Civilinė byla Nr. e3K-3-140-219/2016

                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10804-2014-9

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.6;

                                           2.5.28.1.

                                   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „Sauda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį dėl atlyginimo už automobilio pasaugą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. M. ir J. T., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolė N. Š., Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, ir proceso teisės normų, nustatančių tinkamą atsakovą byloje bei valstybės atstovavimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Sauda“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovų 7005 Lt (2028,78 Eur) atlyginimą už priverstinai nuvežto automobilio „BMV 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, pasaugą iki 2014 m. kovo 26 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą
3. Ieškovė nurodė, kad jos su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu 2001 m. gegužės 4 d. sudarytos sutarties ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės surašyto 2012 m. gruodžio 14 d. transporto priemonės nuvežimo akto pagrindu už padarytą administracinės teisės pažeidimą automobilis „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, buvo priverstinai nuvežtas į ieškovei priklausančią stovėjimo aikštelę, joje yra priverstinai saugomas iki šiol. Pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 621V „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“ transporto priemonių pasaugos įkainis sudaro 15 Lt už kiekvieną parą. Kadangi automobilis „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, iki ieškinio parengimo dienos (2014 m. kovo 26 d.) ieškovės aikštelėje saugomas 467 dienas, todėl atlyginimas už priverstinį automobilio saugojimą sudaro 7005 Lt (15 Lt x 467 d.) (2028,78 Eur).
4. Ieškovės, kuri tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus transportuoti ir saugoti automobilį, teisėtas interesas gauti atlyginimą pagal pasaugos sutartį už šias paslaugas negali būti lemiamas aplinkybių, kad automobilio savininkai ir valdytojai dėl įvairiausių priežasčių keitėsi, t. y. automobilis jo priverstinio nuvežimo metu (2012 m. gruodžio 14 d.) priklausė atsakovui R. M., o nuo automobilio priverstinio nuvežimo momento automobilio valdytoja tapo valstybė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. A2.6.-653-271/2012 už administracinius teisės pažeidimus atsakovui R. M. buvo skirta 5200 Lt       (1506,02 Eur) dydžio bauda bei konfiskuotas automobilis. Nuo šio teismo nutarimo įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisės į automobilį perėjo valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI). Tokiu būdu atsirado solidarioji buvusio automobilio savininko atsakovo R. M. ir naujosios automobilio savininkės valstybės atsakomybė sumokėti už pasaugą. Antstolė N. Š. neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. 0033/07/00586 parduoti J. T. automobilio, priklausančio R. M., nes automobilis tuo metu jau buvo valstybės nuosavybė, todėl minėtas sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu (niekiniu).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo R. M. 1215 Lt (351,88 Eur) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, 1930 Lt (558,95 Eur) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, o kitą ieškinio dalį atmetė. Pripažino niekiniu vykdomojoje byloje Nr. 0033/07/00586 pasirašytą 2013 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą nuo jo sudarymo momento, taikė restituciją, nuosavybės teisę į automobilį „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, VIN kodas duomenys neskelbtini, grąžinant valstybei bei įpareigojant antstolę N. Š. grąžinti atsakovui J. T. už automobilį sumokėtus 600 Lt (173,77 Eur).
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai pagal pareigūnų nurodymą priverstinai nuvežė į savo aikštelę automobilį „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, bei jį ten saugojo, todėl įgijo teisę, kad jai būtų atlygintos automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos.
7. Teismas, atsižvelgęs į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 ir 6 dalis, Sutarties 4.4., 4.5. ir 6 punktus, sprendė, kad atlyginimą už priverstinai nuvežtą ir saugomą automobilį turi pareigą mokėti automobilio savininkas ir valdytojas solidariai. Solidarioji automobilio savininko ir valdytojo prievolė nustatyta įstatymu (CK 6.6 straipsnis). Ginčo automobilio priverstinio nuvežimo metu jo savininku ir valdytoju buvo atsakovas R. M., tačiau, priverstinio saugojimo metu pasikeitus ginčo automobilio savininkui, prievolė atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu automobilio saugojimu, tapo dalinė, kadangi tokiu atveju kiekvienas iš automobilio savininkų privalo atlyginti išlaidas už priverstinį automobilio saugojimą tik už tą laikotarpį, kada jis buvo automobilio savininku. Valstybinė mokesčių inspekcija, žinodama apie konfiskuotą turtą, iš esmės per visą ginčo laikotarpį nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti jai pavestas funkcijas bei apginti valstybės, kuriai ji atstovauja, interesus, susijusius su konfiskuoto turto perėmimu, įtraukimu į apskaitą ir realizavimu. Toks neveikimas negali būti pagrindas paneigti konfiskavimo būdu atsiradusias valstybės nuosavybės teises į automobilį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013  m. vasario 12 d. nutarimui dėl ginčo automobilio konfiskavimo, ginčo automobilio savininke tapo valstybė. Nuosavybės teisės perėjimo faktui neturi reikšmės aplinkybė, ar ginčo automobilis (konfiskuotas turtas) buvo teisės aktų nustatyta tvarka faktiškai perduotas valstybei.
8. Teismas nustatė, kad, esant įsiteisėjusiam teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo (apie tai antstolė buvo informuota) ir R. M. turint dar du nuosavus automobilius, antstolė N. Š. pardavė konfiskuotą automobilį J. T., nenukreipdama išieškojimo į kitą R. M. turtą. Antstolė N.  Š., nukreipdama išieškojimą į konfiskuotą ginčo automobilį, nesilaikė CPK 755 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo dėl turto konfiskavimo vykdymo eiliškumo. Be to, antstolei nukreipus baudos išieškojimą į konfiskuotą turtą, t. y. iš konfiskuoto turto pardavimo gautas lėšas paskirsčius baudai išieškoti, buvo paneigti teismo procesiniais sprendimais paskirtų bausmių tikslai, nes tokiu atveju viena bausmė visiškai ar iš dalies yra įskaitoma į kitą, t. y. viena bausmė padengia kitą.
9. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovui R. M. nuo teismo nutarimo įsiteisėjimo dienos praradus nuosavybės teisę į ginčo automobilį išnyko pareiga mokėti atlyginimą už priverstinai nuvežto automobilio saugojimą, sprendė, kad atsakovas R. M. yra atsakingas už išlaidų, susijusių su priverstinai nuvežto ginčo automobilio saugojimu, atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. kovo 4 d. (už 81 dieną), todėl ieškovės naudai iš šio atsakovo priteisė 1215 Lt (81 d. x 15 Lt) (351,88 Eur) skolos už priverstinai nuvežto automobilio saugojimą. Kadangi valstybė nuosavybės teisės subjektu buvo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 26 d., iš viso 386 dienas (386 d. x 15 Lt), skola už ginčo automobilio saugojimą, nustatyta pagal maksimalų įkainį už kiekvieną automobilio priverstinio saugojimo dieną ir sudaranti 5790 Lt (1676,89 Eur), būtų neteisinga, todėl yra mažintina iki 1930 Lt (558,95 Eur).
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens antstolės N. Š. ir atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus, 2015 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei UAB „Sauda“ iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, 1930 Lt (558,95 Eur) skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 43,54 Lt (12,61 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad teismo sprendimu (nutarimu) konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pareigų neįvykdymas dėl automobilio konfiskacijos, t. y. jo neperdavimas VMI, nekeičia nuosavybės teisės į jį, todėl antstolės veiksmai, kai buvo parduotas konfiskuotas atsakovo R. M. turtas, sumažino šio atsakovo pareigų apimtį valstybei tos pačios valstybės sąskaita. Kolegija sutiko, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti ex officio sandorį – vykdomojoje byloje Nr. 0033/07/00586 pasirašytą 2013 m. birželio 26 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą – kaip niekinį nuo jo sudarymo momento ir taikyti restituciją (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 6.225 straipsnis).
12. Pasisakydama dėl valstybės pareigos atlyginti už suteiktas automobilio saugojimo paslaugas, kolegija nurodė, kad transporto priemonės savininke nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarimo, priimto administracinėje byloje Nr. A2.6.-653-271/2012, konfiskuoti ginčo automobilį įsiteisėjimo tapo valstybė, tačiau kompetentingos institucijos neįvykdė teisės aktais nustatytos pareigos per nurodytą terminą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai konfiskuotą turtą ir atitinkamus dokumentus. Jeigu institucija, kurios žinioje yra valstybei perduotinos transporto priemonės, negali šių transporto priemonių identifikuoti ir (ar) pateikti pripažinimo tinkamomis eksploatuoti dokumentų arba jei minėtos transporto priemonės yra mažavertės, jos Valstybinei mokesčių inspekcijai neperduodamos. Taigi būtent Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba privalėjo organizuoti automobilio pripažinimą tinkamu eksploatuoti, tačiau byloje nustatyta, kad automobilis „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, negali būti eksploatuojamas, nes jis nėra techniškai tvarkingas. Paslaugų atlyginimas iki VMI konfiskuoto turto perėmimo žinion yra įgyvendinamas remiantis saugojimo sutartimis, kurias sudaro valstybės institucijos ir asmenys, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, todėl kilę ginčai iš šių sutarčių yra nagrinėjami ne keliant reikalavimą Lietuvos valstybei, o valstybės institucijai, atsakingai už tokios sutarties sudarymą. Atsižvelgdama į tai, kad automobilis „BMW 525“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, nebuvo perduotas VMI, o liko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato žinioje, kolegija tenkino valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą. 
13. Kolegija taip pat nurodė, kad ji nagrinėdama bylą apeliacine tvarka negali ištaisyti procesinės klaidos ir pakeisti atsakovo, nesant ieškovo valios. Be to, kolegija, vertindama šalių sudarytą pasaugos sutartį, nustatė, kad komisariatui nenustatyta pareiga apmokėti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ar išsaugojimo išlaidas (Sutarties 6 punktas), susitariant, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą sumokės transporto priemonių savininkai (Sutarties 4.4 ir 4.5 punktai), todėl pakartotinis bylos nagrinėjimas būtų nepagrįstas ir nepateisinamai užvilkintų bylos nagrinėjimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Priverstinio saugojimo sutartis yra sudaryta trečiųjų asmenų, transporto priemonių savininkų ir valdytojų naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis). Sutartyje aiškiai nurodyta, kad už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą sumokės transporto priemonių savininkai (Sutarties 4.4 ir 4.5 punktai), bet ne Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (Sutarties 6 punktas), nes saugojimo pareiga atliekama ne sutartį sudariusios šalies komisariato, o trečiojo asmens – transporto priemonės savininko (valdytojo) – naudai. Saugotojo pareigą grąžinti išsaugotą transporto priemonę ir saugotojo teisę už tai gauti atlyginimą imperatyviai nustato įstatymas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis). Būtent VMI yra ta valstybės institucija, kuri, gavusi informaciją apie konfiskuotą turtą, per nustatytą terminą nusprendžia dėl šio turto likimo. Jeigu VMI priimtų sprendimą neįtraukti automobilio į apskaitą kaip nerealizuotino, tik tada automobilį privalėtų į apskaitą įtraukti Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. 
2. Nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas valstybei, o ne jos atstovui, todėl atstovavimo klausimą VMI iniciatyva turėjo išspręsti pati valstybė, paskirdama tinkamą atstovą. Valstybės atstovavimą reglamentuojančios teisės normos buvo ir liko dispozityvios. O valstybės institucija be įstatymo pagrindo negali atsakyti už valstybės prievoles, todėl byloje ji dalyvauja ne atsakovu, bet atstovu pagal įstatymą. Šiuo atveju byloje buvo svarstoma dėl atsakovo atstovo netinkamumo, o ne dėl valstybės netinkamumo būti atsakove. Jeigu Vilniaus apygardos teismas manė, kad trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne VMI yra tinkamas valstybės atstovas byloje, tai turėjo ex officio spręsti dėl atstovo tinkamumo arba pakeitimo. Netinkamo valstybės atstovo nurodymas ieškinyje nepaneigia ieškinio pagrįstumo ir vertintinas tik kaip procesinio pobūdžio trūkumas.  
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad konfiskuotų transporto priemonių savininkė gali būti tik valstybė, o ne VMI. VMI žinion ginčo automobilis nebuvo perduotas, todėl ji netapo šio turto valdytoja patikėjimo teise ir jis liko institucijos, surašiusios transporto priemonės nuvežimo aktą (Vilniaus VPK), žinioje. Kadangi pati ieškovė kaip valstybės atstovę nurodė ne kokią nors kitą instituciją, o VMI, tai ji ir turi prisiimti visą iš šio sprendimo kylančią riziką ir padarinius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl konfiskuoto turto apskaitymo, saugojimo išlaidų atlyginimo ir pripažinimo atliekomis

16. Priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu.
17. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.“
18. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas.
19. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnis nustato, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe.
20. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 punkte pateiktą sąvokų išaiškinimą, konfiskuotas turtas – tai priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba kuris turi būti konfiskuotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais, nors ir nėra pažeidimą padariusio asmens nuosavybė.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento. Tai nustatyta CK 4.47 straipsnio 10 punkte, 4.67 straipsnyje, BK 72 straipsnyje, ATPK 26 straipsnyje.
22. Savo ruožtu valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas) valstybei atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis), kuriai antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CPK 691, 692 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolės R. A. ir kt. prašymą, bylos Nr. 3K-3-381/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-556/2010).
23. Teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškintinas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimu kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat pripažinimu atliekomis, jų sutvarkymas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei perduotino turto perdavimo tvarka nustatyta Taisyklių 4, 6, 11, 20 punktuose. Taisyklių nuostatos nuosekliai, detaliai ir aiškiai reglamentuoja konfiskuoto ir perduotino valstybės nuosavybėn turto perdavimo, apskaitymo ir panaudojimo tvarką.
24. Nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 5 punktas, kuriame nurodyta, kad tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys. Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksniais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Pažymėtina, kad Taisyklės reglamentuoja turto perdavimo valstybei organizavimo tvarką, o ne turto, esančio valstybės nuosavybėj, perdavimo valdyti vienai ar kitai institucijai tvarką. Pagrindinė Taisyklių nuostata yra ta, kad valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka Mokesčių inspekcija.
25. Taisyklių 22 punktas nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių inspekcijai perduotinas konfiskuotinas turtas nebuvo išsaugotas arba saugojimo metu buvo sugadintas ir tapo nerealizuotinas, už jo neišsaugojimą arba sugadinimą atsako turtą perduodanti institucija. Tokiu atveju padaryta žala iš šių institucijų išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka.
26. Pagal aptartą reglamentavimą valstybė, kaip konfiskuoto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Taisyklių 22 punkte nurodytus atvejus. Tai reiškia, kad tik tuo atveju, kai konfiskuotas turtas iki jo perdavimo mokesčių inspekcijai neišsaugomas ar sugadinamas ir tampa nerealizuotinas dėl už jį atsakingos valstybės institucijos netinkamo veikimo (neveikimo), ši institucija tampa atsakinga ir privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti neteisėtu veikimu (neveikimu) padarytą žalą.
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi aptartu teisiniu reglamentavimu, pagrįstai sprendė, kad, įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas).
28. Byloje yra duomenų, kad konfiskuotas automobilis dėl sugadinimų ir savo bendros techninės būklės gali būti netinkamas naudoti pagal paskirtį (gali būti pripažintas atliekomis), tačiau byloje nėra duomenų, kad šie sugadinimai atsirado dėl netinkamo saugojimo ar kitokių policijos komisariato veiksnių (veikimo ar neveikimo); bylos duomenimis, jie padaryti eismo įvykio metu. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad, nepriklausomai nuo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų skirtingų vertinimų ir išvadų sprendžiant dėl valstybės atstovavimo, nagrinėjamu atveju pagal Taisyklių 5 punktą, Valstybinė mokesčių inspekcija yra subjektas, turintis apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas.

Dėl atstovavimo valstybei teismuose

29. Atstovavimo valstybei teismuose tvarką reglamentuoja Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu patvirtintos Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklės (toliau – Atstovavimo taisyklės). Pagal Atstovavimo taisyklių 3.4. punktą valstybės atstovas – tai teisės aktų nustatyta ar teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota ministerija, Vyriausybės įstaiga, įstaiga prie ministerijos, kita valstybės institucija (įstaiga) ar kitas juridinis asmuo, kuriame eina pareigas valstybės tarnautojas arba dirba pagal darbo sutartį darbuotojas, atstovaujantis valstybei teisme pagal Ministro Pirmininko suteiktą įgaliojimą.
30. Ieškovas, pareiškėjas, teismas, valstybės institucija ir įstaiga valstybės atstovą nustato vadovaudamiesi atstovavimą valstybei teismuose reglamentuojančiais aktais ir valstybės interesų gynimo efektyvumo principu, kartu atsižvelgdami į Atstovavimo taisyklių 3.4. punkte nurodytų juridinių asmenų nuostatus, pavestą valdymo ar veiklos sritį (Atstovavimo taisyklių 5 punktas).
31. Tai reiškia, kad kiekvienos konkrečios bylos atveju tiek bylos dalyvių, tiek paties teismo iniciatyva, remiantis Atstovavimo taisyklių 33 punkto nuostatomis, gali būti sprendžiama ir nustatoma, kokia valstybės institucija ar kitas juridinis asmuo turi teisę ir pareigą atstovauti valstybės interesams.
32. Jeigu procesiniai dokumentai teismo pateikti netinkamam valstybės atstovui, šis gautus procesinius dokumentus ne vėliau kaip per 2 darbo dienas administracinėje byloje ir ne vėliau kaip per 4 dienas civilinėje bylose nuo jų gavimo persiunčia tinkamam valstybės atstovui ir motyvuotai pagrindžia šį persiuntimą (Atstovavimo taisyklių 5 punktas).
33. Valstybės atstovas, gavęs procesinius dokumentus iš netinkamo valstybės atstovo ir nesutinkantis su savo kaip atstovo nustatymu, institucija, kuriai kyla neaiškumų dėl tinkamo valstybės atstovo, su motyvuotu prašymu gali kreiptis į Vyriausybės kanceliariją, kurios sušaukta kolegija Atstovavimo taisyklių nustatyta tvarka sprendžia dėl tinkamo valstybės atstovo byloje (Atstovavimo taisyklių 6 punktas).
34. Taigi ši Atstovavimo taisyklių nuostata nurodo, kaip turi elgtis pagal teismo procesinius dokumentus nustatytas valstybės atstovas ir kiti, turintys teisę atstovauti valstybę, asmenys, kai kyla neaiškumų dėl tinkamo valstybės atstovavimo byloje ir kokia tvarka nustatomas tinkamas valstybės atstovas.
35. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teikdama teismui ieškinį, atsakovais nurodė valstybę, jos atstove įvardijo Valstybinę mokesčių inspekciją, ir du fizinius asmenis. Byloje nėra duomenų, kad Valstybinė mokesčių inspekcija aptartų Atstovavimo taisyklių nustatyta tvarka sprendė dėl tinkamo atstovavimo valstybės interesams. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė priešingai (žr. nutarties 5 ir 10 punktus). Apeliacinės instancijos teismo teigimu, mokesčių inspekcija neturi atsakyti, nes policija pirmiau aptarta tvarka neperdavė jai konfiskuoto automobilio, o teismas negali atsakovo pakeisti nesant ieškovo valios.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovė kaip valstybės atstovę nurodė Valstybinę mokesčių inspekciją, negali būti pagrindas atmesti ieškinio dalį, kuria prašoma priteisti iš valstybės saugojimo išlaidas, nes ieškinyje kaip atsakovė nurodyta ne valstybės institucija, o valstybė ir pagal pirmiau aptartą ginčo teisinį reguliavimą valstybė yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą.
37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl konfiskuoto automobilio saugojimo išlaidų priteisimo iš valstybės nesant tam teisinio pagrindo, todėl ši apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis neteisėta ir naikintina, o dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26  d. sprendimo dalis priteisti ieškovei UAB „Sauda“ iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, 1930 Lt (558,96 Eur) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1930 Lt (558,96 Eur) sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 43,54 Lt (12,61 Eur) bylinėjimosi išlaidų, ir palikti galioti atitinkamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas