Civilinė byla Nr. e2A-288-1097/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01318-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.11.1; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Energus group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Automatikos sistemos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Energus group“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Automatikos sistemos“ (toliau – ir ieškovė) dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Energus group“ (toliau – ir atsakovė) dėl skolos priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės 187 259,14 Eur skolą, 345,30 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad pagal atsakovės pateiktus užsakymus pardavė jai elektrotechnikos prekių. Už parduotas bei pateiktas prekes atsakovei išrašytos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros: 1) 2024 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AUT115870 (37 417,19 Eur); 2) 2024 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AUT115878 (3 992,24 Eur); 3) 2024 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AUT115915 (176,72 Eur); 4) 2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AUT116347 (145 461,28 Eur); 5) 2024 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AUT116377 (211,92 Eur). Ieškovės teigimu, visos atsakovei parduotos prekės yra pateiktos ir jos priimtos, tačiau atsakovė už parduotas prekes neatsiskaitė ir liko skolinga ieškovei iš viso 187 259,14 Eur.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei UAB „Automatikos sistemos“ iš atsakovės UAB „Energus group“ 187 259,14 Eur skolą, 345,30 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 187 604,44 Eur sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė UAB „Energus group“ pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo. Atsakovė nurodė, kad šalys 2020 m. liepos 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovės nuosavybėn prekes, nurodytas komerciniuose pasiūlymuose, o atsakovė – jas priimti ir už jas sumokėti (Sutarties 1 punktas). Nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atsakovei išrašė ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras, o atsakovė jų neapmokėjo, tačiau atsakovė minėtų PVM sąskaitų faktūrų neapmoka, nes ieškovė pardavė atsakovei nekokybiškas prekes. Atsakovė ne kartą reiškė ieškovei pretenzijas, tačiau ieškovė tai ignoruoja ir savo atsakomybę neigia. Atsakovės teigimu, dėl ieškovės parduotų nekokybiškų prekių UAB „Lidl Lietuva“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neveikė kasų ir atsiskaitymo sistema. UAB „Lidl Lietuva“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo kilęs gaisras, kurio priežastis – netinkamas įvadas (skydas), kurį taip pat pardavė ieškovė. Ieškovė (duomenys neskelbtini) tinklo parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pateikė klaidingas elektros schemas, todėl gedimo ar gaisro atveju, tai galėjo sukelti didelius nuostolius. Atsakovės vertinimu, ieškovė nesuteikė pilnos paslaugos pagal Sutartį (prekės neatitinka kokybės, kompleksiškumo ar teisės aktų reikalavimų), todėl nepagrįstai reikalauja atlyginti už pateiktas prekes pilną kainą.

5.       2025 m. vasario 3 d. atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei dėl prekių trūkumų ir nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi priešieškinį atsisakė priimti.

6.       Atsakovė į 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą atidėti teismo posėdį. Teismas, atmetęs atsakovės prašymą atidėti teismo posėdį, bylą išnagrinėjo atsakovei (atsakovės atstovui) nedalyvaujant.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 18 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 4 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą – tenkino ieškinį ir priteisė ieškovei UAB „Automatikos sistemos“ iš atsakovės UAB „Energus group“ 187 259,14 Eur skolos, 345,30 Eur palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 187 604,44 Eur sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nurodė, kad atsakovė į teismo posėdį neatvyko, tačiau 2025 m. vasario 4 d. (teismo posėdžio dieną) buvo gautas priešieškinis, kurį, iki teismo posėdžio pradžios, 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakyta priimti, nustačius, jog nėra tokio ieškinio ir priešieškinio tarpusavio ryšio, kad būtų galima teigti, jog juos kartu nagrinėjant bus greičiau ir teisingai išnagrinėtas ginčas. Teismas pažymėjo, kad iki teismo posėdžio pradžios telefonu buvo susisiekta su atsakovės atstovu, papildomai informuojant apie nutartį, kuria priešieškinis nepriimtas, bei siekiant sudaryti galimybę atsakovei atvykti į bylos nagrinėjimą (atitinkamai pavėlinant suplanuoto teismo posėdžio pradžios laiką). Teismo posėdžių salėje teismas ir atvykęs ieškovės atstovas buvo informuoti, kad atsakovės atstovas į posėdį atvykti nepageidauja, nurodydamas, jog paduotas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl pateikto priešieškinio, nors jam ir žinoma, kad priešieškinį atsisakyta priimti. Atsižvelgdamas į tai, kad priešieškinį atsisakyta priimti, teismas atsakovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad už parduotas prekes ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras bendrai už 187 259,14 Eur. Pateikti krovinio važtaraščiai patvirtina, kad parduotos prekės pateiktos į objektus, esančius (duomenys neskelbtini) (PC ,, (duomenys neskelbtini)“), ir (duomenys neskelbtini) (ligoninė). Smulkios prekės pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT115915 įgytos atsakovei atvykus į parduotuvę, todėl atitinkamo krovinio važtaraščio nėra. Nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovė atsakovei prekes pardavė, o atsakovė jas priėmė, bet nėra už jas atsiskaičiusi. Taip pat atsakovė neginčijo ir skolos sumos –187 259,14 Eur.

10.       Teismas nurodė, kad atsakovė, ginčydama savo pareigą apmokėti ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir argumentuodama, jog ieškovės parduotos prekės buvo nekokybiškos, netinkamos komplektacijos, turėjo pareigą įrodyti, jog daiktai neatitinka Sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei Sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovė nenurodė, kokie prekių trūkumai nustatyti, o jos teiginiai apie ginčo prekių kokybės trūkumus nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.

11.       Teismas nustatė, kad atsakovė prieštaravimuose aprašė įvykius ir situacijas, kurios susijusios su kitomis prekėmis, tiektomis ne į tuos objektus, kurie nurodyti šio ginčo PVM sąskaitose faktūrose bei važtaraščiuose, o į kitus UAB „Lidl Lietuva“ objektus, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti duomenys apie kituose objektuose atsitikusius įvykius, pateiktas šalių tarpusavio susirašinėjimas apie prekių tiekimą, darbų atlikimą, yra nesusiję su šio ginčo prekėmis, jų kokybe ar tiekimo terminais, todėl nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei, kaip pirkėjai, nekilo pareiga sumokėti byloje nustatyto dydžio įsiskolinimą.

12.       Teismo teigimu, atsakovės nurodomi galimai jos patirti nuostoliai, kilę iš kitų prekių pirkimo–pardavimo santykių, suteikia pagrindą kreiptis dėl jų atlyginimo, tačiau nereiškia, jog iš atsakovės už įsigytas prekes skola preliminariu sprendimu buvo priteista nepagrįstai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi pareigą apmokėti pirmiau nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas, atsiskaitymo terminus ar būtų kreipusi į ieškovę dėl prekių pakeitimo, grąžinimo ar reiškusi pretenzijas dėl prekių kokybės, komplektiškumo. Be to, kaip nurodė ieškovė, jei prekių garantiniu laikotarpiu paaiškėtų jų trūkumai, pardavėja imsis jai pagal įstatymą priklausančių veiksmų. Dėl išdėstytų argumentų bei nesant įrodymų, kad atsakovei buvo parduotos prekės, neatitinkančios joms keliamų reikalavimų, teismas nusprendė, jog atsakovė turi pareigą apmokėti ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės 187 259,14 Eur skolą bei 345,30 Eur palūkanas.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Energus group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. galutinį sprendimą ir sujungti bylas, t. y. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-168-1059/2025 prijungti prie šios civilinės bylos ir bendrai sujungtą bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; netenkinus šio reikalavimo, atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.       Teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, nes ginčo PVM sąskaitos faktūros įėjo į UAB „Energus group“ priešieškinio reikalavimus UAB „Automatikos sistemos“. Šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovės iš ieškovės nupirktų prekių kokybės, įskaitant ir prekes, įgytas pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pristatytos į UAB ,,Lidl Lietuva“ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini). Buvo gautos pretenzijos ir informacija apie nuostolius sukėlusius įvykius, įvykusius dėl ieškovės teiktų nekokybiškų prekių į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Atsakovė su antstoliu patikrino UAB ,,Lidl Lietuva“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ieškovės parduotas prekes – elektros skydus, ir nustatė, jog dalis elektros skydų kontaktų, atsižvelgiant į įrenginių gamintojo pateikiamas rekomendacijas, yra užveržta nepakankamai. Esant tokiai informacijai, siekiant užkirsti kelią galimiems nuostoliams, iškilo būtinybė patikrinti visas iš ieškovės įgytas prekes (elektros skydus). Dėl to atsakovė priešieškiniu kėlė reikalavimus ieškovei, prašydama priteisti nuostolius, apskaičiuotus atsižvelgiant į tai, kiek kainuotų patikrinti visas iš ieškovės per Sutarties galiojimo laikotarpį įsigytas prekes (elektros skydus) ir nustatytų trūkumų – vidinių kontaktų atlaisvinimo – šalinimas (priveržimas). Taigi, priešieškiniu kelti reikalavimai yra susiję su ieškinio reikalavimais, nes prašoma atlyginti nuostolius ir dėl tų elektros skydų patikros, kurie atsakovei parduoti ginčo sąskaitomis.

13.2.       Teismas pažeidė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo atsakovės netinkamą elgesį pateikiant priešieškinį ir neteisėtai neatidėjo teismo posėdžio, o bylą išnagrinėjo atsakovei nedalyvaujant. Pirma, ieškovei nepripažįstant atsakovės prieštaravimuose nurodytų teiginių, susijusių su prekių kokybe bei ieškovės atsakomybe už prekių trūkumus (defektus), atsakovė ėmėsi organizuoti ieškovės pateiktų (parduotų) atsakovei prekių (elektros skydų) kokybės patikrinimą, o tam reikia laiko. Atsakovė objektyviai negalėjo priešieškinio pateikti anksčiau. Teikiant priešieškinį šalys buvo tik apsikeitusios procesiniais dokumentais, todėl priešieškinio priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovė būtų priešieškinį pateikusi teismo posėdžio metu, t. y. 2025 m. vasario 4 d., teismas objektyviai nebūtų turėjęs kito pasirinkimo kaip tik atidėti teismo posėdį, todėl atsakovė priešieškinį pateikė dar iki numatyto teismo posėdžio. Antra, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei (jos atstovui) buvo žinoma apie 2025 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, priėmimą. Teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti priešieškinį, ne tik nebuvo skaitmenizuota kai turėjo vykti teismo posėdis (2025 m. vasario 4 d. 14 val.), bet ir tada, kai jis jau faktiškai vyko (2025 m. vasario 4 d. 14:24 val.). Teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, faktiškai bylos šalims buvo išsiųsta jau po 2025 m. vasario 4 d. numatyto teismo posėdžio. Dėl to laikytina, kad 2025 m. vasario 4 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti priešieškinį, šalys gavo tik 2025 m. vasario 5 d. Trečia, teismas nepagrįstai nurodė, kad iki teismo posėdžio pradžios telefonu buvo susisiekta su atsakovės atstovu, papildomai informuojant apie nutartį, kuria priešieškinis nepriimtas, siekiant sudaryti galimybę atsakovei atvykti į bylos nagrinėjimą. Su atsakove (jos atstovu) buvo bandyta susisiekti telefonu tik 14:17 val. ir tik šio pokalbio metu atsakovė (jos atstovas) buvo informuota, kad priešieškinio priėmimo klausimas ne tik jau išspręstas, bet ir tai, jog nuspręsta priešieškinio nepriimti. Atsižvelgiant į tai, 2025 m. vasario 4 d. vykusio teismo posėdžio byloje metu vis dar egzistavo objektyvios aplinkybės, atidėti teismo posėdį, tačiau teismas ne tik nepagrįstai neatidėjo teismo posėdžio, bet ir išnagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovei (jos atstovui). Jeigu teismas būtų atidėjęs posėdį ir vėliau atsakovė būtų sužinojusi apie tai, kad jos priešieškinis nebuvo priimtas, tai ji pareikštų atskirą ieškinį ir prašytų šias bylas sujungti.

13.3.       Teismui nepagrįstai atsisakius priimti priešieškinį, atsakovė kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu ieškovei dėl parduotų prekių trūkumų ir nuostolių atlyginimo, kurio pagrindu nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-168-1059/2025. Po šios bylos iškėlimo, buvo pradėti ir kiti teisminiai procesai, kuriuos inicijavo ieškovė atsakovės atžvilgiu, reikalaudama skolų pagal kitas PVM sąskaitas faktūras. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2025 m. kovo 12 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2KT-31-790/2025) buvo nutarta prie Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-168-1059/2025 prijungti Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-11153-862/2025. Taigi, buvo pritarta atsakovės prašymui dėl bylų sujungimo, nes taip bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, nes nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir bylų negalima išnagrinėti skyrium. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, nes ginčo PVM sąskaitos faktūros įėjo į atsakovės priešieškinio reikalavimus ieškovei, o šiuo metu įeina į Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos pagal atsakovės pareikštus reikalavimus nagrinėjimo ribas.

14.       Ieškovė UAB „Automatikos sistemos“ atsiliepime prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.       Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė pateikė nekokybiškas prekes pagal išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras. Ieškovės parduotos prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras nebuvo pristatytos bei panaudotos atsakovės nurodomose objektuose, kuriuose gautos pretenzijos. Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prekių, įsigytų pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras trūkumus. Dėl to ieškovė yra tinkamai įvykdžiusį savo prievolę atsakovės atžvilgiu. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.335 straipsnio reikalavimus, ieškovė visoms atsakovei parduotoms elektrotechnikos prekėms yra suteikusi 24 mėnesių kokybės garantiją, tačiau dėl neaiškių priežasčių atsakovė, dėstydama argumentus dėl prekių defektų, nesinaudoja įstatymo jai suteikta teise kreiptis į pardavėją dėl prekių defektų šalinimo ir (ar) jų keitimo ir kt.

14.2.       Nors atsakovė dar 2024 m. gruodžio 27 d. pateiktuose prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo nurodė, kad byloje teiks priešieškinį, tačiau priešieškinį pateikė tik 2025 m. vasario 4 d., t. y. prieš pat teismo posėdį, praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko nuo pačios atsakovės pareikšto ketinimo tokį procesinį veiksmą atlikti.

14.3.       Atsakovės argumentai, susiję su priešieškinio nepriėmimo nepagrįstumu, neturi teisinės reikšmės, nes Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, yra neskundžiama ir įsiteisėjo nuo jos priėmimo momento. Be to, atsakovė, teismui atsisakius priimti priešieškinį, pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir šiuo metu jo pagrindu Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-168-1059/2025. Taigi, atsakovei nebuvo užkirstas kelias į teisminę gynybą ir ji ją pasinaudojo.

14.4.       Atsakovė nepagrįstai teigia, kad jai nebuvo žinoma apie Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti jos priešieškinį. Ši nutartis šalims buvo išsiųsta dar prieš 2025 m. vasario 4 d. 14 val. teismo posėdį ir tai patvirtina byloje esantis 2025 m. vasario 4 d. lydraštis. Be to, iki teismo posėdžio pradžios teismo salėje telefonu taip pat buvo susisiekta su atsakovės atstovu, papildomai informuojant apie nutartį ir siekiant sudaryti galimybę atsakovei atvykti į bylos nagrinėjimą, tačiau atsakovės atstovas neatvyko. Nesant atsakovės prašyme (teiginyje) dėl teismo posėdžio atidėjimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1622 straipsnyje nurodytų kitų svarbių bylos nagrinėjimo atidėjimo priežasčių, teismas pagrįstai, vadovaudamasis CPK 246 straipsnio 2 dalimi, bylą išnagrinėjo 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdyje.

14.5.       Ieškovė nesutinka su atsakovės pareikštu prašymu dėl bylų sujungimo, nes tarp bylų nėra tokio ryšio, kuris trukdytų šias bylas nagrinėti jų nesujungus ir ginčus išspręsti greitai bei teisingai. Atvirkščiai, sujungus bylas, procesas dėl ginčų nagrinėjimo kartu taptų komplikuotas ir tai neleistų užtikrinti proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimo. Be to, šioje civilinėje byloje procesas yra ženkliai labiau pažengęs negu Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl bylos (ne)sustabdymo

17.       Apeliantė pateikė prašymą sustabdyti šią civilinę bylą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti atsakovės byloje teiktą priešieškinį ieškovei, apeliantė Panevėžio apygardos teisme inicijavo civilinę bylą Nr. e2-168-1059/2025 dėl nuostolių už parduotas nekokybiškas prekes priteisimo iš ieškovės. Apeliantės teigimu, tiek Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama, tiek ši civilinė byla yra glaudžiai susijusios, nes tuo atveju, jeigu Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje paaiškėtų (būtų nustatytos) aplinkybės, kad ieškovės UAB „Automatikos sistemos“ parduotos prekės (elektros skydai) yra su defektais ir būtų priteisti dėl to atsakovės UAB „Energus group“ patirti nuostoliai, šios aplinkybės turėtų tiesioginį ryšį nagrinėjamai bylai ir joje apeliantės įrodinėjamiems atsikirtimams.

18.       Pagal CPK 1623 straipsnį, bylos sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos.

19.       Įstatymas pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164  straipsnyje nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008, 2024 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-403/2024).

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 164 straipsnio 4 punkto nuostata suteikia teismui diskreciją spręsti civilinės bylos sustabdymo būtinumo klausimą. CPK 164 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę sustabdyti civilinę bylą ne tik paskelbus atsakovo paiešką, paskyrus ekspertizę, esant paskelbtai karinei padėčiai, jeigu bent viena bylos šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, bet ir kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2006). Teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

21.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės priešieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo. Teismui atsisakius priimti priešieškinį, atsakovė padavė atskirą ieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo, kurio pagrindu Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-168-1059/2025. Prašymą stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą atsakovė grindžia civilinių bylų susietumu, dėl kurio, jos teigimu, Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės turėtų tiesioginį ryšį nagrinėjamai bylai ir joje apeliantės įrodinėjamiems atsikirtimams į ieškinį, t. y. pripažinus ieškovės teiktų prekių nekokybiškumo faktą, keistųsi atsakovės prievolės mokėti už pateiktas prekes apimtis.

22.       Sprendžiant šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymo klausimą, pabrėžtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020 49 punktas). Atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo dalyką, konstatuotina, kad teismas teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su ieškovės reikalavimo priteisti skolą pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras, (ne)pagrįstumo vertinimu, gali nustatyti nagrinėjamoje byloje. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šiuos klausimus nustatinėjo ir išsprendė. Byloje esantys duomenys yra pakankami neperžengiant apeliacinio skundo ribų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų (ne)pagrįstumo, o atsakovės kitoje byloje pareikšto ieškinio pagrindu galimai ateityje galintys atsirasti atsakovės turtiniai reikalavimai ieškovei šios išvados nepaneigia.

23.       Be to, teisėjų kolegija, susipažinusi su Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-168-1059/2025, nustatė, kad nurodytos bylos dalyką sudaro būsimų elektros skydų patikrinimo darbų kaina (146 841,18 Eur) ir apeliantės UAB „Energus group“ atlyginta žala dėl įvykio objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 000 Eur). Pareikšto ieškinio faktinis pagrindas, susijęs su UAB „Automatikos sistemos“ pateiktų prekių į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), galima neatitiktimi kokybės reikalavimams. Taigi, iš esmės keliami klausimai dėl į konkrečius objektus pateiktų prekių kokybės, tačiau tai nėra objektai, į kuriuos prekės pristatytos pagal šioje byloje ieškovės reikalavimo pagrindą sudarančias PVM sąskaitas faktūras. Prielaidos dėl galimai ir pagal pastarąsias sąskaitas pristatytų prekių neatitikties kokybės reikalavimams keliamos hipotetiškai, tikimybių bei atsakovės spėjimų pagrindu. Tai nėra pakankama priežastis nustatyti tiesioginio bylų ryšio, dėl kurio Panevėžio apygardos teisme išnagrinėtos bylos rezultatas įgytų esminę reikšmę šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimo pagrįstumui bei teisėtumui įvertinti. 

24.       Teisė į teisminę gynybą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant. Teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu.

25.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos procesą, nes Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje keliami klausimai nesudaro kliūčių patikrinti teismo sprendimo šioje byloje pagrįstumą ir teisėtumą. Dėl to apeliantės prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

26.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – fotonuotraukas iš telefono registro dėl telefoninių skambučių, fotonuotrauką iš EPP sistemos, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2025 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2KT-31-790/2025 dėl civilinių bylų sujungimo.

27.       CPK 314 straipsnis, apribojantis naujų, pirmosios instancijos teismo nevertintų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, priėmimą apeliacinės instancijos teisme (nebent būtų pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė objektyviai iškilo vėliau), yra viena iš proceso operatyvumo, jo koncentruotumo išraiškų. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

28.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus. Be to, pateikti įrodymai – fotonuotraukos iš telefono, EPP registro, neturės reikšmės sprendžiant dėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes pirmosios instancijos teismas tiek 2025 m. vasario 4 d. nutartyje, atsisakydamas priimti priešieškinį, tiek apskųstame sprendime, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes, susijusias tiek su priešieškinio priėmimu, tiek su teismo posėdžio neatidėjimu. Iš teismo nurodytų aplinkybių matyti tiek telefoninių skambučių faktas, tiek eiga; dėl to ginčo byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad, esant poreikiui, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliantės teikiami įrodymai dėl teismo nutarties priėmimo bei išsiuntimo laiko, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutarties, kuria sujungtos bylos, pateikimas yra pertekliniai – ši informacija teismui matoma iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir su apeliaciniu skundu apeliantės pateiktų naujų įrodymų į bylą nepriima.

Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės

29.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė atsakovei už parduotas prekes išrašė 2024 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT115870 (37 417,19 Eur), 2024 m. rugsėjo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT115878 (3 992,24 Eur), 2024 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT115915 (176,72 Eur), 2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT116347 (145 461,28 Eur), 2024 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT116377 (211,92 Eur).

30.       Iš byloje esančių krovinio važtaraščių KRV Nr. 552224, 552226, 552317 nustatyta, kad parduotos prekės patiektos į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad smulkios prekės pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT115915 atsakovės įsigytos parduotuvėje, todėl atitinkamo krovinio važtaraščio nėra; atsakovė šios aplinkybės neginčijo.

31.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 187 259,14 Eur skolą pagal anksčiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį dėl skolos priteisimo patenkino.

32.       Atsakovė 2024 m. gruodžio 27 d. pareiškė prieštaravimus. Atsakovė neginčijo nei fakto, kad prekes pagal nurodytas sąskaitas gavo, nei to, jog išvardintų sąskaitų nėra apmokėjusi. Atsakovė neginčijo ir skolos sumos – 187 259,14 Eur. Atsakovė argumentavo, kad ieškovės parduotos prekės buvo nekokybiškos, nepilnos komplektacijos, patirta nuostolių. Dėl to atsakovė nurodė nepripažįstanti savo atsakomybės ir neatsiskaitanti su ieškove; teigė teiksianti priešieškinį byloje.

33.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 15 d. nutartimi civilinę bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje 2025 m. vasario 4 d. 14 val.

34.       2025 m. vasario 3 d. 20.55 val. atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei dėl parduotų prekių trūkumų ir nuostolių atlyginimo, prašydama priteisti iš ieškovės 147 841,18 Eur nuostoliams atlyginti, 6 proc. procesines palūkanas. Grįsdama priešieškinio reikalavimus, atsakovė argumentavo, kad ieškovė pateikė nekokybiškų prekių į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad dėl nustatytų prekių trūkumų, atsakovei iškilo būtinybė patikrinti visas ieškovės pateiktas prekes 2020–2024 metų laikotarpiu, o pagal pateiktą trečiojo asmens komercinį pasiūlymą per visą laikotarpį ieškovės pateiktų prekių įvertinimo ir galimai paaiškėjusių prekių trūkumų šalinimo paslaugos kainuotų 146 841,18 Eur. Šią sumą taip pat prašoma priteisti kaip nuostolius. Priešieškinyje atsakovė suformulavo prašymą atidėti 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdį, nurodydama, kad teismas turės išspręsti priešieškinio priėmimo klausimą ir, jei jis bus priimtas, skirti terminą atsiliepimui į jį pateikti, todėl būtų tikslinga atidėti teismo posėdį, kol bus išspręstas priešieškinio priėmimo klausimas bei, esant jam priimtam, ieškovė pateiks atsiliepimą.  

35.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi priešieškinį atsisakė priimti. Teismas sprendė, kad nėra CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų priešieškiniui priimti, nes priešieškinio reikalavimai nėra grindžiami tų pačių prekių, kurios nurodytos ieškinyje ir už kurias neatsiskaityta, trūkumais. Teismo vertinimu, pateiktu priešieškiniu nėra siekiama įgyvendinti civilinio proceso koncentruotumo ir operatyvumo principų, todėl, nepaisant to, kad jame reiškiami priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, teismo posėdžio dieną pateikto priešieškinio priėmimas, įvertinus įrodinėtinas aplinkybes, užvilkins bylos nagrinėjimą. Teismas pažymėjo, kad atsisakymas priimti priešieškinį neužkerta kelio atsakovui šių reikalavimų reikšti teisme savarankišku ieškiniu.  

36.       2025 m. vasario 4 d. teismo posėdyje teismas atmetė atsakovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo iš esmės atsakovės atstovui nedalyvaujant.

37.       2025 m. vasario 6 d. atsakovė kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą ir inicijavo civilinę bylą Nr. e2-168-1059/2025 dėl parduotų prekių trūkumų ir nuostolių atlyginimo priteisimo iš ieškovės. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2025 m. kovo 12 d. nutartimi prie Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos prijungta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-11153-862/2025 pagal ieškovės UAB „Automatikos sistemos“ ieškinį, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovės UAB „Energus group“ 1 488,74 Eur skolą ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (civilinės bylos Nr. e2KT-31-790/2025).

38.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 18 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą teismo 2024 m. gruodžio 4 d. preliminarų sprendimą – patenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo ir priteisė ieškovei iš atsakovės 187 259,14 Eur skolą už į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), pristatytas prekes pagal ieškinyje išvardintas PVM sąskaitas faktūras. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pripažino, kad atsakovės nurodomi galimai jos patirti nuostoliai kildinami iš kitų prekių pirkimo–pardavimo santykių, ieškovei prekes teikiant į kitus objektus, todėl konstatavo, jog preliminariu sprendimu buvo pagrįstai iš atsakovės priteista skola už prekes, dėl kurių kokybės pretenzijų nėra įrodyta.

39.       Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės netinkamą elgesį pateikiant priešieškinį, nes atsakovė pateikti anksčiau jo objektyviai negalėjo; 2) teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantei (jos atstovui) buvo žinoma apie 2025 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, priėmimą, nes ji nebuvo skaitmenizuota, o šalims išsiųsta po teismo posėdžio; 3) teismas nepagrįstai neatidėjo 2025 m. vasario 4 d. teismo posėdžio ir išnagrinėjo bylą nedalyvaujant apeliantei (jos atstovui); 4) teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, nes ginčo PVM sąskaitos faktūros įėjo į UAB „Energus group“ priešieškinio reikalavimus UAB „Automatikos sistemos“, o šiuo metu įeina į Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo ribas.

40.       Taigi, apeliaciniame skunde iš esmės keliami klausimai dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neatidėjo teismo posėdžio, o, išnagrinėjęs bylą nepriėmęs priešieškinio, priėmė pagrįstą sprendimą.

Dėl skolos pagal PVM sąskaitas faktūras priteisimo (ne)pagrįstumo

41.       CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

42.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jeigu sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Įstatyme nėra įtvirtintos parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi, pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019).

43.       Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką būtent pirkėjui, šiuo atveju – atsakovei, teigiančiai, kad jai pagal ieškiniu prašomos priteisti skolos pagrindą sudarančias PVM sąskaitas faktūras buvo parduotos netinkamos kokybės prekės, tenka pareiga įrodyti parduotų prekių netinkamos kokybės faktą (CPK 12, 178 straipsniai).

44.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta ir byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad už ieškovės atsakovei parduotas bei pateiktas prekes atsakovei išrašytos konkrečios ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros bendrai už 187 259,14 Eur. Taip pat nėra ginčo dėl fakto, kad pagal šias PVM sąskaitas faktūras atsakovė įsigijo prekes į UAB „Lidl Lietuva“ objektą, esantį (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta įrodymų, kad būtų fiksuoti į šiuos objektus pateiktų prekių trūkumai ar teiktos pretenzijos dėl jų kokybės, komplektiškumo.

45.       Atsakovė, neginčydama anksčiau nurodytų aplinkybių, taip pat neginčydama prašomos priteisti skolos dydžio bei pagrindo, t. y. to, jog nurodoma skola susidarė pagal ieškinyje išvardintas PVM sąskaitas faktūras teikiant prekes į minėtus konkrečius objektus, savo prievolę mokėti nurodytą skolą neigė argumentuodama, kad ieškovė pateikė nekokybiškų, komplektiškumo neatitinkančių prekių į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei kitose UAB „Lidl Lietuva“ priklausančiose parduotuvėse (pvz. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)); atsakovė plačiai argumentavo dėl aplinkybių, jog dėl pateiktų nekokybiškų prekių ji yra gavusi pretenzijų, buvo patirta nuostolių.

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsakovės teiktų prieštaravimų turinį, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog nekokybiškos prekės būtų teiktos ir į objektus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Nekokybiškų prekių teikimo faktus atsakovė grindė įrodymais bei plačiais paaiškinimais dėl prekių, teiktų į kitus objektus, o dėl prekių pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras kėlė tik prielaidas, jog nustačius kokybės trūkumus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), galimi pasikartojantys trūkumai ir ginčo objektuose. Vis dėlto, kaip minėta, jokių duomenų apie ginčo objektuose fiksuotus trūkumus, avarijas ar pretenzijas dėl prekių nėra. Dėl to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik bendro pobūdžio atsakovės teiginiai bei prielaidos, jog ieškovės parduotos prekės (elektros skydai) galimai visi buvo nekokybiškos ir su defektais, nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl ieškovės prekių, parduotų ir į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), defektų ir (ar) atitinkamų trūkumų. Apeliantė apeliaciniame skunde jokių argumentų ar aplinkybių, kurios teismo būtų netinkamai įvertintos, nenurodė.

47.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, pagrįstai nusprendė, jog atsakovė už prekes turėjo su ieškove atsiskaityti PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais ir, atitinkamai, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 187 259,14 Eur skolą pagal ieškinyje išvardintas PVM sąskaitas faktūras.

48.       Šios išvados nepaneigia atsakovės teiginiai, kad skola pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras negalėjo būti priteista, nes šalys bendradarbiavo 2020 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir, atsakovės teigimu, dėl to, vertinant bendrai, į vienus objektus pateiktų prekių trūkumai lemia atsakovės teisę atsisakyti mokėti už prekes, pateiktas į kitus objektus, nes, atsakovės nuomone, prekių tiekimai bei atsiskaitymai vertintini bendrai. Tačiau, kaip matyti iš Sutarties turinio, Sutartimi pardavėjas (ieškovė) įsipareigojo perduoti pirkėjo (atsakovės) nuosavybėn prekes, nurodytas komerciniuose pasiūlymuose, o pirkėjas priimti ir apmokėti už jas (Sutarties 1 punktas). Sutarties 1.1 punkte nustatyta, prekių pavadinimai, kiekis, asortimentas, kaina šalių suderinama ir išvardinama šios sutarties prieduose, kurie yra neatskiriama Sutarties dalis. Sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytos prekės objektui, esančiam (duomenys neskelbtini) (PC ,,(duomenys neskelbtini)“). Kitų Sutarties priedų nepateikta. Iš ieškinio pagrindu esančių PVM sąskaitų faktūrų, matyti, kad jose nurodomi objektų, į kuriuos turi būti pateikiamos prekės, adresai, tačiau nėra jokių nuorodų į Sutartį. Tokių nuorodų nėra ir prekių važtaraščiuose. Dėl to nėra pagrindo pritarti atsakovės aiškinimui, kad šalių bendradarbiavimas vyko Sutarties pagrindu, o ne pagal atskirus savarankiškus užsakymus, kuriuos įvykdžius išrašytos PVM sąskaitos faktūros, sukeliančios savarankiškas atsakovės prievoles atsiskaityti už šiose sąskaitose nurodytas prekes.

49.       Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės nurodomi galimai jos patirti nuostoliai, kilę iš kitų prekių pirkimo–pardavimo santykių, t. y. atsiradusių dėl prekių, teiktų ne į objektus (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), suteikia pagrindą atsakovei kreiptis dėl jų atlyginimo, tačiau nagrinėjamu atveju nereiškia, jog skola už prekes, teiktas į minėtus ginčo objektus, preliminariu sprendimu priteista nepagrįstai. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį būtų patenkinęs nepagrįstai.

50.       Išvadą, kad į ginčo objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), teiktų prekių trūkumai nebuvo įrodyti, patvirtina ir tai, jog atsakovė, ginčydama ieškinio reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinti šį reikalavimą, remiasi procesine situacija ir aplinkybe, kad byloje nebuvo priimtas jos priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo. Taigi, tokio pobūdžio argumentais iš esmės pripažįstama, kad šiuo momentu prekių trūkumų ir nuostolių faktai nėra įrodyti – tam turi būti išnagrinėtas kitas teisminis ginčas, pradėtas nepriėmus priešieškinio šioje byloje. Atitinkamai, šioje byloje vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą atsakovės keliami ir aktualūs procesinio pobūdžio klausimai – ar teismas galėjo išnagrinėti bylą nepriėmęs priešieškinio, neatidėjęs teismo posėdžio ir, atitinkamai, ar priimtas teismo sprendimas gali būti laikomas pagrįstu, kol nėra išnagrinėtas atsakovės kitoje byloje pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl priešieškinio nepriėmimo pagrįstumo

51.       Apeliantė, ginčydama teismo sprendimą, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį. Apeliantės teigimu, priešieškinis turėjo būti priimtas, nes ginčo šioje byloje PVM sąskaitos faktūros įėjo į atsakovės priešieškinio reikalavimus, o šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovės iš ieškovės nupirktų prekių kokybės, įskaitant ir prekes, įgytas pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pristatytos į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantė argumentuoja, kad teismas nepagrįstai konstatavo jos netinkamą procesinį elgesį teikiant priešieškinį ir neatsižvelgė į tai, jog, ieškovei nepripažįstant atsakovės prieštaravimuose nurodytų teiginių, susijusių su prekių kokybe bei ieškovės atsakomybe už prekių trūkumus (defektus), atsakovė ėmėsi organizuoti ieškovės pateiktų (parduotų) atsakovei prekių (elektros skydų) kokybės patikrinimą, o tam reikia laiko, todėl atsakovė objektyviai negalėjo priešieškinio pateikti anksčiau. Atsakovės vertinimu, teikiant priešieškinį šalys buvo tik apsikeitusios procesiniais dokumentais, todėl priešieškinio priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo.

52.       Pagal civilinio proceso teisinį reglamentavimą atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį, tačiau ši atsakovo procesinė teisė nėra absoliuti, jos įgyvendinimo tvarką bei ribas nustato civilinio proceso įstatymas, kuriame nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti CPK nustatytas taisykles (CPK 135 straipsnis). Taigi, teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009).

53.       Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys ir teismo 2024 m. gruodžio 4 d. preliminarus sprendimas apeliantei įteikti 2024 m. gruodžio 10 d. 2024 m. gruodžio 23 d. teisme gautas apeliantės prašymas dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo. Prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo apeliantė teismui pateikė 2024 m. gruodžio 27 d. Teismas 2025 m. sausio 15 d. nutartimi nutarė, kad byla bus nagrinėjama teismo posėdyje 2025 m. vasario 4 d. 14 val. Apeliantės priešieškinis dėl nuostolių atlyginimo teismui buvo pateiktas 2025 m. vasario 4 d. 8 val. 2025 m. vasario 4 d. nutartimi teismas atsisakė priimti pateiktą priešieškinį.

54.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad apeliantė turėjo galimybę pateikti priešieškinį su jame išdėstytais reikalavimais per CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, tačiau, nors tokia galimybė jai nebuvo niekaip suvaržyta, to nepadarė. Priešingai, apeliantė priešieškinį teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2024 m. vasario 3 d. po teismo darbo valandų, todėl jis teisme gautas 2024 m. vasario 4 d., paskirto teismo posėdžio dieną, nors apie ieškovės pareikštus reikalavimus ir jų pagrindą atsakovei buvo žinoma jau nuo 2024 m. gruodžio 10 d. Apie ketinimą pareikšti priešieškinį atsakovė buvo nurodžiusi 2024 m. gruodžio 27 d. prieštaravimuose, o teismo posėdis paskirtas teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartimi, todėl apie jį atsakovei buvo žinoma nuo šios nutarties įteikimo. Nepaisant to, atsakovė priešieškinį pateikė teismui tik teismo posėdžio dieną 2025 m. vasario 4 d. Toks procesinis elgesys pagrįstai teismo įvertintas kaip nesudarantis prielaidų pripažinti, kad atsakovė būtų dėjusi pastangas operatyviai įgyvendinti savo procesines teises CPK nustatyta tvarka bei terminais ir bendradarbiauti rūpinantis koncentruota proceso eiga.   

55.       Be to, iš apeliaciniame skunde atsakovės nurodomų faktinių aplinkybių matyti, kad pretenzijos iš UAB ,,Lidl Lietuva“ gautos 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 19 d., prekių defektai fiksuoti 2024 m. lapkričio 8 d. Atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės teiginius, kad prielaidos atlikti ieškovės teiktų prekių kokybės patikrinimus atsirado tik gavus ieškinį bei preliminarų teismo sprendimą. Dėl to nesutiktina su atsakovės teiginiais, kad jos po pretenzijų gavimo organizuoti ieškovės teiktų prekių kokybės patikrinimai negalėjo būti atlikti anksčiau ir dėl to turėtų būti laikomi objektyviomis kliūtimis priešieškiniui pateikti CPK nustatytais terminais.

56.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad priešieškinio priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, nes teikiant priešieškinį šalys buvo tik apsikeitusios procesiniais dokumentais. Kaip minėta, pagal CPK nustatytą teisinį reglamentavimą atsakovo teisė pateikti priešieškinį neribojama iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo (CPK 143 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju tokia nutartis buvo priimta 2025 m. sausio 15 d. ir ja teismo posėdis paskirtas 2025 m. vasario 4 d. Atsakovė priešieškinį pateikė posėdžio dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesys ir priešieškinio pateikimo terminas nesuteikė jokių galimybių teismui bei kitai proceso šaliai iki teismo posėdžio atlikti būtinus procesinius veiksmus (išsiųsti priešieškinį ieškovei, pateikti atsiliepimą į priešieškinį ir kt.). Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnyje įtvirtintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas reikalauja, kad ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys siektų operatyvaus bylos išnagrinėjimo ir laiku bei tinkamai atliktų visus reikiamus procesinius veiksmus. Atitinkamas atsakovės elgesys buvusioje situacijoje nelaikytinas atitinkančiu tokius reikalavimus ir sudarė sąlygas proceso vilkinimui.

57.       Apibendrinant nurodytą, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas priešieškinio, būtų pažeidęs CPK 143 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Įvertinus priešieškinio turinį ir santykį su pareikštu ieškiniu, teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad apeliantei neužkertamas kelias įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo. Teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 143 straipsnio 3 dalis) būtent dėl to, kad ja neužkertamas kelias pareikšti reikalavimus atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012), o nagrinėjamu atveju, kaip argumentuota pirmiau šioje nutartyje, nėra pagrindo pripažinti, jog, nepriėmus priešieškinio, byla pagal ieškinį negalėjo būti išnagrinėta, o priimtas teismo sprendimas būtų nepagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, siekdamas operatyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, šioje byloje susidariusioje faktinėje situacijoje pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį.

Dėl teismo posėdžio neatidėjimo

58.       Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pateiktą priešieškinį ir tą pačią dieną vykusio teismo posėdžio metu atmetė apeliantės prašymą atidėti teismo posėdį, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas sietas tik su priešieškinio pateikimu, o priešieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas iki teismo posėdžio pradžios ir priešieškinį atsisakyta priimti. Teismas taip pat nurodė, kad buvo telefonu susisiekta su apeliantės atstovu ir siūlyta atvykti į teismo posėdį, dėl ko teismo posėdis prasidėjo ne 14 val., o 14.21 val., tačiau apeliantė (jos atstovas) vykusiame teismo posėdyje nedalyvavo.

59.       Apeliaciniame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai neatidėjo teismo posėdžio ir bylą išnagrinėjo apeliantei nedalyvaujant, nes, apeliantės teigimu, teismo posėdžio metu egzistavo pagrindai teismo posėdžiui atidėti, t. y. buvo pateiktas priešieškinis, o apeliantei nebuvo žinoma apie 2025 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, priėmimą.

60.       CPK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad siekiant bylos nagrinėjimo atidėjimo, būtina ne tik nurodyti neatvykimo priežastį, bet ir įrodyti, jog net ir dedant įprastas, sąžiningo ir apdairaus proceso dalyvio pastangas, nebuvo galimybės dalyvauti teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-378/2019).

61.       Šioje byloje neginčijama, kad apeliantei apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai. Apeliantė teismui teismo posėdžio dieną pateiktame priešieškinyje nurodė, kad, atsižvelgiant į pateiktą priešieškinį, teismas turės išspręsti jo priėmimo klausimą, todėl būtų tikslinga atidėti teismo posėdį, kol bus išspręstas jo priėmimo klausimas bei, esant jam priimtam, ieškovė pateiks atsiliepimą. Suformulavusi prašymą atidėti teismo posėdį ir raštu pateikusi savo poziciją dėl proceso eigos, į teismo posėdį atsakovė (jos atstovas) neatvyko, iš esmės nežinodama (nežinodamas) ir, kol teismas neišnagrinėjo prašymo, negalėdama (negalėdamas) žinoti, ar teismo posėdis bus atidėtas.  

62.       Teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi išsprendė priešieškinio priėmimo klausimą, t. y. priešieškinį atsisakė priimti, todėl apeliantės priešieškinyje nurodytos aplinkybės dėl teismo posėdžio atidėjimo išnyko, nes, išsprendus priešieškinio priėmimo klausimą, jokių papildomų proceso veiksmų atlikti nereikėjo. Kitų priežasčių teismo posėdžiui atidėti šalys nebuvo nurodžiusios, atitinkamų prašymų nebuvo pateikusios.

63.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad telefonu buvo susiekta su apeliantės atstovu, papildomai informuojant, jog atsisakyta priimti priešieškinį, taigi, ir apie iš to kylančią akivaizdžią būtinybę atvykti į bylos nagrinėjimą. Dėl to buvo pavėlintas suplanuoto teismo posėdžio laikas, tačiau apeliantės atstovas į posėdį neatvyko. 

64.       Atsižvelgiant į aptartą faktinę situaciją, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės atstovas į teismo posėdį neatvyko nesant tam svarbių priežasčių, o buvusi procesinė situacija nesuponavo būtinybės teismo posėdžiui atidėti, nes klausimas, dėl kurio apeliantė tikėjosi teismo posėdžio atidėjimo, buvo išspręstas iki teismo posėdžio pradžios.

65.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad susidariusioje situacijoje teismas privalėjo atidėti teismo posėdį, nes apeliantei nebuvo žinoma apie teismo priimtą 2025 m. vasario 4 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti priešieškinį. Viena vertus, tokie apeliantės teiginiai abejotini, nes bylos medžiaga leidžia spręsti, jog jos atstovui apie priešieškinio nepriėmimą buvo (turėjo būti) žinoma, o teismas sudarė sąlygas apeliantės atstovui dalyvauti posėdyje, pavėlindamas teismo posėdžio laiką ir susisiekdamas su juo telefonu. Apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad 14.18 val. įvyko jos atstovo pokalbis su teismo posėdžių sekretore ir apeliantės atstovas buvo informuotas apie priimtą nutartį, taip pat buvo paklausta, ar jis dalyvaus teismo posėdyje. Kita vertus, aplinkybė, kad apeliantė teigia nežinojusi apie atsisakymą priimti priešieškinį, nėra teisiškai reikšminga, atsižvelgiant į tai, jog prašymo atidėti teismo posėdį pateikimas savaime nesuponuoja teismo pareigos tokį prašymą tenkinti. Apeliantės subjektyvus vertinimas, kad, pateikus priešieškinį, teismo posėdis negalės įvykti, neriboja teismo teisės ir pareigos spręsti teismo posėdžio (ne)atidėjimo klausimo, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas posėdžiui (ne)atidėti ir, atitinkamai, nesudaro prielaidų šaliai, pateikusiai prašymą atidėti teismo posėdį, preziumuoti tokio prašymo tenkinimą bei neatvykti į posėdį, nesidomint tuo, ar teismas prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo patenkino.

66.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pripažįsta, kad, nepriklausomai nuo to, jog apeliantė byloje buvo pateikusi priešieškinį ir manė, jog posėdis turėtų būti atidėtas, ji, būdama sąžiningas, apdairus procese dalyvaujantis asmuo, turėjo atvykti į teismo posėdį ir jame dalyvauti. Preziumuodama teismo posėdžio atidėjimą ir neatvykdama į paskirtą teismo posėdį, apeliantė veikė išimtinai savo rizika. 

67.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad apeliantė nepateikė kitų duomenų, dėl kurių ji negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, neatidėjęs teismo posėdžio, būtų pažeidęs civilinio proceso taisykles ar apeliantės procesines teises.

Dėl prašymo perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kad ji būtų sujungta su kita civiline byla

68.       Apeliantė apeliaciniu skundu prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kad ši byla galėtų būti sujungta su Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-168-1059/2025. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantė šį prašymą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais dėl bylų susietumo, kaip ir teismui pateiktą prašymą dėl šios bylos nagrinėjimo sustabdymo, t. y. su atsakovės reikalavimais ieškovei dėl nuostolių, siejamų su ieškovės pateiktomis nekokybiškomis prekėmis, atlyginimo.

69.       CPK

70.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje civilinėje byloje bylos nagrinėjimas jau buvo baigtas ir pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovei skolą už parduotas prekes, kurios, kaip jau minėta, buvo pateiktos į objektus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys bei nustatytos faktinės aplinkybės leidžia nustatyti, kad Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje byloje apeliantė įrodinėja, jog ieškovė pateikė nekokybiškas prekes į kitus objektus, o galimų į šios bylos ginčo objektus pateiktų prekių trūkumų konkrečiai neįrodinėja, remiasi bendro pobūdžio prielaidomis, jog reiks patikrinti visas prekes. Vien turtinių reikalavimų pareiškimas atskiroje byloje nėra pakankamas byloms nagrinėti kartu, kai yra įmanoma išskirti ir konkrečiai nagrinėti atskiras reikšmingas aplinkybes. Šios aplinkybės buvo konstatuotos ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti apeliantės priešieškinį, taip pat ir šioje byloje atmetant atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo.

71.       Atsižvelgiant į nurodytą, taip pat į šioje byloje pažengusį procesą bei į aplinkybę, jog šios bylos ginčo objektu nurodoma skola pagal ieškinyje išvardintas PVM sąskaitas faktūras atsakovės iš esmės nebuvo ginčijama (t. y. neginčytas skolos pagal PVM sąskaitas faktūras faktas ir dydis), teismo sprendimo naikinimas ir perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, remiantis vien prielaidomis ir galimai ateityje palankaus atsakovei teismo sprendimo galimybe kitoje byloje, pažeistų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros, atsižvelgus ir į tai, jog sujungti galima tik neišnagrinėtas civilines bylas (CPK 136 straipsnio 4 dalis).

72.       Šios išvados nepaneigia apeliantės nuorodos į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2025 m. kovo 12 d. nutartimi prie Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamos bylos buvo prijungta Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta civilinė byla Nr. e2-11153-862/2025 pagal ieškovės UAB „Automatikos sistemos“ ieškinį, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovės UAB „Energus group“ 1 488,74 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Aplinkybė, kad kitos bylos sujungtos, pripažinus, jog bylose reiškiami materialiniai reikalavimai kildinami iš tos pačios tarp šalių sudarytos sutarties vykdymo bei jos pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bei nustačius, kad bylose dalyvauja tos pačios šalys, o reiškiami reikalavimai yra priešpriešiniai viena kitos atžvilgiu, nesudaro pagrindo manyti esant pagrįstą prielaidą, jog dėl aptartų aplinkybių negali būti patikrintas šioje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Nenustatyta kliūčių klausimą dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo išspręsti ir, atitinkamai, apeliacine tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, šioje byloje atskirai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

73.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi civilinio proceso teisės normų įtvirtintomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nepažeidė proceso taisyklių, reglamentuojančių priešieškinio priėmimo ir teismo posėdžio atidėjimo klausimus, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šio teismo sprendimo keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos).

75.       Atmetus atsakovės pateiktą apeliacinį skundą, atsakovės apeliaciniame procese turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, už pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą.

76.       Ieškovė pateikė prašymą dėl 2 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, priteisimo bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (teisinių paslaugų ataskaitą, sąskaitą faktūrą ir lėšų pervedimo nurodymą). Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2025 m. II ketvirtį (2025 m. balandžio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimui imamas 2024 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 335,9 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 036,67 Eur (2 335,9 x 1,3 (8.11 punktas)). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, iš atsakovės (apeliantės) ieškovei priteisiama 2 750 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Automatikos sistemos“ (juridinio asmens kodas 148363514) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Energus group“ (juridinio asmens kodas 304419130) 2 750 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai                                                                        Jadvyga Mardosevič

                                                                                Rūta Latvelė

        Antanas Rudzinskas