Civilinė byla Nr. 3K-3-257/2010

            Procesinio sprendimo kategorijos:

35.4; 114.9.3.2; 114.11

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 7 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ ieškinį atsakovei D. E. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – notarė Lina Peštenienė, R. V. ir D. B.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Šalių ginčas kilo dėl atsiskaitymo pagal nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje, be įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, yra kilęs klausimas, ar pakvitavimas gali būti pripažįstamas sandoriu, kuriam taikomi CK pirmojoje knygoje nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai. Bylą nagrinėję teismai šį klausimą sprendė skirtingai ir padarė priešingas išvadas dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio l dalį.

2006 m. kovo 3 d. šalys sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Erama“ įsipareigojo parduoti, o atsakovė D. E. – nupirkti 39,97 kv. m ploto butą (su bendrojo naudojimo patalpa ir žemės sklypo dalimi), esantį Klaipėdoje, Klaipėdos g. 8-54. Pagal šią sutartį atsakovė sumokėjo ieškovui 15 182 Lt avansą. 2006 m. spalio 6 d. Klaipėdos miesto 6-ajame notaro biure šalys sudarė šio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje nustatyta buto pardavimo kaina – 151 124,50 Lt. Likusią sumą atsakovė įsipareigojo sumokėti sutartyje nustatyta tvarka: 71 200 Lt – per dešimt dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, 64 742,50 Lt– per trisdešimt dienų nuo sutarties pasirašymo dienos. 2006 m. spalio 10 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 71 200 Lt, po bylos iškėlimo teisme – dar 20 000 Lt. 2006 m. lapkričio 10 d. išduotu pakvitavimu ieškovo įgaliotinis R. V. patvirtino, kad atsakovė sumokėjo 151 124,50 Lt pagal 2006 m. spalio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, ir nurodė, kad prievolė pagal šią sutartį įvykdyta. Ieškovo įgaliotinio parašo pakvitavime tikrumas paliudytas notarės Linos Peštenienės.

Ieškovas, teigdamas, kad 2006 m. lapkričio 10 d. pakvitavimą jo atstovas pasirašė dėl suklydimo ir atsakovė liko skolinga jam 44 742,50 Lt, prašė pripažinti pakvitavimą negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, priteisti iš atsakovės 44 742,50 Lt skolos, 13 827,48 Lt delspinigių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 2006 m. lapkričio 10 d. pakvitavimą apie atsiskaitymą pagal pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančiu, priteisė ieškovui iš atsakovės 44 742,50 Lt skolos, 1637,85 Lt delspinigių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė. Iš atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad ji nereikalavo iš savo atstovės D. B., kad ši pateiktų ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaitytų už viską, ką yra gavusi vykdydama pavedimą (CK 2.150 straipsnis), iš ieškovo pateiktų banko sąskaitų išrašų, taip pat iš AB banko „Hansabankas“ pateiktos pažymos nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 6 d. nei atsakovė D. E., nei trečiasis asmuo D. B. jokių pavedimų į ieškovo sąskaitas AB banke „Hansabankas“ neatliko, išskyrus 71 200 Lt 2006 m. spalio 10 d. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad paskutinė įmoka už įsigytą butą buvo mokėta pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytu laiku ir tvarka arba vėliau, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (banko sąskaitų išrašai, banko išduoti rašytiniai patvirtinimai), taip pat liudytojo parodymai patvirtino aplinkybę, kad atsakovė iki šiol nėra sumokėjusi ieškovui 44 742,50 Lt, o 2006 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos miesto 6-ajame notaro biure ieškovo atstovo pasirašytas pakvitavimas buvo išduotas dėl suklydimo. Teismas konstatavo, kad atsakovė už sutarties sąlygų neįvykdymą privalo sumokėti ieškovui netesybas, t. y. delspinigius už šešių mėnesių laikotarpį, tačiau nurodė, jog jie turėtų būti skaičiuojami ne nuo visos sutarties kainos, bet nuo tos sumos, kurią atsakovė yra skolinga, todėl padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės delspinigių nuo 44 742,50 Lt (CK 6.258 straipsnis, 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius už visą sutarties kainą, kai yra duomenų, kad skolos suma paskutinius šešis mėnesius yra 44 742,50 Lt, yra neteisėtas, prieštaraujantis civilinėje teisėje įtvirtinto netesybų instituto paskirčiai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, pažeidžiantis atsakovės, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus (CK 1.5 straipsnis). Teismas taip pat konstatavo, kad 0,05 proc. dydžio delspinigių nustatymas sutartyje įtvirtino šalių nelygybę, privačiam juridiniam asmeniui nepagrįstai suteikiant perdėtą pranašumą prieš silpnesniąją šalį – fizinį asmenį, kuris sutartį sudarė, siekdamas patenkinti savo asmeninius poreikius. Dėl to teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, sumažino sutartimi nustatytų netesybų dydį iki 0,02 proc., nurodęs, jog tokio dydžio delspinigiai atitinka protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, sąžiningumo principą ir protingus ieškovo sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 27 d. sprendimu iš dalies tenkino atsakovės apeliacinį skundą, panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pakvitavimo pripažinimo negaliojančiu, nurodžiusi, kad pakvitavimu nesiekiama teisinio rezultato, juo tik patvirtinta, kad atsiskaityta pagal pirkimo-pardavimo sutartį, todėl jis negali būti laikomas sandoriu (CK 1.63 straipsnio 1 dalis) ir būti pripažintas negaliojančiu. Kolegija, nurodžiusi, kad pakvitavimas yra įrodymas, kuriuo siekiama patvirtinti tam tikrą faktinę aplinkybę (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnis), jis įrodo, kad atsakovė pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra visiškai atsiskaičiusi, kitų įrodymų, paneigiančių šį, byloje nepateikta: pateikti banko sąskaitų išrašai nepaneigia pakvitavime nurodytos aplinkybės, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu ir dėl to buvo surašytas šis pakvitavimas, padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis). Pripažinusi, kad konstatuoti proceso ir materialosios teisės normų pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų byla nebuvo tinkamai išnagrinėta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Erama“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d.  sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų, nustatančių sandorio sampratą, netinkamo aiškinimo ir taikymo. CK 6.65 straipsnyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita, įstatyme nenustatyta pakvitavimo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai ir neginčytinai nustatyti, ar pakvitavimas yra pripažįstamas sandoriu CK 1.63 straipsnio prasme, taigi šalys gali laisva valia susitarti dėl pakvitavimo turinio ir formos. Nustatant, ar pakvitavimas yra pripažįstamas sandoriu, būtina kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į pakvitavimo išrašymo sąlygas, aplinkybes bei į tai, ar išrašytas pakvitavimas sukuria, panaikina, pakeičia civilines teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje kasatorės išduotas pakvitavimas pripažintinas sandoriu, nes atitinka visus CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatytus vienašalio sandorio reikalavimus: pagal šalių pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.2.2 punktą atsakovei sumokėjus pirkimo-pardavimo kainą, kasatorė privalėjo per penkias dienas duoti atsakovei pakvitavimą apie prievolės įvykdymą bei perduoti nekilnojamuosius daiktus, pasirašant priėmimo-perdavimo aktą, po jo pasirašymo atsakovei perėjo nuosavybės teisė į parduotą nekilnojamąjį turtą (pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punktas), taigi pakvitavimo apie prievolės įvykdymą surašymas sukėlė sutarties šalims teisinius padarinius – kasatorei pareigą perduoti atsakovei nekilnojamąjį turtą ir pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą, o atsakovei – pareigą nekilnojamąjį turtą priimti ir pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą, po kurio pasirašymo ir turto perėmimo jai perėjo nuosavybės teisė į turtą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad kasatorės išduotas pakvitavimas nėra sandoris ir negali būti ginčijamas CK pirmojoje knygoje nustatytais pagrindais, netinkamai taikė ir aiškino CK 1.63, 6.65 straipsnius, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Dėl CPK 330 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, neteisingai konstatavo, kad kasatorės ginčijamas pakvitavimas nėra sandoris ir negali būti ginčijamas CK 1.90 straipsnyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu, todėl netinkamai taikė ir aiškino CK 1.63, 6.65 straipsnių nuostatas, taip pažeidė CPK 330 straipsnį ir nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

3. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, labai fragmentiškai atliko formalų rašytinių įrodymų vertinimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, vienais įrodymais rėmėsi ir juos pripažino, o kitus atmetė, nenurodydamas atmetimo motyvų. Skundžiamame sprendime nurodydamas, kad byloje kasatorės pateikti banko sąskaitų, į kurias atsakovė turėjo sumokėti nekilnojamojo turto kainą, išrašai, banko rašytiniai patvirtinimai nepaneigia pakvitavime nurodytos aplinkybės, kad atsakovė neatsiskaitė, teismas visiškai neargumentavo ir nemotyvavo, kodėl atmeta ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojo L. C. parodymus bei taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008). AB banko „Hansabankas“ sąskaitos išrašas, raštai yra pirminiai rašytiniai įrodymai, neginčytinai įrodantys kasatorės reikalavimų pagrįstumą, jokių kitų pirminių įrodymų kasatorė pateikti negali, be to, ieškinyje nurodytas aplinkybes apie atsakovės neatsiskaitymą patvirtino ir liudytojas L. C.. Be to, svarbi aplinkybė, įrodanti kasatorės reikalavimų pagrįstumą, yra ta, kad po ieškinio pateikimo teismui atsakovė sumokėjo kasatorei 20 000 Lt. Norėdama paneigti kasatorės pateikus neginčytinus pirminius įrodymus, paneigiančius išduotame pakvitavime nurodytą faktą, kad atsakovė atsiskaitė, atsakovė privalėjo pateikti įstatymo numatytus įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius, kad nekilnojamojo turto kainą už ją sumokėjo kiti asmenys (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas kasatorės byloje pateiktus pirminius rašytinius įrodymus, paneigiančius pakvitavime nurodytą atsiskaitymo faktą, bei visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovė atsiliepime, apeliaciniame skunde savo argumentų neįrodė, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių ir neteisingai išsprendė bylą bei taip pažeidė CPK 178 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeidė CPK 185 straipsnį, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. E. prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad kasatorė savo noru niekieno neverčiama pas notarą pasirašė pakvitavimą, nepateikė teismui jokių įrodymų (sąskaitų išrašo), kad už butą pagal pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo atsiskaityta, nors byloje nuo pat pradžių buvo tvirtinama, kad atsiskaitymas buvo daromas ne atsakovės D. E. ir ne trečiojo asmens D. B., bet kito asmens vardu, be to, už butą galėjo būti mokama ir grynaisiais. Pakvitavimo pagrindu buvo surašytas turto priėmimo-perdavimo aktas, kuris iki šiol neginčijamas kaip dvišalis sandoris. Atsakovė taip pat nurodo, kad 20 000 Lt kasatorei sumokėjo po bylos iškėlimo teisme dėl kasatorės grasinimų iškeldinti iš buto, taigi šią suma kasatorė jai skolinga. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis vien kasatorės teiginiais ir suinteresuoto liudytojo parodymais, kad į ieškovės sąskaitą nei atsakovės, nei trečiojo asmens vardu pinigai nebuvo pervesti, nes sąskaitų išrašai buvo slepiami.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinio nagrinėjimo ribos nustatomos kasaciniu skundu. Jas teismas peržengia tik esant poreikiui ginti viešąjį interesą (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu keliami sutartinės piniginės prievolės vykdymo, prievolės įvykdymą patvirtinančio dokumento teisinės reikšmės ir prievolės neįvykdymo esant pakvitavimo išdavimo faktui įrodinėjimo teisės aiškinimo klausimai. Kolegija dėl jų pasisako ir nekonstatuoja būtinumo peržengti kasacinio skundo ribas.

 

Dėl prievolės įvykdymo bei pakvitavimo teisinės reikšmės ir santykio

 

Šalių ginčas kilo dėl šalių 2006 m. spalio 6 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.2 punkte nustatytos atsakovės prievolės sumokėti kasatoriui nusipirkto nekilnojamojo daikto kainą vykdymo. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan. Šalių sutarties 2.1.2.2 punkte nustatyta, kad 64 742,50 Lt atsakovė įsipareigoja sumokėti per trisdešimt dienų nuo sutarties pasirašymo į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT66 7300 0100 0056 1274, esančią AB banke „Hansabankas“, t. y. šalys susitarė dėl konkretaus atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdo – sumokėti į nurodytą sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, taigi, norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi.

CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus pareiga priimant prievolės įvykdymą išduoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Šalių sutarties 2.1 punkte nustatyta kasatoriaus pareiga išduoti atsakovei pakvitavimą apie prievolės įvykdymą, jai sumokėjus sutarties kainą. Įstatymo leidėjas, nustatydamas kreditoriui pareigą išduoti prievolės įvykdymo patvirtinimą, siekė užtikrinti, kad kreditorius priims prievolės įvykdymą, nes pakvitavimo neišdavęs kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir jam atsiranda CK 6.64 straipsnyje nustatyti padariniai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje pripažįstama, kad CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis (pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji) lemia, kad jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009).

Praktikoje kreditoriai neretai atsisako priimti prievolės įvykdymą, teigdami, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais atvejais kreditorius, turėdamas pareigą priimti prievolės įvykdymą, gali pakvitavime nurodyti, kad prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis).

Prievolės įvykdymas pakeičia jos šalių teises ir pareigas (pvz., pasibaigia piniginė prievolė ir atsiranda prievolė perduoti daiktą), todėl teisės doktrinoje laikomas sandoriu. Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Atsakovės piniginės prievolės įvykdymas šalių sutartiniuose santykiuose buvo reikšmingas tuo, kad suteikė jai teisę reikalauti įvykdyti kasatoriaus prievolę perduoti sutarties objektą – nekilnojamąjį daiktą. Taigi pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas. Nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento – pakvitavimo – teisinės prigimties ir kad esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo pakvitavimas neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais.

 

Dėl įrodymų ir įrodinėjimo ginčijant pakvitavimu patvirtintą prezumpciją

 

Atmetęs ieškinį dėl sandorio (pakvitavimo) negaliojimo kaip nesant pagrindo tokiam ieškiniui reikšti, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta pakvitavimu paremta prezumpcija, jog atsakovė tinkamai įvykdė prievolę (t. y. visą, o ne jos dalį).

Nagrinėjamoje byloje pakvitavimą išdavusio kasatoriaus atstovo parašo tikrumas paliudytas notaro. Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad didesnę įrodomąją galią turinčiais įrodymais laikytini tik notaro tvirtinami dokumentai, bet ne parašo tikrumo liudijimai. Liudydamas parašo tikrumą, notaras netikrina pasirašomo dokumento turinio tikrumo, nagrinėjamos bylos atveju – ar atsakovė visiškai įvykdė savo piniginę prievolę pagal šalių sutarties 2.1 punktą, taigi pakvitavimas nevertintinas kaip prima facie galią turintis įrodymas, ir kasatorius turėjo teisę įrodinėti, kad atsakovė prievolę įvykdė netinkamai, visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.  

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nesurinkta įrodymų, kuriais būtų paneigta tinkamo prievolės įvykdymo prezumpcija, yra nepagrįsta, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas CPK 176–185 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo pateiktų banko sąskaitų išrašų, taip pat iš AB banko „Hansabankas“ pateiktų pažymų, liudytojų parodymų nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 6 d. nei atsakovė D. E., nei trečiasis asmuo D. B. neatliko jokių pavedimų į ieškovo sąskaitas AB banke „Hansabankas“, išskyrus 71 200 Lt 2006 m. spalio 10 d. ir 20 000 Lt 2008 m. birželio 10 d. Minėta, kad šalių sutarties 2.1.2.2 punkte nustatytas atsakovės piniginės prievolės įvykdymo būdas – sumokėti į sutartyje nurodytą kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB banke „Hansabankas“. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius įrodė, jog atsakovė netinkamai įvykdė prievolę. Atsakovei teigiant, kad prievolę ji įvykdė kitu, nei sutarta, būdu, jai tenka pareiga įrodyti prievolės įvykdymo ir tokio įvykdymo priėmimo faktus. Nagrinėjamoje byloje atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių tokius jos teiginius, nepateikė.

 

Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, tačiau kitais – šioje nutartyje išdėstytais – teisiniais motyvais.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Patenkinus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, kasatorei iš atsakovės priteistina 1210 Lt išlaidoms advokato pagalbai rengiant kasacinį skundą apmokėti.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 87,48 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d.  sprendimą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. E. (duomenys neskelbtini) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti RUAB „Erama“ (kodas 123435322).

Priteisti iš D. E. (duomenys neskelbtini) 87,48 Lt (aštuoniasdešimt septynis litus 48 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                                        Janina Stripeikienė

 

 

                                                                                                                       

                                                                                                                        Juozas Šerkšnas