Baudžiamoji byla Nr. 2K-112/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-44-1-00003-2011-7

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                       1.2.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžiu O. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Iš O. B. nukentėjusiajai E. Š. priteista 1442,50 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendis tik dėl nuteistojo L. B., o kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

O. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 24 d., apie 19.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, R. Š. gyvenamojo namo, esančio Rietavo sav., (duomenys neskelbtini), virtuvėje tarpusavio konflikto dėl pinigų metu kumščiu vieną kartą sudavė R. Š. į veidą. R. Š. ranka sudavus vieną smūgį atgal į veidą ir po L. B. smūgių nugriuvus ant žemės, jis rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau kaip 10–20 smūgių į veidą, krūtinę, šonus. Po to O. B. automobiliu nuvažiavo prie Rietavo sav. Girėnų k. esančios fermos, jam ir R. Š. išlipus iš automobilio, jis kumščiu sudavė vieną smūgį R. Š. į petį ir šis nugriuvo ant žemės, po to spyrė jam ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas, taip padarydamas masyvią poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią kairio antakio, kairės akies abiejų vokų, visos nosies, kairio žando, abiejų lūpų kairės pusės, smakro kairės pusės, kairio kramtomojo raumens projekcijos ir kairiojo apatinio žandikaulio kampo projekcijos srityse su netaisyklingos formos odos nubrozdinimais kairio antakio išorinėje srityje, kairiame skruoste ir viršutinės lūpos kairėje pusėje, lūžusiais nosies kaulais su nosies ašies pakrypimu į dešinę pusę – tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą; netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairiame kaklo šoniniame paviršiuje, vieną smulkią apvalios formos poodinę kraujosruvą dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje III delnakaulio projekcijoje, vieną smulkią apvalios formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje III delnakaulio projekcijoje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje II delninio sąnario projekcijoje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos IV piršto pamatinės falangos užpakalinio paviršiaus vidinėje pusėje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą aplinkui kairės blauzdos vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje – tai atitinka nežymų sveiktos sutrikdymą; stiprų krūtinės ląstos sumušimą – kraujosruvą tarpuplaučio minkštuose audiniuose ir širdiplėvės užpakalinėje sienoje ir apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimą, širdies sumušimą ir kraujosruvą kairio širdies skilvelio užpakalinėje sienoje, kurie sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką – tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą; dėl to nukentėjusysis R. Š., pristatytas į Plungės rajono savivaldybės ligoninę, po septynių valandų mirė – taip O. B. tyčia nužudė R. Š.

Nuteistojo O. B. gynėjas advokatas I. Motužis kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas O. B. gynėjo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. O. B. gynėjo apeliaciniame skunde buvo nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčytas įrodymų leistinumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų leistinumo, nepakankamai išsamiai atliko įrodymų tyrimą, nesivadovavo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis ir taip nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kasaciniu pagrindu apskųstiems teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi ir atvejai, kai teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008).

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis pažeidimas neištaisytas. Apeliacinio skundo esmė buvo ta, kad teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, jog R. Š. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo – kraujosruvos tarpuplaučio minkštuose audiniuose, širdiplėvės užpakalinėje sienoje ir apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimo, širdies sumušimo ir kraujosruvos kairio širdies skilvelio užpakalinėje sienoje, kurie sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Sprendžiant R. Š. mirties priežasties nustatymo klausimą buvo ištirtos specialisto išvada Nr. M 67/11(03) (dėl lavono tyrimo, atlikta eksperto G. Pauliko), konsultacinė specialisto išvada Nr. 0016/11 (atlikta specialisto P. Petreikio), apklausti specialistas P. Petreikis ir ekspertas V. Armonas, atlikta teismo medicinos deontologinė ekspertizė (aktas Nr. EDM 63/12 (01). Kasatorius pastebi, kad šių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys iš esmės prieštarauja tarpusavyje, dėl to nuosprendyje turėjo būti atlikta jų analizė ir tik po to padarytos išvados, kuriais iš jų remtis. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad teismas neišanalizavo visų duomenų, kuriais buvo nustatinėjama R. Š. mirties priežastis, tarpusavio ryšio, nepašalino jų esminių prieštaravimų, nepasisakė, dėl ko vieniems iš duomenų šaltinių suteikia viršenybę, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs vieną iš teismo medicinos deontologinės ekspertizės komisijos narių – ekspertą J. Rybalko bei konsultacinę išvadą pateikusį specialistą P. Petreikį, padarė išvadą, kad J. Rybalko paaiškinimai patvirtina šios ekspertizės išvadas ir paneigia specialisto P. Petreikio išvadą dėl nukraujavimo šaltinio, nors, kasatoriaus manymu, eksperto J. Rybalko paaiškinimai, kaip ir šios ekspertizės išvados dėl R. Š. padaryto apatinės tuščiosios venos plyšimo vietos, prieštaravo ne tik specialisto P. Petreikio, bet ir R. Š. lavono skrodimą atlikusio specialisto išvadoms, šio skrodimo metu konstatuotiems objektyviems duomenims (rentgenogramos). Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01) 2 punkto teiginiai, kad apatinės tuščiosios venos plyšimo vieta autopsijos metu nebuvo patikslinta ir kad apatinės tuščiosios venos plyšimas buvo išsidėstęs už širdiplėvės ribų, ties diafragma, prieštarauja eksperto, atlikusio lavono skrodimą, išvadai, kurioje, priešingai nei tvirtina ekspertų komisija, nurodyta tiksli apatinės venos plyšimo vieta – tamsiai raudona kraujosruva vidinės širdiplėvės pusės viršutinėje dalyje ties dešiniuoju prieširdžiu su apatinės tuščiosios venos sienelės pažeidimu (apatinė tuščioji vena plyšusi ne ties diafragma, o ties viršutine širdies dalimi). Be to, ekspertizės akte Nr. EDM 63/12 (01) teigiama, kad R. Š. mirties priežastimi tapęs ūminis nukraujavimas į dešinės pusės krūtinės bei pilvo ertmę vyko iš apatinės tuščiosios venos plyšimo vietos. Specialisto išvadoje Nr. M 67/11(03) konstatuota priešingai – nukraujavimas į pilvo ertmę siejamas ne su apatinės tuščiosios venos plyšimu, bet būtent dėl medicininės intervencijos metu padarytais kepenų sužalojimais (būklė po dešinės pleuros ertmės punkcijų su kiauryminiais dešinio diafragmos kupolo sužalojimais, sukėlusiais hemoperitoneumą (1180 g skysto kraujo ir raudonų kraujo krešulių). Apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir tai, kad: ekspertų komisija neatsakė į klausimą: „ar vyko kraujavimas į dešinę pleuros ertmę iš apatinės tuščiosios venos, atsižvelgiant į tai, kad krūtinplėvė nebuvo sužalota bei nebuvo širdies tamponados“; R. Š. 2011 m. sausio 25 d., apie 4.00 val., iki iškviečiant sonoskopuotoją buvo atlikta rentgenograma Nr. 2017, kurioje užfiksuota, jog šonkaulių lūžimų, hemotorakso nepastebėta, ir tai, kasatoriaus manymu, patvirtina, jog rentgenogramos atlikimo metu R. Š. nebuvo kraujavimo į pleuros ertmę ir apatinė tuščioji vena buvo sužalota ne iki jo patekimo į gydymo įstaigą, bet išorinio širdies masažo metu, tačiau ekspertizės akte Nr. EDM 63/12 (01) rentgenogramos duomenys neįvertinti. Kasatoriaus manymu, šie prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pašalinti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J. Rybalko, dėstydamas iki tol niekur neužfiksuotus argumentus, tvirtino, jog, ekspertų komisijos nuomone: apatinės tuščiosios venos plyšimas turėjo susisiekti ir su krūtinplėvės, ir su pilvo ertme; kraujas iš tarpuplaučio į dešinę plaučio ertmę patenka plyšus apatinės tuščiosios venos atkarpai, kuri yra tarp diafragmos ir širdiplėvės; krūtinplėvės plyšimo lavono skrodimą atlikęs ekspertas nekonstatavo, kad „plyšimas buvo tokioje vietoje, kad buvo ir krūtinplėvė ir diafragma suplyšusi, kodėl ekspertas neatžymėjo, galiu paaiškinti tuo, kad tai labai retas sužalojimas, izoliuotas, ekspertai per savo karjerą gali patirti tokį plyšimą tik vieną, tai nėra kasdienė praktika. Ekspertas, atlikęs lavono tyrimą, nedavė galimybės, kad kraujas išsiliejo į kūno ertmę, jis konstatavo vizualiai matomus sužalojimus, jam šovė mintis, kad priežastis yra ta, kad sužalotos kepenys ir išsiliejo kraujas, tokia buvo jo interpretacija, aš taip vertinu jo išvadą, kad būtent tokiomis prielaidomis jis rėmėsi“. Kasatorius pažymi, kad iš tokių eksperto J. Rybalko paaiškinimų matyti, jog ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01) išvados buvo padarytos remiantis prielaida, jog lavono skrodimą atlikęs ekspertas G. Paulikas nepastebėjo ir neužfiksavo nei krūtinplėvės, nei diafragmos plyšimo, per kuriuos kraujas iš apatinės tuščiosios venos jos plyšimo vietoje būtų galėjęs nutekėti į krūtinplėvės bei pilvo ertmę.

Teismų praktikoje laikoma, kad, vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsąjumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kitos aplinkybės: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Kasatorius pažymi, kad apeliacine tvarka kvestionuojant ekspertų komisijos išvadas apeliacinės instancijos teismas privalėjo įsitikinti, ar eksperto J. Rybalko teiginiai apie tai, jog R. Š. lavono tyrimą atlikęs ekspertas G. Paulikas nepastebėjo ir neužfiksavo nei krūtinplėvės, nei diafragmos plyšimo, atitinka tikrovę ir tik įsitikinus, kad tokie teiginiai turi realų pagrindą, padaryti išvadas dėl teismo medicinos deontologinės ekspertizės akto pagrįstumo. Neapklausus eksperto G. Pauliko ir nepaneigus jo duotoje išvadoje aprašytų objektyvių duomenų negalima laikyti, jog ekspertų komisijos išvados ir jas patvirtinantys eksperto J. Rybalko teiginiai turi realų pagrindą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė gynybos prašymą iškviesti ir apklausti ekspertą G. Pauliką, motyvuodamas tuo, kad: „nebėra prasmės kviesti dar vieno eksperto, naujos nuomonės neišgirsime, ir sprendimą teks priimti teismui“. Kasatoriaus manymu, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, jau atmesdamas šį prašymą, turėjo išankstinę nuomonę dėl teismo medicinos deontologinės ekspertizės vertinimo.

Kasatorius pažymi ir tai, kad nors apeliaciniame skunde buvo iškelta ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01) išvadų dėl nukraujavimo šaltinio prieštaravimo rentgenogramos Nr. 2017 duomenims apie hemotorakso nebuvimą problema, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė (nors dėl šio klausimo ir atliko įrodymų tyrimą). Ekspertas J. Rybalko parodė: „rentgenogramas mes turėjome, jos buvo apžiūrėtos, jas apžiūrėjo ir gydytojas specialistas – torakalistas, mes jo klausėme, kodėl nesimatė kraujo iš karto, jis sakė, kad tai normalus reiškinys, net tuo metu kraujo galėjo būti mažai ir kraujo matymas ar nematymas priklausė nuo to, kokioje padėtyje yra kūnas fotografavimo metu, jei kūnas buvo šiek tiek pasisukęs, tai nuo pasisukimo gali būti šešėliai“. Kasatorius pažymi, kad iš tokių J. Rybalko paaiškinimų matyti, jog teismo medicinos deontologinę ekspertizę atlikusiems ekspertams nepakako specialių žinių vertinti rentgenogramų, todėl buvo konsultuotasi su kažkokiu gydytoju specialistu–torakalistu, kuriam nebuvo pavesta atlikti ekspertizės ir kuris jos akte nepasirašė. Iš eksperto J. Rybalko paaiškinimų neaišku, kokios rentgenogramos buvo parodytos šiam specialistui–torakalistui, ar jose R. Š. kūno padėtis fotografuota taip, kad susidarė kliūtys užfiksuoti hemotorakso vaizdą, ar tai tik teorinio pobūdžio pamastymai apie tai, kad galimi atvejai, kai rentgenogramose hemotorakso gali ir nesimatyti. Be to, eksperto J. Rybalko išvestiniai iš specialisto–torakalisto žodžių paaiškinimai, jog: „kodėl nesimatė kraujo iš karto, jis sakė, kad tai normalus reiškinys, net tuo metu kraujo galėjo būti mažai“, prieštarauja jo paties paaiškinimams, kad: „2011 m. sausio 25 d., apie 4.00 val., ligonio būklė staiga pablogėjo, praktiškai atitiko hemoraginio šoko būklę, krito spaudimas, buvo įtartas sužalojimas, lokalizuotas krūtinės ląstos ertmėje, ir todėl buvo imtasi tokių priemonių, krūtinės ląstos drenavimo“, bei ekspertų tirtiems R. Š. gydymo stacionare istorijos duomenims (dar 2011 m. sausio 25 d., 4.00 val., punktuota dešinė pleuros ertmė, ištraukta 1,5 l kraujo). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, nepašalino duomenyse dėl esminių bylos aplinkybių esančių prieštaravimų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepadarė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliaciniame skunde buvo pateiktas argumentas, jog teismo medicinos deontologinės ekspertizės aktas Nr. EDM 63/12 (01) (kurio tiriamojoje dalyje apsiribota bylos duomenų perrašymu ir iš karto pereita prie išvadų surašymo) negalėjo būti pripažintas įrodymu BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme dėl jo neatitikimo įstatymo reikalavimams, t. y. iškelta įrodymų leistinumo problema. Įrodymų leistinumas reiškia jų tinkamumą: ar teisėtai buvo panaudoti tie šaltiniai, iš kurių tos žinios gautos, ar teisėti tų žinių gavimo būdai ir priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2006). Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma: ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus. Kasatoriaus manymu, ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01) tiriamojoje dalyje nesant motyvuoto visų duomenų įvertinimo ir neatsakius į visus užduotus klausimus, jo negalima laikyti dokumentu, atitinkančiu įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, tik deklaratyviai nurodė, kad byloje esantys įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Be to, tai, kad atliekant teismo medicinos deontologinę ekspertizę buvo remtasi ekspertų komisijoje nedalyvavusio neįvardinto gydytojo specialisto–torakalisto konsultacija, kasatoriaus manymu, rodo, jog ekspertams nepakako specialių žinių išvadoms pateikti. Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis; teismo eksperto išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų; teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti ir šias naujai paaiškėjusias aplinkybes, tačiau jų nevertino, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, liečiančių ekspertizės akto atitikimą įstatymo reikalavimams, taip pažeidė BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo O. B. gynėjo advokato I. Motužio kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius pateikia savąjį bylos duomenų dalies vertinimą ir tuo pagrindu daro išvadą, kad proceso metu nepašalintos abejonės dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo O. B. smurtiniais veiksmais padarytų nukentėjusiajam R. Š. kūno sužalojimų ir mirties, nes nepaneigta, jog nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti dėl gydymo įstaigoje atliktos medicininės intervencijos klaidos.

Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius savaip vertina bylos įrodymus (specialisto išvadą Nr. M67/ll(03) dėl R. Š. lavono tyrimo, konsultacinę specialisto P. Petreikio išvadą Nr. 0016/11, specialistų P. Petreikio, V. Armono paaiškinimus, teismo medicinos deontologinės komisijos ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 išvadas, eksperto J. Rybalko paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje) ir nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis, paliktini nenagrinėti, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį tai ne teisės taikymo šioje byloje sritis. Vertinant skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu darytina išvada, kad įrodinėjimo procesas vyko, laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų, nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės, dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, tarp jų – ir dėl iškeltos versijos, susijusios su nukentėjusiojo mirties priežastimi, atitikties kitiems byloje ištirtiems įrodymams.

Klaipėdos apygardos teismas, išanalizavęs bylos įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad būtent O. B. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nes nukentėjusysis mirė nuo jo smurtiniais veiksmais padaryto stipraus krūtinės sumušimo, kuris sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. O. B. kaltė grindžiama teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų viseto įvertinimo pagrindu. Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti O. B. gynėjo apeliaciniame skunde (dėl teismo medicinos specialistų išvadų, ekspertizės akto, specialistų ir ekspertų parodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo, leistinumo), pasisakė, padarydamas motyvuotas išvadas. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių, nes nebuvo nustatyta, ar nukentėjusysis mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su apatinės tuščiosios venos plyšimu, tai sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, ar dėl gydymo įstaigoje atliktos medicininės intervencijos klaidos (dešinės pleuros ertmės punkcijų metu buvo sužalotos kepenys). Šiems argumentams pagrįsti apeliantas iš esmės rėmėsi teismo medicinos specialisto 2011 m. rugsėjo 16 d. konsultacine išvada Nr. 0016/11, kurioje tiesiogine nukentėjusiojo mirties priežastimi nurodyta šiurkšti gydymo klaida dėl klaidingos diagnozės, ir iš dalies – eksperto V. Armono teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir tuo pagrindu nesutiko su prieštaravimams pašalinti teismo paskirtos ir teismo medicinos ekspertų komisijos atliktos ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 išvadomis. Apeliacinis teismas apelianto argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, išanalizavo ir aptarė ne tik teismo medicinos specialistų išvadas, ekspertizės aktą, specialistų ir ekspertų paaiškinimus, konsultacinės išvados duomenis, bet ir kitus pagrindinius bylos įrodymus, kuriais remiantis buvo grindžiama O. B. kaltė (nuteistojo, nukentėjusiosios E. Š., liudytojų parodymus), atskleidė jų tarpusavio ryšį. Šis teismas atliko įrodymų tyrimą: apklausė konsultacinę išvadą pateikusį specialistą P. Petreikį bei atliekant teismo medicinos deontologinės komisijos ekspertizę dalyvavusį ekspertą J. Rybalko ir, remdamasis bylos įrodymų visetu, nustatė, kad P. Petreikio išvados (dėl nukraujavimo šaltinio ir kraujavimą sukėlusios priežasties) prieštarauja byloje ištirtiems įrodymams, motyvuotai konstatuodamas, jog R. Š. mirė nuo trauminio poveikio į krūtinės ląstą, dėl to plyšo apatinė tuščioji viena, įvyko nukraujavimas į dešinės pusės krūtinės ir pilvo ertmę, o ne dėl kitos priežasties, nesusijusios su O. B. atliktais veiksmais. Taigi Apeliacinis teismas privataus specialisto P. Petreikio išvadą ir paaiškinimus išsamiai išanalizavo, įvertino jų turinį, palygino su kitais bylos įrodymais ir motyvuotai nustatė, kad ji nepaneigia O. B. pateikto kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Be to, prokuroras pažymi, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, BPK 88, 90 straipsnius sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto ar specialisto išvados statuso, ji gali būti vertinama tik kaip konsultacinė išvada, kuria vadovautis ir suteikti jai pirmenybės nėra įstatyminio pagrindo.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, jog teismo medicinos deontologinės komisijos ekspertizės aktas Nr. EDM 63/12 negalėjo būti pripažintas įrodymu BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme dėl akto neatitikimo įstatymo reikalavimams, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šio įrodymo leistinumo. Apeliacinis teismas nustatė (nors atskirai ir neišskirdamas šio akto), kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, įgalinančių teigti, kad ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, ekspertizę atliko du teismo medicinos ekspertai, turintys aukščiausią kvalifikacinę kategoriją bei didelį ekspertinio darbo stažą, ir krūtinės chirurgijos gydytojas, ekspertizės akte į visus turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti klausimus atsakyta aiškiai ir kategoriškai.

Prokuroro manymu, aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė gynybos prašymą kviesti į teismo posėdį ir apklausti ekspertą G. Pauliką, nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės aktu Nr. EDM 63/12 ir jo išvadas vertinti kaip spėjamojo, prielaidų pobūdžio. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl įrodymų pakankamumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir tik tos apimties, kiek būtina teismo vidiniam įsitikinimui suformuoti. Šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o teismas visas apelianto iškeltas abejones motyvuotai paneigė.

Nukentėjusioji E. Š. atsiliepimu prašo atmesti nuteistojo O. B. gynėjo advokato I. Motužio kasacinį skundą ir O. B. bausmės nesušvelninti. Nukentėjusioji nurodo, kad po apeliacinės instancijos teismo nuteistasis slapstėsi du mėnesius, rašė SMS žinutes jos sūnui, grasindamas su juo ir tėvais susidoroti. Jos šeima bijo O. B., kuris jiems yra padaręs daug nusikaltimų, bet jie vis atliesdavo jam, tačiau už jo padarytą nužudymą atleisti negalima.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendyje nepasisakė dėl įrodymų (teismo medicinos deontologinės ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01)) leistinumo, nepakankamai išsamiai atliko įrodymų tyrimą (neapklausė eksperto G. Pauliko), nepašalino tarp ištirtų bylos duomenų (specialisto išvados Nr. M 67/11(03), konsultacinės išvados Nr. 0016/11, teismo medicinos deontologinės ekspertizės akto Nr. EDM 63/12 (01), specialisto P. Petreikio, ekspertų V. Armono, J. Rybalko paaiškinimų) esančių prieštaravimų ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų dėl neišsamaus bylos aplinkybių (dėl R. Š. mirties priežasties) nustatymo, teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, dėl to prašo šio teismo nuosprendžio dalį, kuria gynėjo paduotas apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privali patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, išnagrinėjęs bylą priimame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas šio teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, jeigu skundas atmetamas – nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl jis atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek buvo prašoma, patikrino, visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus išnagrinėjo bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 2 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, O. B. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad O. B. 2011 m. sausio 24 d. nuo (apie) 19 val. prieš R. Š. naudojo intensyvų fizinį smurtą, tyčia mušė rankomis bei gulintį spardė suduodamas ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į įvairias kūno vietas – veidą, krūtinę, šonus. Dėl patirtų sužalojimų, tarp jų ir atitinkančių sunkų sveikatos sutrikdymą, R. Š. tą pačią dieną, apie 22 val., buvo atvežtas į Plungės rajono savivaldybės ligoninę, o naktį – 5.40 val. mirė. Nustatyta, kad R. Š. mirė dėl stipraus krūtinės ląstos sumušimo padarytos kraujosruvos tarpuplautyje ir širdiplėvės užpakalinėje sienoje su apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimu ir širdies sumušimu su kraujosruva kairio širdies skilvelio užpakalinėje sienoje, tai sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką.

Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai,  ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), Ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pripažino, kad tarp O. B. veikos ir atsiradusių padarinių – R. Š. mirties yra priežastinius ryšys, kad R. Š. mirties priežastis buvo O. B. tyčiniais smurtiniais veiksmais jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis nukraujavo ir mirė, o kaltinamojo gynybos versiją, kad R. Š. mirtį lėmė jam teikiamos medicinos pagalbos metu padarytos klaidos, motyvuotai atmetė.

Iš nuteistojo O. B. gynėjo apeliacinio skundo, kuriuo buvo prašoma nuteistojo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, turinio matyti, kad nuosprendis buvo skundžiamas dėl jame padarytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių teigiant, kad nuosprendyje visi duomenys, kuriais remiantis buvo nustatinėjama R. Š. mirties priežastis, t. y. ar R. Š. mirė nuo O. B. jam padarytų sužalojimų, ar dėl gydymo įstaigoje atliktos medicininės intervencijos klaidos, neišanalizuoti ir tinkamai neįvertinti. Kasaciniame skunde, pakartojant apeliacinio skundo argumentus, specialisto, atlikusio R. Š. lavono tyrimą, išvadas, konsultacinę specialisto P. Petreikio išvadą, jo bei eksperto V. Armono teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, kritikuojant teismo medicinos deontologinės ekspertizės akte padarytas išvadas ir pažymint, kad šis aktas apskritai neatitinka duomenų, pripažintų įrodymais, BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nemotyvuotas ir neaiškus, teigiama, kad specialistų ir ekspertų išvados buvo prieštaringos, kad apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma esamus prieštaravimus išsamiai ištirti ir juos pašalinti, tačiau tai nebuvo padaryta, kad sprendimas atmesti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą iš esmės yra priimtas, nepagrįstai remiantis teismo medicinos deontologinės ekspertizės akto išvadomis bei eksperto J. Rybalko teisme duotais parodymais ir neatsakant į esminius apeliaciniame skunde keltus klausimus.

Kasatoriaus argumentai atmestini. Teismo medicinos deontologinė ekspertizė buvo paskirta pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartimi (BPK 286 straipsnis). Ekspertizę atliko du teismo medicinos ekspertai – J. Rybalko ir R. Sitienė, turintys aukščiausią kvalifikacinę kategoriją ir didelį ekspertinio darbo stažą, bei Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės krūtinės chirurgijos skyriaus vedėjas, krūtinės chirurgijos gydytojas P. Gradauskas. Konstatuoti, kad teismo medicinos deontologinės ekspertizės aktas Nr. EDM 63/12 (01) yra netinkamas įrodymų šaltinis, kad jis neatitinka duomenų, kurie gali būti pripažįstami įrodymais, BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatų, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliekamas įrodymų tyrimas, apklaustas ekspertas J. Rybalko, pakartotinai apklaustas konsultacinę išvadą davęs specialistas P. Petreikis. Apeliacinės instancijos teismas kvietė į teismo posėdį ir ekspertą G. Pauliką, surašiusį pirminę specialisto išvadą Nr. M 67/11(03), tačiau jis dėl objektyvių priežasčių neatvyko į teismo posėdį; teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, nusprendė baigti įrodymų tyrimą neapklausus eksperto G. Pauliko. Vien tai, kad minėtas ekspertas dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklaustas, neduoda pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismo medicinos deontologijos ekspertizės išvados yra išsamios, atitinkančios byloje ištirtus įrodymus ir jomis rėmėsi konstatuodamas O. B. neteisėtų veiksmų priežastinį ryšį su R. Š. mirtimi. Šiame ekspertizės akte padarytos išvados, kad R. Š. buvo padaryti veido sumušimai, pasireiškę nosies kaulų lūžiais, poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais, krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kraujosruvomis tarpuplaučio srityje, širdies paviršiuje, apatinės tuščiosios venos plyšimu, poodinės kraujosruvos plaštakose, kairiojo kelio srityje, odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje. Visi sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tikėtina, suduodant smūgius rankomis ar kojomis aplinkybėse nurodytu metu; kad R. Š. mirties priežastis buvo ūminis nukraujavimas į dešinės pusės krūtinės bei pilvo ertmę. Kraujavimo priežastimi buvo apatinės tuščiosios venos plyšimas, kurio konkreti lokalizacija autopsijos metu nebuvo patikslinta. Esant kraujavimui į krūtinplėvės bei pilvo ertmes, nesant kitų galimų kraujavimo šaltinių ir kraujo širdiplėvės ertmėje, tuščiosios venos plyšimas buvo išsidėstęs už širdiplėvės ribų, ties diafragma. Tai paaiškina, kodėl nesivystė perikardo tamponada, o vyko kraujavimas į krūtinplėvės bei pilvo ertmes; kad krūtinės ląstos sumušimas su apatinės tuščiosios venos plyšimu buvo padarytas iki nukentėjusiajam patenkant į gydymo įstaigą. Tokį padarymo laiką nurodo hemoraginio šoko išsivystymas iki gydymo įstaigoje taikytų intervencijų bei reanimacijos.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, pripažino, kad medicinos specialisto P. Petreikio konsultacines išvadas (dėl nukraujavimo šaltinio ir kraujavimą sukėlusios priežasties) paneigia byloje ištirti įrodymai, o gynybos argumentus, jog R. Š. nukraujavimas įvyko dėl netinkamos medicininės intervencijos į organizmą, motyvuotai atmetė nurodydamas, kad R. Š. būklė pradėjo smarkiai blogėti, jam krito kraujospūdis dar iki medicininės intervencijos priemonių taikymo, kad būtent dėl akivaizdžiai blogėjančios būklės jis 3.50 val. buvo perkeltas į reanimacijos skyrių, kuriame jam buvo taikomos medicininės intervencijos bei kitos reanimacijos priemonės ir būdai. Nukentėjusiojo būklei esant stabiliai, tokios priemonės nebūtų buvusios reikalingos.

Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms nesutikti su abiejų instancijų teismų padarytomis išvadomis, kad R. Š. mirė dėl O. B. jam padaryto stipraus krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis tarpuplaučio minkštuose audiniuose, širdies paviršiuje, apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimu (tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą), kuris komplikavosi ūminiu nukraujavimu į dešinės pusės krūtinės bei pilvo ertmę ir sukėlė mirtį; kad O. B. veika buvo būtina sąlyga R. Š. mirčiai kilti, nes be jos ji nebūtų kilusi.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes O. B. padaryta veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismų sprendimuose padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji (tyčia) požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad O. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus, nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ar nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo O. B. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                     Rimantas Baumilas

                                                                                                                 Jonas Prapiestis

                                                                                                                 Aldona Rakauskienė