Civilinė byla Nr. e2A-713-555/2021

                                                Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09704-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.1; 2.1.5.4; 2.6.8.11.2; 3.1.7.6;

3.1.7.8; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-16404-1070/2020 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui R. M. dėl sutarties modifikavimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė R. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas K. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti 1996 m. rugpjūčio 23 d. sutarties, sudarytos tarp ŽŪB „Kilova“ ir K. S. bei atsakovo R. M., 3 punktą, papildant jį 3.1. punktu ir išdėstant šiuos punktus taip: „3. Parduodamas Pastatas Respublikiniame Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro įkainotas 320 512 (trimis šimtais dvidešimt tūkstančių penkiais šimtais dvylika) litų. Pastatas parduodamas už 80 000 Lt. Iki šios Sutarties sudarymo bet kuris iš pirkėjų įsipareigoja sumokėti 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų į pardavėjo sąskaitą, o likusius 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų įsipareigoja sumokėti iki 1996 m. gruodžio 31 d.; 3.1 Pirkėjai už perkamą Pastatą įsipareigoja sumokėti lygiomis dalimis, t. y. 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) litų įsipareigoja sumokėti pirkėjas K. S. ir 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) litų įsipareigoja sumokėti pirkėjas R. M.. Sumokėjus visą Pastato kainą vienam iš Pirkėjų, antras Pirkėjas jam įsipareigoja sumokėti ½ pardavimo Kainos už nupirktą Pastatą iki 1996 m. gruodžio 31 d. Iki nurodytos datos antrajam Pirkėjui nesumokėjus ½ sandorio kainos, vieninteliu Pirkėju pripažintinas visą Pastato kainą sumokėjęs Pirkėjas“.

2.       Ieškovas nurodė, kad 1996 m. rugpjūčio 23 d. jis pirko iš ŽŪB „Kilova“ 940,15 kv. m. mūrinę bulvių saugyklą, esančią (duomenys neskelbtini) už 80 000 Lt (23 169,60 Eur). Tuo metu kartu su ieškovu ūkininkavo ir atsakovas, jie abu vertėsi panašia ūkininkavimo veikla (augino svogūnus), ieškovas draugiškai pasiūlė atsakovui kartu įsigyti nuimtam derliui sandėliuoti tinkamą saugyklą, esančią (duomenys neskelbtini) ir kartu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. 1996 m. rugpjūčio 23 d. šalys sudarė Kauno rajono 1-ojo notarų biure sandorį, kuriuo iš ŽŪB „Kilova“ pirko 940,15 kv. m. mūrinę bulvių saugyklą. Pagal šią sutartį ½ (t. y. 470,075 kv. m.) pirkėjo teisių perėjo ieškovui, o kita ½ (t. y. 470,075 kv. m.) pirkėjo teisių pagal šią sutartį, tinkamai įvykdžius sutarties sąlygas, turėjo pereiti atsakovui. Prieš sutarties sudarymą notaro biure ieškovas vienas sumokėjo visą nekilnojamojo daikto kainą: 1996 m. rugpjūčio 22 d. pavedimu Nr. 38 ir 1996 m. rugpjūčio 23 d. pavedimu Nr. 39 sumokėjo 50 000,00 Lt į pardavėjo nurodytą sąskaitą. Likusius 30 000,00 Lt ieškovas sumokėjo 1996 m. lapkričio 20 d. pavedimu Nr. 45. Nors atsakovas žinojo, kad visą sandėliavimo pastato kainą sumokėjo ieškovas, minėtos sutarties pagrindu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų centre (dabartinis VĮ Registrų centras) buvo atlikta abiem šalims nuosavybės teisės registracija į bulvių saugyklos dalis, nors atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui. Visą laiką šalys naudojosi sandėliavimo pastatu (po ½ dalį) bendrai, jokių reikalavimų vienas kitam nei dėl naudojimosi tvarkos, nei dėl apmokėjimo nekėlė; jokių susitarimų nebuvo sudarę dėl to. 2019 m. lapkričio 22 d. ieškovas gavo Kauno m. 1-ojo notaro biuro notarės R. L. pranešimą apie nekilnojamo turto, t. y. ½ dalies bulvių saugyklos, priklausančios atsakovui, pardavimą už 60 000,00 Eur, sumokant visą daikto kainą sandorio patvirtinimo dieną. Ieškovas, apsvarstęs pasiūlymą, nuvyko į Nekilnojamojo turto vertinimo agentūrą, kur, pradėjus gilintis į dokumentus, paaiškėjo, kad ieškovas jau yra sumokėjęs visą kainą už bulvių saugyklą, o atsakovas dar kartą siūlo ieškovui nusipirkti ½ dalį tos pačios bulvių saugyklos, nors už minėtą pastatą ieškovas jau yra sumokėjęs. Atsakovo ketinimas parduoti ieškovui turtą, už kurį ieškovas yra sumokėjęs, yra ieškovo teisių pažeidimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.223 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, 2020 m. balandžio 2 d. atsakovui buvo išsiųstas pasiūlymas pakeisti sutartį, sudarytą tarp ŽŪB „Kilova“, K. S. bei R. M., pakeičiant sutarties 3 punktą bei papildant sutartį 3.1. punktu bei 3.2 punktu. Pakeitus sutartį ieškovo nurodytu būdu ieškovas sutiktų geranoriškai atlyginti atsakovui iki 5 000,00 Eur sumos už padarytus esminius turto pagerinimus. Tačiau atsakovas atsisakė keisti sutarties sąlygas, nors vien tai nesuteikia atsakovui nuosavybės teisių į šiuo sandoriu įgytą turtą, nes jis neįvykdė pagrindinės sutartinės prievolės: nesumokėjo pardavėjui sutartyje sulygtos kainos, bei vėliau iki sandorio užbaigimo nekompensavo ½ perkamo pastato kainos ieškovui, kuris vienas įvykdė visas pirkimo–pardavimo sutarties prievoles. Ginčo šalys nebuvo sutarusios atsiskaityti už sutartimi įgytą turtą kitokiu būdu, ginčas kilo tik tuomet, kai atsakovas sumanė parduoti ½ dalį pastato. Ieškovas teigė, kad sutarties sudarymo metu galiojusios teisės normos nenustatė notarui pareigos tvirtinant pirkimo­–pardavimo sandorį pareikalauti kainos sumokėjimą patvirtinančių dokumentų bei įpareigojimo, šių dokumentų nepateikus, atsisakyti tvirtinti sandorį, todėl sandoris buvo patvirtintas. Tačiau tokia sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir neteisėta, nes atsakovas nėra įgijęs bendrosios nuosavybės teisės į minėtą pastatą, o ketina jį parduoti ieškovui, taip pažeisdamas ieškovo teises ir teisėtus interesus.

3.       Atsakovas R. M. prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad ieškovas klaidingai teigia, jog jis nemokėjo už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas perdavė ieškovui grynus pinigus už minėtą turto dalį, tuo metu dėl itin draugiškų ginčo šalių santykių ir abipusio pasitikėjimo atsiskaitymas tarp šalių įvyko grynais pinigais. 1991 m. atsakovas gavo iš ieškovo pasiūlymą dirbti kartu žemės ūkio srityje, nuo tada šalys dirbo kartu, buvo pasiskirstę pareigomis, dalijosi bendru ūkinės-komercinės veiklos rezultatu. Dėl bendros veiklos ir gerų santykių šalys nusprendė kartu įsigyti 940,15 kv. m. mūrinę bulvių saugyklą lygiomis dalimis. Nuo pastato įsigijimo abi šalys naudojosi jo dalimis ir nereiškė pretenzijų viena kitai nei dėl pinigų mokėjimo, nei dėl naudojimosi tvarkos. Pastaruoju metu atsakovui tapo nereikalinga jam priklausanti pastato dalis, todėl jis nusprendė parduoti ją, bei pateikė ieškovui kaip bendraturčiui įstatymu reglamentuotą pasiūlymą įsigyti pastato dalį. Pinigai už atsakovo turto dalį buvo sumokėti pardavėjui per ieškovą, juos atiduodant ieškovui, kuris sumokėjo už saugyklą atsiskaitomojoje sąskaitoje turėtomis lėšomis. Pačioje sutartyje nurodyta, jog pirkėjai sumokėjo į pardavėjo sąskaitą mokėjimo pavedimais (Sutarties 3 punktas). Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dar 1996 m. rugpjūčio 23 d. Tuo metu galiojo trijų metų ieškinio senaties terminas, todėl bendrasis ieškinio senaties terminas baigėsi dar 1999 m. rugpjūčio 23 d. Ieškinys nepagrįstas, kadangi nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog kada nors ieškovas būtų reiškęs atsakovui pretenzijas dėl negautų už nekilnojamojo turto dalį pinigų. Ieškovas asmeniškai pasirašė sutartį, todėl negalima išvada, kad jis nesuprato sutarties sąlygų ar jų nežinojo. Sutartis buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo kitos dienos po sutarties sudarymo. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad kainą už nekilnojamąjį turtą sumokėjo abu pirkėjai.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė R. S. nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir į teismo posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, neatvyko.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai – 15,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovas siekia pakeisti (papildyti) ginčo sutartį tuo pagrindu, jog tarp jo ir atsakovo nebuvo susitarimo dėl atsiskaitymo už atsakovui tenkančią nekilnojamojo turto dalį; atsakovas nebuvo sumokėjęs jam už perduotą nuosavybėn bulvių saugyklos dalį, taip pažeisdamas sutartį, todėl sutartis turi būti pakeista ieškinyje nurodytu būdu, papildant ją sąlyga dėl pirkėjų tarpusavio atsiskaitymo už ginčo turtą. Atsakovas nesutinka su šiais ieškinio reikalavimais, nurodydamas, kad jis atsiskaitė su ieškovu už nekilnojamojo turto dalį grynais, be to, suėjo ieškinio senatis pareikštam reikalavimui. Šioje byloje turi būti nustatyta, ar egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas pakeisti sutartį ieškovo nurodytu būdu; ar, esant atsakovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui bei atmesti ieškinį dėl to.

7.       Teismas nustatė, kad ginčo sutartis buvo dvišalis sandoris, kuriame iš vienos pusės kaip pardavėja dalyvavo ŽŪB „Kilova“, o iš kitos pusės kaip pirkėjai – ieškovas K. S. ir atsakovas R. M.. Sutartyje dėl pastato pirkimo–pardavimo buvo susitarta dėl jos esminių sąlygų (pirkimo objekto, kainos, mokėjimo tvarkos), kurios buvo įvykdytos abiejų sutarties šalių (pardavėjos ir pirkėjų) tinkamai. Už ginčo pastatą buvo sumokėta sutartyje nustatyta kaina, ginčo pastatas buvo perduotas pirkėjų nuosavybėn.

8.       Teismas, įvertinęs byloje nustatyta aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas R. M. nepažeidė ginčo sutarties esminių sąlygų, kadangi už įgyjamą turtą buvo atsiskaityta tinkamai, sumokant pardavėjai lėšomis, buvusiomis ieškovo sąskaitoje. Sutartyje nebuvo įtvirtintas šio ginčo šalių susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymo už ginčo pastatą. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad sutarties sudarymo dieną jie konkrečiai ir nesitarė su atsakovu dėl atsiskaitymo už turto dalį tvarkos. Dėl to teismas laikė, kad ginčo sutarties sudarymo metu tarp šalių apskritai nebuvo aiškaus susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymo už ginčo pastatą.

9.       Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog tarp ginčo šalių nebuvo susitarimo dėl atsiskaitymo už ginčo pastatą sutarties su ŽŪB „Kilova“ sudarymo dieną, galėtų būtų vertinama kaip ieškovo ir atsakovo susitarimo įsigyti ginčo pastatą abiejų šalių nuosavybėn lygiomis dalimis spraga (CK 6.195 straipsnis). Tačiau ši ginčo šalių susitarimo spraga negali būti pripažinta pastato pirkimo–pardavimo sutarties spraga, sudarančia sąlygas keisti tinkamai įvykdytą sutartį CK 6.223 straipsnio pagrindu. Tinkamam pastato pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymui nebuvo būtinas pirkėjų tarpusavio susitarimas dėl to, kaip vienas atsiskaitys su kitu už perkamą turtą. Šio ginčo šalių aiškaus susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymo už pastatą tvarkos nebuvimas negali būti pagrindu keisti sutartį. Sutarties papildymas ieškovo nurodoma papildoma sąlyga iškreiptų joje įtvirtintą pardavėjos valią parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą abiem pirkėjams lygiomis dalimis, bei pirkėjų valią įsigyti nuosavybėn ginčo pastatą po ½ dalį. Teismas sprendė, kad ginčo sutartis negali būti papildoma ieškovo nurodytu punktu.

10.       Teismas, nustatęs, kad už ginčo pastatą buvo atsiskaityta su jo pardavėja ginčo sutartyje nustatyta tvarka, sprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas R. M. pažeidė ginčo sutartį. Tai, kad atsakovas galbūt pažeidė jo ir ieškovo susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymo už perkamo turto dalį, nėra išimtinė situacija, kuriai esant, tinkamai įvykdyta sutartis turi būti pakeista. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju nekilnojamojo turto pirkėjai gali išspręsti tarp jų kalančius ginčus, taikydami jų santykiams dalinės prievolės taisykles (CK 6.9 straipsnis, sprendimo 21 punktas). Teismas atmetė ieškinį, nenustatęs išimtinių aplinkybių, kurioms esant tinkamai įvykdyta pastato pirkimo–pardavimo sutartis turėtų būti pakeista teismo sprendimu (CK 6.223 straipsnio 2 dalis).

11.       Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to, kad suėjo ieškinio senatis jo pareikštam reikalavimui pakeisti ginčo sutartį dėl atsakovo prievolių tariamo pažeidimo. Ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių šis ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Pritaikius ieškinio senatį, ieškovo reikalavimai taip pat yra atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, CK 1.7 straipsnio 2 dalis).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovas K. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepažeidė ginčo sutarties esminių sąlygų, kadangi už įgyjamą turtą neva buvo atsiskaityta tinkamai, sumokant pardavėjai lėšomis, buvusiomis ieškovo sąskaitoje. Ieškovas neturėjo galimybės pats pateikti įrodymų apie tai, kad jokių pinigų atsakovas jam neperdavė, o į tuo metu turėtą atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvos Žemės ūkio banko Kauno skyriuje tokia suma, kurią turėjo sumokėti atsakovas ieškovui, nebuvo gauta. Pareiškus prašymą išreikalauti iš Lietuvos Žemės ūkio banko Kauno skyriaus perėmėjo Luminor banko duomenis ir informaciją apie tuo laikotarpiu turėtas įplaukas iš išlaidas iš ieškovui priklausančios atsiskaitomosios sąskaitos, teismas net du kartus tokį prašymą atmetė.

1.2.       Teismas neatsižvelgė į ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ginčas kilo tarp šalių dėl to, jog visą daikto kainą sumokėjo tik vienas pirkėjas, o kitas – nesumokėjo, tačiau nuosavybę į ½ daikto įgijo, nors iki šiol liko skolingas kitam pirkėjui, taigi, jų tikrieji ketinimai nesutampa. Sutarties tekste, minėta, nėra nuostatų, tiesiogiai nustatančių mokėtinos kainos paskirstymą pirkėjams, abi šios bylos šalys įvardytos bendrai „pirkėju“ ir nedetalizuota, kuri šalis kokią kainos dalį privalo sumokėti.

1.3.       Šiuo atveju kilo ginčas dėl pirkėjų pareigos sumokėti pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyto turto kainą paskirstymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „tinkamam pastato pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymui nebuvo būtinas pirkėjų tarpusavio susitarimas dėl to, kaip vienas atsiskaitys su kitu už perkamą turtą. Todėl šio ginčo šalių aiškaus susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymo už pastatą tvarkos nebuvimas negali būti pagrindu keisti sutartį. <...> Sutarties papildymas ieškovo nurodoma papildoma sąlyga iškreiptų šioje sutartyje įtvirtintą pardavėjos valią parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą abiem pirkėjams lygiomis dalimis, bei pirkėjų valią įsigyti nuosavybėn ginčo pastatą po ½ dalį“. Kyla retorinis klausimas, ar tai savaime atleidžia atsakovą nuo bet kokių įsipareigojimų pagal ginčo sandorį vykdymo.

1.4.       Pareiga sumokėti už perkamą daiktą yra solidari. Pirmosios instancijos teismo aiškinimai nepagrįsti teisės normomis, o šalių valia teismo iš viso nebuvo aiškintasi. Sutartiniuose santykiuose šalies pusėje gali būti tiek vienas asmuo, tiek asmenų daugetas, tačiau prievolės prigimtį atskleidžia ne šalių įvardijimas vienaskaita ar daugiskaita, o konkretus sutarties turinys (sąlygos) – tikrieji šalių ketinimai, kurie nebuvo šioje byloje išaiškinti teisme. Šiuo atveju atsakovo ketinimas parduoti ieškovui turtą, už kurį jis jau yra sumokėjęs ir faktiškai valdo nuosavybės teise, yra ieškovo teisių pažeidimas.

1.5.       Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CK nustatytus nuosavybės teisių įgijimo pagrindus ir netinkamai aiškino CK 6.305 straipsnio 1 dalies prasmę, nes būtent sandorio, kurio pagrindu atsiranda nuosavybės teisės realizavimas, suteikia galimybę ginti savo teises ginčo atveju. Teismas nesižvelgė į nurodytas aplinkybes, kad atsakovas savo neturėjimą galimybių sumokėti pagal sandorį nei šalių, nei notarės neinformavo, o ieškovas vienas pats įvykdė sandorio sąlygas ir sumokėjo reikiamą kainą už daiktą.

1.6.       Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino atsakovo veiksmus pagal ginčo sutartį, nes negalėjo būti jokio kito susitarimo dėl atsiskaitymo už ginčo turtą, kadangi jis buvo įgyjamas bendrąja daline nuosavybe, nes tai būtų sutartimi neaptartu ekscesu. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į byloje nurodytas ir nepaneigtas aplinkybes, kad teismui pateikta visa eilė sąskaitų, kurios parodo, kad tik vienas pirkėjas iš dviejų atsiskaitė su pardavėju, o antras pirkėjas liko skolingas.

1.7.       Pirmosios instancijos teismas nebuvo byloje aktyvus, nesistengė išsiaiškinti tikrąją šalių valią byloje, o formaliai nusprendė, kad abi šalys sumokėjo vienodas kainos dalis, netinkamai taikė sutarties aiškinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias normas ir formaliai sprendime nurodė ir nepagrįstai sprendė, kad „už ginčo pastatą buvo atsiskaityta su jo pardavėja sutartyje nustatyta tvarka, sprendžia, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas pažeidė sutartį. Tai, kad atsakovas galbūt pažeidė ir ieškovo susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymo už perkamo turto dalį, nėra išimtinė situacija, kuriai esant, tinkamai įvykdyta sutartis turi būti pakeista“. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinta abejonė dėl to, kad ieškovas vienas sumokėjo visą daikto kainą, o atsakovas liko skolingas ieškovui. Tokia situacija susidarė dėl to, kad teismas nepriėmė pateiktų įrodymų ir prašymų dėl įrodymų išreikalavimo.

1.8.       Pirmosios instancijos teismui atsisakius tenkinti ieškovo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jam nebuvo sudaryta galimybė įrodinėti, kad atsakovas neatsiskaitė už įsigytą daiktą. Galimybė įrodinėti nurodytas aplinkybes ieškovui buvo apribota.  Teismas taip pažeidė tiek sutarčių aiškinimo taisykles, tiek ignoravo dėl jų taikymo suformuotą kasacinio teismo praktiką. Savo išvadas teismas grindė tik pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų interpretacija ir atsakovo atstovo formaliais paaiškinimais, kad neva atsiskaitė kažkada su ieškovu, tačiau visiškai nenagrinėjo tikrųjų šalių ketinimų, kuriuos patvirtintų šalių elgesys derybų metu iki ir po ginčo sandorio sudarymo ir pan. Be to, ginčo sutartį tvirtinusi notarė atsiliepimo nepateikė ir todėl buvo apribota ieškovo galimybė įrodinėti, kokie buvo tikrieji jo ir kito pirkėjo ketinimai.

1.9.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas ieškovą prilygino verslininkui, tačiau tokia išvada yra visiškai nepagrįsta. Ieškovas ginčo sutartį pasirašė nesikonsultavęs su teisininkais, neturėdamas specialių žinių, todėl neturėjo galimybės įvertinti jam tenkančių vykdyti prievolių sudėtingumą ir apimtį jau sutarties sudarymo metu, o ją sudaręs, turėjo per protingą terminą pradėti vykdyti sutartį, t. y. sumokėti pinigus pardavėjui, kadangi atsakovas tuo metu pinigų neturėjo. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų, liečiančių ieškinio senaties terminą.

13.       Atsakovas R. M. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Tiek ieškovo paaiškinimai, tiek jo elgesys, tiek pats ginčo sutarties turinys neginčijamai patvirtina, kad atsakovas sumokėjo per ieškovą visą įgyjamo turto kainą grynaisiais pinigais, o pasikeitę ginčo šalių santykiai negali būti pagrindu pripažinti, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinių santykių. Šiuo atveju ginčo sutarties turinys yra neginčijamas ir aiškus.

2.2.       Ieškovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad ši byla buvo iškelta tada, kai atsakovas atsiuntė jam pasiūlymą įsigyti paduodamo angaro dalį už ieškovui nepriimtiną sumą. Ieškovas pripažino, kad šios bylos nebūtų buvę, jeigu atsakovo paprašyta kaina būtų jam pasirodžiusi priimtina. Šioje byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad po ginčo sutarties pasirašymo dienos, būtų vykęs koks nors ginčas dėl atsiskaitymo pagal ginčo sutarties sąlygas ar dėl jos sąlygų nevykdymo. Nėra jokių byloje įrodymų, kurie liudytų, kad ieškovas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas atsakovui. Tai reiškia, kad tarp šalių nebuvo jokio ginčo, kad atsakovas nėra perdavęs ginčo sutartyje nurodytos sumos ar jos dalies.

2.3.       Sutarties pasirašyme ieškovas dalyvavo pats asmeniškai, ją pasirašė asmeniškai, o sutarties ruošime dalyvavo visos jos šalys, t. y. pasirašydamas sutartį ieškovas buvo susipažinęs su jos sąlygomis ir nereiškė jokių pretenzijų dėl neteisingai įrašytų joje sąlygų. Tai reiškia, kad surašytos ginčo sutarties sąlygos visiškai atitiko tikrąją šalių valią ir atsakovas buvo atsiskaitęs su ieškovu dar prieš sutarties sudarymą ir pasirašymą. Atsakovas patvirtina, kad jis perdavė ieškovui grynuosius pinigus iki ginčo sutarties sudarymo, todėl sutarties nuostatose buvo fiksuota, kad „pirkėjai“ atsiskaitė su pardavėjais. Nei viena iš sutarties šalių neginčijo jos sąlygų. Tai reiškia, kad šios sąlygos buvo priimtinos šalims iki šios civilinės bylos iškėlimo. Be to, ieškovas pripažintinas verslininku, kas reiškia, kad jam yra keliami aukštesni elgesio standartai.

2.4.       Ieškovas būtų tapęs vieninteliu savininku, jeigu būtų mokėjęs tik savo lėšomis. Šiuo atveju ieškovas nenurodo jokių aplinkybių, kodėl ir atsakovas tapo bendrasavininku, jeigu jis sumokėjo pinigus vienas. Atsakovas patvirtina, kad jam, kaip ir ieškovui, reikėjo sandėliavimo patalpų, o kadangi vykdė bendrą veiklą, tai lygiomis dalimis nupirko sandėlio patalpas. Kadangi tuo metu buvo tarpusavio didelis pasitikėjimas, todėl perdavus ieškovui grynaisiais visą sumą, nekilo abejonių, kad vėliau jis kreipsis į teismą, bandydamas nuginčyti ginčo sutartimi patvirtintą atsiskaitymą.

2.5.       Ieškovo argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Ieškovas klaidingai aiškina aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties taikymu ir materialines teisės normomis, kurios reglamentuoja ieškinio senatį. Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis suvokė dvi svarbias aplinkybes: pirma, kad atsiskaitymas už perkamą nekilnojamąjį turtą įvyko iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo; antra, kad suvokė, jog atsakovui atitenka nuosavybės teise pusę statinio šios sutarties pasirašymo momentu. Tai reiškia, kad abi šias aplinkybės ieškovės suvokė dar sutarties pasirašymo dieną.

2.6.       Bylos aplinkybės bei ieškovo paaiškinimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad jis suvokė ginčo sutarties sąlygas jos pasirašymo dieną, sutartis įsigaliojo jos pasirašymo dieną, tuo tarpu ieškovas neįrodo jokių kitokių susitarimų susijusių su sutarties pakeitimu, nes jų nebuvo, todėl ieškovas negalėjo suvokti vėliau savo teisių pažeidimo momento, nei ginčo sutarties pasirašymo dieną. Nesant ginčo, kad tuo metu galiojusio CK nuostatos numatė 3 metų ieškinio senaties terminą, šis terminas yra pradelstas net kelis kartus, todėl teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties taikymo yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo esmės

15.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo ir jos galimo pakeitimo. Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 1996 m. rugpjūčio 23 d. tarp ŽŪB „Kilova“ (šiuo metu išregistruota iš Juridinių asmenų registro), ieškovo (apelianto) K. S. bei atsakovo R. M. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ŽŪB „Kilova“ pardavė, o ieškovas bei atsakovas lygiomis dalimis nuosavybės teise įsigijo mūrinę bulvių saugyklą, esančią (duomenys neskelbtini). Sutarties 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad pirkėjai sumokėjo į pardavėjo sąskaitą 50 000,00 Lt 1996 m. rugpjūčio 22 d. pavedimu Nr. 38 ir 1996 m. rugpjūčio 23 d. pavedimu Nr. 39, o likusius 30 000,00 Lt įsipareigoja sumokėti iki 1996 m. gruodžio 31 d. Ieškovas, nurodydamas, kad sutartyje įvardintais mokėjimo pavedimais jis vienas yra sumokėjęs kainą už įsigytą turtą, įrodinėja, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo modifikuota, papildant ją sąlyga dėl pirkėjų tarpusavio atsiskaitymo už ginčo turtą.

16.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018 20 punktą).

17.       Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų taip pat nustatė, kad 1996 m. rugpjūčio 23 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi sutarties šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo. Sutarties 1 punkte buvo įvardytas parduodamas turtas – statinys, priklausantis pardavėjui nuosavybės teise, taip pat ginčo sutartyje įvardintos ir atsiskaitymo už įsigytą turtą sąlygos: nurodyta, kad 50 000,00 Lt pirkėjai sumokėjo į pardavėjo sąskaitą pavedimais, o likusią sumą įsipareigojo sumokėti iki 1996 m. gruodžio 31 d. Taigi, vertinant sutarties tekstą, darytina išvada, kad šalys susitarė dėl šio sutarties dalyko – statinio, ginčo sutarties tikslas yra pakankamai aiškus – pardavėjas siekė parduoti, o pirkėjai įsigyti statinį, aptartos nuosavybės teise įgyto daikto nuosavybės dalys. Byloje nėra ginčo, kad sutarties dalykas – statinys buvo perduotas pirkėjams, atitinkamai buvo įregistruotos turtą įsigijusių asmenų nuosavybės teisės, taip pat nustatyta, kad pardavėjui buvo sumokėta visa sutartyje nustatyta perleidžiamo turto kaina. Ginčas kilo tarp turto pirkėjų, vienam iš jų teigiant, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas, nes pinigines lėšas mokėjimo pavedimais sumokėjo vienas ieškovas bei kad tokiu atveju yra pagrindas pakeisti ginčo sutarties sąlygas.

18.       Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais, kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas, pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.

19.       Bylos duomenys patvirtina, kad šalys nuosavybės teises į ginčo statinį įgijo notarinės sutarties pagrindu, šioje sutartyje, kaip jau minėta, aptartos tiek apmokėjimo už įsigyjamą turtą sąlygos, tiek ir įsigijusių asmenų nuosavybės dalys. Sutartyje šalys (pirkėjai ir pardavėjas) suderino valią, kad pirkėjai mokėjimo pavedimais sumokėjo sutartyje nustatytą sumą, tačiau ginčo sutartyje nėra aptarti turtą įsigijusių asmenų tarpusavio turtiniai įsipareigojimai vienas kitam, ar sąlygos, kuriomis atsiradus yra galimybė keisti sudarytos sutarties sąlygas dėl įsigyto turto nuosavybės dalių.

20.       Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine tvarka (CK 6.183 straipsnio 3 dalis). CK 6.305 straipsnis, reglamentuojantis pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, nereguliuoja bendraturčių tarpusavio atsiskaitymo teisinių santykių, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis. Kadangi notarine tvarka sudarytoje sutartyje nebuvo įtvirtintos sutarties keitimo sąlygos, nedetalizuoti pirkėjų įsipareigojimai vienas kitam, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir nustačius, kad nėra įvykdyti pirkėjų įsipareigojimai vienas kito atžvilgiu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas R. M. pažeidė ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas sąlygas ir atitinkamai ieškovo įvardintais argumentais keisti (modifikuoti) pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (CK 6.223 straipsnis).

21.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties turinį, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai sprendė, kad ieškovo įrodinėjama aplinkybė, jog mokėjimo pavedimai yra atlikti iš jam priklausančių bankinėse įstaigose sąskaitų ir, kad atsakovas galimai nėra įvykdęs įsipareigojimų ieškovui, nelaikytina ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutarties spraga, suteikiančia taip pat galimybę keisti sutarties sąlygas, nes nekilnojamojo turto pirkėjų ginčai spręstini taikant jų santykiams dalinės prievolės taisykles (CK 6.9 straipsnis, sprendimo 21 punktas).

Dėl ieškinio senaties  

22.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas ir dėl to, kad suėjo ieškinio senatis jo pareikštam reikalavimui pakeisti ginčo sutartį dėl atsakovo prievolių tariamo pažeidimo. Ieškovas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nenurodė ir teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių šis ieškinio senaties terminas buvo praleistas.

23.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista.

24.       Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti galimybę ginti savo pažeistą teisę, tik žinodamas, kad ši yra pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir kt.).

25.       Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas dalyvavo pasirašant ginčo sutartį notarų kontoroje, taip pat nurodė, kad sutarties sąlygos jam buvo aiškios, buvo žinoma, kad sutartis buvo įregistruota viešame registre, taip pat, kad jis suvokė, jog ½ dalis yra atsakovo nuosavybė, taip pat nustatyta, kad nustojęs vykdyti bendrą veiklą su atsakovu, jis (ieškovas) nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl neatsiskaitymo už įsigytą saugyklos dalį.

26.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas ginčo sutartį pasirašė nesikonsultavęs su teisininkais, neturėdamas specialių žinių ir todėl neturėjo galimybės įvertinti jam tenkančių vykdyti prievolių sudėtingumą ir apimtį jau sutarties sudarymo metu, nesudaro pagrindo išvadai, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovas galėjo suprasti tik 2018 m., t. y. nuo to momento, kai atsakovas pareiškė apie savo ketinimus parduoti jam priklausančią statinio dalį. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuo pat sutarties sudarymo momento 1996 m. rugpjūčio 23 d. ieškovas suprato / turėjo suprasti, jog pasirašius ginčo sutartį bei įregistravus ½ dalį pastato kaip atsakovo R. M. nuosavybę, atsakovas turi teisę disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir kt.) tuo turtu pagal ginčo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar įvykdyti ginčo turtą įsigijusių asmenų tarpusavio įsipareigojimai. Ieškovui ieškinį dėl sutarties, sudarytos 1996 m. rugpjūčio 23 d., sąlygų pakeitimo teisme pareiškus tik 2020 m. birželio 18 d., pagrįstai spręsta, kad ieškinys pateiktas akivaizdžiai praleidus 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą 3 metų senaties terminą.

27.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju tinkami paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, ištyrė ir įvertino visas ginčui dėl pirkimo–pardavimo sutarties keitimo ir vykdymo išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ieškinio senaties termino pasekmes, todėl ieškovo K. S. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo K. S. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu atsakovas R. M. pateikė prašymą priteisti jo naudai 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (reg. Nr. DOK-21822).

29.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš ieškovo.  

30.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 9,03 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, netenkinus apeliacinio skundo, priteisiamos iš ieškovo K. S..

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 800,00 (aštuonis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovo K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 9,03 Eur (devynis eurus 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Dalė Burdulienė

Albina Rimdeikaitė

Egidijus Tamašauskas