Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-326/2013

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00398-2010-1

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.5.1.1; 2.1.7.4.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Aurelijaus Gutausko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant  Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutarties, kuria panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendis dėl M. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis, baudžiamoji byla jam nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – teisės į būtinąją gintį įgyvendinimo, neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Nukentėjusiosios V. A. M. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Panaikintu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu M. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Priteista iš M. G.: V. A. M. 16 871,49 Lt S. P. laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų, 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 5783,86 Lt nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, prokurorės, palaikiusios kasacinį skundą ir prašiusios panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, asmens, kuriam nutraukta byla, gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. G. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų:

2010 m. kovo 22 d., apie 00.30 val., Klaipėdoje, prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) namo trečią laiptinę, kilusio konflikto metu M. G. peiliu du kartus dūrė S. P. į kaklą, padarė jam dvi durtines–pjautines žaizdas sprande, pažeidė kaklo 2-ąjį ir 4-ąjį slankstelius, nugaros smegenis, taip sunkiai sutrikdė S. P. sveikatą. Nuo durtinių–pjautinių kaklo sužalojimų, kiaurinio stuburo ir nugaros smegenų pažeidimo (nupjovė nugaros smegenų kaklinius segmentus) 2010 m. kovo 25 d. 14 val. S. P. ligoninėje mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, vadovaudamasis BK 28 straipsnio 1, 2 dalimis, baudžiamąją bylą nutraukė dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustatęs, kad M. G. atėmė gyvybę S. P. įgyvendinęs teisę į būtinąją gintį, neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ž. Radišauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 1, 2 dalių.

Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010). Vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Dėl to didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog M. G. su liudytoju A. S. buvo pažįstamas seniai, bendraudavo, o vėliau per A. S. susipažino su S. P.. Pasak M. G., prieš mėnesį laiko iki įvykio jis su A. S. ir S. P. buvo susitikęs Klaipėdoje, prie parduotuvės ,,Big“, kur šie iš jo pareikalavo už kažką susimokėti, tačiau tada šie asmenys realios grėsmės jam nekėlė, jis dėl turto prievartavimo ar kokių nors grasinimų problemų neturėjo ir priežasties kreiptis į policiją neįžiūrėjo. Naktį iš 2010 m. kovo 21 į 22 d., M. G. esant namuose, A. S. devynis kartus jam skambino telefonu, S. P. – tris ir pranešė, kad atvyksta prie jo namų, kvietė išeiti į lauką pasikalbėti. Pasak M. G., jis suprato, kad skambinę asmenys yra girti, ir manė, kad jie atvyksta jį sumušti. Būdamas susierzinęs ir įsitikinęs, kad su A. S. ir S. P. teks susigrumti, išeidamas iš buto (kuriame buvo kartu su kitais pilnamečiais šeimos nariais) į lauką, pasiėmė peilį (jį laikė dešinėje rankoje, paslėpęs rankovėje) jiems pagąsdinti, o namiškiams liepė kviesti policiją. M. G. išėjus į lauką A. S. ir S. P. jau stovėjo prie namo, o A. S. jau buvo iškvietęs taksi automobilį (nesulaukdami M. G. jie ketino išvažiuoti). Išėjęs pro laiptinės duris M. G. su S. P. ir A. S. pasisveikino, o pastarasis jo paklausė: „Gal nori susimokėti?“ A. S. tuo metu stovėjo ant šaligatvio prieš laiptinės duris, dviem laipteliais žemiau, o S. P. stovėjo M. G. iš kairės ant pačios aikštelės. Po A. S. pasakytų žodžių S. P. sudavė M. G. lazda ne mažiau kaip tris smūgius, o M. G. dūrė S. P. peiliu. A. S. jokių smurto veiksmų prieš M. G. neatliko, negrasino ir nuėjo prie taksi automobilio. Po peiliu suduotų smūgių nukentėjusysis paėjo kelis žingsnius ir nugriuvo ant šaligatvio toje vietoje, kur buvo rasta kraujo dėmė. Iš liudytojo A. S. parodymų matyti, kad, nukentėjusiajam nugriuvus ant šaligatvio, M. G. dar ėjo liudytojo link, sakydamas: „Ateik čia“, bet po to apsisuko ir grįžo į namus, kur nuplovė ir paslėpė vonioje nusikaltimo įrankį – peilį. M. G. vengė atvykusių į įvykio vietą policijos pareigūnų, kitą dieną išvyko pas gimines į kaimą ir buvo sulaikytas tik po pusantros paros.

Iš 2010 m. kovo 26 d. specialisto išvados Nr. M 144/10 (03) ir teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 72/12 (01) matyti, kad S. P. mirė nuo dviejų durtinių–pjautinių kaklo sužalojimų su kiauriniu stuburo ir nugaros smegenų pažeidimu. Sprendžiant iš žaizdų pobūdžio, lokalizacijos, kanalų krypties ir kitų požymių, kaklo sužalojimai padaryti aštriu duriančiu–pjaunančiu įrankiu, turėjusiu plokščią geležtę, dviem stipriais dūriais į kaklo užpakalinį paviršių; smūgiai suduoti per trumpą laiko tarpą vienas po kito, nukentėjusiajam ir jį sužalojusiam asmeniui esant toje pačioje padėtyje. Iš specialisto išvados Nr. G397 /10 (03) matyti, kad ir M. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (konstatuotos trys trauminio poveikio žymės: kraujosruva kaktos kairėje, odos nubrozdinimas pakaušyje, kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairiame dilbyje).

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktu situacijos vertinimu, nes sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis į M. G. gyvybę ir sveikatą, neatsižvelgta į visas tam reikšmingas bylos aplinkybes. Kasatoriaus manymu, sprendžiant šį klausimą, būtina vertinti ne tik trumpą laiko atkarpą, kai S. P. susikibo su M. G. prie laiptinės durų, bet atsižvelgti ir į aplinkybes, kurios buvo iki smūgių sudavimo ir po jų. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad M. G., liudytojas A. S. ir nukentėjusysis S. P. buvo pažįstami; M. G. iš pokalbio telefonu suprato ir numatė, kokio elgesio iš jų gali tikėtis; jų kvietimas išeiti į kiemą pasikalbėti jam nebuvo privalomas – atvykėliai netriukšmavo, neskambino į duris, nesiveržė į butą, nedaužė langų, t. y. neatliko jokių agresyvių, pavojingų visuomenei, M. G. ar jo šeimai veiksmų. Teismų praktikoje kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o besikėsinančių asmenų elgesys išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Tuo tarpu M. G. elgesio ir veiksmų seka rodo, kad jis išėjo susitikti su A. S. ir S. P. susierzinęs bei supykęs ir pasiėmė iš virtuvės peilį. M. G. jau pačioje konflikto pradžioje (kai prieš jį dar nebuvo panaudotas fizinis smurtas) buvo agresyvus, iš anksto numatydamas smurto panaudojimą ir tam pasiruošęs. Kasatoriaus nuomone, dėl to jokio netikėto užpuolimo ir pavojingo pasikėsinimo nebuvo, o tik tarpusavio konfliktas, sąskaitų suvedimas ir iš anksto numatytas smurtas. Nors S. P. ir sudavė M. G. lazda į galvą ir ranką, tačiau tokio smurto, kasatoriaus manymu, negalima laikyti akivaizdžiu kėsinimusi į gyvybę ar sveikatą, juolab kad atsakomuosius M. G. veiksmus lėmė ne noras apsiginti, bet pyktis. Be to, M. G. su S. P. buvo susikibę vienas prieš vieną, o liudytojas A. S. negrasino, jo nemušė, stovėjo atokiau, laikydamas rankoje skardinę alaus, ketindamas išvažiuoti atvykusiu taksi. Be to, po S. P. sužalojimo M. G. vijosi ir A. S., nors šis nekėlė jam grėsmės, sakydamas: „Ateik čia“, taigi pats tęsė konfliktą ir demonstravo agresiją, siekdamas suvesti tarpusavio sąskaitas su abiem atvykėliais. Kasatorius pažymi ir tai, kad, sudavęs peiliu S. P. ir matydamas, jog šis parkrito ant žemės, M. G. nesiėmė priemonių suteikti jam pagalbą ir išvengti sunkių padarinių, o pasislėpė namuose ir nereagavo nei į greitosios medicinos pagalbos, nei į policijos pareigūnų atvykimą ir jų veiksmus.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atliktos teismo medicinos ekspertizės išvados nepaneigė specialisto išvadų dėl S. P. padarytų kūno sužalojimų, jo mirties priežasties ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusiajam suduota peiliu iš nugaros pusės. Ekspertų išvada tik patvirtino, kad konstatuotus S. P. kūno sužalojimus galima būtų padaryti ne tik smūgiuojant peiliu iš už nugaros, bet ir esant gynybos ir ekspertų pasirinktoms (sumodeliuotoms) sąlygoms. Tačiau tokių aplinkybių (kad „S. P., pamatęs M. G. aukštai pakeltoje dešinėje rankoje peilį, siekdamas išvengti sužalojimų, pasilenkė į kairę ir kiek į priekį žemyn, tokiu kūno judesiu paversdamas patogiu taikiniu savo kaklo dešinįjį šoninį paviršių“) nenurodė nei M. G., nei liudytojai A. S. ir A. O..

Be to, kasatorius pažymi, kad paties M. G. parodymai apie tai, kas jį mušė ir kaip jis smūgiavo nukentėjusiajam, yra nenuoseklūs. Nors parodymų prieštaravimus jis pateisino užmaršumu, tačiau visada tvirtino, kad nukentėjusiajam smūgiavo ne iš už nugaros. 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje M. G. parodė, kad visiškai prisimena įvykį, nukentėjusiajam dūrė virtuviniu peiliu vieną kartą gindamasis, o nukentėjusysis jam smogė lazda keturis kartus; teisiamajame posėdyje ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jau parodė, kad to momento, kai peiliu dūrė nukentėjusiajam, neprisimena (T. 3, b. 1. 55–56, T. 4, b. 1. 88); ikiteisminio tyrimo metu parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui, patvirtino, kad S. P. vieną kartą dūrė iš viršaus žemyn į kairįjį petį (T. 2, b. 1.86–90, 92–103, 147–149).

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino susidariusią situaciją kaip abipusį konfliktą, kurį išprovokavo nukentėjusysis S. P. ir liudytojas A. S., nakties metu trikdydami M. G. poilsį, įkyriai jam skambindami telefonu, reikalaudami išeiti pasikalbėti, o S. P. – dar ir nežymiai jį sužalodamas. Pažymėtina, kad tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, pirmosios instancijos teismas pripažino M. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę. Įvykio situacija M. G. nebuvo netikėta, tik eilinis tarpusavio konfliktas, kurį, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip netikėtą pavojingą kėsinimąsi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nes tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas šioje baudžiamojoje byloje gali reikšti naują teisės aiškinimą teismų praktikoje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 28 straipsnio 1, 2 dalių taikymo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. G. nužudė S. P. konflikto metu; jo veiksmams įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo S. P. elgesys (šis sudavė smūgius M. G. gumine lazda, taip nežymiai sutrikdė sveikatą); veika padaryta M. G. susijaudinus, susilpnėjus jo veiksmų kontrolei dėl neteisėtų nukentėjusiojo ir liudytojo A. S. veiksmų (A. S. ir S. P. nakties metu jam skambino telefonu, trukdė ilsėtis prieš darbo dieną, vadino bailiu, reikalavo už kažką susimokėti).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, surašydamas nuosprendžio aprašomąją dalį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų (dalis išvadų yra prieštaringos, pagrįstos prielaidomis, nepateikta motyvų, kuriais atmesti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad M. G. sužalojimus nukentėjusiajam S. P. padarė ne kilusio tarp jų konflikto metu, o gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą – S. P. prieš jį naudoto fizinio smurto (smūgių gumine lazda), neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Šis teismas, remdamasis apeliacinio proceso metu atliktos teismo medicinos komisijos ekspertizės akto Nr. EKM 72/12(01) išvadomis, atmetė pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad S. P. du smūgiai peiliu buvo suduoti iš nugaros pusės, ir nustatė, kad M. G. smūgiavo priešais jį stovinčiam nukentėjusiajam, be to, tai padarė ne prie įėjimo į namo laiptinę, o pačioje laiptinės aikštelėje.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog buvo pavojingas kėsinimasis į M. G. gyvybę ir sveikatą, neatsižvelgė į visas tam reikšmingas bylos aplinkybes, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 1, 2 dalis. Su tokiu teiginiu negalima sutikti.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010). Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011). Kartu pažymėtina ir nagrinėtos bylos kontekste Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos padaryta išvada, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012).

Nagrinėjamu atveju teismai padarė skirtingas išvadas dėl pavojingo kėsinimosi buvimo įvykio metu. Kasatorius teigia, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl netikėto pavojingo kėsinimosi buvimo padaryta, neatsižvelgus į tai, kad: M. G. į įvykio vietą atėjo susierzinęs ir supykęs dėl nukentėjusiojo S. P. ir liudytojo A. S. veiksmų; iš anksto numatė smurto panaudojimą ir tam pasiruošė – pasiėmė peilį; sudavė du smūgius peiliu nukentėjusiajam iš nugaros pusės; pats tęsė konfliktą ir demonstravo agresiją prieš liudytoją A. S.; nesiėmė priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą. Kasatoriaus teiginys dėl smūgių iš nugaros pusės sudavimo nukentėjusiajam S. P. grindžiamas pirmosios instancijos teismo išvada, kurią apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išsamią analizę, argumentuotai paneigė. Visi kiti kasatoriaus argumentai, kuriais neigiamas pavojingas kėsinimasis, susiję su bylos duomenų vertinimu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai atskleidė visas būtinosios ginties konstatavimui reikalingas sąlygas, įvertino svarbias aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo.

Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis S. P. ir liudytojas A. S. nesiveržė į M. G. butą, o paties M. G. emocinė būsena ir veiksmai, t. y. pyktis dėl nepaliaujamo skambinėjimo ir reikalavimo išeiti į lauką, fizinio smurto panaudojimo prieš jį galimybės numatymas, peilio pasiėmimas, patvirtina ne būtinosios ginties situaciją, o tarpusavio konfliktą, nesusiję su apeliacinės instancijos teismo nustatytu pavojingo kėsinimosi pradžios momentu. Iš tikrųjų teismas visas prokuroro nurodytas aplinkybes yra nustatęs, bet pavojingo kėsinimosi pradžią siejo ne su šiomis aplinkybėmis, o su S. P. veiksmais po to, kai M. G. išėjo į lauką. Tuo BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.

Minėta, kad pagal šį įstatymą asmuo gali įgyvendinti teisę į būtinąją gintį neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Prokuroro kasaciniame skunde akcentuojama ta aplinkybė, kad M. G. užpuolimas nebuvo netikėtas, tačiau įstatymas tokios būtinosios ginties sąlygos nenumato, tai gali būti viena iš aplinkybių, patvirtinančių pavojingo kėsinimosi sukeltą didelį sumišimą ar išgąstį, kai tokioje būsenoje padarytos veikos įstatymas nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi asmuo, numatęs, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, bei pasiėmęs priemonę galimam smurtui atremti, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. P. ir liudytojas A. S. M. G. atkakliai provokavo išeiti į lauką, daug kartų skambindami ir vadindami bailiu. M. G., nepaisydamas motinos atkalbinėjimo ir bijodamas, kad jam skambinę asmenys nesiveržtų į butą, nusprendė su jais pasikalbėti. Išėjęs į lauką jis pasisveikino su ten buvusiais S. P. ir A. S., pastarasis paklausė, ar M. G. nenorėtų susimokėti, o S. P. su savim turėta gumine lazda ėmė mušti M. G.. Būtent  nuo šio momento apeliacinės instancijos teismas nustatė pavojingo kėsinimosi pradžią ir M. G. teisę į būtinąją gintį, kurią M. G. įgyvendino. Kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas M. G. veiksmams būtinosios ginties institutą pritaikė tinkamai.

Kasaciniame skunde prokuroras, neigdamas pavojingą kėsinimąsi, remiasi ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, pagal kuriuos nukentėjusiajam S. P. buvo du kartus durta peiliu iš nugaros pusės. Apeliacinės instancijos teisme atliktos teismo medicinos komisijos ekspertizės aktą ir eksperto paaiškinimus teisme, kuriais neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir S. P. bei M. G. stovint vienas priešais kitą, prokuroras vertina kaip pateiktus pagal sumodeliuotą situaciją, kuri bylos duomenimis nenustatyta. Tokie argumentai neatitinka bylos duomenų ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes vienam iš įrodymų suteikia prioritetinę galią.

M. G. visą laiką aiškino panaudojęs peilį S. P. mušant jį gumine lazda, t. y. atsisukus į jį, smulkiai negalėdamas apibūdinti savo veiksmų suduodant smūgius nukentėjusiajam. Liudytojų parodymai šiuo klausimu neinformatyvūs, pačiam M. G. nustatyti atitinkantys jo nurodytas aplinkybes kūno sužalojimai. Specialistas savo išvadą apie S. P. padėtį sužalojimo metu pagrindė žaizdų kanalo kryptimi. Esant tokiems prieštaravimams, apeliacinės instancijos teismas paskyrė ekspertizę. Ekspertai neatmetė galimybės, kad prieš pat sužalojimų padarymą M. G. ir S. P. galėjo stovėti vienas priešais kitą maždaug ištiestos rankos atstumu. Pažymėtina ir tai, kad ši išvada vertinta ne izoliuotai, o kitų bylos duomenų kontekste. Teismas įvertino nukentėjusiojo galimybes po patirtų sužalojimų atlikti tam tikrus nevalingus judesius, kraujavimo iš žaizdų pobūdį, įvykio vietoje rastos kraujo dėmės lokalizaciją ir kitus bylos duomenis, kurių visuma leido teismui prieiti prie išvados, kad nukentėjusiajam S. P. padarytų kūno sužalojimų mechanizmas įsikomponuoja į būtinosios ginties situaciją, į kurią pateko M. G..  Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Rimantas Baumilas

Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas

Antanas Klimavičius

Vytautas Piesliakas

Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Vladislovas Ranonis