Baudžiamoji byla Nr. 1A-636-574/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21162-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8;

 (S)

1.2.25.4.2.6; 2.4.6.4.4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Agnei Strunkytei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

nuteistajam A. P. ir jo gynėjui Jonui Jasiulevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2500 Eur) bauda; BK 641 straipsnio pagrindu paskirta bauda sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė – 1666,67 Eur bauda. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 68 straipsnio pagrindu A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. gegužės 6 d. bei konfiskuota automobilio „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti suma – 670 Eur.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. P. nuteistas už tai, kad 2018m. gegužės 6 d., apie 16.00 val., dienos metu, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą V. P. vardu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. jo kraujyje buvo rasta 2,30 promilės etilo alkoholio.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde A. P. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą (laidavimą). Teigia, kad potenciali laiduotoja V. P. atitiko visus įstatyme numatytus reikalavimus.

3.       Skunde taip pat nurodo, kad nesutinka su konfiskuoto automobilio „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta verte, teigia, kad jo vertė yra ženkliai mažesnė. VŠĮ „Emprekis“ informacinio pobūdžio pažymoje nurodyta automobilio „Nussan Primera“ vidutinė kaina 670 Eur yra per didelė. Tokių metų automobilius superka po 1 Eur. Neturi tiek lėšų, kad galėtų sumokėti priteistą sumą, todėl prašo konfiskuoti patį automobilį.

4.       Teismo posėdžio metu apeliantas prašė patenkinti apeliacinį skundą. Nuteistojo žmona V. P. sutiko, kad jų šeimai priklausantis automobilis „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų konfiskuotas. Palaikė apelianto prašymą dėl laiduotojo paskyrimo ir prašė paskirti ją laiduotoja. Prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

5.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės

Dėl BK 40 straipsnyje įtvirtinto laidavimo

6.       BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2012, 2K-133/2013, 2K-52-648/2017).

7.       Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas A. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje padarė esant neišnykusiam teistumui už nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje (Ukmergės rajono apylinkės teismo 2018 m. sausio 28 d. baudžiamasis įsakymas), taigi negali būti laikoma, kad jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Įvertinus tai, kolegija konstatuoja, kad neegzistuoja visos formalios sąlygos atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojai V. P..

8.       Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018).

9.       Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybė pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) galimybių nėra, kadangi neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 281 straipsnyje, ir sprendžiant klausimą, ar yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į asmens praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir jam taikytą administracinę atsakomybę. Nors A. P. pirmą kartą yra baudžiamas už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, tačiau kaip matyti iš apelianto administracinių nusižengimų registro išrašo (b. l. 56), praeityje jis yra baustas administracine tvarka už tai, kad būdamas neblaivus (1, 65 promilių), esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio ir nuslydęs nuo kelio važiuojamosios dalies atsitrenkė į namo verandą, kurią apgadino. Taip pat jis nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį dėl to, kad dėl aptariamo įvykio pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo (policijos patrulio) neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus. Visos šios aplinkybės rodo, jog veika, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra atsitiktinio pobūdžio, jis linkęs daryti analogiško pobūdžio pažeidimus, t. y. vairuoti transporto priemones, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad apeliantas yra linkęs sistemingai pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir šiuo atveju tik atsitiktinai buvo išvengta dar sunkesnių padarinių dėl jo nusikalstamų veiksmų. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė – stiprūs tarpusavio santykiai su žmona, jį siejo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau sutuoktinės pavyzdys ir elgesys nuo nusikalstamos veikos padarymo jo nesulaikė.

Dėl automobilio konfiskavimo

10.       Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose, kuriuose nurodoma, kad ji gali būti skiriama pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) XI skyriuje numatytais pagrindais.

11.       Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas A. P. vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,30 promilės etilo alkoholio, taigi tyčia padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra šios nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir yra priskirtinas konfiskuotinam turtui. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017).

12.       Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. P. nusikalstamą veiką padarė su jo sutuoktinės V. P. vardu registruotu automobiliu, tačiau kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, automobilis „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine nuosavybe priklauso tiek A. P., tiek V. P., taigi pats apeliantas yra dalies yra konfiskuotino turto savininkas. Baudžiamajame procese įstatymai nenumato galimybės spręsti sutuoktinių turto padalijimo ar panašių klausimų, be to, BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jei turto dėl kokių nors priežasčių negalima konfiskuoti natūra, tai išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, kai konfiskuotinas turtas nepriklauso kaltininkui. A. P. sutuoktinė sutinka, kad automobilis būtų konfiskuotas. Nagrinėjamu atveju, kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti minėto straipsnio 5 dalį, nes nėra numatytų sąlygų, todėl turtas (automobilis „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) turi būti konfiskuotas natūra. Sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl jų sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka.

13.        Be to, teismas konfiskuotino automobilio vertę – 670 Eur nustatė pagal VŠĮ „Emprekis“ transporto priemonių kainų informacinę sistemą. Viešai skelbtinoje informacijoje apie šią sistemą nurodoma, jog joje „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“ (žr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, pagal šios sistemos duomenis, pateikta vidutinė analogiškų „Nissan Primera“ kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai ji verta. Apeliantas  kartu su skundu pateikė internete alio.lt pateiktus „Nissan Primera“ skelbimus, iš kurių matyti, kad 1997 m. automobilio supirkimo kaina – 1 Eur (b.l. 136), 2001 m. automobilis „Nussan primera“ parduodamas už 500 Eur (b.l. 135). Tokiu būdu, reali  automobilio „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, į tai, kad tiek nuteistasis, tiek jo sutuoktinė sutinka, kad pati nusikaltimo padarymo priemonė būtų konfiskuota, netikslinga nustatinėti automobilio vertę, o automobilis konfiskuotinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

            n u s p r e n d ž i a:

A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

            Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį.     

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - konfiskuotino automobilio „Nissan Primera“ vertę atitinkančios pinigų sumos 670 Eur, konfiskavimo.

Konfiskuoti automobilį „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                    Audrius Cininas

                                                                                                                              Jurgita Mačionytė

                                                                                                                              Vitalija Norkūnaitė