Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-875/2025

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18780-2023-4

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 

                                                                                        1.2.11.1; 1.1.8.10.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.2

                                                                                                                                          (S)                                                                                       

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 1 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Audriaus Sadausko,

sekretoriaujant Linai Graužinienei, 

dalyvaujant prokurorei Daivai Armalienei,

išteisintajam A. P. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Klemeniui,

nukentėjusiajam M. N. ir jo įgaliotajam atstovui advokatui Aivarui Žilvinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. N. ir jo įgaliotojo atstovo advokato Aivaro Žilvinsko apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 7 d.  nuosprendžio, kuriuo

A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir 169 straipsnį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nukentėjusiojo M. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas;

išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       A. P. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 169 straipsnį tuo, kad 2023 m. balandžio 21 d., apie 18 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), naudodamasis mobilaus ryšio telefonu ir (duomenys neskelbtini), AB teikiama L. P. interneto prieiga, kurios vartotojo adresas (duomenys neskelbtini), socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo programėlėje (duomenys neskelbtini) iš savo naudojamos paskyros (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam M. N. į jo naudojamą paskyrą parašydamas ir atsiųsdamas tekstines žinutes: „Tvariau da pamatysiu per tv kad inksti reiks ieskot jusu!! gamtos isdaigos tas burnas sudu priciulpusias sulauzyt bent: DD panormalims jie cia matai (necenzūrinė leksika) [...], neduok dieve sunus kada paklaus kas cia per (necenzūrinė leksika)  surasiu as tave [...] ir visus jumis (necenzūrinė leksika) [...] isdeegisnim [...] gyvus [...] is tos lt ir ciulpk ta suda [...], pasimkit [...] (necenzūrinė leksika)  kokia sali ir [...] nelinde pas normalius zmones i akis, (necenzūrinė leksika) juk jumis pasimaudojo zydai toj atiduos [...] juk iskaposim kaip (necenzūrinė leksika)“, „[...] ligoniai eina aimanuoja i ta ekrana [...] kad paciulpt neleidzia viesoj vietoj [...] , „sakau sprogdinsim kaip arbuzus [...] jumis[...]“, „[...] susituokt negali [...] sukopt jumis ir vaigta beda [...] kam jus reikalingi zemei isvis tokie pats zinai bent? ka kad insktumet amzinai [...]“, „mqn kanrrybe senwi jau isjede esar [...] as rau sakau tu nebelysk geriwu i ta ekrana [...]“, šiais veiksmais grasino nužudyti M. N. bei sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, bei siekė LGBT+ žmonių grupei ir jai priklausančiam asmeniui – nukentėjusiajam M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti šios žmonių grupės bei jai priklausančio asmens – M. N. teises ir laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Armalienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 169 straipsnyje ir skirti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 1 metams su intensyvia priežiūra, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, pagal BK 169 straipsnį – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams su intensyvia priežiūra, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams su intensyvia priežiūra, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 9 mėnesiams su intensyvia priežiūra, įpareigojant A. P. dalyvauti elgesio pataisos programoje; į paskirtą bausmę įskaityti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir atliktos bausmės laiką; nukentėjusiojo M. N. civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. P. 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš A. P. nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1500 Eur; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

2.1. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu A. P. išteisintas nepagrįstai, dėl ko nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

2.2.        Prokurorės vertinimu, teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių A. P. grasinimų realumą ir nukentėjusįjį turėjus objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, yra nepagrįsta.

2.3.        Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai, ir gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. tai, jog buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, nors nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, įsitikinti, jog kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

2.4.        Nesutinkama su teismo išvada, kad nukentėjusiajam nebuvo pagrindo bijoti, jog grasinimas bus realizuotas. Teismas nurodė byloje nesant ginčo dėl to, kad A. P. iš tiesų per programėlę (duomenys neskelbtini) parašė nukentėjusiajam žinutę, kurios turinys aprašytas kaltinime ir objektų apžiūros protokole, o žinutėje yra grasinančio pobūdžio teiginių, tačiau vertino, jog vienkartinio pobūdžio žinutė asmeniškai nukentėjusiajam nesudaro pagrindo teigti, kad A. P. veiksmuose yra visi inkriminuoto nusikaltimo požymiai. Nors iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo ir grasinančiojo iš tiesų nesiejo jokie ryšiai, jie vienas kito nepažinojo ir nebuvo matę, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neleidžia manyti, kad nukentėjusiajam nebuvo pagrindo bijoti, jog grasinimas bus realizuotas, nes tik pažįstant grasinantįjį galima įvertinti jo galimybes įgyvendinti grasinimus. Nors nukentėjusysis tuo metu, kai gavo grasinančio pobūdžio žinutes, gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip jis pats nurodė, dažnai grįždavo į Lietuvą, kur (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąją vietą, o jos adresą buvo galima rasti viešojoje erdvėje ir grasintojui jį buvo įmanoma sužinoti. Nukentėjusysis M. N. nurodė, kad jam nežinomo asmens atsiųstose žinutėse išsakyti grasinimai jį surasti ir sumušti, susprogdinti sukėlė didelį stresą bei nerimą, o baimę padidino tai, kad jis nežinojo asmens, parašiusio jam grasinančias žinutes, tai galėjo būti bet kuris gatvėje sutiktas asmuo, ketinantis įvykdyti savo grasinimus. Be to, tą aplinkybę, kad nukentėjusysis turėjo pakankamai didelį pagrindą bijoti, jog grasinimai bus įvykdyti, patvirtina ir jam siųstų žinučių turinys, kuris yra akivaizdžiai grasinančio ir bauginančio pobūdžio, ką pripažino ir teismas, bei nurodyta specialisto išvadoje, o grasinimai M. N. bei LGBT+ asmenų grupės, su kuria jis siejamas, atžvilgiu išreikšti itin ciniškai, įžūliai ir bauginančiai. Akivaizdu, kad šioje situacijoje M. N. buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl jam nepažįstamo A. P. ketinimų, o tiek iš žinučių turinio, tiek ir iš paties išteisintojo parodymų matyti, kad rašydamas tokio pobūdžio žinutes jis iš tiesų siekė įbauginti nukentėjusįjį, tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai ar į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai. Tai nebuvo ir vienetinė žinutė, kaip sprendė teismas, tačiau vienas po kito siųsti keli pranešimai, kurie, nors ir išsiųsti per trumpą laikotarpį, savo intensyvumu (nežiūrint į turinį) taip pat sudarė bauginantį įspūdį.

2.5.        Be to, aplinkybėmis neva įrodančiomis grasinimo nerealumą, teismas vertino ir tai, kad niekas į nukentėjusiojo namus Lietuvoje nebuvo atėjęs ir negrasino, daugiau jokių grasinančio pobūdžio veiksmų nukentėjusysis nesulaukė, net ir esant galimybei jo gyvenamosios vietos adresą surasti viešoje erdvėje, nebuvo imtasi jokių priemonių jo ieškoti ir toliau atlikti grasinančio, bauginančio pobūdžio veiksmų, kas leistų nukentėjusiajam susidaryti pagrįstą manymą, jog žinutėje nurodyti smurtinio pobūdžio pažadai vis tik gali būti įvykdyti, kaltinime nurodytą tekstinę privačią žinutę A. P. parašė spontaniškai, apimtas pykčio, o ne siekdamas realiai įgyvendinti joje nurodytus grasinimus. Prokurorė pažymi, kad pagal teismų praktiką grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, svarbiausia, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o išreikšdamas grasinimus kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, šiuo atveju tai, ar A. P. būtų galėjęs/negalėjęs įgyvendinti nukentėjusiajam siųstose žinutėse išsakytus grasinimus, ėmėsi/nesiėmė šiems grasinimams įgyvendinti kokių nors veiksmų, neturi reikšmės.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 169 straipsnį

2.6.        Prokurorės nuomone, nepagrįstos ir teismo išvados, jog byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia, o jo necenzūrinėmis ir bauginančiomis frazėmis išreikštas reikalavimas nukentėjusiajam nesirodyti televizijoje, visai LGBT+ asmenų grupei išvykti iš Lietuvos, nebuvo tiek pavojingas, kad asmeniui už tai būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę.

2.7.        Toliau skunde analizuojant BK 169 straipsnio dispoziciją pažymima, kad ši veika padaroma tyčia ir pasireiškia įvairiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama diskriminuoti grupę asmenų ar asmenį, t. y. siekiama sutrukdyti dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais tam tikroje veikloje arba siekiama suvaržyti teises ir laisves. Nusikaltimas yra baigtas atlikus diskriminavimo veiksmus, padariniai šio straipsnio dispozicijoje nėra numatyti, todėl nebūtina, kad atitinkamais veiksmais diskriminuojamas žmogus ar žmonių grupė būtų netekusi galimybės įgyvendinti savo teises ir laisves.

2.8.        Prokurorės teigimu, teismas teisingai pripažino, kad LGBT+ asmenų grupė ir nukentėjusysis šiuo atveju patenka į BK 169 straipsnyje baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių apsaugą, nes ši grupė yra išskiriama lytinės orientacijos pagrindu, taip pat tai, kad A. P. nukentėjusiajam parašydamas žinutę išsakė diskriminacinę mintį apie visą LGBT+ žmonių grupę, su kuria siejamas ir pats nukentėjusysis, nukentėjusiajam išsakė reikalavimą nesirodyti televizijoje. Tačiau šiuos veiksmus teismas nepagrįstai vertino kaip nepakankamai pavojingus, nurodydamas, jog išskyrus parašytą žinutę asmeniškai pačiam nukentėjusiajam, daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį, juolab prieš visą LGBT+ grupę, A. P. nesiėmė, žinutes parašė iš pykčio, o įvertinęs žinučių turinį nusprendė, kad tai spontaniškai parašyta žinutė, kurioje necenzūrine leksika yra išsakomos tuo metu jam kilusios mintys. Su tokia teismo pozicija prokurorė nesutinka ir nurodo, kad nusikalstama veika buvo baigta M. N. A. P. siųstose žinutėse išsakius diskriminacinius reikalavimus nebesirodyti televizijoje, išvažiuoti iš Lietuvos, tokiu būdu siekiant dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų M. N. sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti jo teises ir laisves. Ta aplinkybė, kad A. P. žinutes parašė iš pykčio, spontaniškai, daugiau jokių veiksmų nesiėmė, prokurorės vertinimu, nesuponuoja išvados, kad jo veiksmai nepavojingi ar jis veikė netiesiogine tyčia. Apklausiamas A. P. nurodė, jog rašant žinutes M. N. jo tikslas buvo, kad šis „nelįstų į ekraną ir netraumuotų vaikų“, taigi, išreikšdamas grasinimus jis siekė būtent to, kad nukentėjusysis nesirodytų televizijoje, neišsakytų savo nuomonės ir pozicijos, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip nors kitaip, nei padaryti tiesiogine tyčia. Jų pavojingumą parodo ir siųstų pranešimų intensyvumas, jų turinys bei siekis sutrukdyti asmeniui/žmonių grupei dėl jų seksualinės orientacijos įgyvendinti teises ir laisves bei jas suvaržyti.

2.9.        Atsižvelgiant į surinktų įrodymų visumą, laikytina įrodyta A. P. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl išteisinamasis nuosprendis jo atžvilgiu naikintinas ir A. P. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnyje, paskiriant jam bausmę.

3.       Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. N. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aivaras Žilvinskas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. P. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 169 straipsnį, ir skirti jam prokurorės siūlomas bausmes; tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį visiškai ir iš A. P. nukentėjusiojo naudai priteisti 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Eur advokato išlaidų; iš valstybės nukentėjusiojo naudai priteisti advokato išlaidas apeliacinėje instancijoje; apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

3.1. Pažymi, kad 2024 m. gruodžio 2 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu A. P. visiškai pripažino savo kaltę tiek dėl objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – patvirtino rašęs nukentėjusiajam inkriminuojamo turinio žinutes, tiek ir subjektyviųjų požymių, nurodęs, kad: žinutes nukentėjusiajam rašė tam, kad šis „nesivaidentų televizijoje“ (taigi pripažino tikslą, numatytą BK 169 straipsnyje – trukdyti nukentėjusiajam realizuoti jo teises, diskriminuoti jį, neleisti rodytis viešai, televizijoje); jo atžvilgiu yra „jau penki kaltinimai tokie“, taigi jis savo veikas kartoja, daro sistemiškai skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu ir visiškai dėl to nesigaili, kas rodo asmens pavojingumą; nukentėjusįjį „pamatė per laidą“ ir todėl jį susirado (duomenys neskelbtini), kad nukentėjusysis „sėdi (duomenys neskelbtini),“, ir parašė būtent todėl, kad nukentėjusysis yra iš „LGBT+ šutvės“, todėl akivaizdu, kad A. P. rašė tikslingai, kryptingai, siekdamas diskriminuoti nukentėjusįjį ne tik dėl jo priklausymo socialinei grupei (lytinės orientacijos pagrindu), bet ir dėl nukentėjusiojo viešai reiškiamų pažiūrų bei įsitikinimų (veiklos, susijusios su vienos lyties asmenų šeimų teisiniu pripažinimu Lietuvoje). Tokie aiškiai diskriminaciniai veiksmai atitinka BK 169 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius; pripažino, kad žinutės buvo „įžeidžiančios“ ir „žinau, kad negalima taip rašyt“, bei nurodęs „galiu atsiprašyti“, nors niekada neatsiprašė ir nesigailėjo dėl savo veikų, taigi suprato savo veikų neteisėtumą.

3.2.        A. P. asmenybės pavojingumą patvirtina ir šios aplinkybės: buvusi sutuoktinė L. P. liudijo prieš jį, nurodydama, kad šis smurtavo prieš ją, buvo išduotas orderis nesiartinti prie jos, jis teistas „už narkotikus“, jau ne pirmą kartą kažkam grasino „per (duomenys neskelbtini),“ ir netgi kartą telkė kažkokią grupę vienam iš grasinimų realizuoti; duomenys apie asmens teistumą, patvirtinantys, kad asmuo tęsia savo asocialų bei delinkventinį elgesį; pirmosios instancijos teismo nutartimi jis buvo pašalintas iš posėdžių salės iki proceso pabaigos dėl nuolatinių tvarkos pažeidimų, nukentėjusiojo įžeidinėjimų, dėl ko iš esmės visas procesas nukentėjusiajam buvo pakartotinė viktimizacija, pasibaigusi ne pažeistų teisių apgynimu, o dar vienu pažeminimu ir teisių pažeidimu; A. P. grasino ir bylą ikiteisminio tyrimo metu Vilniuje tyrusiai tyrėjai nukapoti rankas ir kojas (iki bylos perdavimo į Mažeikių r. PK), kuri dėl to kreipėsi į Imuniteto valdybą ir ši aplinkybė buvo žinoma nukentėjusiajam, dėl ko šis dar labiau jautė nerimą ir pavojų dėl grasinimų jam realumo.

3.3.        Nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo nuomone, A. P. padarytos nusikalstamos veikos yra išsamiai ištirtos, įrodytos, šis jas pripažino, suprato jų neteisėtumą, nurodė ir tikslą – jos buvo nukreiptos prieš LGBT+ grupę ir nukentėjusįjį, kaip vieną iš asmenų, priklausančių grupei, kad šis „dingtų iš Lietuvos“ ir „nesivaidentų televizijoje“. Byloje esanti specialisto išvada ir teisme apklausta specialistė taip pat patvirtino, kad A. P. siųstų žinučių tikslas buvo diskriminacinis – siekta diskriminuoti nukentėjusįjį, įbauginti, išvaryti iš Lietuvos, sutrukdyti dalyvauti viešame gyvenime.

3.4.        Pažymi ir tai, kad EŽTT byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41288/15) Strasbūro teismas sprendimo 155 punkte pažymėjo: „ Teismas atkreipia dėmesį į informaciją apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos nepripažįsta šių nusikaltimų priešiškumo motyvų ir nesilaiko situacijos rimtumą atitinkančio požiūrio (žr. šio sprendimo 59 punkte nurodytos ECRI ataskaitos 54-55 punktus, taip pat žr. šio sprendimo 60 punkte nurodytus ataskaitos 57 ir 58 punktus). Šiuo klausimu Teismas primena, kad dar Identoba ir kiti (minėta pirmiau, § 77) jis konstatavo, kad, nesant griežto teisėsaugos institucijų požiūrio, nusikaltimai, padaromi dėl išankstinio nusistatymo, būtų neišvengiamai nagrinėjami tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir įprastos bylos, neturinčios tokio atspalvio, o iš to sekantis abejingumas prilygtų oficialiam sutikimui su neapykantos nusikaltimais ar net nuolaidžiavimui jiems. Kalbant apie Lietuvą, naujausioje ECRI medžiagoje taip pat matyti, kad trūksta visapusiško strateginio valdžios institucijų požiūrio, kad būtų kovojama su rasistinių ir homofobinių neapykantos kalbų problema (žr. šio sprendimo 62 punktą).“. Todėl tokiu procesu (kai nukentėjusysis buvo nuolat žeminamas, įžeidinėjamas ir pakartotinai viktimizuojamas) ir nuosprendžiu, apeliantų vertinimu, iš esmės prisidedama prie abejingumo, homofobijos ir neapykantos skatinimo, dėl ko Lietuva jau sistemiškai kritikuojama Europos Ž. T. Teismo, o toks Lietuvos institucijų požiūris nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio (teisės į teisingą teismą) ir 13 straipsnio (teisės į efektyvią gynybos priemonę) reikalavimais.

3.5.        Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyto grasinimo nužudyti akcentuoja, kad A. P. grasino nukentėjusiajam, baugino jį, nurodydamas, kad nukentėjusysis bus susprogdintas, sukapotas ir sudegintas. Nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti ir išsamiai papasakojo apie savo savijautą, grasinimų poveikį jo gyvenimui ir artimai aplinkai. Pagal LAT praktiką, grasinimas tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Vadovaujantis teismų praktika, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K- 26/2010, 2K-341/2010, 2K-410-693/2015). Nagrinėjamu atveju grasinimai buvo pateikti per (duomenys neskelbtini) programėlę, taigi privačiai, tačiau baudžiamajai atsakomybei to užtenka, nebūtina, kad juos matytų ar girdėtų kiti asmenys. Nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimų išsakymo ir nebūtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino realizuoti išsakytus grasinimus. Kitoje byloje Nr. 2K-139-511/2020 teismas atsižvelgė į tai, kad asmenys prieš tai nebuvo pažįstami, jokio konflikto tarp jų prieš tai nebuvo, ir tai leido nukentėjusiajam suvokti grėsmę. Taigi ir nagrinėjamoje byloje vien tai, kad parašė anonimas, nukentėjusiajam sukėlė baimę, nes jis nežinojo, kas rašo ir kokio lygio grėsmė jam yra, o nežinomybė visuomet kelia didesnę baimę.

3.6.        Nusikalstamai veikai pagal BK 145 straipsnį kvalifikuoti motyvai reikšmės neturi. Šiuo atveju galėtų būti taikoma ir kvalifikuota BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtis, nes A. P. grasino nukentėjusiajam jį susprogdinti, sudeginti, sukapoti, kaip ir visą socialinę grupę. Nors teismų praktikoje paprastai terorizavimui būdingas sistemiškumas (trys ir daugiau kartų), tačiau pasitaiko atvejų, kuomet baudžiamoji atsakomybė pritaikoma ir esant vienam grasinimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo byloje Nr. 2K-612/2003 pakako išsiųsti du anoniminius grasinamus laiškus – vieną į darbovietę, kitą – į namus, grasinant nukentėjusiajam ir jo artimųjų susidorojimu bei reikalaujant elgtis pagal kaltinamojo valią). Šiuo atveju nukentėjusiajam taip pat buvo atsiųstos žinutės, kuriomis ne tik intensyviai grasinta, bet ir reikalauta elgtis pagal rašančiojo reikalavimus.  

3.7.        BK 169 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, atsakomybė taikoma nepriklausomai nuo to, ar kilo pasekmės, ar realiai buvo suvaržytos asmens teisės. Be to, nei BK 145 straipsniui, nei 169 straipsniui inkriminuoti nėra būtina, kad veika būtų padaryta viešoje erdvėje, matant kitiems, tai atskiria veikas nuo BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. 

3.8.        Pagal teismų praktiką, diskriminacija pasireiškia įvairiai: įžeidinėjimu, taisyklių įvedimu, galimybių apribojimu, draudimu dalyvauti renginiuose, visuomeninėje veikloje, bauginančios, žeminančios aplinkos sukūrimu. Šiuo atveju nukentėjusysis taip pat buvo diskriminuojamas – iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama nesirodyti televizijoje, išvykti iš Lietuvos. Be to, veika padaryta ne tik nukentėjusiojo seksualinės orientacijos pagrindu, bet ir dėl jo įsitikinimų ir pažiūrų, nes nukentėjusysis siekė teisinių ir politinių pokyčių dėl vienos lyties asmenų šeimų pripažinimo Lietuvoje, ir apie tai viešai kalbėjo. A. P. nepatiko tokia nukentėjusiojo veikla, todėl pagal BK 169 straipsnį nukentėjusysis buvo diskriminuojamas dar ir dėl įsitikinimų bei pažiūrų, ne tik dėl lytinės orientacijos.

3.9. Be to, skundžiamas nuosprendis neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose: iš „Kauno dienos“ 2016 m. lapkričio 21 d. straipsnio matyti, kad už grasinimus susprogdinti prezidentūrą ir pinigų reikalavimą Panevėžio apygardos teisme buvo nuteistas anykštėnas, esant aiškiai nerealistiškam grasinimų pobūdžiui; pagal „Kauno dienos“ 2016 m. gruodžio 21 d. straipsnį, Šiaulių apygardos teisme du kaliniai buvo nuteisti už grasinimus prokurorei ir teisėjai, nors grasinimai rašyti šiems būnant įkalinimo įstaigoje, taigi, akivaizdžiai nesant galimybių juos įgyvendinti; 2023 m. vasario 28 d. “15min.lt” straipsnyje nurodyta, kad Vilniaus apylinkės teisme vyras nuteistas už grasinimus sveikatos apsaugos ministrui, nors byloje ir nustatyta, kad tai tebuvo jo nerealistiškas emocijų pliūpsnis per Covid pandemiją, neturint tikslo vykdyti grasinimus; iš 2021 m. birželio 22 d. „Kas vyksta Kaune“ straipsnio matyti, kad dėl grasinimų nužudyti S. S. nuteistas asmuo, gyvenantis Šiaurės Airijoje, atsiuntęs grasinančio turinio žinutes per (duomenys neskelbtini), būdamas girtas. Nurodytų duomenų pagrindu daroma išvada, kad teismo sprendimas grasinimo susprogdinti, sukapoti ir sudeginti asmenį iš LGBT+ grupės nepripažinti pavojinga nusikalstama veika laikytinas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu Europos Ž. T. Konvencijos 6 ir 14 straipsnių nuostatas (diskriminacija naudojantis teise į teisminę gynybą).

        Dėl proceso išlaidų

3.10. Remiantis BPK 105 ir 106 straipsnių nuostatomis, prašoma pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš A. P., o išlaidas apeliacinėje instancijoje – iš valstybės.

4.        Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės apeliacinį skundą nukentėjusysis M. N. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aivaras Žilvinskas nurodo, kad su prokurorės argumentais sutinka, prokurorės apeliacinį skundą palaiko ir prašo jį tenkinti.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Daiva Armalienė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusysis M. N. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aivaras Žilvinskas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Klemenis prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės ir nukentėjusiojo M. N. bei jo įgaliotojo atstovo advokato Aivaro Žilvinsko apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

6.        Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

7.         Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, prokurorės ir nukentėjusiojo bei jo įgaliotojo atstovo apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje proceso dalyvių pateiktus argumentus bei paaiškinimus, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies ir konstatuoja, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria A. P. A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis (BPK 328 straipsnio 1, 3, 4 punktai).

8.        BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9.         BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

10.        Šioje byloje paduoti prokurorės ir nukentėjusiojo bei jo įgaliotojo atstovo apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, juo A. P. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 169 straipsnį, taip pat priteisti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. P. dėl abiejų nusikalstamų veikų išteisino, padaręs išvadą, kad jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų visų požymių.

        Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

11.        Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį A. P. buvo kaltinamas tuo, kad socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo programėlėje (duomenys neskelbtini) iš savo naudojamos paskyros (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam M. N. į jo naudojamą paskyrą parašydamas ir atsiųsdamas tekstines žinutes (išdėstytos 1 p.), grasino nužudyti M. N. bei sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

12.         Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. P. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, konstatavo

13.        Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis šioje dalyje ir sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu A. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai.

14.        Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant BK 145 straipsnį būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Nors grasinimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023). Šie požymiai gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, realumą (nustatant grasinimo realumą, atsižvelgtina į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172

       -788/2017

15.        Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. P. per programėlę (duomenys neskelbtini) parašė nukentėjusiajam M. N. žinutę su grasinančio pobūdžio teiginiais, to neneigia ir pats A. P., tai nustatyta ir kita bylos rašytine medžiaga (skundžiamo nuosprendžio 5–10 p.). Byloje pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvada bei ją atlikusios specialistės G. H. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtina, kad žinutės autorius (past. A. P.), be kita ko, grasina M. N., kad nužudys jį ir LGBT+ grupės asmenis („surasiu tave (necenzūrinė leksika) ir visus jumis (necenzūrinė leksika) isdeeginsim (necenzūrinė leksika)“), o šis grasinimas lydimas reikalavimo išvažiuoti iš Lietuvos. M. N., kurį teksto autorius sieja su LGBT+ grupe, taikomi ir LGBT+ grupei skirti smurtinio susidorojimo pažadai („reiks ieskoti jusu“, „tas burnas sudu priciulpusias sulauzyt bent“, „isdeeginsim (necenzūrinė leksika)“, „iskaposim kaip (necenzūrinė leksika)“, „sprogdinsim kaip arbuzus (necenzūrinė leksika)  jumis“) (t. 2, b. l. 43–44, t. 3, b. l. 119–120). Nors šio teksto turinys teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl savo grasinančio pobūdžio, tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, įvertinus visą žinutės turinį (ne vien kaltinime nurodytas žinutės atrinktas frazes), visgi matyti, kad jos autorius A. P. žeminančiais, niekinančiais, pravardžiuojamaisiais žodžiais pasisako, išsako diskriminacinę mintį, patologizuoja bei išsako smurtinių veiksmų pažadus iš esmės LGBT+ asmenų grupės atžvilgiu, tuo tarpu asmeniškai prieš M. N. nukreipta vos viena išsakyta frazė („surasiu as tave“). A. P. neigiamą nusistatymą ir veiksmų kryptingumą ne tiek asmeniškai nukentėjusiojo, kiek būtent LGBT+ grupės atžvilgiu, patvirtina ir A. P. parodymai, jog ta žinute jis išreiškė pyktį, nes per televiziją nukentėjusiojo išsakyta pozicija prieštaravo jo vertybėms, jis neketino ir negalėjo įgyvendinti šių grasinimų, nes nukentėjusiojo nepažįsta, nėra jo matęs ir nežino, kur jis gyvena, jis parašė žinutę iš pykčio ir ją pamiršo.

16.        Kaip minėta, tokiais atvejais svarbu įvertinti ir tai, kaip grasinančiojo žodžius bei elgesį suprato nukentėjusysis. Nors apklausiamas teisme nukentėjusysis M. N. nurodė, kad išsakyti grasinimai jį surasti ir sumušti, susprogdinti, sukėlė didelį stresą, nerimą, o baimę sustiprino tai, kad jis nežinojo jam grasinančio asmens, todėl tai galėjo būti bet kuris gatvėje sutiktas asmuo, tačiau iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti nukentėjusįjį ne tiek bijojus grasinimų įgyvendinimo, kiek tiesiog jautus nerimą. Akivaizdu ir tai, kad nukentėjusysis suprato, jog A. P. žinutė jam buvo išsiųsta po to, kai televizijoje pasirodė laida apie pradėtą bylą prieš Lietuvą dėl tos pačios lyties asmenų šeimos įteisinimo, t. y. kaip atsakas į reportažą ir jame akcentuotus tikslus, kaip ir tai, kad grasinimus ir neapykantą žinutės autorius išsakė būtent seksualinių mažumų atžvilgiu, o jam atsiuntė kaip LGBT+ grupei priklausančiam asmeniui, nukentėjusysis aiškiai suvokė ir šios žinutės tikslą – užkirsti jo veiklą socialinėje ir politinėje srityse, apskritai apriboti jo saviraišką, teisę į laisvą žodį, diskriminuojant jį dėl lyties ir lytinės orientacijos. Jis patvirtino ir tai, kad rašiusiojo jis neužblokavo, norėdamas išsaugoti gautas žinutes kaip įrodymus, tačiau daugiau jokių žinučių iš to paties asmens negavo, jo niekas nepersekiojo ir kitokiais veiksmais nebandė įbauginti, jam tiesiog neramu, kad nurodyto asmens grasinimai gali būti įvykdyti (t. 1, b. l. 134–137, 140–142).

17.         Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytos tokios veikos aplinkybės, kai A. P. parašyta vienkartinio pobūdžio žinutė (nors siųsta per keletą kartų, tačiau netrukus viena po kitos), nors ir turinti, be kita ko, grasinančio pobūdžio pasisakymų, tačiau šie iš esmės nukreipti ne tiek asmeniškai nukentėjusiojo M. N., kiek LGBT+ asmenų grupės atžvilgiu, o ir nukentėjusiajam ši išsiųsta būtent kaip šios grupės atstovui, nustačius ir tai, kad proceso šalių anksčiau nesiejo jokie tarpusavio ryšiai, jie vienas kito nepažinojo (nukentėjusysis tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), kaltininkas – Lietuvoje), taipogi įvertinus situacijos kontekstą (žinutė parašyta po TV laidos, kurioje M. N. siekė paskatinti politinius pokyčius Seime įteisinant partnerystę ir t. t.), nors nukentėjusiajam ir jautus nerimą, baimę, tačiau pagrindiniu šios žinutės tikslu visgi aiškiai supratus šio asmens siekį esant nebeskleisti televizijoje politinės žinios ar užsiimti socialine veikla, nutraukti socialinius ryšius Lietuvoje ir apriboti laisvę rinktis gyvenamąją vietą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada šiuo atveju nebuvus objektyvaus pagrindo nukentėjusiajam bijoti dėl savo gyvybės, juolab, kad jokių paskesnių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu atlikta nebuvo. Taigi, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes (grasinimo motyvus, santykių tarp grasintojo ir nukentėjusiojo nebuvimą, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju nenustatė A. P. grasinimo nukentėjusiajam realumo.

18.        Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. P. žinutėje nukentėjusiajam M. N. nurodyti grasinimai nekėlė tokios grėsmės ir pavojingumo nukentėjusiojo atžvilgiu, dėl kurių buvo galima manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti, todėl pagrįstai jį išteisino dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo šių veiksmų vertinti ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, kaip to prašo nukentėjusiojo įgaliotasis atstovas. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir minėtame apeliaciniame skunde pateikiami teismų praktikos pavydžiai akivaizdžiai neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių, todėl negali būti taikomi nagrinėjamoje situacijoje. Todėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės ir nukentėjusiojo M. N. bei jo įgaliotojo atstovo advokato Aivaro Žilvinsko apeliaciniai skundai dalyje dėl A. P. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atmestini, o apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

        Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 169 straipsnyje

19.        Pagal BK 169 straipsnį A. P. buvo kaltinamas tuo, kad socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo programėlėje (duomenys neskelbtini) iš savo naudojamos paskyros (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam M. N. į jo naudojamą paskyrą parašydamas ir atsiųsdamas tekstines žinutes (nurodytos 1 p.), siekė LGBT+ žmonių grupei ir jai priklausančiam asmeniui – nukentėjusiajam M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti šios žmonių grupės bei jai priklausančio asmens – M. N. teises ir laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje.

20.         Išteisindamas A. P. dėl kaltinimo pagal BK 169 straipsnį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju A. P. necenzūrinėmis ir bauginančiomis frazėmis išreikštas reikalavimas nukentėjusiajam nesirodyti televizijoje, visai LGB asmenų grupei išvykti iš Lietuvos, nebuvo tiek pavojingas, kad asmeniui būtų galima už tai taikyti baudžiamą atsakomybę. Reiškiami reikalavimai nebuvo transliuojami viešai, jie nebuvo atliekami kryptingai, sistemingai. Net ir esant A. P. nusistatymui prieš LGBT asmenų grupę ir jo išreikštam reikalavimui nesirodyti televizijoje ar išvykti iš Lietuvos, jo veiksmus – vienos privačios žinutės parašymą nukentėjusiajam, vertinti kaip akivaizdų siekį sutrukdyti LGBT asmenų grupei ir pačiam nukentėjusiajam dėl jų seksualinės orientacijos lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti šios asmenų grupės bei su ja siejamo M. N. teises ir laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju nėra duomenų, kad A. P. veiksmai būtų turėję kokią nors įtaką LGB asmenų grupei ar paties nukentėjusiojo pasirinkimui (ne) dalyvauti socialinėje ar politinėje veikoje ar renkantis gyvenamąją vietą. Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo A. P. veiksmuose nesant visų šio nusikaltimo požymių.

21.        Prokuroro apeliacinio skundo esminis argumentas yra tas, kad M. N. siųstose žinutėse, priešingai skundžiamo nuosprendžio išvadoms, A. P. išsakė diskriminacinius reikalavimus jam nebesirodyti televizijoje, išvažiuoti iš Lietuvos, taip siekdamas nukentėjusiajam dėl seksualinės orientacijos ir pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje bei suvaržyti jo teises ir laisves. O vien tai, kad A. P. žinutes parašė iš pykčio, spontaniškai ir daugiau jokių veiksmų nesiėmė, nesuponuoja išvados, kad jo veiksmai nepavojingi ir jis veikė ne tiesiogine tyčia. Priešingai, iš A. P. parodymų matyti, kad išreikšdamas grasinimus jis būtent ir siekė, kad nukentėjusysis nesirodytų televizijoje, kur galėtų išsakyti savo nuomonę ir poziciją („nelįstų į ekraną ir netraumuotų vaikų“), t. y. sutrukdyti asmeniui bei žmonių grupei dėl jų seksualinės orientacijos įgyvendinti teises ir laisves, ir jas suvaržyti. Todėl jo veiksmai negali būti vertinami kitaip kaip tik padaryti tiesiogine tyčia, o tokių veiksmų pavojingumą rodo ir siųstų pranešimų intensyvumas bei turinys.

22.         Pagal BK 169 straipsnį (nusikaltimo padarymo metu galiojusi 2022 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1065  redakcija) atsako tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves.

23.        Pažymėtina, kad BK 169 straipsnyje saugoma vertybė yra žmonių grupių ar joms priklausančių individų teisės ir laisvės bei lygiateisiškumas. BK XXV skyriaus, draudžiančio nusikaltimus asmens lygiateisiškumui ir asmens sąžinės laisvei, rūšinis objektas yra žmonių grupių ar jai priklausančių individų teisės ir lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. BK 169 straipsnyje nurodytas nusikaltimas yra priskiriamas prie neapykantos nusikaltimų. Neapykantos nusikaltimai iš esmės yra diskriminacija – nevienodas elgesys su žmonėmis, žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, grindžiamas pastarųjų asmeninėmis charakteristikomis, t. y. asmenų lygiateisiškumo pažeidimas. Neapykantos nusikaltimai išsiskiria savo požymiais: 1) nusikalstamos veikos nukentėjusysis (auka), t. y. kaltininkas pasirenka auką būtent dėl aukos realios ar tariamos priklausomybės tam tikrai socialinei grupei (pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomenei) ir 2) prejudicija ar neapykantos motyvas, t. y. pažeidėjo nusistatymas prieš tam tikros grupės asmenis.

24.        Be to, 2023 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymo Nr. I-164 „Dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) 21.2 punkte nurodyta, kad neapykantos nusikaltimų kontekste neapykantos motyvas turėtų būti suprantamas ne vien kaip neapykantos jausmas, t. y.: 1) kaltininkas gali padaryti nusikalstamą veiką dėl kitų jausmų (pavyzdžiui, pasipiktinimo, pavydo, bendraamžių paauglių spaudimo ir pan.); 2) kaltininkas gali nejausti jokių negatyvių jausmų konkrečiam asmeniui, bet turėti išankstinių neigiamų nuostatų dėl asmenų grupės, kuriai priklauso nukentėjęs asmuo; 3) kaltininkas gali būti priešiškai nusiteikęs prieš visus asmenis, kurie nepriklauso tai grupei, kuriai save priskiria pats kaltininkas; 4) nukentėjęs asmuo gali būti tik simbolis tam tikros idėjos (pavyzdžiui, imigracijos), prieš kurią yra nusiteikęs kaltininkas.

25.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad diskriminacija dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pasireiškia įvairiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama diskriminuoti grupę asmenų ar asmenį, t. y.: 1) siekiama sutrukdyti dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais tam tikroje veikloje; arba 2) siekiama suvaržyti teises ir laisves. Pažymėtina, kad teisės ir laisvės, kuriomis siekiama suvaržyti tam tikrų asmenų ar jų grupių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, turėtų būti garantuojamos įstatymu, o kai kuriais atžvilgiais tik tokios, kuriomis disponuoja tik tam tikra grupė asmenų. Diskriminuojantys veiksmai neleistini politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje. Kartu diskriminuojantys veiksmai neleistini ir viešojoje erdvėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-942/2016). ???

26.        Nusikalstama veika, numatyta BK 169 straipsnyje, laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento (formalioji nusikaltimo sudėtis). Pažymėtina ir tai, kad diskriminacija dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų gali pasireikšti įvairiais veiksmais: įžeidinėjimu; draudimu dalyvauti renginiuose, visuomeninėje veikloje; bauginančios, žeminančios aplinkos sukūrimu; diskriminuojančio pobūdžio pasisakymų skleidimu konferencijose, pranešimuose, diskusijose, pokalbiuose per televiziją, radiją, internetą ir kitas žiniasklaidos priemones; piešiant; dainuojant ir pan. 

27.        Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. P. veiksmai – M. N., kurį jis sieja su LGBT+ grupe, išsiųsta tekstinė žinutė, kurioje žeminančiais, niekinančiais, pravardžiuojamaisiais žodžiais pasisakoma prieš LGBT+ asmenų grupę, išsakoma diskriminacinė mintis bei smurtinių veiksmų pažadai, jis siekė LGBT+ žmonių grupei ir jai priklausančiam asmeniui – nukentėjusiajam M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti šios žmonių grupės bei jai priklausančio asmens – M. N. teises ir laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tokios socialinei grupei priklausančių asmenų teisės ir laisvės yra garantuojamos įstatymais ne tik nacionalinėje, bet ir tarptautinėje teisėje.

28.        Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.

29.        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis nustato, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

30.        Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje diskriminavimas suprantamas kaip žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Taip pat nustatoma, kas nėra vadinama šiuo reiškiniu – diskriminacija ar privilegijomis toks diferencijuotas teisinis reguliavimas nelaikytinas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

31.        Europos Ž. T. Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad diskriminacija, kuri grindžiama seksualine orientacija, yra tokia pat rimta (sunki, pavojinga), kaip ir diskriminacija, grindžiama rase, kilme ar odos spalva, todėl išpuoliai, susiję su seksualine orientacija, turi būti vertinti taip pat rimtai, kaip tai daroma su išpuoliais, susijusiais su tautinės, rasinės neapykantos kurstymu (Europos Ž. T. Teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją Nr.1813/07).

32. Iš bylos medžiagos matyti, kad viso proceso metu A. P. savo kaltę pripažino iš dalies – neneigė nukentėjusiajam parašęs byloje nustatytą tekstinę žinutę (-es), pripažino, kad jos yra įžeidžiančios, tačiau tvirtino neturėjęs tikslo uždrausti M. N. dalyvauti visuomeninėje veikloje. Apklausiamas teisme nurodė žinutę parašęs tam, kad nukentėjusysis nesirodytų televizijoje ir netraumuotų vaikų. Nukentėjusiojo jis nepažįsta, jį pamatė per televiziją ir tada susirado (duomenys neskelbtini) bei prašė žinutę, nes buvo labai susinervinęs. Jo netenkino nukentėjusiojo vertybės, kurias transliavo per televiziją. Parašė, nes susinervino pamatęs per televiziją, kad traumuoja visą Lietuvą, naikina šeimos vertybes. Greičiausiai žinutę jam rašė todėl, kad jis priklauso LGBT bendruomenei. Tačiau rašydamas žinutę, nesiekė įbauginti ar pagąsdinti, tik pasakė, ką norėjo. Tikslas buvo, kad nelįstų į ekraną ir netraumuotų vaikų. Gailisi, kad taip gavosi, jis išsakė savo nuomonę. Jei nukentėjusysis nebūtų pasirodęs per televiziją, nebūtų jam rašęs. Jei toliau būtų rodęsis, nieko nebūtų daręs, į priekį negalvojo. Nukentėjusiajam nieko nereikia daryti, tegul gyvena su savo vyru, jis jam netrukdo, jo gyvenime nėra matęs, jam tik trukdo jo išėjimas į ekraną ir vaikų traumavimas, jo vertybes traiškė kišdamas savo vertybes. Net nežino, kas yra LGBT žmonių grupė. Nėra nusistatęs prieš tai, kad nukentėjusysis turi santykius su vyru, bet nesutinka su jo pasisakymu apie šeimą. Žinutę parašė iš pykčio, nesiekė nužudyti ar uždrausti rodytis per televiziją, jis neturi net tokių galimybių. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. taip pat nurodė nukentėjusįjį pamatęs per kažkokią TV laidą, šis kalbėjo apie LGBT+ asmenis, jų norą tuoktis ir pan. Kadangi jam nepatinka tokie žmonės, o jis dar kalbėjo apie tai viešai – per televiziją, todėl supykęs, pagal laidoje nurodytus to vyriškio duomenis, susirado jo profilį (duomenys neskelbtini) ir prašė žinutę į (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 191–194).

33.        Nors pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien šios žinutės nukentėjusiajam parašymo priežastis ir diskriminacinių minčių bei reikalavimų išdėstymo būdas savaime nesuponuoja išvados jį siekus ir BK 169 straipsnyje įtvirtintų tikslų, t. y. LGBT žmonių grupei ir jai priklausančiam nukentėjusiajam sutrukdyti dalyvauti socialinėje veikloje ar suvaržyti šios grupės bei tuo pačiu ir nukentėjusiojo teises ir laisves, tačiau teisėjų kolegija tokiai išvadai pritarti negali.

34.         Tai, kad A. P. parašyta tekstinė žinutė M. N. buvo diskriminacinė dėl jo seksualinės orientacijos bei pažiūrų ir ja vis tik siekta sutrukdyti jam lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje, suvaržyti šios žmonių grupės ir jam priklausančio M. N. teises ir laisves, t. y. žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje, patvirtina ir byloje pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. spalio 10 d. Specialisto išvada Nr. 11—1809(23) (t. 2, b. l. 43–44). Joje vienareikšmiškai konstatuota, kad žinutėje yra žeminama, niekinama LGBT+ asmenų grupė ir su šia grupe siejamas M. N., išsakoma diskriminacinė mintis, kad grupės asmenys turi išvažiuoti iš Lietuvos, grupė patologizuojama, išsakomi smurtinių veiksmų prieš grupę ir M. N. pažadai. Išvados tiriamojoje dalyje detalizuojama, kad: žinutėje pasisakoma prieš LGBT+ asmenų grupę, šios grupės žmonės įvardijami žeminančiais, niekinančias, pravardžiuojamaisiais žodžiais, jie priešinami su „normaliais“ žmonėmis, vaizduojami kaip netinkami, asmenų grupė patologizuojama; autorius išsako diskriminacinę mintį, kad LGBT+ žmonės turi išvažiuoti iš Lietuvos, išsako smurtinių veiksmų, nukreiptų prieš LGBT+ grupės asmenis, pažadus; žemina M. N. įvairiais kreipiniais, varydamas jį iš Lietuvos, taip pat išsako reikalavimus jam nebesirodyti televizijoje, smurtinio susidorojimo pažadai tiek M. N., tie ir LGBT+ grupei lydimi reikalavimo išvažiuoti iš Lietuvos. 

35.        Šias išvadas pirmosios instancijos teisme patvirtino paaiškinimus pateikusi specialistė G. H., papildomai nurodžiusi, jog žinučių tikslas – išlieti stiprius, priešiškus jausmus ir gąsdinimą, žinutėmis adresatui išsakomi reikalavimai „nebelįsk į ekraną“, t. y. reikalaujama, kad jis nebūtų matomas viešumoje. Žinutė yra diskriminacinio pobūdžio, nes viena grupė gali matytis viešumoje, o kita – ne. Grasinimas išvykti iš Lietuvos – taip pat diskriminacinio pobūdžio, nes pateikiama nuostata, kad vienos grupės gali gyventi Lietuvoje, kitos – ne (t. 3, 119–120).

36.        Apklaustas teisme nukentėjusysis M. N., be kita ko, nurodė, jam buvus aišku, kad taip buvo siekiama jį užtildyti. Pirmiausia, siekta, kad jis atsisakytų apskritai rodytis viešumoje, taip pat siekta apriboti jo laisvę laisvai reikšti savo nuomonę, įsitikinimus, pažiūras, dalyvauti politinėje veikloje, kreiptis į teismą. Po šių žinučių jis dar dalyvavo viešojoje erdvėje, iš A. P. neigiamos reakcijos nebesulaukė (t. 3, b. l. 68–69).

37.        Taigi, išanalizavus A. P. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu, sugretinus juos su nukentėjusiojo M. N. parodymais, įvertinus šiuos duomenis byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad A. P. minimizuoja savo veikos pavojingumą, tai vertintina kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija. Atsižvelgiant į tai, kad BK 169 straipsnyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento, šiuo atveju – nurodytos teksto žinutės išsiuntimo nukentėjusiajam, A. P. veiksmuose laikytina nustatyta ir BK 169 straipsnio nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė.

38.        Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 169 straipsnį kilti būtina tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad veiksmais, sudarančiais BK 169 straipsnio sudėties objektyviuosius požymius, diskriminuoja žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, siekdamas sutrukdyti ar suvaržyti šios žmonių grupės ar jai priklausančio individo lygių su kitais teisių ir laisvių įgyvendinimą, ir tai daro dėl bent vienos šio straipsnio dispozicijoje įvardytos savybės – amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Be kita ko, svarbu įrodyti ir tikslą, t. y. kaltininko siekį sutrukdyti asmenims, priklausantiems tam tikrai socialinei grupei, įgyvendinti teises ir laisves arba jas suvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-942/2016). Paprastai kaltininkui susiformuoja tikslinga, kryptinga ir specifinė diskriminacinio pobūdžio veikos motyvacija. Kaltininkas turi parodyti tikrą ar tariamą tokios grupės žmonių ar konkretaus jos nario pažeidžiamumą, nevisavertiškumą, ribotumą, žemesnio statuso pojūtį, siekiant įžeisti, sumenkinti, dehumanizuoti ir pan. Nustatant, ar buvo tikslas, svarbu įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias patį subjektą, jo pažiūras ir panašius faktorius, galinčius parodyti jo siekiamus tikslus.

39.        Šioje baudžiamojoje byloje, aukštesniojo teismo vertinimu, neginčijamai nustatyta, kad A. P. savo aktyviais veiksmais diskriminavo LGBT+ bendruomenę ir jai priklausantį M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų, siekdamas sutrukdyti šios žmonių grupės ir jai priklausančio M. N. teisių ir laisvių įgyvendinimą. Akivaizdu, kad A. P. diskriminacinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį ir LGBT+ asmenų grupę atliko vien dėl jų seksualinės orientacijos ir dėstomų pažiūrų („<...>jo netenkino nukentėjusiojo vertybės, kurias transliavo per televiziją. Parašė, nes susinervino pamatęs per televiziją, kad traumuoja visą Lietuvą, naikina šeimos vertybes. Greičiausiai žinutę jam rašė todėl, kad jis priklauso LGBT bendruomenei <…>”). A. P. nusistatymą ir diskriminacinį požiūrį į šios socialinės grupės asmenis ir jai priklausantį M. N. patvirtina ir jo išsiųstos tekstinės žinutės žeminantis, niekinantis LGBT+ asmenų grupę ir su ja siejamo M. N., turinys. Nors viso proceso metu A. P. neigė tokiomis žinutėmis siekęs suvaržyti LGBT+ asmenų grupės ir jai priklausančio nukentėjusiojo teises ir laisves, tačiau tokį jo tikslą patvirtina ir jo paties parodymai („Tikslas buvo, kad nelįstų į ekraną ir netraumuotų vaikų“). Teismui nekyla abejonių, kad tokiais savo veiksmais A. P. siekė sutrukdyti nukentėjusiajam ir LGBT+ asmenų grupei dėl jų seksualinės orientacijos ir pažiūrų lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje, suvaržyti jų teises bei laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje. Taigi, šiuo atveju nustatyta ir A. P. kaltė – tiesioginė tyčia. A. P. suvokė, kad tokiais savo veiksmais diskriminuoja LGBT+ žmonių grupę ar jai priklausantį M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų, siekdamas sutrukdyti lygių su kitais jų teisių ir laisvių įgyvendinimą. Nepaisant to, kad A. P. veiksmai nebuvo vieši – tekstinę žinutę jis parašė tiesiogiai nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) programėle, tačiau jam inkriminuoto BK 169 straipsnio dispozicija ir nereikalauja, kad ši nusikalstama veika būtų padaryta viešoje vietoje ar viešai (priešingai nei panašios nusikalstamos veikos, pvz. BK 170 straipsnis). 

40.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad baudžiamosios atsakomybės prasme vertintinos tik pačios pavojingiausios diskriminavimo veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-942/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju A. P. aktyvūs veiksmai – viena po kitos tuo pat metu išsiųstos tiek LGBT+, tiek ir su šia grupe siejamą M. N. žeminančios, niekinančios žinutės, su reikalavimu išvažiuoti iš Lietuvos, kuris lydimas smurtinio susidorojimo pažadais, taip sukuriant bauginančią aplinką, yra pavojingi ir už tai asmeniui privalo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. O ta aplinkybė, kad A. P. nesiėmė jokių veiksmų toliau sukliudyti nukentėjusiajam ar LGBT+ asmenų grupei dalyvauti visuomeninėje veikloje, rodytis televizijos laidose, nukentėjusysis nebuvo socialiai atskirtas ir toliau galėjo dalyvauti viešuosiuose renginiuose, priešingai pirmosios instancijos išvadoms, nekeičia šių nusikalstamų veiksmų vertinimo, nes ši nusikalstama veika laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento (formalioji nusikaltimo sudėtis), jai nėra svarbūs padariniai (ar buvo suvaržytos žmonių teisės ir laisvės ir pan.). Šiuo atveju pakanka įrodyti turėjus tokį siekį. Veikos pavojingumą patvirtina ne tik A. P. išsiųstos žinutės turinys, tačiau ir jo paties asmenybė. A. P. teistas du kartus, iš kurių kartą – už nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, taip pat vienu atveju ikiteisminis tyrimas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį nutrauktas nenustačius pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. P. padarius inkriminuotus veiksmus. Iš byloje pateikto Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2024 m. lapkričio 27 d. nutarimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-45457-23 matyti, kad jis buvo įtariamas panašiu būdu – per (duomenys neskelbtini) paskyras ir (duomenys neskelbtini) socialiniame tinkle rašydamas žinutes paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį taip pat seksualinės orientacijos pagrindu, bei jam grasinęs (t. 3, b. l. 111–117). Be to, dėl šioje byloje nustatytų nusikalstamų veiksmų A. P. savo kaltės visiškai nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė. Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, į tokios veikos sukeliamą grėsmę lygiateisiškumui, šiuo atveju baudžiamoji atsakomybė pripažintina tinkama priemone, atgrasančia ir proporcinga nusikalstamos veikos ir bausmės atžvilgiu, nes švelnesnėmis teisinėmis priemonėmis neįmanoma pasiekti norimų tikslų (EŽTT sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, Peticija Nr. 41288/15).

41.        Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 169 straipsnyje, t. y. jis 2023 m. balandžio 21 d., apie 18 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), naudodamasis mobilaus ryšio telefonu ir (duomenys neskelbtini), AB teikiama L. P. interneto prieiga, kurios vartotojo adresas (duomenys neskelbtini), socialinio tinklo (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo programėlėje (duomenys neskelbtini) iš savo naudojamos paskyros (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam M. N. į jo naudojamą paskyrą parašydamas ir atsiųsdamas tekstines žinutes: „Tvariau da pamatysiu per tv kad inksti reiks ieskot jusu!! gamtos isdaigos tas burnas sudu priciulpusias sulauzyt bent: DD panormalims jie cia matai (necenzūrinė leksika)[...], neduok dieve sunus kada paklaus kas cia per (necenzūrinė leksika) surasiu as tave [...] ir visus jumis (necenzūrinė leksika) [...] isdeegisnim [...] gyvus [...] is tos lt ir ciulpk ta suda [...], pasimkit [...] (necenzūrinė leksika) kokia sali ir [...] nelinde pas normalius zmones i akis, (necenzūrinė leksika) juk jumis pasimaudojo zydai toj atiduos [...] juk iskaposim kaip (necenzūrinė leksika)“, „[...] ligoniai eina aimanuoja i ta ekrana [...] kad paciulpt neleidzia viesoj vietoj [...] , „sakau sprogdinsim kaip arbuzus [...] jumis[...]“, „[...] susituokt negali [...] sukopt jumis ir vaigta beda [...] kam jus reikalingi zemei isvis tokie pats zinai bent? ka kad insktumet amzinai [...]“, „mqn kanrrybe senwi jau isjede esar [...] as rau sakau tu nebelysk geriwu i ta ekrana [...]“, šiais veiksmais siekė LGBT+ žmonių grupei ir jai priklausančiam asmeniui – nukentėjusiajam M. N. dėl seksualinės orientacijos bei pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti socialinėje veikloje ir suvaržyti šios žmonių grupės bei jai priklausančio asmens – M. N. teises ir laisves: žodžio laisvę, teisę į saviraišką, teisę dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Dėl bausmės

42.         Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – vadovaujantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

43. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, visais atvejais skiriama bausmė turi užtikrinti bausmės paskirtį, t. y. bausmė turi būti tokia, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimtų ar apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

44.        Pagal BK 169 straipsnį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

45.        Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. teistas du kartus: Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžiu – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 2 metų laikotarpiui; Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu – pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme (t. 2, b. l. 128–135); administracine tvarka per pastaruosius penkerius metus ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus, paskirtas baudas iš dalies moka (t. 2, b. l. 136–141); nedirba (t. 2, b. l. 146, 147); turi neįgalumą (30 procentų darbingumas, t. 2, b. l. 124–125); UAB (duomenys neskelbtini) duomenimis, A. P. centre nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), paskirtas medikamentinis gydymas (t. 2, b. l. 154); pagal 2025 m. vasario 3 d. Specialisto išvadą Nr. 96TPK-23/2025, A. P. netikslinga atlikti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 3, b. l. 100). 

46.        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro apeliacinį skundą, A. P. asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus, nesant jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertinusi bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. P. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis nustatytinas didesnis už šios bausmės rūšies minimalų dydį – 1 metai 6 mėnesiai (BK 48 straipsnio 2 dalis), paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nuteistojo buvimo vietą nustatant jo gyvenamąją vietą bei įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, padėsiantį įgyvendinti bausmės tikslus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios bausmės paskyrimas A. P. užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Kadangi šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką A. P. padarė dar iki Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, jam paskirtos bausmės bendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis.

47.        Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu A. P. skirtina 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintina su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį – 3 mėnesius laisvės apribojimo bausmės, ir A. P. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 9 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nuteistojo buvimo vietą nustatant jo gyvenamąją vietą bei įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Minimalus pridėtinos bausmės dydis parinktas įvertinus A. P. ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos (numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje) pobūdį ir aplinkybes, nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenustačius jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę A. P. įskaitytina bausmė, visiškai atlikta pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamąjį įsakymą. Nors bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu nukentėjusiojo įgaliotasis atstovas, be kita ko, prašė A. P. paskirti papildomą įpareigojimą – atlyginti nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiam apelianto prašymui. Pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju toks nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo prašymas su apeliaciniu skundu nebuvo pateiktas, prokurorė tokio prašymo taip pat neteikė, todėl prašymas netenkinamas.

        Dėl civilinio ieškinio

48.        Nukentėjusysis M. N. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aivaras Žilvinskas apeliaciniu skundu prašo tenkinti nukentėjusiojo M. N. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pilnai.

49. Nukentėjusysis M. N. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2500 eurų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 159–167). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis jautė didelę įtampą, stiprų nerimą, stresą, baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, tiek dėl savęs, tiek dėl savo šeimos. Šiais pranešimais buvo pažeminta nukentėjusiojo garbė ir orumas, jis buvo įbaugintas pranešimų grasinamojo pobūdžio. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ir jo įgaliotasis atstovas palaikė civiliniame ieškinyje išdėstytą poziciją.

50.         Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

51.        Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK nėra nustatytas konkretus atlygintinos neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Taigi, teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

52.        Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo paties išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2008). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sveikata, kaip psichinės ir fizinės gerovės būsena, suvokiama kaip viena fundamentaliausių ir vertingiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

53.        Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010 ir kt.). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Neturtinės žalos atlyginimo funkcija – ne turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė – tai asmens patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų „sušvelninimas“, santykinis pažeistos psichinės ir fizinės gerovės atkūrimas, satisfakcijos nuskriaustajam suteikimas.

54.        Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. P. veiksmais nukentėjusysis M. N. buvo diskriminuojamas dėl jo seksualinės orientacijos ir pažiūrų, o dėl siųstose žinutėse žeminančiais, niekinančiais ir pravardžiuojamaisiais žodžiais išsakytų pasisakymų tiek apie LGBT+ grupės asmenis, tiek ir apie jį, kaip siejamą su šia grupe, bei išsakytų reikalavimų nesirodyti televizijoje ir išvykti iš Lietuvos, lydimų smurtinių veiksmų pažadais, teismo vertinimu, neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, nerimą, pažeminimą, baimės, paniekinimo jausmus. Teismui taip pat nekyla abejonių, kad įžeidinėjimu, draudimu dalyvauti renginiuose, visuomeninėje veikloje, bauginančios ir žeminančios aplinkos sukūrimu M. N. galėjo jausti baimę išeiti į viešumą, kurį laiką būti didelėje psichologinėje įtampoje. Tačiau tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį visiškai, atsižvelgus vien į aukščiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajam dėl patirtų emocinių išgyvenimų būtų sutrikusi sveikata, buvusi reikalinga psichikos sveikatos specialistų pagalba, jo gyvenimo kokybė būtų sutrikdyta ilgesniam laikui, kad šis įvykis būtų padaręs ryškesnę neigiamą įtaką jo socialiniam gyvenimui, santykiams su kitais asmenimis ir turėjusi neigiamą poveikį jo gyvenimui ilgalaikėje perspektyvoje. Be to, atsižvelgtina ir į A. P. turtinę padėtį – bylos duomenimis, jo darbingumas tesiekia 30 procentų, jis nedirba, duomenų apie jo turimą registruotiną ne/kilnojamąjį turtą byloje nėra, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, A. P. priteistas jo nepilnamečio vaiko išlaikymas, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

55. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, 1000 Eur dydis laikytinas adekvačiu A. P. nusikalstamais veiksmais sukeltoms negatyvioms pasekmėms nukentėjusiajam atlyginti, užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei atitinkančiu teismų praktiką panašiose bylose (Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-26-1049/2025). Šiame kontekste nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo argumentas dėl prašomos priteisti neturtinės žalos sumos atitikties teismų praktikai analogiškose bylose, nurodant kaip pavyzdį EŽTT bylą Nr. 41288/15 „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“ atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi paminėtos bylos aplinkybės (buvo tiriami neapykantą kurstantys komentarai socialiniame tinke (duomenys neskelbtini), įskaitant atvirus fizinių asmenų raginimus smurtauti prieš pareiškėjus ir apskritai homoseksualų bendruomenę, kurioje  EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjams nebuvo suteiktos ir veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės, kuriomis pareiškėjai būtų galėję apginti savo teisę į privatų gyvenimą, pažeistą dėl diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu) nėra analogiškos šioje byloje nustatytoms.

Dėl išlaidų už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą išieškojimo

56.       Nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo apeliaciniu skundu byloje prašoma iš A. P. išieškoti 1500 Eur išlaidas advokato pagalbai ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme apmokėti. Byloje su civiliniu ieškiniu pateikti dokumentai patvirtina nukentėjusiojo M. N. patirtas 1500 Eur atstovavimo išlaidas pagal 2023 m. birželio 26 d. sąskaitą-faktūrą Nr. SAZ00242. Šioje byloje vyresniosios tyrėjos 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu advokatui Aivarui Žilvinskui, pateikusiam atstovavimo sutartį ir advokato orderį, leista kaip nukentėjusiojo M. N. įgaliotajam atstovui dalyvauti procese, vadovaujantis BPK 55 straipsniu (t. 1, b. l. 156).

57.       BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-605/2011). 

58.       Nagrinėjamoje byloje teismas pripažįsta išlaidas nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo teisinei pagalbai apmokėti proceso išlaidomis. Įvertinus tai, kad prašomos priteisti išlaidos susidarė dėl A. P. neteisėtų veiksmų, dėl ko nukentėjusysis buvo priverstas siekti savo teisių gynybos teisme, taip pat bylos faktinį ir teisinį sudėtingumą (baudžiamoji byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties), teisinės pagalbos teikimo pastovumą (teisinė pagalba buvo teikiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, iš viso pusantrų metų, išsamiai nurodyta 2024 m. gruodžio 1 d. prašyme, t. 3, b. l. 50), skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, taip pat A. P. turtinę padėtį, daroma išvada, kad prašoma 1500 Eur nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų suma nėra per didelė, yra protinga, adekvati ir proporcinga nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų pobūdžiui, neviršija Rekomendacijose nurodyto baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio atstovaujant nukentėjusiajam pirmosios instancijos teisme, todėl priteistina iš A. P. nukentėjusiojo naudai. 

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59.       Nukentėjusysis M. N. apeliaciniu skundu prašė iš valstybės jo naudai priteisti 1210 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. 2025 m. birželio 10 d. pateiktu prašymu patikslinta šias išlaidas nukentėjusiojo naudai priteisti teismo nuožiūra – iš valstybės arba iš kaltinamojo. Prašymas grindžiamas 2025 m. birželio 10 d. sąskaita-faktūra SAZ 00336 ir tos pačios dienos nukentėjusiojo ir advokato susitarimu, pagal kurį šios sąskaitos apmokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (t. 4, b. l. 47, 48).

60.       Aukščiau minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-192-489/2019, 2K-194-895/2020).

61.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko tik pagal prokuroro, nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo apeliacinius skundus, kurie šiuo procesiniu sprendimu pripažįstami iš dalies pagrįstais, o skundžiamas nuosprendis dalyje keičiamas. Apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, kurie yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais, todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusysis kreipėsi teisinės pagalbos. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra procesinių dokumentų, taip pat ir apeliacinio skundo, surašymas, todėl jos turi būti apmokamos. Prašomos atlyginti išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (1210 Eur), įvertinus skundo apimtį ir turinį (23 lapai su priedais), tai, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, byla buvo išnagrinėta per du teismo posėdžius, įrodymų tyrimas atnaujintas nebuvo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra proporcingas suteiktoms paslaugoms ir turi būti atlygintos. Todėl nukentėjusiajam M. N. iš A. P. priteistinos 1210 Eur išlaidos, patirtos teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

62.        Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. birželio 11 d. pirminę pažymą Nr. APD-2025-07088, kuria prašoma valstybės naudai priteisti 43,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant antrinę teisinę pagalbą A. P. (t. 4 t., b. l. 53). Taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė patikslintą 2025 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr. APD-2025-09749, kuria prašoma priteisti valstybei 93,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (t. 4, b. l. 66). 

63. BPK 106 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

64.        Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija prokurorės ir nukentėjusiojo bei jo įgaliotojo atstovo apeliacinius skundus tenkina iš dalies. Atsižvelgdama į gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą (BPK 322 straipsnio 1 dalis), apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, į tai, kad išteisintasis nuosprendžio neskundė, taip pat į jo turtinę padėtį (nedirbantis, duomenų apie turimą registruotiną turtą byloje nėra, darbingumas – 30 procentų), teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal pateiktą 2025 m. birželio 11 d. pirminę pažymą priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos 43,75 Eur iš A. P. nepriteistinos.

65.         Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos 2025 m. rugsėjo 8 d. patikslintos pažymos pažymėtina, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Nagrinėjamu atveju minėta 2025 m. rugsėjo 8 d. patikslinta pažyma dėl išlaidų atlyginimo apygardos teismui pateikta teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, t. y. 2025 m. rugsėjo 9 d., todėl negali būti nagrinėjama, nes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl patikslintų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į apeliacinės instancijos teismą kreiptis laiku, t. y. iki teismo posėdžio, kuris Šiaulių apygardos teisme vyko 2025 m. rugsėjo 8 d. 13.30 val., nes gynėjas nuteistajam parinktas 2025 m. gegužės 13 d. Taigi, nuo gynėjo paskyrimo iki teismo posėdžio datos buvo pakankamas laiko tarpas patikslintam prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo parengti. Šių reikalavimų nebuvo laikytasi, proceso dalyviai neturėjo galimybės dėl gauto prašymo pasisakyti, todėl šis prašymas paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. 

A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnį ir skirti jam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nuteistojo buvimo vietą nustatyti jo gyvenamąją vietą, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalimi, ir paskirti A. P. subendrintą galutinę 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nuteistojo buvimo vietą nustatyti jo gyvenamąją vietą, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, A. P. į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamąjį įsakymą. 

Civilinio ieškovo M. N. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinti iš dalies ir iš A. P. jo naudai priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. P. nukentėjusiojo M. N. naudai 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš A. P. nukentėjusiojo M. N. naudai 1210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme pagal 2025 m. birželio 11 d. pažymą Nr. APD-2025-07088 iš A. P. neišieškoti.

        Palikti nenagrinėtą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 8 d. prašymą Nr. APD-2025-09749 dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Šiaulių apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                  Gintarė Bunikienė

                                                                                          Nerijus Masiulis

                                                                                          Audrius Sadauskas