Baudžiamoji byla Nr. 1-446-932/2018

       Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00121-2017-9

       Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.4;

       1.1.7.2.3; 1.1.8.7.9; 1.2.26.2; 2.1.15.1.1 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė - Raizgienė,

sekretoriaujant Valentinai Solovejienei,

dalyvaujant prokurorui Renaldui Budriui,

kaltinamajam K. B.,

kaltinamojo gynėjui advokato padėjėjui Artūrui Melisiakui,

nukentėjusiesiems G. U. ir I. U.,

civilinio ieškovo VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis įgaliotam atstovui D. G.,

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalį, paskiriant 10 MGL (376,60 Eur) dydžio baudą,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį,

n u s t a t ė :

K. B. 2017 m. sausio 1 d., apie 19 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vežamas iš (duomenys neskelbtini), į VŠĮ Vilniaus universitetinę ligoninę, esančią Šiltnamių g. 29, Vilniuje, VĮ „Greitosios medicinos pagalbos stoties“ automobilyje „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ranka daužė automobilio pertvaras, vartojo necenzūrinius žodžius ir įžeidinėjo VĮ „Greitosios medicinos pagalbos stoties“ darbuotojus G. U. bei I. U., grasino panaudoti fizinį smurtą, išsakė kitokio pobūdžio grasinimus, t. y. grasinimus „užmušti“ G. U., I. U., o VĮ „Greitosios medicinos pagalbos stoties“ automobiliui „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojus, tęsė savo nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje – gatvėje, Eišiškių pl. 79, Vilnius, išlipęs grasino G. U., I. U. fiziniu susidorojimu bei ne mažiau kaip 3 (tris) kartus spyrė į automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinį sparną, taip jį sulankstydamas, tokiu būdu sugadindamas svetimą, VĮ „Greitosios medicinos pagalbos stoties“, turtą, padarydamas 570,31 eurų turtinę žalą bei tokiais savo bendrais veiksmais - įžūliu elgesiu, piktybiškomis patyčiomis, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais K. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamasis K. B. savo kaltės kategoriškai nepripažino. Apklausiamas parodė, jog vykusio vakarėlio metu susižalojo ranką. Nešėsi iš šaldytuvo išimtą alaus butelį, kuris buvo apšalęs, sprogo rankose ir supjaustė ranką. Vėliau patikslino, kad gal rankoje laikė dar ir draugo butelį, tais buteliais mosikavosi virš galvos. Kažkas iš draugų iškvietė greitąją, jis jautėsi prastai, jam stipriai bėgo kraujas, 2 kartus buvo netekęs sąmonės. Atvykus greitosios pagalbos medikams, pastarieji buvo piktai nusiteikę, barėsi tarpusavyje, į jį mažai kreipė dėmesio. Visus išvarė, bendravo tik su juo vienu. Abudu tik pažiūrėjo į ranką, pasakė, kad reikės siųsti, veš į ligoninę. Nei vienas iš medikų rankos nedezinfekavo ir jos netvarstė. Jo ranka iki atvykstant medikams buvo aprišta sportiniu džemperiu (aprišo kažkas iš draugų), tokia ranka jis ir išvyko į ligoninę. Jo draugė prašė leisti vykti kartu, tačiau GPM darbuotojai nesutiko. Pats nuėjo iki automobilio, jam parodė, kur sėstis. Atsisėdo, saugos diržo nesisegė, niekas jam to neliepė darytis, juo labiau nebuvo prisegtas. Jam tik liepė laikyti iškeltą ranką. Važiuojant jam iš rankos bėgo kraujas, prilašėjo grindys, dėl ko jis paėmė dešinėje buvusias popierines servetėles ir valė grindis. Atsisukęs vairuotojas liepė jam ramiai sėdėti, bet jis pasakė, kad viską išvalys. Tada vairuotojas nurodė „uždaryti snukį“, pavartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius. Jis toliau ramiai valė pribėgusį kraują, kai staiga medikas sustabdė automobilį. Toliau viskas vyko labai greitai – atsimena, kad kažkuris iš jų pakėlė jį nuo sėdynės, o kitas iš kojos spyrė į nugarą (kuris ką darė, nematė), po ko jis buvo išstumtas iš automobilio ir krito į purviną žemę. Be to, prieš išspiriant jį iš automobilio medikė moteris jį dar ir apspjovė. Kuris iš GMP darbuotojų atidarė duris, nematė. Kaltinamasis nurodė buvęs pasimetęs dėl tokio medikų elgesio, labai išsigando, jis atsikėlė ir vieną kartą spyrė į automobilio keleivio pusės sparną. Taip pasielgė iš pasimetimo, baimės, buvo išsigandęs dėl savo gyvybės. Visų pirma jis nežinojo, kokioje vietoje yra, aplink matėsi miškai, be to, jo ranka buvo stipriai sužalota, žiojėjo didelė skylė, stipriai bėgo kraujas. Po to, kai jis įspyrė į automobilį, atbėgo jo draugė I. M., nors jis net nežinojo, kad ji važiuoja iš paskos. I. M. buvo pasimetusi, klausė, ką jis čia daro, ji bandė prašyti medikų pagalbos, tačiau šie tik sėdėjo automobilyje užsirakinę, nieko neaiškino, o tik gąsdino policija. Tada jis atsisėdo į draugės automobilį ir pastaroji jį nuvežė į Lazdynų ligoninę, prie kurios jau laukė žurnalistai ir policija. Pareigūnai iš karto patikrino I. M. ir jo blaivumą. Draugė buvo blaivi, jis – šiek tiek išgėręs, tačiau dėl girtumo, taip pat ir dėl sveikatos būklės įvykio aplinkybes iš esmės atsimena. Daugmaž po 5 minučių jis jau buvo gydytojo kabinete, kur jį apžiūrėjo, būtent tada jo ranka buvo sutvarstyta (iki tol buvo su aprištu džemperiu), paguldytas į ligoninę, o kitą dieną operuotas. Negali paaiškinti, kodėl medicinos dokumentuose nurodė atsisakantis gultis į ligoninę. Jis į ligoninę atsigulė dar tą patį vakarą. Kaltinamojo teigimu, jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, GPM darbuotojų neįžeidinėjo, jiems negrasino. Priešingai, tai medikas vairuotojas jį įžeidė. Pripažįsta tik tai, jog vieną kartą spyrė į ratą, tačiau tą padarė tik dėl išgąsčio ir pasimetimo (t. 2, b. l. 30-41).

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis K. B. savo kaltės taip pat nepripažino, jo parodymai yra iš esmės analogiški, dėl ko iš naujo nedėstytini. Įtariamojo apklausos metu duotų parodymų turinys užfiksuotas įtariamojo apklausos protokole. Pažymėtina tik tai, jog apklausiamas kaip įtariamasis K. B. nurodė, jog greitosios pagalbos darbuotojai atvyko tik daugmaž po 30-40 min. Vėliau jau važiuojant iš namų, praėjus panašiai 5 min., staiga buvo sustabdytas greitosios pagalbos automobilis ir, darbuotojas atsikėlęs iš savo sėdynės, praėjo pro tarpą tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių, atidarė šonines automobilio duris, sugriebė jam rankomis už drabužių ties krūtine, pakėlė nuo kėdės, o tuo metu greitosios medicinos pagalbos darbuotoja spyrė jam 1 kartą į nugarą iš kojos. Nuo smūgio jis išvirto pro atidarytas automobilio duris ir krito į purvą. Jis labai išsigando, kadangi yra nevietinis, nesuprato, kas įvyko ir dėl kokios priežasties greitosios medicinos pagalbos darbuotojai taip pasielgė. Pabrėžė, kad jis (K. B.) medicinos pagalbos darbuotojų neįžeidinėjo, neprovokavo, jam rūpėjo tik ranka. Į automobilio sparną 1 kartą spyrė tik dėlto, kad buvo išsigandęs, be to, prastai jautėsi (t. 1, b. l. 168).

 Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nukentėjusysis G. U. (VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ vairuotojas – paramedikas) parodė, jog pagal gautą iškvietimą vyko pas pacientą, kuris buvo patyręs rankos traumą. Iškvietimas buvo 1 kategorijos (tokią kategoriją nurodo BPC darbuotojas, kuris realiai nemato paciento), kas reiškia, jog į vietą būtina nuvykti per 15 min. Jie tokio laiko neviršijo, nuvykus pasitiko keli asmenys, nuvedė pas pacientą. Namo viduje, katilinėje, ant kažkokių maišų sėdėjo K. B., aplink jį mėtėsi daug šukių, vyriškio ranka buvo kruvina. Kaltinamasis gyrėsi, kad ranka trenkė butelius į sieną. Kartu su I. U. pradėjo teikti pacientui pagalbą – dezinfekavo žaizdą, sustabdė kraujavimą, uždėjo tvarsčius. Buvo matyti, kad žaizda gili, reikės ją siūti, dėl ko buvo reikalinga pristatyti pacientą į ligoninę. Nukentėjusysis pažymėjo, kad tvarstant ranką kaltinamasis visą laiką buvo neramus, juos užgaudinėjo, I. U. vadino „mergužėle“ ir pan. Jis paprašė vyriškio elgtis kultūringiau, nes šis buvo neadekvatus. Buvo matyti, kad yra išgėręs, sklido alkoholio kvapas. Prieš važiuojant prašė draugės vykti kartu, nes kaltinamasis buvo neadekvatus, išgėręs, galvojo, jog važiuodamas kartu su savo drauge K. B. bus ramesnis. Vis dėlto mergina nesutiko važiuoti kartu, sakė vyks savo automobiliu jiems iš paskos, minėjo, kad taip bus geriau, nes paskui reiks parsivežti namo. Taigi GMP automobilis pajudėjo iš namų (kaltinamojo draugės automobilis iš paskos), dar prieš įsukant į Eišiškių plentą, K. B. atsisegė saugos diržą, tačiau paprašytas užsisegti, paklausė ir vėl jį užsisegė. Pastarasis buvo labai šnekus, vis kalbėjo, vartojo necenzūrinius žodžius, juos visaip įžeidinėjo. Kai jis (nukentėjusysis) pravažiavo pro gulintį policininką ir automobilis stipriau sujudėjo, K. B. visai įsiaudrino, pradėjo šaukti, kad ne bulves veža. Jis bandė jį raminti, prašė sėdėti ramiai, laikyti sulenktą bei iškeltą ranką, tačiau šis nereagavo. Maža to, atsisegė saugos diržą, atsistojo, trankė sieną, reikalavo sustoti ir jį išleisti. Matydamas, kad situacija tampa nevaldoma, o jam ir I. U. kyla pavojus, buvo priverstas sustabdyti automobilį. I. U. atidarė duris, po ko K. B. sviedė į pastarąją kažkokį dokumentą ar kažką panašaus ir išlipo. Kaltinamajam išlipus, jie užsirakino iš vidaus. Lauke K. B. toliau keikėsi, grasino, be to, ne mažiau kaip 3 kartus, stipriai (sėdėdamas viduje jautė, kad automobilis net sudrebėjo) spyrė į automobilio keleivio pusės sparną, taip jį sulankstydamas. Tada jis dar juos pagrasino nušauti, sakė būtent taip su abiem padarytų, jei būtų pasiėmęs ginklą. Kadangi iš galo jau buvo privažiavusi kaltinamojo draugė, kurios automobilis sustojo šalia jų (kuriuo tiksliai momentu ji privažiavo, negali atsakyti, tačiau mano, kad ji jau buvo prieš K. B. spardant GMP automobilį), ji klausinėjo, kas atsitiko, prašė pakomentuoti. Kadangi ji nėra šeimos narys, tik bendrai pastarajai nurodė, jog vežamas kaltinamasis įsiaudrino, nurodė, kad jis (nukentėjusysis) bet kokiu atveju dėl įvykio kvies policiją, nes tokio paciento toliau vežti negali. Jis paskambino BPC, pranešimo turinio nebeprisimena, atrodo, sakė, kad pacientas apgadino automobilį, lyg dar nurodė, jog kito automobilio vairuotoja gali būti neblaivi. Tuomet mergina su K. B. nuvažiavo, jie vyko paskui ją, nes žinojo, kad priekyje važiuojančio automobilio viduje yra susižalojęs pacientas. Atsimena, kad kaltinamojo draugė važiavo dideliu greičiu, dėl ko greitai važiuoti buvo priverstas ir jis. Palydėjo iki pat ligoninės, ten atvyko ir policijos pareigūnai. Atvykus į vietą (Lazdynų ligoninę), jis su kaltinamuoju nebebendravo. Nukentėjusysis pabrėžė, kad kaltinamojo rankos žaizda buvo gili, ją reikėjo siūti, tačiau dėl to tuo metu K. B. gyvybei pavojus negrėse. Pastarasis pats buvo įsiaudrinęs, agresyvus, nusidraskė bintus (gal ne visus pilnai, o tik jų dalį). Nukentėjusiojo teigimu, šis įvykis buvo išskirtinis. Nors per jo ilgametę praktiką yra pasitaikę visokių atvejų, tačiau šis išsiskyrė tuo, kad jį ir I. U. buvo pagrasinta nušauti, apgadintas automobilis. Taip pat pabrėžė, kad K. B. iš automobilio išlipti ketino savo iniciatyva, būdamas pasipiktinęs, kad netinkamai į vežė. Pradėjus elgtis nevaldomai ir pareiškus, kad nebevažiuos ir nori išlipti, jis sustabdė automobilį, o I. U. jam liepė lipti lauk, tačiau tai buvo tik dėl kaltinamojo elgesio ir jo paties nurodymo išleisti jį lauk. Važiuojant GMP automobiliu jokio konflikto dėl bėgančio ant grindų kraujo nebuvo. Kaltinamasis galbūt ir valėsi kraują, jis lyg ir ėmė popieriaus, tačiau dėl to nebuvo kažkokios kalbos, juo labiau, ginčo (t. 2, b. l. 30-41).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo G. U. duoti parodymai iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie duoti teisme, dėl ko šie parodymai nedėstytini. Minėtų parodymų turinys yra užfiksuotas G. U. apklausos protokole (t. 1, 64-65).

 Teisiamojo posėdžio metu apklausiama nukentėjusioji I. U. (VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ vyriausioji skubios pagalbos specialistė) parodė, jog darbo metu buvo gautas 1 kategorijos iškvietimas dėl rankos traumos. Nuvykus nurodytu adresu, pasitiko kaltinamojo draugė, buvo dar kiti asmenys, ją su G. U. nuvedė į katilinę, kurioje sėdėjo (atsimena, kad šis sėdėjo ant kažko žemai) kaltinamasis K. B. Patalpoje aplink buvo pilna šukių, atsimena, kad einant jas dar reikėjo paspirti; aplinkui buvo kruvina siena. Jie paklausė paciento, kas atsitiko, šis papasakojo, kad daužė butelius ir susipjaustė rankas. Asmuo kalbėjo linksmai, džiugiai, buvo matyti, kad yra išgėręs. Jie pažiūrėjo K. B. ranką, matė, jog žaizda gili, reikės siūti, suleisti vakciną nuo stabligės, dėl ko buvo būtina pacientą vežti į stacionarą. Dezinfekavo žaizdą ir dviese su vyru aprišo žaizdą suspaudžiančiu tvarsčiu. Nukentėjusiosios teigimu, visą tą laiką kaltinamasis elgėsi ne visai adekvačiai, jis ją vadino tai „tetulyte“, tai „mergužėle“ (kai tuo tarpu jie vartojo kreipinį „Jūs“),  vartojo keiksmažodžius. Matydami, jog pacientas yra tokios būsenos, paprašė jo draugės vykti kartu, kad ji būtų šalia paciento ir šis būtų ramesnis. Draugė važiuoti kartu nesutiko, pasakė, jog važiuos atskirai, savo automobiliu. Draugei atsisakius važiuoti kartu, jie dar paklausė kaltinamojo, ar šis elgsis ramiai, į ką šis atsakė teigiamai. K. B. atsisėdo į GPM automobilį, G. U. jį prisegė saugos diržu. Vyriškio buvo paprašyta ranką laikyti sulenktą ir iškeltą padėjus ant kėdės atlošo. Pradėjo važiuoti, greitosios pagalbos automobilis priekyje, mergina iš paskos. Kažkiek pavažiavus                      K. B. atsisegė saugos diržą, tačiau paprašytas užsisegė jį atgal. Pastarasis niekaip negalėjo nurimti, važiuojant keikėsi. Kai GMP automobilis pervažiavo gulintį policininką ir mašina, važiuodama per kliūtį, šiek tiek šoktelėjo aukštyn, kaltinamasis pradėjo šaukti, kad jį veža kaip bulvę, sakė įžeidžiančius žodžius, keikėsi, grasino. Jie prašė jo apsiraminti, tačiau keiksmažodžiai nesiliovė. Tuomet jis ėmė daužyti automobilio sieną (atsimena, kad tikrai daužė ta ranka, kuri buvo sužalota), vėl atsisegė saugos diržą ir atsistojo, pasakė, kad niekur nevažiuos ir išlips. Kaltinamasis visai nebekontroliavo savęs, nesiklausė prašymų apsiraminti, elgtis gražiai. Nukentėjusioji I. U. parodė, kad dėl tokio elgesio jai ir kolegai, jos vyrui, pasidarė nesaugu, jautė grėsmę, be to, pacientas stovėjo, nesiklausė jokių jų prašymų, dėl ko taip jį vežti nebegalėjo. Kaltinamajam berėkiant, kad jis nevažiuos, vyras sustabdė automobilį, ji atidarė duris ir liepė kaltinamajam išlipti. Atsimena, kad prieš išlipdamas K. B. dar metė į ją kažkokį gniužulą (negali pasakyti, ar tai buvo popierinės servetėlės ar kažkas kita). Kaltinamajam išlipus, ji iš karto užrakino duris. Išlipęs kaltinamasis ne mažiau kaip 3 kartus spyrė į automobilio keleivio pusės sparną, jį sulankstydamas. Lauke kaltinamasis toliau rėkė, įžeidinėjo ir grasino, atsimena, kaip jis sakė, jog gailisi, kad neturi ginklo, kadangi juos abu nušautų. Be to, nukentėjusioji parodė, jog kaltinamajam išlipus netrukus pasirodė pastarojo draugė, kuri automobiliu privažiavo prie GMP šono ir sustojo. Atrodo, kad ji jau buvo, kai kaltinamasis spardė automobilį. Atsimena, kad draugė dar klausė, kas atsitiko, pamačiusį taip besielgiantį K. B. pati buvo pasimetusi bei išsigandusi. Ji pasakė, jog kaltinamąjį pati nuveš į ligoninę, po ko šis atsisėdo į jos automobilį. Kai išgirdo, kad G. U. kviečia policiją, mergina nuvažiavo. Važiuojant iki ligoninės, jie GMP automobiliu važiavo paskui, prie įvažiavimo į ligoninę juos pasitiko policijos pareigūnų automobilis ir taip visi privažiavo prie pačios ligoninės (ikiteisminio tyrimo metu netiksliai nurodė, kad pareigūnų automobilis neva visą kelią važiavo jiems iš paskos). Atvykę jie su kaltinamuoju nebebendravo, kiek žino, pastarasis be eilės buvo nuvestas pas traumotologą. Nukentėjusioji kategoriškai paneigė, kad ji ar G. U. kažkaip įžeidinėjo                      K. B., spyrė šiam, apspjovė ir išmetė iš automobilio. Jie dirbo savo darbą, šventinę dieną iškvietimų buvo daug, jų tikslas buvo suteikti pagalbą ir pristatyti pacientą į ligoninę. Dėl darbo pobūdžio tenka išgirsti iš pacientų necenzūrinius žodžius, ypač, jei šie yra neblaivūs, tačiau dėl kaltinamojo elgesio pasijuto siaubingai – buvo grasinama juos nušauti, sulaukė krūvos įžeidimų, buvo apgadintas automobilis. Be to, nukentėjusiosios teigimu, automobilyje jokio konflikto dėl kraujo nebuvo. Kaltinamajam gal ir galėjo ranka kraujuoti, tačiau dėl to kalbos ar, juo labiau ginčas, nekilo. Jų darbe vežami pacientai dažnai kraujuoja, dėl ko automobilyje lieka kraujo žymių, tai yra įprasta situacija. Vežamas kaltinamasis jokių nusiskundimų dėl sveikatos neišsakė, niekada neminėjo, jog iki jiems atvykstant buvo praradęs sąmonę. Tuo pačiu nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, kad kaltinamojo ranka buvo sutvarstyta, atsimena, kad, atsisėdęs į daugės automobilį, K. B. lupo tvarstį. Teismui perskaičius nukentėjusiosios ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, I. U. juos patvirtino, tik pabrėžė, jog apklausiama pas tyrėją nenurodė, kad tai pats K. B. pasakė, kad jis toliau nebevažiuos, atsisegė saugos diržą ir atsistojo, būtent po ko jau ji liepė šiam išlipti (pilnas nukentėjusiosios parodymų turinys užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole) (t. 2, b. l. 30-41).

Ikiteisminiame tyrime apklausta nukentėjusioji I. U. parodė, kad 2017-01-01, nuo 07 val., dirbo kartu su kolega G. U. Apie 19 val., buvo gautas pranešimas, kad dėl rankos traumos vyrui reikalinga pagalba. Nuvyko adresu (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje juos pasitiko keletas moterų ir vyriškis. Moterys pasakė, kad pacientas yra namo katilinėje, kur juos ir nusivedė. Moterys nurodė, kad vyras susižeidė ranką. Įėjus į namo vidų, pamatė sėdintį vyrą, o aplink visos grindys buvo nusėtos stiklo šukėmis, matėsi iškruvintos sienos. Pacientas, kuris buvo neblaivus, paaiškino, kad daužė butelius į sieną ir susipjaustė ranką. Tvarstant paciento rankos žaizdą, pastarasis jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, keikėsi. Pacientą palydėjo į greitosios pagalbos automobilį, nes pastarąjį reikėjo vežti į ligoninę siūti ranką. Paciento draugės paprašė palydėti savo draugą iki ligoninės, kadangi pastarasis neadekvačiai elgėsi, tačiau draugė nutarė vykti atskirai, paskui jų automobilį. Pacientas buvo vežamas vienas, Eišiškių plente (nuvažiavus apie 2 kilometrus iš (duomenys neskelbtini) jis įsiaudrino, pradėjo keiktis, daužyti automobilio sienas. Keiksmažodžiai tik gausėjo, jai ir G. U. pacientas pradėjo grasinti fiziniu susidorojimu. Suprato, kad jiems labai nesaugu ir gresia pavojus sveikatai bei gyvybei, todėl sustabdė automobilį. Ji atidarė greitosios pagalbos automobilio priekines duris ir pacientui liepė išlipti, tuo metu G. U. sėdėjo vairuotojo vietoje. Pacientui išlipus iš automobilio, pastarasis jai į veidą metė kažkokį dokumentą. Tada jos kolega užrakino greitosios medicinos pagalbos automobilio duris. Tuo tarpu pacientas, išlipęs iš automobilio, ne mažiau kaip 3 kartus kojomis spyrė į keleivio pusės priekinį sparną, taip jį sulankstydamas, be to, pastarasis jiems (nukentėjusiesiems) dar pagrasino. Tada paciento draugė, kuri važiavo iš paskos, priėjo prie jų ir paklausė, kas atsitiko. Merginai buvo paaiškinta, jog bus kviečiama policija, pacientas bus vežamas būtent su policija, kadangi jiems tapo nesaugu. Tuomet buvo iškviesti pareigūnai, po ko mergina pasakė, kad pati veš savo draugą į ligoninę ir nelauks pareigūnų. Jie važiavo paskui merginą, o jiems iš paskos važiavo pareigūnai. Visi 3 automobiliai į ligoninę atvažiavo kartu. Jie ligonio be priežiūros nepaliko, paciento kojomis nespardė (t. 1, b. l. 70-72).

Teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja I. M. parodė, jog kaltinamasis K. B. yra jos draugas, su pastaruoju bendrauja apie 3 metus. Atsimena, kad įvykio vakarą kaltinamasis susižalojo ranką. Ji pati aplinkybių, kaip viskas įvyko, nematė, buvo kitoje patalpoje. Kai ji atbėgo į katilinę, K. B. praradinėjo sąmonę. Ji su V. V. čiupo diržą ir bandė juo suveržti ranką, kad iš jos taip stipriai nebėgtų kraujas. Abu buvo išsigandę, drebėjo rankos, dėl ko nepavyko to padaryti. Tada paėmė rankšluostį ar kažkokį drabužį ir juo suveržė K. ranką. Nedelsiant buvo kviečiami medikai, kuriems teko skambinti 3-4 kartus, atvykimo laukė ilgai, apie 40 min. Iki pasirodant medikams, visi paeiliui buvo su kaltinamuoju, namuose vyko lengvas chaosas. Kaltinamasis vis netekdavo sąmonės – pastarasis nekalbėjo, atlošdavo kalbą, svyravo, tik padaužius per veidą, atsipeikėdavo. Pasirodę greitosios pagalbos darbuotojai iš karto pradėjo sakyti replikas, kad „jūs, jaunimas, prisigėrėt, visur pilna šukių“ ir pan. Jie siūlė medikams vesti K. B. į kambarį ir ten jį apžiūrėti, tačiau šie nesiklausė, liepė nemokyti ir, išvarę visus, užsidarė su kaltinamuoju katilinėje. Liudytojos teigimu, pati apžiūra truko labai trumpai, jai pasirodė, kad tik akimirksnį. Netrukus medikai išėjo iš katilinės ir pasakė, kad K. B. reikia vežti į ligoninę. Daugiau pastarieji nieko neaiškino, neatsakinėjo į jokius klausimus, kalbėjo itin nenoriai, sakė, kad nėra šeimos narių, dėl ko nieko nepasakos. Matė, jog K. B. iki automobilio buvo vedamas kažkurio iš medikų, kadangi pats savarankiškai paeiti negalėjo. Jį reikėjo prilaikyti, nes K. B. svirduliavo. Kaip po medikų apžiūros atrodė K. B. ranka, liudytoja nurodyti negalėjo. Ar ji buvo sutvarstyta, nežino, atsimena tik tiek, kad kai K. B. vėliau atsisėdo į jos automobilį, ant jo rankos buvo kažkoks plonas marlės ar tvarsčio gabalas (tokio tvarsčio nei ji, nei V. V. nebuvo dėję), tačiau jo buvo nedaug ir pro jį sunkėsi kraujas. Atsimena, kad K. B. į automobilį pasodino medikė moteris (tuo metu vyriškis jau sėdėjo už vairo), pasodino į prie durų esančią kėdę. Kaip K. B. elgtis su ranka, medikė nieko neaiškino (teismui perskaičius liudytojos ikiteisminiame tyrime duotų parodymų dalį dėl to, kaip medikė liepė K. B. elgtis, I. M. nurodė, kad tos aplinkybės jos protokole nurodytos neteisingai, ji, skaitydama protokolą, jų nebuvo užfiksavusi, dėl ko nepateikė atitinkamų pastabų). Ji prašė važiuoti kartu su kaltinamuoju, tačiau medikai neleido, pasakė, kad ji nėra giminaitė. Dėl nurodytos priežasties I. M. nusprendė vykti savo automobiliu, važiavo paskui greitosios pagalbos automobilį, kuris judėjo neskubėdamas. Išvažiavus iš Salininkų, išsukus į pagrindinį kelią, t. y. Eišiškių plentą (apskritai nustebo, kad būtent tuo keliu vyko medikai, nes buvo greitesnis, be šviesoforų), praėjus 10-15 min. nuo išvažiavimo iš namų, pravažiavus „gulintį policininką“, esantį šalia kebabinės, greitosios pagalbos automobilis, viduryje kelio, netikėtai kirto per stabdžius ir sustojo. Jai toks sustojimas buvo  nelauktas, vos neatsitrenkė į medikų automobilį, visgi spėjo pasukti vairą ir sustojo šalikelėje, kur iš šono gerai matė greitosios pagalbos automobilį (konkretaus atstumo, skyrusio jos ir medikų automobilius, liudytoja įvardinti negalėjo). Taigi sėdėdama automobilyje, ji pamatė, kaip atsidarė greitosios pagalbos automobilio šoninės durys ir K. B. buvo išspirtas, kadangi ji spėjo aiškiai pamatyti koją, apauta batu. Po tokio išspyrimo K. B. nukrito į purvus (krito rankomis į priekį). Netrukus pastarasis atsistojo ir ėjo prie medikų automobilio, kai atsidarė automobilio durys,  moteris medikė spjovė į kaltinamąjį ir vėl uždarė duris. K. B. nuėjo prie automobilio priekio, ką jis ten darė, I. M. tvirtino nemačiusi. Žinodama, kad jos draugas yra susižalojęs bei, pamačiusi tokią situaciją, kai jis iš greitosios pagalbos automobilio buvo išspirtas, o po to dar ir apspjautas, ji buvo išsigandusi ir pasimetusi. Išlipo iš savo automobilio, priėjusi prie K. B. ėmė jį raminti, šis buvo taip pat išsigandęs, verkė. Paprašė jį sėstis į jos automobilį, ką K. B. ir padarė, o ji tuo tarpu bandė eiti prie medikų ir klausti, ką jai daryti. Atsimena, kad medikė moteris bandė atidaryti langą ir jai kažką sakyti, tačiau vyras vairuotojas šiai trenkė per ranką, po ko ji liko sėdėti, taip nieko ir nepasakiusi. Matydama tokią situaciją, I. M. nurodė priėmusi sprendimą pati vežti K. B. į ligoninę, kadangi iš rankos toliau stipriai bėgo kraujas (po įvykio net teko atlikti cheminį salono valymą). Į ligoninę važiavo neviršydama leistino greičio. Atvykusi pastatė automobilį ir pamatė atėjusį policijos pareigūną, kuris liepė pateikti dokumentus. Ji bandė aiškinti, kad atvežė susižalojusį asmenį, sakė, kad jam reikalinga skubi pagalba, tačiau pareigūnas liepė pirmiausia rodyti dokumentus, pasakė, kad tikrins blaivumą. Tuomet buvo patikrintas tiek jos, tiek K. B. girtumas. Ji buvo visiškai blaivi, kaltinamasis – šiek tiek apgirtęs. Kartu su pareigūnais buvo ir žurnalistai, ji spėjo pamatyti, kaip vienas jų, priėjęs prie pareigūno, kažką įdėjo į kišenę, padėkodamas už būsimą straipsnį, atsimena sakant „ačiū, seni, už straipsnį, visą naktį čia kimarinom“. Tuomet pareigūnas nuvedė K. B. (vedė prilaikydamas) į Priėmimo skyrių, buvo iškviestas chirurgas, kurį kaltinamąjį priėmė be eilės. Anot liudytojos, pastarasis iš pradžių medicininės pagalbos atsisakė, kadangi išsigando žurnalistų. Pati liudytoja taip pat nurodė dėl viso įvykio patyrusi žalą, kadangi visa situacija buvo parodyta per televiziją, taip pat publikuoti straipsniai, dėl ko, pati nieko blogo nepadariusi, visgi sulaukė neigiamos darbdavio reakcijos ir jai teko išeiti iš darbo (t. 2, b. l. 89-95).

Apklausiama ikiteisminiame tyrime kaip liudytoja I. M. parodė 2017-01-01, vakare, grįžusi į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Namuose buvo kiti du namo gyventojai. Po kurio laiko iš katilinės išgirdo sklindantį triukšmą. Iš karto nuėjo į katilinę ir pamatė K. B., sėdintį ant maišo ir laikantį savo kairę ranką už riešo. Iš karto K. B. drabužiu aprišo ranką, kitas asmuo iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Prie K. B. buvo stiklo šukių, dėl ko liudytoja nurodė supratusi, jog K. B. netyčia susipjaustė ranką. K. B. netekinėjo sąmonės, dėl ko dar 3 kartus skambino į greitąją, kadangi pastarieji labai ilgai vyko. Po kokių 40 min. atvyko greitoji medicinos pagalba, kurių darbuotojai pradėjo mėtinėti įvairias replikas. Ji į jas nekreipė jokio dėmesio, kadangi K. B. reikėjo pagalbos. Darbuotojai paaiškino, kad K. B. greičiausiai veš į Lazdynus. K. B. išvedus iš katilinės, jo ranka buvo apibintuota tik keliais sluoksniais, toliau lašėjo kraujas. K. B. buvo pasodintas automobilyje ir darbuotojai liepė jam ranką laikyti iškėlus, alkūnę atrėmus į kėdės laikiklį. Liudytojos I. M. teigimu, darbuotojai jai neleido vykti kartu. Ji nebuvo išgėrusi, todėl savo automobiliu važiavo iš greitosios paskos. Daugmaž po 5 min. važiavimo staiga greitosios pagalbos automobilis sustojo gatvėje. Ji taip pradėjo greitai stabdyti ir nusuko į šalikelę, nenorėdama įvažiuoti į greitosios pagalbos automobilį. Visą kelią greitoji važiavo be švyturėlių ir garso signalų (ramiai ir neskubėdami). Sustojo šalikelėje, greitosios pagalbos automobilis jai buvo po kaire puse, todėl ji viską gerai matė. Matė, kad greitosios pagalbos automobilio šoninės durys atsidarė ir K. B. tiesiog išvirto pro duris. Matė darbuotojo kojos batą, kuris (darbuotojas) K. B. išvirtus, staigiai patraukė koją į mašiną. K. B. nukrito į šalikelėje esantį purvą, po ko atsistojo ir pradėjo judėti link greitosios pagalbos automobilio. Tuo metu greitosios medicinos pagalbos darbuotoja spjovė į K. B. ir užtrenkė automobilio šonines duris. Esant tokiai situacijai, I. M. nurodė staiga išlipusi iš automobilio ir nebematė, kas vyko toliau. Ji tik palydėjo K. B. iki savo automobilio ir vėl grįžo ten pat. Greitosios pagalbos darbuotojai jai nieko neatsakė. Nusprendė pati K. B. nuvežti į ligoninę. Ligoninės kieme prie jų privažiavo policijos patrulių automobilis, pareigūnai patikrino jos dokumentus, blaivumą (buvo blaivi). Tada pareigūnai K. B. palydėjo iki priimamojo, ten pastarasis buvo nuvestas pas chirurgą, o vėliau paguldytas į ligoninę. Kitą dieną K. B. buvo daroma operacija (t. 1, b. l. 76-78).

Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytojas V. V. parodė, jog kaltinamasis K. B. yra jo draugas, kartu su pastaruoju gyveno viename būste. Dėl įvykio atsimena tiek, kad būnant namuose K. B. bekvailiodamas susižalojo sau ranką. Pastarasis mėtė alaus butelius, bandė jais žongliruoti, tačiau, buteliams atsitrenkus vienas į kitą ir sudužus, šukė perpjovė K. ranką. Viskas atsitiko katilinėje, tuo metu joje daugiau kitų asmenų nebuvo. Kaltinamajam ėmė stipriai bėgti kraujas. Išsigandęs liudytojas pradėjo šaukti kitus (name buvo kiti draugai, t. y. I. M., D.), ieškojo, kuo galėtų sustabdyti kraujavimą. Paėmęs diržą, bandė juo užveržti ranką, nepavykus paėmė kažkokį sportinį drabužį ir būtent juo suveržė ranką. Kažkuris iškvietė medikus (atrodo, skambino I. M., o gal ir D.), kurie atvyko ne iš karto, o po kokių 20-40 min. Iki atvykstant medikams, K. B. buvo katilinėje ant granulių maišo. Jo galva buvo nuleista, jis draugą nuolat kalbino, kad šis neprarastų sąmonės. Liudytojo V. V. teigimu, K. B. sąmonės praradęs nebuvo. Visi buvo pasimetę, tai išeidavo, tai vėl įeidavo į katilinę, iki kol atvyko medikai. Atvykę greitosios pagalbos darbuotojai, kurie liudytojui pasirodė pikti ir nenuoširdūs, visus išprašė iš katilinės ir liko joje tik su kaltinamuoju. Kiek laiko truko pastarojo apžiūra, V. V. nurodyti negalėjo, tačiau jam pasirodė, kad nuo 5 min. iki 15 min. Po apžiūros medikai pasakė, kad K. B. reikia vežti į ligoninę. Atsimena, kad K. B. iš namų į automobilį nuėjo pats. Kaip atrodė jo ranka (ar buvo sutvarstyta, negali pasakyti, nematė). Liudytojas pats liko namuose ir toliau nebestebėjo įvykio, dėl ko negali pasakyti, kaip K. B. įlipo į automobilį, ką sakė medikai ir pan. Atsimena tik tai, kad I. M. išvažiavo savo automobiliu. Kodėl pastaroji nevyko kartu su medikais, negali atsakyti. Vėliau iš I. M. sužinojo, kad pakeliui įvyko incidentas tarp K. B. ir greitosios pagalbos darbuotojų dėl to, kad kaltinamasis automobilyje sėdėjo neramiai, mosikavosi rankomis, prilaistė kraujo, dėl ko jį medikai užsipuolė. Minėjo, kad buvo iškviesta policija ir žurnalistai (t. 2, b. l. 89-95).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. V. davė analogiškus parodymus, tik pažymėjo, kad iki susižalojimo K. B. buvo ramus, elgėsi neagresyviai. Toks pats pastarasis išliko ir atvykus medikams. Su K. B. yra pažįstami apie 3 metus, per visą tą laikotarpį nėra  pastebėjęs, kad išgėręs K. B. taptų agresyvus. Grįžęs į namus, K. B. jam pasakojo, kad su juo medikai elgėsi nepagarbiai, vežė neprisegę saugos diržų, kraujuojant žaizdai, jis norėjo servetėle nuvalyti kraujo lašus, tačiau medikai liepė pastarajam sėdėti ramiai, dėl ko įvyko konfliktas. Pilnas liudytojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinys užfiksuotas liudytojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 93-96).

Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaip liudytojas D. A. (vyriausiasis patrulis) parodė, jog iš budėtojo buvo gautas pranešimas apie tai, kad automobilį vairuoja galimai neblaivus asmuo. Pagal iškvietimą atvyko į Lazdynuose esančią greitosios pagalbos ligoninę. Prie Priėmimo skyriaus stovėjo nurodytas automobilis su kažkokiais logotipais, taip pat šalia stovėjo ir greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilis. Atsimena, kad nurodyto automobilio vairuotoja buvo mergina, ji neatrodė neblaivi. Patikrinus neblaivumą, girtumas nenustatytas. Kartu su ja buvo ir vaikinas, pastarasis taip pat buvo patikrintas alkotesteriu. Iš karto buvo matyti, kad vyriškis yra neblaivus (iš eisenos, kalbos), tai pasitvirtino ir patikrinus alkotesteriu (kiek įpūtė, neatsimena). Atsakydamas į klausimą, kokiu pagrindu alkotesteriu buvo tikrintas ir vaikinas, nors pastarasis transporto priemonės nevairavo, liudytojas D. A. nurodė, jog gavus pranešimą dėl galimai neblaivaus vairavimo fakto, paprastai yra tikrinami visi ta transporto priemone važiavę asmenys. Atsimena, kad tiek mergina, tiek vaikinas buvo pasipiktinę greitosios pagalbos darbuotojų elgesiu, minėjo tokių agresyvių darbuotojų niekada anksčiau nėra matę, sakė, jog pirmą kartą maloniau bendrauti su jais, t. y. pareigūnais, o ne su medikais. Abu atrodė pasipiktinę ir susijaudinę. Vaikino ranka buvo sužalota, atsimena, kad kraujavo plaštaka. Dėl to, ar ranka buvo kažkuo apvyniota ar sutvarstyta, liudytojas teisme negalėjo atsakyti, tačiau patvirtino, kad tarnybiniame pranešime teisingai nurodė, jog ranka buvo sutvarstyta tvarsčiu (tokios aplinkybės tikrai neišgalvojo). Visas bendravimas su vaikinu ir vairuotoja truko apie pusvalandį, vyriškis bendravo normaliai, neatrodė, kad jam būtų reikalinga neatidėliotina pagalba (ranka kraujavo, tačiau iškart skubiai eiti pas mediką nebuvo poreikio). Patikrinus dokumentus, patikrinus abiejų blaivumą, jie palydėjo kaltinamąjį iki mediko. Atsimena, kad kaltinamasis ėjo pats savarankiškai, jo vesti nereikėjo. Atėjus pas gydytoją kaltinamasis dėl kažkokių priežasčių pagalbos atsisakė, netgi raštu apie tai parašė, nors gydytojas jam aiškino, kad pagalba pastarajam yra reikalinga. Taip pat įvykio vietoje bendravo ir su greitosios pagalbos tarnybos darbuotojais, šie aiškino, kad kaltinamasis, vežamas iš Salininkų į ligoninę, tapo agresyvus, išlipo, įspyrė į automobilį (tiksliai tiek vienos pusės, tiek kitos nurodytas aplinkybes išdėstė tarnybiniame pranešime bei apklausoje, kuriuos perskaičius, liudytojas patvirtino, kad visos aplinkybės užfiksuotos teisingai, prašė jomis vadovautis). Atsimena, kad buvo apgadintas greitosios pagalbos automobilis. Taip pat įvykio vietoje buvo žurnalistai (iš kur šie atvyko ir kada, liudytojas nurodyti negalėjo) (t. 2, b. l. 103-107).

Ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytojas D. A. parodė, 2017-01-01, 19 val. 40 min., dirbant kartu su vyr. patruliu A. K. iš Vilniaus AVPK OVS budėtojo gavo pranešimą, kad Eišiškių plentu važiuoja automobilis „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotoja galimai neblaivi, automobilis juda Lazdynų ligoninės link. Atvykus į ligoninę pastebėjo greitosios pagalbos automobilį, o šalia jų stovėjo automobilis „VW Caddy“, kurio viduje sėdėjo vairuotoja ir keleivis. Priėjo prie vairuotojo, kaip vėliau paaiškėjo I. M., ir paprašė automobilio dokumentų, paaiškino, kad turės patikrinti pastarosios blaivumą. I. M.sutiko, nesipriešino, elgėsi mandagiai. Vairuotojai nustatytas - 0,00 promilių girtumas. Tuo metu iš karto priėjo prie keleivio, kuris kaip paaiškėjo buvo K. B., kuriam irgi buvo patikrintas blaivumas. K. B. taip pat elgėsi mandagiai, nesipriešino, su visais reikalavimais sutiko. K. B. nustatytas 1,49 promilės apsvaigimas nuo alkoholio. Tiek I. M., tiek K. B. buvo pasipiktinę greitosios medicinos pagalbos darbuotojų elgesiu. Pradėjus aiškintis, nustatyta, jog K. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), susižalojo ranką ir dėl to buvo iškviesta greitoji pagalba. K. B. vykstant į ligoninę, greitosios pagalbos automobiliu įvyko konfliktas, kadangi K. B.aptaškė greitosios pagalbos automobilio saloną krauju, dėl ko medikai buvo labai pasipiktinę. Pastarieji sustabdė automobilį ir išmetė K. B. iš jo. K. B. tai nepatiko, dėl to pastarasis koja spyrė į automobilį. Buvo priėjęs prie medikų automobilio ir matė įlenktą dešinės pusės priekinį automobilio sparną. K. B. savo veiksmų neneigė. I. M. jiems paaiškino, kad pastaroji visą laiką važiavo GMP automobiliui iš paskos ir matė, kaip greitoji sustojo kelio vidury, bandė išlaipinti ar išstumti K. B.iš automobilio. Vėliau pati I. M. savo automobiliu atvežė K. B. į ligoninę. K. B. labai kraujavo iš rankos, dėl ko tiek jie, tiek I. M. pastarąjį įkalbinėjo eiti į ligoninę, pas chirurgą. Vėliau chirurgas pasakė, kad K. B. reikalinga operacija. Iš pradžių K. B. nenorėjo, netgi raštiškai atsisakė nuo pagalbos. Kas buvo vėliau nežino, kadangi išvyko pagal kitą iškvietimą. Medikai jam minėjo, kad K. B.buvo agresyvus, dėl to ir buvo išlaipintas iš automobilio. Tikrai neprisimena, ar K. B. rūbai buvo purvini, kadangi buvo tamsus paros metas, o ligoninėje neatkreipė dėmesio (t. 1, b. l. 85-86).

 Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytojas A. K. (vyriausiasis patrulis) atsiminė tik patį faktą, kad kartu su kolega D. A. vyko prie Greitosios pagalbos ligoninės Priėmimo skyriaus, kur mergina ir vaikinas konfliktavo su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais; dar atsimena, kad buvo apgadintas greitosios medicinos pagalbos automobilis. Jokių konkrečių įvykio aplinkybių liudytojas neprisiminė ir bylai reikšmingų parodymų pateikti negalėjo (t. 2, b. l. 103-107).

2017-01-01 gautame G. U. pareiškime nurodyta, kad 2017-01-01, atvykus į iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini), K. B. riešo srityje tvarstė žaizdą. Nuo K. B. sklido stiprus alkoholio kvapas. Jau namuose pastarasis elgėsi nepagarbiai, keikėsi, buvo grubus. Vežamas į ligoninę, K. B. toliau nenusiramino, trankė automobilio pertvaras, atsisegė saugos diržą, dėl tokių jo veiksmų buvo priverstas sustabdyti automobilį ir K. B. išlaipinti (pasidarius tiek jam (G. U.), tiek vadovei I. U. pasidarė nesaugu). Sustojo Eišiškių plente, prie namo Nr. 79, kur I. U. pravėrė duris ir K. B. išlipo. Tada K. B. 3 kartus spyrė į automobilio „VW Craffer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį sparną, bamperį, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 12).

2017-01-03 taip pat gautas ir Vilniaus miesto savivaldybės VĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties pareiškimas, kuriame nurodyta, kad 2017-01-01 buvo gautas iškvietimas į (duomenys neskelbtini). Nuvykus pacientui suteikta medicinos pagalba, po ko pacienatas buvo vežamas į ligoninę. Kelionės metu pacientas, kuris buvo neblaivus, elgėsi agresyviai ir Eišiškių plente vairuotojas buvo priverstas sustoti, kadangi ir pacientui, ir brigadai grėsė pavojus. Pacientas, išlipęs iš greitosios medicinos pagalbos automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) spyrė ir sugadino dešinės pusės sparną, tuo VĮ Greitosios medicinos pagalbos stočiai padarant 570,31 Eur dydžio turtinę žalą (t. 1, 14-19).

2017-01-01 Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato Oro uosto poskyrio vyr. patrulio D. A. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2017-01-01, apie 19.40 val., patruliuojant kartu su vyr. patruliu A. K. iš Vilniaus AVPK OVS gautas pranešimas, kad automobilį „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuoja galimai neblaivi moteris. Šiltnamių gatvėje pastebėjo minėtą automobilį. Įvykio vietoje patikrinus I. M. blaivumą buvo nustatytos - 0,00 promilės. Kartu su vairuotoja I. M. buvo keleivis K. B., kurio kairė plaštaka buvo sužalota, aprišta tvarsčiu, kraujavo. K. B. nustatytas - 1,49 promilės girtumas. K. B. paaiškino, kad namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), susižalojo ranką ir dėl šios priežasties iškvietė medikus. Vykstant į ligoninę, K. B. netyčia ištepė automobilio saloną, todėl supykęs vairuotojas sustojo ir K. B. išlaipino. Tuomet K. B. spyrė į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Įvykio vietoje G. U. paaiškino, kad pagal iškvietimą nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), kur vyriškiui sutvarstė žaizdą. Vykstant į ligoninę vyriškis atsisegė diržą, buvo agresyviai nusiteikęs, keikėsi, įžeidinėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, dėl to G. U. sustojo ir vyriškį išlaipino. Tada vyriškis koja spyrė ir apgadino automobilį (t. 1, b. l. 20).

Teisminio nagrinėjimo kaltinamojo gynėjo prašymu buvo išreikalauti Greitosios medicinos pagalbos stoties skubios pagalbos specialisto bei vairuotojo-paramediko pareigybių nuostatai (t. 2,      b. l. 56-76), taip pat į įvykį atvykusio automobilio GPS duomenys (t. 2, b. l. 52-55, pateiktas ir vaizdinis variantas GIF formatu).

Civilinis ieškovas VĮ Greitosios medicinos pagalbos stotis pateikė civilinį ieškinį dėl 570,31 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 50-57; t. 2, b. l. 84-87).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir teismo išvados

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog pasitvirtino K. B. pareikštas kaltinimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Šioje byloje K. B. buvo kaltinamas įžūliu elgesiu, piktybiškomis patyčiomis, grasinimais bei vandališkais veiksmais demonstravęs nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką. Pagal BK 284 straipsnį kaip tik ir atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šios normos dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais (įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku tyčiojimusi, vandališkais veiksmais), iš kurių bet kuris, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas kvalifikuoti veiką pagal BK 284 straipsnį. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas, todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė.

Kaltinamasis K. B. jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, jog pagal iškvietimą dėl jo sužalotos rankos atvykę greitosios pagalbos medikai iš karto buvo prastai nusiteikę, barėsi tarpusavyje ir į jį beveik nekreipė dėmesio. Tik vizualiai apžiūrėję ranką, pasakė, kad reikia vežti į ligoninę. Nei vienas iš medikų, žaizdos nedezinfekavo, rankos netvarstė. Į ligoninę buvo priverstas išvykti su kažkokiu drabužiu apvyniota ranka (taip, kaip iki atvykstant medikams, jį buvo aprišęs kažkas iš draugų). Jo draugei I. M. kartu važiuoti neleido. Automobilyje jam buvo liepta laikyti iškeltą ranką, prisisegti diržo nereikėjo, ko jis ir nedarė. Važiuojant greitosios pagalbos automobilyje ant grindų prilaistė kraujo, kurį norėjo išvalyti popierinėmis servetėlėmis. Vairuotojas-medikas jam liepė sėdėti ramiai, tačiau kaltinamasis atsakė, jog pirmiausia išvalys grindis. Po tokių jo žodžių už vairo sėdėjęs G. U. atsisuko ir pasakė „uždaryti snukį“, be to, pavartojo necenzūrinius žodžius. Jam bevalant kraują, vairuotojas staigiai sustabdė automobilį, kažkuris iš medikų jį pakėlė nuo sėdynės, kitas iš kojos spyrė į nugarą, po ko jis buvo išstumtas pro duris ir nugriuvo į purvą. Be to, prieš jį išspiriant iš greitosios pagalbos automobilio, medikė moteris jį dar ir apspjovė. Kaltinamojo teigimu, jam buvo šokas, dėl tokio medikų elgesio stipriai išsigando. Būdamas tokios būsenos, atsikėlęs nuo žemės, vieną kartą įspyrė į automobilio kairės pusės dureles. Taip pasielgė būtent iš pasimetimo ir baimės, nežinojo, ką jam daryti (vietovė nepažįstama, ranka sužalota, baiminosi dėl savo gyvybės, dar iki atvystant medikams namuose 2 kartus buvo netekęs sąmonės, labai nukraujavęs). Tuomet netikėtai pasirodė jo draugė I. M., jis iki tol netgi nežinojo, kad pastaroji važiuoja iš paskos savo automobiliu. Ji bandė klausti medikų, kas atsitiko ir ką toliau daryti, tačiau šie sėdėjo automobilyje užsirakinę, nieko neaiškino, tik gąsdino policija. I. M. jį nuvežė į ligoninę, prie kurios laukė pareigūnai, tikrinę I. M. ir jo blaivumą. Neneigia buvęs šiek tiek išgėręs, tačiau dėl to visas aplinkybes atsimena gerai. Taigi, kaltinamojo K. B. teigimu, jis nesikeikė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, spyris į automobilį buvo iš pasimetimo ir baimės (t. 2, b. l. 30-41). Visas kaltinamojo parodymų turinys yra užfiksuotas teisiamojo posėdžio bei įtariamojo apklausų protokoluose, taip pat išdėstytas ankstesnėje nuosprendžio dalyje (1-2 nuosprendžio lapuose), todėl pažodžiui iš naujo nekartotinas.

Nepaisant to, jog kaltinamasis K. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę iš esmės neigė, teismas tokią jo poziciją vertina kaip gynybinę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Grįsdamas pastarojo kaltę teismas visų pirma remiasi nukentėjusiųjų G. U. ir              I. U. parodymais. Neatkartojant viso pastarųjų parodymų turinio, nurodytina, kad abu nukentėjusieji teismui patvirtino, jog atvykę pagal iškvietimą rado ranką susižalojusį K. B. Pastarasis buvo išgėręs, elgėsi ne visai adekvačiai (buvo neramus, užgauliojo I. U., keikėsi). G. U. ir I. U. apžiūrėjo susižalojusįjį, dezinfekavo žaizdą, sutvarstė ranką. Matydami, jog žaizda gili, nusprendė vežti į ligoninę. Prašė kartu vykti ir kaltinamojo draugę, jog, esant reikalui, ši pastarąjį apramintų, tačiau I. M. nesutiko kartu važiuoti, tačiau nurodė važiuosianti savo automobiliu iš paskos, ką ir padarė. Greitosios pagalbos automobiliui pajudės iš Salininkų, K. B. buvo neramus, nenorėjo laikyti iškeltos rankos, atsisegė saugos diržą (visgi paprašius užsisegti, paklausė ir pasielgė kaip jam buvo nurodyta). Nukentėjusiųjų teigimu, didžiausi neramumai prasidėjo, kai automobilis pervažiavo gulintį policininką ir mašiną stipriau sujudėjo, šoktelėjo. Tuomet K. B. pradėjo šaukti, kad yra netinkamai vežamas (kaip bulvė), pradėjo įžeidinėti, keiktis. Galiausiai pastarasis vėl atsisegė saugos diržą, atsistojo, sužalota ranka daužė į sieną, rėkė sustoti ir išleisti, aiškindamas, kad niekur nebevažiuos, į jokius prašymus atsisėsti ir nusiraminti nereagavo. Kadangi taip besielgiančio paciento toliau vežti negalėjo, buvo nesaugu (tiek jam pačiam, tiek ir nukentėjusiesiems), G. U. automobilį sustabdė, po ko K. B., sviedęs kažkokį gniužulą į I. U., išlipo iš automobilio. Lauke 3 kartus spyrė į automobilio dešinės pusės sparną, taip jį sulankstydamas, o po to dar pasakė apgailestaujantis, kad neturi šautuvo, kadangi jus abu nušautų. K. B. bebūnant lauke, pasirodė pastarojo draugė, kuri dėl tokio kaltinamojo elgesio buvo pasimetusi, klausė, ką daryti. G. U. paaiškino, kad kvies policiją, detalių neaiškino, kadangi ji nebuvo šeimos narys. Po to K. B. atsisėdo į draugės automobilį, I. M. jį pristatė į ligoninę. Medikų automobilis iki pat ligoninės lydėjo iš paskos (t. 2, b. l. 30-41). Tokie nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa tiek tarpusavyje, tiek atitinka jų pačių ikiteisminiame tyrime ir teisme duotus parodymus. Baigiamojoje kalboje kaltinamojo gynėjas tikino, jog nukentėjusiųjų parodymai yra nenuoseklūs, G. U. ir I. U. esą nuolat parodymus keitė, tačiau dėl kokių būtent aplinkybių gynėjas plačiau taip ir nepasisakė. Vienintelė gynėjo įvardinta aplinkybė dėl parodymų nenuoseklumo yra ta, jog ikiteisminiame tyrime nukentėjusieji parodė patys išlaipinę (kitaip tariant, išmetę) pacientą (K. B.), kuriam buvo būtina neatidėliotina pagalba, į gatvę, kai tuo tarpu teisme, davę priesaiką, paaiškino, kad kaltinamasis pats atsisakė paslaugų ir išlipo iš GMP automobilio, tokiu būdu duodami suprasti, jog nepadarė nieko neteisėto. Išanalizavęs nukentėjusiųjų viso proceso metu duotus parodymus, su tokiu gynėjo teiginiu teismas niekaip negali sutikti. Vertinant parodymus visumoje, o ne atskirus teiginius išėmus iš konteksto, matyti, jog nukentėjusieji nuosekliai parodė, jog būtent paties kaltinamojo K. B. elgesys buvo ta priežastis, dėl kurios pastarąjį vežti į ligoninę buvo nesaugu (tiek dėl paties kaltinamojo, tiek dėl nesaugiai pasijutusių pačių GMP darbuotojų). Gynėjo minimoje GMP kvietimo kortelėje (forma Nr. 110/a) taip pat pažymėta, jog pakeliui pacientas tapo agresyvus, pradėjo keiktis, savarankiškai atsisegė saugos diržą, pradėjo vaikščioti (t. 1, b. l. 111), dėl ko buvo išlaipintas. Vien tai, kad teisme tiek G. U., tiek I. U. papildomai nurodė, kad įsiaudrinęs kaltinamasis ir pats prašėsi išleidžiamas, kadangi buvo nepatenkintas, tuo, kaip G. U. jį vežė, anaiptol, neleidžia nukentėjusiųjų parodymų vertinti kaip nenuoseklių. Teismui nukentėjusioji I. U. neneigė liepusi kaltinamajam išlipti iš automobilio, kadangi šis elgėsi aiškiai netinkamai, netgi pavojingai, tačiau toks nurodymas buvo iššauktas būtent dėl paties kaltinamojo elgesio. Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, galima pažymėti nebent tai, jog teisme nukentėjusioji I. U. patikslino ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, patvirtindama, jog vežamas į ligoninę K. B. greitosios pagalbos automobilyje, be kita ko, sužalota ranka daužė į sieną, atsisegė saugos diržą, atsistojo, nors tokios aplinkybės pirminėje apklausoje nebuvo nurodytos Taip pat nukentėjusioji teisme kategoriškai nebetvirtino, jog kaltinamojo mestas daiktas buvo būtent dokumentas, o tik kažkoks gniužulas. Aplinkybių dėl sienos daužymo ar saugos diržų atsisegimo nenurodymą ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje teismas nevertina kaip esminį parodymų pasikeitimą. Teismas neturi pagrindo teigti, kad tokios aplinkybės teisme buvo duotos melagingai. Kaip matyti iš G. U. pareiškimo, netgi jame yra įvardinta, jog K. B. pradėjo ranka trankyti automobilio sieną, pats atsisegė saugos diržą, t. y. pirminiame dokumente, vėliau tapusiu pagrindu ikiteisminiam tyrimui pradėti, jau buvo nurodyta, kad netinkamas K. B. elgesys, be kita ko, pasireiškė ir automobilio vidinės sienos daužymu, diržo atsisegimu (t. 1, b. l. 12). Tuo tarpu aplinkybė dėl to, kad nukentėjusiajai į veidą buvo mestas dokumentas, šalintina iš kaltinimo, kadangi nei G. U., nei I. U. teisme negalėjo įvardinti, koks konkrečiai daiktas buvo mestas (to, kad būtent dokumentas, nebetvirtino, aiškino, jog kažkoks gniužulas, galimai tvarsliava ar dar kažkas), kaltinamajam išlipus, nukentėjusieji mesto daikto neapžiūrėjo. Įvertinus tai, kad nenustatyta, jog buvo mestas dokumentas, taip pat nesant galimybės įvardinti, koks kitas daiktas tai galėjo būti, tokios aplinkybės inkriminavimas kaltinime laikytinas nepagrįstu.

Toliau vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, teismas pažymi, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti G. U. ar I. U. parodymų patikimumu. Nenustatyta, kad pastarieji pažinojo kaltinamąjį, turėjo bent kokį suinteresuotumą apkalbėti jį. Nukentėjusieji, dirbdami VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotyje, (G. U. – paramediku-vairuotoju, I. U. – skubios medicinos pagalbos specialiste), pamainos metu, atlikdami jiems pavestas darbines funkcijas, atvykę į iškvietimą ir radę rankos traumą patyrusį K. B., kurio iki to vakaro nebuvo nei matę, nei jį pažinojo, neturėjo jokios dingsties į medicinos įstaigą vežamą pacientą išmesti (kaltinamojo žodžiais, išspirti) iš GMP automobilio. Suprantama, kad paciento nepristatymas į medicinos įstaigą (o kaip tik būtent toks sprendimas šiuo atveju buvo priimtas) neliktų nepastebėtas, medikams tektų teikti visą su tuo susijusią informaciją ir pan. Kaltinamojo įvardinta versija neva medikai supyko ant jo, kad jis automobilyje prilašino kraujo, yra neįtikinama. Tokius K. B. parodymus paneigė abu nukentėjusieji. Pastarieji, beje, neneigė to, jog kaltinamasis išties galėjo prilašinti kraujo, tačiau, kaip pažymėjo I. U., tokia situacija yra dažna, nereikalaujanti išskirtinės reakcijos. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad greitosios pagalbos automobiliuose, kuriuose kasdien yra vežami ne tik negaluojantys, bet ir sužaloti, be kita ko, ir kraujuojantys pacientai, kraujo palikimas transporto priemonėje (kraują prilašinant, pribėginant, krauju ištepant automobilio vidų ir pan.) nėra jokia ypatinga situacija, juo labiau, pagrindas sukelti medikams įsiūtį, dargi tokio intensyvumo, kad pacientas, kuris, anot kaltinamojo, prilašėjusį kraują tvarkingai valė popierinėmis servetėlėmis, buvo tiesiog išspirtas iš automobilio. Tai, kad po iškvietimo automobiliuose lieka įvairūs biologiniai skysčiai, matyti netgi iš skubios medicinos pagalbos specialisto pareiginių nuostatų, kuriose nurodyta, kad pabaigus iškvietimą, esant būtinumui, automobilis yra išvalomas nuo biologinių skysčių, tam skirtose vietose dezinfekuojamas ir pan. (t. 2, b. l. 56-58). Nors šioje byloje ir nebebuvo galimybės išsireikalauti garso įrašo bei išklausyti, kokia konkrečiai informacija buvo perduota dėl įvykio (t. 2, b. l. 78), tačiau tai nereiškia, jog GMP darbuotojai išgalvojo K. B. kaltinančias aplinkybes. Byloje yra tik išrašas iš pranešimų registro (ataskaitų žiūryklės duomenys), kuriame užfiksuota, jog GMP pranešė važiuojanti paskui automobilį, kurio vairuotoja neblaivi (t. 1, b. l. 11). Aplinkybės, kad BPC darbuotojams buvo nurodyta, kad GPM važiuoja paskui galimai neblaivią vairuotoją, nukentėjusysis G. U. neneigė. Taigi nei ataskaitų žiūryklės išrašas, nei policijos pareigūno D. A. parodymai, kad į iškvietimą vyko dėl galimai neblaivaus vairuotojo, nėra pagrindas nesivadovauti nukentėjusiųjų parodymais dėl to, kokius veiksmus atliko K. B. Beje, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje yra atitinkama atžyma apie tai, jog su iškvietimu susijusi informacija buvo perduota policijai (t. 1, b. l. 111). Gynėjas akcentavo neva nukentėjusiųjų parodymais negalima tikėti, kadangi nebuvo užfiksuota jokių automobilio salono apgadinimų, nors G. ir I. U. teigė, jog kaltinamasis daužė automobilį ir iš vidaus. Šioje vietoje pabrėžtina, jog nei G. U., nei I. U. nė vienos apklausos metu nebuvo nurodę, kad automobilio viduje buvo padaryti bent kokie apgadinimai. Pastarieji tvirtino, jog K. B. rankomis daužė vidaus sienas, tačiau toks daužymas turto nesugadino, taigi, neaišku, kokiu pagrindu gynėjas reikalauja, jog nukentėjusiųjų nurodytą aplinkybę patvirtintų objektyvūs apgadinimus liudijantys įrodymai.

Taigi teismas nukentėjusiųjų G. U. ir I. U. parodymus iš esmės vertina kaip patikimus ir jais remiasi grįsdamas K. B. kaltę. Nukentėjusiųjų parodymų patikimumu neleidžia suabejoti gynėjo akcentuoja aplinkybė neva G. U. teismo posėdžio metu garsiai diktavo I. U., ką ši turi pasakoti. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam išties vieną kartą buvo duota pastaba nekomentuoti ir nepasakoti tuo pačiu metu, kai nukentėjusioji I. U. davė parodymus, tačiau šis faktas nesudaro pagrindo laikyti esą nukentėjusioji davė nepatikimus parodymus. Teismo posėdis buvo pakankamai emocingas, jo metu nepasitenkinimą nukentėjusiųjų parodymais kelis kartus reiškė ir pats kaltinamasis. Teismas nukentėjusiųjų parodymus įvertino ir padarė išvadas, leidžiančias jais vadovautis kaip patikimais, išskyrus aplinkybę dėl į I. U. veidą mesto dokumento.

Analizuojant paties kaltinamojo parodymus, matyti, jog pastarasis nurodė aplinkybes, neatitinkančias tikrovės. Antai, kaltinamasis stengėsi įtikinti, kad atvykę GMP darbuotojai jo visai neapžiūrėjo, žaizdos netvarstė, į ligoninę buvo priverstas vykti sportiniu drabužiu aprišta ranka, nes būtent tokiu būdu draugai dar iki medikams atvažiuojant buvo ją apvynioję. Tokie kaltinamojo parodymai yra aiškiai nepagrįsti ir nukreipti, siekiant įrodyti neva GMP darbuotojai savo pareigas vykdė atsainiai. Apklausti nukentėjusieji kategoriškai paneigė, kad jie atvykusio paciento neapžiūrėjo. Priešingai, tiek G. U., tiek I. U. nurodė, jog, be kita ko, dezinfekavo žaizdą, sutvarstė ją spaudžiančiu tvarsčiu. Tai, kad kaltinamojo ranka buvo išties sutvarstyta, matyti ir iš policijos pareigūno D. A. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, jog į Respublikinę greitosios pagalbos ligoninę atvežto K. B. ranka buvo aprišta būtent tvarsčiu (t. 1, b. l. 20). Teismo posėdyje liudytojas patvirtino, kad tokią aplinkybę nurodė teisingai (t. 2, b. l. 103-107). Netgi kaltinamojo draugė I. M. neneigė, jog K. B. įsėdus į automobilį ji matė, kad ant jo rankos buvo kažkiek tvarsčio (t. 2, b. l. 89-95). Vertinant kitus pastarosios parodymus, teismas neturi pagrindo jais vadovautis kaip objektyviais ir pagrįstais. Pirmiausia pažymėtina, jog liudytoja nevažiavo kartu su kaltinamuoju ir nematė, kas konkrečiai vyko greitosios pagalbos automobilio viduje. Duodama parodymus, ką jai pavyko užfiksuoti, po to, kai GPM automobilis, anot jos, netikėtai sustojo vidury kelio, liudytoja teismo posėdyje vaizdžiai pasakojo mačiusi, kaip K. B., maskatuodamas rankomis į priekį, buvo išspirtas iš automobilio, jai netgi pavyko užfiksuoti, kad jį išspyrė moteris medikė, matė jos koją, apauta batu (I. M. rašytame skunde nurodyta priešingai – išspyrė ne moteris, o vyras, kuris, sučiupęs K. B. už striukės, spardydamas (galima suprasti, jog ne kartą) į nugarą iš kojos, išmetė pastarąjį iš automobilio, po to tas pats medikas pro atidarytas duris keikėsi ir šaukė). Išspirtas K. B. krito į purvą, šiaip ne taip atsistojo ir ėjo atgal prie GMP automobilio, tačiau tada medikė jį apspjovė, po ko užsidarė duris ir sėdėjo viduje (t. 2, b. l. 89-95). Šioje vietoje pastebėtina, kad tokie liudytojos I. M. parodymai neatitinka netgi paties kaltinamojo nurodytų aplinkybių, kadangi pastarasis teigė, jog apspjautas buvo tuo metu, kai jį išspyrė iš automobilio, o ne tada, kai atsistojęs grįžo atgal prie automobilio (beje, viso ikiteisminio tyrimo metu K. B. to, kad buvo apspjautas, apskritai nė karto nebuvo nurodęs). Tvirtindama aiškiai mačiusi, jog K. B. buvo išspirtas ir apspjautas, I. M. taip ir nesugebėjo logiškai paaiškinti, kas jai sutrukdė pamatyti, kaip K. B. spardė automobilį, kadangi būtent tokio fakto ji tvirtino nemačiusi. Atsižvelgiant, jog I. M. yra artima kaltinamojo draugė, suprantama, kad ji stengėsi duoti pastarajam kuo palankesnius parodymus. Tiek I. M., tiek K. B. tikino neva pastarasis dar iki medikams atvykstant buvo praradęs sąmonę, tačiau nukentėjusieji G. U. ir I. U. paneigė, kad jiems buvo bent užsiminta apie tai, be to, liudytojas V. V., kuris visą laiką prabuvo su kaltinamuoju, taip pat parodė, kad K. B. nė karto nebuvo praradęs sąmonės (t. 2, b. l. 89-95).

Tai, kad kaltinamasis K. B. įvykio vakarą elgėsi neadekvačiai, rodo ir pastarojo susižalojimo aplinkybės. Liudytojo V. V. parodymais nustatyta, jog kaltinamasis, būdamas išgėręs, kvailiojo, pasiėmęs du alaus butelius, mosikavosi jais virš galvos. Susidūrus buteliams, šie skilo ir krentančios šukės perpjovė K. B. ranką (t. 1, b. l. 93-96; t. 2, b. l. 89-95). Pats kaltinamasis teisme iš pradžių bandė tikinti neva jis tiesiog nešėsi butelį, kuris netyčia išslydo jam iš rankų ir krisdamas perpjovė ranką (t. 2, b. l. 39), ir tik po to, kai buvo pacituota dalis liudytojo V. V. parodymų (kas matyti iš garso įrašo), K. B. pripažino visgi mosikavęsis tais buteliais virš galvos. Pastarasis, beje, nurodė, kad po to išsyk pradėjo kraujuoti, neteko daug kraujo, dėl ko sušlubavo jo atmintis, tačiau svarbias aplinkybes jis atsimena. Toks kaltinamojo elgesys rodo, kad jis yra linkęs subjektyviai perteikti įvykio aplinkybes, ypatingai toje parodymų dalyje, kurioje stengiasi įtikinti neva buvo atsidūręs tokioje situacijoje, kuomet, būdamas išsigandęs, bijodamas dėl savo gyvybės, kraujuodamas, išmestas vidury miškų, jis spyrė į GMP automobilį. Tokiu būdu buvo iškelta versija apie būtinąjį reikalingumą, kuris aktyviai buvo įrodinėjamas viso teisminio nagrinėjimo metu. Gynėjo ne kartą minėta būtinojo reikalingumo situacija esti tais atvejais, kai teisėtai padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams, siekiant pašalinti pavojų, gresiantį pačiam asmeniui, padariusiam veiką, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Būtinojo reikalingumo situacija visų pirma atsiranda tada, kai kyla realus ir akivaizdus pavojus. Antroji sąlyga – kai šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, o padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, joje nėra nei vieno fakto, kuris pagrįstų būtinojo reikalingumo situaciją šiuo konkrečiu atveju. Kaltinamasis nebuvo atsidūręs tokiame pavojuje, kad būtų priverstas įžūliai elgtis, imtis piktybiškų patyčių, grasinimų bei vandališkų veiksmų, t. y. daužyti GMP automobilio pertvaras, vartoti necenzūrinius žodžius, įžeidinėti GMP darbuotojus, grasinti juos užmušti, o galiausiai, išlipus iš automobilio, kelis kartus spirti į jį vežusios transporto priemonės priekinį sparną, taip jį sulankstant. Neginčytina, kad kaltinamasis buvo susižalojęs, jo rankoje buvo žaizda, kuri kraujavo, kaltinamajam buvo reikalinga medicinos pagalba, jis buvo transportuojamas į medicinos įstaigą, tačiau tai pastarojo gyvybei pavojaus nekėlė. Nors kaltinamasis ir stengėsi parodyti, kad jo būklė buvo itin prasta, jis buvo stipriai nukraujavęs, prieš tai praradęs sąmonę, bijojo, kad gali numirti, tačiau akivaizdu, kad teiginiai dėl gresiančio mirtino pavojaus yra pernelyg perdėti. Iš G. U. ir I. U. parodymų matyti, jog kaltinamojo būklė buvo stabili. Pastarąjį nutarta gabenti į ligoninę, kadangi matė, jog žaizda yra gili, numanė, jog greičiausiai bus reikalinga ją siūti, taip pat buvo būtina injekcija nuo stabligės, tačiau bendrai K. B. savijauta buvo patenkinama, pastarasis pats nuėjo į GMP automobilį. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyti duomenys (kraujospūdis, pulsas, temperatūra, kvėpavimas, vyzdžiai ir pan.) taip pat leidžia spręsti, kad jokio pavojaus gyvybei nebuvo. Tokią išvadą patvirtina ir kiti medicininiai duomenys – antai, paciento apžiūros protokole (apžiūra atlikta pristačius K. B. į RVUL) nurodyta, kad paciento bendra būklė ir hemodinamika stabilūs; širdies veikla ritmiška, apžiūros metu žaizda nekraujuojanti, kraujotaka plaštakoje nesutrikusi, aiškių sausgyslių pažeidimo požymių nėra (tiksliau nustatyti nebuvo galimybės dėl paciento girtumo) (t. 1, b. l. 107). Tai, kad K. B. būklė buvo stabili, matyti ir iš to, kad atvykus į Respublikinę Lazdynų ligoninę, pastarasis iškart nebuvo pristatytas gydytojui – iš pradžių patikrintas I. M. ir paties K. B. blaivumas, tuomet aiškintasi situacija (tiek kaltinamasis su savo drauge, tiek GMP darbuotojai išdėstė aplinkybes) ir tik tuomet K. B. nuvestas pats gydytoją. Apklaustas liudytojas D. A. parodė, jog visas aiškinimasis užtruko apie pusvalandį, iki gydytojo K. B. nuėjo savarankiškai (t. 2, b. l. 103-107). Beje, netgi patekęs pas gydytoją K. B. nenorėjo, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba, raštiškai nurodė jos atsisakantis (t. 1, b. l. 105-106), tačiau galiausiai vėliau savo poziciją pakeitė ir tą patį vakarą (naktį) buvo hospitalizuotas. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad K. B. nebuvo atliekami jokie skubūs medicininiai veiksmai, procedūros, išskyrus operacijai, kuri atlikta tik kitą dieną, įprastus tyrimus (kraujo tyrimas, EKG, anesteziologo konsultacija). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad K. B. gyvybei nebuvo iškilusio jokio pavojaus. Jeigu būtų susidariusi būtent tokia situacija, kaltinamasis nebūtų pajėgęs nei daužytis automobilyje, nei išlipęs spardyti jį, taip pat atlikti kitus neleistinus veiksmus, juo labiau, medikai nebūtų leidę gyvybei gresiančioje būklėje esančiam asmeniui išlipti iš automobilio ir netgi paskatinę tai padaryti. Galiausiai pristatytas į medicinos įstaigą gyvybei pavojingoje situacijoje esantis pacientas būtų nedelsiant apžiūrėtas gydytojų, o ne bendrautų su policijos pareigūnais, suteikiant pastariesiems galimybę patikrinti blaivumą, taip pat aiškinantis įvykio aplinkybes. Taigi dėl nurodytų priežasčių teismui nekilo jokių abejonių dėl to, kad K. B. gyvybei nebuvo iškilęs realus pavojus, dėl ko nebuvo ir pagrindo tenkinti gynybos prašymą dėl ekspertizės paskyrimo.

Būtinojo reikalingumo situacijos niekaip nepagrindžia ir tie kaltinamojo teiginiai, kuriais pastarasis tikina buvęs apimtas didelės baimės, kadangi atsidūrė miške, jam nežinomoje vietovėje ir pan. Visų pirma kaltinamojo tikinimai dėl išgąsčio ir pasimetimo yra aiškiai nepagrįsti. Pastarojo agresyvus, įžūlus ir iššaukiantis elgesys, kas ir buvo jo išlipimo iš automobilio priežastis, niekaip neleidžia konstatuoti, kad tik išlipęs į lauką kaltinamasis turėjo pagrindą išsigąsti. Greitosios pagalbos automobilis liko stovėti vietoje, o beveik iš karto pasirodė ir K. B. bičiulė I. M. Kita vertus, neaišku, kokiu būdu kaltinamojo emocinę būklę galėjo paveikti į automobilį nukreipti spyriai. Teismo vertinimu, nusikalstamą kaltinamojo elgesį labiausiai paveikė pastarojo suvartotas alkoholis. Bylos medžiaga nustatyta, jog K. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neblaivus, jam konstatuotas 1,49 prom. girtumas. Visuose medicininiuose dokumentuose taip pat nurodyta, kad pacientas neblaivus, objektyviai juntamas sklindantis alkoholio kvapas, dėl girtumo apsunkintas tiek pats kontaktas su pastaruoju, tiek dėl tos pačios priežasties buvo sudėtinga įvertinti ir traumos apimtį. Nagrinėjamoje situacijoje aplinkybė dėl girtumo vertintina kaip pakankamai reikšminga, kadangi ji nulėmė tiek pačią nusikalstamą veiką, tiek pagrindžia neadekvatų ir, kaip galima konstatuoti, nusikalstamą elgesį. Apsvaigimo būsena neabejotinai turėjo įtakos ir K. B. galimybėms tiek suvokti, tiek tiksliai atsiminti įvykio detales. Tai, kad pastarasis, pristatytas į medicinos įstaigą, prie kurios jau laukė policijos pareigūnai, elgėsi ramiai ir mandagiai, savaime nereiškia, kad ir iki tol jo elgesys buvo analogiškas.

Taigi byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog                K. B. įžūliu elgesiu, piktybiškomis patyčiomis, grasinimais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltinamasis vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo nukentėjusiuosius, galiausiai, išlipęs iš automobilio, viešoje vietoje (gatvėje), be jokios dingsties kelis kartus spyrė į automobilio sparną, o po to dar išreiškė apgailestavimą, kad neturi ginklo, nes norėtų abu nukentėjusiuosius nušauti. Apklausiami G. U. ir I. U. parodė, kad šis įvykis buvo išskirtinis. Nors darbo metu abiem tenka susidurti ir su išgėrusiais, ir su ne visada draugiškai nusiteikusiais asmenimis, tačiau šiuo atveju kaltinamojo elgesys buvo nevaldomai agresyvus, jie buvo įžeidinėjami, koneveikiami, maža to, išsakytas grasinimas sušaudyti, be to, apgadintas greitosios pagalbos automobilis. Nukentėjusysis G. U. pažymėjo per 15 metų darbo stažą nebuvo susilaukęs tokio elgesio, I. U. teigė po visko net negalėjusi kurį laiką dirbti. Pažymėtina, jog greitosios pagalbos darbuotojai, be visa ko, buvo priversti nutraukti savo darbą, sustabdytas automobilis, pranešta BPC, atvykus į RVUAL taip pat teko aiškintis su pareigūnais, be to, buvo apgadinta Greitosios medicinos pagalbos stočiai priklausanti transporto priemonė. Nepaisant to, kad nebuvo užfiksuota, jog įvykį stebėjo kiti pašaliniai asmenys, anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo esant pagrindą išvadai, kad dėl išvardintų kaltinamojo K. B. veiksmų, atliktų veikiant tiesiogine (neapibrėžta) tyčia, buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Dėl bausmės

Kaltinamojo K. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teismas, skirdamas K. B. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, jog K. B., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, įvykdė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK      60 straipsnio 1 dalies  punktas). Skiriant bausmę yra įvertinami ir kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, iš kurių matyti, jog K. B. anksčiau 1 kartą teistas (t. 1, b. l. 139-140, 141-143), administracine tvarka baustas, nusikaltimo padarymo dieną turėjo galiojančią nuobaudą už viešosios tvarkos pažeidimą, padarytą taip pat esant apsvaigus nuo alkoholio (t. 1, b. l. 144-148), nevedęs, nedirbantis, vidurinio išsilavinimo, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (t. 1, b. l. 153, 154), Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 155). Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam K. B. BK 284 straipsnyje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant artimą galimam skirti vidurkiui. Finansinio pobūdžio bausmės rūšį skirti netikslinga, kadangi kaltinamasis yra nedirbantis, be to, praeityje jam jau buvo paskirta tokia bausmė, kuri nuo naujos nusikalstamos veikos kaltinamojo nesulaikė. Kartu su laisvės apribojimo bausme kaltinamajam K. B. skirtini BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatyti įpareigojimai - būti namuose nuo 23 val. iki 06 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, atlyginti turtinę žalą, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei neatlygintinai išdirbt 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Dėl civilinio ieškinio

Vadovaujantis BPK 109 straipsnio 1 dalimi, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK                   115 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ pareiškė civilinį ieškinį 570,31 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 50-57). Reikalavimas grindžiamas civiliniam ieškovui priklausančios transporto priemonės apgadinimu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamais K. B. veiksmais GMP automobilis buvo apgadintas. Kaltinamasis ne mažiau kaip 3 kartus spyrė į automobilio „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinį dešinės pusės sparną, taip jį sulankstydamas. Automobilio apgadinimas yra užfiksuotas tiek fotonuotraukose, pateiktose teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 84-87), tiek tą patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, galiausiai ir pats K. B. neneigia spyręs į automobilį, tik pastarasis tvirtina buvus vieną smūgį, be to, kaip minėta, tokį elgesį bandė teisinti neva iškilusiu pavojumi jo gyvybei, ką teismas atmetė kaip nepasitvirtinusią versiją. Tai, kad automobilis buvo apgadintas ir teko jį remontuoti, matyti ir iš remonto sąmatos. Remonto išlaidų dydis laikytinas protingo dydžio, yra pagrįstas dokumentais, dėl ko civilinis ieškinys tenkintinas pilna apimtimi, priteisiant iš kaltinamojo civiliniam ieškovui 570,31 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Teisminio nagrinėjimo metu gynyba kėlė klausimą dėl to, kad į remonto sąmatą esą nepagrįstai įtrauktas radiatoriaus grotelių taisymas, nors byloje nėra duomenų, kad jos buvo apgadintos. Pasisakant dėl tokios aplinkybės, pažymėtina, kad šiuo atveju į sąmatą įtrauktos ne tik tiesiogiai sugadinto sparno remonto (dažymo) išlaidos, bet sparno išmontavimui būtinų nuimti kitų dalių ardymo-surinkimo darbai, kas kaip tik ir matyti iš pateiktos sąmatos (t. 1, b. l. 51-57). Civilinis ieškovas teismo posėdyje taip pat pažymėjo, kad grotelės nebuvo sugadintos, jos sąmatoje atsispindi būtent prie ardymo-surinkimo darbų (t. 2, b. l. 127-130).

K. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 169), paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kompaktinis diskas su automobilio GPS duomenimis (GIF formatu) paliktinas saugoti kartu su byla (t. 2, b. l. 117).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso                        297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio        1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu, 432 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

K. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1, 2, 3 ir         5 punktais, įpareigoti: 1) būti namuose nuo 23 val. iki 06 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi; 2) per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti turtinę žalą; 3) per vieną mėnesį nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei 4) per 4 mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pirmąjį mėnesį po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbant ne mažiau kaip 25 valandas nurodytų darbų.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. 

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteisti iš K. B. civiliniam ieškovui VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“ 570,31 (penkis šimtus septyniasdešimt eurų trisdešimt vieną euro centą) turtinei žalai atlyginti.

Kompaktinis diskas (su automobilio GPS duomenimis GIF formatu) paliktinas saugoti kartu su baudžiamąja byla.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti K. B., kad:

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba, Kareivių g. 1/Kalvarijų g. 135, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.

Teisėja                                                                                                           Julita Dabulskytė – Raizgienė