Baudžiamoji byla Nr. 2K–242/2014

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00035-2009-3

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                               1.2.29.1

              2.1.15.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

         Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

nuteistiesiems R. A., E. G., R. R.,

nuteistojo R. A. gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

civilinių ieškovų atstovei Jūratei Masiulionienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. A. ir E. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio ir civilinių ieškovų UAB „Almeriva“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „Osgita“, UAB „Vauksa“ ir R. Bagočiūno IĮ „Raibė“ atstovės pagal įgaliojimą Jūratės Masiulionienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

R. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų mokėjimo prašymų pagaminimo) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, 207 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, 208 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto pagaminimo ir panaudojimo) – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. A. paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda;

R. R. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda, 208 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto pagaminimo ir panaudojimo) – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, 223 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. R. paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda;

E. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų mokėjimo prašymų pagaminimo) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 207 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 208 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto pagaminimo ir panaudojimo) – 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. G. paskirta 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda;

Juridinis asmuo UAB „L.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų mokėjimo prašymų pagaminimo) 2000 MGL (260 000 Lt) dydžio bauda, 20 straipsnio 2 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį – 4000 MGL (520 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė UAB „L.“ paskirta 5000 MGL (650 000 Lt) dydžio bauda.

Iš R. A., R. R., E. G. ir UAB „L.“ solidariai priteista UAB „Osgita“ – 270 160 Lt, UAB „Almeriva“ – 524 888,69 Lt, R. Bagočiūno IĮ „Raibė“ – 113 906,69 Lt, UAB „Vauksa“ – 131 120,34 Lt, UAB „Naudinga statyba“ – 74 468,76 Lt, UAB „O2 Grupė“ – 43 267,08 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl kreditinio sukčiavimo, netikrų dokumentų – mokėjimo prašymų pagaminimo bei skolininko nesąžiningumo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

R. A., E. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų mokėjimo prašymų pagaminimo), UAB „L.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

R. A., E. G. ir R. R. pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, UAB „L.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

R. A., E. G., R. R. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. A., E. G., R. R. paskirtos bausmės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų mokėjimo prašymų pagaminimo), 207 straipsnio 1 dalį, 208 straipsnio 1 dalį, o UAB „L.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (netikro UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašto Nr. 09-001 pagaminimas ir panaudojimas) ir 223 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija).

Taip pat pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių: UAB „Osgita“, UAB „Almeriva“, R. Bagočiūno IĮ „Raibė“, UAB „Vauksa“, UAB „Naudinga statyba“ ir UAB „O2Grupė“ civiliniai ieškiniai UAB „L.“ atmesti, o dėl R. A., E. G. ir R. R. palikti nenagrinėti.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikytas R. A., E. G., R. R. ir UAB „L.“ nuosavybės teise priklausančiam turtui. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, civilinių ieškovų atstovės, palaikiusios savo kasacinį skundą ir prašiusios jį patenkinti, nuteistojo R. A. ir jo gynėjo, nuteistojo E. G., prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, o civilinių ieškovų atstovės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. R., prašiusio civilinių ieškovų atstovės kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio civilinių ieškovų atstovės ir nuteistųjų R. A. bei E. G. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. A., R. R. ir E. G. nuteisti už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, t. y., veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. UAB „L.“ su R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“ sudarė rekonstrukcijos rangos darbų sutartį Nr. 07-054 dėl projekte numatytų darbų, kurių vertė 3 769 153 Lt su PVM, atlikimo, o pastaroji tą pačią dieną su UAB „S.“ sudarė subrangos sutartį Nr. 07-001 ir perdavė atlikti šiam subrangovui 2 970 605,92 Lt su PVM vertės darbų projekte, bei tai, jog tarp UAB „L.“ ir UAB „S.“ sudarytos sutartys projektui įgyvendinti – 2008 m. liepos 2 d. prekių užsakymo sutartis Nr. 08-015/08-034, 251 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 18 d. rangos darbų sutartis Nr. 08-020A/08-038C, 368 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 30 d. sutartis Nr. 08-028A/08-045B, 76 700 Lt su PVM vertės, žinodami, kad UAB „S.“ pati jokių darbų pagal minėtą sutartį neatliko, o laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarė sutartis dėl šių darbų atlikimo bei jiems atlikti reikalingų prekių tiekimo su UAB „Almeriva“, UAB „ASSA ABLOY Baltic“, UAB „Martas“, UAB „Morena“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „O2 grupė“, UAB „Osgita“, R. Bagočiūno IĮ „Raibė“, UAB „Ruukki Lietuva“, UAB „Toralis IPS“, UAB „Vauksa“, UAB „Vokiška keramika“ ir šioms įmonėms UAB „S.“ 2009 m. sausio 16 d. yra skolinga už atliktus darbus bei parduotas prekes iš viso 1 218 401,84 Lt, iš kurių 887 817,08 Lt susidarė dėl to, kad UAB „S.“ neatsiskaitė su kreditoriais per nustatytą terminą, o tai 88,78 kartų viršija UAB „S.“ įstatinį kapitalą, kuris sudaro 10 000 Lt, nes nepagrįstai be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų UAB „S.“ iš UAB „L.“ ir R. Miliauskienės firmos „Kaibutis“ gauti atsiskaitymai už darbus ir prekes įgyvendinant projektą, iš viso 1 665 098,33 Lt, buvo grąžinti į UAB „L.“ sąskaitą, žinodami, jog remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas) 34 straipsnio 6 dalimi valdyba, prieš priimdama sprendimą investuoti lėšas ar kitą turtą į kitą juridinį asmenį, turi apie tai pranešti kreditoriams, su kuriais bendrovė yra neatsiskaičiusi per nustatytą terminą, jeigu bendra įsiskolinimo suma šiems kreditoriams yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, taip pat, kad UAB „S.“ kreditoriams apie priimtą sprendimą investuoti lėšas į kitą juridinį asmenį nepranešta, nenustatytomis aplinkybėmis R. A. paruošė 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001, kuriame nurodė žinomai melagingas žinias neva UAB „S.“ neturi kreditorių, su kuriais būtų neatsiskaičiusi per nustatytą terminą, todėl prieš priimant sprendimą investuoti lėšas pranešti apie tai kreditoriams nereikia, po to šį žinomai netikrą dokumentą perdavė UAB „S.“ direktoriui R. R. ir nurodė šį dokumentą pasirašyti bei patvirtinti UAB „S.“ antspaudu, tą R. R. ir padarė – 2009 m. sausio 19 d. nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis pasirašė bei patvirtino UAB „S.“ antspaudu 2009 m. sausio 19 d. raštą Nr. 09-001, tęsdami nusikalstamą veiką, R. A. nurodė E. G. pateikti šį žinomai suklastotą dokumentą (duomenys neskelbtini) notaro biurui, tvirtinant dokumentus dėl UAB „L.“ įstatinio kapitalo didinimo, vykdydamas nurodymus, E. G. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 iki 21 d., (duomenys neskelbtini), pateikė 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001 (duomenys neskelbtini) notaro biurui.

R. R. nuteistas už tai, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti juridinio asmens turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 9 d. iki 2009 m. gegužės 15 d. būdamas UAB „S.“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 4 straipsnį privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pagal 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ privalėdamas apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, prekių (paslaugų) pirkimo dokumentus, ūkinių darbų bei paslaugų sutartis, atliktų darbų bei paslaugų aktus saugoti dešimt metų, žinodamas, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. UAB „S.“ su R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“ sudarė subrangos sutartį Nr. 07-001 dėl darbų projekte atlikimo, kurių vertė 2 970 605,92 Lt su PVM, nors ir žinojo, kad UAB „S.“ pati neatliko aukštos įtampos kabelio perkėlimo darbų UAB „L.“ objekte, esančiame Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), bei neturi šių darbų įsigijimo dokumentų, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, neišsaugojo ir į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė aukštos įtampos kabelio perkėlimo darbų UAB „L.“ objekte, esančiame Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), kurių vertė 68 000 Lt be PVM, kurie buvo perduoti užsakovui R. Miliauskienės įmonei „Kaibutis“ pagal atliktų darbų aktą Nr. 34 už 2008 m. rugpjūčio mėnesį surašytą tarp UAB „S.“ ir R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ ir 2008 m. spalio 15 d. UAB „S.“ PVM sąskaitą–faktūrą serija SRT Nr. 0022, 263 923,08 Lt be PVM sumai, įsigijimo dokumentų, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „S.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu R. A., E. G. ir UAB „L.“ buvo nuteisti, tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu išteisinti už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, t. y. R. A. laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. būdamas UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, šios bendrovės įgyvendinamo projekto „Viešbučio „R.“ plėtra ir sveikatingumo centro statyba“ vadovu, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. būdamas UAB „Li“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, E. G., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2009 m. rugpjūčio 7 d. būdamas UAB „L.“ finansų direktoriumi, šios bendrovės įgyvendinamo projekto „Viešbučio „R.“ plėtra ir sveikatingumo centro statyba“ finansininku, UAB „S.“ akcininku ir valdybos nariu, UAB „L.“, atstovaujama R. A., veikiančio jos vardu ir naudai, turinčio teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. UAB „L.“ su R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“ (įmonės kodas 152125675, registruota Druskininkuose, Veisiejų g. 24-41) sudarė rekonstrukcijos rangos darbų sutartį Nr. 07-054 dėl projekte numatytų darbų, kurių vertė 3 769 153 Lt su PVM, atlikimo, o pastaroji tą pačią dieną su UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) sudarė subrangos sutartį Nr. 07-001 ir perdavė atlikti šiam subrangovui 2 970 605,92 Lt su PVM vertės darbų projekte, kad tarp UAB „L.“ ir UAB „S.“ sudarytos sutartys projektui įgyvendinti – 2008 m. liepos 2 d. prekių užsakymo sutartis Nr. 08-015/08-034, 251 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 18 d. rangos darbų sutartis Nr. 08-020A/08-038C, 368 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 30 d. sutartis Nr. 08-028A/08-045B, 76 700 Lt su PVM vertės, taip pat žinodami, kad į mokėjimo prašymus gali būti įtraukiamos tik tinkamos kompensuoti išlaidos, faktiškai patirtos projekte numatytiems statybos darbams ir prekėms įsigyti, kad UAB „L.“ neturi pakankamai lėšų projekto įgyvendinimui, kad R. A. nurodymu laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki spalio 14 d., tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, bendrininkai R. R., E. G., pasitelkus nusikalstamų kėslų nežinančias D. B. ir G. R., UAB „S.“ gautas kaip atsiskaitymą už parduotas paslaugas ir prekes įgyvendinant projektą lėšas, nepagrįstai grąžino UAB „L.“, t. y. be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų iš UAB „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1 781 314,88 Lt į UAB „Li.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki spalio 17 d. iš nurodytos UAB „Li.“ sąskaitos dalį šių lėšų – 1 665 098,33 Lt pervedė į UAB „L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), turėdami vieningą tyčią – pagaminti netikrus dokumentus, juose įrašant žinomai melagingus duomenis apie projekto metu patirtas išlaidas, juos pateikti Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau ir – LVPA) darbuotojams kaip tikrus ir taip apgaule UAB „L.“ naudai įgyti kreditinį įsipareigojimą – Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, skiriamas pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento 3 prioriteto 1 priemonę „Tiesioginė parama verslui“, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. spalio 20 d., nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, R. A. nurodė E. G. perduoti žinomai melagingus duomenis, neva UAB „L.“, įgyvendindama projektą, patyrė 3 498 811,29 Lt išlaidų, nors jo nurodymu dalis šių lėšų – 1 665 098,33 Lt buvo grąžinta į UAB „L.“ sąskaitą, projekto koordinatorei V. M., taip tyčia ją suklaidinant, po to, paruošus jai mokėjimo prašymus, patvirtinti juos savo parašais ir UAB „L.“ antspaudu; tą E. G. ir padarė – laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. spalio 20 d., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, perdavė projekto koordinatorei V. M. žinomai melagingus duomenis neva UAB „L.“ įgyvendindama projektą patyrė 3 498 811,29 Lt išlaidų, o nusikalstamų kėslų nežinančiai V. M. paruošus 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymus, kuriuose ji, suklaidinta, nurodė bendrininkų narių pateiktus melagingus duomenis apie patirtas išlaidas, E. G. šiuos žinomai netikrus dokumentus laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki spalio 20 d., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, patvirtino UAB „L.“ antspaudu bei savo parašais, o 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymą savo parašais patvirtino ir R. A. Taip R. A., E. G. ir UAB „L.“ pagamino tris netikrus dokumentus – 2008 m. gegužės 30 d. mokėjimo prašymą Nr. 08/1435, 2008 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo prašymą Nr. 08/1613 ir 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymą Nr. 08/1599.

R. A., E. G., R. R. ir UAB „L.“ buvo nuteisti, tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu išteisinti už tai, kad apgaule įgijo kreditinį įsipareigojimą, t. y. R. A., laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 23 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. būdamas UAB „L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi, šios bendrovės įgyvendinamo projekto „Viešbučio „R.“ plėtra ir sveikatingumo centro statyba“ vadovu, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. būdamas UAB „Li.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, E. G., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2009 m. rugpjūčio 7 d., būdamas UAB „L.“ finansų direktoriumi, šios bendrovės įgyvendinamo projekto „Viešbučio „R.“ plėtra ir sveikatingumo centro statyba“ finansininku, UAB „S.“ akcininku ir valdybos nariu, UAB „L.“, atstovaujama R. A., veikiančio jos vardu ir naudai, turinčio teisę atstovauti šiai bendrovei, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, R. R., laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 9 d. iki 2009 m. gegužės 15 d. būdamas UAB „S.“ direktoriumi, veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad 2007 m. rugsėjo 18 d. UAB „L.“ su R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“ (įmonės kodas 152125675, registruota Druskininkuose, Veisiejų g. 24-41) sudarė rekonstrukcijos rangos darbų sutartį Nr. 07-054 dėl projekte numatytų darbų, kurių vertė – 3 769 153 Lt su PVM, atlikimo, o pastaroji tą pačią dieną su UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) sudarė subrangos sutartį Nr. 07-001 ir perdavė atlikti šiam subrangovui 2 970 605,92 Lt su PVM vertės darbų projekte, bei tai, jog tarp UAB „L.“ ir UAB „S.“ sudarytos sutartys projektui įgyvendinti – 2008 m. liepos 2 d. prekių užsakymo sutartis Nr. 08-015/08-034, 251 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 18 d. rangos darbų sutartis Nr. 08-020A/08-038C, 368 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 30 d. sutartis Nr. 08-028A/08-045B, 76700 Lt su PVM vertės, taip pat žinodami, kad į mokėjimo prašymus gali būti įtraukiamos tik tinkamos kompensuoti išlaidos, faktiškai patirtos projekte numatytiems statybos darbams ir prekėms įsigyti, bei apie tai, jog UAB „L.“ neturi pakankamai lėšų projekto įgyvendinimui, turėdami vieningą tyčią – pagaminti netikrus dokumentus, juose įrašant žinomai melagingus duomenis apie projekto metu patirtas išlaidas, juos pateikti LVPA darbuotojams kaip tikrus ir taip apgaule UAB „L.“ naudai įgyti kreditinį įsipareigojimą – Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, skiriamas pagal Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento 3 prioriteto 1 priemonę „Tiesioginė parama verslui“, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2008 m. spalio 17 d., nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, R. A. nurodė R. R., E. G., pasitelkus nusikalstamų kėslų nežinančias D. B. ir G. R., UAB „S.“ sąskaitoje iš UAB „L.“ ir R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ kaip atsiskaitymą už projekto metu atliktus darbus ir parduotas prekes gautas lėšas nepagrįstai, be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų grąžinti į UAB „L.“ sąskaitą, tą nurodyti asmenys ir padarė – laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki spalio 14 d., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, pasinaudojant jiems išduotais kodų generatoriais, nepagrįstai, be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų iš UAB „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1 781 314,88 Lt į UAB „Li.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o vėliau, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki spalio 17 d. iš nurodytos UAB „Li.“ sąskaitos dalį šių lėšų – 1 665 098,33 Lt pervedė į UAB „L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); tęsdami nusikalstamą veiką, R. A. laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki spalio 20 d., nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis nurodė E. G. žinomai netikrus dokumentus – 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymus, kuriuose melagingai buvo nurodyta, neva UAB „L.“ įgyvendindama projektą patyrė 3 498 811,29 Lt išlaidų, nors R. A. nurodymu dalis šių lėšų – 1 665 098,33 Lt buvo grąžinta į UAB „L.“ sąskaitą, pateikti LVPA; tą E. G. ir padarė – laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki spalio 20 d., Vilniuje, Gedimino pr. 38/2, apgaule, nuslėpdamas dokumentų suklastojimo faktą, kaip tikrus žinomai netikrus dokumentus – 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymus pateikė LVPA, esančiai Vilniuje, Gedimino pr. 38/2. LVPA darbuotojai, nežinodami tikrųjų aplinkybių ir nusikalstamų kėslų, priėmė šiuos mokėjimo prašymus, juos užregistravo atitinkamai Nr. 08/1435, Nr. 08/1613 ir Nr. 08/1599 bei pripažino UAB „L.“ deklaruojamas tariamai patirtas išlaidas tinkamomis finansuoti. Dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 19 d. iki lapkričio 25 d. UAB „L.“ buvo pervesta 1 372 955,99 Lt, iš jų 832 549,16 Lt nepagrįstai kompensuojant 50 procentų faktiškai nepatirtų išlaidų, deklaruojamų mokėjimo prašymuose. Taip R. A., R. R., E. G. ir UAB „L.“ apgaule įgijo kreditinį įsipareigojimą – 832 549,16 Lt Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų.

R. A., R. R. ir E. G. buvo nuteisti, tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu išteisinti nuteisti už tai, kad, esant sunkiai UAB „S.“ ekonominei padėčiai ir nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui, neturėdami galimybės patenkinti visų UAB „S.“ kreditorių reikalavimų, patenkino ir užtikrino kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams, t. y. R. A., R. R. ir E. G., žinodami, jog 2007 m. rusėjo 18 d. UAB „L.“ su R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“ sudarė rekonstrukcijos rangos darbų sutartį Nr. 07-054 dėl projekte numatytų darbų, kurių vertė 3 769 153 Lt su PVM, atlikimo, o pastaroji tą pačią dieną su UAB „S.“ sudarė subrangos sutartį Nr. 07-001 ir perdavė atlikti šiam subrangovui 2 970 605,92 Lt su PVM vertės darbų projekte, bei tai, jog tarp UAB „L.“ ir UAB „S.“ sudarytos sutartys projektui įgyvendinti – 2008 m. liepos 2 d. sudaryta prekių užsakymo sutartis Nr. 08-015/08-034, 251 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 18 d. rangos darbų sutartis Nr. 08-020A/08-038C, 368 160 Lt su PVM vertės, 2008 m. liepos 30 d. sutartis Nr. 08-028A/08-045B, 76 700 Lt su PVM vertės, žinodami, kad UAB „S.“ pati jokių darbų pagal minėtas sutartis neatliko, o laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 26 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarė sutartis dėl šių darbų atlikimo bei jiems atlikti reikalingų prekių tiekimo su UAB „Almeriva“, UAB „ASSA ABLOY Baltic“, UAB „Martas“, UAB „Morena“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „O2 grupė“, UAB „Osgita“, R. Bagočiūno PĮ „Raibė“, UAB „Ruukki Lietuva“, UAB „Toralis IPS“, UAB „Vauksa“, UAB „Vokiška keramika“ ir šioms įmonėms UAB „S.“ skolinga už atliktus darbus ir pirktas prekes iš viso 1 211 419 Lt, be to, žinodami, jog UAB „S.“ jokių kitų darbų, išskyrus projekto įgyvendinimą, nevykdo, todėl, nepagrįstai pervedus lėšas UAB „Li.“, negalės apmokėti UAB „Almeriva“, UAB „ASSA ABLOY Baltic“, UAB „Martas“, UAB „Morena“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „O2 grupė“, UAB „Osgita“, R. Bagočiūno PĮ „Raibė“, UAB „Ruukki Lietuva“, UAB „Toralis IPS“, UAB „Vauksa“ ir UAB „Vokiška keramika“ už atliktus darbus ir parduotas prekes, bendrininkams turint vieningą tyčią apimantį nusikalstamą sumanymą – UAB „S.“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – gautas kaip atsiskaitymą už parduotas paslaugas ir prekes lėšas nepagrįstai grąžinant UAB „L.“, o vėliau sudarant UAB „S.“ kreditoriams nenaudingus sandorius panaikinti galimybę UAB „S.“ kreditoriams išieškoti skolą iš UAB „Li.“ ir UAB „L.“, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2008 m. spalio 17 d., nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, R. A. nurodė R. R., E. G., pasitelkus nusikalstamų kėslų nežinančias D. B. ir G. R., UAB „S.“ sąskaitoje iš UAB „L.“ ir R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ kaip atsiskaitymą už projekto metu atliktus darbus ir parduotas prekes gautas lėšas nepagrįstai, be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų grąžinti į UAB „L.“ sąskaitą; tą nurodyti asmenys ir padarė – laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2008 m. spalio 14 d., tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, pasinaudojant išduotais kodų generatoriais, nepagrįstai, be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų, iš UAB „S.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1 781 314,88 Lt į UAB „Li.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o laikotarpiu 2008 m. gegužės 29 d. iki 2008 m. spalio 17 d. iš nurodytos UAB „Li.“ sąskaitos dalį šių lėšų – 1 665 098,33 Lt pervedė į UAB „L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). R. A., R. R. ir E. G., tęsdami nusikalstamą veiką ir veikdami bendrai, tiksliai nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, 2008 m. spalio 30 d. sudarė susitarimą dėl tarpusavio užskaitos Nr. 08-063D/08-034B tarp UAB „L.“, UAB „Li.“ ir UAB „S.“, 2008 m. spalio 31 d. sudarė susitarimą dėl tarpusavio užskaitos Nr. 08-034A tarp UAB „L.“, UAB „Li.“ ir UAB „S.“, 2008 m. lapkričio 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 08-036 tarp UAB „L.“ ir UAB „S.“ dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei, pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 6 dalies reikalavimus, 2009 m. sausio 21 d. sudarė paprastųjų vardinių akcijų pasirašymo sutartį Nr. 09-002/09-001 ir 2009 m. sausio 21 d. priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 09-003/09-002. Taip R. A., R. R. ir E. G., duodami nurodymus vieni kitiems ir sau pavaldiems darbuotojams, nepagrįstai, be finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų pervedę lėšas skirtas atsiskaityti su kreditoriais į UAB „Li.“ sąskaitą, neatsiskaitė su UAB „Almeriva“, UAB „ASSA ABLOY Baltic“, UAB „Martas“, UAB „Morena“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „O2 grupė“, UAB „Osgita“, R. Bagočiūno PĮ „Raibė“, UAB „Ruukki Lietuva“, UAB „Toralis IPS“, UAB „Vauksa“ ir UAB „Vokiška keramika“ už UAB „S.“ užsakymu atliktus statybos darbus bei parduotas prekes, dėl to šiems likusiems kreditoriams padarė turtinę  – 1 211 419 Lt žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001 pagaminimo ir panaudojimo) bei priimti naują nuosprendį – išteisinti jį dėl šios veikos padarymo ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Visų pirma, jis atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte buvo kaltinamas tik dėl žinomai netikro dokumento, t. y. 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001 panaudojimo, tačiau teismai pripažino jį kaltu dar ir dėl šio netikro dokumento pagaminimo, t. y. dėl veikos, kurios padarymu jis nebuvo kaltinimas, taigi peržengė kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo ribas, taip akivaizdžiai pažeisdami baudžiamojo proceso normas.

Antra, kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent jis panaudojo netikrą dokumentą, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 iki 21 d. (duomenys neskelbtini) notaro biurui, (duomenys neskelbtini), pateikė 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001, priešingai, kasatoriaus nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis šio rašto nepateikė.

Kasatorius pažymi, kad kaltinimas dėl žinomai netikro dokumento panaudojimo buvo grindžiamas liudytojo (duomenys neskelbtini) notaro biuro notaro M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2011 m. vasario 24 d. apklausa). Liudytojas parodė, kad negali atsakyti, kada tiksliai prieš dokumentų tvirtinimą buvo pateikti dokumentai, tačiau tai buvo 2009 m. sausio mėn., (duomenys neskelbtini) notaro biuro patalpose; kiek jis atsimena, 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001 pateikė UAB „L.“ atstovaujantis asmuo E. G., nes jis jam pateikdavo visus dokumentus. Tačiau teisme liudytojas nepatvirtino šių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Jis parodė, kad kasatorius (E. G.) tiesiogiai bendravo ne su juo, o su jo (notaro) padėjėja, kasatorių yra tik matęs notaro biure, be to, atsakydamas į kasatoriaus klausimą, nurodė, kad konkrečiai negali pasakyti, jog jis buvo atėjęs į biurą ir įteikė jam pasirašytinai raštą (T. 27, b. l. 166-168). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad liudytojas M. K. nežinojo ir negalėjo patvirtinti, kas konkrečiai, kada ir kokius dokumentus pristatė į notaro biurą, tarp jų – ir UAB „S.“ raštą Nr. 09-001.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas M. K. teisme paminėjo, jog raštas greičiausiai buvo pateiktas ne pasirašymo dieną, tačiau nei patvirtinti, nei paneigti to negalėjo. Kasatorius pažymi, kad notaro biure 2009 m. sausio 21 d. buvo pasirašyta Paprastųjų vardinių akcijų pasirašymo sutartis Nr. 09-002 ir Priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sutartis Nr. 09-003, abi jas pasirašė UAB „SRPT“ direktorius R. R. ir UAB „L.“ generalinis direktorius R. A. UAB „L.“ nauji įstatai taip pat buvo pasirašyti notaro biure 2009 m. sausio 21 d. Abejonių dėl nenuoseklių liudytojo M. K. parodymų kelia ir tas faktas, kad abi šios sutartys buvo pasirašytos tą pačią dieną kaip ir UAB „L.“ dokumentai dėl UAB „L.“ įstatinio kapitalo didinimo. UAB „L.“ nauji įstatai be pirmiau nurodytų dviejų sutarčių negalėjo būti pasirašyti. Taigi, kasatoriaus nuomone, abi šias sutartis ir 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001 notaras gavo tą pačią 2009 m. sausio 21 d., kai buvo pasirašomi UAB „L.“ dokumentai dėl įstatinio kapitalo didinimo. Iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad 2009 m. sausio 21 d. į (duomenys neskelbtini) notaro biurą iš nuteistųjų buvo atvykęs tik UAB „L.“ generalinis direktorius R. A.

Be to, kasatorius pažymi, kad (duomenys neskelbtini) notaro biurui (notaro padėjėjai) iš anksto pateikė tik UAB „L.“ dokumentus – 2009 m. sausio 7 d. UAB „L.“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 01/09, UAB „L.“ įstatų kopiją ir kt., nes būdamas šios bendrovės finansų direktorius juos rengė. Tuo tarpu UAB „S.“ jis nedirbo ir šios bendrovės raštų, sutarčių, tarp jų – ir 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001, nerengė ir niekam nepateikė. Su pareikštu kaltinimu kasatorius nesutiko ir jo pozicija viso proceso metu buvo nuosekli. Be to, kuomet buvo rengiamas sandoris dėl akcijų įsigijimo, kasatorius R. A. nurodymu rengė reikalingus UAB „L.“ dokumentus ir visų jų kopijos buvo rastos pareigūnų patikrintuose bei apžiūrėtuose kasatoriaus kompiuteriuose, tačiau 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001, kurio jis nerengė ir nepateikė, juose nebuvo. Taigi, atsižvelgiant į liudytojų, nuteistųjų parodymus, kitus duomenis, byloje nenustatyta jokių duomenų, kad kasatorius būtų pateikęs (duomenys neskelbtini) notaro biurui 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą Nr. 09-001, ir nėra faktinio pagrindo paneigti jo parodymų, kad raštą jis pirmą kartą pamatė ikiteisminio tyrimo metu pas FNTT tyrėjus.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento – 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001 pagaminimo ir panaudojimo), ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą šioje byloje, t. y. nepagrįstą BK 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimą kasatoriui, nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kartu paliko galioti nepakeistą kaltinimą, tačiau, kadangi dėl kitų veikų padarymo jis buvo išteisintas, kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turėjo būti pakoreguotas, atsižvelgiant į tas aplinkybes, kurias teismas pripažino neįrodytomis ar neteisingomis, tarp jų – dėl lėšų gražinimo į UAB „L.“ sąskaitą, nepagrįstą buhalteriniais dokumentais, suponuojantį priešingą veikimą kreditorių atžvilgiu (apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visos operacijos matomos buhalteriniuose dokumentuose ir toks lėšų pervedimas nelaikytinas grąžinimu; pagal dokumentus tai paskola, kurios nedraudžia įstatymai); dėl kasatoriaus parengimo netikro UAB „S.“ rašto (teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą parengė ir notarui pateikė E. G., o ne R. A.) ir kt. Kaltinimą padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką grindžiant paties teismo paneigtomis ir kitomis iš esmės prieštaringomis aplinkybėmis, buvo padarytas procesinis pažeidimas. Toks kaltinimas laikytinas ydingu ir prieštaringu ir vien dėl to nuteisimas pagal tokį kaltinimą yra neteisėtas.

Tačiau net ir nepaisant šio procesinio pažeidimo, kasatoriaus manymu, jo nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį liko neįrodytas, yra pagrįstas netinkamu įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), prielaidomis, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principų, kitų nuteistųjų, siekiančių išvengti baudžiamosios atsakomybės, prieštaringais ir paties teismo kritiškai įvertintais parodymais.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad su UAB „S.“ nebuvo susijęs jokias teisiniais santykiais (joje nedirbo, neužėmė jokių pareigų, neturėjo akcijų), todėl neturėjo jokios įtakos bendrovei, jos direktoriui ar kitiems asmenims, negalėjo priimti jokių sprendimų dėl jos veiklos. Tuo tarpu kiti nuteistieji E. G. buvo UAB „S.“ valdybos pirmininkas, bendrovės akcininkas, R. R. – bendrovės direktorius ir akcininkas, valdybos narys, taigi buvo susiję su šia bendrove – įgalioti veikti, priimti sprendimus jos vardu ir naudai, tarp jų – ir dėl 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001.

Kasatorius neneigia, kad kaip užsakovo UAB „L.“ atstovas domėjosi UAB „S.“ veikla (bendroves siejo rangos, subrangos, paskoliniai civiliniai teisiniai santykiai), bet tai tik patvirtina jo, kaip tuometinio UAB „L.“ generalinio direktoriaus, tinkamą požiūrį į savo vadovaujamos bendrovės valdymą ir pareigų atlikimą, tačiau savo veiksmais jokių UAB „S.“ sprendimų konkrečioje situacijoje priėmimui įtakos nedarė, juo labiau nerengė 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto Nr. 09-001. Priešingų objektyvių įrodymų byloje nėra.

Kiti šioje byloje nuteistieji neginčijamai nepatvirtino, kad būtent kasatorius parengė 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ raštą. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė, kad šį raštą tikriausiai jo prašė pasirašyti R. A. kartu su kitais dokumentais forminant akcijų pasirašymo sandorį. Taigi, net ir siekdamas išvengti atsakomybės, R. R. kategoriškai neparodė, kad raštą parengė būtent kasatorius. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis nuteistas už tai, jog parengė UAB „S.“ raštą ir nurodė R. R. jį pasirašyti, tačiau neginčijamų objektyvių įrodymų dėl šio kaltinimo nesurinkta, priešingai, byloje yra duomenų, kad dokumentą parengė E. G. Teismas teisingai atmetė E. G. parodymus, kuriais jis bandė įrodyti, kad neva ne jis, o kasatorius pateikė netikrą dokumentą notarui, kaip nepatikimus – nenuoseklius ir prieštaraujančius liudytojo notaro M. K. nurodytoms aplinkybėms, tačiau į tai teismas neatsižvelgė vertindamas kasatoriaus veiksmus, t. y. vienu atveju tuos pačius E. G. parodymus vertino kritiškai (spręsdamas E. G. kaltumo klausimą), kitu atveju – kaip patikimus (tinkamus kasatoriaus kaltei pagrįsti).

Kasatorius mano, kad klaidingą nuomonę apie jo dalyvavimą UAB „S.“ veikloje galėjo sudaryti apklaustų liudytojų, tiesiogiai susijusių statybų rangos, subrangos santykiais su UAB „L.“, parodymai, jog daugelis veiksmų buvo derinami su kasatoriumi. Tačiau, kasatoriaus nuomone, tai, kad su juo buvo derinami vieni ar kiti veiksmai, nesudarė objektyvaus ir pakankamo pagrindo teismui daryti išvadą, jog jis buvo faktinis bendrovės vadovas ir turėjo atitinkamą įtaką valdant bendrovę, galėjo kaip nors paveikti bendrovę valdančius asmenis, be kita ko, įpareigoti juos veikti neteisėtai. Kasatorius pažymi, kad R. R. buvo realus UAB „S.“ vadovas, turėjo jos akcijų, buvo bendrovės valdybos narys, taigi buvo suinteresuotas valdomos bendrovės veikla ir gerove bei turėjo tiesioginę įtaką joje. Be to, spręsdamas dėl kasatoriaus faktinio vadovavimo bendrovei, teismas rėmėsi nuteistųjų R. R. ir E. G. parodymais kaip pakankamai įtikinamais ir patikimais, tačiau kartu teismas šių nuteistųjų parodymus vertino kritiškai spręsdamas jų kaltės klausimus. Toks tų pačių parodymų skirtingas vertinimas skirtingų asmenų atžvilgiu negali būti laikomas tinkamu įrodymų vertinimu BPK 20 straipsnio prasme.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas apie faktinį kasatoriaus vadovavimą bendrovei, yra pernelyg abstraktūs ir nesusiję su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. neįrodo, kad kasatorius parengė, nurodė parengti ar kitaip darė įtaką klastojant konkretų dokumentą – 2009 m. sausio 19 d. raštą. Todėl liudytojų S. L., G. R., J. R., V. S. ir R. K. parodymų priskyrimas prie kasatoriaus kaltę patvirtinančių yra nepagrįstas.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, prieš priimdamas sprendimą UAB „S.“ įsigyti UAB „L.“ akcijas, R. R. atidžiai vertino UAB „L.“ turtinę padėtį, šios bendrovės 2009 m. sausio 16 d. pažyma Nr. 09-003A patvirtino, kad reali akcijų vertė iš esmės atitiko už jas sumokėtą kainą – 1 095 000 Lt, taigi R. R. tikrino sandorio aplinkybes, jo naudą bendrovei, o ne aklai pasirašė pateiktą jau parengtą raštą, kaip kad bandė įrodyti. Byloje iš esmės taip ir liko neatsakyta, kas paskatino R. R. ir (ar) E. G. klastoti dokumentą, tačiau kasatorius mano, jog tokių veiksmų R. R. galėjo imtis siekdamas greitesnio sandorio įforminimo (išvengiant pranešimo kreditoriams) ar atitinkamų aplinkybių nuo bendrovės kreditorių nuslėpimo. Tačiau su kasatoriaus interesais tai niekaip nesusiję, nes akcijų sandorio tvirtinimu buvo suinteresuota ne UAB „L.“, o UAB „S.“.

Tuo tarpu E. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad raštą parengė būtent jis, vėliau pakeitė savo parodymus, neigė net tai, kad jis pateikė dokumentus notarui. Tačiau būtent jis turėjo realių sąsajų su abejomis bendrovėmis, t. y. tiek su UAB „L.“ (ėjo finansų direktoriaus pareigas), tiek su UAB „S.“ (buvo valdybos pirmininkas, akcininkas), todėl galimai buvo suinteresuotas vienokių ar kitokių sprendimų priėmimu, be to, siekė susitarti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais dėl baudžiamosios atsakomybės išvengimo neva jam aktyviai bendradarbiaujant bei padedant atskleisti nusikalstamas veikas. Taigi šio nuteistojo parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, kuriais negalima grįsti nuosprendžio.

Nors tikslas ir motyvas nėra būtinieji BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, nagrinėjamu atveju jie padeda nustatyti, ar kasatorius turėjo tiesioginę tyčią suklastoti dokumentą. Liudytojas notaras M. K. patvirtino, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 36 straipsnį privaloma informuoti kreditorius, bet ne gauti jų sutikimą, todėl, pranešus kreditoriams ir net jiems prieštaraujant, notaras būtų patvirtinęs sandorį dėl akcijų perleidimo. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad netikro rašto surašymo būtinybės ir reikalingumo nebuvo, nes visus sandorio tvirtinimo veiksmus buvo galima atlikti ir nurodžius visus įmonės kreditorius bei juos informavus apie ketinimą sudaryti sandorį. Taigi byloje ne tik kad nėra įrodyta, jog kasatorius atliko kokius nors veiksmus rengiant bei pateikiant raštą notarui, bet net ir numanomo motyvo, kodėl kasatorius būtų bent norėjęs taip elgtis.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ne bet kokių duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą – jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių ar sukelti jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-263/2010, 2K-559/2011). Nagrinėjamu atveju surašytas realios bendrovės situacijos neatitinkantis raštas nesukėlė jokių padarinių, pranešimas kreditoriams apie bendrovės ketinimus investuoti į kitą juridinį asmenį yra tik formali procedūra, kurios padariniai – kreditorių pritarimas ar nepritarimas – neturi jokios įtakos sandorio patvirtinimui, todėl kasatoriui inkriminuota veika apskritai negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nors apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus atkreipė dėmesį, tačiau padarė nepagrįstas išvadas, kurias, be kita ko, grindė nutartimis civilinėse bylose apie sandorio negaliojimo (panaikinimo) pagrindus, taip netinkamai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sandorio tvirtinimui kelią užkirsti galėjo tik jokio rašto nebuvimas, tuo tarpu, ar buvo pateiktas dokumentas, neatitinkantis tikrovės ar atitinkantis realią situaciją apie kreditorių buvimą, tai jokios įtakos sandorio tvirtinimui neturėjo, nes abiem atvejais būtų patvirtintas. Taigi, nors teismas teisingai nurodė, kad kreditorių neinformavimas galėjo būti pripažintas pagrindu panaikinti sudarytą ir patvirtintą sandorį, tačiau tai civilinių teisinių santykių sritis, o ne aplinkybė, suponuojanti būtinumą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (paskutinė, kraštutinė) priemonė, neskirta civilinių teisinių santykių reguliavimui ar šioje srityje kilusių ginčų išsprendimo palengvinimui.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog E. G. 2009 m. sausio 19 d. raštą pasirašė būtent UAB „S.“ direktorius  R. R., o E. G. jį pristatė notarui, todėl kaltinimas kasatoriui kokių nors nurodymų davimu, nesant tam nei teisinių galimybių, nei tikslo, nei motyvo ir net jokio reikalingumo, be to, netikro dokumento parengimo inkriminavimas, nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų, yra nelogiškas ir nepagrįstas bylos duomenimis.

Kasaciniu skundu civilinių ieškovų UAB „Almeriva“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „Osgita“, UAB „Vauksa“ ir R. Bagočiūno IĮ „Raibė“ atstovė pagal įgaliojimą J. Masiulionienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendį dėl civilinių ieškinių tenkinimo be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias civilinių ieškinių išsprendimą, taip pat BK 207 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtis, kurių taikymas susijęs su civilinių ieškinių klausimo išsprendimu. Kasatorės nuomone, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, teisingai įvertino ir kvalifikavo kaltinamųjų veikas pirmosios instancijos teismas, šio teismo nuosprendis išsamus, motyvuotas ir atskleidžiantis objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamų veikų požymius. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės ir proceso teisės normas, rėmėsi tik dalimi pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurias vertino atskirai nuo jų visumos, nepasisakė, kodėl nesivadovavo objektyviomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir padarė neteisingas išvadas, kad UAB „L.“, R. A., R. R. ir E. G. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių.

Kasatorė nurodo, kad turi būti atlyginama tik realiai nusikalstamais veiksmais padaryta žala, todėl atitinkamai gali būti tenkinama tik ta civilinio ieškinio dalis, kuri pagrįsta BPK nustatyta tvarka įrodytais nusikalstamais nuteistojo veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas panaikino dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tačiau nepagrįstai paliko civilinius ieškinius nenagrinėtus, nes paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje (netikro 2009 m. sausio 19 d. UAB „S.“ rašto pagaminimas ir jo panaudojimas) ir 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, o žalos civiliniams ieškovams atsiradimas glaudžiai susijęs su šių veikų padarymu.

Taip pat kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria R. A., E. G. ir UAB „L.“ išteisinti dėl netikrų 2008 m. gegužės 30 d., 2008 m. rugpjūčio 28 d., 2008 m. spalio 20 d. mokėjimo prašymų pagaminimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) ir apgaule kreditinio įsipareigojimo gavimo (BK 207 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, susijusios su šių veikų padarymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, skirtingai nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pateiktos neteisingai ir pakeičiant faktinius duomenis, teismo išvados aiškiai prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai.

Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad lėšos, kuriomis buvo grindžiami mokėjimo prašymai, nurodant UAB „L.“ patirtas išlaidas projekto įgyvendinimo metu, buvo grąžintos į įmonės sąskaitą, o tai reiškia, jog realiai UAB „L.“ šių išlaidų nepatyrė, tačiau padarė neteisingas išvadas, kad byloje nepakanka įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad į mokėjimo prašymus tyčia buvo įtraukta tikrovės neatitinkanti informacija, taip siekiant teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, taip pat kad nėra duomenų, galinčių paneigti nuteistojo R. A. versiją, jog mokėjimo prašymų rengimo metu jis nežinojo, kad juose nurodomos UAB „L.“ patirtos išlaidos nėra tinkamos kompensuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, R. A. nežinojimą, kuris sietinas su poįstatyminio akto vykdymu paramai gauti, vertino kaip pagrindą netraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir taip šiukščiai pažeidė Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą, jog įstatymo nežinimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, R. A., kaip UAB „L.“ vadovas, kuris tvirtino juridinio asmens apskaitos dokumentus, turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą kontroliuoti jo vadovaujamo juridinio asmens finansines operacijas, veikti sąžiningai ir laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis).

Tai, kad į mokėjimo prašymus buvo įtraukta tikrovės neatitinkanti informacija, patvirtina vien faktas, jog mokėjimo prašymai buvo rengiami ne kartą, t. y. veika buvo nevienkartinė. Iš viso buvo pagaminti trys netikri mokėjimo prašymai. Be to, nusikalstamų veikų tęstinumo požymis būdingas visoms E. G., R. A. ir R. R. veikoms. Veikų tęstinumas matyti ir finansinėse operacijose: dauguma 2007 m. rugsėjo 17 d.–2008 m. spalio 14 d. laikotarpiu tarp UAB „S.“, UAB „Li.“ ir UAB „L.“ atliktų finansinių operacijų yra neaiškios, nėra jų atlikimą pateisinančių dokumentų.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad dalis pinigų buvo tiesiog paskolinta UAB „L.“. Kasatorė pažymi, kad paskolos teisiniai santykiai įtvirtinami sutartimi (CK 6.870 straipsnis). Nesant tokių sutarčių, akivaizdu, kad paskolos teisinių santykių tarp UAB „L.“ ir R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ nebuvo. Specialisto išvada taip pat nustatyta, kad pagal pirminius ir suvestinius buhalterinės apskaitos duomenis, paskolų teikimas nenustatytas, mokėjimų pavedimai iš UAB „L.“, UAB „Li.“ ir R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ atlikti be sutarčių. Taigi bylos duomenimis nenustatytas pavedimus pagrindžiančių dokumentų egzistavimas, o tai paneigia teisinių santykių buvimą ir nėra pagrindo teigti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos santykiai ir jų pagrindu atlikti pavedimai. Šios aplinkybės patvirtina, kad piniginės operacijos vyko be teisinio pagrindo. Be to, atsiradęs tariamas įsiskolinimas UAB „S.“ ar UAB „Li.“ iki šiol liko negrąžintas. Svarbu ir tai, kad dėl tarp UAB „S.“, UAB „Li.“, UAB „L.“, R. Miliauskienės įmonės „Kaibutis“ atliktų fiktyvių pervedimų, netikrų mokėjimo pranešimų pagaminimo susiklostė situacija, kad civiliniai ieškovai, turintys teisę atgauti jiems mokėtinas sumas, kurios realiai buvo gautos iš LVPA, negavo nieko, o UAB „L.“ gavo civilinių ieškovų lėšomis sukurtą turtą, LVPA paramą ir nieko niekam nesumokėjo, taigi iš anksto grupės asmenų suplanuotos tyčinės veikos buvo nukreiptos į dvejopos naudos gavimą – turto svetimomis lėšomis susikūrimą bei paramos gavimą, kuri nebuvo panaudota atsiskaityti su kreditoriais.

Dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu bylose sprendžiant, ar dokumentų klastojimo veika realiai egzistavo, atsižvelgiama ir į tai, ar šia nusikalstama veika buvo padaryta reali žala kieno nors interesams. Byloje įrodymų visuma rodo, kad žala buvo padaryta civilinių ieškovų interesams, nes jie atsiskaitymo už atliktus darbus negavo nei iki apgaulingų mokėjimo pranešimų parengimo, nei po to, kai pagal juos buvo gauta LVPA teikiama parama projektui vykdyti.

Tai, kad R. A. sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia pagamino tris netikrus mokėjimo prašymus, patvirtina aplinkybė, jog pagal 2006 m. gruodžio 29 d. tarp Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, LVRA ir UAB „L.“ pasirašytos pagalbos teikimo sutarties 3.1 punktą galėjo būti kompensuotos tik projekto vykdytojo patirtos išvados, o mokėjimo prašymuose buvo nurodytos išlaidos, kurių objektyviai UAB „L.“ nepatyrė, t. y. juridinio asmens naudai veikę R. A. ir E. G. parengė ir pateikė dokumentus su tikrovės neatitinkančia informacija, kurioje buvo nurodyta, jog išlaidos buvo patirtos, ir taip neteisėtai įgijo paramos lėšas. Be to, nuteistasis E. G. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino pagaminęs tris netikrus mokėjimo pranešimus, į juos R. A. pavedimu įtraukęs realiai nepatirtas išlaidų sumas.

Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad šalims apie projekto vykdymo metu kilusius sunkumus buvo žinoma, neatitinka LVPA atstovų parodymų ir byloje surinktos medžiagos. Teismas neteisingai vadovavosi 2009 m. birželio 9 d. LVPA vykusio susitikimo, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Ūkio ministerijos, LVPA, UAB „L.“ ir „Naujosios marketingo sistemos“ atstovai, protokolo turiniu (T. 24, b. l. 124,125). Iš šio dokumento galima spręsti tik apie tai, kad UAB „L.“ atstovai aiškino, jog pasikeitus rinkos sąlygoms, statybos rangos kainoms didėjant sunku įgyvendinti projektą dėl lėšų stygiaus, o teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog LVPA ir Ūkio ministerijai buvo žinoma apie UAB „L.“ realius sunkumus ir santykius su UAB „Li.“ bei R. Miliauskienės įmone „Kabutis“, UAB „S.“. Taip pat teismas, vertindamas ūkio ministro D. Kreivio įsakymą, kuriuo UAB „L.“ už teisės aktų pažeidimus buvo įpareigota gražinti gautą paramą, padarė nepagrįstą išvadą, kad Ūkio ministerija, kaip asignavimų valdytoja, neturėjo jokių pretenzijų UAB „L.“ dėl išlaidų tinkamumo. Vien Ūkio ministerijos įpareigojimas, nurodant UAB „L.“ grąžinti gautą paramą, aiškiai sietinas su netinkamu arba neteisingu paramos panaudojimu.

E. G. patvirtino, kad piniginių lėšų judėjimo ratu (skolinimosi pagrindu) buvo siekiama parodyti, jog sąskaitos apmokėtos ir pateikti mokėjimo prašymus LVPA. Teismas suabejojo nuteistojo E. G. parodymų įrodomąja reikšme, nors jis ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė aiškius parodymus dėl dokumentų klastojimo. Priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadoms, neįmanoma pinigų pervedimus padaryti netyčia taip, kad jie sugrįžtų į tą pačią sąskaitą. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas rado daugiau pateisinimų kaltinamųjų veikoms, nei apeliaciniuose skunduose buvo nurodę jų gynėjai. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinių skundų ribų ir taip pažeidė teismo nešališkumo principą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5 dalis).

Taigi nepaneigęs specialisto išvadų, nuteistojo E. G. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu surinktų kitų įrodymų, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl nusikalstamų veikų nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino bylos aplinkybes, nes neatsižvelgė į nuteistųjų elgesį iki veikos padarymo, nusikalstamų veikų tikslus ir sukeltas pasekmes – padarytą žalą. Apibendrindama kasatorė nurodo, kad R. A., E. G., R. R. rengėsi neteisėtai gauti LVPA mokėtiną paramą ir tam tikslui įkūrė UAB „S.“, kurią panaudojo kaip tarpinę įmonę, siekiant išvengi tiesioginių atsiskaitymų su statybos rangovais. Tiek UAB „S.“, tiek UAB „L.“ valdė tie patys asmenys. UAB „S.“ niekada nebuvo atestuota ir neturėjo teisės vykdyti rangos darbų, neturėjo nei statybinės technikos, nei įrangos, nei darbuotojų, kurie galėtų vykdyti statybos darbus. Sprendimus dėl bendrovių valdymo visi nuteistieji priiminėjo bendrai, UAB „S.“ direktorius R. R. be R. A. sutikimo ir nurodymo nepervesdavo pinigų įmonėms rangovėms, nepriimdavo atliktų darbų ir nesirašė jokių dokumentų (liudytojų S. L., R. B. parodymai). Tai reiškia, kad R. A. kontroliavo statybą organizavusių įmonių veiklą ir pinigų srautus, tam pasitelkdamas statytinius asmenis – R. R. ir E. G. Atlikus nepagrįstus pervedimus, jų pagrindu buvo parengti realybės neatitinkantys mokėjimo pranešimai ir taip įgyti pinigai, o su rangovais nebuvo atsiskaityta. Tokios išvados darytinos ir iš liudytojų D. B., G. R. parodymų, nuteistojo E. G. parodymų. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktą nuomonę, kad R. A., E. G. ir R. R. ir UAB „L.“ veikose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat kasatorė teigia, kad BK 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytus veikus atliko ir kaltas dėl jų juridinis asmuo UAB „L.“. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Juridinis asmuo, turėdamas teisnumą ir veiksnumą, teisinių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.). Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu 1) fizinis asmuo padarė nusikalstamą veiką; 2) fizinis asmuo nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens naudai ar interesams, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu; 3) jeigu toks fizinis asmuo eina tam tikras vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti įmonės vardu sprendimus, kontroliuoti juridinio asmens veiklą (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, kasacinės nutartys Nr. 2K-582/2010, 2K-269/2010).

Šioje byloje nuteistų fizinių asmenų padarytos veikos gali būti vertinamos ir kaip juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos. R. A., siekdamas naudos ir turėdamas vieningą sumanymą pasisavinti civilinių ieškovų lėšomis sukurtą turtą, padarė kelias nusikalstamas veikas (kartu su bendrininkais klastojo mokėjimo pranešimus, atliko fiktyvias finansines operacijas ir taip neteisėtai gavo pinigines iš LVPA). Dėl šių nusikalstamų veikų objektyviai atitinkamą naudą gavo ir jo vadovaujamas juridinis asmuo UAB „L.“. Be to, sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Tai, kad juridinio asmens UAB „L.“ vardu ir tikslais 2007–2008 metais buvo atliekamos fiktyvios finansinės operacijos su UAB „S.“, UAB „Li.“, R. Miliauskienės įmone „Kaibutis“, įmonės vardu buvo parengti tikrovės neatitinkantys mokėjimų pranešimai, todėl LVPA, priėmusi tokius dokumentus, pervedė į UAB „L.“ sąskaitą finansinę paramą, rodo, kad UAB „L.“ veiklos strategija, atliktos vidaus procedūros sudarė prielaidas juridiniam asmeniui veikti nusikalstamai. Pirmosios instancijos teismas nuteisęs juridinį asmenį UAB „L.“, teisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir tinkamai taikė BK normas.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė veikos pagal BK 208 straipsnį padarymo fakto ir nepagrindė jo baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, t. y. kad liko neįrodyta ir neaišku, kada, kokiais veiksmais (kokiu civiliniu teisiniu sandoriu) ir kurių kreditorių naudai, kokie jų reikalavimai buvo patenkinti ar užtikrinti. Tokį apeliacinės instancijos teismo nepagrįstą vertinimą paneigia pirmosios instancijos teismo nustatomojoje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio visiškai aišku, kada, kokiais veiksmais ir kurių kreditorių reikalavimai buvo užtikrinti. Nuosprendyje nuosekliai išdėstyta ir aptarta skolininko nesąžiningumo esmė, sudaryto nuostolingo ir apsimestinio sandorio vertė. Pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina faktiniai bylos duomenys. Įsigydama UAB „L.“ akcijas, UAB „S.“ buvo nemoki bendrovė, turinti pradelstų įsipareigojimų bendrovės kreditoriams 1 120 831 Lt sumai, kai bendrovės įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt. UAB „S.“ įsigijo iš UAB „L.“ akcijų už tris kartus didesnę vertę nei nominali ir rinkos kaina, įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus bei anuliavo UAB „L.“ 1 095 000 Lt skolą, nors šią sumą galėjo skirti atsiskaitymui su UAB „S.“ kreditoriais. UAB „S.“ įsigijus UAB „L.“ akcijų, UAB „L.“ tapo nebeskolinga UAB „SRPT“ 1 095 000 Lt, tuo tarpu visi UAB „S.“ kreditoriai neteko galimybės atgauti pinigus, t. y. patyrė žalą, kuri šiuo atveju pasireiškė kaip negautos pajamos. Esant pradelstiems UAB „S.“ įsipareigojimams ir UAB „L.“ sunkiai finansinei padėčiai, tai suvokdami nuteistieji tyčia išleido akcijų emisiją ir akcijas perleido UAB „S.“, šiuos veiksmus, be kita ko, nuslėpdami nuo bendrovių kreditorių. 2009 m. kovo 30 d. UAB „S.“ buvo iškelta bankroto byla. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, vien tai, kad UAB „S.“ piniginis reikalavimas UAB „L.“ buvo padengtas ne piniginėmis lėšomis, o UAB „L.“ akcijomis, iš esmės neprotingai padidinant įgyjamų akcijų pardavimo kainą UAB „S.“, kuri buvo valdoma tų pačių asmenų, kaip ir UAB „L.“, aiškiai rodo nesąžiningą šalių susitarimą. Tokia išvada darytina ir dėl to, kad joks kitas asmuo (įskaitant UAB „L.“ akcininkus) nepageidavo tokia didele kaina įsigyti UAB „L.“ akcijų. Be to, juridinis asmuo UAB „L.“, kurio akcijos buvo parduotos už neprotingai didelę kainą, vos už kelių mėnesių buvo restruktūrizuotas dėl finansinių sunkumų. Visa tai rodo sąmoningus UAB „L.“ vadovų veiksmus, siekiant panaikinti susidariusį įsiskolinimą UAB „S.“. Iš esamos bylos įrodymų ir aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad R. R., būdamas UAB „S.“ vadovu, kontroliuojant R. A. ir bendrininkaujant E. G., parengė UAB „L.“ akcijų pardavimo dokumentus vienam subjektui UAB „S.“ už kainą, tris kartus didesnę nei akcijų nominali vertė, ir suvokdami, kad dėl tokio akcijų pirkimo UAB „S.“ gresia bankrotas, suprasdami, kad nesąžiningai tarpusavio įskaitymo būdu patenkina UAB „L.“ finansinį reikalavimą, numatė ir suprato, kad likusieji kreditoriai patirs dėl to žalą, bei to siekė. Vienintelė byla, kuri yra nagrinėjama teisme UAB „S.“ bankroto administratoriaus iniciatyva, yra dėl UAB „S.“ vadovų atsakomybės už sudarytus sandorius, kurie turėjo reikšmės įmonės nemokumui atsirasti. Šioje byloje UAB „L.“ nėra atsakovas, jos procesinė padėtis – tretysis asmuo. Taigi bendrovė, kuri gavo maksimalią naudą iš R. R., E. G. ir R. A., kaip UAB „S.“ bei UAB „L.“ vadovų, susitarimais valdant civilinių ieškovų lėšomis ir rizika pagerintą turtą, faktiškai liko neskolinga, t. y. UAB „L.“ naudai buvo išvengta prievolių, jas perkeliant nemokiai įmonei. Kasatorė mano, kad skolininko nesąžiningumas netaikytinas vien UAB „S.“, bet sistemiškai ir UAB „L.“, ir UAB „S.“ vadovams, kurie turėdami pareigą sumokėti savo kreditoriams, įvykdė tarpusavio sandorį, panaikinusį galimybę UAB „S.“ kreditoriams patenkinti savo reikalavimus.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasatorė daro išvadą, kad šalys sudarė apsimestinį sandorį, siekdamos panaikinti UAB „L.“ finansinį įsipareigojimą UAB „S.“, kuris, nesudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, neįskaičius tarpusavio skolinių įsipareigojimų, nebūtų panaikintas, UAB „L.“ turėtų vykdyti prievoles UAB „S.“, o UAB „SRPT“ – savo kreditoriams. Laikytina, kad šiais veiksmais buvo įgyvendinta nusikalstama veika, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta kaip skolininko nesąžiningumas (BK 208 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė reiškiasi turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimu, išvaistymu, perleidimu tretiesiems asmenims arba pardavimu nepateisinamai pigiai; baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš minėtų veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gręsiant bankrotui, ir dėl to padaroma turtinė žala kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213/2006). Nuteistieji atliko būtent tokius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados išteisinant R. A., E. G. ir R. R. nepagrįstos. Nuteistųjų kaltę padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtintų duomenų visuma. Byloje esantys faktiniai duomenys tarpusavyje susiję, vieni kitus papildo ir parodo, kad kaltinamieji savo veiksmais nuosekliai siekė nusikalstamo rezultato – panaikinti UAB „L.“ skolą UAB „S.“, o šiai bankrutavus, išvengti bet kokių  atsiskaitymų su bendrovės bendrovėmis, kurios savo rizika pagerino UAB „L.“ turtą, ir šį tikslą įgyvendino. Civilinis atsakovas UAB „L.“ iki šios dienos disponuoja turtu, sukurtu svetimomis lėšomis, ir iš disponavimo gauna materialinę naudą – pajamas.

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino civilinių santykių, susidariusių tarp UAB „S.“ ir UAB „L.“ chronologijos, prievolinių teisių atsiradimo momento ir aplinkybės, kad susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tarp UAB „S.“ ir UAB „L.“ buvo ne siekiant sudarytose sutartyse nurodyto rezultato, bet tam, kad būtų galima paslėpti tikruosius ir neteisėtus šių bendrovių vadovų tikslus. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, jie aiškinami ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad R. A., E. G., R. R. veikos sudaro idealią sutaptį, t. y. atitinka teisinę situaciją, kai kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą – gauti finansavimą, tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsni), kartu aplaidžiai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 223 straipsnis) ir sudarydamas nesąžiningus sandorius tarp kontroliuojamų juridinių vienetų, esant nemokumui, taip užkertant kelią kreditoriams atgauti lėšas (BK 208 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011).

Civilinių ieškovų UAB „Almeriva“, UAB „Osgita“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „Vauksa“, R. Bagočiūno IĮ „Raibė“ atstovės, nuteistųjų R. A. ir E. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl civilinių ieškovų atstovės kasacinio skundo

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistiesiems ir išteisintam juridiniam asmeniui UAB „L.“ buvo pareikšti kaltinimai dėl keleto nusikalstamų veikų padarymo, iš kurių tik vienas kaltinimas susijęs su žalos civiliniams ieškovams padarymu. R. A., R. R. ir E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 209 straipsnį buvo kaltinami įvairioms įmonėms, tarp kurių yra ir kasacinį skundą pateikę civiliniai ieškovai, padarę 1 211 419 Lt turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas šią nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 208 straipsnio 1 dalį ir priteisė žalos atlyginimą solidariai ne tik iš nuteistųjų fizinių asmenų R. A., R. R. ir E. G., bet ir iš nuteisto už kitą nusikalstamą veiką juridinio asmens UAB „L.“, kuriam žalos padarymas civiliniams ieškovams nebuvo inkriminuotas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai motyvavo, kad tarp pirmosios instancijos teismo nustatytos juridinio asmens UAB „L.“ nusikalstamos veikos ir civiliniams ieškovams padarytos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio ir juridiniam asmeniui pareikštą ieškinį atmetė.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. A., E. G. ir juridinio asmens UAB „L.“ nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl netikrų dokumentų – mokėjimo prašymų pagaminimo, dėl R. A., E. G., R. R. ir juridinio asmens UAB „L.“ nuteisimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, dėl R. A., E. G. ir R. R. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių. R. A., E. G. ir R. R. pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Toks sprendimas dėl civilinio ieškinio atitinka BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus ir neužkerta kelio civiliniams ieškovams pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, kad žala civiliniams ieškovams padaryta tuo, jog nuteistojo R. R. vadovaujama UAB „S.“ nevisiškai atsiskaitė su įmonėmis už atliktus darbus ir parduotas prekes. UAB „S.“ iškelta bankroto byla, kurioje yra patvirtinti kreditorių, tarp jų ir civilinių ieškovų nagrinėjamoje byloje, reikalavimai, kurių patenkinimo klausimas sprendžiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje UAB „S.“ nebuvo įtraukta civiliniu atsakovu ir BPK 114 straipsnio nuostata dėl civilinio ieškinio perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo taikoma.

              Pagal BPK 367 straipsnio 1 dalį apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį suteikiama procesinė galimybė ir civiliniam ieškovui bei jo atstovui, tačiau, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 2 dalimi, civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio. Nors civilinių ieškovų atstovės kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ginčijamas tiek, kiek jis siejasi su civilinių ieškinių išsprendimu, skundas argumentuojamas BPK 20 straipsnio reikalavimų (nenurodant kokių) pažeidimu panaikinant  pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priimant išteisinamąjį nuosprendį ne tik dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, iš kurio kildinama civiliniams ieškovams padaryta žala, bet ir dėl kitų kaltinimų, kurie su jiems padaryta žala nesusiję. Netinkamas BK 208 straipsnio 1 dalies taikymas, t. y., kasatorės nuomone, nepagrįstas R. A., E. G. ir R. R. išteisinimas, nulėmęs jos atstovaujamų įmonių pareikštų civilinių ieškinių palikimą nenagrinėtų, argumentuojamas kitokiu įrodymų vertinimu dėl šio straipsnio inkriminavimo. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu, taigi nenagrinėja su įrodymų vertinimu susijusių  klausimų.

              Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė būtinojo BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio, t y. vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimo ar užtikrinimo. Teismas nustatė, kad civiliniai sandoriai ir jų pagrindu atliktos finansinės operacijos tarp UAB „S.“, UAB „L.“ ir UAB „Li.“ nebuvo UAB „S.“ skolinių įsipareigojimų šioms bendrovėms vykdymas ir kreditorių reikalavimų patenkinimas, todėl pagrįstai konstatavo nuteistuosius nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra įstatyminio pagrindo panaikinti šio teismo nuosprendį.

Dėl nuteistųjų R. A. ir E. G. kasacinių skundų

Iš nuteistųjų R. A. ir E. G. kasacinių skundų turinio matyti, kad dalis juose išdėstytų argumentų yra susiję su jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, įrodytumu, t. y. kasatoriai, pateikdami savo nuomonę dėl byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo, teigia, kad jie neatliko tų veiksmų, už kuriuos yra nuteisti – nepagamino netikro dokumento – UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašto Nr. 09-001 ir jo nepanaudojo, pateikdami (duomenys neskelbtini) notaro biurui. Su šiais kasacinių skundų teiginiais ir juos pagrindžiančiais argumentas nėra teisinio pagrindo sutikti.

Visų pirma pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, taigi nuosprendžio ir nutarties pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į BPK 369 straipsnyje, 376 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, kasacinės instancijos teismas tikrina, ar, rinkdami, tirdami ir vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, nuteisiant R. A. ir E. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti – prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamų teismų sprendimų turiniui. Priešingai kasacinių skundų argumentams, teismų pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos – netikro dokumento pagaminimo ir jo panaudojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) – faktinės aplinkybės nustatytos tinkamai įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, bei nurodžius, kodėl vienais iš įrodymų grįstinos išvados, o kiti atmestini. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą įrodymų vertinimo aspektu patikrinęs apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo klaidų šiuo požiūriu nenustatė ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų. Ginčydami įrodymų vertinimą ir neigdami faktines bylos aplinkybes, kasatoriai savo poziciją grindžia selektyviu, o ne įrodymų visumos vertinimu, kaip reikalaujama pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad nuteistųjų R. A. ir E. G. kaltumą padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką teismai grindė liudytojų M. K., D. B., L. V., kitų liudytojų, iš dalies nuteistųjų R. A., E. G., R. R. parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos dokumentais. Šių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina tarp nuteistųjų R. A., R. R. ir E. G. egzistavusius ryšius, teisinę ir faktinę įtaką vienas kitam ir jų valdomoms bendrovėms, keitimąsi informacija, veiksmų suderinimą rengiant UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. raštą Nr. 09-001 ir pateikiant jį notarui. Priešingai nei nurodoma nuteistojo E. G. kasaciniame skunde, jo parodymai viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs; tai, kad jis nedirbo UAB „S.“, jo kompiuteriuose nerasta duomenų, susijusių UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašto Nr. 09-001 parengimu, nepaneigia kitų byloje teismų nustatytų aplinkybių, sudariusį faktinį jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrindą. Ta pati išvada darytina ir dėl nuteistojo R. A. kasaciniame skunde nurodytų pavienių bylos įrodymų šaltinių vertinimo ir jų pagrindu nustatytinų aplinkybių.

Skirtingai nei teigiama nuteistojo E. G. kasaciniame skunde, jis nėra nuteistas už veiką, kurios padarymu nebuvo kaltinamas. Kaltinamajame akte E. G. buvo kaltinamas, kad veikdamas organizuota grupe panaudojo kitų bendrininkų (organizuotos grupės narių) pagamintą netikrą dokumentą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu organizuotos grupės požymis pašalintas, pripažinus, kad bendrininkų veiksmai atitinka lengvesnę bendrininkavimo formą – bendrininkų grupės požymius. Pažymėtina, kad tiek asmenys, veikiantys organizuota grupe, tiek bendrininkų grupe padarant nusikalstamą veiką, atsako už bendrai padarytą veiką, kurią apėmė jų tyčia. Taigi, nors E. G. buvo kaltinamas tik dėl netikro dokumento panaudojimo (dalies BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų (veikos) požymių realizavimo) veikiant organizuota grupe, jis teisingai nuteistas ir atsako su kitais bendrininkais už bendrai padarytą nusikalstamą veiką, t. y. netikro dokumento pagaminimą bei jo panaudojimą, nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu viena bendrininkavimo forma buvo pakeista kita.

Teisėjų kolegija nepritaria ir nuteistojo R. A. kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinus jį dėl kitų nusikaltimų padarymo ir palikus nuteisimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau nepakoregavus kaltinimo atsižvelgiant į tas aplinkybes, kurias teismas pripažino neįrodytomis, kaltinimas tapo prieštaringas. Visų pirma pažymėtina, kad iš nuteistojo kasacinio skundo turinio ir jame dėstomų argumentų galima spręsti, jog kasatoriui suprantamas ir aiškus yra kaltinimo, pagal kurį jis nuteistas, faktinis ir teisinis pagrindas, t. y. jam inkriminuotos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos apimtis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepakeitė pirmosios instancijos nuosprendžio dalies dėl R. A. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes pripažino šią teismo nuosprendžio dalį teisėta bei pagrįsta, todėl pagal BPK nuostatas neturėjo pareigos suformuoti naujo kaltinimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos tos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos ir nuteistųjų padarytos veikos aplinkybės, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas (nurodyta, už ką pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas R. A. ir kiti asmenys), tuo tarpu atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus apeliacinės instancijos teismas glaustai nurodė nuteistųjų padarytos veikos, atitinkančios BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad dalis kaltinime nurodytų aplinkybių nepasitvirtino.

Taip pat kasatorius R. A. nepagrįstai teigia, kad teismų pripažinta įrodyta nusikalstama veika apskritai negali užtraukti jam baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. raštas Nr. 09-001, kuriame nurodyta atitinkama informacija, buvo formalus ir nepriklausomai nuo jame nurodytų aplinkybių teisingumo (turėjo UAB „S.“ kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaičiusi per nustatytą terminą, ar ne) neturėjo jokios įtakos sudaromam sandoriui dėl paprastųjų vardinių UAB „L.“ akcijų perleidimo UAB „S.“ bei tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą arba žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali (neapima padarinių atsiradimo), o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė. Taigi ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jeigu dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011).

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d.) 34 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valdyba, prieš priimdama sprendimą investuoti lėšas ar kitą turtą į kitą juridinį asmenį, turi apie tai pranešti kreditoriams, su kuriais bendrovė yra neatsiskaičiusi per nustatytą terminą, jeigu bendra įsiskolinimo suma šiems kreditoriams yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.

Remiantis byloje pateikta specialisto išvada ir kitais duomenimis, nustatyta, kad UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašto Nr. 09-001 parengimo, jo pateikimo notarui ir paprastųjų vardinių akcijų pasirašymo sutarties Nr. 09-002/09-001 sudarymo metu UAB „S.“ turėjo pradelstų kreditorinių įsiskolinimų, viršijančių įstatymo numatytą dydį, todėl apie ketinimą investuoti bendroves lėšas turėjo būti pranešta bendrovės kreditoriams, su kuriais neatsiskaityta. Taigi byloje neginčytinai nustatyta ir to neneigia kasatoriai, kad UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašte Nr. 09-001 „Dėl kreditorių informavimo“ buvo nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad „UAB „S.“ neturi kreditorių, su kuriais būtų neatsiskaičiusi per nustatytą terminą, todėl prieš priimant sprendimą investuoti lėšas pranešti apie tai kreditoriams nereikia“. Šis dokumentas su jame nurodyta tikrovės neatitinkančia informacija buvo patvirtintas UAB „S.“ antspaudu bei R. R. parašu ir pateiktas (duomenys neskelbtini) notaro biurui. Taigi UAB „S.“ 2009 m. sausio 19 d. rašte Nr. 09-001 bendrininkai sąmoningai nurodė aiškiai melagingus duomenis dėl UAB „SRPT“ kreditorių, juos panaudojo sudarydami jiems nenaudingus sandorius, taip teisinėje apyvartoje įtvirtindami apgaulę, suklaidindami notarą, pažeisdami kreditorių teisėtus interesus bei bendrą pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (CK 6.4, 6.158 straipsniai), todėl padarė pavojingą ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Vien tai, kad notarui tvirtinant sandorį dėl akcijų perleidimo, kreditorių, kuriems tinkamai pranešta apie ketinimą sudaryti sandorį, nuomonė esminės reikšmės neturėjo, nepaneigia Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pareigos informuoti bendrovės kreditorius dėl daromų investicijų ir jų teisėtų interesų užtikrinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų R. A. ir E. G. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, tenkinti kasacinių skundų nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. A., E. G. ir civilinių ieškovų UAB „Almeriva“, UAB „Naudinga statyba“, UAB „Osgita“, UAB „Vauksa“, R. Bagočiūno IĮ „Raibė“ atstovės pagal įgaliojimą Jūratės Masiulionienės kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                                                                  Gintaras Goda

                                                                                                                               Vytautas Masiokas

                                                                                                                               Vladislovas Ranonis