Civilinė byla Nr. e2-14-322/2020

     Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00207-2018-0

     Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1;

 (S)

     2.6.1.1;2.6.1.3.5;2.6.1.4;2.6.1.3.6;3.2.6.1.

Š I A U L I Ų A P Y L I N K Ė S T E I S M A S

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 20 d.

Kelmė

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teisėja Laima Borkovskienė,

sekretoriaujant Teresei Zakrasienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei Vilmai Volkovienei,

atsakovo atstovei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ūkio ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo R. M., ir atsakovo V. V. priešieškinį atsakovui R. M. ūkiui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, paskolos teisinių santykių ir prievolės grąžinti paskolą įvykdymo pripažinimo, tretieji asmenys R. E. – V. ir V. K..

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovas pateikė ieškinį, prašo priteisti iš atsakovo 33 306,30 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. tarp ieškovo R. M. ūkio ir atsakovo V. V. buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 4, kuria ieškovas suteikė atsakovui 115000 Lt paskolą, pinigai atsakovui buvo pervesti 2012 m. rugsėjo 6 d. bankiniu pavedimu. Atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2013 m. birželio 30 d. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, perdavė pinigus atsakovui, padarydamas bankinį pavedimą, o  atsakovas pinigų iki šiol negrąžino, tuo pažeisdamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Paskolos  grąžinimo terminas nebuvo pratęstas, sutarties  sąlygos nebuvo pakeistos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad jis nei su ieškovu R. M. ūkiu, nei su jo atstove R. M., kaip fiziniu asmeniui, niekuomet nesitarė dėl paskolos sutarties sudarymo ir jos nesudarė. Su ieškiniu pateikta 2012 m. rugsėjo 5 d. Paskolos sutarties kopija atsakovui yra staigmena, jis tokios Paskolos sutarties savo valia nepasirašinėjo ir dėl joje nurodytų sąlygų su R. M. ūkiu, atstovaujamu R. M., nesitarė. Parašas Paskolos sutarties paskutiniame lape yra panašus į jo, bet yra netikras, nes jis tokio turinio sutarties nepasirašė, nebent jo parašas buvo gautas apgaule pasirašant kaip ant kito dokumento. Ieškovo savininkės R. M. faktinį sutuoktinį V. K. ir atsakovo sutuoktinę R. E.-V. sieja giminystės ryšys - V. K. yra R. V. dėdė, mamos brolis, atsakovas  nuo 2009 metų dirbo V. K. ūkyje ( V. K. ūkis ir R. M. ūkis iš esmės yra tas pats ūkis, kuriam vadovauja ir faktiškai abiejų ūkių veiklą vykdo V. K.). 2012 m. su dabartine sutuoktine R. E.-V. dar nebuvo susituokę, bet faktiškai gyveno kaip šeima, ketino pirkti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), tačiau neturėjo pinigų visai pardavėjo prašomai kainai sumokėti, todėl sutarė su V. K., kad šis jiems paskolins 115 000,00 Lt, o atsakovas skolą grąžins atidirbdamas K. ūkyje penkis metus be atlyginimo. Pinigai į jo( atsakovo) sąskaitą buvo pervesti jam kartu su R. M. nuėjus į banką. Tam, kad pavedimą darė R. M., jis reikšmės neteikė, nes žinojo, kad R. M. ir V. K. yra faktinė šeima. Nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio jis visą laiką dirbo V. K. ūkyje už jam suteiktą paskolą – su žemės ūkio technika dirbo ūkio laukuose,  vežiojo ūkyje pagamintą produkciją bei ūkio veiklai skirtas prekes ir kt. 2018 m. pradžioje informavo V. K., kad sutartas darbo už paskolą laikas baigėsi ir jei V. K. nori, kad jis( atsakovas) toliau dirbtų ūkyje, tai turi pradėti vėl mokėti jam darbo užmokestį. Tuomet tarp jo ir V. K. kilo ginčas, V. K. jam ( atsakovui) pasakė, kad atsakovas pas jį nedirbo ir paskolos negrąžino. Pasidomėjęs Sodroje sužinojo, kad jokių duomenų apie jo darbą nei V. K. nei R. M. ūkiuose nėra, todėl ilgiau pas V. K. nebedirbo.

Ieškovas dublike nurodė, kad atsakovas teigdamas, jog nei su ieškovu R. M. ūkiu, nei su jo atstove R. M., kaip fiziniu asmeniui, niekuomet nesitarė dėl paskolos sutarties sudarymo vistik neneigia paskolos 115 000 Lt gavimo fakto. Ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad atsakovui paskolą suteikė, tačiau atsakovas nepateikė jokių leistinų ir neginčijamų įrodymų, kad paskolą grąžino. Atsakovo teiginiai, kad neva paskola yra grąžinta atsakovui penkis metus be atlyginimo dirbant V. K. ir R. M. ūkiuose, neatitinka tikrovės, nes paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo R. M. ūkio ir atsakovo V. V.,  paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta būtent pinigais, o ne kažkokiu kitu būdu, o V. K. nebuvo ir nėra įgaliotas spręsti paskolos sutarties pakeitimo ar vykdymo klausimų, nes jis nėra šio sandorio šalimi. Šalių sudarytos paskolos sutarties įvykdymo būdas nebuvo pakeistas, t. y. gauta paskola turėjo būti gražinta pinigais natūroje iki sutartyje nurodytos datos. Be to, atsakovas niekuomet nedirbo pas ieškovą, t. y. R. M. ūkyje. 

Atsakovas tripliku patvirtino, kad neginčija 115000 Lt paskolos gavimo fakto ir to, kad pinigus jam į sąskaitą pervedė R. M., tačiau ginčija paskolos sutarties su R. M. ūkiu ar R. M., kaip fiziniu asmeniu, sudarymo faktą bei patį ieškovo pateiktą dokumentą - 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį Nr. 4, nes šios paskolos sutarties savo valia jis nepasirašinėjo ir dėl joje nurodytų sąlygų su R. M. ūkiu nesitarė, parašas sutartyje yra panašus į jo parašą, bet yra netikras, nes jis tokio turinio sutarties nepasirašė, parašas galimai gautas apgaule, kaip ant kito dokumento. Gautą paskolą sąžiningai atidirbo( dirbo su technika laukuose - arė, akėjo, tręšė, taip pat vežiojo prekes) kaip ir buvo susitarta su V. K.. 

Atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 5 d. Paskolos sutartį Nr. 4, kurioje paskolos davėju nurodytas R. M. ūkis, o paskolos gavėju - V. V.; pripažinti, kad paskolos teisiniai santykiai dėl 115 000 Lt (33 306,30 Eur) paskolos 2012 m. rugsėjo 6 d. susidarė tarp paskolos davėjų R. M. bei V. K. ir paskolos gavėjų V. V. ir R. E. — V., susitariant, kad paskola bus grąžinta V. V. neatlygintinai dirbant R. M. ir V. K. ūkiuose, ir V. V. prievolę grąžinti 115 000 Lt (33 306,30 Eur) įvykdė. Priešieškinyje atsakovas iš esmės nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir atsiliepime į ieškinį bei triplike: kad pas V. K. ūkyje dirbo nuo 2009 metų, dėl priėmimo į darbą tarėsi su V. K.. kuris atsakovą ir jo sutuoktinę R. E. – V. (tuomet jie dar nebuvo susituokę, bet faktiškai gyveno kaip šeima, kūrė ateities planus) nuolat ragindavo pirkti namą, liepdavo ieškoti, sakydavo, kad paskolins pinigų ir 2012 metais, suradus patinkamą perkamą namą, susitarė su V. K., kad šis jiems paskolins 115 000 Lt, o jie skolą grąžins   atsakovo darbu, tai yra dirbant V. K. ūkyje penkis metus be atlyginimo. Su R. M. jokių  paskolos suteikimo ir grąžinimo klausimų nesvarstė, ji tik pervedė į atsakovo sąskaitą 115000 Lt paskolą, iš ko atsakovas suprato, kad tai bendri V. K. bei R. M. pinigai ir jie abu yra paskolos davėjai. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn., daugiau kaip penkis metus, dirbamas V. K. vadovaujamuose ūkiuose be jokio atlyginimo, už suteiktą paskolą atidirbo, tai gali patvirtinti kartu dirbę kiti darbininkai. 2017 m. pabaigoje atsakovui pradėjus teirautis  kiek dar laiko reikės dirbti be atlyginimo, V. K. vis atsakydavo, kad paskola dar nėra grąžinta, nėra pilnai atidirbta, o 2018 m. vasario mėn., atsakovui pasakius V. K., kad sutartas  darbo už paskolą laikas tikrai baigėsi ir kad V. K. turėtų pradėti mokėti atlyginimą, jam ( atsakovui) buvo atsakyta, kad jis iš viso nedirbo ir  paskolos negrąžino. Paskolos teisiniai santykiai realiai egzistavo, bet jie faktiškai buvo susiklostę ne tarp atsakovo ir ieškovo R. M. ūkio, o tarp atsakovo V. V.,  R. E. – V., kaip paskolos gavėjų, ir V. K. bei R. M., kaip fizinių asmenų paskolos davėjų. Dėl paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygų paskolos gavėjai tarėsi tik su V. K.. Dėl tokio paskolos grąžinimo termino ir būdo, koks nurodytas Paskolos sutarties 1 punkte, atsakovas nesitarė, grąžinimo terminas - 2013 m. birželio 30 d. - visiškai nelogiškas, nes jis neturėjo jokių galimybių per nepilnus metus tokią sumą grąžinti. Be to, paskolos sutarties 1 punktas neatitinka ir faktinių paskolos sumos išmokėjimo aplinkybių, nes Paskolos sutartyje nurodyta, kad „paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus 115000 Lt pagal šalių suderintą grafiką, kuris yra neatskiriama paskolos sutarties dalis, tačiau jokio grafiko ir Paskolos sutarties priedo nėra, pinigai buvo tiesiog pervesti į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovas neneigia paskolos 11 5 000 Lt gavimo fakto, tačiau paskolinimo sąlygos buvo ne tokios, kokias pateikia ieškovas, paskola yra grąžinta tokiu būdu, kokiu ir buvo susitarta atsakovo V. V. bei R. E.- V. ir V. K. - paskola buvo grąžinta V. V. atidirbant V. K. ir R. M. ūkiuose.

Atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip dublike,  kad 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį atsakovas sudarė būtent su ieškovu, R. M. ūkiu,  pinigai į atsakovo sąskaitą pervesti būtent iš ieškovo sąskaitos, o  V. K. niekuomet nebuvo ir nėra įgaliotas spręsti klausimus dėl ieškovo sudaromų paskolos sutarčių, todėl atsakovo teiginiai apie jo ir V. K. santykius niekaip nesusiję su 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartimi ir paskolos grąžinimu, paskola turėjo būti grąžinta sutartyje nustatytu terminu ir būtent pinigais, o ne kažkokiu kitu būdu, jokie paskolos sutarties pakeitimai niekada nebuvo svarstomi. Atsakovo teiginys, kad paskolos sutartis yra suklastota, kad jo parašas gautas apgaule - nepatvirtinta jokiais įrodymais. Nesutinka ir su priešieškinyje nurodytu teiginiu, kad atsakovas už paskolą atidirbo, dirbdamas pas V. K., nes tokio susitarimo nebuvo.

Trečiasis asmuo R. M. pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinį  bei paaiškinimuose teismo posėdžio metu prašė tenkinti ieškinį, o priešieškinį atmesti, nes tarp atsakovo ir jos, kaip fizinio asmens, nėra susiklostę jokių santykių. Paskolos sutartis yra sudaryta tarp atsakovo ir R. M. ūkio, paskola buvo pervesta iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovo  banko sąskaitą, tarp ieškovo ir atsakovo niekada nebuvo jokių darbinių santykių, atsakovas ieškovo ūkyje niekada nedirbo. Paskolos atsakovas prašė dėl to, kad 2012 m. ketino pirkti namą, ji sutiko paskolinti pinigų iš ūkininko ūkio sąskaitos, dėl to  2012 m. rugsėjo 5 d. tarp jos ūkio ir atsakovo  buvo sudaryta paskolos sutartis, o rugsėjo 6 d. bankiniu pavedimu į atsakovo sąskaitą buvo pervesta 115000 Lt., paskolą jos ūkis deklaravo. Atsakovas žadėjo skolą grąžinti per mėnesį ar du, nes buvo radęs pirkėją parduodamam butui. Tačiau nusipirkęs namą jis buto nepardavė, kiek ji žino nėra buto pardavęs iki šiol, nusipirktame name negyvena, o paskolos negrąžina. Atsakovo teiginiai, kad jis paskolą neva atidirbo dirdamas be atlyginimo V. K. ūkyje yra nepagrįsti, kadangi nors atsakovas yra jos sugyventinio V. K. giminaitis, tačiau nei jos nei V. K. ūkyje atsakovas nedirbo. Ji, V. K. ir A. E. yra sudarę Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią jie tarpusavyje dalinasi darbus ūkiuose. Ūkiuose dirba skirtingi darbuotojai, jos ūkyje įdarbintiems darbuotojams darbo užmokestį moka ji, tačiau esant poreikiui darbuotojai padeda atlikti darbus ir kituose ūkiuose. Atsakovas pas ją ūkyje niekada nėra dirbęs, jokių darbinių santykių su atsakovu niekada nebuvo.

Trečiasis asmuo R. E. – V. pateiktuose atsiliepimuose į priešieškinį  bei paaiškinimuose teismo posėdžio metu prašė tenkinti priešieškinį, o ieškinį atmesti, nurodė, kad  ji kartu su  atsakovu V.V. dėl paskolos jiems suteikimo tarėsi tik su jos dėde V. K.,  kad jis paskolins 115 000 Lt namo pirkimui, o skola bus grąžinta atsakovui atidirbant V. K. ūkyje penkis metus be atlyginimo. Paskolos sumą į atsakovo sąskaitą pervedė V. K. faktinė sutuoktinė R. M.. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn.,  daugiau kaip penkis metus,  laisvu nuo darbo (duomenys neskelbtini) laiku  atsakovas dirbo V. K. už suteiktą paskolą, o kai  2018 m. vasario mėn. atsakovas pasakė V. K., kad  sutartą laiką už paskolą jau atidirbo ir, toliau dirbdamas, norėtų gauti algą, V. K. susinervino ir pasakė, kad atsakovas pas jį iš viso nedirbo ir paskolos negrąžino. Jie galvojo, kad atsakovas yra oficialiai įdarbintas, tik jam nemokamas atlyginimas, kol dirba už paskolą, tačiau paaiškėjo, kad atsakovas oficialiai niekada nebuvo įdarbintas. Jos žiniomis 2012 m. rugsėjo 5 d. Paskolos sutartis Nr. 4, kurią į bylą pateikė ieškovas  nebuvo sudaryta, atsakovas tokios sutarties  nepasirašė, su R. M. dėl paskolos suteikimo iš viso nebuvo tartasi, R. M. tik pervedė iš savo ūkio sąskaitos pinigus į atsakovo sąskaitą, o atsakovas pervedė pinigus perkamo namo savininkei.

Trečiasis asmuo V. K. atsiliepime į priešieškinį ir teismo posėdžio metu prašė atmesti priešieškinį, nes nei atsakovas  V. V. nei jo sutuoktinė R. E. – V. asmeniškai su juo dėl 115 000 Lt paskolos jiems suteikimo nesitarė, taip pat nesitarė, kad paskola bus laikoma grąžinta atsakovui  atidirbant jo ūkyje penkis metus be atlyginimo. Byloje pateikta paskolos sutartis, sudaryta tarp R. M. ūkio ir V. V., kuriam 115 000 Lt  buvo pervesti iš R. M. ūkio sąskaitos,  paskolos sutartyje yra nurodyta kokiu būdu ir kokiu terminu pinigai turi būti grąžinami. R. M. yra jo sugyventinė, o V. V. dukterėčios R. V. sutuoktinis, paskolos sudarymo aplinkybės jam žinomos, sutartį pasirašė jų namuose, tuomet jie buvo trise – jis, V. V. ir R. M.. Taip pat  jis dalyvavo atliekant bankinį pavedimą Swedbank banke. Paskolinti pinigų prašė ir jo tiek  V. V.,  tiek jo sutuoktinė R. E. – V.,  tačiau jis tuo metu pinigų neturėjo, todėl tarpininkavo tarp R. M. ir atsakovo V. V., prašė R. M., kad paskolintų pinigus. Paskolą V. V. žadėjo grąžinti greitai, per mėnesį ar du, žadėjo parduoti butą ir imti paskolą, tačiau pinigų iki šiol negrąžino. Sudarant sutartį nebuvo tartasi, kad V. V. už suteiktą paskolą atidirbs ūkiuose ir niekada nei jo, nei R. M. ūkiuose nei laukuose nedirbo. 

Liudytojas A. E. paaiškino, kad R. M. yra jo dėdės, V. K., sugyventinė, o  V. V. yra jo sesers, R. E. – V., vyras. V. V. ir jo sesuo prašė jo paskolinti pinigų namo pirkimui, tačiau jis pinigų neturėjo, todėl pasiūlė kreiptis į R. M., kuri jiems pinigų paskolino ir jie  nusipirko namą. Kiek jam žinoma skolos negrąžino, nors žadėjo grąžinti per porą mėnesių  pardavus butą. Sutarties sudarymo aplinkybės, taip pat paskolos suma jam nėra žinomos, tačiau R. M. ne kartą  yra jo prašiusi pakalbėti su V. dėl paskolos grąžinimo, tačiau jie vis atidėliojo, prašė palaukti. Jis yra ūkininkas, turi apie 150 ha žemės, V. V. padėdavo jam darbuotis ūkyje kaip giminaitis, dėl to leisdavo V. V. naudotis jo technika, V. V. su ta technika dirbdavo ir savo žemę, tačiau jo( A. E. ) ūkyje V. V. niekada nedirbo. Jis ( A. E.)  su V. K. ir R. M. ūkiais buvo sudarę Jungtinės veiklos sutartį kad  būtų paprasčiau bendrai naudotis žemės ūkio technika ir kiekvienam atskirai nereikėtų technikos pirkti, todėl V. V. tekdavo kartais dirbti ir su R. M. ir V. K. technika, tačiau dirbo tik jo ( A. E.)  ir jo motinos žemes, bet ne  R. M. ir V. K..

Liudytojas R. V. paaiškino, kad V. V. dirbo pas V. K. ūkyje ir tuo pačiu dirbo (duomenys neskelbtini), o šiuo metu dirba pas ūkininką M. ir (duomenys neskelbtini). Kiek atsimena V. V. V. K. ūkyje dirbo apie 10 metų. Jis ( R. V.) nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2017 m. dirbo R. M. ūkyje vadybininku,  faktiškai viskam vadovavo V. K.. Jo žiniomis,  R. M. ir V. K. ūkiai  nebuvo atskirti, bendrai buvo dirbama ir jų ir A. E. žemės plotai ir bendrai naudojama žemės ūkio technika. V. V. ūkiuose dirbo įvairius darbus: su kombainu kuldavo, taip pat  purkšdavo, tręšdavo, veždavo trąšas ir kt., tačiau kieno konkrečiai ūkyje dirbo V. V. pasakyti negali, nes viskas būdavo dirbama bendrai, visų 3 ūkių žemės būdavo dirbamos bendrai. Jis( R. V.) pagal pareigas turėdavo darbuotojams išvežioti darbo užmokestį, tačiau V. V., V. K. paliepimu, jis jokių pinigų neperduodavo. 

Liudytojas V. S. paaiškino, kad V. V. dirbo pas R. M. su kombainu ir su traktoriumi. V. V. ūkyje dirbo jau tuomet, kai jis( V. S.) pradėjo dirbi ir dirbo tuomet, kai jis iš darbo išėjo.

Liudytojas P. J. paaiškino, kad  kartu su V. V. dirbo V. K. ūkyje. Jis V. K. ūkyje dirbo maždaug prieš šešerius metus V. V. ūkyje dirbo visus darbus – sėjo, kūlė, remontavo techniką.

Liudytojas A. K. paaiškino, kad jis dirba pas V. K. ūkyje, (duomenys neskelbtini) esančiuose garažuose. Žino, kad V. V. yra skolingas R. M.. Apie tai yra pasakojęs pats V. V., už ką yra skolingas nepasakojo. V. V. yra dirbęs ar padėjęs ūkyje – dirbo su traktoriumi, bet konkrečiai pasakyti negali, nės dirba garažuose ir į laukus nevažiuoja, asmenų, kurie dirba laukuose nemato. Darbo užmokestį moka V. K., už gaunamus pinigus pasirašo. Neatsimena ar R. V. yra mokėjęs darbo užmokestį. Kieno vardu registruota technika laikoma sandėliuose nežino.

Liudytojas E. K. paaiškino, kad maždaug prieš du metus jam asmeniškai V. V. yra pasakojęs, kad skolinosi iš R. M. pinigų namo pirkimui, kokią sumą skolinosi nesakė. V. V. su A. E. atvažiuodavo į dirbtuves (duomenys neskelbtini), kuriuose jis dirbdavo, V. V. buvo užsiminęs, kad skolos nėra atidavęs. Yra matęs, kad V. V. padėdavo ūkyje, dirbdavo žemę su technika, tačiau kieno konkrečiai žemes dirbo V. V. nežino, nes nežino, kur yra kurio ūkininko žemė. Kieno buvo technika, su kuria V. V. dirbo, taip pat nežino. Ūkyje darbo užmokestį gaudavo grynais pinigais, už tai pasirašydavo, darbo užmokestį išmokėdavo V. K., kelis kartus darbo užmokestį buvo atvežęs ir R. V.. V. V. ūkyje matydavo retai, ar V. V. ūkyje dirbo ar nedirbo – nežino. 

Liudytojas B. I. paaiškino, kad jam žinoma „ iš kalbų“ kad R. V. skolinosi pinigų iš V. K. namo pirkimui, žino, kad V. K. yra ūkininkas, ūkininkauja jau labai seniai, R. M. dirba darželyje ir  taip pat ūkininkauja kartu su V. K.. Žino, kad V. V. dirbo (duomenys neskelbtini) ir  žemės ūkyje, tačiau kieno konkrečiai ūkyje dirbo nežino.

Liudytojas S. A. paaiškino, kad prieš penkis ar šešis metus dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi,  įmonė iš V. K. nuomojo patalpas. Tuo pačiu metu  dirbo 0,25 etato R. M. ūkyje mechaniku. Matydavo, kad V. V. ir R. V. atvykdavo pas V. K. į namus, nes patalpos, kurias nuomojosi įmonė, buvo jų garažo antrame aukšte. Nežino ar V. V. dirbo R. M. ūkyje.

Liudytojas R. B. paaiškino žinantis, kad tarp V. K. ir V. V. vyksta konfliktas dėl pinigų. Daugiau nieko nežino. Kiek žino V. V. dirba (duomenys neskelbtini), ar turi kitą darbą nežino. V. K. yra ūkininkas,  R. M. taip pat ūkininkauja tame pačiame ūkyje kartu su V. K. kaip šeima.  R. V. buvo atėjusi pas jį ir prašė jo atėjus į teismo posėdį pasakyti, kad V. V. dirbo ūkyje.  V. V. yra matęs V. K. ūkyje, bet vairuojančio  kokią nors žemės ūkio techniką nėra matęs.

Liudytojas E. P. paaiškino, kad jo, kaip ūkininko, kai kurie  žemės plotai ribojasi su V. K. žemės plotais. V. V. jo prašė paliudyti, kad jis dirbo pas V. K.. Jis žino, kad V. V. dirbo pas V. K. ūkyje, tai buvo maždaug prieš du ar tris metus, V. V. ūkyje dirbo ne vienerius metus, ilgą laiko tarpą, apie keturis ar penkis metus. Jo ir V. K. laukai ribojai, todėl jis matydavo V. V. dirbantį V. K. laukuose, jis ten ardavo, sėdavo taip pat su juo prasilenkdavo laukuose, sustodavo pasikalbėti. V. V. dirbo su technika – sėdavo, ardavo. Žiemą važiuodavo su sunkvežimiu. Kam priklausė technika, su kuria dirbo V. V. nežino, tačiau matydavo, kad jis išvažiuodavo iš V. K. ūkiui priklausančių garažų. Žino, kad A. E. turi ūkį, tačiau kur yra jo žemės nežino. Kadangi V. V. važiuodavo kartu su V. K., mano, kad jis pas jį dirbo..

Liudytojas G. P. paaiškino, kad V. V. matydavo dirbantį V. K. ūkyje, matydavo kaip V. V. kuldavo, ardavo, sėdavo, pjaudavo žolę. Laukai, kuriuose dirbo V. V. priklausė R. M., V. K. ir A. E., tačiau visą ūkį faktiškai valdo V. K.. V. V. dirbantį laukuose matydavo 4 ar 5 metus. Tuose pačiuose laukuose taip pat dirbo A. E., kuri technika kuriam ūkininkui priklauso nežino.

Liudytoja T. L. paaiškino, kad ji pardavė namą R. E., ji ( T. L.) viena nuėjo pas notarę susitarti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, notarės nustatytą dieną kartu su V. V. ir dar vienu vyriškiu nuėjo į Swedbank banką, kur atėjo dar viena moteris, su kuria V. V. kažką kalbėjo ir ta moteris nuėjusi prie kasos pervedė pinigus į V. V. sąskaitą, o šis pervedė tuos pinigus jai už perkamą namą.

Liudytoja V. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. M. ir V. K. ūkiuose veda buhalterinę apskaitą, dirba nuo 2007 metų.  Tvarkydama ūkio apskaitą rado bankinį pavedimą V. V. ir jį įtraukė į ūkio apskaitą kaip paskolą, nes jai buvo nurodyta, kad paskola bus grąžinta į ūkio sąskaitą. Iki to R. M. jos paprašė surasti paskolos sutarties šabloną, ji( V. B.) iš www.rekvizitai.lt ištraukė paskolos sutarties šabloną ir pagal R. M. pateiktus skolininko duomenis ir nupasakotas sąlygas parašė sutartį, kurią R. M. išsinešė. Kokiomis aplinkybės ta sutartis buvo pasirašyta nežino. Prie sutarties ji jokių priedų nerengė. Dėl R. M. ūkio deklaracijų paaiškino, kad deklaracijas pildo ji kartu su ūkininke. V. V. suteikta paskola buvo deklaruota 2012 metais, kitais metais, t. y. 2013, 2014 ir 2015 metais, V. V. suteikta paskola nebuvo deklaruota, nes fizinių asmenų suteiktos ir gautos paskolos yra deklaruojamos būtent tais metais kuomet buvo suteiktos ar grąžintos. Bankinis pavedimas V. V. buvo atliktas iš R. M. ūkio sąskaitos, būtent dėl to paskola ir buvo užfiksuota, kaip paskola ūkiui.  Šiuo metu ūkio buhalterinėje apskaitoje taip pat atsispindi, kad V. V. yra skolingas ūkiui. Su ūkio darbuotojais darbo sutartis sudaro ji ( V. B.), pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius. V. V. įdarbintas nei R. M. nei V. K. ūkiuose niekada nebuvo.

Teismo posėdyje ieškovo atstovė prašė tenkinti ieškinį, priešieškinį atmesti.

Atsakovo atstovė prašė tenkinti priešieškinį, o ieškinį atmesti. 

Ieškinys tenkintinas. 

Priešieškinys atmestinas.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita ( Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis.). Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl tokių teisinių santykių egzistavimui konstatuoti turi būti įrodytas paskolos dalyko perdavimo faktas, t. y. sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino.

Teismui pateikta rašytinės formos šalių parašais patvirtinta Paskolos sutartis Nr. 4 pagal kurią 2012 m. rugsėjo 5 d. R. M. ūkis ( paskolos davėjas), atstovaujamas R. M. perdavė V. V. ( paskolos gavėjui) nuosavybėn pinigus 115000 Lt, o paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą iki 2013 m. birželio 30 d. Paskola beprocentinė.  Paskolos davėjo,  R. M. ūkio( ieškovo)  banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos gavėjui  V. V. ( atsakovui)  pervesta į jo sąskaitą 115000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta „Pagal paskolos sutartį“. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Įstatymuose yra įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018 20 punktą).

Taigi nustatyta, kad ieškovas sutarties įsipareigojimus vykdė, sutartyje nurodytą pinigų sumą 115000 Lt ( 33306,30 Eur) atsakovui pervedė ir jokio ginčo tarp šalių dėl to nėra, atsakovas neginčija visų 115000 Lt paskolos gavimo fakto,  tačiau šalių pozicijos išsiskiria tame, kad ieškovas reikalavimą grindžia aplinkybe, jog nustatytu sutartyje terminu, tai yra iki 2013 m. birželio 30 d. ir vėliau atsakovas paskolos negrąžino ir prašo paskolą priteisti; tuo tarpu atsakovas, neneigdamas paskolos 115000 Lt 2012 m. rugsėjo 6 d. gavimo fakto ginčija paskolos sutarties su R. M. ūkiu ar R. M., kaip fiziniu asmeniu, sudarymo faktą  bei ieškovo pateiktą 2012 m. rugsėjo 5 d. Paskolos sutartį Nr. 4., teigia, kad tokio turinio sutarties savo valia nepasirašė  ir dėl tokių sutarties sąlygų su R. M. ūkiu, atstovaujamu R. M. nesitarė, kad tokia sutartis jam yra staigmena, jo parašas sutartyje yra netikras ( sutartis nesurišta ir šalių parašai yra tik paskutiniame lape), galimai parašas gautas apgaule pasirašant ant kito dokumento, nes dėl paskolos tarėsi ne su R. M., o su jos faktiniu sutuoktiniu V. K. ir tas susitarimas dėl paskolos gavimo ir grąžinimo faktiškai buvo kitoks, o būtent susitarta, kad V. K. paskolins 115 000 Lt namo pirkimui, o atsakovas V. V. skolą grąžins atidirbdamas K. ūkyje penkis metus be atlyginimo ir atsakovas šį įsipareigojimą įvykdė pilnai – penkis metus, skaičiuojant nuo 2012 metų,  dirbo V. K. ūkyje (  arė, kūlė, akėjo, vežiojo ūkio produkciją, žiemą remontavo garaže techniką) negaudamas jokio atlyginimo – tokiu būdu paskolą grąžino ( iki 2012 metų dirbdamas V. K. ūkyje tuos pačius darbus gaudavo nuo 1000 Lt iki 3000 Lt per mėnesį).

Paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimo metu, 2012 metais,  CK 6.871 straipsnio nuostatos reikalavo, kad tarp fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartis, kurios suma viršija du tūkstančius litų, turi būti rašytinė. Ieškovo pateikta paskolos sutartis atitinka įstatymo nustatytos formos reikalavimus, sutartyje numatytos šalių teisės ir pareigos, numatytas terminas iki kada paskola turi būti grąžinta, sutartis šalių pasirašyta. Atsakovas teigia sutarties  nepasirašęs arba jo parašas gautas apgaule,  nes jo valia buvo kita – gauti paskolą ir ją grąžinti  be atlyginimo dirbant penkis metus, o ne grąžinti pinigais per nepilnus metus, kaip sutartyje nurodyta, nes per tokį trumpą laiką jis jokių galimybių paskolai grąžinti neturėjo, todėl ir sutarties su tokia sąlyga nebūtų pasirašęs. Nors  sutartyje aiškiai nurodytos paskolos sutarties šalys ( paskolos davėjas ir paskolos gavėjas),  atsakovas, pripažindamas, kad pinigus gavo iš R. M. ūkio, vistik neigia R. M. ūkį esant paskolos sutarties šalimi, aiškina, kad jokių kontaktų su R. M. ūkiu neturėjęs, o dėl paskolos gavimo ir grąžinimo būdo ( atidirbimo) tarėsi su faktiniu R. M. sutuoktiniu V. K., kuris yra atsakovo sutuoktinės R. E. – V. dėdė ir kurio ūkyje tuo metu, 2012 metais, dirbo atsakovas. Teismas laiko, jog atsakovas nepagrindė savo teiginių jokiais objektyviais įrodymais. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas ginčija fizinių asmenų paskolos sutartį, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, yra rašytinė, šalių pasirašyta ( specialistų atliktos  rašysenos ekspertizės išvados patvirtina, kad  2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties Nr. 4 trečiame lape V. V. vardu yra pasirašęs būtent V. V.); antra,  atsakovo nurodyta aplinkybė dėl neva apgaule gauto jo parašo ant sutarties, tai yra, kad jo parašas gautas paduodant pasirašyti ant kokio nors kito dokumento – teisme  neįrodyta. Sutarties dalykas - pinigai - pagal sutartį atsakovui perduoti (atsakovas gavo pinigus bankiniu pavedimu iš ieškovo sąskaitos, pinigų pervedimo paskirtyje nurodyta – pagal paskolos sutartį, paskola nuo pat pinigų pervedimo atsakovas pilnai disponavo). Tokia paskolos sutartis sukuria jos šalims atitinkamas teises ir pareigas. Atsakovas prašydamas teismo sutartį pripažinti negaliojančia, tai yra ginčydamas paskolos sutarties su R. M. ūkiu ar R. M.,  kaip fiziniu asmeniu,  sudarymo faktą ir  teigdamas, kad dėl paskolos tarėsi ne tos šalys ir ne dėl tokių sąlygų, kurios sutartyje nurodytos, kad jis paskolą pilnai grąžino, tai yra sandorį įvykdė -  privalo savo teiginius pagrįsti leistinais įrodymais, vienok, atsakovas aplinkybes dėl sandorio sudarymo ir jo įvykdymo įrodinėja tik savo, trečiojo asmens R. E. – V. ir liudytojų parodymais, nors esant ginčui įstatymas remtis liudytojų parodymais draudžia.  Iš atsakovo paaiškinimų sektų, kad 2012 metais jis gavo 115000 Lt dydžio beprocentinę paskolą,  tačiau  nei paskolos dydis, nei paskolos  grąžinimo  būdas nei terminas   nebuvo fiksuota jokiu rašytiniu šalių susitarimu, kitaip tariant, atsakovas gavo paskolą pagal žodinį  jo ir V. K. susitarimą. Tokio sandorio sudarymas mažai tikėtinas, kita vertus, paskolos davėjas, R. M. ūkis (atsakovas pripažįsta, kad visą paskolos sumą į jo sąskaitą pervedė būtent R. M. ūkis) su tokiais atsakovo teiginiais kategoriškai nesutinka, savo reikalavimą įrodinėja būtent 2012 m. rugsėjo 5 d.  Paskolos sutartimi,  o trečiasis asmuo byloje V. K. bet kokius paskolos santykius tarp jo ir atsakovo neigia ir nėra įrodyta priešingai. Iš paskolos sutarties matosi, kad paskolos gavėjas( atsakovas) įsipareigojo paskolos davėjui grąžinti tokią pat pinigų sumą iki 2013 m. birželio 30 d., iš to seka, kad jokie kiti paskolos grąžinimo būdai kaip tik pinigais, sutartyje nenumatyti, todėl atsakovo teiginys, kad dėl paskolos grąžinimo atidirbant  tarėsi su V. K., kuris nebuvo nei paskolos davėju nei  buvo įgaliotas veikti ieškovo( paskolos davėjo) vardu, vertintini kritiškai, nes neįrodyti. Nors atsakovas teigia, tarp jo ir trečiojo asmens V. K. buvus darbiniams santykiams, įrodinėja tai liudytojų pagalba, tačiau liudytojų parodymai gana prieštaringi, todėl nėra patikimi, juo labiau, kad liudytoja V. B., vedanti buhalterinę apskaitą ieškovo ir trečiojo asmens ūkyje kategoriškai nurodė, kad atsakovas nei ieškovo nei trečiojo asmens V. K. įdarbintas niekada nebuvo. Pagrįstų abejonių teismui kelia atsakovo paaiškinimai, kad jis nuo 2009 metų dirbo V. K. ir R. M. ūkiuose įvairius ūkio darbus ir tik 2018 m. pradžioje pats sužinojo, kad jokių duomenų valstybės institucijoms( Sodrai) apie jo darbą ūkiuose nebuvo teikiama. Atsakovas netgi negalėjo teismui nurodyti dėl kokio dydžio darbo užmokesčio, kokio darbo laiko tarėsi su V. K.. Nei atsakovo nei liudytojų parodymai įrodinėjant darbinius santykius nėra patikimi ir neįrodo paskolos grąžinimo, be to, paskolos sutarties aplinkybes įrodinėti liudytojų parodymais yra neleidžiama. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas, bet pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 6.223 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 4 dalis, 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais, kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas; įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymo nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Be to, įstatymas reikalauja, kad šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad paskolos sutarties įvykdymo būdas – paskolos grąžinimas pinigais būtų kaip nors pakeistas ( atidirbimu V. K. ūkyje, nes paskolą suteikė, tai yra pinigus atsakovui pervedė R. M. ūkis, o ne V. K. ir ne R. M., todėl jų asmeniniai ryšiai nėra teisiškai reikšmingi bylai). Iš trečiojo asmens R. K. paaiškinimų matosi, kad paskolą atsakovui suteikė trumpam laikui, kadangi atsakovas skolinosi pinigus gyvenamojo namo pirkimui ir skolą žadėjo grąžinti pardavus butą, tačiau šiuo metu disponuoja ir namu ir butu, o paskolos negrąžina.

Teismui pateikti krovinių važtaraščiai iš kurių matosi, kad atsakovas  yra vežęs pavienius krovinius V. K. ir R. M., tačiau šie dokumentai esminės reikšmės bylai neturi, nes  nepatvirtina nei paskolos grąžinimo ( neva atsakovas dirbo V. K., todėl jam nekyla pareiga grąžinti paskolos ieškovui ) nei kitų esminių aplinkybių, todėl plačiau teismas dėl šių dokumentų nepasisako. Atsakovo atstovės nurodytos aplinkybės, kad paskolos sutartyje nurodyta, kad pinigai perduodami pagal grafiką, o faktiškai paskola buvo suteikta vienkartiniu bankiniu pavedimu - nedaro paskolos sutarties negaliojančia ir nepanaikina atsakovo prievolės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti paskolą. Dėl to, kad paskolos sutartis nepatvirtinta šalių parašais kiekviename lape pažymėtina, kad atsakovas V. V. pasirašė paskutiniame paskolos sutarties lape, laikytina, kad sutartis pasirašyta kaip vientisas dokumentas ir tai patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Teismas taip pat nesutinka su teiginiu, kad paskolos gražinimą įrodo aplinkybė, jog R. M. ūkis paskolą atsakovui deklaravo tik už ataskaitinius 2012 metus, o vėlesnėse deklaracijose ši paskola buvo nerodoma. Šiuo atveju liudytoja apklausta ieškovo ūkio finansininkė paaiškino paskolos deklaravimo aplinkybes ir nurodė, kad ir šiuo metu ūkio buhalterinėje apskaitoje taip pat atsispindi, kad V. V. yra skolingas ūkiui. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas gautos paskolos nedeklaravo nei teikdamas Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2012 m. nei kitais vėlesniais metais.

Iš paskolos sutarties kilusiuose santykiuose įrodymų naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad paskolos davėjas turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o paskolos gavėjas - kad paskolą grąžino ar jos negavo. Atsakovas pripažįsta paskolą gavęs. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kuomet byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai yra iš esmės skirtingi (skirtingai įvardijamos ne tik paskolos sutarties šalys, bet ir sutarties surašymo vieta ir laikas), liudytojų parodymai prieštaringi ( vieni aiškina, kad atsakovas dirbo V. K. ūkyje, kiti - kad nedirbo). Atsakovui, kuris ginčija 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį ir teigia, kad grąžino paskolą,  tenka pareiga tai įrodyti. Vienok,  kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais neleidžiama ( CK 1.93 straipsnio 2 dalis), o objektyviai patikimų įrodymų, kad paskola yra grąžinta į bylą nepateikta. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Be to, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ieškovas savo reikalavimą grindė paskolos sutartimi, kuri iš esmės neturi trūkumų, atsakovas gi neįrodė, kad paskolos santykiai buvo kitokio pobūdžio ir egzistavo tarp kitų šalių nei nurodyta ieškovo pateiktoje paskolos sutartyje, neįrodė, kad paskolą grąžino. Priešieškinyje deklaruojami proceso dalyvių  giminystės ryšiai, taip pat  buvimas ar ne faktiniuose santuokiniuose ryšiuose, teismo nuomone, esminės reikšmės nagrinėjant bylą neturi, kadangi pagal sutartį gautą paskolą būtina grąžinti tokiu būdu ir terminu kaip sutartyje nurodyta, todėl ieškinys laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas, o priešieškinis, neįrodytas, todėl  atmestinas.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK ) 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtass bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Ieškovo  išlaidas šioje byloje sudaro sumokėtas žyminis mokestis už pareiškimą dėl teismo įsakymo, ieškinį ir laikinąsias apsaugos priemones, viso 763 Eur( 180+545+38) bei atstovavimo išlaidos 2010 Eur  (400+980+630). Atstovavimo išlaidos tretiesiems asmenims sudaro: 800 Eur ( 590 + 210) V. K. ir 310 Eur R. M.. Šioje byloje ieškovo atstovės ruošė ieškinį, surašė paruošiamuosius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, advokatės sugaištą darbo laiką ( jos kontora yra kitame nei vyko teismo procesas mieste), ieškinio reikalavimų pilną patenkinimą, teismas vertina, jog prašomas priteisti advokato atlyginimas neprieštarauja Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų nuostatoms ir atitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

Pažymėtina, kad teismas sprendžia dėl atstovavimo išlaidų priteisimo tik toje apimtyje kiek išlaidos  pateisintos dokumentais ( mokėjimo nurodymais ar kt. ), todėl trečiajam asmeniui V. K. iš prašomų priteisti 940 Eur  turėtų būti priteista 800 Eur ( 140 Eur  jokiais įrodančiais dokumentais nepateisinta), vienok  atsižvelgiant į tai, kad atstovė ruošė vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą, o atstovavimas teismo posėdžiuose trečiajam asmeniui nebuvo sudėtingas- atstovavimo išlaidos mažintinos iki 300 Eur.

            Bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu šioje byloje yra 39,63 Eur ir  jos priteistinos valstybei iš atsakovo ( CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

2018 m. gruodžio 13d. teismas priėmė atsakovo priešieškinį, o žyminio mokesčio - 800 Eur (2 reikalavimai)  sumokėjimą atsakovo prašymu atidėjo iki sprendimo priėmimo(CPK 84 straipsnis). Priešieškinio  netenkinus iš atsakovo valstybei priteistina 800 Eur žyminio mokesčio

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais ir 263-268 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Priteisti iš V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) R. M. ūkiui (kodas (duomenys neskelbtini)) 33306,30 Eur ( trisdešimt tris tūkstančius tris šimtus šešis eurus 30 centų) skolą, 5 ( penkių)  procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2018 m. balandžio 24 d.– iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 763 Eur( septynis šimtus šešiasdešimt tris eurus) sumokėto žyminio mokesčio ir 2010 Eur ( du tūkstančius dešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) R. M., a.k(duomenys neskelbtini) 300 Eur ( tris šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur( tris šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 800 Eur ( aštuonis šimtus eurų) žyminio mokesčio už priešieškinį.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.

Teisėja Laima Borkovskienė