Civilinė byla Nr. 3K-3-65/2012
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04751-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5; 42.3; 90; 128.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Ž. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB banko SNORAS pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotas asmuo skolininkas Ž. V.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas hipotekos teisėjo pareigos užtikrinti vartotojų teisių apsaugą atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą klausimas.
AB bankas SNORAS ir Ž. V. 2007 m. gegužės 28 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93330, pagal kurią Ž. Varatinskui suteiktas 200 000 Lt kreditas vartojimo reikmėms (sutarties 17.1 punktas). Sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2012 m. gegužės 27 d. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas Ž. V. nuosavybės teise priklausantis 1,4561 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r.
AB bankas SNORAS 2011 m. kovo 28 d. pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, nurodęs, kad skolininkas nevykdo prievolės pagal nurodytą paskolos sutartį ir negrąžintos skolos dydis pareiškimo padavimo dieną yra 225 405,38 Lt (200 000 Lt negrąžintos paskolos, 17 100,98 Lt palūkanų, 6241,96 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 1239,14 Lt dydžio priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas ir 823,30 Lt nesumokėto komisinio mokesčio), todėl bankas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą bei areštuoti prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistą turtą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi tenkino AB banko SNORAS pareiškimą ir areštavo įkeistą turtą, įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininką Ž. V. , kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atmetė Ž. V. atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad, pasirašydamos hipotekos lakštą, šalys susitarė, jog hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą, jei skolininkas nesilaikys paskolos sutartyje su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais nustatytų terminų ir sąlygų; kreditorius tokią teisę įgijo, nes skolininkas neįvykdė jo reikalavimo grąžinti suteiktą kreditą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, priimant CPK 558 straipsnyje numatytas hipotekos teisėjo nutartis, įkeisto turto vertė neanalizuojama ir jokios reikšmės įkeisto nekilnojamojo daikto arešto teisėtumui neturi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Ž. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. balandžio 15 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl hipotekos teisėjo pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti kreditavimo ir hipotekos sutarčių nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, pabrėždama silpnesnės šalies apsaugos principą, konstatavo, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, tuo pagrindu, kad sutartis buvo prieš terminą nutraukta, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo patikrinti, ar jų nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Vadovaujantis paskolos sutarties 17.1 punktu, kreditas buvo paimtas kasatoriaus vartojimo reikmėms, taigi buvo sudaryta vartojimo sutartis. Paskolos sutarties 26.3 punkte nustatyta banko teisė vienašališkai nutraukti paskolos sutartį raštu pranešus paskolos gavėjui (kasatoriui) prieš 10 kalendorinių dienų ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jei paskolos gavėjas ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (paskolos sutarties 26.3.4 punktas). Teismai privalėjo įvertinti, ar konkrečioje situacijoje šie terminai yra sąžiningi ir ar nepažeidžia vartotojo (kasatoriaus) interesų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į CK 6.209 straipsnio 4 dalį, todėl teismai privalėjo nustatyti, ar 7996,87 Lt neįvykdyta prievolė, palyginti su 200 000 Lt likusiu skoliniu įsipareigojimu, sudaro pakankamą sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį tam, kad būtų galima tinkamai nutraukti paskolos sutartį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas AB bankas SNORAS prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl banko teisės reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės ir pagrįstai konstatavo, kad banko teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartis buvo teisėtai įgyvendinta vadovaujantis kredito sutarties nuostatomis ir tinkamai apie tai informavus skolininką, taip bankas įvykdė būtiną sąlygą hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinti.
2. Dėl kasatoriaus, kaip vartotojo, ir paskolos bei hipotekos sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, kvalifikavimo. Vadovaujantis išplėtota teismų praktika vartotojo teisų gynimo srityje, šalių sudarytos kredito ir hipotekos sutartys negali būti kvalifikuojamos kaip vartojimo. Vadovaujantis CK 6.886 straipsniu, vartojimo kredito sutartimi negali būti laikoma kredito sutartis, pagal kurią suteiktas kreditas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą; CK šeštosios knygos XLIII skyriaus trečiajame skirsnyje nenustatyta, jog vartojimo kredito sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK 6.188 straipsnyje nustatytos taisyklės, todėl teismai ex officio neprivalėjo vertinti, ar sudarytų sutarčių sąlygos yra sąžiningos. Nors skundžiamose nutartyse aiškiai nepasisakyta, kad sudarytos kredito ir hipotekos sutartys negali būti laikomos vartojimo sutartimis, o kasatorius – vartotoju, tačiau Hipotekos registre registruoti faktiniai duomenys leido teismams pripažinti banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagrįstu ir teisėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad tos pačios šalys (bankas ir kasatorius) per trumpą laiko tarpą (nuo 2007 m. kovo 5 d. iki 2007 m. rugpjūčio 29 d.) sudarė tris kredito sutartis, pagal kurias kasatoriui buvo suteikti kreditai žemės ūkio paskirties žemės sklypams įsigyti. Šiems sklypams kasatorius parengdavo detaliuosius planus, pakeisdavo žemės ūkio paskirtį į gyvenamosios statybos ir juos parduodavo. Šie sandoriai aiškintini ne atskirai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji kasatoriaus valia, o jo vykdyta veikla leidžia jį laikyti verslininku, bet ne vartotoju. Šių kredito ir hipotekos sutarčių sisteminius ryšius patvirtina ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašyti kiti kasatoriaus kasaciniai skundai dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtų nutarčių peržiūrėjimo.
3. Dėl kredito sutartyje nustatytų sutarties nutraukimo pagrindų ir įspėjimo terminų. Bendras 25 kalendorinių dienų terminas prievolėms įvykdyti buvo pakankamas, protingas ir sąžiningas skolininko atžvilgiu. Kreditai nebuvo ilgalaikiai; šalių elgesys keičiant sudarytas kredito sutartis neabejotinai parodo banką bendradarbiavus su skolininku. Kasatorius netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, pateiktu teisės taikymo išaiškinimu dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis vartotojo atžvilgiu, nes kasatoriaus nurodomos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai, susiję su teismo procesiniais veiksmais, atliekamais nagrinėjant kreditoriaus pareiškimus išieškoti iš hipoteka įkeisto daikto.
Dėl hipotekos teisėjo pareigos užtikrinti vartotojų teisių apsaugą bei kasatoriaus ir pareiškėjo paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutarties požymių aspektu
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; kt.). Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos. Be to, hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-7-272/2011, išaiškinta, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, turi pareigą identifikuoti vartojimo sutartis, t. y. pagal pateiktus dokumentus ex officio kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, ir atlikti šių sutarčių sąlygų, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, sąžiningumo kontrolę (CK 6.188 straipsnis). Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo nustačius šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius Ž. V. (fizinis asmuo) 2007 m. gegužės 28 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93330 su pareiškėju AB banku SNORAS (kredito įstaiga, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią kasatoriui buvo suteikta paskola vartojimo reikmėms, kaip nurodyta sutarties 17.1 punkte. Kasaciniame skunde teigiama, kad, vadovaujantis šiuo sutarties punktu, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo sąvoka yra nevienareikšmė. Bankų veikloje ši sąvoka (paskola vartojimo reikmėms) paprastai vartojama apibūdinti paskoloms, kurios suteikiamos nenurodant konkretaus jų naudojimo tikslo. Minėta, kad vienas iš esminių vartojimo sutarties požymių yra prekių ir paslaugų įsigijimo tikslas – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjamu atveju sutartyje nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą. Atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas AB bankas SNORAS ir kasatorius per trumpą laikotarpį sudarė kelias paskolos sutartis, kurios aiškintinos ne atskirai, o kartu; įsigytus žemės sklypus kasatorius, pakeitęs tikslinę naudojimo paskirtį, parduodavo, jis laikytinas verslininku, bet ne vartotoju. Tokias išvadas dėl kasatoriaus veiklos pobūdžio leidžia daryti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtose civilinėse bylose pagal AB banko SNORAS pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto konstatuotos aplinkybės (2012 m. kovo 1 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-67/2012; 3K-3-68/2012 ir 3K-3-69/2012). Šie duomenys neleidžia daryti išvados, kad kasatoriaus Ž. V. pagal aptariamą sutartį gauta paskola buvo skirta jo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo kvalifikuoti kasatoriaus ir pareiškėjo sudarytos paskolos sutarties kaip vartojimo.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties sąlygų, nustatančių jos nutraukimo tvarką, vertinimu sąžiningumo aspektu, CK 6.209 straipsnio taikymu, kaip teisiškai nereikšmingų, nes jie susiję su paskolos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo padariniais.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamas nutartis šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Kasaciniame teisme patirta 25,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Ž. V. (duomenys neskelbtini) 25,55 Lt (dvidešimt penkis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
Vincas Verseckas