Administracinė byla Nr. eA-3022-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00594-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3  

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. K. I. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis I. K. I. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39441 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu nesuteikti jam prieglobsčio ir papildomos apsaugos. Pareiškėjo teigimu, jis prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė konkrečias aplinkybes, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus karinis konfliktas, veikia pajėgos, kurios konfliktuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ir yra įsitvirtinusios tam tikrose teritorijose. Dėl vidaus karinio konflikto žymiai išaugo nusikaltimų prieš asmenis skaičius, pasireiškė ženklus kriminogeninės situacijos paaštrėjimas (duomenys neskelbtini) visuomenėje.

3.       Pareiškėjas teigė, kad dėl individualių savybių ir jam kylančių grėsmių jis priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, kaip asmuo, turintis (duomenys neskelbtini), jo asmens byloje yra įrašas, kad asmuo įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą, pateikiamos rekomendacijos dėl asmens individualių poreikių tenkinimo ir specialiųjų procesinių garantijų taikymo. Pareiškėjui reikalinga (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas kvestionavo pareiškėjo teiginius dėl (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, vertindamas situaciją kilmės valstybėje bei jam kylančią ir tos situacijos sąlygojamą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, formaliai vertino (duomenys neskelbtini), neteisingai vertino įrodinėjimo pareigos priskyrimą vien tik pareiškėjui, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat atsakovas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos bei neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą terminą. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Apibendrinus ir įvertinus tyrimo metu surinktą kilmės valstybės informaciją pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, pagrįstai buvo nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo I. K. I. A. tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

8.       2021 m. lapkričio 5 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

9.       Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10.       Teismas aptarė aktualias Konvencijos, Įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo  (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

11.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių objektyvų dokumentų, įrodančių gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai faktą, nenurodė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo argumentai iš esmės yra abstraktaus pobūdžio ir paremti hipotetinėmis prielaidomis apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) ir galimą susidorojimą. Pareiškėjas neminėjo, kad jam būtų grasinama ar jis būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjo pasakojimui trūksta tikslumo ir yra prieštaravimų: (duomenys neskelbtini).

12.       Teismas vertino, kad atsižvelgiant į byloje surinktą informaciją, yra labiau tikėtina, nei netikėtina, jog pareiškėjas kilmės valstybėje galėjo būti (duomenys neskelbtini).

13.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktoje (duomenys neskelbtini).

14.       Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas surinko informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, kuria teismas neturi pagrindo abejoti. Pareiškėjas jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais nepaneigė naujausių (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovas šiais duomenimis vadovavosi pagrįstai, jais remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto bei kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini), pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, negalėtų (duomenys neskelbtini) įsikurti ir saugiai gyventi. Pareiškėjas nurodė turintis profesiją, pasakojo, kad savo kilmės valstybėje kartu su šeima vertėsi metalo verslu, vėliau atidarė kavinę. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau saugiai ir savarankiškai gyventi savo kilmės šalyje.

15.       Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo deklaruojamą baimę, vertino ne tik bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, tačiau ir specifines pareiškėjo savybes, dėl kurių jam galėjo kilti grėsmė, t. y. atliko tyrimą, taikant tiek vadinamąją ,,slankiojančiąją skalę“, tiek įvertinant individualias aplinkybes, galinčias sukelti ar padidinti pavojų konkrečiam asmeniui. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepriskirtinas prie padidintos rizikos asmenų grupės.

16.       Teismas nurodė, kad skundą pareiškėjas iš esmės grindžia abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio argumentais apie (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes tiek Migracijos departamento atlikto tyrimo metu, tiek teismo posėdyje, taip pat išanalizavęs atsakovo pateiktus duomenis, teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio ir neišsamus. Byloje nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

17.       Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nekonkretizuotas, grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais apie persekiojimą ir „blogą“ situaciją kilmės šalyje. Remiantis byloje pateikta atsakovo surinkta informacija, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėtų ir toliau gyventi savo kilmės valstybėje ir patirtų beatodairišką smurtą vien dėl buvimo joje.

18.       Teismas, įvertinęs Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją, kaip (duomenys neskelbtini), nusprendė išsiųsti būtent į šią šalį.

19.       Teismas, aptaręs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), nuostatas, sprendė, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas yra išsiunčiamas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

20.       Teismas, atsižvelgęs į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad pareiškėjo asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas pakeitė Sprendimo dalį dėl įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamentą ir sutrumpino šį terminą iki dvejų metų.  

21.       Teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti Sprendimą, atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III.

22.       Pareiškėjas I. K. I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

23.       Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

24.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

25.       Pareiškėjas teigia, kad jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas, dėl kurio (duomenys neskelbtini). Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

26.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi (duomenys neskelbtini), kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėnesio, t. y., vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.  Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, o Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

27.       Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.       Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

30.       Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21S39441 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

31.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

32.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, jam kylančios grėsmės, nesurinko ir neanalizavo naujausios kilmės valstybės informacijos, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jam kilmės šalyje kyla individualios grėsmės pavojus.

33.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

34.       Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

35.       Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37.       Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38.       Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39.       Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40.       Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41.       Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

43.       Pareiškėjas, grįsdamas savo prieglobsčio prašymą nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, nes (duomenys neskelbtini).

44.       Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo priimami individualūs administraciniai aktai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, t. y. administraciniame sprendime turi būti nurodytos asmenims nustatytos teisės ir pareigos, administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai ir kt.

45.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, atvykdamas į Lietuvos Respubliką turėjo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – pasą, jo kopija yra byloje. Sulyginus asmens nuotrauką pase, prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos 2021 m. rugpjūčio 10 d. protokole, pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo bei prieglobsčio prašytojo asmens bylos kortelėje matyti, kad pastaruosiuose dviejuose dokumentuose yra visai kito asmens nuotrauka. Šis neatitikimas nei Sprendime, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose nėra paaiškintas. Pareiškėjas pagal bylos duomenis buvo priskirtas (duomenys neskelbtini). Aptartos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo ir atlikto tyrimo tinkamumu, visapusiškumu ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas atsakovo Sprendimas neatitinka aptartų Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

46.       Kaip minėta, pareiškėjas nurodė aplinkybes dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pareiga tinkamai išnagrinėti prieglobsčio prašymą, atlikti tyrimą pagal Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, tenka būtent Migracijos departamentui.

47.       Nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgtina į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio nuostatas: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

48.       Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

49.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

50.       Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

51.       2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a)   tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d)   pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e)   pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

52.       Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

53.       Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

54.       Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

55.       Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto, akcentavo, kad minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad pavojai, kurie bendrai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip didelė žala. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavojaus, jog pablogės sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje neegzistuoja tinkamas gydymas, jeigu tai nėra atvejis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakanka, kad tas asmuo galėtų gauti papildomą apsaugą (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 36 punktą).

56.       Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, jog nors kitos valstybės piliečiai, dėl kurių priimtas sprendimas išsiųsti, iš principo negali remtis teise likti valstybės teritorijoje tam, kad galėtų toliau naudotis šios valstybės teikiama socialine, medicinine ar kita parama ir paslaugomis, sprendimas išsiųsti sunkia fizine ar psichine liga sergantį užsienietį į šalį, kurioje yra mažiau šios ligos gydymo galimybių nei minėtoje valstybėje, gali kelti klausimą, ar nepažeistas EŽTK 3 straipsnis, tik ypač išskirtiniais atvejais, kai egzistuoja privalomosios humanitarinės priežastys neišsiųsti asmens (žr., be kita ko, 2008 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimo N. / Jungtinė Karalystė, 42 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 39 p.).

57.       Teisingumo Teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendime pažymėjo, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokiais išskirtiniais atvejais sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas į šalį, kurioje neteikiamos tinkamos gydymo paslaugos, gali būti pažeistas negrąžinimo principas, vadinasi, ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 19 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 48 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16 ECLI:EU:C:2018:276, 44 p.).

58.       Pažymėtina, kad, priešingai nei byla, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas M’Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452) ir kuri buvo susijusi su trečiosios šalies piliečiu, patyrusiu smurtą buvimo valstybėje narėje, ši byla susijusi su trečiosios šalies piliečiu, kuris patyrė savo kilmės valstybės valdžios institucijų kankinimus ir kuris, remiantis tinkamai atliktais medicininiais vertinimais, dėl šių veiksmų ir toliau kenčia nuo potrauminių pasekmių, galinčių gerokai ir nepataisomai pasunkėti taip, kad jo gyvybei, jį grąžinus į šią šalį, grėstų pavojus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 47 p.).

59.       Kaip matyti iš Konvencijos prieš kankinimą šeštos konstatuojamosios dalies ir jos 2 straipsnio, jos pagrindinis tikslas yra kovą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą visame pasaulyje padaryti dar veiksmingesnę ir užkirsti kelią kankinimo veiksmams. O Direktyvos 2004/83, kaip nustatyta jos 6 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus ir tokiems asmenims visose valstybėse narėse suteiktų būtiniausias lengvatas. Kiek tai konkrečiai susiję su papildomos apsaugos gavėjais, šia direktyva siekiama suteikti apsaugą valstybių narių teritorijoje, kuri analogiškai atitinka teritoriją, pripažįstamą pabėgėliams pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso [Recueil des traités des Nations unies, Nr. 2545, 189 t., p. 150 (1954)], ir asmenims, kuriems, nors jie negali būti laikomi pabėgėliais, kyla pavojus patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, jeigu jie būtų sugrąžinti į jų kilmės šalį (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 55 p.).

60.       Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju, atsižvelgiant į visą jo šiuo metu turimą svarbią informaciją, konkrečiai tarptautinių ir nevyriausybinių žmogaus teisių apsaugos organizacijų ataskaitas, MP gali kilti pavojus, kad jam tyčia nebus leista pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti fizinius ar psichinius sutrikimus, patirtus dėl tos šalies valdžios institucijų įvykdytų kankinimų. Taip ypač būtų tuo atveju, jei tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, kiltų pavojus, kad trečiosios šalies pilietis dėl traumos, kurią patyrė dėl kilmės valstybės valdžios institucijų įvykdytų kankinimų, bandys nusižudyti, ir akivaizdu, kad šios valdžios institucijos, nepaisydamos pareigos, kylančios iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio, negalėtų užtikrinti jo reabilitacijos. Toks pavojus galėtų atsirasti ir tuomet, jei paaiškėtų, kad šios šalies institucijos, kiek tai susiję su galimybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, elgiasi diskriminuojamai ir todėl kai kurioms etninėms grupėms arba tam tikrų kategorijų asmenims, kuriems priklauso ir MP, yra sunkiau pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti dėl šių institucijų įvykdytų kankinimo veiksmų atsiradusius fizinius ar psichinius sutrikimus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 57 p.).

61.       Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl papildomos apsaugos taikymo būtinumo, Migracijos departamentas Sprendime neišnagrinėjo tinkamai taikytų bendrų asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijų, kurie yra suformuluoti Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendime MP, C-353/16, į kuriuos buvo būtina atsižvelgti taikant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Migracijos departamentas visiškai nevertino pareiškėjo (duomenys neskelbtini).

62.       Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

63.       Šiame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

64.       Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“ Remiantis Direktyvos 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Teisingumo Teismo yra paaiškinta, kad <...> taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

65.       Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

66.       Kaip minėta, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas nevertino, ar pareiškėjo išsiuntimas, atsižvelgiant į jo (duomenys neskelbtini), būtų laikomas atitinkančiu bendruosius standartus, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečio neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

67.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes Migracijos departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl atsakovo taikytos materialiosios teisės, todėl teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio I. K. I. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. K. I. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21S39441 ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo I. K. I. A. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Nutartis neskundžiama.