Civilinė byla Nr. e2-52-1055/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31727-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.3.4.; 2.4.2.2.; 2.4.4.4; 2.6.16.8.; 3.2.6.1.;

3.2.3.1.

(S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 12 d.

Utena

        Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,

sekretoriaujant Aurelijai Vitkevičienei, Ramunei Čypienei, Vaidai Umbrasienei, Daivai Savickienei,

dalyvaujant ieškovei V. M.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei G. M.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos atstovei S. D.,

trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo suteikti sklypo dalį pastato eksploatacijai ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, L. B., V. B., A. M., K. K..

        Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai, taip pat įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei dalį Žemės sklypo, būtiną Ūkinio pastato eksploatacijai.

Nurodė, kad ieškovė yra pagalbinio ūkio paskirties ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė nuo (duomenys neskelbtini). Taip pat ji yra buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Ūkinį pastatą Vilniaus miesto savivaldybė (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi už (duomenys neskelbtini) Lt pardavė A. M., G. V. ir R. M., kitų, vėlesnių sandorių pagrindu, pastato savininke tapo ieškovė. Pažymi, kad pastato būklė nuo (duomenys neskelbtini) metų nėra pakitusi. 2016 m. gruodžio 16 d. ieškovė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu leisti išsinuomoti po ūkiniu pastatu esančią valstybinę žemę bei išduoti leidimą ūkinio pastato rekonstrukcijai, atsakymo į prašymus ji nėra gavusi iki šiol. Atsakovė atsiuntė ieškovei 2017 m. liepos 3 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atlikto valstybinės žemės naudojimo patikrinimo“, kuriame nurodė, jog ūkinis pastatas yra nenaudojamas, todėl jam eksploatuoti žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalis negali būti skiriama. Taip pat atsakovė 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad ieškovė ūkinį pastatą nugriautų ir išregistruotų iš Nekilnojamojo turto registro. Dėl abiejų raštų ieškovė pateikė skundus, kuriuos atsakovė 2017 m. spalio 4 d. raštu atmetė. Šį raštą ieškovė apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – panaikino įpareigojimą dėl ūkinio pastato pašalinimo bei išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro, likusioje dalyje bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Po komisijos sprendimo ieškovė ne kartą telefonu ir raštu kreipėsi į atsakovę, siūlydama klausimą išspręsti taikiai, tačiau išspręsti ginčo nesikreipiant į teismą nepavyko. Pažymi, kad atsakovė 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydžio nustatymo“ Nr. (duomenys neskelbtini), įgyvendinant kitų sklype esančių statinių savininkų interesus, tačiau ieškovės ūkiniam pastatui eksploatuoti būtina dalis jame nėra nustatyta.

Atsakovė be teisinio pagrindo atsisako ūkinio pastato eksploatavimui priskirti sklypo dalį bei sudaryti valstybinės žemės, būtinos pastatui eksploatuoti, nuomos sutartį, taip pažeisdama ūkinio pastato savininkės – ieškovės teises. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad pastatas nėra naudojamas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį; yra sunykęs ir neatitinka Lietuvos Respublikos Statybos įstatyme nurodytos statinio sąvokos; atsakovė vykdo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad minėtame nutarime nėra nurodomą, jog atsakovė imtųsi priemonių, kad konkrečiai ieškovė nugriautų savo pastatą ir išregistruotų jį; taip pat jame konstatuota, kurių pastatų faktiškai nėra sklype bei kurie statiniai neatitinka esminių statinio reikalavimų, tačiau tarp išvardytų ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato nėra.

Kategoriškai nesutinka, kad pastatas yra sunykęs ir jam negali būti išskirta atskira sklypo dalis, apimanti ūkinio pastato užstatytą plotą ir plotą prie jo, būtiną pastato eksploatacijai. Pastato nusidėvėjimo procentas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 70 procentų ir be leidimo rekonstruoti pastatą įgyvendinant statytojo teisę, kuriam gauti pirmiausia yra būtinas sklypo dalies priskyrimas pastatui eksploatuoti, pagerinti jo būklę ieškovė neturi galimybės, dėl to savininkė negali ūkinio pastato naudoti pagal paskirtį. Ieškovė netrukus po ūkinio pastato nuosavybės teisių įgijimo ėmėsi teisinių veiksmų įgyvendinant savo daiktines teises: tvarkė, prižiūrėjo pastatą, kreipėsi į architektus bei dėl leidimo rekonstrukcijai išdavimo, kreipėsi dėl pastato matavimų, kurie paženklinti žemės sklypo plane ir pan. atlikimo, taip pat į ekspertus dėl ūkinio pastato ekspertizės ir būklės nustatymo, archyvuose ieškojo brėžinių dėl anksčiau buvusios pastato išvaizdos, tai yra ieškovė ne formaliai, o realiai ir aktyviai siekia ūkinį pastatą eksploatuoti. Atsakovė, vien vadovaudamasi faktu, kad ieškovė ūkinio pastato šiuo metu esą nenaudoja pagal paskirtį, negali atsisakyti suformuoti pastato eksploatacijai būtiną sklypo dalį, taip pat negali atsisakyti sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį su pastato savininke, kadangi galiojantis reglamentavimas, pastato nuosavybės teisė ir realus ketinimas naudoti pagal paskirtį įpareigoja atsakovę priimti atitinkamus administracinius sprendimus bei sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Toks atsakovės atsisakymas užtikrinti civiliniuose įstatymuose įtvirtintas statinių naudotojų teises, ieškovės manymu, prilygintinas privačios nuosavybės nacionalizavimui. Be to, pastato eksploatavimas ir rekonstrukcija nepažeidžia nei valstybės, nei kitų sklypo naudotojų teisių ir teisėtų interesų, nes pastatas nekelia grėsmės, yra nuošalioje vietoje, prižiūrimas, aptvertas, neprieinamas pašaliniams asmenims.

Posėdžio metu ieškovė ieškinį palaikė jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklausantis statinys – ūkinis pastatas, nėra sunykęs, todėl žemė jo eksploatacijai turi būti išnuomota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad savininkui turi būti užtikrinta teisė naudotis sklypu, reikalingu statinio eksploatacijai. Užtenka to, kad asmuo siektų naudotis pastatu. Bendrija taip pat siekia išnuomoti sklypą, bet nemokėti mokesčio. Jai priklausantis statinys buvo aptvertas, norėjo jį remontuoti, bet bendrija iškvietė tarnybas. Todėl nusprendė eiti teisiniu būdu – kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl sklypo dalies nuomos. Pastatą ji įsigijo beveik tokio pat stovio, koks jis yra dabar. Ji privatizacijos procese nedalyvavo, visą pastatą įgijo (duomenys neskelbtini) metais pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sandorių pagrindu. Po pastatu esantys rūsiai priklauso valstybei. Registravo viso pastato nuosavybę, rūsių ir palėpių atskirai registruoti nereikia. Ginčo sklype veikla yra galima, todėl jos pastatui gali būti priskirta atitinkama dalis sklypo. Nuosavybės į ūkinį pastatą faktas nėra nuginčytas, jo įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nėra panaikintas, todėl pastatas egzistuoja. Negalėjo juo naudotis pagal paskirtį, kadangi nuolat rašomi skundai ir kviečiamos tarnybos. Rūsiais, esančiais po pastatu, realiai niekas nesinaudoja, nes ten viskas apgriuvę. Pats trečiasis asmuo A. M. vykdė neteisėtas statybas lygiai tokioje pačioje situacijoje, o po to įteisino.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje 2016 m. gruodžio 19 d. gautas ieškovės V. M. prašymas „Dėl valstybinės žemės nuomos ir sutikimo rekonstruoti statinį išdavimo“, kuriuo buvo prašoma išnuomoti valstybinę žemę ir leisti rekonstruoti statinį. Tarnyba (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrių su prašymu apžiūrėti vietoje ir nustatyti, ar statiniai naudojami pagal paskirtį bei padaryti išvadas apie kiekvieno statinio techninę būklę ir jų techninę priežiūrą, tarp kurių buvo ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis pastatas. 2017 m. vasario 8 d. tarnyboje gautas ieškovės skundas. 2017 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo valstybinės kontrolės ir dalių nustatymo“ skundas buvo išnagrinėtas ir pakartotinai pavesta Vilniaus miesto skyriui atlikti pakartotinę Žemės sklypo žemės naudojimo kontrolę. 2017 m. birželio 7 d. buvo atlikta žemės sklypo žemės naudojimo kontrolė, surašytas patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė apie patikrinimo rezultatus informuota 2017 m. liepos 3 d. raštu. 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) tarnybos Vilniaus miesto skyrius, vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros Viešo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini)-43 punktą Nr. 2, bei siekiant, kad valstybinė žemė būtų naudojama racionaliai ir efektyviai, pareikalavo, jog ieškovė pašalintų žemės sklype esantį ūkinį pastatą ir jį išregistruotų iš Nekilnojamojo turto registro. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu panaikino šį įpareigojimą. Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti reikalingas dalis. Ieškovė šį įsakymą apskundė, skundu prašė pakeisti įsakymą ir nustatyti jai priklausančio ūkinio pastato eksploatacijai tenkančią žemės sklypo dalį. 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo informuota, kad ūkiniam pastatui eksploatuoti negali būti išskirta žemės sklypo dalis ir atsisakė pakeisti įsakymą. Šio rašto ieškovė neskundė. Taigi tarnybos Vilniaus miesto skyrius yra priėmęs įsakymą, kuriuo jau yra nustatytos žemės sklypo dalys savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, kurias ateityje galės išsipirkti arba išnuomoti šių statinių/pastatų bendraturčiai. Šis įsakymas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl neaišku, kaip turėtų būti traktuojamas minėtas administracinis aktas, kokia būtų jo teisinė galia, jei teismas patenkintų ieškovės reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą nustatyti dalį, būtiną ūkinio pastato eksploatacijai.

Be to, ieškovė pažymėjo, kad nesutinka su atsakovės tvirtinimu, jog jai nuosavybės teise priklausantis pastatas yra sunykęs. Įvertinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento atlikto 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, galima padaryti išvadą, kad ieškovei priklausantis ūkinis pastatas yra be stogo, be sienų ir kitų statiniams/pastatams apibūdinti būtinų parametrų. Taigi, pastatas negali būti naudojamas naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, todėl žemės sklypo dalis netarnauja šio pastato eksploatacijai, tai yra nėra sąlygų, kurioms esant žemės sklypo dalis galėtų būti išnuomota be aukciono. Ieškovė nurodo, kad siekia ginčo statinį suremontuoti, rekonstruoti ir naudoti pagal paskirtį, tačiau teisės aktai nenustato galimybės be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam statiniui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Atsakovės nuomone, galima padaryti išvadą, kad ūkinis pastatas yra sunykęs ir jam eksploatuoti negali būti išskirta atskira žemės sklypo dalis, todėl nėra teisinio pagrindo išnuomoti sklypo dalies prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato, priešingu atveju būtų pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir kt. 

Posėdžio metu atsakovės atstovė prašė atmesti ieškinį atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad prie sunykusių pastatų valstybinės žemės nuomos sutartis negali būti sudaryta. Pastatas yra nenaudojamas ir negali būti naudojamas pagal paskirtį. Tokios nuomos sutarties sudarymas prieštarautų įstatymams. Ieškovė deda pastangas gauti leidimus rekonstrukcijai, bet jų negauna, kadangi reikia po pastatu ir šalia jo esančios žemės nuomos, o Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka išnuomoti. Po ūkiniu pastatu esančius rūsius tarnyba vertins tik tada, kai bus įregistruotos nuosavybės teisės į juos. Asmuo, įsigydamas avarinės būklės (sunykusį) pastatą, prisiėmė riziką, turėjo suprasti, kad sklypas gali būti neišnuomotas. Teisės į žemės sklypo dalį ieškovė nepraranda, nes gali dalyvauti aukcione bendrais pagrindais. Sugriuvusiam pastatui žemės sklypo dalis be aukciono negali būti išnuomota.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinį palieka spręsti teismo nuožiūra. Trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso pastatas – transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įrengtas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat šiame žemės sklype yra nutiestos trečiajam asmeniui priklausančios 10 ir 0,4 kV kabelių linijos. Pastatas – transformatorinė yra naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį. Šiam pastatui ir nutiestiems elektros tinklams apsaugos zonų ribos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 18 ir 19 punktuose ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių 6 punkte, todėl Nacionalinė žemės tarnyba 2018 m. vasario 26 d. įsakymu pagrįstai priskyrė jame nurodytą žemės sklypo dalį, reikalingą elektros transformatorinei eksploatuoti. Ieškovės ieškinyje formuluojamas prašymas niekaip neįtakoja trečiojo asmens teisės naudotis įsakymu nustatyta žemės sklypo dalimi, todėl prašo ieškinį spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Posėdžio metu trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atstovė S. D. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad tuo metu, kai vyko privatizacija, sandėliai nebuvo normaliai išmatuoti, o rūsiai išvis buvo nuslėpti, kadangi jų atskirai privatizuoti nereikėjo, jie priklausė butų savininkams. Iš viso sklype yra 23 ūkiniai pastatai, iš kurių privatizuotas tik vienas. Rūsiai yra kultūrinio paveldo dalis. Dalis ginčo sklypo yra išnuomota bendrijai, kitos dalys išnuomotos kitiems asmenims. Pažymi, kad ieškovė įgijo ūkinį pastatą, tačiau kartu neįsigijo po juo esančių rūsių, kurie turi istorinę reikšmę. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis statinys yra ūkio paskirties pagalbinis statinys, todėl žemės sklypo dalis jam negali būti priskirta. Be to, jis yra avarinis nuo pat įsigijimo dienos. Ieškovė privalėjo jį prižiūrėti, net ir neturint sklypo galėjo atlikti paprastąjį pastato remontą. Ginčo sklypas yra kultūros paveldo saugoma teritorija. Patenkinus ieškinį sumažės gyventojams skirta išsipirkti žemės dalis.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad po ieškovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu yra rūsiai, kurie priklauso kitiems namo gyventojams – A. M., L. Ž., R. B., R. M.. Patekimas į šiuos rūsius yra iš lauko pusės. Susirinkimų metu daugumos gyventojų valia buvo leisti privatizuoti sandėlį malkoms laikyti. Pažymi, kad ieškovė gali laikyti malkas sandėlyje ir nesant išnuomotos sklypo dalies, kaip tą daro kiti gyventojai. Vilniaus apygardos prokuratūra dar 2017 m. gegužės 29 d. nutarimu įpareigojo neformuoti ir neišnuomoti sklypų neeksploatuojamiems statiniams. Jau įgijimo metu pastatas neturėjo nei durų, nei langų, buvo apgriuvęs. Prašo remtis 2020 m. birželio 15 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimu, kuriame konstatuotos visos reikšmingos aplinkybės. Ginčo pastatas niekada nebuvo naudojamas, per 16 metų nesiimta jokių priemonių, kad pakeisti esamą situaciją.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, L. B., V. B., K. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko. 

Liudytojas R. M. parodė, kad kaimynė įsigijo turtą, o po tuo turtu yra sandėliukai, kuriais naudojasi kiti kaimynai. Ankstesnė jo busto savininkė A. B., kai jis pirko butą sakė, kad yra sandėliai, priklausantys butams, ir jais naudojamasi. Kai nupirko savo butą (duomenys neskelbtini) metais, rūsiai jau buvo nebenaudojami, bet jis norėtų jais naudotis. Rūsiai seniai nenaudojami, nes užtvertas įėjimas, užmėtyta šiukšlėmis. Nors ir norėtų naudotis rūsiais, tačiau nesiėmė jokių priemonių juos sutvarkyti, nes nesijautė galintis tai padaryti. Nuosavybės dokumentuose apie rūsius nieko nėra.

Liudytojas P. M. parodė, kad virš rūsių buvo sandėliukas, malkinė. Dabar viskas jau sugriuvę, kadangi niekas neprižiūrėjo. Rūsiai faktiškai yra šalia to sandėlio, įėjimas yra ne pro sandėlį, o iš lauko, rūsiai ir sandėlis nesusiję. Jei sandėlis būtų suremontuotas, tai naudotųsi ir rūsiu. Namų knygoje yra nurodyta, kad butui priklauso rūsys. Įėjimas į rūsius yra užverstas, todėl naudotis jais nėra galimybės. Nesiėmė jokių priemonių atlaisvinti įėjimus.

Liudytoja A. M. parodė, kad ji į namą (duomenys neskelbtini), persikėlė (duomenys neskelbtini) metais. Tada turėjo butą, sandėlį ir rūsį, o dabar negali prieiti prie rūsio, nes vyksta statybos. Nežino, kas vykdo tas statybas. Taip pat nežino, ar rūsiai yra po statomu namu. Nežino, kur yra įėjimas į rūsius.

Liudytoja A. M. parodė, kad turėjo sandėliukus adresu (duomenys neskelbtini), kuriuos po to pardavė ieškovei. Po sandėliais buvo rūsiai, kuriais gyventojai anksčiau naudojosi, jos mama naudojosi, R., R., L. Ž.. Nuo 2003-2005 metų rūsiais niekas nesinaudoja, nes jie yra netinkami naudotis. Tuo metu, kai vyko privatizacija, jiems neleido išsipirkti rūsių, ji pateikė prašymą išpirkti sandėlį ir išpirko, o po to pardavė ieškovei. Iš pradžių sandėliukai pagal galimybes buvo tvarkomi, bet po to vyko teismai, griovimai, todėl nebegalėjo jų tvarkyti. Dėl įvairių priežasčių nebuvo galimybės tvarkyti sandėlius, dėl to nebuvo galimybės ir naudotis, nors ieškovė bandė dar kažką tvarkyti. Šiuo metu viskas ten apgriuvę, būklė nuo pirkimo momento praktiškai nepakitusi. Siena yra tik galinė, priekinė apgriuvusi, buvo medinės ir mūrinės pertvaros, kurios skyrė jos ir ieškovės dalis, 2004-2005 metais įgriuvo stogas. Rūsiai nuo pat sandėlio išpirkimo momento buvo avariniai, jos pastebėjimu kokius 10 paskutinių metų jais niekas nesinaudoja iš kaimynų. Rūsio ji išsipirkti nebandė, pagal galiojusius įstatymus nusipirko tik sandėlius. Jų tvarkyti iš pradžių negalėjo dėl teisminių ginčų su A. M., po to dėl nepakankamų finansų.

Liudytoja R. B. parodė, kad name (duomenys neskelbtini), gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų ir jos šeima visą laiką naudojosi rūsiais. (duomenys neskelbtini) metais ji išvyko ir, kai grįžo (duomenys neskelbtini) metais, rūsių jau nebebuvo, vietoj įėjimo buvo duobė, nors prieš tai ten buvo viskas labai kapitališkai. Nuo to laiko jais niekas nesinaudoja. Įėjimas į rūsius buvo atskirai, ne iš sandėlio, todėl sandėlių naudojimas netrukdė patekti į rūsius. Rūsio savo laiku neprivatizavo, kadangi laikė, kad tai yra buto priklausinys. Nuo 2007 metų sandėlis nebuvo tvarkomos, dėl kokių priežasčių, nežino.   

Ieškinys atmestinas.

        Iš byloje esančių rašytinių įrodymų Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos. Pagal Nekilnojamojo turto registre esančius statinių išdėstymo planus sklypas užstatytas statiniais. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registrų centro išrašo duomenimis V. M. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuosavybės teise priklauso ūkinis pastatas – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ūkinis pastatas), kurio baigtumo procentas yra 24 %, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 %. 2016 m. gruodžio 16 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu leisti išsinuomoti po ūkiniu pastatu esančią valstybinę žemę bei išduoti leidimą pastato rekonstrukcijai. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. liepos 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą nugriautų (pašalintų) ir išregistruotų iš Nekilnojamojo turto registro. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies tenkino ieškovės skundą ir panaikino atsakovės įpareigojimą dėl ūkinio pastato pašalinimo.

        Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs matininko S. Z. 2017 m. kovo 13 d. prašymą pakartotinai suderinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), planą su nustatytomis dalimis savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti ir planą, kuris buvo pakoreguotas atsižvelgiant į pastatų, esančių žemės sklype, savininkų pastabas, 2017 m. birželio 29 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė planą pataisyti, nurodant be kitų trūkumų tai, kad plane ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei, išskirta 283 m2 dalis, tačiau, kaip nustatyta 2017 m. birželio 7 d. žemės naudojimo patikrinimu aktu Nr. (duomenys neskelbtini), šis statinys nenaudojamas, todėl jam negali būti skiriama žemės sklypo dalis. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgdamas į matininko S. Z. 2017 metų gruodžio mėnesį parengtą (pataisytą) žemės sklypo planą, nustatė žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti reikalingas dalis. Ieškovė šį įsakymą apskundė, skundu prašė pakeisti įsakymą ir nustatyti jai priklausančio ūkinio pastato eksploatacijai tenkančią žemės sklypo dalį. 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo informuota, kad ūkiniam pastatui eksploatuoti negali būti išskirta žemės sklypo dalis ir atsisakė pakeisti įsakymą. Šio rašto ieškovė neskundė.          

        Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, būtiną ieškovės nuosavybės teise valdomam ūkiniam pastatui eksploatuoti, ir dėl ieškovės teisės sudaryti su atsakove valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu (lengvatine tvarka) sutartį.

        Dėl reikalavimo nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai.

        Byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų ir sklype esantiems pastatams eksploatuoti reikalingų dalių nustatymo, kurio 3.8. punktu nustatyta, jog ūkio pastatams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) tenka 331 kv. m ploto dalis, pažymėta linijomis ir skaičiais 93, 92, 91, 90, 89, 88, 87, 86, 84, 85, 19-25. Ieškovė nuosavybės teisę į visą pastatą įgijo 2014 m. lapkričio 26 d. Pažymėtina, kad matininkas, rengęs žemės sklypo planą, kuriame buvo nurodytos dalys, reikalingos statinių eksploatacijai, pirminiuose plano variantuose nurodė sklypo dalį, reikalingą ieškovės pastato eksploatacijai. Tačiau atsakovės nurodymu planas buvo pataisytas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės turimam pastatui eksploatuoti reikalinga dalis nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad pastato būklė nuo kadastro duomenų nustatymo 2005 m. kovo 29 d. praktiškai nebuvo pakitusi, tačiau jo įsigijimo iš valstybės (savivaldybės) metu jis buvo laikomas tinkamu pirkimo – pardavimo sutarties objektu, ūkinio pastato registracija Nekilnojamojo turto registre nėra panaikinta, bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisme byla dėl įpareigojimo nugriauti ūkinį pastatą ir išregistruoti jį iš Nekilnojamojo turto registro ieškovės atžvilgiu nėra iškelta, todėl įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir kitais teisės principais, ieškovė turėjo pagrįstus lūkesčius, kad žemės sklypo dalis, reikalinga jos pastato eksploatacijai bus nustatyta. Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1-ojo protokolo 1 straipsnį, yra ginama ne tik jau egzistuojanti nuosavybė, tačiau ir teisėti lūkesčiai ją gauti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2013 pažymėjo, kad kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas 2003 m. kovo 6 d. sprendime, priimtame byloje Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41510/98), „Nuosavybė“ Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme gali būti tik bet koks realus turtas, įskaitant ir reikalavimus, kuriais remdamasis pareiškėjas gali teigti, turįs bent „teisėtų lūkesčių“, kurie bus įgyvendinti. Juk teisinio saugumo principas – yra ir vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pažymėtina, kad neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

        Tačiau teismas taip pat pažymi, kad galiojant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2018 m. vasario 26 d. įsakymui Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2018 m. liepos 4 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė atsisakė keisti ir šio sprendimo ieškovė neskundė, net ir patenkinus ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo išskirti dalį sklypo, teismo sprendimo vykdymas gali pasidaryti negalimas. Tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą. Teismo nuomone, ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi turėjo taip pat prašyti panaikinti aukščiau paminėtus administracinius sprendimus, tačiau tokio reikalavimo ieškovė nereiškia. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę, nuo kurios nukrypti nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo, apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose. Ieškinio reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau paminėta, net ir patenkinus ieškovės reikalavimą, kyla pagrįstos abejonės dėl galimumo realiai įvykdyti sprendimą.

        Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad esant tokiam suformuluotam ieškinio reikalavimui, nėra pagrindo tenkinti šio ieškinio reikalavimo, todėl jis atmestinas. Tačiau teismas pažymi, kad ieškovė nepraranda galimybės tinkamai suformulavus reikalavimus, kreiptis į teismą su kitu ieškiniu bendra tvarka.

        Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai.

        Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimas bei tvirtinimas ir valstybinės žemės pardavimas (nuoma) be aukciono – dvi atskiros procedūros, kurias vykdant vertinamos skirtingos aplinkybės ir tikrinama, ar egzistuoja konkrečios, kiekvienai iš šių procedūrų būdingos sąlygos. Formuojant ir pertvarkant žemės sklypą įvertinami ir nustatomi detalūs duomenys apie naują pertvarkytą žemės sklypą (jo plotas, naudojimo paskirtis, būdas, specialiosios naudojimo sąlygos ir pan.). O sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo be aukciono atliekamas vertinimas, ar egzistuoja vienas iš ŽĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų pagrindų tą padaryti konkrečiam prašymą pateikusiam subjektui. Atsakingai institucijai nustačius, jog egzistuoja pagrindas suderinti teisės aktų reikalavimus atitinkantį žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ar jam pritarti (jį patvirtinti), nėra pagrindo spręsti, jog neišvengiamai bus sudaryta ir žemės sklypo, kurio formavimo ir pertvarkymo projektas buvo suderintas ar patvirtintas, nuomos arba pirkimo–pardavimo be aukciono sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018).

        Sąlygos dėl valstybinės žemės nuomos yra reglamentuotos šiuose teisės aktuose:

        - valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu pagrindas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais;

        - Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 9 straipsnio 6 dalis reglamentuoja valstybinės žemės išnuomojimo ne aukciono būdu atvejus. Nurodyto straipsnio 6 dalies 1 punktas numato, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui);

        - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punkte yra numatytos konkrečios tokio sandorio sudarymo sąlygos.

        Dėl šių teisinių santykių aiškinimo išsamiai yra pasisakyta ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausioje praktikoje pakartota jau anksčiau išplėtota nuostata, kad valstybinė žemė gali būti išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji yra užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčus, taip pat yra pažymėjęs, jog lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, t. y. kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla, susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau vystyti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-545-261/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-228/2013).

        Šioje byloje teismas konstatuoja, kad pirminė valstybinės žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono būdu (lengvatine tvarka) sąlyga nebuvo ginčyta, t. y. atsakovė statinio buvimo valstybinėje žemėje fakto neginčijo. Tačiau šiuo atveju šalys skirtingai vertino aplinkybę, ar pagal ŽĮ 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir Taisyklių 28 punktą yra pagrindas statinį pripažinti tokiu, kurio buvimas valstybinėje žemėje suteikia jo savininkui (ieškovei) teisę išsinuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu.

        Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl savo teisių įgyvendinimo, t. y. prašė įpareigoti atsakovę sudaryti su ja valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ne aukciono tvarka. Atsižvelgiant į tai, pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis) ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovei kilo pareiga įrodyti šio savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Taigi, šios bylos atveju, ieškovė, pašydama įpareigoti atsakovę su ja sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį be aukciono, privalėjo pagrįsti, jog egzistuoja visos teisės aktuose nustatytos sąlygos, kurioms esant valstybinės žemės sklypas turi būti jai išnuomojamas ne aukciono tarka.

        Teismas nesutinka su ieškovės pozicija, kad vien tik tokio statinio, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę ir apibrėžtą naudojimo paskirtį, buvimas valstybinėje žemėje atitinka aptariamą valstybinės žemės išnuomojimo ne aukcionu būdu sąlygą. Teismas pažymi, kad statinio buvimo valstybinėje žemėje faktas per se (pats savaime) nėra pakankamas teisei į užstatytos valstybinės žemės nuomą lengvatine tvarka įgyti. Šios teisės įgijimas sietinas su būtinumu užtikrinti statinio savininko (nuomininko) galimybę įgyvendinti savo turimas teises į statinį, t. y. teisė nuomos pagrindu valdyti ir naudotis valstybine žeme turi būti reikalinga statinio savininko (nuomininko) teisėms į statinį įgyvendinti. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus.

        Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo valstybinės žemės sklype yra ieškovei priklausantis pastatas – ūkio pastatas, šio objekto paskirtis (pagalbinio ūkio) atitinka žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant ginčą dėl teisės ne aukciono būdu nuomotis valstybinę žemę, esminę reikšmę turi ne sklype esančių statinių registravimo duomenys (kuriuos byloje akcentavo ieškovė), bet faktinės situacijos vertinimas, ar žemės sklype yra vykdoma veikla, susijusi su statinių naudojimu. Kilus ginčui, ar asmeniui turi būti išnuomotas valstybinės žemės sklypas, reikia įvertinti, ar tokiam asmeniui priklausantys statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Kaip jau minėta, būtina sąlyga yra ta, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010).

        Teismas, atsižvelgdamas į ŽĮ nuostatas, reglamentuojančias žemės tikslinę paskirtį, CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 28 punktą, taip pat remdamasis nurodyta teismų praktika, konstatuoja, kad šioje byloje neegzistuoja visuma sąlygų, suteikiančių ieškovei teisę nuomotis žemę ne aukciono būdu ir šią išvadą teismas grindžia toliau dėstomais teisiniais argumentais. 

        Minėta, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovei priklausantis pastatas žemės sklype yra pastatytas teisėtai (byloje nėra duomenų apie neteisėtą statybą) ir jis turi aiškiai apibrėžtą paskirtį (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas yra ūkinis pastatas, jo paskirtis – pagalbinio ūkio). Tačiau byloje esantys įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad statinio savininkė (ieškovė) nuo pat daikto įsigijimo nesinaudojo ir iki šiol nesinaudoja juo pagal tiesioginę paskirtį. Ypatingai svarbi šioje byloje nustatyta aplinkybė apie tai, kad pastatas jau nuo jo įsigijimo nebuvo naudojamas nei pagal tiesioginę savo paskirtį (kaip ūkinis pagalbinis pastatas), nei kitais poreikiais. Ieškovė teismo posėdyje pati patvirtino, kad pastatas jo įsigijimo momentu buvo apleistas, jo būklė nuo įsigijimo momento beveik nepasikeitė. Liudytoja A. M. parodė, kad sandėlis ieškovei jį įsigijus buvo be priekinės sienos, langų, durų, įgriuvusiu stogu. Nekilnojamojo turto registro duomenys ir matininko 2005 m. kovo 29 d. parengta Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla taip pat patvirtina, kad pastatas yra fiziškai pažeistas (jo baigtumas yra 24 %), pastato fizinis nusidėvėjimas yra 70 procentai. Šios nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė, asmeninės nuosavybės teise įsigydama turtą, žinojo (neabejotinai turėjo žinoti), kad pastatas apleistas, remontuotinas, dėl savo remontuotinos būklės nebegalintis funkcionuoti tinkamai ir būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį.

        Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pastatas vis dar yra nesuremontuotas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento atlikto 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (duomenys neskelbtini)  užfiksuota, kad statinys, ūkinis pastatas, sunykęs, likę tik pamatai, nuosavybės teisė priklauso ieškovei; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovei priklausančio ūkinio mūrinio pastato stogas, išorės sienos išardytos, likę aptrupėję mūrinių pertvarų fragmentai nuo 1 m iki 2 m aukščio, šalia sukrautos plytos, matomi rūsio duobės fragmentai, pastato viduje auga krūmai, pagal pastato kontūrą ir jo viduje išlieti betoniniai pamatai, šiaurinė pastato mūrinė siena (ugniasienė) smarkiai apirusi, pastatas nenaudojamas, mūrio konstrukcijos apirusios, mūro sienos turi galimos avarinės būklės požymių. Ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad pastato neremontavo dėl įvairių aplinkybių ir trikdžių. Vadinasi, faktinė situacija dėl pastato remontuotinos būklės iš esmės nėra pasikeitusi. Tai patvirtina ir byloje kartu su paminėtais aktais pateiktos nuotraukos.

        Ieškovė nurodė, kad planuoja pastatą rekonstruoti, suremontuoti ir naudoti pagal jo paskirtį, tačiau šiuos žodinius paaiškinimus patvirtinančių dokumentų (projekto, kreipimosi dėl statybos leidimo išdavimo ir pan.) nepateikė. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) nuostatomis šiuo konkrečiu atveju ieškovė galėjo kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir neturėdama atsakovės sutikimo. Tam, kad ieškovės nuosavybės teise valdomą statinį būtų galima naudoti pagal paskirtį, jam nėra būtina rekonstrukcija, jis galėjo būti eksploatuojamas ar dalinai eksploatuojamas ir atlikus paprastąjį arba kapitalinį remontą. Dokumentus, reikalingus statybos leidimui gauti reglamentuoja SĮ 27 straipsnis, kurio 5 dalies 6 punkte nurodyta, jog nereikia sutarties, sutikimo ar susitarimo su žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju, jeigu valstybinėje žemėje atnaujinami (modernizuojami) pastatai neatliekant rekonstravimo darbų. Valstybinės žemės nuoma Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte siejama su šioje žemėje esančio statinio ar įrenginio naudojimu (eksploatavimu) pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę šio turto paskirtį, o ne aiškiai neapibrėžtu (nekonkrečiu ir neįrodytu) ketinimu tai daryti ateityje, kaip tą daryti žada ieškovė. Nustatyta, kad ieškovei priklausančio statinys – pamatai yra ūkinės veiklos pobūdžio statinys, kuris tarnauja pagrindiniam statiniui, be to, šis statinys faktiškai negali būti naudojamas, nes tai yra tik statinio dalys – pamatai, likę sienos fragmentai smarkiai apirę, jų viduje auga krūmai, tuo tarpu ieškovė nepateikė šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, taip pat nepateikė įrodymų, kad atliko kokius nors realius veiksmus, siekiant įgyti galimybę realiai naudotis pastatu (CPK 178 straipsnis). 

        Šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo valstybiniame žemės sklype esantis pastatas ne tik įsigijimo momentu, bet ir bylos nagrinėjimo metu yra remontuotinos būklės, o pastato savininkė kol kas dar net negali tiksliai įvardinti ir įrodyti, kokiai konkrečiai veiklai pastatas bus naudojamas, atlikus pastato kapitalinį remontą, nesikreipė ir nesiekė gauti statybą leidžiantį dokumentą, kad bent iš dalies suremontuoti pastatą ir tam tikra apimtimi juo naudotis. Išdėstytais motyvais remiantis, konstatuojama, kad ieškovė V. M., įsigydama apleistą, faktiškai nefunkcionuojantį ir kapitalinio remonto reikalingą pastatą, negalėjo turėti teisėto ir pagrįsto lūkesčio, kad vien tik pastato, esančio ant valstybinės žemės, įsigijimo faktas sudarys pagrindą pasinaudoti valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis institutu. Pabrėžtina, kad šis institutas yra skirtas sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploataciją, tačiau ne užtikrinti nebeeksploatuojamų pastatų savininkų neapibrėžtus ketinimus dėl šių nekilnojamųjų daiktų. Pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad žemės sklype nebaigti statyti statiniai (inžineriniai) yra priskirtini neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013), kad, nustačius, jog statinys yra apleistas, apgriuvęs ir neprižiūrimas, iš buvusio statinio yra likę tik pamatai ir pan., yra akivaizdu, kad toks statinys nėra naudojamas. Tokiais atvejais teismai yra pripažinę, kad net nėra galimybės formuoti žemės sklypų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004). Administracinių teismų praktikoje, kurioje buvo analizuotos panašaus pobūdžio bylos, taip pat yra nurodyta, kad nustačius, jog fiziškai pastatai (statiniai), kuriems eksploatuoti formuojami žemės sklypai pardavimui, pažeisti, sunykę ar išlikę tik pamatai, pripažįstama, kad tokie statiniai nebuvo ir negalėjo būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį, todėl nėra ir teisinio pagrindo formuoti žemės sklypo statiniui eksploatuoti pagal jo paskirtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-272-492/2016, 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-133-261/2017, 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-317-492/2017).

        Kaip jau minėta, ieškovei priklausantis pastatas (ūkinis pastatas) yra remontuotinos būklės, dėl didelio fizinio nusidėvėjimo negali būti ir nėra realiai naudojamas, todėl negalima daryti išvados, kad ieškovei priklausantis pastatas yra naudojamas pagal tokio statinio paskirtį (pagalbinio ūkio). Ieškovės teiginiai, kad ji ketina statinį atstatyti, rekonstruoti, nėra pagrindas sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį be aukciono, kadangi pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą žemės sklypai išnuomojami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o ne būsimiems statiniams, kurie galbūt bus pastatyti (ar rekonstruoti) ir pradėti eksploatuoti ateityje. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyta galimybė be aukciono nusipirkti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013). Imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos santykius, nesilaikymas sudaro prielaidas privatiems asmenims neteisėtai nuomotis valstybinę žemę lengvatinėmis sąlygomis ir išvengti realios (aukciono būdu nustatytos) kainos mokėjimo už nuomojamą valstybinę žemę, tokiu būdu nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita, o tai aiškiai pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018).

        Ieškovės nurodoma formuojama teismų praktika šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju netinka, kadangi Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-164-657/2020 nustatyta, jog pastatas yra 100 proc. baigtumo, suremontuotas ir tinkamas naudoti pagal paskirtį; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. eI-2003-473/2017 kalba eina apie pastatą – gyvenamąjį namą, tai yra pagrindinį ir savarankišką statinį, o ne apie ūkinį pagalbinio ūkio paskirties, kaip šioje byloje; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-916/2018, pasisakoma dėl valstybinės žemės nuomos santykių pratęsimo nuomininkui tinkamai vykdant nuomos sutartyje nustatytus įpareigojimus. 

        Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija ir A. M. prašė remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimu, kuriame, jų teigimu, konstatuotos visos reikšmingos aplinkybės, tačiau šis teismo sprendimas LITEKO duomenimis nėra įsiteisėjęs, todėl juo nustatytos aplinkybės sprendimo priėmimo momentui negali būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai ar aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).  

        Valstybinės žemės nuomą reglamentuojančios teisės normos aiškiai apibrėžė valstybinės žemės nuomos ne aukciono būdu sąlygas, todėl ieškovė, turėdama nenaudojamą pastatą, kuriame nėra jam naudoti pagal paskirtį būtinų įrenginių, ketindama tik ateityje, išsinuomojusi pastato užimtą žemės sklypą, galimai šį pastatą ir sklypą naudoti pagal paskirtį, negalėjo nesuprasti teisės normų reikalavimų ir įgyti pagrįstų lūkesčių, jog galės išsinuomoti valstybinės žemės sklypą tokiam pastatui naudoti pagal paskirtį, t. y. įgyti lūkesčių, kad imperatyviųjų teisės normų reikalavimų nesilaikymas sukurs jai teisinius padarinius – teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, kuriame nevykdo veiklos, lengvatinėmis sąlygomis. Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad nėra materialiųjų sąlygų tenkinti ieškovės Tarnybai pareikšto reikalavimo dėl žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka. Nagrinėjama situacija susidarė iš esmės dėl ieškovės klaidos vertinant žemės sklypo nuomos sąlygų teisinę reikšmę. Nutardama įsigyti žemės sklype buvusį pastatą, prieš tai neįvertinusi ir neįsitikinusi, ar toks pastatas gali būti naudojamas pagal paskirtį, vėliau nesiimdama veiksmų pastatui suremontuoti, ieškovė be pagrindo tikėjosi, kad jai bus suteikta galimybė lengvatine – ne aukciono – tvarka nuomotis žemės sklypą ir jame vykdyti ūkinę veiklą. Vis dėlto tokios aplinkybės neužkerta kelio ieškovei siekti išsinuomoti žemės sklypą įprasta tvarka – aukcione pasiūlius didžiausią sklypo nuomos kainą. Taip pat pažymėtina, kad atlikus nors dalinį pastato remontą, kuris leistų bent dalinai naudotis ūkiniu pastatu pagal paskirtį, galimai atsiras pagrindas kreiptis ir išnuomoti žemės sklypo dalį, reikalingą statiniui eksploatuoti, ir ne aukciono būdu.

        Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuojama, kad esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškove ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl yra atmetamas.        

        Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovės ieškinį atmetus visiškai, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas. Atsakovė nepateikė į bylą duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atstovas pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 215,18 EUR dydžio išlaidas advokato pagalbai. Teismas pažymi, kad trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jo atstovas dalyvavo tik viename parengiamajame posėdyje, kur palaikė ieškovės ieškinį ir prašė jį tenkinti. Taigi, teismas sprendžia, kad šis trečiasis asmuo dalyvavo byloje ieškovės pusėje ir atmetus ieškinį nėra pagrindo spręsti dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Iš ieškovės valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 107,45 EUR (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

        Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės V. M. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 107,45 EUR (vieną šimtą septynis eurus ir 45 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja                                                                       Ana Karšul