Administracinė byla Nr. A-771-1062/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00348-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti po 20 Eur už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose buvo kalinamas kartu su 2–3 asmenimis. Kamerų plotas nesiekė 7,5 kv. m, jose yra 4 miegamosios vietos, spintelės, stalas, praustuvė, sanitarinis mazgas bei pertvara, užimanti pusę kameros ploto, todėl nuteistajam lieka mažiau nei 2 kv. m laisvo kameros ploto. Dėl nurodytų aplinkybių V. R. nuolatos jautėsi blogai, buvo žeminančiai ir dvasiškai gniuždomas bei nepagrįstai baudžiamas, patyrė psichologinių sunkumų, dėl kurių iki šiol jaučia neigiamas pasekmes.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 5–10) prašė pareiškėjo skundą atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Stengiamasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Langai yra pritaikyti vėdinti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 130–133) pareiškėjo V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. liepos 8 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 82, kurios plotas – 7,94 kv. m, kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,97 kv. m ploto); laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. spalio 29 d., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo kameroje Nr. 82, kurioje buvo 2 asmenys (asmeniui teko 3,97 kv. m ploto); 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. buvo kameroje Nr. 82, kurioje buvo 1 asmuo (asmeniui teko 7,94 kv. m ploto). Iš Lukiškių TI-K pareiškėjas 2015 m. gruodžio 31 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindė netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose.
Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).
Teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, nustatančioje teisės normoje nėra numatyta, kad į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).
Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 82 visiškai atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjui užtikrinamo minimalaus gyvenamojo ploto nenustatytas. Taigi, teismui nenustačius vienos iš būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.
Teismo vertinimu, byloje esanti pareiškėjo sveikatos istorijos kopija paneigia pareiškėjo skunde bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis nuolat jautėsi blogai, buvo žeminančiai ir dvasiškai gniuždomas bei nepagrįstai baudžiamas, patyrė psichologinių sunkumų, yra kreipęsis į psichologus, jo psichika pakito, todėl tapo nervingu, vartojo antidepresantus. Remdamasis pareiškėjo sveikatos istorijos kopija, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į gydytojus dėl pilvo skausmų (epigastrinių skausmų), o 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 8 d. – dėl skausmingo tuštinimosi. Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl depresijos ar psichinės sveikatos pablogėjimo, ginčui aktualiu laikotarpiu sveikatos istorijos kopijoje nėra, jų teismo posėdžio metu nepateikė ir pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl dvasinių išgyvenimų ar kitų neigiamų potyrių, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, vertino kaip nepagrįstus ir nesusijusius su teisėtais atsakovo veiksmais.
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą ir tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo, bei byloje nenustatęs kitų teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo pareiškėjui sukelti neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasmę, V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde (b. l. 142–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą ir priteisti pareiškėjui 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto, į kurį įskaičiuoti kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas; laisvas plotas buvo apie 1,25 kv. m. V. R. nesinaudojo galimybe išeiti už kameros ribų religinei praktikai atlikti, nes yra netikintis. Bibliotekoje nesilankė, nes knygos yra atnešamos į kamerą, dėl sveikatos būklės negalėjo sportuoti (kalinimo laikotarpiu susirgo hemorojumi, paūmėjo prostata), todėl 23 valandas per parą praleisdavo kameroje. Yra visos sąlygos atsirasti valstybės deliktinei atsakomybei. Ilgą laiką trukę negatyvūs išgyvenimai padarė jam neturtinę žalą. Pažymi, kad dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo buvo pažeistas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos, pasak pareiškėjo, tinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto) Lukiškių TI-K neužtikrinimu, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas V. R. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti. Nurodo, kad ilgą laiką trukę negatyvūs išgyvenimai padarė jam neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai bei priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo uždarytas kartu su kitu asmeniu į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 82, kurios plotas – 7,94 kv. m, neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje yra įtvirtinta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi nurodyto ploto normų reikalavimo, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 82, kurios plotas 7,94 kv. m, su kitu asmeniu, jam nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. spalio 29 d., nuo 2015 m. lapkričio 3d. iki 2015 d. gruodžio 30 d. teko 3,97 kv. m. ploto, o 2015 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kameroje Nr. 82 buvo vienas ir jam teko 7,94 kv .m. ploto. Vadinasi, pareiškėjui buvo užtikrinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, nes minėtas įsakymas nenumato, kad į šį plotą (3,6 kv. m) neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su šia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Lietuvos teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,0 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameros įrenginių užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad apeliantas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis biblioteka, kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Tai, kad kai kuriomis suteiktomis teisėmis apeliantas dėl asmeninių priežasčių atsisakė naudotis, nesudaro prielaidų konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad jo uždarymo į Lukiškių TI-K metu dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Minėta, kad apeliantui gyvenamojoje patalpoje teko nuo 3,97 kv. m, kai kameroje buvo dviese, ir 7,94 kv. m. ploto, kai kameroje ji buvo laikomas vienas. Net ir tuo atveju, jei iš bendro kameros ploto 7,94 kv. m. būtų atimamas sanitarinio mazgo plotas – 1.00 kv. m. (7,94 kv. m. – 1.00 kv. m. : 2), kai apeliantas buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu, kiekvienam iš jų tenka daugiau nei 3 kv. m ploto, t.y. daugiau nei minimali ploto riba, kuri turi būti užtikrinta vienam asmeniui pagal pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys
Ramutė Ruškytė