Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-487/2018

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51602-2017-7

           Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.2.4.1.2.8.; 1.2.26.2.;2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam M. S. (M. S.),

nuteistojo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

nukentėjusiajam A. Z.,

vertėjui Giedriui Kašubai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir pradėti dirbti;

- pagal BK 284 straipsnį 6 (šešių) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai dirbti 20 valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (griežtesnei bausmei apimant švelnesnę) ir M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir pradėti dirbti.

Į paskirtos bausmės laiką, M. S. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. birželio 15 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 5 d. apie 15.40 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas elementarių moralės ir elgesio normų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitų asmenų akivaizdoje, dėl menkavertės dingsties, kerštaudamas dėl to, kad A. Z. prieš tai tariamai netinkamai vairavo transporto priemonę, tyčia rankomis sudavė mažiausiai tris smūgius į automobilio Volkswagen Touran, v. n. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durelių stiklą, taip jį sudaužydamas, po ko tyčia rankomis sudavė mažiausiai aštuonis smūgius automobilio Volkswagen Touran, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdėjusiam A. Z. į galvą, tuo padarydamas šiam kairės akies traumą, pasireiškusią kairės akies ragenos kiaurine žaizda ir traumine burkstančia katarakta, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje ir kaktoje, kraujosruvą po dešinės akies jungine, ko pasėkoje, dėl regėjimo aštrumo kaire akimi sumažėjimo ir su tuo susijusio didelės dalies – 30 procentų – bendro darbingumo praradimo, A. Z. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, bei, tęsdamas veiką, mažiausiai keturis kartus kojomis spyrė į automobilio Volkswagen Touran, v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių išorinę bei vidinę puses, tuo būdu sunkiai sutrikdė A. Z. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2.       Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. Z. prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymo nuteistajam M. S. ir bausmės paskyrimo pakeisti bei paskirti M. S. realią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio sankcijos ribose.

2.1.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nors teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, bei kvalifikavo teisiamojo veiksmus, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo normas, M. S. parenkant bausmės rūšį ir dydį, t. y. nepagrįstai pritaikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė pernelyg švelnią, neteisingą bausmę. Anot apelianto,  teismo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.

2.2.       Aptardamas BK 54 straipsnio 3 dalies normos taikymą, apeliantas pažymi, kad vieno iš nusikaltimų, už kurio padarymą nuteistas M. S., sankcija numato laisvės atėmimo nuo dvejų iki dvylikos metų bausmę. Todėl šios sankcijos ribose teismas ir turėjo paskirti bausmę M. S.. Šiuo aspektu apeliantas nurodo, kad kiekvienas iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų turi svarbią ir savarankišką reikšmę, tačiau pirmu punktu įstatymo leidėjas nurodo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Gi, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį pirmiausia ir nustato įstatymo leidėjas, konstatuodamas BK specialiosios dalies straipsnių sankcijas.

2.3.       Apelianto nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų aplinkybių ir sąlygų M. S. skirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę, tačiau sprendė, esant pagrindą skirti švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, konstatuodamas, kad sankcijoje numatytos pačios švelniausios bausmės – laisvės atėmimo dvejiems metams – paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir įgyvendintų tik vieną iš bausmės paskirčių – asmens nubaudimą.

2.4.       Apelianto nuomone, Kauno apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo motyvai yra prieštaringi, neįtikinami ir neįrodo, kad ši įstatymo norma buvo pritaikyta tinkamai. Antai, teismas, įvertinęs, kad M. S. yra ne Lietuvos pilietis, gyvena (duomenys neskelbtini), nedirba, oficialių pajamų neturi, nekilnojamojo ar kito privalomo registruoti turto neturi, savo iniciatyva atlygino visas išlaidas ir žalą, nepilnamečių vaikų neturi, išlaiko sutuoktinę, kuri praradusi 60 procentų darbingumo, moka nuomos mokestį už nuomojamą butą, konstatavo, kad laisvės atėmimo bausmės M. S. paskyrimas akivaizdžiai pažeistų šio sutuoktinės interesus. Gi, apelianto teigimu, visos šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, rodančiomis, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai, kad M. S. nėra Lietuvos pilietis, gyvena (duomenys neskelbtini), atlygino išlaidas ir žalą, išlaiko sutuoktinę ir moka buto nuomos mokesčius, yra įprasta (normali) bet kurio žmogaus gyvenimo (elgesio) norma. Todėl nėra pagrindo minėtas aplinkybes, o taip pat tai, kad M. S. nedirba, neturi turto, nepilnamečių vaikų, pripažinti išimtinėmis. Apelianto nuomone, atitinkamos teismo išvados rodo, kad Lietuvos piliečio teisės ir teisėti interesai mažiau apsaugomi nei asmenų, atvykusių iš kitų šalių, kad užsieniečiams leistina daugiau nei vietos gyventojams, jog nuteistojo sutuoktinės interesai pripažįstami svarbesniais nei nukentėjusiojo.

2.5.       Taip pat anot apelianto, vien tai, kad M. S. kaltu prisipažino, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nesumažina jo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, nusikalstamais veiksmais jo (nukentėjusiojo) sveikatai padarytos žalos, nes dėl sužalojimo individualumo  nebeįmanoma atstatyti prarastos sveikatos. Teismas pripažino, kad M. S. padarė labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus, jo veiksmai sukėlė sunkius padarinius – jis (nukentėjusysis) praktiškai prarado galimybę matyti viena akimi, prarado 30 procentų bendro darbingumo.

2.6.       Apeliantas teigia, jog Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžiu nustatytos ir išvardintos aplinkybės išimtinėmis aplinkybėmis pripažintos nepagrįstai. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad M. S. teisiamas ne pirmą kartą, nusikalstamus veiksmus atliko įžūliai, viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties, kas, anot apelianto, rodo, kad M. S. iš ankstesnių teistumų nepasimokė, nesugeba savęs kontroliuoti, atvykęs į svetimą šalį, elgiasi įžūliai, iššaukiančiai, nesiskaitydamas su aplinkiniais, t. y. yra pavojingas visuomenei ir realios laisvės atėmimo bausmės nepaskyrimas dar labiau jam sustiprina nebaudžiamumo jausmą, kad padarius labai sunkų nusikaltimą galima išvengti pelnytos bausmės. Todėl, tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. Apelianto nuomone, prokuroro pasiūlyta 5 metų laisvės atėmimo bausmė buvo teisinga.

2.7.       Apeliaciniame skunde pažymima, kad teisingumo principas yra taikytinas ne tik teisiamam asmeniu, bet ir asmeniui, nukentėjusiam nuo nusikalstamų kaltinamojo veiksmų. Teigiama, kad šiuo atveju teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, pažeidė įstatymus, teisingumo principus, liko neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Kauno apygardos teismas, skirdamas M. S. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalį, nes šią įstatymo normą taikė, nesant teisinių pagrindų ir sąlygų ją taikyti. Todėl apelianto manymu teismo sprendimas turi būti pakeistas ir M. S. paskirta bausmė, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies, BK 284 straipsnio ribose, vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą patenkinti

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nukentėjusiojo A. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Apeliaciniu skundu neskundžiamos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, t. y. įrodymų vertinimas, jų gavimo teisėtumas ar pagrįstumas, taip pat jų pagrindu kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį. Nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. S. paskirta, anot apelianto, per švelnia bausme. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose analizuoja bausmės skyrimo klausimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. S. už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Todėl teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsniu), paskyrė švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą dvejiems metams, nustatant atitinkamus įpareigojimus.

7. Taip pat teismas nuteistajam už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą parinko švelniausią iš straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmės rūšių - bausmės vidurkį atitinkančios trukmės viešuosius darbus. Įvertinus, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos, esant idealiajai veikų sutapčiai, teismas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu (griežtesnei apimant švelnesnę bausmę),  ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė griežtesnę iš paskirtų  - laisvės apribojimą dvejiems metams, nustatant atitinkamus įpareigojimus.

6.       Nukentėjusysis A. Z., prašydamas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam M. S. skirtos bausmės, apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, teigdamas, kad byloje nebuvo nustatyta jokių išskirtinių (išimtinių) aplinkybių, dėl kurių nuteistajam neturėtų būti skiriama BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

7.       Nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiojo A. Z. apeliacinio skundo argumentais.   Kolegijos vertinimu, išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. S. paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti kaltininko padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, ir yra per švelni, negalima. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius bausmės skyrimo nuteistajam M. S. motyvus. Teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės paskirtį, bausmių skyrimo pagrindus (BK 41, 54 ir 61 straipsniai). Teismo buvo tinkamai atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą, M. S. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Įvertinus visumą šių aplinkybių bausmei keliamų tikslų kontekste, padarytos nusikalstamos veikos bei už ją paskirtos bausmės proporcingumą, buvo paskirta teisinga ir bausmės paskirtį atitinkanti bausmė.

8.       Pastebėtina, kad galiojanti teisminė praktika dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis) įvertinimo, o taip pat BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir švelnesnės, negu sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo yra plačiai išdėstyta ir įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose. Be to, matyti, kad teisminė praktika yra dinaminis procesas ir kai kurie išaiškinimai dėl baudžiamojo įstatymo, taip pat ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir nežymiai, tačiau kinta.

9.       Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų-  bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo - išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra tai, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Visgi atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų  gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Gi, nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

10.       Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).

11.       Iš to, kas buvo išaiškinta paminėtose kasacinėse nutartyse, matosi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 str. 3 d. taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma. Svarbiausia yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams.

12.       Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).

13.       Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina ir tai, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. 

14.       Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

15.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi galiojančia teismine praktika ir šioje byloje pagrįstai nustatė aplinkybes, kurių visuma sudarė pagrindą išvadai, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nustatytos aplinkybės siejamos tiek su nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek su šią veiką padariusio M. S. asmenybės pavojingumą apibūdinančiais duomenimis.

16.       Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. S. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių viena (BK 284 straipsnis) priskiriama nesunkiems (BK 11 straipsnio 3 dalis), o kita (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas) labai sunkiems (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimams. Labai sunkios nusikalstamos veikos sukelta pasekmė – nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (neatstatomas regėjimo aštrumo kaire akimi sumažėjimas, 30 procentų bendro darbingumo praradimas). Visgi, vertinant M. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, palyginus jas su tipinėmis tokių nusikaltimų aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atsižvelgta ir į tai, kad M. S. veiksmai, nors ir buvo atlikti įžūliai bei dėl menkavertės dingsties, buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, neplanuoti, padaryti spontaniškai, veikiant netiesiogine tyčia. Nėra nustatyta ir tai, kad nuteistasis, sužalodamas nukentėjusįjį, būtų panaudojęs kokius nors įrankius ar priemones, specialiai pritaikytus žmogui žaloti. Sužalojimas (kairės akies trauma, pasireiškusi kairės akies ragenos kiaurine žaizda ir traumine burkstančia katarakta), lėmęs nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sunkumą, padarytas vienu smūgiu (vienu trauminiu poveikiu).

17.       Byloje taip pat buvo konstatuotos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte, t. y. M. S. pripažinimas padarius veiką ir nuoširdus gailėjimasis (viso proceso metu nuosekliai kaltę pripažino, savo veiksmus ir elgesį vertino kritiškai, nesistengė sumenkinti savo paties vaidmens, teisminio bylos nagrinėjimo metu atsiprašė nukentėjusiojo) bei visiškas nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Šiuo aspektu buvo įvertinta ir nukentėjusiojo pozicija, patvirtinanti, kad jam padaryta žala pilnutinai atlyginta ir ateityje šis nereikš nuteistajam materialinių pretenzijų, o taip pat tai, jog nuteistasis atlygino valstybei visas išlaidas, susijusias su jo paties perdavimu į Lietuvos Respubliką, ir Kauno teritorinei ligonių kasai - nukentėjusiojo gydymo metu turėtas išlaidas. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, nemenkinant nusikalstamos veikos, jos padarinių, rodo, kad nuteistasis savo elgesį iš tikrųjų vertina kritiškai, supranta jo atliktų veiksmų pavojingumą, kad pasielgė netinkamai, ir dėl tokio elgesio gailisi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens savo veiksmų vertinimas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, yra svarbus, sprendžiant apie tai, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo ateityje elgsis tinkamai, laikysis įstatymo reikalavimų ir daugiau nenusikals. Nagrinėjamu atveju nuteistojo pozicija - kritinis požiūris į savo veiksmus, nevengimas už juos gręsiančios atsakomybės,  pastangos kiek tik galima sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius – atlyginti materialines pretenzijas, leidžia teismui spręsti ne tik apie jo nuoširdų gailėjimąsi dėl įvykio, bet ir pagrįstai manyti, jog ir ateityje galima tikėtis įstatymus atitinkančio nuteistojo elgesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija ne ką mažiau reikšminga laiko ir paties nukentėjusiojo teisminio bylos nagrinėjimo metu išreikštą poziciją, kad, nors dėl patirto sužalojimo jam nuoskauda liko, visgi kaltininkui jis atleidžia (t. 3, b. l. 92).

18.       Individualizuojant bausmę, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atkreipia dėmesį ir į aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tai, kad byloje nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad iki aptariamos veikos padarymo nuteistasis Lietuvos Respublikoje nebuvo administracine tvarka baustas ir teistas. Po nagrinėjamo įvykio padarymo jis buvo nubaustas už  viršytą greitį, kas neabejotinai M. S. apibūdina kaip nedrausmingą eismo dalyvį, visgi, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo padarytas veikos padarymo dieną (t. 1, b. l. 183-185). Jokių kitų duomenų apie naujus administracinius pažeidimus po jam inkriminuotos veikos padarymo byloje nėra. Nors byloje yra duomenys apie nuteistojo teistumą Estijos Respublikoje (t. 1, b. l. 188), tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą Lietuvoje, nėra galimybės į šią aplinkybę atsižvelgti, kadangi nėra aišku, ar veikos, už kurias M. S. buvo teistas minėtoje valstybėje, būtų laikomos nusikalstamomis Lietuvoje. Kita vertus, ankstesnis teistumas nesudaro absoliutaus  pagrindo atsisakyti taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, juolab, kad asmens pavojingumą apibūdina ne vien tik teistumo faktas, bet ir jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų ir (ar) kitų teisės pažeidimų pobūdis.  Lietuvoje, kaip minėta, M. S. buvo teisiamas pirmą kartą. Anksčiau aptartas nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jo elgesio vertinimas paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl nurodomo M. S. pavojingumo visuomenei ir jo nebaudžiamumo jausmo stiprinimo, paskyrus jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Byloje esantys M. S. asmenybę apibūdinantys duomenys, jo padaryto nusikaltimo aplinkybės ir nuo nusikaltimo padarymo praėjęs laiko tarpas, per kurį negauta duomenų apie M. S. daromus teisės pažeidimus, iš esmės leidžia spręsti ne tik apie padarytos veikos atsitiktinį pobūdį, bet ir tai, kad nuteistasis dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas.

19.       Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam skirtiną bausmę, kaip reikšmingus vertino taip pat ir duomenis apie nuteistojo šeiminę padėtį ir socialinius ryšius. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, M. S. vedęs, nepilnamečių vaikų neturi, duomenų apie oficialų darbą nebuvo pateikta, tačiau nustatyta, kad nuteistasis rūpinasi savo sutuoktine, kuriai nuo 2016 m. birželio 30 d. buvo nustatytas prarastas 60 procentų darbingumo lygis ((duomenys neskelbtini) ir kiti sutrikimai (t. 3, b. l. 80-81)) ir, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė nuteistasis, jos būklė dėl jai konstatuoto susirgimo – (duomenys neskelbtini) nuolat blogėja, išlaiko ją bei būstą, kuriame šeima gyvena. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad, paskyrus nuteistajam M. S. realią laisvės atėmimo bausmę, t. y. jį izoliavus, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, nukentėtų jo šeimos interesai (būtų atskirtas nuo sutuoktinės, kuria rūpinasi). Tai pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, į bausmę pažiūrėdamas ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, jog teismo nepagrįstai buvo akcentuotos aplinkybės dėl M. S. pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos užsienio valstybėje buvimo, išlaidų atlyginimo, darbo ir turto neturėjimo. Priešingai nei mano apeliantas, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas per šias aplinkybes vertino nuteistąjį, jo elgesį, pažymėdamas, kad, jei ne M. S. iniciatyva visiškai atlyginti išlaidas byloje, žalos ir proceso išlaidų atlyginimas galėjo būti apsunkintas arba visiškai neįmanomas.

20.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prigimtiniai nuteistojo šeimos interesai bei kiti svarbūs socialiniai aspektai nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, ieškant teisingos pusiausvyros  tarp vienos (nustatytų gyvenimiškų aplinkybių) ir kitos (padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių) pusių. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas, įgyvendinant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pusiausvyrą. Tokiu būdu, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Taigi, bausmė (jos rūšis ir dydis) už padarytą nusikalstamą veiką kiekvienoje baudžiamojoje byloje asmeniui yra skiriama individualiai, atsižvelgus į toje byloje nustatytas konkrečias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti ir, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. S. bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, visos pirmiau aptartos aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos itin griežtos bausmės paskyrimas M. S. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytos pagrįstai ir nuteistajam paskirta tinkama – švelnesnė, negu sankcijoje numatyta, bausmė. Skundžiamame nuosprendyje sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį ir dydį yra motyvuotas, įvertinta šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, todėl keisti jį dėl kokių nors neįvertintų ar netinkamai įvertintų aplinkybių nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. S. švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmės rūšį - laisvės apribojimą,  jo terminą nustatė maksimaliam laikotarpiui (dvejiems metams) ir įpareigojo vykdyti skundžiamame nuosprendyje nurodytus įpareigojimus. Kolegijos vertinimu, ši M. S. parinkta bausmės rūšis leis įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintas bausmės paskirties nuostatas (bendrąją prevenciją, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimą ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimą). Išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su M. S. padaryta nusikalstama veika, jo asmenybe, negalima. Konstatuotina, kad nuteistajam tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios bausmės, tiek paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė nelaikytina neteisinga. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pusiausvyrą tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, taip pat ir jos paskirties užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. M. S. paskirta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji teisinga ir ją keisti pagrindo nėra.

22.       Esant išdėstytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teisinis pagrindas keisti jį nukentėjusiojo A. Z. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nenustatytas.

23.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiajam atstovavimo išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo parengimo. Byloje pateiktas dokumentas, patvirtinantis turėtas išlaidas, t. y. 300 Eur sumos pinigų priėmimo kvitas 2018-07-02 Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad  nukentėjusysis A. Z. advokatui A. Trumpuliui už teisines paslaugas sumokėjo 300 Eur.

24.       BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuris netenkintas, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo priteisti nukentėjusiajam atstovavimo išlaidas iš asmens, pripažinto kaltu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (M. S.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

n u t a r i a:

nukentėjusiojo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo A. Z. prašymą priteisti jam iš nuteistojo M. S. (M. S.) 300 eurų atstovavimo išlaidų atmesti.

Teisėjai Jolanta Čepukėnienė

                                                                                                  Kęstutis Jucys

                                                                                                Regina Pocienė