Administracinė byla Nr. eA-1561-520/2024

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis D. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34590 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nusprendęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 14 p.). Atsakovas rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) išvada Nr. 18-11488 (toliau – ir VSD išvada). Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Sprendime perrašyta VSD išvada, atsakovui neatlikus savarankiško individualaus vertinimo bei nesudarius pareiškėjui galimybės būti išklausytam.

2.2.                      Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nusprendė dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir nukrypo nuo aktualios teismų praktikos. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui padaryta vien dėl pareiškėjo darbo 2017–2021 metais įmonėje „Sberbank Technologiji“ (toliau – ir Įmonė) fakto, o pareiškėjas informaciją dėl darbo Įmonėje atsakovui pateikė atsakydamas į klausimyno, kurį turėjo užpildyti dėl leidimo laikinai gyventi, klausimą, susijusį su pareiškėjo darbovietėmis. Dėl šio klausimo pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo aiškinamasi apie jo darbo pobūdį, atliekamas funkcijas, ryšius bei kitas reikšmingas aplinkybes, VSD išvadoje vadovavosi pareiškėjo pateiktu atsakymu bei bendro pobūdžio kilmės valstybės informacija. Atsakovas šiuo aspektu neatliko savarankiško vertinimo, nenustatė, kad pareiškėjas būtų skleidęs valstybės saugumo interesams priešišką informaciją, pateisinančią vykdomus karo nusikaltimus, Sprendime surinkta informacija taip pat nepagrindžia pareiškėjo politinių pažiūrų ar palaikymo kilmės valstybės vykdomai agresyviai politikai, o atsakovas neatsižvelgė į kitus klausimyno atsakymus, patvirtinančius pareiškėjo neigiamas pažiūras į kilmės valstybės karinius veiksmus Ukrainoje bei Krymo priklausomybę Ukrainai. Sprendime nenustatyta, jog pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis iš Įmonės ar kilmės valstybės žvalgybos tarnybomis.

2.3.                      Priimant Sprendimą buvo pažeistos teisės aktuose nustatytos procedūros taisyklės. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija), (toliau – ir Aprašas) klausimyno pildymas siejamas su užsieniečio prašymu išduoti, pakeisti ar naujai įforminti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasiūlė pareiškėjui užpildyti klausimyną Apraše nenumatytu atveju, nes pareiškėjas leidimą buvo gavęs 2022 ir 2023 metais, nesikreipė į atsakovą dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo.

2.4.                      Sprendime neįvertintos reikšmingos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės. Pareiškėjas kartu su sutuoktine ir nepilnamečiu sūnumi gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje jau antrus metus, jo nepilnametis sūnus nuo (duomenys neskelbtini) lanko mokyklą Vilniuje. Pareiškėjas nėra padaręs teisės pažeidimų ir siekia integruotis į Lietuvos visuomenę, jo darbdavys bei klientai, su kuriais jis bendradarbiauja, apie jį atsiliepia teigiamai, jis kelia savo kvalifikaciją įvairiuose informacinių technologijų mokymuose ir kursuose, nepalaiko karo, dalyvauja mitinguose ir protestuose, viešai tai skelbia savo socialiniuose tinkluose. Pareiškėjas kartu su sutuoktine savanoriauja organizacijoje bei aukoja Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir Ukrainos gynėjus remiantiems labdaros fondams, o už atliktus pavedimus Ukrainos gynėjams pareiškėjui Rusijoje kyla baudžiamojo persekiojimo grėsmė. Pareiškėjui neaišku, kaip asmuo, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, po dviejų metų gyvenimo šioje šalyje, nepasikeitus jokioms jo gyvenimo aplinkybėms, staiga tapo asmeniu, keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

2.5.                      Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; jei, teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi, poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4.       Atsakovas teigė, jog išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ir atitinka aktualią teismų praktiką. Atsakovas akcentavo, jog priimant Sprendimą buvo remiamasi kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 3 d.), kurioje nurodyta, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų, nes dirbdamas Įmonėje, pareiškėjas turėjo ryšių su kilmės valstybės žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą. Pareiškėjas, pasirinkdamas darbą Įmonėje 2017–2021 metais, žinojo, kad šios institucijos personalui keliami itin griežti reikalavimai, pareiškėjo darbas Įmonėje leidžia spręsti apie pareiškėjo likusius potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis.

5.       Atsakovas taip pat nurodė, kad Sprendime buvo įvertinos visos reikšmingos aplinkybės, geopolitinė situacija bei kontržvalgybinė informacija, todėl padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Nenustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, nepilnametis sūnus, kuriems atsakovas 2022 m. spalio 19 d. priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (šeimos narys)), pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nėra ilgalaikio pobūdžio, todėl jie nenusveria valstybės saugumo interesų. Vykdydamas užsieniečių kontrolę bei vadovaudamasis Aprašo 10.31 ir 80.2 punktais, atsakovas pagrįstai paprašė pareiškėjo užpildyti klausimyną.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes bylos faktinės aplinkybės patvirtina VSD išvados teiginį, kad pareiškėjas, 2017–2021 metais dirbdamas Įmonėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

II.

8.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio D. P. (D. P.) skundą.

9.       Teismas nurodė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos banko ,,Sberbank“ dukterinėje įmonėje „Sberbank Technologiji“, tikimybę būti išnaudotam Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendė, kad atsakovas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjas savo teises, atsakovui priėmus nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra vertinama Sprendimo priėmimo procedūra bei turinys. Teismas kartu akcentavo, jog atsakovui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, todėl VSD išvada vadovautasi pagrįstai ir teisėtai. Teismo vertinimu, šiuo atveju VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 d.), įvertinus nustatytų aplinkybių visumą bei šiandieninę geopolitinę situaciją, o pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

10.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo darbo 2017–2021 metais Įmonėje, atmetė pareiškėjo argumentus, kad Įmonės veikla apima įvairius informacinių technologijų sprendimus, kurie padeda tobulinti banko paslaugas, efektyvumą ir klientų aptarnavimą, jos vadovais buvo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai, įmonėje buvo darbuotojų, kurie atvirai palaikė opoziciją, nes pareiškėjas dirbo informacinių technologijų sistemų plėtros krypties vadovu. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos banko ,,Sberbank“ dukterinėje įmonėje „Sberbank Technologiji“ (banko ,,Sberbank“ personalui keliami itin griežti reikalavimai) baigtas 2021 metais, o ši aplinkybė leidžia spręsti apie pareiškėjo likusius potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis, turinčiais Lietuvos Respublikai priešiškų interesų, ir tai nereiškia, kad grėsmė dėl šių ryšių yra išnykusi, o nuo 2021 m. birželio mėnesio, kai pareiškėjas išėjo iš darbo Įmonėje, praėjo nedaug laiko. Kartu teismas šiame kontekste pažymėjo pasikeitusią geopolitinę situaciją ir Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikai.

11.       Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2017–2021 metais dirbo ir užėmė informacinių technologijų sistemų plėtros krypties vadovo pareigas Įmonėje, kuri yra kilmės valstybės banko ,,Sberbank“ dukterinė įmonė, kurianti programinę įrangą, teikianti informacinių technologijų paslaugas „Sberbank“ įmonių grupei. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos Federacijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir JAV sankcijos. Pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

12.       Teismas, atsižvelgęs į kilmės valstybės žvalgybos tarnybų veiklos metodus, nurodė, jog tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Įmonėje, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą. Teismas padarė išvadą, kad VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo turėtus ir tikėtinus ryšius su atitinkamais asmenimis, vykdyta ir vykdoma veikla, kurie nebuvo niekaip paneigti ir kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius apie tai, kad jis nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą palaiko Ukrainą, ukrainiečius, su sutuoktine savanoriauja ir padeda karo pabėgėliams, nes tai nėra įrodymas, suteikiantis pagrindą panaikinti Sprendimą. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu jis neatitinka Įstatymo reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų, o keičiantis geopolitinei situacijai, gali pasikeisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas.

13.       Teismas, apibendrinęs ginčo faktines ir teisines aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą ir pareiškėjo skundas atmestinas, o atmestus skundą, netenkintinas jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

14.       Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą arba Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes valstybės saugumas ir grėsmės jam yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, todėl vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, veiktų ultra vires (viršydamas įgaliojimus). Teismas nurodė, jog dėl analogiškų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl Aprašo teisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024.

15.       Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, todėl nebuvo individualiai ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o neigiamas vertinimas grindžiamas pareiškėjo grėsmės prezumpcija remiantis vien faktu, kad pareiškėjas 2017–2021 metais dirbo Rusijos Federacijos veikusioje Įmonėje, nesant jokių kitų papildomų neigiamai pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių. Be to, Įmonė, kurioje dirbo pareiškėjas, nepagrįstai susieta su kilmės valstybės valstybiniu banku ,,Sberbank“. Spręsdamas dėl Sprendimo, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose ir nepagrįstai suteikė tokią įrodomąją galią VSD išvadai.

16.2.                      Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl tinkamai neišnagrinėjo administracinės bylos ir neišklausė pareiškėjo, kaip to reikalaujama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Šie proceso teisės pažeidimai yra esminiai, galėję lemti nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo byloje priėmimą.

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė to, jog byloje nebuvo surinka jokių duomenų, kurie teiktų pagrindą išvadai, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime neįrodyta, kad egzistuoja konkretūs faktai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, o nurodoma tik hipotetinė ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybė. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo socialinių tinklų įrašų, kuriuose kritiškai vertinami kilmės valstybės kariniai veiksmai. Sprendimas buvo pagrįstas išimtinai VSD išvada, todėl ji nesudarė pagrindo savaime vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

16.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog šiuo atveju yra pasikeitusi geopolitinė situacija nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nes pareiškėjo darbo 2017–2021 metais Įmonėje faktas egzistavo ir 2022 metais, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas, o atsakovas galėjo išduoti šį leidimą tik esant VSD išvadai, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4 d.)

16.5.                      Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pareigų ar darbo Įmonėje pobūdžio, nevertino pateiktų įrodymų apie darbo specifiką, jo ir sutuoktinės vykdytą humanitarinę veiklą, susijusią tiek su parama Ukrainos karo pabėgėliams, tiek parama Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Teismas ignoravo ir nevertino, kad nei VSD išvadoje, nei Sprendime nebuvo analizuojama konkreti pareiškėjo situacija ir jo turėtų ar tebeturimų ryšių faktai, t. y. atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs ir neįvertinęs pareiškėjo darbo Įmonėje funkcijų, jų pobūdžio, darbo santykių pasibaigimo priežasčių, neanalizavo pareiškėjo darbinės veiklos kilmės valstybėje pobūdžio nuo 2021 metų iki leidimo laikinai gyventi išdavimo 2022 metais, tačiau rėmėsi vien tik VSD išvada ir fragmentiškais duomenimis apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, kurie iš esmės yra susiję tik su pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktu.

17.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

18.       Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad pareiškėjo darbas Įmonėje leidžia spręsti apie pareiškėjo likusius potencialius ryšius su kilmės valstybės režimui lojaliais asmenimis. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos. Atsakovas taip pat nurodo, jog pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad nebuvo išklausytas (Konvencijos 6 str. 1 d.), o teiginys, jog Sprendime turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys – nepagrįsti, nes byloje pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi bylai neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

19.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikdamas prioritetą visos Lietuvos valstybės saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

21.       Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas – atsakovo Departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 24S34590, kuriuo panaikintas pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui D. P. (D. P.) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2025 m. spalio 19 d., nustačius, jog jis (pareiškėjas) kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

22.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, konstatavęs, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nes pareiškėjo darbo Įmonėje 2017–2021 metais faktas pagrindžia grėsmės valstybės saugumui aplinkybę.

23.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės siekia įrodyti, jog išvada dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo yra neteisinga ir nemotyvuota, padaryta neįvertinus visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių.

24.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, jog Įstatymo 4 straipsnyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 str. 3 d.). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD (Įstatymo 4 str. 4 d.).

25.       Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 5 d.).

26.       VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 7 d.).

27.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nuo 2022 m. liepos 21 d. nacionalinės vizos, o nuo 2022 m. spalio 19 d. leidimo laikinai gyventi pagrindu Lietuvos Respublikoje esantis Rusijos Federacijos pilietis, 2023 m. rugsėjo 5 d. užpildė Departamento klausimyną, kuriame nurodė faktą, jog jis 2017–2021 metais dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Sberbank Technologiji“. VSD, atsižvelgęs į šį faktą, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė atsakovui išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs VSD išvadą, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą ir iki 2025 m. spalio 19 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl Sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, pirmiausia akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

29.       Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).

30.       Atsakovui pateiktoje VSD išvadoje nurodyta, jog Įmonė („Sberbank Technologiji“) yra Rusijos Federacijos banko ,,Sberbank“ dukterinė įmonė, kurianti programinę įrangą, teikianti informacinių technologijų paslaugas „Sberbank“ įmonių grupei. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „Sberbank“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „Sberbank“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „Sberbank“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sankcijos.

31.       Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi šiais VSD išvadoje surinktais duomenimis, su kuriais skundžiamame sprendime sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, jog šie duomenys buvo surinkti kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 str. 4 d.), o pareiškėjas teisminio proceso metu nepateikė šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, byloje nenustatytinas pagrindas abejoti VSD ir atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis Įmonės ryšius su Rusijos Federacijos valdžios subjektais.

32.       Vertindama, ar minėtos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

33.       Nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, inter alia, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 str. 2 d.).

34.       Sprendžiant užsieniečių atvykimo ir jų gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimą nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu pažymėti tai, jog tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Dėl to šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

35.       Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

36.       Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

37.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog, dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos Federacijos piliečiams gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, inter alia, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).

38.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kuriais kvestionuojama nustatytų aplinkybių reikšmė sprendžiant jo (pareiškėjo) keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą, nustatė, kad VSD išvadoje, įvertinus su Įmone susijusias faktines aplinkybes, nuspręsta, jog pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Todėl, VSD vertinimu, atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas Įmonėje, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. 

39.       Akcentuotina, kad VSD atliko vertinimą, atsižvelgdamas į geopolitinę situaciją, į turimus duomenis, žinomus Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, ir nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Įmone. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai nepaneigia VSD pateiktos išvados, kuria rėmėsi atsakovas, priimdamas Sprendimą.

40.       Įvertinusi nurodytas ginčo faktines ir teisines aplinkybes bei pagrindinį – pareiškėjo darbo 2017–2021 metais Įmonėje, turinčioje ryšių su Rusijos Federacijos valdžios subjektais – faktą, byloje surinktus įrodymus bei visuotinai pripažįstamą Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui (ABTĮ 57 str. 1 d.) ir su tuo susijusį dabartinį geopolitinį kontekstą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas abejoti nustatyta pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui.

41.       Pareiškėjo argumentai, jog šiuo atveju nebuvo nustatyta konkrečių jo ryšių su atitinkamais asmenimis faktas ir nepagrįstai vadovautasi vien jo darbo Įmonėje 2017–2021 metais aplinkybe, yra atmestini, nes, kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, todėl tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. 

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje įvertinus Įmonės veiklos pobūdį ir sąsajas su Rusijos Federacijos valdžios subjektais, pripažintinas įrodytu faktas, jog dėl darbo ryšių su Įmone pareiškėjas gali turėti ryšių su Rusijos Federacijos žvalgybos ar saugumo tarnybose dirbančiais asmenimis, kurie gali siekti verbuoti pareiškėją vykdyti užduotis, nukreiptas prieš Lietuvos Respublikos interesus, o asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).

43.       Vertindama apeliacinio argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes vien pareiškėjo darbo Įmonėje 2017–2021 metais faktas nepagrindžia jo grėsmės valstybės saugumui, akcentuotina, jog teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.), teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

44.       Be to, bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

45.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog šiuo atveju byloje surinkti duomenys (inter alia pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 5 d. klausimyno atsakymai, pareiškėjo paaiškinimai dėl darbo Įmonėje 2017–2021 metais fakto, VSD išvada bei medžiaga, susijusi su Rusijos Federacijos keliama grėsme Lietuvos valstybei saugumui) sudarė pakankamą faktinį pagrindą pirmosios instancijos teismui patvirtinti atsakovo pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir atitinkamai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, šis teismas vertino bylos medžiagą ir Sprendimo išvadą kvestionuojančius argumentus. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, jog šiuo atveju buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

46.       Vertindama pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jo darbo Įmonėje 2017–2021 metais faktas buvo žinomas iki Sprendimo priėmimo, todėl nepagrįstai pripažinta, kad pasikeitė geopolitinė situacija nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; kt.).

51.       Kartu akcentuotina tai, jog teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Kaip pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, viena vertus, šia teise siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, teise būti išklausytam yra siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019; kt.).

52.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje užsieniečių teisinės padėties kategorijos bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023; kt.).

53.       Be to, pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip vertinti padarytas išvadas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar suteiktų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai, todėl šis argumentas pripažintinas nepagrįstu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.).

54.       Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant klausimą dėl užsieniečio darbo Rusijos Federacijos institucijose, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atmetęs savo praktikoje analogišką argumentą, pripažindamas, jog ginčai dėl atitinkamų Departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti (žr., pvz., 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1448-552/2024; kt.).

55.       Kadangi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023; 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023; 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023) susiklosčiusios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog priimant skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

56.       Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat akcentuoja, jog analogiškos pozicijos dėl užsieniečių teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikomasi aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1398-552/2024; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024). 

57.       Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, atsakovas inter alia taip pat vertino pareiškėjo šeiminius ryšius, jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui jo ryšiai, suponuojantys pažeidžiamumą Rusijos Federacijos tarnybų atžvilgiu, yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei jo šeiminiai ryšiai, kiti nurodyti ryšiai su Lietuva, kurie galėtų pateisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir paneigti nustatytą realią ir bylos duomenimis pagrįstą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ( žr. 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2294-525/2023; kt.). Šiuo aspektu yra teisus atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas nėra pasiekęs jokios ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje.

58.       Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas dėl jo darbo Lietuvoje, o ne dėl jam kylančios grėsmės Rusijoje dėl jo ir jo sutuoktinės paramos Ukrainos pabėgėliams, dėl pareiškėjo pasisakymų, kuriuose jis kritiškai vertina Rusijos vykdomus veiksmus ir pan., todėl pareiškėjo argumentai dėl tokio pobūdžio veiklos ir papildomi įrodymai, pateikti apeliacinės instancijos teismui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

59.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nepažeidė materialiosios ar proceso teisės reikalavimų, tinkamai nustatė ginčo faktines ir teisines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, galutinis teismo sprendimas yra priimamas ne jo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

                                                Milda Vainienė

                                                Dalia Višinskienė