Administracinė byla Nr. I-2252-561/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00437-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjui P. A. (P. A.), pareiškėjo atstovei Dovilei Mikučionytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. (P. A.) prašymą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas P. A. su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3849,53 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.
Prašymo reikalavimus pareiškėjas P. A. pagrindė paaiškindamas, kad už nurodytą laikotarpį dėl priedų ir priemokų ribojimo, nustatyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 dalyje bei kitų šio įstatymo VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 proc. pareiginės algos. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu VTĮ 23 str. 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo priklausančio darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, darbdaviui atsirado pareiga išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Akcentavo, jog apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo minėto Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009-12-11, todėl mano, kad nuo šios dienos jam ir atsirado teisė dėl pažeistų teisių kreiptis į teismą.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas P. A. ir jo atstovė prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovė papildomai pateikė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Taip pat nurodė, kad senaties terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, nes pareiškėjas anksčiau priklausė kitai profesinei sąjungai, kurios pirmininkas teikė skundą teismui, tačiau teismas atsisakė jį priimti, nes skundą teikęs asmuo neturėjo tinkamų įgaliojimų.
Prašyme dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjas sutiko, jog reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio yra taikomas bendrasis Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – Darbo kodeksas) numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau, šiuo atveju, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, numatančiomis, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tvirtina, kad tik nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo dienos sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą, todėl mano, jog būtent nuo šios dienos atsirado teisė kreiptis į teismą, ir šią savo teisę jis įgyvendino, nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui. Taip pat pabrėžė, kad iki 2012-01-30 buvo Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos narys ir kad jam bei kitiems Lukiškių TI-K pareigūnams šios sąjungos pirmininkas T. C. žodžiu įsipareigojo paruošti reikalingus procesinius dokumentus dėl neišmokėto darbo užmokesčio prisiteisimo. Prie skundo pridėta Lukiškių TI-K 2012-02-03 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2010-03-24 Lukiškių TI-K išduotą darbuotojo asmeninio uždarbio kortelę už 2007-2008 m. metus profesinės sąjungos pirmininkui pateikė 2010 m. II ketvirtį. Apie tai, kad reikia pasirašyti kokius nors procesinius dokumentus T. C. jo neinformavo. Tiek 2010 m. pabaigoje, tiek ir 2011 m. teiraujantis, kokia teisminio proceso eiga, T. C. pareiškėją informavęs, kad proceso eiga sustabdyta dėl apygardos administracinių teismų pakartotinio kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl šio teismo sprendimų galiojimo laiko atžvilgiu. Tik gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-01-03 nutartį dėl trūkumų šalinimo administracinėje byloje Nr. I-1758/2012, sužinojo, kad T. C. skundą teismui padavė, neturėdamas būtino notariškai patvirtinto įgaliojimo ir, kad skundas buvo paduotas tik 2011-12-30. Kadangi narystė profesinėje sąjungoje grindžiama pasitikėjimo principu, pasitikėdamas profesinės sąjungos pirmininku, papildomai į teismą dėl proceso eigos per 2010-2011 m. nesikreipė. Akivaizdu, kad ieškinio terminą prašymui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo paduoti praleido dėl tuo metu pareiškėją atstovavusio profesinės sąjungos pirmininko netinkamo funkcijų atlikimo, todėl prašo jį atnaujinti.
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo P. A. prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K, neišmokėdamas pareiškėjo prašyme nurodytos darbo užmokesčio dalies, iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai, ir jis nėra atsakingas už tai, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas prašyme nurodytas darbo užmokesčio priedas. Lukiškių TI-K neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismui patenkinus skundą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., o į teismą kreipėsi tik 2012-02-14, prašė vadovautis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostatomis ir taikyti ieškinio senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo P. A. prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės atkartodamas Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytus argumentus. Taip pat prašė vadovautis Darbo kodekso 27 straipsnio nuostata ir taikyti ieškinio senaties terminą.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui P. A. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (3849,53 Lt), susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., atsakovui taikant 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 str. 2 dalį.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui P. A. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. (konkrečiai nuo kovo mėn.) iki 2008 m. gruodžio mėn., Lukiškių TI-K einant Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 2 vyresniojo prižiūrėtojo pareigas, apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t. y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu iš viso neišmokėta 3849,53 Lt (b. l. 6-7).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 str. 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 str. 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 48 str. 1 dalį negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Teismo vertinimu, toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, vykdymą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta ir išdėstyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo P. A. reikalavimas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo P. A. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, LVAT biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A6 -1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-l831/2011. Pastaroji LVAT nutartis priimta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme. Dėl to atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai aiškina, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta (taip pat ir jau minėtoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), kad, sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, LVAT 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį ir skirtingas teisines aplinkybes nėra analogiška darbo ginčo byloms.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 dalis). Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju P. A. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.. Nustatyta, kad pareiškėjas P. A. į teismą kreipėsi 2011-12-30, t. y. praleisdamas ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. lapkričio, bet nepraleisdamas trejų metų ieškinio senaties termino dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2008 m. gruodį, tačiau skundą 2012-01-20 teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti (b. l. 75-76). Pakartotinai į teismą su prašymu pareiškėjas P. A. kreipėsi 2012-02-15 (b. l. 1-4), t. y. praleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą už visą laikotarpį, už kurį prašo priteisti darbo užmokestį.
Atsižvelgdamas į tai, jog LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos, teismas netenkina pareiškėjo prašymo atnaujinti jam ieškinio senaties terminą tuo pagrindu, kad į teismą su skundu jis kreipėsi 2011-12-30, t. y. nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2008 m. gruodžio mėn.. Teismas pažymi, kad 2011-12-30 pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti, todėl šis skundas nelaikytinas paduotu teismui. Teismui paduotu laikytinas tik 2012-02-15 teisme gautas pareiškėjo prašymas, nes tik šis prašymas buvo priimtas nagrinėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo šiuo aspektu netenkinamas ir laikytina, kad pareiškėjas P. A. praleido ieškinio senaties terminą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2008 m. gruodį, dėl ko 951,86 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma jam nepriteisiama.
Pareiškėjo P. A. reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. gruodžio mėn. priteisimo teismas taip pat taiko ieškinio senatį ir skundą dėl šios dalies reikalavimų atmeta. Teismas pažymi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Prašymo argumentas, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju turi būti pradedamas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo dienos atmetamas, nes sužinojimo apie neišmokėtą darbo užmokestį diena šioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011-09-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1331/2011, 2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Tuo tarpu prašymo argumentas, kad skundo P. A. laiku nepadavė dėl profesinės sąjungos pirmininko T. C. kaltės, atmestinas pažymint, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šį asmenį buvo įgaliojęs jo vardu paduoti skundą teismui anksčiau nei tai patvirtino 2012-01-09 teismui pateiktu notaro patvirtintu įgaliojimu, be to, pats, būdamas pareigūnu, turėjo galimybę žinoti savo teises, domėtis ar jos ginamos ir kaip jos ginamos ir tokiu būdu laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas P. A. praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jam nepriteistina darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. kovo iki 2008 m. gruodžio mėn. ir P. A. prašymas dėl 3849,53 Lt darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo P. A. (P. A.) prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą netenkinti.
Pareiškėjo P. A. (P. A.) prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Arūnas Kaminskas