Civilinė byla Nr. e2-609-781/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01658-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1;

(S)

2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 3.2.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

sekretoriaujant Linai Matukaitei,

dalyvaujant ieškovės UAB „F service“ atstovei advokatei B. M. Ž.,

atsakovei J. P.,

atsakovo M. K. atstovui advokatui I. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „F service“ ieškinį atsakovams J. P., M. K. ir BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Noka“, bei pagal ieškovių (pagal priešieškinį) BUAB „MDS investicijos“ ir J. P. priešieškinius atsakovėms UAB „F service“ ir BUAB „Noka“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Tarp šalių kilo ginčas dėl laiduotojų (atsakovų pagal ieškinį) atsakomybės pagal sudarytas laidavimo sutartis ir atsakovų reikalavimų šias laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Ieškovė UAB „F service“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei: 1) solidariai iš atsakovų J. P., M. K. ir BUAB „MDS investicijos“ 11 600 Eur negrąžintos paskolos; 2) solidariai iš atsakovų M. K. ir BUAB „MDS investicijos“ 27 000 Eur negrąžintos paskolos; 3) solidariai iš atsakovų J. P., M. K. ir BUAB „MDS investicijos“ 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė ieškinyje ir jos atstovė teismo posėdžio metu nurodo, kad 2015 m. gruodžio 29 d. tarp UAB „F service“ ir UAB „Noka“ buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – paskolos sutartis) dėl 11 600 Eur paskolos suteikimo, kuri pagal sutarties sąlygas turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 5 d. Aiškina, kad 2016 m. vasario 22 d. šalys paskolos sutarties pakeitimu Nr. 1 susitarė padidinti paskolos sumą iki 16 600 Eur, o 2016 m. vasario 29 d. sudarytu paskolos sutarties pakeitimu Nr. 2 – iki 38 600 Eur. Ieškovė pažymi, kad 2015 m. gruodžio 29 d. ieškovė ir atsakovė J. P. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei bet kokią pareikalautą, tačiau ne didesnę kaip 11 600 Eur, sumą, jeigu pagrindinis skolininkas – UAB „Noka“, tinkamai nevykdys savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Anot ieškovės, siekiant užtikrinti paskolos sutarties vykdymą, 2016 m. vasario 29 d. M. K., UAB „MDS investicijos“, A. K., A. T., UAB „Baras LT“, L. T. ir P. M. taip pat sudarė laidavimo sutartis su ieškove, pagal kurias įsipareigojo sumokėti ieškovei bet kokią pareikalautą, tačiau ne didesnę kaip 38 600 Eur, sumą, jeigu UAB „Noka“ netinkamai vykdys savo prievoles pagal paskolos sutartį.

Ieškovės teigimu, pagrindinė skolininkė – UAB „Noka“, paskolos negrąžino; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5636-562/2016, skolininkei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė nurodo, kad su dalimi laiduotojų – A. K., A. T., UAB „Baras LT“, L. T. ir P. M., 2017 m. sausio 10 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią minėti laiduotojai įsipareigojo sumokėti ieškovei 40 200 Eur sumą (paskolos sumą ir dalį netesybų) dalimis; minėta taikos sutartis buvo patvirtinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2SP-10224-854/2017, tačiau, anot ieškovės, nurodyti laiduotojai minėtos sutarties nevykdo ir jokia skolos dalis nėra išieškota, todėl ieškovė kreipiasi dėl minėtos skolos priteisimo ir iš kitų laiduotojų, t. y. atsakovų (atitinkamai jų laidavimo ribose), kurie geranoriškai savo pareigos nėra įvykdę.

Atsakovas M. K. atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo teigimu, remiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, ieškovė savo reikalavimą turėtų nukreipti į visus tris laiduotojus proporcingai ir prievolės sumą išdėstyti į lygias dalis tam tikru ieškovei priimtinu laikotarpiu, nes laidavimo sumos yra pakankamai didelės. Atsakovas pažymi, kad skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas visų rūšių netesybų ir palūkanų (įskaitant procesines palūkanas) skaičiavimas. Atsakovas aiškina, kad pasirašant laidavimo sutartį nei skolininkė (trečiasis asmuo UAB „Noka“), nei kreditorius (ieškovė) nesupažindino atsakovo su realia įmonės finansine būkle. Anot atsakovo, jis, pasitikėdamas skolininkės sąžiningumu, sutiko laiduoti bei buvo užtikrintas, jog jokios grėsmės nėra, t. y. kad įmonė areštų neturi, jos veikla yra pelninga, ir su kreditoriumi bus atsiskaityta laiku bei tinkamai, todėl atsakovui jokių prievolių nekils.

Atsakovė BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“, atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas atsakovei grindžiamas tik 2016 m. vasario 29 d. laidavimo sutartimi; anot atsakovės, iš esmės jokių kitų įrodymų ieškovė nepateikia, taip pat nenurodomos aplinkybės, iš kurių galima būtų vertinti BUAB „MDS investicijos“ vardu prisiimtų įsipareigojimų (kaip laiduotojo) pagrįstumą. Atsakovė pažymi, kad ginčo santykių šalys jokios papildomos informacijos jai taip pat nepateikė, įmonės valdymo organai neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų, todėl atsakovei suvaržytos galimybės atsikirsti į ieškinį. Atsakovės vertinimu, ieškovė negali motyvuoti kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių buvo sudaryta laidavimo sutartis, todėl atsakovė ją ginčija pateikdama priešieškinį.

Atsakovė BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“, teismui pateiktame priešieškinyje prašo pripažinti 2016 m. vasario 29 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „MDS investicijos“ ir UAB „F service“, negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (ab initio). Atsakovė nurodo, kad, remiantis bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais, teiktais Juridinių asmenų registrui (toliau – JAR) už 2015 m., BUAB „MDS investicijos“ dar iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo buvo nemoki. Atsakovės vertinimu, BUAB „Noka“ taip pat buvo nemoki minėtos laidavimo sutarties sudarymo momentu. Taigi, atsakovės teigimu, ginčijama laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Nurodo, kad ginčijamos sutarties, iš kurios naudą gavo tik UAB „F service“, BUAB „MDS investicijos“ sudaryti neprivalėjo, nes nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs atsakovę neatlygintinai prisiimti trečiųjų asmenų prievolių tuo metu, kai atsakovė buvo įsiskolinusi ir kitiems kreditoriams. Anot atsakovės, ginčijama laidavimo sutartimi šalys faktiškai sutarė neatlygintinai perkelti UAB „Noka“ neįvykdytas prievoles BUAB „MDS investicijos“, taip pažeisdamos jos kreditorių interesus. Atsakovės nuomone, šiuo atveju BUAB „MDS investicijos“ veikė nesąžiningai, nes bendrovės vadovas žinojo (turėjo žinoti), kad laidavimo sutarties pasirašymo metu atsakovė jau faktiškai buvo nemoki; atsakovės teigimu, nesąžininga buvo ir ieškovė UAB „F service“, nes žinojo (turėjo žinoti) tiek apie UAB „Noka“, tiek apie UAB „MDS investicijos“ finansinę būklę ginčijamos sutarties sudarymo metu.

Atsakovas (pagal ieškinį) M. K. atsiliepime į BUAB „MDS investicijos“ priešieškinį su priešieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsakovas sutinka su BUAB „MDS investicijos“ teiginiais, kad UAB „Noka“ laidavimo sutarties sudarymo metu galimai buvo nemoki, nes jos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Atsakovas pažymi, kad prieš minėtos laidavimo sutarties sudarymą UAB „Noka“ teikė finansinius dokumentus, kurie galimai buvo suklastoti, nes pagal juos įmonė buvo moki ir veikė pelningai. Atsakovas pakartotinai teigia, kad pasitikėjo UAB „Noka“ sąžiningumu ir sutiko laiduoti, nes buvo užtikrintas, jog prievolės bus įvykdytos tinkamai.

Ieškovė (pagal ieškinį) UAB „F service“ atsiliepime į BUAB „MDS investicijos“ priešieškinį su priešieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Ieškovė nurodo, kad BUAB „MDS investicijos“ balansas už 2015 m. buvo teiktas tik 2016 m. kovo 31 d., t. y. jau po ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo, todėl jis ieškovei nebuvo žinomas. Ieškovė pažymi, kad skolininkė – UAB „Noka“, buvo įregistruota tik 2015 m. balandžio 3 d., verslas buvo tik neseniai sukurtas, tuo tarpu paskola buvo reikalinga veiklos vystymui. Anot ieškovės, BUAB „Noka“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. spalio 13 d. buvo išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais, todėl tai patvirtina, jog minėta bendrovė veiklą vykdė. Be to, anot ieškovės, 38 600 Eur suma juridiniam asmeniui, vykdančiam veiklą, nėra didelė; tuo labiau, jog paskolos grąžinimas buvo užtikrintas 6 fizinių ir 2 juridinių asmenų laidavimu. Ieškovė teigia, kad naudos gavimas nėra privaloma laidavimo sutarties sudarymo sąlyga; pažymi, jog ieškovei nėra žinomos laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybės, tačiau nurodo, kad jokio spaudimo atsakovei nebuvo daroma. Ieškovės teigimu, ji, sudarydama laidavimo sutartį, buvo sąžininga, tuo tarpu atsakovė nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia.

Atsakovė J. P. pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašo pripažinti 2015 m. gruodžio 29 d. sudarytą laidavimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl esminio suklydimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu. Atsakovė nurodo, kad 2015 m. gruodžio 29 d. tarp jos ir UAB „F service“ buvo pasirašyta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo per sutartyje nustatytą terminą sumokėti UAB „F service“ arba jos nurodytam asmeniui bet kurią sumą, bet ne didesnę kaip 11 600 Eur, po to, kai gaus kreditoriaus (ieškovės) raštą-reikalavimą su nuoroda į laidavimo sutartį bei patvirtinimu, jog UAB „Noka“ nesugebėjo tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų pagal 2015 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartį. Atsakovės teigimu, sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį paprašė jos draugas – vienas iš UAB „Noka“ akcininkų ir vadovas P. M.. Anot atsakovės, P. M. jai paaiškino, kad minėtą laidavimo sutartį reikia pasirašyti tik formaliai, jog būtų gauta paskola vyninės įkūrimui; atsakovė buvo užtikrinta, kad jokia atsakomybė laidavimo sutarties pagrindu jai nekils. Ieškovė pažymi, kad nurodytą sutartį ji pasirašė pasitikėdama draugu ir tikėdamasi (kaip jai buvo paaiškinta), jog jeigu UAB „Noka“ negalės laiku atsiskaityti su kreditoriumi, visa atsakomybė kils įmonei, o jeigu įmonė bankrutuotų – jos vadovams ir akcininkams. Atsakovė teigia, kad jai buvo nurodyta nekreipti dėmesio į laidavimo sutarties turinį. Pažymi, kad laidavimo sutarties esmei suprasti reikia specifinių finansinių ir teisinių žinių, tuo tarpu ji sutarties sudarymo metu buvo jauna (24 metų amžiaus), turėjo tik vidurinį išsilavinimą, dirbo mažai apmokamą darbą, todėl tokių žinių neturėjo ir pasitikėjo savo draugu P. M., kuris patvirtino esąs mokus ir galės atsiskaityti su kreditoriumi. Atsakovė nurodo, kad ji net nebuvo supažindinta su paskolos sutartimi. Atsakovės teigimu, laidavimo sutarties sudarymas jai nedavė jokios finansinės naudos, ji niekaip nebuvo susijusi su UAB „Noka“. Taigi, anot atsakovės, jos elgesys nagrinėjamu atveju kvalifikuotinas kaip suklydimas, nes apdairus ir atidus žmogus tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs tokio sandorio; be to, pažymi, jog ginčijamos sutarties sudarymas taip pat buvo įtakotas apgaulės tiek vienos, tiek kitos įmonės atstovų, tyčia suklaidinus dėl esminių sandorio aplinkybių ir pasekmių. Atsakovė papildomai pabrėžia, kad UAB „Noka“ paskolos sutarties sudarymo metu (2015 m. gruodžio 29 d.) buvo nemoki, ką, anot atsakovės, žinojo ir ieškovė UAB „F service“, todėl ir prašė paskolos grąžinimą užtikrinti papildomais laidavimais, tačiau šios aplinkybės nuo atsakovės buvo nuslėptos.

Atsakovė (pagal ieškinį) J. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad iš esmės suprato laidavimo esmę, t. y. jog pagrindiniam skolininkui negrąžinus paskolos, minėtą paskolą turės grąžinti ji; kita vertus, atsakovė pažymėjo, jog jai buvo paaiškinta, kad iš paskolos sutarties kylančius įsipareigojimus padengs kiti asmenys ir ji tikėjosi, jog jai nekils jokių pasekmių.

Atsakovės J. P. atstovė advokato padėjėja M. J. 2018 m. vasario 26 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nes susirgo jos vaikas (pridėjo tai patvirtinančius įrodymus), tačiau teismas 2018 m. vasario 26 d. posėdžio metu šio prašymo netenkino, nes atsakovės atstovės neatvykimo priežastis pripažino nesvarbiomis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė (pagal ieškinį) UAB „F service“ atsiliepime į J. P. priešieškinį su priešieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovės J. P. nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė klaidingai suprato faktines ir teisines laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Pažymi, kad atsakovė susipažino (pasirašydama) su laidavimo sutarties turiniu, suprato, jog laidavimu užtikrinama paskola pagrindiniam kreditoriui, atsakovei nebuvo daromas spaudimas, sutartį ji pasirašinėjo laisva valia, sutiko ją pasirašyti, siekdama padėti draugui, tokiu būdu prisiimdama visą riziką. Ieškovės teigimu, šiuo atveju atsakovė, sudarydama ginčijamą laidavimo sutartį, buvo visiškai veiksni, laisvai disponavo savo teisėmis, dirbo, todėl neabejotinai turėjo suprasti, jog sudaroma sutartis gali jai sukelti tam tikras teisines pasekmes; tuo tarpu atsakovės elgesys, kad ji tinkamai nepasidomėjo apie jai teksiančias teises ir pareigas, o vien pasitikėjo pagrindinio skolininko akcininku ir vadovu, negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu, bei nesudaro pagrindo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju atsakovė, tikėdamasi, jog pagrindinis skolininkas padengs skolą ir jai pagal ginčijamą sutartį neatsiras jokių įsipareigojimų, turėtų būti suprantamas nebent kaip suklydimas dėl sandorio perspektyvų ir tokiu atveju netaikomos sandorio negaliojimo suklydus taisyklės. Taigi, anot ieškovės, toks atsakovės elgesys turėtų būti vertinamas kaip jos pačios rizikos prisiėmimas. Ieškovė nurodo, kad naudos gavimas nėra būtina laidavimo sutarties sąlyga, nes įstatymas numato, jog laidavimo sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė. Ieškovė papildomai pabrėžia, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė negalėjo žinoti apie pagrindinės skolininkės (UAB „Noka“) verslo nesėkmę, nes minėtos bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai JAR buvo pateikti jau po paskolos sutarties sudarymo.

Trečiasis asmuo pagal ieškinį ir atsakovė pagal priešieškinius BUAB „Noka“ savo pozicijos dėl ieškinio ir priešieškinių neišreiškė.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 29 d. tarp UAB „F service“ ir UAB „Noka“ buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią UAB „F service“ (paskolos davėjas) įsipareigojo suteikti (iki 2016 m. sausio 15 d.) UAB „Noka“ (paskolos gavėjas) iki 11 600 Eur paskolą, o paskolos gavėjas įsipareigojo tinkamai vykdyti sutartyje nustatytas sąlygas, be kita ko, grąžinti minėtą paskolą ne vėliau kaip 2016 m. rugsėjo 5 d.

2015 m. gruodžio 29 d. ieškovė ir atsakovė J. P. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo per 7 darbo dienas sumokėti UAB „F service“ bet kurią sumą, bet ne didesnę kaip 11 600 Eur, po to, kai gaus kreditoriaus raštą-reikalavimą sumokėti, su nuoroda į šią laidavimo sutartį ir su patvirtinimu, kad UAB „Noka“ nesugebėjo tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriui pagal 2015 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartį. Laidavimo sutartyje šalys, be kita ko, susitarė, kad kreditoriui ir paskolos gavėjui susitarimu pakeitus paskolos sutarčių sąlygas, laidavimas lieka galioti nepriklausomai nuo laiduotojo pritarimo ar nepritarimo atliktiems sutarčių pakeitimams, įskaitant ir tuos atvejus, kai dėl paskolos sutarčių sąlygų pakeitimo padidėja laiduotojo prievolės.

Nustatyta, kad UAB „F service“ 2015 m. gruodžio 30 d. atliko UAB „Noka“ 11 600 Eur dydžio mokėjimą.

UAB „F service“ ir UAB „Noka“ 2016 m. vasario 22 d. pasirašė 2015 m. gruodžio 29 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 1, kuriame šalys iš esmės padidino paskolos sumą iki 16 600 Eur, o 2016 m. vasario 29 d. sudarytu paskolos sutarties pakeitimu Nr. 2 šią sumą padidino iki 38 600 Eur.

Tuo pagrindu UAB „F service“ 2016 m. vasario 22 d. pervedė paskolos gavėjui UAB „Noka“ 5000 Eur (3500 Eur + 1500 Eur), 2016 m. vasario 29 d. – 21 600 Eur, 2016 m. kovo 2 d. – 400 Eur.

2016 m. vasario 29 d. M. K., UAB „MDS investicijos“, A. K., A. T., UAB „Baras LT“, L. T. ir P. M. taip pat sudarė laidavimo sutartis su ieškove, pagal kurias įsipareigojo sumokėti ieškovei bet kokią pareikalautą, tačiau ne didesnę kaip 38 600 Eur, sumą, jeigu UAB „Noka“ netinkamai vykdys savo prievoles pagal paskolos sutartį.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5636-562/2016 (dabar Nr. B2-784-585/2018), BUAB „Noka“ iškelta bankroto byla.

Nustatyta, kad ieškovė UAB „F service“ su dalimi laiduotojų – A. K., A. T., UAB „Baras LT“, L. T. ir P. M., 2017 m. sausio 10 d. sudarė taikos sutartį, pagal kurią minėti laiduotojai įsipareigojo sumokėti ieškovei 40 200 Eur sumą dalimis; minėta taikos sutartis buvo patvirtinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2SP-10224-854/2017; minėta taikos sutartis nebuvo vykdoma, todėl buvo išduotas vykdomasis raštas.

Ieškovė 2017 m. sausio 11-12 d. siuntė reikalavimus dėl netinkamai vykdomų UAB „Noka“ įsipareigojimų vykdymo ir atsakovams J. P., M. K., UAB „MDS investicijos“.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3387-781/2017 (dabar Nr. B2-526-781/2018), UAB „MDS investicijos“ iškelta bankroto byla.

Ieškinys tenkintinas, priešieškiniai netenkintini.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl skolos priteisimo pagal sudarytas laidavimo sutartis, kurios yra ginčijamos atsakovių BUAB „MDS investicijos“ ir J. P. pateikus priešieškinius, todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju tikslinga (siekiant sprendimo aiškumo ir nuoseklumo) pirmiausia nagrinėti atsakovių priešieškinius, o tik vėliau ieškovės ieškinį.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana)

Byloje nustatyta, kad UAB „MDS investicijos“ 2016 m. vasario 29 d. laidavimo sutartimi, sudaryta su UAB „F service“, prisiėmė laidavimo įsipareigojimą, kuriuo buvo užtikrintas UAB „Noka“ įsipareigojimų UAB „F service“, prisiimtų 2015 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartimi, tinkamas įvykdymas, t. y. laidavimo sutartimi UAB „MDS investicijos“ įsipareigojo atsakyti ieškovei kaip solidarią prievolę turintis bendraskolis, jei UAB „Noka“ ieškovei neįvykdytų visos ar dalies prievolės grąžinti paimtą paskolą.

BUAB „MDS investicijos“ bankroto administratorė ginčija šią laidavimo sutartį actio Pauliana pagrindu, argumentuodama tuo, kad laidavimo sutartimi buvo pažeistos BUAB „MDS investicijos“ kreditorių teisės, įmonė neprivalėjo jos sudaryti, šalys buvo nesąžiningos, todėl laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia.

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).

Pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013). Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, t. y. ieškovas (šiuo atveju bankroto administratorius) turi įrodyti kuriuo metu ir kokie konkrečiai kreditorių reikalavimai įmonei atsirado – ar jie jau egzistavo ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu. Tik tokiu atveju būtų galima daryti išvadą apie neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės buvimą.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors BUAB „MDS investicijos“ yra bankrutavusi įmonė ir teismo vaidmuo šioje byloje turėtų būti aktyvesnis, tai nesuponuoja išvados, jog teismas turi pats rinkti įrodymus ir perimti ieškovo (šiuo atveju pagal priešieškinį) įrodinėjimo pareigą. Iš bylos medžiagos matyti, kad BUAB „MDS investicijos“ atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“. Taigi, pagrindinis vaidmuo įrodinėjant ieškinio reikalavimų pagrįstumą šioje byloje tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai – asmeniui, reiškiančiam reikalavimą, t. y. BUAB „MDS investicijos“ (CPK 178 straipsnis).

Teismas taip pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamo sandorio esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą kaip vieną iš išimtinių sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, būdingas bankroto procesui. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju BUAB „MDS investicijos“ bankroto administratorė neįrodė (ir neįrodinėjo) kuriuo metu ir kokie konkrečiai kreditorių reikalavimai įmonei atsirado, t. y. ar jie (bent jau jų dalis) jau egzistavo ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu. BUAB „MDS investicijos“ bankroto administratorė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl įmonės sunkios turtinės padėties laidavimo sutarties pasirašymo metu, duomenų, parodančių įmonės turto vertę, kreditorių skaičių ir pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio, taip pat duomenų, įrodančių, jog po ginčo sandorio sudarymo įmonės turto neužteko kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

Be to, bankroto administratorė, įrodinėdama BUAB „MDS investicijos“ nemokumą ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu, rėmėsi tik bendrovės JAR teiktu balansu už 2015 m., kuriame įmonės skoliniai įsipareigojimai (114 432 Eur) viršijo turimo turto vertę (51 396 Eur), tačiau nenurodė kokie minėti įsipareigojimai buvo pradelsti ginčijamos sutarties sudarymo metu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BUAB „MDS investicijos“ bankroto administratorė neįrodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė buvo nemoki ar dėl šios sutarties įmonė tapo nemoki; be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog laidavimo sutartimi įmonė turimo turto nesumažino, nes laidavimas tėra šalutinė prievolė.

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Teismas, įvertindamas tai, kad administratorė nepateikė teismui duomenų, jog ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu UAB „MDS investicijos“ turėjo kreditorių, kad ginčijamu sandoriu buvo sutrukdytos jų galimybės patenkinti savo reikalavimus iš UAB „MDS investicijos“ turto, jog įmonės turto nepakako atsiskaityti su kreditoriais, sprendžia, kad prieš tai minėti bankroto administratorės teiginiai (dėl kreditorių teisių pažeidimo) yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vien prievolės įvykdymą užtikrinančio sandorio (hipotekos, laidavimo) sudarymas savaime dar nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme, o actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, be to, savaime nesumažino įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; 2015 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2015).

Taigi, vien ta aplinkybė, kad pasirašydama laidavimo sutartį UAB „MDS investicijos“ prisiėmė naujus įsipareigojimus, nepatvirtina šio sandorio neteisėtumo, nes laidavimo sutarties sudarymas atsakovei nebuvo draudžiamas (CK 2.74 straipsnio 1 dalis), ir tai pagal savo pobūdį atitiko įprastą verslo praktiką.

Kaip minėta, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, todėl, šiuo atveju ieškovei pagal priešieškinį BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė, neįrodžius neabejotinos ir galiojančios kreditorių reikalavimo teisės į įmonę ginčijamos sutarties sudarymo metu bei kreditorių teisių pažeidimo kaip vienų iš būtinų actio Pauliana sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl kitų actio Pauliana sąlygų (ne)egzistavimas nenagrinėtinas kaip šiuo atveju teisiškai nereikšmingas, o BUAB „MDS investicijos“ priešieškinis netenkintinas kaip neįrodytas.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo (apgaulės)

Atsakovė J. P. 2015 m. gruodžio 29 d. laidavimo sutartį ginčija motyvuodama tuo, kad minėta sutartis buvo sudaryta dėl esminio suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnio pagrindu.

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes.

Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, jog suprato laidavimo sutarties esmę, t. y. jog pagrindiniam skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, jie pereis atsakovei, tačiau atsakovė tikėjosi jų išvengti, nes buvo užtikrinta, kad pagrindinė prievolė bus įvykdyta tinkamai, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės sudarytos ginčijamos laidavimo sutarties negalima vertinti kaip sudarytos dėl suklydimo; o jeigu atsakovė ir klydo, tai tik dėl pačios sutarties perspektyvų, o, kaip jau minėta, tai negali būti vertinama kaip esminis klydimas dėl laidavimo sutarties. Pažymėtina, kad jokių kitų aplinkybių, leidžiančių pripažinti atsakovę iš esmės suklydus, nenustatyta; tuo tarpu atsakovės teiginiai, jog atsakovė buvo nesusijusi su UAB „Noka“ (už kurios prievoles laidavo), taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ją iš esmės suklydus. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Teismas pažymi, kad nors paprastai laiduotoją ir asmenį, už kurį laiduojama, sieja tarpusavio teisiniai santykiai, tačiau CK nėra įtvirtinta, jog laiduotoją su asmeniu, už kurį laiduojama, privalomai turi sieti kokie nors pavaldumo ar kitokio pobūdžio ryšiai, tokios sąsajos būtinybė neišplaukia ir iš laidavimo sutarties esmės. Priešingas laidavimo aiškinimas nepagrįstai apribotų civilinėje apyvartoje dalyvaujančių asmenų laisvę sudaryti sutartis ir prisiimti pareigas.

Nors atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) J. P. teismui pateikto priešieškinio rezoliucinėje dalyje prašė ginčijamą laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia tik remiantis CK 1.90 straipsniu (dėl suklydimo), tačiau iš priešieškinio motyvų matyti, kad atsakovė sutartį ginčija ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl suklaidinimo (apgaulės), suklaidinus atsakovę dėl pagrindinio skolininko (UAB „Noka“) finansinės padėties, todėl teismas pasisako ir dėl šio pagrindo.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Taigi, CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė J. P. neįrodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės. Atsakovės teigimu, jai buvo pasakyta, kad laidavimo sutartis yra tik formalumas, nes paskolos sutartis bus tinkamai įvykdyta. Tačiau, visų pirma, atsakovės teiginiai dėl trečiojo asmens vadovo ir akcininko P. M. aiškinimo, kad laidavimo sutartis yra tik formalumas, nėra įrodyti; antra, toks aiškinimas nešalintų pareigos domėtis sudaromo sandorio esme ir galimomis pasekmėmis – akivaizdu, kad bet kuris netgi vidutiniškai išsilavinęs ir tiek pat rūpestingas asmuo pasidomėtų, kokia yra sandorio, kuris tėra laikomas „formalumu“, sudarymo prasmė ir tikslas apskritai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad atsakovė dėl savo amžiaus (buvo pilnametė), išsilavinimo (įgijusi vidurinį išsilavinimą), sveikatos būklės (byloje nėra duomenų apie atsakovės sveikatos problemas) ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės ar galėjo suvokti tik ribotai. Kaip minėta, atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad suprato laidavimo sutarties esmę, o vien tai, kad nepasidomėjo pagrindinio skolininko finansine būkle, tik pasitikėdama minėto asmens vadovo ir akcininko paaiškinimais, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados dėl atsakovės suklaidinimo. Teismo vertinimu, atsakovė suprato (turėjo suprasti), kad paskolos verslo vystymui suteikimas tik neseniai įkurtam juridiniam asmeniui (UAB „Noka“) (kas savaime jau indikuoja apie sunkią bendrovės finansinę padėtį) dažniausiai yra rizikingas, nes tokių įsipareigojimų įvykdymas didžiąja dalimi priklauso nuo įkuriamo verslo sėkmės/nesėkmės.

Taigi, teismas sprendžia, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė turėjo suprasti (ir suprato) faktinius ir teisinius ginčijamo sandorio sudarymo padarinius. Teismas sprendžia, kad atsakovei neabejotinai turėjo būti žinoma ir suprantama laidavimo prievolės esmė, laiduotojui galintys kilti padariniai, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdys savo įsipareigojimų (CK 6.76 straipsnio 1 dalis); laidavimo sutartis yra įprasta ir dažnai civilinėje apyvartoje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, o vien atsakovės tikėjimasis išvengti jai galimai ateityje teksiančių pasekmių nesudaro pagrindo šios sutarties vertinti kaip sudarytos dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo.

Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki reikalavimo pareiškimo šioje byloje buvo pakankamas, jog atsakovė visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, pobūdį ir pan., tačiau reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik po to, kai kreditorius (ieškovė pagal ieškinį) pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės pagal ginčijamą laidavimo sutartį.

Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad atsakovė J. P., sudarydama su ieškove ginčijamą laidavimo sutartį, suprato (turėjo suprasti) sudaromos laidavimo sutarties formą, jos turinį (esmę), apimtį ir kitas esmines aplinkybes, bei jų siekė; be to, atsakovė neįrodė, jog ieškovė tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą atsakovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo esmines sandorio aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovės J. P. reikalavimas dėl ginčijamos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo (apgaulės) taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o priešieškinis netenkintinas.

Dėl skolos priteisimo

Kaip minėta, prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Kartu solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų, todėl atmestini atsakovo M. K. teiginiai, jog šiuo atveju laiduotojų prievolė ieškovei turėtų būti išdėstyta visiems laiduotojams lygiomis dalimis.

Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Nagrinėjamu atveju byloje ginčo nekilo, kad pagrindinis skolininkas – UAB „Noka“, neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovei pagal 2015 m. gruodžio 29 d. paskolos sutartį (ir jos vėlesnius pakeitimus), todėl atsakovams, laidavusiems už šios prievolės tinkamą įvykdymą, bei esant galiojančioms laidavimo sutartims, kyla solidari atsakomybė ieškovės atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl skolų priteisimo iš atsakovų (jų sudarytų laidavimo sutarčių ribose) pagrįstas, todėl tenkintinas – ieškovei UAB „F service“ solidariai iš atsakovų J. P., M. K. ir BUAB „MDS investicijos“ priteistina 11 600 Eur skolos, bei papildomai 27 000 Eur solidariai iš atsakovų M. K. ir BUAB „MDS investicijos“.

Teismas pažymi, kad atsakovės J. P. atstovė teismui pateiktame prašyme papildomai nurodė, kad iš kitų laiduotojų A. K. ir P. M. šiuo metu faktiškai jau yra išieškota dalis ieškovės reikalavimo (pagal aukščiau sprendime minėtą taikos sutartį), todėl prašė išreikalauti iš ieškovės papildomus įrodymus dėl tikslaus išieškotų sumų dydžio pagal laidavimo sutartis bei kaip buvo paskirstytos išieškotos lėšos.

Kita vertus, teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tinkamam ieškinio išnagrinėjimui, nes net ir tuo atveju, jeigu dalis ieškovės reikalavimo (laiduotojų įsiskolinimo) bus padengta kitų laiduotojų (ne atsakovų), būtent vykdymo procese galės būti koreguojamos atsakovų atsakomybės kreditoriui (ieškovei) ribos, t. y. visi laiduotojai šiuo atveju ieškovės atžvilgiu atsako solidariai ir bendra visų laiduotojų sumokėta suma ieškovei vis tiek negalės viršyti bendros ieškovės reikalavimo sumos (ar laidavimo ribų) (už tai bus atsakingas antstolis, vykdantis tokį išieškojimą).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Pažymėtina, kad per bylinėjimosi laiką skolininkai naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės; jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai laiduotojo pareiga vykdyti savo asmeninę prievolę kyla dėl to, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 straipsnis). Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tokia laiduotojo prievolė sumokėti procesines palūkanas yra grindžiama jo, kaip laiduotojo, asmeninės prievolės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Taigi, nagrinėjamu atveju tenkinant ieškovės prašymą bei vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, solidariai iš atsakovų J. P. ir M. K. priteistinos 5 procentų procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteisiamų sumų (atitinkamai 11 600 Eur ir 38 600 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. liepos 25 d.

Kaip minėta, BUAB „MDS investicijos“ Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla, minėta nutartis įsiteisėjimo 2017 m. kovo 24 d., t. y. dar iki ieškovės ieškinio pareiškimo teismui, todėl BUAB „MDS investicijos“ atžvilgiu minėtos procesinės palūkanos nepriteistinos, nes skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas.

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį tenkinus, o priešieškinius atmetus, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, tuo tarpu atsakovų (pagal ieškinį) patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos.

Ieškovė pateikė prašymą priteisti 2727,77 Eur (753,87 Eur + 798,60 Eur + 1175,30 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovės naudai, t. y. po 909,26 Eur (2727,77 Eur / 3) iš kiekvieno atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Ieškovės sumokėtas 804 Eur dydžio žyminis mokestis jai grąžintinas, nes pateikiant ieškinį vienam iš atsakovų (BUAB „MDS investicijos“) buvo iškelta bankroto byla (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi šiuo teismo sprendimu (CPK 87 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos (dėl procesinių dokumentų siuntimo) apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovių (pagal priešieškinius) BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“, ir J. P. priešieškinių atsakovėms UAB „F service“ ir BUAB „Noka“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis netenkinti.

Ieškovės UAB „F service“ ieškinį atsakovams J. P., M. K. ir BUAB „MDS investicijos“, kuriai atstovauja bankroto administratorė VšĮ „Nacionalinis teisės centras“, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Noka“, iš esmės tenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir BUAB „MDS investicijos“, j. a. k. 302581596, ieškovei UAB „F service“, j. a. k. 301790568, 11 600 Eur (vienuolika tūkstančių šešis šimtus eurų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 11 600 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti solidariai iš atsakovų M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir BUAB „MDS investicijos“, j. a. k. 302581596, ieškovei UAB „F service“, j. a. k. 301790568, 27 000 Eur (dvidešimt septynis tūkstančius eurų) skolos.

Priteisti iš atsakovo M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „F service“, j. a. k. 301790568, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 27 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti lygiomis dalimis iš J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir BUAB „MDS investicijos“, j. a. k. 302581596, ieškovei UAB „F service“, j. a. k. 301790568, 2727,77 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt septynis eurus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 909,26 Eur (devynis šimtus devynis eurus 26 ct) iš kiekvieno atsakovo.

Grąžinti ieškovei UAB „F service“, j. a. k. 301790568, 804 Eur (aštuonių šimtų keturių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2017 m. liepos 11 d.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                      Jūratė Varanauskaitė