Administracinė byla Nr. A-633-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04040-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 18.6.1.5; 43.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, J. J., A. D., I. Š. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. J., A. D., I. Š. ir R. Š., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei J. S. ir Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P. dėl aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2014 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu ir teismo prašė:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2051 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“;
2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-224 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-2051 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“;
3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. J.“;
4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2050 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“;
5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-225 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-2050 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“;
6) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-857 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei D. Š.“;
7) pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
8) pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo D. Š., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą – 0,28 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k. v., esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį paveldėjo mirusiosios dukra I. Š. ir sūnus R. Š.;
9) taikyti restituciją natūra – 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybės nuosavybėn;
10) taikyti restituciją natūra – 0,2800 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžinti valstybės nuosavybėn;
11) priteisti A. D. iš J. J. už 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) sumokėtus 243 000 Lt.
Pareiškime paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 29 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo – perdavimo aktu Nr. 97V, sudarytu tarp Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, 4 048 m2 ploto automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (inventorizavimo data 2011 m. rugpjūčio 12 d.), buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Šio priėmimo – perdavimo akto pagrindu 2012 m. gruodžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į minėtą aikštelę.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimais J. J. ir D. Š. atkūrė nuosavybės teises natūra į žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), projektiniai sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuose buvo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausanti automobilių stovėjimo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimų pagrindu valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotos J. J. nuosavybės teisės į 0,27 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k. v., esantį (duomenys neskelbtini) ir D. Š. turto paveldėtojų I. Š. ir R. Š. nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k. v., esantį (duomenys neskelbtini).
2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), J. J. 0,27 ha ploto žemės sklypą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavė A. D. už 243 000 Lt.
2014 m. kovo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, patvirtintu Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), D. Š., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą – 0,28 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. k. v., esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį paveldėjo mirusiosios dukra I. Š. ir sūnus R. Š..
Pareiškėjas pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D3-151 patvirtintos Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos 1 lentelėje Eil. Nr. 5.5 pateiktu teisiniu reguliavimu, inžinerinės paskirties statiniu užimtas sklypas negalėjo būti traktuojamas kaip laisvas (neužstatytas).
Teigė, jog nagrinėjamu atveju viešasis interesas buvo pažeistas Nacionalinei žemės tarnybai suformavus žemės sklypus, užimtus savivaldybei nuosavybės teise priklausančia automobilių stovėjimo aikštele, naudojama visuomenės poreikių tenkinimui, kaip laisvus (neužstatytus), ir atkūrus nuosavybės teises privatiems asmenims į savivaldybės nuosavybės teise valdomais statiniais užimtus žemės sklypus. Dėl minėtų aplinkybių yra apribota/suvaržyta galimybė aikštelę pagal funkcinę paskirtį naudoti visuomenės interesų tenkinimui – Vilniaus miesto viešojo transporto parkavimui, todėl yra pažeistas visuomenės interesų tenkinimo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis I. Š. ir R. Š., bei žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis A. D. Nekilnojamo turto registre įregistruoti nuo 2014 m. vasario 14 d. Be to, Vilniaus savivaldybės administracijai nuo 2010 m. turėjo būti žinoma apie ant aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), projektuojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kadangi Žemės reformos projektas Vilniaus savivaldybės administracijai teiktas pirminiam ir pakartotiniam derinimui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsniu, Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, todėl, kilus ginčui dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi Nekilnojamojo turto registro duomenų.
Atsakovai J. J., A. D., I. Š. ir R. Š. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad ginčo sklypai laisvos žemės fonde buvo suformuoti 2010 metais, t. y. žymiai anksčiau, negu automobilių stovėjimo aikštelė buvo užregistruota Nekilnojamojo turto registre – 2011 m. rugpjūčio 12 d. Šį faktą patvirtina Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 2.3-3672-(01) „Dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui, valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės ir laisvos valstybinės žemės fondo patvirtinimo“, kuris nėra nuginčytas ir yra galiojantis. Ginčijami žemės sklypai nebuvo įtraukti į nurodytu įsakymu patvirtintą valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planą ir buvo įtraukti į laisvos valstybinės žemės fondo planą ir žemės sklypų sąrašą. Kadangi aikštelė kaip įrenginys buvo užregistruota 2011 m. rugpjūčio 12 d., todėl aikštelės eksploatacijai reikalingo žemės sklypo suformavimas žemėtvarkos projekte 2010 m. kovo 26 d. neturėjo teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo pareiškimu sutinka ir prašė jį tenkinti.
Paaiškino, kad dar 2010 m. spalio 23 d. raštu Nr. A51-28061(2.14.2.12-MP8) uždaroji akcinė bendrovė „Arlitanus“, kuri pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotas planavimo sąlygas parengė Vilniaus miesto kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektus, šių projektų pakeitimus ir papildymus, informavo, kad žemėtvarkos projekte pažymėtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į įrengtą bendro (viešojo naudojimo) automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, todėl nederino pateikto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, kuriame buvo siūloma suprojektuoti grąžintiną natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelės vietoje ir informavo apie nederinimo motyvus. Pakartotinai Savivaldybės administracija 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. A51-101021(2.14.2.12-MP8) informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad Savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje savivaldybei priskirtas funkcijas, atsižvelgdama į (duomenys neskelbtini) komplekso Vilniuje generalinę schemą ir siekdama užtikrinti viešą įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės prie (duomenys neskelbtini) naudojimą, rengs žemės sklypo planą, prilyginamą teritorijų planavimo dokumentui, tokio plano tikslas – suprojektuoti žemės sklypą inžinerinės infrastruktūros statiniui (viešo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelei) eksploatuoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarė J. S. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas teisėtai, pateikus visus reikiamus dokumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus r. 4-ojo notarų biuro notarė V. P. pateikė atsiliepimą, kuriame prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad notaras nėra materialinio teisinio santykio šalis ir neturi suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2051 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-224 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013-12-18 sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-2051 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“, dalinio pakeitimo.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. J.“.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2050 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-225 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-2050 „Dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir servituto nustatymo“, dalinio pakeitimo“.
Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-857 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei D. Š.“.
Pripažino negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo.
Pripažino negaliojančiu 2014 m. kovo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, patvirtintą Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo D. Š., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą – 0,28 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį paveldėjo mirusiosios dukra I. Š. ir sūnus R. Š..
Taikė restituciją natūra – 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžino valstybės nuosavybėn.
Taikė restituciją natūra – 0,2800 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) grąžino valstybės nuosavybėn.
Priteisė A. D. iš J. J. už 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) sumokėtus 70 377,67 Eur (sandorio metu 243 000 Lt).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. A51-28061(2.14.2.12-MP8) uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“, kuri pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotas planavimo sąlygas parengė Vilniaus miesto kadastre vietovės, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektus, šių projektų pakeitimus ir papildymus, informavo, kad žemėtvarkos projekte pažymėtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į įrengtą bendro (viešojo naudojimo) automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, todėl nederino pateikto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, kuriame buvo siūloma suprojektuoti grąžintiną natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelės vietoje.
Iš 2012 m. lapkričio 29 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo – perdavimo akto Nr. 97V matyti, kad 4 048 m2 ploto automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (inventorizavimo data 2011 m. rugpjūčio 12 d.), buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad minėto akto pagrindu automobilių stovėjimo aikštelė, kurios danga – asfaltbetonis, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistruota kaip Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė.
Teismas pažymėjo, jog ginčo atveju Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre registruoto kelių (gatvių) inžinerinio statinio užimtas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Teismas akcentavo, kad remiantis aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintos Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos 1 lentelėje Eil. Nr. 5.5 pateiktu teisiniu reguliavimu, inžinerinės paskirties statiniu užimtas sklypas apskritai negalėjo būti traktuojamas kaip laisvas (neužstatytas).
Teismas konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prieš priimdama sprendimus priskirti ginčo žemę laisvos valstybinės žemės fondui turėjo įvertinti, ar planuojamame sklype nėra statinių. Nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. automobilių stovėjimo aikštelė įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Sklypas turėjo būti formuojamas esamam statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį.
Teismas padarė išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba teritorijos, užimtos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, negalėjo suformuoti atskirais žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir atkurti nuosavybės teisės į po ja esančią žemę fiziniams asmenims.
Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo privatus asmuo įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo buvo paveldėtas ginčo žemės sklypas. Pareiškėjo prašymas panaikinti šiuos sandorį ir liudijimą teismo buvo laikyti išvestiniais ir jie atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujantiems administravimo subjekto aktams.
Teismas akcentavo, jog naikinant ginčijamus aktus, naikintinas ir sudarytas sandoris – 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinta Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės V. P., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. kovo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, patvirtintas Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo D. Š., mirusios (duomenys neskelbtini) turtą – 0,28 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį paveldėjo mirusiosios dukra I. Š. ir sūnus R. Š..
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi imperatyvioms normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį.
Teismui pripažinus 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir 2014 m. kovo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą negaliojančiais, buvo taikyta restitucija ir valstybei grąžinta 0,28 ir 0,27 ha žemės sklypai (CK 6.145 str. 1 d.).
Pagal 2014 m. balandžio 11 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartį pirkėja A. D. pardavėjai J. J. už ginčo žemės sklypą sumokėjo 243 000 Lt. Kadangi sandoris pripažintinas negaliojančiu, iš J. J., pardavusios 0,2700 ha žemės sklypą, nuosavybės teise priklausantį Vilniaus miesto savivaldybei, A. D. buvo priteista 70 377,67 Eur (sandorio metu – 243 000 Lt).
III.
Atsakovai A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros pareiškimą kaip nepagrįstą. Nusprendus, kad viešojo intereso užtikrinimui būtina naikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priimtus administracinius aktus, kurių pagrindu teisėtiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamus žemės sklypus, prašo pakeisti restitucijos taikymo būdą, taikyti ją tarp paskutinių sąžiningų įgijėjų, t. y. A. D., I. Š., R. Š. bei valstybės, priteisti paskutinių sąžiningų įgijėjų naudai valstybei natūra grąžintinų žemės sklypų vertę iš valstybės.
Atsakovai teigia, kad ginčijama automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2011 m. rugpjūčio 12 d., Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe tapo 2012 m. lapkričio 29 d. priėmimo – pardavimo akto pagrindu, o Nekilnojamojo turto registre įregistruota tik 2012 m. gruodžio 13 d. Pažymui, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime visiškai neanalizavo bei nepasisakė dėl automobilių stovėjimo aikštelės įregistravimo teisėtumo, nors ji buvo įregistruota žemės sklypuose, esančiuose laisvos žemės fonde.
Akcentuoja, jog tęsiant pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą 2011 m. rugsėjo 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3967 „Dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo“ patvirtintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos ir plotai, specialiosios žemės naudojimo sąlygos bei servitutai, suprojektuoti ginčijami žemės sklypai skirti J. J. bei D. Š.. O vėlesniais Nacionalinės žemės skyriaus tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimais Nr. 49SK-(14.49.109)-2051, Nr. 49SK-(14.49.109)-2050 ir 2014 m. vasario 21 d. įsakymais Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-224, Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-225 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimais Nr. 49S-857, Nr. 49S-858 buvo tik tęsiama pradėta teisėta žemės grąžinimo natūra procedūra, todėl nėra pagrindo naikinti vėlesnius sprendimus kaip neteisėtus, jeigu pradiniai vykdomos žemės reformos projekto sprendimai yra galiojantys ir nenuginčyti.
Pažymi, jog apeliantai nežinojo ir negalėjo žinoti apie viešojo administravimo institucijų sprendimų neteisėtumą bei nepagrįstumą, taip pat negalėjo paveikti šių sprendimų priėmimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog byloje nebuvo ginčijamas žemės sklypų savininkų, kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjektų, statusas, t. y. jų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nepaneigta, byloje taip pat nenustatyta, kad žemės sklypų savininkai, kuriems administraciniais teisės aktais, teismo įvertintais kaip neteisėtais, grąžinti žemės sklypai, būtų elgęsi neteisėtai ar kitaip nesąžiningai, taigi nepaneigtas jų sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, jog žemės sklypai (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) buvo suprojektuoti Žemės reformos projekte bei jo patikslinime, todėl, nepriklausomai nuo šių sklypų suformavimo momento, patenkinus pareiškėjo pareiškimo reikalavimus, priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje negali būti visiškai įvykdytas, kadangi naikinami Vilniaus miesto skyriaus sprendimai bei jų patikslinimai yra priimti remiantis Žemės reformos projekto sprendiniais, kurie nėra naikinami.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. lapkričio 29 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 97V „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavė Vilniaus miesto savivaldybei stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Akcentuoja, kad minėtas aktas laikomas stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke pagrindu, t. y. viešojo registro įrašai pilna apimtimi galėjo būti matomi nuo 2012 m. gruodžio 13 d.
Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nuo 2010 m. turėjo būti žinoma apie aikštelės vietoje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), projektuojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kadangi Žemės reformos projektas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktas pirminiam ir pakartotinam derinimui. Sklypų projektai buvo suderinti, tačiau 2011 m. rugpjūčio 12 d. viešuosiuose registruose atsirado dalinė informacija, kad minėtoje vietoje yra inžinerinis statinys (stovėjimo aikštelė). Pažymi, kad Nacionalinei žemės tarnybai nebuvo pateiktas žemės sklypo planas, kuriuo formuojamas žemės sklypas, skirtas stovėjimo aikštelei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatuoti.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, kuriame teismo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Akcentuoja, jog automobilių stovėjimo aikštelė būtina visuomenės interesų tenkinimui, vykdant savivaldybei priskirtas funkcijas, o būtent ši aikštelė yra naudojama Vilniaus miesto viešojo transporto parkavimui.
Teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo) vienareikšmiškai pripažįstama, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais sukurtos teisinės pasekmės pripažįstamos viešo intereso pažeidimu, nes tokie veiksmai pakerta pasitikėjimą valstybės institucijų veiksmais, todėl mano, kad nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnybos aktai, kuriais Vilniaus miesto savivaldybei yra užkertamas kelias tinkamai atlikti jai įstatymuose priskirtas funkcijas, savivaldybės (viešoji) nuosavybė yra naudojama neracionaliai ir ne visuomenei naudingais tikslais, yra neteisėti.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Teigia, kad nors apeliantė nurodo, kad sklypų projektai buvo suderinti, iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. A51-28061(2.14.2.12-MP8) uždarosios akcinės bendrovės „Arlitanus“, kuris pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotas planavimo sąlygas parengė Vilniaus miesto kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektus, šių projektų pakeitimus ir papildymus, informavo, kad žemėtvarkos projekte pažymėtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į įrengtą bendro (viešojo naudojimo) automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, todėl nederino pateikto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, kuriame buvo siūloma suprojektuoti grąžintiną natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelės vietoje ir informavo apie nederinimo motyvus. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projektą, nesuderintą su Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Akcentuoja, kad nors apeliantė ir teigia, kad priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje negali būti visiškai įvykdytas, kadangi naikinami Vilniaus miesto skyriaus sprendimai bei jų patikslinimai yra priimti remiantis žemės reformos projekto sprendiniais, kurie nėra naikinami, pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje ginčija tik nuosavybės teisės atkūrimą, iš kurio atsiranda privati nuosavybė, todėl priimtas teismo Sprendimas nagrinėjamoje byloje tikrai gali būti visiškai įvykdytas, o Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3967, bei šio papildymo patikslinimas galėtų būti tikslinami ar keičiami administracine tvarka, priimant administracinius aktus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atsakovų A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikia tuos pačius argumentus kaip ir prieš tai pateiktame atsiliepime dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikia tuos pačius argumentus kaip ir prieš tai pateiktame atsiliepime dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo.
Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovų A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą, kuriame prašo tenkinti skundo dalį dėl sprendimo panaikinimo ir priimti naują sprendimą — pareiškėjo pareiškimą Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinio skundo dalį dėl restitucijos taikymo priteisiant sąžiningiems įgijėjams iš valstybės žemės sklypų vertę prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), įregistravimo teisėtumo klausimo ir neanalizavo aplinkybės, kad registruojant inžinerinės paskirties statinį – stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turėjo būti suformuotas tokio pobūdžio statiniui eksploatuoti atitinkamos paskirties žemės sklypas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą teisėtumas, kai žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei.
Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. A51-28061(2.14.2.12-MP8) UAB „Arlitanus“, kuris pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotas planavimo sąlygas parengė Vilniaus miesto kadastre vietovės, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) seniūnijų teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektus, šių projektų pakeitimus ir papildymus, buvo informavusi, kad žemėtvarkos projekte pažymėtas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) patenka į įrengtą bendro (viešojo naudojimo) automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, todėl nederino pateikto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, kuriame buvo siūloma suprojektuoti grąžintiną natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelės vietoje.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. lapkričio 29 d. sudarytu kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn priėmimo–perdavimo aktu Nr. 97V 4 048 m2 ploto automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (inventorizavimo data 2011-08-12), buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybei, šio akto pagrindu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į minėtą aikštelę.
Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 49S-858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. J.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. J. tenkančią buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, dalį – 0,27 ha žemės, grąžinant natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą (skl. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 49S-857 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei D. Š.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į D. Š. tenkančią buvusio savininko A. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, dalį – 0,28 ha žemės, grąžinant natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą (skl. Nr. (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypus, kuriuose buvo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausanti automobilių stovėjimo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas sprendimus atkurti nuosavybės teises, nurodė, kad inžinerinės paskirties statiniu užimtas žemės sklypas negali būti laikomas laisvu, Nacionalinė žemės tarnyba teritorijos, užimtos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, negalėjo suformuoti atskirais žemės ūkio paskirties žemės sklypais ir atkurti nuosavybės teisės į po ja esančią žemę fiziniams asmenims.
Byloje iš esmės nėra ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba, nesutikdamas su priimtu sprendimu, teigia, kad ginčijami sprendimai dėl nuosavybės teisių natūra atkūrimo buvo suderinti su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimti galiojančių Žemės reformos projekto sprendinių pagrindu, Nacionalinei žemės tarnybai nebuvo pateiktas žemės sklypo planas, kuriuo formuojamas žemės sklypas, skirtas stovėjimo aikštelei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatuoti, mano, kad nėra tarnybos atsakomybės dėl priimtų sprendimų.
Apeliantai A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. taip pat teigė, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises yra priimti galiojančių Žemės reformos projekto sprendinių pagrindu, mano, kad teismas turėjo pasisakyti dėl automobilių stovėjimo aikštelės teisėtumo, ir jei viešojo intereso užtikrinimui būtina naikinti administracinius aktus, kurių pagrindu teisėtiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamus žemės sklypus, prašo pakeisti restitucijos taikymo būdą ir priteisti paskutinių sąžiningų įgijėjų naudai valstybei natūra grąžintinų žemės sklypų vertę iš valstybės.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemė iš piliečių išperkama, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 70 punktu, žemė iš piliečių išperkama, jeigu ji yra po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus užimta visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, parkų, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kitų).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutarime Nr. KT46N14/2014 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mieste esančią žemę, reikalingą kitų asmenų statiniams eksploatuoti“ nurodė, kad sprendžiant iš Atkūrimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) buvo siekiama nustatyti konkrečius visuomenės poreikius, kai valstybė išperka žemę, buvusią iki minėtos datos miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose; šiems poreikiams, be kita ko, buvo priskirta žemė, pagal įstatymus užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.
Išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją, paisydamas Konstitucijos nuostatų ir principų, nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Teismas pabrėžė, kad Konstitucija nedraudžia nuosavybės atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis. Analizuodamas visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratą, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad ji yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys. Išanalizavęs ginčijamas nuostatas konstitucinių asmenų lygybės įstatymui bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų aspektu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šie principai negarantuoja, jog visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo <...> taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus (žr. pvz., 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1913/14).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje GNSB ,,Rotušės a. 9a“ ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2006; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-380/2012; kt.).
Nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys ne tik patvirtina aplinkybę, kad 4 048 m2 ploto automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (inventorizavimo data 2011 m. rugpjūčio 12 d. ) nuo 2012 m. gruodžio 13 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise, bet ir aplinkybę, kad minėta aikštelė nuo jos įrengimo nepertraukiamai iki šiol yra naudojama visuomenės reikmėms. Remiantis byloje esančiame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento 2011 m. rugpjūčio 26 d. rašte „Dėl aikštelės įrengimo datos“ pateikiama informacija, automobilių stovėjimo aikštelė greta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtos, įvertinus greta esančių nekilnojamojo turto objektų statybos metus, buvo įrengta 1990 m. (t. I, b.l. 29). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento eismo organizavimo skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. pranešime dėl (duomenys neskelbtini) žiedo yra nurodyta, kad minėta aikštelė yra eksploatuojama nuo 2005 m., skirta 3 maršrutinių autobusų atstovoms; esamą transporto atstovos vietą, galutinę stotelę ir autobusų žiedą įrengti kitoje vietoje nėra galimybės; tai galutinė vieta, kurios infrastruktūra pritaikyta viešojo transporto eismui, nes toliau esančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės yra aklagatviai (t. III, b. l. 13). Šią informaciją iš esmės patvirtina UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 311-940(1.20), kuriame nurodyta, kad įmonė aikštele naudojasi nuo 2005 m. lapkričio 3 d., aikštelėje pietų ir trumpalaikių pertraukų metu statomo bendrovės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) maršrutų autobusai, darbo dienomis pertraukų metu statoma 14 autobusų, ilgesnių pertraukų metu – dar 9 autobusai, poilsio ir švenčių dienomis – 12 autobusų (t. II, b. l. 181).
Aptarti duomenys patvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ilgą laiką naudojama Vilniaus miesto viešosioms reikmėms, yra viešojo transporto infrastruktūros dalis, pritaikyta viešojo transporto eismui, ir į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ji gali būti įrengta kitoje vietoje, todėl aplinkybė, kad aikštelės užimamas žemės sklypas yra būtinas viešiesiems poreikiams tenkinti, ir jis yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, laikytina įrodyta byloje. Sprendžiant dėl viešųjų poreikių egzistavimo konkrečiai teritorijai ir jos priskyrimo valstybės išperkamai žemei reikšmingi ne tik formalaus pobūdžio kriterijai – daiktinių teisių įregistravimas, teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimas, bet ir faktinės aplinkybės apie tos teritorijos realų panaudojimą viešosioms reikmėms, būtent jos laikytinos valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų interesus nulemiančiu kriterijumi.
Apeliantų argumentai, kad jie nuosavybės teisių atkūrimo procese veikė neatliko neteisėtų veiksmų, yra galiojantys Žemės reformos projekto sprendiniai, neturi įtakos ginant viešąjį interesą, nekeičia žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei teisinio statuso, todėl šiais argumentais remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais ar jį keisti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pritaikyta restitucija, nes, atsižvelgiant į bylos specifiką, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimo ypatumais nagrinėjamu atveju, didelį A. D. parduoto žemės sklypo vertės ir sudaryto sandorio kainos skirtumą, laikytina, kad teismo sprendimu atsakovės A. D. teisės yra apgintos visiškia, o atsakovams J. J., I. Š. ir R. Š. išlieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo atmesti.
Atsakovų A. D., J. J., I. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė