimo, nepaisant taikytų baudžiamųjų prievartos priemonių, negalima atsakyti į kasacinio skundo argumentus dėl valstybės civilinės atsakomybės pagrindų bei spręsti, kokia atsakomybės rūšis (dalinė ar solidarioji) taikytina šiuo konkrečiu atveju.
58. Siekdami užtikrinti realų ir veiksmingą ieškovų teisių gynimą, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi priimti tokį sprendimą, kad jo vykdymas (t. y. neturtinės žalos atlyginimas) būtų veiksmingas. Pažymėtina, kad solidarioji civilinė atsakomybė labiau apsaugo nukentėjusius asmenis. Tais atvejais, kai taikoma dalinė atsakomybė, teismas, nustatydamas kiekvienam iš civilinės atsakomybės subjektų priteistinos žalos dydį, be visų kitų kriterijų, turi atsižvelgti ir į sprendimo priteisti nustatomą dydį kiekvienam atsakomybes subjektui įvykdymo realumą.
59. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai naikintini, nes teismai neatskleidė bylos esmės ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Kasacinis teismas patyrė 8,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartį ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Janina Stripeikienė