Civilinė byla Nr. 3K-3-193/2009
Procesinio sprendimo
kategorija 26.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos
pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gruodžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui UAB „Ekstra“ žurnalui dėl asmens
garbės ir orumo gynimo; tretieji asmenys: R. V., V. V.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas CK
2.24 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovą
artimiausiame žurnalo „Ekstra“ numeryje nemokamai ir be komentarų išspausdinti paneigimą:
„Paneigimas.
Žurnalas „Ekstra“ eilėje straipsnių paskelbė tikrovės neatitinkančią
informaciją apie D. J. Pareiškiame, jog žemiau nurodyta
informacija neatitinka tikrovės:
„Mat tuometis
Užsienio reikalų ministerijos sekretorius D. J.,
vykdydamas A. J. užduotį apsilankė Prezidentūroje ir
įtikino prezidentą R. P., kad ši pažyma yra klaidinga.
Taigi jau anuomet V. P. pelnė A. J. ir
D. J. nemalonę, nors pats to nežinojo.“ (2006 m. rugsėjo 4
d. žurnalo „Ekstra“ 36 numeris, žurnalisto A. L. straipsnis
„Mirtinai užbučiuotas“);
„V. P. savo draugų rate buvo prasitaręs, kad naujoji VSD
vadovybė, ypač jo valdybą kuruojantis generalinio direktoriaus pavaduotojas D. J., visaip trukdo jo vadovaujamos valdybos veiklai,
nesprendžiami aktualūs klausimai, trukdoma konkretiems tyrimams, bandoma
sudaryti įspūdį, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis. Kartu jam duota
suprasti, kad jis turi trauktis iš posto.“ (2006 m. rugsėjo 4 d. žurnalo
„Ekstra“ 36 numeris, žurnalisto A. L. straipsnis „Mirtinai
užbučiuotas“);
„Keliems
bendražygiams V. P. aiškino, kad neutralizavus jo buvusią
II valdybą, vis dėlto „Medial Trans“ stogą Užsienio reikalų ministerijoje ir
pačiame VSD fiksuoja II valdyba, surinktą medžiagą apie intensyvius R. S. kontaktus su D. J. ir A. J. jis žadėjo pateikti rudenį, svarstė galimybes paskelbti
ją žiniasklaidoje. Tačiau nesuspėjo. Keistas sutapimas.“ (2006 m. rugsėjo 4 d. žurnalo
„Ekstra“ 36 numeris, žurnalisto A. L. straipsnis „Mirtinai
užbučiuotas“);
„Teigiama,
kad ši nemaloni A. P. praeities istorija lėmė tai, kad
dabartinis VSD vadovas iš esmės tapo nominalia figūra departamente. Esą visus
reikalus, taip pat susijusius ir su paskyrimais, ėmėsi tvarkyti vadinamoji A. J. ir D. J. grupuotė, siejanti
įtakingiausius ir VSD, ir URM pareigūnus. Kalbama, kad būtent šie aukšti
pareigūnai nulėmė ir V. P. skyrimą į tarnybą Gardine.“
(2006 m. rugsėjo 4 d. žurnalo „Ekstra“ 36 numeris, žurnalisto R.
V. straipsnis „Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius“);
„Tokių
dingusių pažymų autorius darėsi pavojingas. O čia dar atėjo „Mažeikių
naftos" pardavimas – ypač aktyvi buvo „Kazmunaigaz“ lobistų grupė, kuriai,
spėjama, priklausė R. S., A. J., D. J.. O VSD nebuvo didesnio „Mažeikių naftos“ reikalų žinovo
nei V. P.. Atrodytų keista: strateginės šalies įmonės
pardavimo išvakarėse atsikratyti didžiausio jo žinovo. Bet daugelis V. P. bendražygių laikosi versijos, kad artėjantis „Mažeikių
naftos“ akcijų pardavimas ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios
pulkininkas per rekordiškai trumpą laiką buvo išsiųstas į Gardiną.“ (2006 m.
spalio 2 d. žurnalo „Ekstra“ 40 numeris, žurnalisto R. V. straipsnis
„Strateginė Gardino tremtis. Kam Lietuvoje trukdė V. P.?“);
„D. J. <...> paprasčiausiai nutarė nekreipti dėmesio į V. P., kuris ne kartą yra atsisakęs pasirašyti
neargumentuotas ar palankias Rytų energetikams pažymas. Jas pradėjo
pasirašinėti pats D. J. Dar keisčiau V.
P. turėjo jaustis, kai jo pavaldiniai gaudavo nurodymus ne iš tiesioginio
savo viršininko, o iš reikalus kuruojančio Saugumo departamento vadovo
pavaduotojo D. J.“ (2006 m. spalio 2 d. žurnalo „Ekstra“
40 numeris, žurnalisto R. V. straipsnis „Strateginė
Gardino tremtis. Kam Lietuvoje trukdė V. P.?“);
„Nesvarbu,
kad A. P. atsisako pateikti tas pažymas, kuriose minimi jo
paties, D. J. ir A. J. ryšiai su
„Dujotekanos“ savininku R. S..“ (2006 m. spalio 23 d. žurnalo
„Ekstra“ 43 numeris, Redaktoriaus dienoraštis, autoriumi yra V.
V.);
„D. J.: gyvenimas ant teisėtumo ribos" buvo paskelbta: „Akivaizdu,
kad į VSD atėjus nesąjūdininkui D. J., sąjūdininko V. P. likimas buvo iš anksto nulemtas (2006 m. gruodžio 11
d. žurnalo „Ekstra“ 50 numeris, žurnalisto R. V. straipsnis);
„Tik dabar
savo žuvusi draugą „išrengė“ A. P., D. D.,
D. J. Ar ne tokie ir įsirašydavo į stribus? Tiesa,
atsiprašau, nūnai jie vadinasi ne stribais, o KGB rezervistais.“ (2007 m.
vasario 26 d. žurnalo „Ekstra“ 8 numeris, Redaktoriaus dienoraštis, kurio
autoriumi yra V. V.)“;
2) priteisti
iš atsakovo 100 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo už tikrovės
neatitinkančių duomenų, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paskelbimą bei
bylinėjimosi išlaidas.
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamento (toliau – VSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas. UAB
„Ekstra“ žurnalas priklausančiame žurnalo „Ekstra“ 2006 m. rugsėjo 4 d. numeryje
(Nr. 36 (404)) išspausdintuose žurnalisto A. L. straipsnyje
„Mirtinai užbučiuotas“ ir žurnalisto R. V. straipsnyje
„Vyčio ordino kavalierius“; 2006 m. spalio 2 d. numeryje (Nr. 40 (408))
išspausdintame žurnalisto R. V. straipsnyje „Strateginė
Gardino tremtis. Kam Lietuvoje trukdė V. P.?“; 2006 m.
spalio 23 d. numeryje (Nr. 43 (411)) išspausdintame redaktoriaus dienoraštyje,
kurio autoriumi yra V. V.; 2006 m. gruodžio 11 d. numeryje
(Nr. 50 (418)) išspausdintame žurnalisto R. V. straipsnyje
„D. J.: gyvenimas ant teisėtumo ribos“ ir 2007 m. vasario
26 d. numeryje (Nr. 8 (428)) išspausdintame Redaktoriaus dienoraštyje, kurio
autoriumi yra V. V., paskelbė nurodytus teiginius apie
ieškovą. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atlikto VSD veiklos
parlamentinio tyrimą ir pateikė Seimui išvadą, kuriai Seimas pritarė.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu atmetė ieškinį,
priteisė valstybei iš atsakovo 67,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Teismas pripažino, kad teiginiai (2006 m. rugsėjo 4 d.
žurnalas „Ekstra“ Nr. 36 (404); straipsnis „Mirtinai užbučiuotas“): „Mat
tuometis Užsienio reikalų ministerijos sekretorius D. J.,
vykdydamas A. J. užduotį, apsilankė Prezidentūroje ir
įtikino Prezidentą R. P., kad ši pažyma yra klaidinga.
Taigi jau anuomet V. P. pelnė A. J. ir
D. J. nemalonę, nors pats to nežinojo“ nepažeidžia
ieškovo garbės ir orumo, nes pirmame sakinyje paskelbta žinia yra
neįžeidžianti, o antrasis sakinys yra subjektyvi nuomonė. Teismas tokią išvadą
padarė atsižvelgęs į tai, kad ieškovas yra viešasis asmuo, kuris nesinaudoja
tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, įvykiai, apie kuriuos
rašyta ieškovo ginčijamuose straipsniuose, yra labai svarbūs ir susilaukė ypatingo
visuomenės susidomėjimo, publikacijoje aprašomi įvykiai buvo parlamentinio
tyrimo objektas ir iki šiol vyksta ikiteisminis tyrimas dėl V.
P. žūties aplinkybių. Įvertinęs liudytojų, apklaustų vykdant parlamentinį
tyrimą, parodymus, teismas atmetė ieškovo reikalavimą paneigti atsakovo
paskelbtą teiginį „V. P. savo draugų rate buvo
prasitaręs, kad naujoji VSD vadovybė, ypač jo valdybą kuruojantis generalinio
direktoriaus pavaduotojas D. J., visaip trukdo jo
vadovaujamos valdybos veiklai, nesprendžiami aktualūs klausimai, trukdoma
konkretiems tyrimams, bandoma sudaryti įspūdį, kad jis nesusitvarko su
einamomis pareigomis. Kartu jam duota suprasti, kad jis turi trauktis iš posto“,
nes atsakovas neiškraipė faktų apie tai, ką galėjo kalbėti V.
P.. Teismas padarė išvadą, kad paskelbtas teiginys „Keliems
bendražygiams V. P. aiškino, kad neutralizavus jo buvusią
III valdybą, vis dėlto „Medial Trans“ stogą užsienio reikalų ministerijoje ir
pačiame VSD fiksuoja II valdyba, surinktą medžiagą apie intensyvius R. S. kontaktus su D. J. ir A. J. jis žadėjo pateikti rudenį, svarstė galimybę paskelbti
ją žiniasklaidoje. Tačiau nesuspėjo. Keistas sutapimas“ nepažeidžia ieškovo
garbės ir orumo, nes teiginyje nekonstatuota, kad iš tikrųjų buvo D. J. ir R. S. ryšių bei kad ieškovas
veikė priešingai valstybės interesams. Teismas sprendė, kad atsakovo
išspausdintas teiginys (2006 m. rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36,
straipsnis „Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius“) „Teigiama, kad ši nemaloni A. P. praeities istorija lėmė tai, kad dabartinis VSD vadovas
iš esmės tapo nominalia figūra departamente. Esą visus reikalus, taip pat
susijusius ir su paskyrimais, ėmėsi tvarkyti vadinamoji A. J. ir
D. J. grupuotė, siejanti įtakingiausius ir VSD, ir URM
pareigūnus. Kalbama, kad būtent šie aukšti pareigūnai nulėmė ir V. P. skyrimą į tarnybą Gardine“ yra hiperbolizuota
nuomonė, bet ji nepažeidžia ieškovo garbės ir orumo, nes po šiuo teiginiu yra
iš karto išspausdintas interviu su ieškovu ir išsakyta ieškovo nuomonė. Teismas
konstatavo, kad teiginiai (2006 m. spalio 2 d. žurnalas „Ekstra, Nr. 40, straipsnis
„Strateginė Gardino tremtis. Kam Lietuvoje trukdė V. P.?“):
„Tokių dingusių pažymų autorius darėsi pavojingas. O čia dar atėjo „Mažeikių
naftos“ pardavimas – ypač aktyvi buvo „Kazmunaigaz“ lobistų grupė, kuriai,
spėjama, priklausė R. S., A. J., D. J. O VSD nebuvo didesnio „Mažeikių naftos“ reikalų žinovo
nei V. P.. Atrodytų keista: strateginės šalies įmonės
pardavimo išvakarėse atsikratyti didžiausio jo žinovo. Bet daugelis V. P. bendražygių laikosi versijos, kad artėjantis „Mažeikių
naftos“ akcijų pardavimas ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios
pulkininkas per rekordiškai trumpą laiką buvo išsiųstas į Gardiną“; „D. J. <...> paprasčiausiai nutarė nekreipti dėmesio į V. P., kuris ne kartą yra atsisakęs pasirašyti
neargumentuotas ar palankias Rytų energetikams pažymas. Jas pradėjo
pasirašinėti pats D. J.. Dar keisčiau V.
P. turėjo jaustis, kai jo pavaldiniai gaudavo nurodymus ne iš tiesioginio
savo viršininko, o iš reikalus kuruojančio Saugumo departamento vadovo
pavaduotojo D. J.“ yra nuomonė, pagrįsta kitų asmenų
išsakytomis prielaidomis, kurių buvimą patvirtina parlamentinio tyrimo išviešintose
stenogramose užfiksuoti liudytojų paaiškinimai. Teismas atkreipė dėmesį į tai,
kad teiginys (2006 m. spalio 23 d. žurnalas „Ekstra“ Nr. 43, skiltis
„Redaktoriaus dienoraštis“) „Nesvarbu, kad A. P. atsisako
pateikti tas pažymas, kuriose minimi jo paties, D. J. ir A. J. ryšiai su „Dujotekanos“ savininku R.
S.“ autoriaus išdėstytas subjektyvus vertinimas faktų apie parlamentinį
tyrimą. Teismas nurodė, kad teiginys (2006 m. gruodžio 11 d. žurnalas „Ekstra“
Nr. 50, straipsnis „D. J.: gyvenimas ant teisėtumo ribos“)
„Akivaizdu, kad į VSD atėjus ne sąjūdininkui D. J., sąjūdininko
V. P. likimas buvo iš anksto nulemtas“ yra subjektyvi
nuomonė, nes jis yra abstraktus, jo turinio negalima patikrinti. Teismas
pabrėžė, kad teiginys (2007 m. vasario 26 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 8, skiltis
„Redaktoriaus dienoraštis“) „Tik dabar savo žuvusį draugą „išrengė“ A. P., D. D., D. J.
Ar ne tokie ir įsirašydavo į stribus? Tiesa, atsiprašau, nūnai jie vadinasi ne
stribais, o KGB rezervistais“ taip pat yra autoriaus nuomonė, kuriai
netaikomas tiesos kriterijus.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi
atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2008 m.
gegužės 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas
pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir argumentams bei papildomai
nurodė, kad oficialios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau –
NSG komitetas) atlikto Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) veiklos
tyrimo išvados bei išviešintų posėdžių stenogramos patvirtina aplinkybes apie
ieškovo ginčijamose publikacijose minimas jo sąsajas su R. S.,
įtaką VSD moraliniam klimatui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad
agresyvi kritika nėra pagrindas publikacijos autoriui taikyti atsakomybę.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2 d.
nutartį ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d.
sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl kai kurių teiginių žeminančio pobūdžio
1.
Kasatorius nurodo, kad straipsnyje „Mirtinai užbučiuotas“ (2006 m.
rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36) išspausdintą teiginį „Mat tuometis
Užsienio reikalų ministerijos sekretorius D. J.,
vykdydamas A. J. užduotį, apsilankė Prezidentūroje ir
įtikino Prezidentą R. P., kad ši pažyma yra klaidinga“
teismai pripažino kasatoriaus garbės ir orumo nežeminančia žinia nepagrįstai,
nes ji iš tikrųjų menkina kasatoriaus, kaip asmens ir pareigūno, reputaciją –
visuomenei sudaro įspūdį, kad kasatorius yra nesąžiningas pareigūnas.
2.
Kasatorius tvirtina, kad straipsnyje „Mirtinai užbučiuotas“ (2006 m.
rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36) išspausdintus teiginius: „V. P. savo draugų rate buvo prasitaręs, kad
naujoji VSD vadovybė, ypač jo valdybą kuruojantis generalinio direktoriaus
pavaduotojas D. J., visaip trukdo jo vadovaujamos valdybos
veiklai, nesprendžiami aktualūs klausimai, trukdoma konkretiems tyrimams,
bandoma sudaryti įspūdį, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis. Kartu
jam duota suprasti, kad jis turi trauktis iš posto“ teismai pripažino
atitinkančiomis tikrovę žiniomis nepagrįstai, nes atsakovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių tokius teiginius, ir nepaneigė paskleistų duomenų neatitikties
tikrovei prezumpcijos, nustatytos CK 2.24 straipsnio 1 dalyje. Duomenys apie
pareigūnų nesutarimus neprilygsta žiniai, kad kasatorius netinkamai vykdė jam
pavestas funkcijas.
3.
Kasatorius teigia, kad straipsnyje „Mirtinai užbučiuotas“ (2006 m.
rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36) paskelbti teiginiai: „Keliems
bendražygiams V. P. aiškino, kad neutralizavus jo buvusią
III valdybą, vis dėlto „Medial Trans“ stogą užsienio reikalų ministerijoje ir
pačiame VSD fiksuoja II valdyba, surinktą medžiagą apie intensyvius R. S. kontaktus su D. J. ir A. J. jis žadėjo pateikti rudenį, svarstė galimybę paskelbti
ją žiniasklaidoje. Tačiau nesuspėjo. Keistas sutapimas“ teismų pripažinti
nežeminančiais kasatoriaus garbės ir orumo nepagrįstai, nes žodžiai „stogas“,
„nesuspėjo, „keistas sutapimas“ analizuojamame kontekste tendencingai formuoja
neigiamą visuomenės nuomonę apie kasatorių, o V. P. galbūt
pasakyti teiginiai niekuo neįrodyti.
Dėl nuomonės ir žinios atribojimo
4.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 2.24
straipsnio 1 dalį, neatskleidė bylos esmės, nes visapusiškai ir objektyviai
neištyrė šiai teisės normai taikyti reikšmingų aplinkybių. Kasatorius teigia,
kad teismas nesiaiškino, nenustatė ir neatribojo, kurie atsakovo paskleisti
duomenys yra žinia ir kurie yra nuomonė, žinioms ir nuomonei atriboti netaikė
tiesos kriterijaus.
5.
Kasatorius tvirtina, kad publikacijoje „Mirtinai užbučiuotas“ (2006 m.
rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36) išspausdintą teiginį „Taigi jau
anuomet V. P. pelnė A. J. ir D. J. nemalonę, nors pats to nežinojo“ pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai pripažino autoriaus nuomone. Kasatoriaus
įsitikinimu, žodžiai „pelnė nemalonę“ yra ne nuomonė, bet teiginys,
neatitinkantis tikrovės. Šis teiginys paskleistas anksčiau negu NSG komitetas
pateikė išvadą. Pripažinęs, kad atsakovas neįrodė nurodyto teiginio atitikties
tikrovei, teismas nepagrįstai atsisakė ginti pažeistas kasatoriaus teises,
todėl pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatytą paskleistų duomenų
neatitikties tikrovei prezumpciją.
6.
Kasatorius nurodo, kad straipsnyje „Vyčio kryžiaus ordino kavalierius“
(2006 m. rugsėjo 4 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 36) paskelbti teiginiai „Teigiama,
kad ši nemaloni A. P. praeities istorija lėmė tai, kad
dabartinis VSD vadovas iš esmės tapo nominalia figūra departamente. Esą visus
reikalus, taip pat susijusius ir su paskyrimais, ėmėsi tvarkyti vadinamoji A. J. ir D. J. grupuotė, siejanti
įtakingiausius ir VSD, ir URM pareigūnus. Kalbama, kad būtent šie aukšti
pareigūnai nulėmė ir V. P. skyrimą į tarnybą Gardine“
yra ne subjektyvi nuomonė, bet aiškūs faktai, nes galima patikrinti jų atitiktį
tikrovei. Kasatorius teigia, kad jeigu šiuos faktus būtų nustatęs NSG komitetas
savo išvadose, tai dėl kasatoriaus būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas BPK
nustatyta tvarka. Ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, todėl nurodytais
teiginiais atsakovas viršijo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas
žurnalisto teisės reikšti nuomonę įgyvendinimo ribas ir pažeidė kasatoriaus
teises.
7.
Kasatorius teigia, kad straipsnyje „Strateginė Gardino tremtis. Kam
Lietuvoje trukdė Vytautas“ (2006 m. spalio 2 d. žurnalas „Ekstra“, Nr. 40)
paskelbti teiginiai: „Tokių dingusių pažymų autorius darėsi pavojingas. O
čia dar atėjo „Mažeikių naftos“ pardavimas – ypač aktyvi buvo „Kazmunaigaz“
lobistų grupė, kuriai, spėjama, priklausė R. S., A. J., D. J.. O VSD nebuvo didesnio
„Mažeikių naftos“ reikalų žinovo nei V. P.. Atrodytų
keista: strateginės šalies įmonės pardavimo išvakarėse atsikratyti didžiausio
jo žinovo. Bet daugelis V. P. bendražygių laikosi
versijos, kad artėjantis „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimas ir buvo svarbiausia
priežastis, dėl kurios pulkininkas per rekordiškai trumpą laiką buvo išsiųstas
į Gardiną“; „D. J. <...>
paprasčiausiai nutarė nekreipti dėmesio į V. P., kuris ne
kartą yra atsisakęs pasirašyti neargumentuotas ar nepalankias Rytų energetikams
pažymas. Jas pradėjo pasirašinėti pats D. J.. Dar keisčiau
V. P. turėjo jaustis, kai jo pavaldiniai gaudavo
nurodymus ne iš tiesioginio savo viršininko, o iš reikalus kuruojančio Saugumo
departamento vadovo pavaduotojo D. J.“ taip pat yra ne
nuomonė, bet tikrovės neatitinkančios žinios, kurios žemina kasatoriaus garbę
ir orumą, tendencingai formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie jį, jog šis
piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, supainiojo viešuosius ir privačius interesus.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
8.
Kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles (CPK 183, 185 straipsniai), nes nepagrįstai vadovavosi
Seimo 2006 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. X-990 patvirtinta NSG komiteto išvada
ir komiteto posėdžių stenogramomis. Kasatorius teigia, kad nurodytais įrodymais
negalima vadovautis, nes Seimas ir jo struktūriniai padaliniai neturi teisės
teisiškai kvalifikuoti su nagrinėjamu klausimu susijusių aplinkybių ir vykdyti
teisingumo ar kištis į Konstitucijoje nustatytą teismų kompetenciją. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad Seimo komitetų, atlikusių parlamentinį tyrimą,
išvados ir joms pritariantys Seimo nutarimai perteikia tik politinio pobūdžio
požiūrį, bet ne tikrus faktus.
9.
Kasatorius nurodo, kad teismai negalėjo remtis Seimo 2006 m. gruodžio
19 d. nutarimu Nr. X-990 patvirtinta NSG komiteto išvada ir komiteto posėdžių
stenogramomis, nes šie dokumentai nepateikti byloje.
10.
Kasatorius pabrėžia, kad apie jį paskleistos nuomonės ir žinios
neatitinka tikrovės, pagrįstos išgalvotais duomenimis, nes NSG komiteto atlikto
VSD veiklos parlamentinio tyrimo išvados nepatvirtina atsakovo publikacijose
nurodytų teiginių. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas ir
tretieji asmenys teigė, jog jie ginčijamose publikacijose rėmėsi nurodytomis
išvadomis, nors, kasatoriaus nuomone, to negalėjo būti, nes išvados
išslaptintos vėliau negu išspausdintos publikacijos.
11.
Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą
šalims, pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalį, nes, pripažinęs atsakovo teiginius
nuomone, atleido atsakovą nuo pareigos įrodyti paskelbtų teiginių teisingumą.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus.
Dėl NSG
komiteto išvados ir posėdžių stenogramų
Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai reikalauja paneigti atsakovo paskelbtus
duomenis, nes jie iš esmės pagrįsti NSG komiteto atlikto VSD veiklos
parlamentinio tyrimo išvadomis ir posėdžių stenogramomis bei jas atitinka.
Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorius nepaneigė nurodytų išvadų ir stenogramų,
todėl ir atsakovo išspausdinti duomenys, iš esmės analogiški nurodytuose
dokumentuose esantiems, yra pagrįsti.
Dėl
nuomonės ir žinios atribojimo
Atsiliepime
teigiama, kad bylą nagrinėję teismai teisingai atribojo nuomonę nuo žinių, nes
atsižvelgė į bylos kontekstą, teiginių pateikimo aplinkybes, tai, kad buvusio
VSD karininko V. P. mirtis sulaukė nepaprastai didelio
visuomenės susidomėjimo, viešojoje erdvėje ir praktiškai visose žiniasklaidos
priemonėse buvo keičiamasi pačiomis įvairiausiomis, konktraversiškiausiomis nuomonėmis.
Atsakovo manymu, teismų padarytos išvados atitinka Europos Žmogaus Teisių
Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimas Lingens v. Austria, Oberschlick v. Austria, Janovski v. Poland;
Nilsnen and Johnsen v. Norway; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus
krepšinio klubas ,,Rytas“ v. UAB ,,Veidas“, byla Nr. 3K-3-1286/2000).
Dėl dalies
paskelbtų žinių pripažinimo nežeminančiomis kasatoriaus garbės ir orumo
Atsiliepime
nurodoma, kad teismai teisingai atsakovo paskleistų žinių nepripažino
žeminančiomis kasatoriaus garbę ir orumą, nes kasatorius yra viešasis asmuo,
kuriam taikoma ne tokia griežta teisės į garbę ir orumą apsauga kaip privačiam
asmeniui. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai pagrįstai
įvertino atsakovo tikslą, dėl kurio paskleistos žinios apie kasatorių – atsakovas
siekė informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta valstybėje, kas yra aktualu,
bet nesiekė kasatoriaus įžeisti ir pažeminti. Atsakovo manymu, teismai
vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje A.
S. v. UAB „Rinkos aikštė“, byla Nr. 3K-3-687; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis
civilinėje byloje R. Č. v. „Žeimenos krantai“, byla Nr.
3K-3-973/2002; 2000 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje B.
K. v. UAB „Respublika“, byla Nr. 964/2000).
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo
aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą
pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės
normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir
taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties
priėmimui. Nagrinėjamoje byloje paduotame kasaciniame skunde keliami
materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmens garbės ir orumo gynimą (CK
2.24 straipsnis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai), aiškinimo bei taikymo
klausimai. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl
saviraiškos laisvės teisinio reglamentavimo
Šioje byloje
kilusio ginčo sprendimas yra susijęs ne tik su nacionalinės teisės aktų, bet ir
su Konvencijos nuostatų aiškinimu, nes Konvencija yra nacionalinės teisės
sudėtinė dalis, o jos nuostatos taikomos tiesiogiai. Bendriausias saviraiškos
laisvės, apimančios žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai
reikšti, teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau –
Konstitucija) 25 straipsnis ir Konvencijos 10 straipsnio 1 dalis. Konstitucijos
25 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti nurodytos teisės apribojimai, savo
turiniu iš esmės taip pat atitinkantys Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies
nuostatas. Šioje byloje Konstitucijos ir Konvencijos nuostatos aiškinamos bei
taikomos remiantis Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Konvencijos 19, 32 straipsniai; taip pat
žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje M. B. v. Teisingumo ministerija ir kt., byla Nr.
3K-7-298/2004; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje R.
M. v. Lietuvos valstybė, byla Nr. 3K-3-196/2007; 2007 m. spalio 9 d.
nutartis civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos valstybė,
byla Nr. 3K-3-388/2007). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir
skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Konstitucija
garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Konstitucijos 25
straipsnio nuostatos yra neatsiriamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, kuriose
įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją
garantijos – nuo 33 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad piliečiams laiduojama
teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus,
kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 1
dalį teisė į saviraiškos laisvę apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei
skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant
valstybės sienų. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad naudojimasis
šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali
būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų,
kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl
valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti
kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą
ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos
informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą.
Lietuvos nacionalinėje teisėje nustatyti įvairūs saviraiškos laisvės ribojimo
ir atitinkamai asmens garbės bei orumo gynimo, kai, įgyvendinant saviraiškos laisvę,
pažeidžiami nurodyti teisiniai gėriai, būdai: paskleistų duomenų paneigimas;
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, prevencinis ieškinys, reikalaujant
uždrausti spausdinti straipsnį ar platinti leidinį, kuriame numatoma paskleisti
duomenis, neatitinkančius tikrovės ir žeminančius asmens garbę bei orumą (CK
2.24, 1.137, 6.255 straipsniai). Kasatorius prašė teismo taikyti du jo garbės
ir orumo gynimo būdus – paneigti paskleistus duomenis ir atlyginti neturtinę
žalą (taikyti civilinę atsakomybę). Taigi nagrinėjamoje byloje kilo dviejų
teisinių gėrių – saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo – kolizijos
problema. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tyrė, ar būtina apriboti
atsakovo saviraiškos laisvę demokratinėje visuomenėje Konvencijos 10 straipsnio
2 dalies ir Konstitucijos 25 straipsnio aspektu.
Dėl
viešosios diskusijos svarbos demokratinėje visuomenėje
Remiantis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus teisių Teismo praktika,
konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į
asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje L. P.
v. M. A. P., byla Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos
laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių
jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Saviraiškos laisvė yra
vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos
progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su
apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik
„informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos
neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar
trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra
„demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta,
kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai
(siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai
(žr. Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999-I; Nilsen
and Johnsen v. Norway [GC], no. 23118/93, § 43; Kwiecien v. Poland,
no. 51744/99, judgment of 9 January 2007).
Vykstant
viešajai diskusijai, esminį „viešojo sergėtojo“ demokratinėje visuomenėje
vaidmenį atlieka spauda. Nors ji turi neperžengti tam tikrų ribų, pvz.,
susijusių su kitų asmenų reputacijos ir teisių apsauga, spaudos užduotis vis
dėlto yra jos pareigas ir atsakomybę atitinkančiu būdu skleisti informaciją bei
idėjas visais viešojo intereso klausimais (žr., pvz., Cump?n? and Maz?re v.
Romania, no. 3348/96, § 92-110 ir kt.). Vis dėlto žurnalistų teisė
informuoti visuomenę bendrojo intereso klausimais nėra absoliuti. Kitų asmenų
reputacija ir teisės gali būti pagrindais fundamentaliajai žiniasklaidos teisei
apriboti. Europos Žmogus Teisių Teismas laikosi požiūrio, kad žurnalistai
privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją,
laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų (žr., Rumyana Ivanova v.
Bulgaria, no. 36207/03, § 61, 2008 m. gegužės 14 d. sprendimas; mutatis
mutandis, Bladet Tromsø and Stensaas v. Norway [GC], no. 21980/93, §
65, ECHR 199-III). Kiekvienu atveju šiame kontekste teismai, ribodami spaudos
teisę į saviraiškos laisvę, turi nustatyti, ar apribojimas atitinka primygtinį
socialinį poreikį (žr. Perna v. Italy, no. 48898/99, § 39, ECHR 2003-V;
cituotą sprendimą Cump?n? and Maz?re v. Romania, § 88). Be kita ko,
privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai ribojimo priemonėms
pateisinti, o šios priemonės turi būti proporcingos siekiamiems teisėtiems
tikslams (žr. Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR
2004-VI).
Atsižvelgdama
į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamos publikacijos paskelbtos
dėl itin didelio dėmesio ir atgarsio visuomenėje sulaukusio klausimo – buvusio
aukšto Valstybės saugumo departamento pareigūno pulkininko V.
P. žūties priežasčių. Be to, publikacijose keliamas ir kitas jautrus visuomeninio
intereso klausimas – neaiški padėtis ir santykiai Valstybės saugumo
departamente. Nurodytos aplinkybės buvo audringai aptarinėjamos visuose
visuomenės sluoksniuose: įvairiose visuomenės informavimo priemonėse,
parlamente (dėl VSD veiklos NSG komitetas atliko parlamentinį tyrimą ir pateikė
išvadas, kurioms Seimas pritarė). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Seimo
pavedimu atlikęs VSD veiklos tyrimą, NSG komitetas iš esmės atliko funkciją,
prilygintiną Seimo sudaromų laikinųjų tyrimo komisijų atliekamoms funkcijoms.
Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime yra išaiškinęs, kad Konstitucija
suponuoja tokį Seimo laikinųjų tyrimo komisijų institutą ir tokį įstatymuose įtvirtintą
šių komisijų sudarymo ir veiklos teisinį reguliavimą, kai Seimo laikinosios
tyrimo komisijos yra sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y.
valstybinės svarbos, klausimams ištirti. Taigi tai, kad dėl ginčijamuose
straipsniuose polemizuoto klausimo buvo atliktas parlamentinis tyrimas, dar
kartą patvirtina, jog VSD veiklos aplinkybės turėjo ypatingą valstybinę svarbą.
Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju atsakovas atliko segėtojo vaidmenį
demokratinėje visuomenėje, kurio tikslas – informuoti visuomenę apie
žiniasklaidai žinomas abejones apie komplikuotus vidinius santykius Valstybės
saugumo departamente. Dėl to šiuo aspektu, nenustatę kitų reikšmingų sąlygų, bylą
nagrinėję teismai pagrįstai atsisakė apriboti atsakovo teisę informuoti
visuomenę aktualiu jai klausimu, vykstant viešajai diskusijai.
Dėl viešojo
asmens kritikos ribų
Iš CK 2.24
straipsnio analizės darytina išvada, kad įstatymų leidėjas skiria viešo ir
privataus garbės ir orumo gynimą. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis
asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo
asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Taigi
viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Dėl to
viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir
nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip
garbės ir orumo pažeidimas. Šiuo atveju, sprendžiant dviejų konstitucinių
teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją,
pirmenybė teiktina pastarajam.
Svarbią
reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi
atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys (įskaitant
valstybės tarnautojus). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotas
didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas (žr. Lingens v. Austria,
judgment of 8 July 1986, Series A no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey,
judgment of 9 June 1998, Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Tam tikromis
aplinkybėmis platesnės gali būti ir savo funkcijas vykdančių valstybės
tarnautojų kritikos ribos, nors šiuo požiūriu jie neprilygsta politikams (žr. Lyashko
v. Ukraine, no. 21040/02, judgment of 10 August 2006 ir kt.). Vis dėl to
atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės asmenys, dalyvaujantys viešojoje
diskusijoje ir įgyvendinantys savo saviraiškos laisvę, turėtų būti
tolerantiškesni kritikai.
Atsiliepime į
kasacinį skundą teisingai pažymima, kad tokios pat praktikos laikomasi taip pat
ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rinkos aikštė“, byla Nr. 3K-3-687; 2002 m.
rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Č. v. „Žeimenos
krantai“, byla Nr. 3K-3-973/2002; 2000 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje
byloje B. K. v. UAB „Respublika“, byla Nr. 964/2000). Iš
nagrinėjamos bylos duomenų teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamomis
publikacijos paskleista informacija apie kasatorių, kuris laikytinas viešuoju
asmeniu, nes eina svarbias ir aukštas pareigas valstybės tarnyboje (VSD
vadovybėje) – yra VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas. Dėl šios
priežasties kasatoriui taikomas reikalavimas būti pakantesniam griežtesnei,
labiau provokuojančiai ir šiurkštesnei kritikai, esant kitoms įstatyme
nustatytoms sąlygoms. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju teismams nustačius, kad
atsakovo paskelbtose publikacijose keltais klausimais vyko viešoji diskusija
visuomenei aktualiais klausimais ir kad kasatorius yra diskusijoje dalyvavęs
viešasis asmuo, jis turėjo būti pakantesnis kritikai, todėl pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog tam tikri teiginiai
(nurodyti kasacinio skundo 1–3 argumentuose) nežemina kasatoriaus garbės ir
orumo bei nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinės atsakomybės kaip gynimo
priemonės Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies ir CK 2.24 straipsnio prasme.
Dėl
informavimo tikslo, kurį turėjo žiniasklaida nagrinėjamoje byloje
CK 2.24
straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendžiant dėl asmens, paskleidusio
duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą,
atsakomybės svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio
asmens elgesys. Jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y.
pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą
tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti
(yra viešasis interesas), tai informacijos netikslumai arba agresyvi
atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Tokios
pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. A/S
Diena and Ozoliņš v. Latvia, no. 16657/03, judgment of 12 July 2007; cituotą
sprendimą Kwiecien v. Poland; ir kt.). Teisėjų kolegija vertina, kad
nagrinėjamoje byloje atsakovas, nacionalinio lygmens visuomenės informavimo
priemonėje paskelbdamas ginčijamas publikacijas, kuriose inter alia paskleista
informacija ir apie kasatorių, elgėsi sąžiningai, nes, pirmiau nurodyta,
informacijos paskleidimo tikslas buvo informuoti plačiąją visuomenę apie
žiniasklaidai žinomas abejones dėl vidinių santykių Valstybės saugumo
departamente skaidrumo ir atitikties valstybės tarnybos reikalavimams, bet
atsakovas nesiekė įžeisti, paniekinti, užgauliai ar kitokiu būdu pažeminti
kasatoriaus ar pakirsti pasitikėjimą juo arba dar kaip nors kitaip pažeminti jo
garbę ir orumą. Išanalizavusi straipsnio, kuriame paskelbti kasacinio skundo
1–3 argumentuose nurodyti teiginiai, visą tekstą, teisėjų kolegija pažymi, kad
iš straipsnio visumos matyti, kad straipsnyje buvo siekta parodyti dviejų VSD
pareigūnų – kasatoriaus ir žuvusio V. P. – santykiuose
buvusią įtampą ir jos kilimo priežastis, bet nesiekta kasatoriaus agresyviai
atakuoti, sutrukdyti tinkamai vykdyti tarnybines funkcijas ar pažeminti
visuomenės akyse. Be kita ko, straipsnių teiginiams netrūko faktinio pagrindo
(parlamentinės išvados, V. P. kolegų, draugų ir artimųjų
giminaičių paaiškinimai).
Dėl
nuomonės ir žinios atribojimo viešosios diskusijos metu
Kasaciniame
skunde keliamas žinių (faktų) ir nuomonės (vertinamųjų teiginių) atribojimas. Faktų
buvimas gali būti pagrindžiamas objektyviais duomenimis, jai taikomas tiesos
kriterijus, o vertinamųjų teiginių teisingumui nustatyti netaikomas tiesos
kriterijus, nes nuomonė yra asmens subjektyvus tam tikro fakto supratimas,
asmens požiūris, įsitikinimai, bet nuomonė turi remtis tikrais faktais. Žurnalistai
privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją,
laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų. Pažymėtina, kad, vykstant
diskusijai viešojo intereso klausimais (tokia diskusija vyko taip pat ir
nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo atveju), griežtas (siaurinamasis)
saviraiškos laisvės ribojimo aiškinimas taikomas netgi tokiam informacijos ir
idėjų skleidimui, kuris gali šokiruoti ar trikdyti. Europos Žmogaus Teisių
Teismas yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą
perdėjimą ar provokaciją (žr. Dalban c. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH
1999-VI). Visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, kai
valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti
valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio
pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų teiginių (žinios ir
nuomonės) skirtumas (žr. Lombardo and Others v. Malta, no. 7333/06, §
60, 2007 balandžio 24 d.; judgment of 24 April 2007; Dyuldin and Kislov
v. Russia, no. 25968/02, judgment of 31 July 2007). Juolab pirmiau
nurodyta, kad straipsnyje aptariamiems teiginiams netrūko faktinio pagrindo.
Teisėjų
kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas įstatymu yra
nustatęs žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį (Visuomenės
informavimo įstatymo 8 straipsnis). Aiškindamas šią teisę Konstitucinis Teismas
yra pasisakęs, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio
reglamentavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos neatskleisti informacijos
šaltinio net ir tada, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį
atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės
interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomas teisingumas, nes
informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug sunkesnių padarinių
negu jo atskleidimas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas, motyvuojamosios
I dalies 8 pastraipa). Be to, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes,
baudžiamąjį atspalvį turintys teiginiai tam tikrais atvejais negali būti
laikomi peržengiančiais saviraiškos laisvės ribas (žr. cituotą Europos Žmogaus
Teisių Teismo sprendimą A/S Diena and Ozoliņš v. Latvia).
Šių principų
ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija vertina, kad
kasaciniame skunde ginčijami teiginiai apie kasatorių: „pelnė nemalonę“; „vadinamoji
grupuotė, siejanti įtakingiausius pareigūnus“; „lobistų grupė, kuriai, spėjama,
priklausė R. S., A. J., D. J.“; „D. J. apsilankė Prezidentūroje
ir įtikino Prezidentą R. P., kad ši pažyma yra klaidinga“;
„V. P. savo draugų rate buvo prasitaręs, kad naujoji VSD
vadovybė, ypač jo valdybą kuruojantis generalinio direktoriaus pavaduotojas D. J., visaip trukdo jo vadovaujamos valdybos veiklai“; „medžiagą
apie intensyvius R. S. kontaktus su D. J.
ir A. J. jis žadėjo pateikti rudenį“ yra šokiruojantys
ir trikdantys, bet jie nesudaro pagrindo apriboti žurnalistų saviraiškos laisvę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos atveju žinios ir nuomonės
atribojimas yra mažiau svarbus, nes vyko gyva viešoji diskusija visuomenei itin
aktualiu valstybinės reikšmės klausimu ir joje kasatorius dalyvavo kaip
viešasis asmuo. Be to, teiginiams netrūko faktinio pagrindimo (NSG komiteto išvados).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo
argumentus, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalį, nes
visapusiškai ir objektyviai neištyrė šiai teisės normai taikyti reikšmingų
aplinkybių bei neatribojo, kurie atsakovo paskleisti duomenys yra žinia, o
kurie – nuomonė (4–7 kasacinio skundo argumentai). Šiuo požiūriu nėra pagrindo
konstatuoti bylos esmės neatskleidimo fakto.
Taip pat
nagrinėjamoje byloje kasatoriaus nurodomi baudžiamąjį atspalvį turintys
atsakovo publikacijose pavartoti teiginiai, nors kasatorius niekada nebuvo
persekiotas baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos aplinkybėmis neperžengia
saviraiškos laisvės ribų, nes, kolegijos vertinimu, netgi prityręs skaitytojas
negalėjo suprasti atsakovo pavartotų žodžių kitaip, kaip žurnalisto
subjektyvios nuomonės ir versijos apie visuomenės diskusijos susilaukusios žuvusiojo
V. P. pasirašytą VSD pažymą „2K“. Be to, pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad
publikacijoje „Mirtinai užbučiuotas“ taip pat išdėstytas interviu su
kasatoriumi, kurio metu jam suteikta galimybė pateikti savo nuomonę viešosios
diskusijos klausimais.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi NSG išvadomis,
nes jos yra neprivalomos teismui, taip pat komiteto posėdžių stenogramomis, nes
jos byloje nepateiktos. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti
įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas
to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką
dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir
taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės
firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d.
nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-46/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB
„Marių žvejys“, byla Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Liteksas“ ir V. K. pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, byla Nr. 3K-3-427/2008; ir
kt.).
Konstitucinis
Teismas yra suformavęs plačią oficialią konstitucinę Seimo laikinųjų tyrimo komisijų
doktriną, pagal kurią „Seimo konstitucinės funkcijos, Konstitucijoje įtvirtinti
Seimo įgaliojimai suponuoja Seimo įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė
spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti
išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti.
Būtinybė turėti tokią informaciją reiškia, kad prireikus Seimas gali ne tik
pasikliauti visuotinai žinoma ar valstybės institucijų, kitų asmenų jam
pateikiama informacija, bet ir pats imtis aktyvios veiklos, kad tokia išsami,
objektyvi informacija būtų gauta. Taigi Seimas prireikus gali pats atlikti
tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje
vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo
srityse ir jose kylančias problemas“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4
d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto antroji pastraipa). Be
to, oficialioje konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad „Seimas nėra nei ikiteisminio
tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas. <...> Seimo nuomonės, požiūrio
į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą suformulavimas Seimo
nutarime pagal Konstituciją negali būti aiškinamas kaip Seimo laikinosios
tyrimo komisijos ištirtų veiksmų, priimtų sprendimų dėl klausimų, kuriuos jai
buvo pavesta ištirti, taip pat jos išsiaiškintų kitų su tirtu klausimu susijusių
aplinkybių teisinis kvalifikavimas. Seimas, nusprendęs pritarti ar nepritarti
savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, arba pritarti jai iš
dalies (su išlygomis), priima ne kitoms valstybės institucijoms (įskaitant ikiteisminio
tyrimo institucijas, prokuratūrą, teismus) privalomą sprendimą dėl minėtų veiksmų,
sprendimų, aplinkybių atitikties ar neatitikties teisės aktams – jis tik
suformuluoja savo požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos
išvadą. Seimo nutarimas, kuriame yra suformuluota Seimo nuomonė, požiūris į savo
sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą, nesaisto nei ikiteisminio
tyrimo institucijų, nei prokuratūros, nei teismo“ (Konstitucinio Teismo 2006 m.
balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto trečioji pastraipa).
Nagrinėjamoje
byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadas, inter
alia rėmėsi NSG komiteto atlikto VSD veiklos parlamentinio tyrimo išvada,
kuriai Seimas pritarė 2006 m. gruodžio 19 d. nutarimu. Nr. X-990 (Žin.,
2006-12-30 Nr.144-5465). Šie dokumentai yra paskelbti „Valstybės žiniose“,
todėl viešai prieinami susipažinti visiems asmenims, taip pat ir teismui. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad nors byloje nepateikta visų NSG komiteto posėdžių
stenogramų, bet jų ištraukos yra nurodytos trečiojo asmens atsiliepime į
ieškinį (T. 1, b. l. 125–132). Iš jų matyti, kad posėdžių stenogramos
ištraukose iš esmės detalizuota komiteto pateiktose išvadose nurodyta
informacija, šie dokumentai vieni kitiems neprieštarauja. Teisėjų kolegija
nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad komiteto išvada negali būti įrodymas
civilinėje byloje. Atitinkamo Seimo komiteto išvada perteikia politinio
pobūdžio požiūrį ir kartu suteikia informacijos apie tam tikrus įvykius. Teisinis
aplinkybių kvalifikavimas, jeigu toks ir būtų pateiktas komiteto išvadoje,
teismui neturi reikšmės, bet komiteto įvardytos aplinkybės sudaro įrodinėjimo
dalyką konkrečioje civilinėje byloje. Dėl to Seimo komiteto išvados valstybinės
reikšmės klausimais byloje pripažintos rašytiniais įrodymais ir turi būti
vertinamos kartu su kitais surinktais įrodymais, atsižvelgiant į įrodymų visetą
ir vadovaujantis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
Atsižvelgdama
į kasacinio teismo formuojamą CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir
taikymo praktiką ir Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės
Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktrinos nuostatas, teisėjų kolegija
sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai išnagrinėjo byloje esančių įrodymų visetą
ir atliktos analizės pagrindu pagal savo vidinį įsitikinimą padarė išvadas,
nelaikė NSG komiteto išvados privaloma teismams, o vertino ją tik kaip Seimo
požiūrį į byloje ginčijamus klausimus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad
nors NSG komitetas pateikė išvadą vėliau negu buvo išspausdintos byloje
ginčijamos publikacijos, bet tai nepaneigia galimybės, jog žurnalistai galėjo
gauti informacijos iš kitų šaltinių. Taip pat dalis publikacijų išspausdinta
tuo metu, kai NSG komitete buvo svarstoma VSD veikla. Dėl to byloje nėra
pagrindo konstatuoti proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą, pažeidimo (CPK 176–185 straipsniai).
Kiti kasacinio
skundo argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės
instancijos teismo nutarties teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie
nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas atmestinas
ir nėra pagrindo jame nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos
teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 2
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Pranas Žeimys
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Gintaras Kryževičius
|