Administracinė byla Nr. eI2-8731-484/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01340-2024-9
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 3 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas ar užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas ar Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 24S88683 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 6 d., jam išduotas 2022 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Paaiškina, kad ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. gegužės 24 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Vėliau, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)” tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui 2024 m. vasario 7 d. dar kartą pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas yra nesuprantamas, nes iš Sprendimo turinio neaišku, kokius konkrečius duomenis ir, kurio laikotarpio, vertino Migracijos departamentas, darydamas išvadą, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui neatitinka tikrovės ir, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo teiginius, jog nuo 2023 m. spalio mėn., t. y. penkis mėnesius jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, paneigia banko išrašo duomenys, iš kurių, anot pareiškėjo, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. spalio 10 d. jam sumokėjo 262,00 Eur; 2023 m. lapkričio 15 d. – 400,00 Eur.
Anot pareiškėjo, 2024 m. vasario 7 d. prašymo leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. vasario 5 d. tarpininkavimo rašto Nr. 20240205-027789 turinys patvirtina, kad Migracijos departamentui leidus jam pakeisti darbdavį ir pradėjus dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ – jo ekonominė situacija iš esmės pasikeistų, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo priimti jį pagal neterminuotą darbo sutartį ir mokėti 1 525,00 Eur/mėn. darbo užmokestį. Pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė, neišsprendęs prašymo leisti pakeisti darbdavį.
Pareiškėjo teigimu, 2023 m. gegužės mėn. jo sąskaitoje buvo 1 602 Eur. Pareiškėjas pripažįsta, kad 2024 m. vasario mėn. pajamų negavo, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. kovo mėnesį į jo sąskaitą pervedė 904,09 Eur. Pareiškėjo tvirtinimu, Migracijos departamentas šių aplinkybių neįvertino.
Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2021 m. sausio 8 d. (kai buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos jis iš viso gavo 25 285,57 Eur pajamų, t. y. apie 665,41 Eur/mėn. Todėl pareiškėjo vertinimu, jis turėjo pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas pripažįsta, kad nuo 2023 m. lapkričio 15 d. darbdavys teisės aktų nustatyta tvarka jam darbo užmokesčio nemokėjo. Tačiau, mano, jog Migracijos departamentas turėjo pareigą išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenis, dėl kokių priežasčių Sprendime nurodytu laikotarpiu jis nedirbo ir jam nebuvo mokamas priklausantis darbo užmokestis. Teigia, kad dėl susidariusios situacijos yra jo darbdavio, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltė. Pareiškėjas mano, kad susidariusi situacija nuo jo nepriklauso ir jis už ją negali būti atsakingas.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimo išvada, kad jis ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, nurodo, kad 2023 m. birželio 15 d. jam išduotas vairuotojo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkantis Europos Bendrijos licenciją, galiojantis iki 2025 m. balandžio 6 d. Taip pat nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).
Pažymi, kad prieš priimant jo atžvilgiu neigiamą sprendimą, Migracijos departamento pareigūnai jo neapklausė.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.
Be to, pareiškėjo manymu, jam pritaikyta administracinio poveikio priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra neproporcinga ir akivaizdžiai per griežta.
Teigia, kad Migracijos departamentas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, neįvertino jo individualios situacijos (buvimo ir nepartraukiamų darbo santykių Lietuvoje trukmės ir gautų pajamų šiuo laikotarpiu, galiojusio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trukmės, socialinių, ekonominių ir darbinių ryšių su Lietuvos Respublika).
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas paaiškina, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 6 d. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui įteiktas 2022 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 24 d. gavo pareiškėjo prašymą Nr. 2305-LLGD-0352 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte Nr. 20230504-079788, pridėtame prie asmens prašymo leisti pakeisti darbdavį, įsipareigojo mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį – 1 386 Eur. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.
Atsakovas nurodo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje. Nustatyta, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2023 m. birželio 21 d. ir tik 1 mėnesį per visą darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį jam buvo mokamas ne mažesnis nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui už 2023 m. liepos m. buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (764,50 Eur), už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėtas darbo užmokestis didesnis nei nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte (1 390 Eur), už 2023 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis (1 051,19 Eur) artimas darbo užmokesčiui, nurodytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte, o nuo 2023 m. spalio mėn. (5 mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad, pareiškėjui teikiant prašymą leisti pakeisti darbdavį, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. spalio mėnesio (5 mėnesius) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negavo.
Atsakovas taip pat paaiškina, kad vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog jam 2020 m. vasario 26 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. sausio 8 d. buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2022 m. gruodžio 6 d. išduotas turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sodros informacinės sistemos duomenimis nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. birželio 30 d. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023 m. birželio 21 d. įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)”. Pareiškėjui nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nemokamas. Atsakovo tvirtinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Pareiškėjas taip pat neturi ir šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo tikslu. Nustačius anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, atsirado imperatyvus pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovo teigimu, būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas savo skunde nenurodo konkrečių aplinkybių (ir su skundu nepateikia konkrečių aplinkybių buvimo įrodymų), paneigiančių Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumą. Mano, kad surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami ginčijamam Sprendimui priimti. Nustačius, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad asmeniui tik už 1 darbo mėnesį buvo išmokėtas ne mažesnis darbo užmokestis, nei deklaruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte, ir net 5 mėnesius per visą įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, reiškia, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kas ir sudaro pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas atsiliepime taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) aiškinimu, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz. 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090- 556/2018). Teigia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Migracijos departamentas prieš priimdamas Sprendimą, turėjo pareigą išklausyti pareiškėją.
Mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Atsakovas papildomai informuoja, kad Migracijos departamente 2024 m. vasario 5 d. buvo gautas naujas pareiškėjo prašymas Nr. 2402-LLGD-0308 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)” tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prašymas nagrinėjamas, sprendimas nepriimtas.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88683 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikos UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2024 m. gruodžio 6 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2022 m. gruodžio 13 d.
Migracijos departamente 2023 m. gegužės 24 d. gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2305-LLGD-0352 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Tarpininkavimo rašte Nr. 20230504-079788, pridėtame prie prašymo leisti pakeisti darbdavį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo mokėti užsieniečiui 1 386 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas 2023 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo leido pareiškėjui pakeisti darbdavį.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino pareiškėjo duomenis Sodros informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2023 m. birželio 21 d. ir tik 1 mėnesį per visą darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį jam buvo mokamas ne mažesnis nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjui už 2023 m. liepos m. buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (764,50 Eur), už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėtas darbo užmokestis didesnis nei nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte (1390 Eur), už 2023 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis (1 051,19 Eur) artimas darbo užmokesčiui, nurodytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte, o nuo 2023 m. spalio mėn. (5 mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas nuo 2023 m. spalio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad pareiškėjui tik už 1 darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėnesį buvo išmokėtas ne mažesnis darbo užmokestis, nei deklaruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte, ir net 5 mėnesius, per visą įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį, pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, kas reiškia, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini) nedirbo, todėl konstatuota, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos. Įstatymo 26 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija); 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija); 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija); 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).
Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 10 metų nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 571 straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.
Pažymėtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs. Norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą. Taip pat pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas (pakeistas) atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Įstatymo 35 straipsnio, kuriame yra įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas pareiškėjo neatitikimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyviems reikalavimams grindžia tuo, kad jis teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis apie darbo užmokestį, bei ta aplinkybe, kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas deklaravo, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte Nr. 20230504-079788 įsipareigojo mokėti pareiškėjui 1 386 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui įsidarbinus UAB „(duomenys neskelbtini), jam tik vieną mėnesį per visą darbo bendrovėje laikotarpį buvo mokamas ne mažesnis nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui už 2023 m. liepos m. buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (764,50 Eur), už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėtas darbo užmokestis didesnis nei nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte (1 390 Eur), už 2023 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis (1 051,19 Eur), artimas darbo užmokesčiui, nurodytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte, o nuo 2023 m. spalio mėn. (5 mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, t. y. pareiškėjas šiuo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Ši faktinė aplinkybė nustatyta Sodros informacinės sistemos 2024 m. vasario 13 d. duomenimis.
Pareiškėjas siekdamas paneigti šiuos duomenis, pateikė jam priklausančios banko sąskaitos išrašą, iš kurio turinio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. spalio 10 d. jam pervedė 262,00 Eur (paskirtis – dienpinigiai, komandiruotpinigiai), 2023 m. lapkričio 15 d. – 400,00 Eur (paskirtis – dienpinigiai, komandiruotpinigiai).
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, jog pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas ir 2023 metais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2023 m. MMA – 840 Eur).
Pareiškėjui priklausančios banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad į pareiškėjo banko sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestų piniginių lėšų dydis ženkliai mažesnis, nei 1 MMA ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti darbo užmokesčio dydis (1 386 Eur), todėl šis pareiškėjo pateiktas įrodymas nepaneigia Sodros informacinės sistemos 2024 m. vasario 13 d. duomenų ir Sprendimo išvados, kad nuo 2023 m. spalio mėn. (5 mėnesius) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Be to, pats pareiškėjas pripažįsta, kad nuo 2023 m. lapkričio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis darbo neturėjo.
Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu tik už 1 darbo UAB „(duomenys neskelbtini)” mėnesį buvo išmokėtas ne mažesnis darbo užmokestis, nei deklaruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte, ir net 5 mėnesius, per visą įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį, pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, dėl to Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra pagrįsta.
Atsižvelgdamas į nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam atlyginimas nebuvo mokamas dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl darbdavio kaltės (prastova), teismas pažymi, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris Sprendimu buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu išduodamas ne pirmą kartą, todėl preziumuojama, kad jam yra žinomos Įstatyme nustatytos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygos. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir paaiškėjus, jog pareiškėjui mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas darbo sutartyje arba jis iš viso nemokamas, siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį, tačiau to nepadarė.
Pažymėtina, kad pareiškėjo buvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti Lietuvos Respublikoje pagrindu, todėl ne darbdavys, o pats leidimo turėtojas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, yra atsakingas už Įstatyme numatytų sąlygų laikymąsi. Todėl, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis negalėjo įtakoti darbdavio mokėti darbo sutartyje ir Tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi.
Nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad nebuvo vertinami jo socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Iš Sprendimo turinio matyti, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui 2020 m. vasario 26 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. sausio 8 d. buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2022 m. gruodžio 16 d. išduotas šiuo metu turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sodros informacinės sistemos duomenimis nuo 2020 m. gegužės 4 d. iki 2021 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. birželio 30 d. - UAB „(duomenys neskelbtini)”, nuo 2023 m. birželio 21 d. - UAB „(duomenys neskelbtini)”. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjo ir bendrovių nesieja ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę. Todėl Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Byloje duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadą, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra. Sprendime nurodyta, kad apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Kitaip vertinti šių aplinkybių teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl profesijos, vairuotojo pažymėjimo įgijimo, buto nuomos Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, taip pat nepagrindžia pareiškėjo ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pareiškėjas gyvenimą Lietuvos Respublikoje siejo tik su darbu.
Dėl skundo argumentų, kad Sprendimas priimtas neišnagrinėjus jo 2024 m. vasario 7 d. prašymo dėl darbdavio pakeitimo ir, kad jį tenkinus pareiškėjas atitiktų Įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad pareiškėjas Įstatymo reikalavimus turi atitikti visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl ateityje galbūt egzistuosiančios aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju.
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ nuostatoms, teismas pabrėžia, kad pagal VAĮ individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Migracijos departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų yra aiškios ir suprantamos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys, vertintas laikotarpis ir nustatytos aplinkybės. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti skundo argumentai, taip pat ir dėl gero administravimo principo nepaisymo, yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, jog užsienietis neatitinka bent vieno Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas nepaneigė.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo, be kita ko, ir proporcingumo, principas.
Taigi, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Kiti šalių procesiniuose dokumentuose, nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Arūnas Kaminskas
Ina Kirkutienė