Civilinė byla Nr. e2A-755-921/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22078-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.7; 2.6.8.11.3; 2.6.8.11.5; 2.6.11.6; 2.6.10.8; 3.3.1.14

        

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 27 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų I. G. ir D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo ir 2023 m. vasario 27 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-227-877/2023 pagal ieškovų S. J. ir H. J. ieškinį atsakovams I. G., D. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, nuostolių priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „MTARCH“, akcinė bendrovė „Amber Grid“, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

 

1.       I. S. J. ir H. J. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo S. J. ir atsakovų I. G. bei D. M. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-4027); taikyti dvišalę restituciją ir atsakovams iš ieškovų priteisti po ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o ieškovams iš atsakovų priteisti po 13 000 Eur; priteisti ieškovams solidariai iš atsakovų 5 179,41 Eur patirtas išlaidas; priteisti ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovai nurodė, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo paaiškėjo, jog žemės sklype, kurį ieškovai įsigijo gyvenamojo namo statybai, statyba yra negalima, kadangi į magistralinio dujotiekio pirmosios vietovės klasės vieneto tankį įskaičiuotini pastatai jau viršija 10 pastatų, o leistinų statyti pastatų skaičius šioje vietovėje viršijo 10 jau tada, kai buvo derinamas Detalusis planas. Ieškovų nuomone, atsakovai, kaip pardavėjai, sutarties sudarymo metu apie tai žinojo arba turėjo žinoti, nes jie buvo Detaliojo plano užsakovai ir apie tokį parduodamo sklypo trūkumą nežinoti negalėjo. Ieškovai nurodė, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sudarė suklysdami, nes, žinodami, kad perkamame žemės sklype gyvenamojo namo statyba negalima, tokios sutarties jie nebūtų sudarę.

3.       A. I. G. ir D. M. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai sudarė sutartį nesant jų suklydimo, laisva valia prisiimdami teises ir pareigas. Atsakovai nuo ieškovų neslėpė, jog sklypas patenka į aukšto slėgio magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto teritoriją, tai buvo aiškiai matyti ir Detaliajame plane. Sutarties sudarymo metu reali galimybė statyti ginčo sklype gyvenamąjį namą buvo, o ja ieškovai nepasinaudojo ir šią galimybę prarado dėl savo pačių veiksmų ir neveikimo. Ieškovai 2016 m. birželio 28 d. buvo gavę specialiuosius architektūrinius reikalavimus gyvenamojo pastato statybai. Todėl ieškovams reikėjo tik pasirengti projektą, susiderinti ir pradėti statybas. Atsakovai nėra ir negali būti atsakingi už teisės aktų pasikeitimus, įvykusius po sutarties sudarymo, ir tai, kaip jie įtakojo statybos galimybes sklype. Ieškovų reikalavimai dėl nuostolių priteisimo yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu, be to, ieškovai neįrodė ir kitų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovai suklydo dėl atsakovų kaltės, todėl ieškovų reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo prašė atmesti.

4.       Trečiasis asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepimu prašė ieškinio (ne)tenkinimo klausimą spręsti atsižvelgiant į jų atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir argumentus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog AB „Amber Grid“, vadovaudamasi Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklėmis, teisėtai ir pagrįstai 2018 metais atsisakė išduoti derinimus, pritarimus, sutikimus, kitus dokumentus, susijusius su pastato (-ų) ginčo žemės sklype statyba.

5.       Trečiasis asmuo UAB „MTARCH“ atsiliepimu prašė ieškovų ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

6.       Trečiasis asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad teritorijų planavimo dokumentai buvo suderinti ir tinkamai patvirtinti bei šiuo metu yra galiojantys. Įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), (buvę kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), buvo pertvarkyti juos padalinant į aštuonis atskirus žemės sklypus ir pakeista žemės naudojimo paskirtis iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritoriją. Žemės sklypai, pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriems pritarė visos derinančios institucijos, ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl ieškovų nurodytos aplinkybės, jog galimai leistinų statyti pastatų skaičius vietovėje viršijo leidžiamą jau tada, kai buvo derinamas Detalusis planas, pažymėjo, kad Detalusis planas buvo suderintas Kaišiadorių rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijoje, kurioje AB „Lietuvos dujos“ atstovai patvirtino, jog teikiamas derinti Detalusis planas atitinka jų išduotas planavimo sąlygas, kartu ir sąlygą, jog planuojamoje teritorijoje numatomas statinių skaičius neviršys leistino. Savivaldybės administracija, teikdama tvirtinimui Detalųjį planą, neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti ir abejoti planavimo sąlygas išdavusių institucijų išvadomis ir suderinimais.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

7.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovo ir atsakovų 2016 m. balandžio 4 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 1-4027); pritaikė dvišalę restituciją: ieškovams priteisė iš atsakovės I. G., 13 000 Eur; ieškovams iš atsakovo D. M. priteisė 13 000 Eur; atsakovams priteisė (grąžino) po ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovams iš atsakovų solidariai 3 822,56 Eur nuostoliams atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė.

8.       Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo S. J. ir atsakovų I. G. ir D. M. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir sutartis arba ginčo sutartis) ieškovas už 26 000 Eur nupirko gyvenamojo namo statybai 0,1832 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas arba žemės sklypas arba sklypas). Šis sklypas buvo suformuotas atsakovams priklausančius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), padalinant į aštuonis sklypus, pakeitus žemės naudojimo paskirtį. Šie žemės sklypai patenka į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto teritoriją, kurioje ribojamas užstatymo tankumas. 2018 m. kovo 26 d. ieškovo gyvenamojo namo projektuotojas kreipėsi į AB „Amber Grid“ dėl gyvenamojo namo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)0, projektavimo sąlygų išdavimo, tačiau tai nebuvo padaryta, nurodyta, kad esamo magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka ieškovų sklypas, jau yra pasiektas maksimalus leistinas žmonėms būti skirtų pastatų skaičius, todėl galimybės statyti ieškovų sklype pastatus nėra. Projektuotojas 2018 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų detaliojo plano koregavimo, pakeičiant statybos ribą pagal gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio paskirties pastato statybos projekto sklypo sutvarkymo dalies planą. 2018 m. balandžio 17 d. Kaišiadorių rajono savivaldybes Teritorijų planavimo komisijos posėdžio protokolu Nr. TPK-5 buvo nuspręsta nepritarti žemės sklypų detaliojo plano koregavimui. Ieškovai 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymu dėl informacijos pateikimo kreipėsi į AB „Amber Grid“ bei Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Statybos, infrastruktūros ir urbanistikos skyrių, kuriuo prašė pateikti informaciją. Tik gavę atsakymą iš AB „Amber Grid“ ieškovai sužinojo, jog pagal magistralinio dujotiekio (toliau – ir MD) valdytojo duomenis, į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto tankį įskaičiuotini pastatai jau viršija 10 pastatų.

9.       Teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, konstatavo, kad esminė aplinkybė, kurią reikia nustatyti šioje byloje – ar sandorio sudarymo dieną statyba ginčo sklype buvo galima, t. y. ar magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete statinių žmonėms būti skaičius neviršijo 10.

10.       Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertė R. U. atliko 2020 m. gegužės 4 d. Teritorijų planavimo dokumento tyrimą ir išvadose konstatavo, kad tiek Specialusis planas, tiek Detalusis planas yra parengti nesilaikant teritorijų planavimo teisės aktų nuostatų. Specialiojo plano pagrindiniame brėžinyje, magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto teritorijos ribose, buvo nepažymėti ir neįskaičiuoti į 10 vnt. pastatų žmonėms būti ribojimą pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) statomas gyvenamasis namas, šalia planuojamos teritorijos žemės ūkio paskirties žemėje (mėgėjiški sodai) nurodytuose sklypuose, t. y. neįskaičiuoti ne mažiau nei 14 pastatų, skirtų žmonėms būti. Projekto rengėjas skaičiavo pastatus tik Specialiojo plano galiojimo ribose ir šalia esančius du gyvenamuosius namus, o ne visos pirmos vietovės klasės  vieneto pastatus. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė nagrinėjamus sklypus padalyti į aštuonis gyvenamosios paskirties sklypus, leidžiant juose statyti gyvenamuosius namus. Toks teritorijų nesutapimas leido sudaryti klaidingą Specialųjį planą ir atitinkamai sudaryti klaidingą Detalųjį planą.

11.       Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1037-260/2020 paskyrė ekspertizę ir ją pavedė atlikti teismo ekspertei architektei dr. D. V.-M.. Atliekant ekspertizę nustatyta, kad Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, nagrinėtuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose jau buvo mažiausiai po 28–103 pastatus, skirtus žmonėms būti. Ginčo sandorio sudarymo metu (2016 m. balandžio 4 d.) nebuvo galimybės teisėtai statytis gyvenamąjį namą ieškovų įsigytame žemės sklype, nepažeidžiant magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete nustatyto pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus. Atsakovai ekspertizės metu atliktų skaičiavimų nepaneigė jokiais įrodymais. Be to, teismas nustatė, kad Detalųjį planą rengęs architektas netinkamai parengė teritorijų planavimo dokumentus, vieneto užstatymo teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpiu tinkamai neištyrė pastatų, skirtų žmonėms būti, situacijos, netikrino vieneto, kadastro bei registro duomenų išrašų ir kt. Teismas minėtas aplinkybes laikė svarbiomis, sprendžiant suklydimo klausimą.

12.       Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad gyvenamojo namo statyba sandorio sudarymo dieną ginčo sklype buvo negalima. Teismas vertino, kad šiai išvadai neturi reikšmės tai, kad po ginčo sutarties sudarymo Detaliuoju planu suplanuotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijęs asmuo 2016 m. vasario 25 d. gavo statybos leidimą. Teismas pažymėjo, kad pardavėjai ginčo žemės sklypu disponavo beveik dešimtmetį, buvo teritorijos planavimo organizatoriai, kurie, kaip reglamentuoja teritorijų planavimą reguliuojantys teisės aktai, buvo išsamiai įsigilinę į žemės sklypo vietovės specifiką bei jos apribojimus. Atsakovams, kaip detaliojo plano organizatoriams ir jame suplanuotos teritorijos vystytojams, buvo žinoma, jog pastatų statybos žemės sklype galimybė yra ribota ir priklauso nuo pastatų skaičiaus visame magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete, kurio bendras plotas Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją viršijo daugiau kaip 30 kartų ir pilnai Detaliojo plano brėžiniuose atvaizduotos nebuvo. Todėl teismas darė išvadą, kad Detalusis planas buvo rengiamas atsakovų jų verslo tikslais, siekiant pertvarkytus sklypus parduoti, t. y. sudarytas ir patvirtintas atsakovų naudai.

13.       Teismas sutiko su ieškovų argumentais, jog nėra aišku kaip sąžiningas pirkėjas, susipažinęs su Nekilnojamojo turto registro informacija bei Detaliojo plano brėžiniu, galėjo kaip nors sužinoti ar suprasti, kad jo įsigytame žemės sklype statyba bus negalima. Nagrinėjamu atveju žemės sklypą pardavė profesionaliai nekilnojamuoju turtu besiverčiantys asmenys, organizavę žemės sklypo paskirties keitimą, formavimą į atskirus sklypus, įgyvendinę verslo sandorį, nuo kurio buvo sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, todėl veikė kaip specialistai, kuriems negalėjo būti nežinomos vietovės ypatybės ir statybos ribojimai. Tik po sklypo įgijimo ieškovams planuojant įgyvendinti teisę į statybas paaiškėjo, kad tame vienete jau yra pasiektas maksimalus leistinas žmonėms būti skirtų pastatų skaičius, dėl ko galimybės statyti ieškovų sklype gyvenamąjį namą nėra. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisė statyti gyvenamąjį namą ieškovams buvo esminė renkantis žemės sklypą, o žemės sklypas, kuriame gyvenamojo namo statyba negalima, neatitiko jų poreikių. Tokį ieškovų suklydimą teismas pripažino esminiu. Teismas ieškovų reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo S. J. ir atsakovų I. G. bei D. M. sudaryta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir ieškovams iš atsakovų priteisė po 13 000 Eur, kuriuos jie gavo pagal sutartį, o atsakovams grąžino po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

14.       Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti 5 179,41 Eur nuostolius, konstatavo, kad neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė išsamios jų turimos informacijos, kad statyba sutarties sudarymo metu ginčo sklype negalima ar gali tapti negalima ateityje, neatskleidimu ikisutartiniuose santykiuose. Teismas vertino, kad parduoti ieškovams žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, tačiau po sandorio sudarymo ieškovams neturint galimybės realizuoti teisės į statybą, toks atsakovų elgesys neatitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus elgesio standartų, todėl teismas konstatavo atsakovų kaltę bei neteisėtus veiksmus.

15.       Teismas darė išvadą, kad su sandorio sudarymu susijusios notaro paslaugos 2016 m. kovo 31 d. (129 Eur), 2016 m. balandžio 11 d. (30 Eur), 20,42 Eur už VĮ Registrų centras paslaugas 2018 m. liepos 25 d., su pasirengimu projektavimo darbams topografinės nuotraukos, atliktos UAB „Geosoma“ (175 Eur), MB „Geoaksis“ (193,60 Eur), su sklypo priežiūra susijusi nušienavimo paslauga (60 Eur) 2016 m. liepos 1 d., su sklypo išlaikymu susijęs VMI sumokėtas žemės mokestis (31+26,13+31,15), 2016 m. rugpjūčio 17d. architektės R. P. konsultacija (200 Eur), UAB Santakos architektūros studija avansas ir mokėjimai pagal sutartį 1 950 Eur (450+450+250+800) 2017 m. rugpjūčio 6 d., 2017 m. rugpjūčio 15 d., 2017 m. spalio 3 d., 2018 m. sausio 8 d., 2018 m. kovo 5 d., 300 Eur dalinis mokėjimas pagal 2018 m. sausio 10 d. architektės E. K. projektavimo darbų sutartį, 2018 m. vasario 12 d. 459,80 Eur mokėjimas UAB Geotech Baltic už geologinių tyrimų darbus pagal sutartį Nr. GEO/20180205/1, 2018 m. kovo 30 d. mokėjimas (116,46 Eur ) ESO, advokato padėjėjos D. M. paslaugos, susijusios su informacijos dėl MD vieneto skaičiavimo gavimu (100 Eur) yra tiesioginiai ieškovų nuostoliai, kurių nebūtų buvę, jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, šios sumos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais apie jų sumokėjimą, todėl šias išlaidas teismas priteisė ieškovams iš atsakovų, iš viso 3 822,56 Eur.

16.       Teismas pažymėjo, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. išlaidos architekto konsultacijai (100 Eur) nėra pagrįstos, nėra duomenų, koks architektas ir kokiu pagrindu tokią konsultaciją teikė, nes byloje pateiktas 2018 m. rugpjūčio 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. 42 yra ieškovo 100 Eur mokėjimo nurodymas įgaliotam asmeniui S. J. be jokios kitos informacijos.

17.       Teismas nustatė ir tai, kad ieškovai, įsigiję žemės sklypą 2016 m. balandžio 4 d. namo statybai, statytojų teisę įgyvendinti ėmėsi tik praėjus kuriam laikui. 2018 m. balandžio 24 d. ieškovams tapo žinoma, kad statyba žemės sklype negalima, dėl ko nebuvo išduotos projektavimo sąlygos, todėl po šios datos atliktus projektavimo darbus, išlaidas už statybą leidžiantį dokumentą, teismas vertino kaip atliktus ieškovų rizika, todėl konstatavo nepakankamą priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ir ieškovų patirtos žalos, todėl šios dalies ieškovo išlaidų (78+340+250+1 060) iš atsakovų nepriteisė.

18.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. vasario 27 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovei H. J. iš atsakovės I. G. 4 378,24 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovei H. J. iš atsakovo D. M. 3 893,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui S. J. iš atsakovės I. G. 4 378,24 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė S. J. iš atsakovo D. M. 3 893,50  Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės I. G. 19 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, o iš atsakovo D. M. 19 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

19.       Apeliaciniu skundu atsakovai prašo teismą: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai, bei 2023 m. vasario 27 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi bei priteisti atsakovams iš ieškovų visas patirtas bylinėjimosi išlaidas; kitas Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas; priteisti atsakovams iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:

19.1.                      Ieškovai sutartį ginčijo tik kaip sudarytą dėl suklydimo, neprašė jos pripažinti negaliojančia jokiais kitais pagrindais, todėl bylos nagrinėjimo ribas sudarė patikrinimas, ar yra išpildytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnyje numatytos sąlygos sutartį pripažinti negaliojančia, tačiau teismas dalies esminių bylos aplinkybių neįvertino, o kitas jų nustatė klaidingai, todėl pripažino sutartį negaliojančia bei pritaikė restituciją neteisėtai ir nepagrįstai. Be to, žemės sklypas, kurį ieškovai siekia grąžinti atsakovams, jau yra nepalyginamai prastesnis, nei buvo sutarties sudarymo metu, todėl tokia restitucija atsakovai būtų ne grąžinti į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, o įstumti į nepalyginamai blogesnę padėtį, nei jie buvo sutarties sudarymo metu.

19.2.                      Ieškovai galimybę statyti ginčo žemės sklype prarado jau gerokai po sutarties sudarymo, be to, tai nutiko dėl teisinio reglamentavimo pokyčių, vien dėl to nebuvo ieškovų suklydimo CK 1.90 straipsnio prasme, todėl teismas sutartį CK 1.90 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančia neteisėtai ir nepagrįstai. Be to, gretimo sklypo savininkas jau po ieškovų sutarties sudarymo gavo statybą leidžiantį dokumentą gyvenamajam namui statyti, kas patvirtina, jog sutarties sudarymo metu galimybė statyti ginčo sklype gyvenamąjį namą buvo. Statybos galimumo faktą patvirtina ir tai, kad ieškovai 2016 m. birželio 28 d. buvo gavę specialiuosius architektūrinius reikalavimus gyvenamojo pastato statybai. Galimybę statyti gyvenamąjį namą sklype ieškovai neteko dėl 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusių teisinio reglamentavimo pokyčių. Todėl tik dėl pačių ieškovų buvo prarasta galimybė statyti gyvenamąjį namą.

19.3.                      Priimtas teismo sprendimas ir jo motyvai prieštarauja galiojančių Detaliojo ir Specialiojo plano sprendiniams ir byloje surinktiems kitiems oficialiems rašytiniams įrodymams (išduotiems statybos leidimams kitiems Detaliajame plane suprojektuotiems sklypams, patiems ieškovams išduotoms architektūrinėms sąlygoms ir pan.), todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir netinkamai motyvuotas.

19.4.                      Skundžiama sprendimo dalis prieštarauja galiojantiems individualiems administraciniams aktams, be to, sprendimo dalyje teismas iš esmės perėmė vykdyti viešojo administravimo subjektų, t. y. AB „Amber Grid“ ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos kompetenciją, nes nusprendė kaip jie turėtų elgtis.

19.5.                      Teismas nepagrįstai ekspertės parengtą teismo ekspertizės aktą suabsoliutino, vertino ji atskirai nuo kitų įrodymų, iš esmės nepatikrindamas ir nekvestionuodamas, be to, neįvertino to, kad ekspertizės aktas yra parengtas peržengiant ekspertės kompetencijos ribas, nes buvo pasisakyta ne specialiųjų žinių reikalaujančiais, o iš esmės teisės aiškinimo klausimais. Ekspertė klaidingai traktavo statinių, skirtų žmonėms būti, sąvoką, todėl skaičiavo ne tuos statinius, kuriuos reikėjo ir suskaičiavo nepagrįstai didelius jų skaičius. Ekspertė nepateikė įrodymų, kad tie statiniai magistralinio dujotiekio valdytojo buvo įskaičiuoti Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, bei įrodymų, kad jie magistralinio dujotiekio valdytojo buvo įskaičiuoti sutarties sudarymo metu. Atitinkamu laikotarpiu situaciją vertino magistralinio dujotiekio valdytojas ir dėl to priėmė sprendimus (t. y. kokius pastatus įskaičiavo, o kokius ne), nes tokie sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, jie galiojantys, nenuginčyti ir sukėlę realius padarinius. Nėra jokio pagrindo faktus tirti ir vertinti kitaip, nei tai buvo atlikęs magistralinio dujotiekio valdytojas, nes būtina remtis galiojančiais magistralinio dujotiekio valdytojo sprendimais, kuriuose faktai jau buvo įvertinti. Šių aplinkybių ir tai, kokia praktika buvo taikoma, teismas netyrė ir nesiaiškino, vietoj to vadovavosi ekspertės subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui ir AB „Amber Grid“ atstovės paaiškinimams. Dėl šių priežasčių byla buvo išnagrinėta neišsamiai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, o  priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19.6.                      Teismas, pritardamas ekspertei, neteisingai išaiškino ir pritaikė bylos faktams taikytinas teisės normas, reglamentuojančias pastatus, skirtus žmonėms būti, ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto ribas, neįvertino šių teisės normų raidos reikšmės bylai, šias teisės normas pažeidė, t. y. pažeidė: Lietuvos Respublikos ūkio bei aplinkos ministrų 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 (su pakeitimais įsigaliojusiais 2006 m. gruodžio 1 d.) patvirtinto sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ 4.11, 4.11.1, 4.15, 4.10, 4.12 punktus, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (su pakeitimais, įsigaliojusiais 2014 m. spalio 16 d.) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių 28, 29.1, 27 punktus ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1-169 (įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d.) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 1-osios lentelės nuostatas ir 7.1, 16.1, 26.3 bei 26.4 punktus. Be to, teismas pažeidė ir teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių apsaugą.

19.7.                      Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos tarybos 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2020/4, priimtu projektuotojo M. T. profesinės atsakomybės byloje, kadangi jis nesukuria prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje.

19.8.                      Ieškovai nepateikė teismui duomenų apie tai, kad savo teises bandė ginti kitais galimais teisių gynimo būdais (pvz. ginčijant AB „Amber Grid“ atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas, kreipiantis į AB „Amber Grid“ dėl aktualios dujotiekio atšakos rekonstravimo). Todėl teismas turėjo pareikštą ieškinį atmesti šiuo pagrindu. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nenustatinėjo, nors jos ir yra esminės nustatant ieškovų galimybes kreiptis į teismą dėl sutarties panaikinimo šiuo pagrindu.

19.9.                      Teismas nepagrįstai pripažino ieškovų veiksmus suklydimu, kadangi atsakovai ieškovams buvo atskleidę esmines faktines aplinkybes (apie esamą magistralinį dujotiekį ir sklypo patekimą į pirmos vieneto klasės vietovę), iš kurių ieškovai neabejotinai privalėjo suprasti, kad sklypo pirkimas yra rizikingas sandoris. Suklydimu gali būti laikomas tik neteisingas sandorio sudarymo metu egzistavusių faktinių aplinkybių supratimas, o ne teisės nežinojimas, kuris nuo atsakomybės neatleidžia.

19.10.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl to, jog žemės sklypą atsakovai jau kurį laiką turėjo nuosavybės teise, jie tariamai turėjo būti įgiję ir specialių žinių vertinti gyvenamojo namo statybų galimybes sklype. Pažymi, kad žemės sklypo turėjimas atsakovams jokios kvalifikacijos ir specialių žinių vertinti, ar aktualiame pirmos vietovės klasės vienete dar nėra viršytas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, sutarties sudarymo metu neturėjo ir ieškovams suteikti negalėjo.

19.11.                      Teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė tariamų nuostolių atlyginimą ieškovams iš atsakovų. Teismas nepagrįstai priteisė išlaidas už su sandorio sudarymu susijusias notaro paslaugas 2016 m. kovo 31 d. (129 Eur), 2016 m. balandžio 11 d. (30 Eur), nes mokėjimo nurodymuose nenurodytas sutartį tvirtinęs notaras. Ieškovų nuomone, visos su ginčo namo projekto parengimu susijusios išlaidos, taip pat ir dėl informacijos iš viešų registrų bei institucijų gavimo, dėl topografinių nuotraukų atlikimo, dėl įvairiausių konsultacijų su projektuotojais ir teisininkais, nėra ieškovų žala, nes visa tai jie gali panaudoti kitame žemės sklype, todėl taip pat negalėjo būti priteista.

2.                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB „Amber Grid“ prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus; priteisti trečiajam asmeniui šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20.1.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad bendrovei buvo prieinami duomenys, reikalingi vertinant magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto ribas ir pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių jame bei, kad būtent bendrovė nustatė šį vienetą ir pastatų skaičių jame teritorijų planavimo proceso metu, išduodama planavimo sąlygas 8 žemės sklypų planavimui. Apeliantai, minėdami teritorijų planavimo laikotarpį 2008–2010 m., nepagrįstai remiasi faktais, kurie tuo metu neegzistavo. Pagal AB „Lietuvos dujos“ išduotas planavimo sąlygas, magistralinio dujotiekio vietovės klasę turėjo įvertinti būtent apeliantai, kaip planavimo organizatoriai. Faktą, kad būtent apeliantai, kaip planavimo organizatoriai, teritorijų planavimo proceso metu privalėjo nustatyti pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, patvirtina ir teisinis reguliavimas. Priešingai nei teigia apeliantai, būtent jie kartu su pasitelktu planavimo dokumentų rengėju ne tik privalėjo, bet ir galėjo įvertinti magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetą ir pastatų skaičių jame.

20.2.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ekspertė be pagrindo atidėjo du magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetus, kurie iš dalies persidengia. 

20.3.                      Bendrovės atsisakymas išduoti sąlygas projektui ginčo žemės sklype rengti buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrįstai ieškovų nebuvo ginčijamas. 

20.4.                      Apeliantai nepagrįstai akcentuoja faktą, kad jau po bylos iškėlimo teisme dienos Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje savivaldybė išdavė statybos leidimą.

3.                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą bei papildomą 2023 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti ieškovams patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

21.1.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra išpildytos visos CK 1.90 straipsnyje numatytos būtinosios sąlygos sutartį pripažinti negaliojančia. Ieškovai laiko, kad yra įrodytos visos CK 1.90 straipsnyje numatytos būtinosios sąlygos, nes 2016 m. balandžio 4 d. įsigijus iš atsakovų žemės sklypą gyvenamojo namo statybai ir pradėjus statybą leidžiančio dokumento derinimo veiksmus paaiškėjo, kad teisėta statyba yra negalima dėl toje vietovėje pasiekto maksimalaus užstatymo. Teismas teisingai sprendime konstatavo, kad žemės sklypas, kuriame galima gyvenamojo namo statyba, ir žemės sklypas, kuriame tokia statyba negalima, yra nevienodos paskirties objektai. Teisė statyti gyvenamąjį namą ieškovams buvo esminė renkantis sklypą, o sklypas, kuriame gyvenamojo namo statyba negalima, neatitiko jų poreikių.

21.2.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teisė ginčo žemės sklype statyti statinį buvo prarasta dėl pačių ieškovų kaltės. Bylos nagrinėjimo metu dviejų eksperčių ir architekto paskaičiavimų pagalba paaiškėjo, jog pastatų skaičius vienete buvo viršytas jau rengiant Detalųjį ir Specialųjį planus. Taigi, ir ginčo sandorio metu galimybės teisėtai statytis įsigytame sklype nebuvo, todėl ieškovai niekaip negalėjo prarasti to, ko ir taip neįgijo, įsigydami iš atsakovų žemės sklypą.

21.3.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes neva ieškovai galėjo savo teises ginti kitais būdais. Ieškovai pažymi, kad jie negali būti verčiami ginčytis su AB „Amber Grid“ teisme dėl to, jog ginčo sklypas patenka į teritoriją, kurios užstatymo tankis yra viršytas. Nors apeliantai tvirtinto, kad ieškovai galėjo inicijuoti dujotiekio atšakos keitimą ir taip neva galimai įgyti teisę statytis, tačiau jei magistralinio dujotiekio atkarpą inicijuotų pats asmuo, jis turėtų apmokėti už projektavimo ir keitimo darbų atlikimą. Tokia finansinė našta (galinti siekti kelis šimtus tūkstančių eurų) fiziniam asmeniui, įsigijusiam sklypą už 26 000 Eur, niekaip negali būti pavadinti adekvačia gynybos priemone.

21.4.                      Apeliantai nenurodė ir nepateikė įrodymų, kokie konkrečiai pastatai ekspertizės metu į vieneto plotą buvo įtraukti nepagrįstai ir kaip tai būtų pakeitę ekspertės skaičiavimų rezultatą, kai buvo nustatyta, kad pastatų skaičius viršijo normą kelis kartus, o ne vienu ar kitu atskiru pastatu. Atsakovai taip pat nepateikė ir duomenų, kokį vieneto atskaitos tašką buvo pasirinkęs jų samdytas Detaliojo plano rengėjas M. T.. Teismo posėdyje ekspertė patvirtino, kad ekspertizės metu ji vertino tik tuos pastatus, kuriuose neabejotinai vyksta žmonių veikla – gyvenamuosius namus, sodo pastatus, pirtis ir viralines (nors vieneto perpildymui pastatais konstatuoti būtų užtekę vien gyvenamųjų ir sodo paskirties pastatų). Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad pastatų žmonėms būti skaičius yra nustatytas netinkamai. Tiek ekspertės, tiek teismas nagrinėjo Nekilnojamojo turto registro duomenis ir padarė tinkamas ir motyvuotas išvadas dėl skaičiuotinų pastatų.

21.5.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai kvestionavo tiek galiojančių Detaliojo, tiek Specialiojo plano sprendinius, kadangi byloje dėl jų panaikinimo reikalavimai nebuvo pareikšti. Pažymi, kad ieškinį nagrinėjančio teismo uždavinys yra išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių, nuo kurio momento ir dėl kieno kaltės nupirktas daiktas yra netinkamas tai paskirčiai, kuriai buvo pirktas. Aiškinantis šias aplinkybes yra aktualios teritorijų planavimo dokumentų parengimo, tikrinimo ir tvirtinimo aplinkybės. Todėl teismas turėjo vertinti aplinkybes, susijusias su teritorijų planavimo dokumentų parengimu ir buvusiu vieneto užstatymu Detaliojo ir Specialiojo plano rengimo ir patvirtinimo metu. Šių aplinkybių nagrinėjimas nėra laikytinas ieškinio ribų peržengimu. Vieneto užstatymo klausimai buvo nurodyti ieškinyje ir nuosekliai tiriami viso bylos nagrinėjimo metu.

21.6.                      Neapgrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja galiojantiems, nepanaikintiems individualiems administraciniams aktams. Kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės perėmė vykdyti viešojo administravimo subjektų AB „Amber Grid“ ir Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos kompetenciją, nes už juos nusprendė, kad sutarties sudarymo metu galimybių statyti ieškovų įsigytame sklype gyvenamąjį namą nebuvo. Atsakovai teigia, kad individualūs administraciniai aktai neturi teismui išankstinės galios, todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo vertinti kaip oficialūs rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

21.7.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas suabsoliutino ekspertizės aktą, vertino jį atsietai nuo kitų įrodymų, iš esmės nepatikrindamas ir nekvestionuodamas. Teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi ekspertizės išvadomis. Pažymi, kad be byloje skirtos ekspertizės akto, iš esmės tuos pačius faktus įrodo ir kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, byloje yra pateiktas ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atsakymas į ieškovų paklausimą, kuriame nurodyta, jog visi nurodyti pastatai yra skaičiuotini vertinant ar vienete neviršytas statinių tankis, t. y. sodo pastatai taip pat turėjo būti įvertinti. Ieškovai užsakė ir pateikė į bylą teismo ekspertės R. U. atliktą 2020 m. gegužės 4 d. tyrimo išvadą, kurioje be kita ko konstatuota: kad jau rengiant ginčo teritorijos Specialųjį planą pagrindiniame brėžinyje buvo nepažymėti (duomenys neskelbtini) esantys pastatai, (duomenys neskelbtini) statomas namas, šios planuojamos teritorijos mėgėjiškų sodų žemėje ne mažiau kaip 14 pastatų žmonėms būti, kas leido ekspertei daryti išvadą, jog teritorijų planavimo dokumentai negalėjo būti rengiami ir patvirtinti.

21.8.                      Apeliantai nepagrįstai laiko, kad teismo ekspertizė buvo paskirta teisės klausimais, o tai daryti draudžia proceso teisės normos. Pažymi ir tai, kad atsakovai neprašė teismo paskirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, todėl teismui nebuvo pagrindo ja nesivadovauti. Ekspertizėje be teisės klausimų nagrinėjimo negalėjo būti apsieita, nes būtent teisinis reglamentavimas ir atsakovų akcentuojami jo pokyčiai lėmė faktinės situacijos vertinimą, o teismo ekspertė, be kita ko, turi ir teisinį išsilavinimą. Ieškovai pažymėjo, kad ekspertės pasisakymas teisės klausimais teismui neprivalomas, vien tai, kad jais pasisakyta buvo, nedaro ekspertizės nepatikima ir nepagrįsta.

21.9.                      Nesutiktina su apeliantais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos tarybos 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2020/4, priimtu projektuotojo M. T. profesinės atsakomybės byloje ir sprendė, kad minėtas projektuotojas Specialųjį ir Detalųjį planą parengė netinkamai. Pažymi, kad minėtas sprendimas buvo vertinamas kaip oficialus įrodymas, kuris patvirtina, kad liudytoju apklaustas ir vėliau į bylą trečiuoju asmeniu įtrauktas Specialiojo ir Detaliojo plano rengėjas M. T. teismui teikė tikrovės neatitinkančius parodymus. Nei atsakovai, nei trečiasis asmuo minėtame sprendime nustatytų jam nepalankių aplinkybių byloje neneigė, tai reiškia, jog jas pripažino.

21.10.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovų reikalavimai dėl nuostolių priteisimo yra neteisėti ir nepagrįsti visa apimtimi. Ieškovai pažymi, kad pardavėjas turėjo informuoti ieškovus apie tai, kiek pastatų sandorio sudarymo metu buvo galima teisėtai pastatyti. Tokią pareigą atsakovai turėjo ir kaip pardavėjai, ir kaip Specialiojo ir Detaliojo planavimo organizatoriai, kurie suformavo 8 sklypus ir vieną jų pardavė ieškovams. Atsakovai žinojo ir turėjo atskleisti visus su pirkiniu susijusius trūkumus. Atsakovai tyčia parengė klaidingus teritorijų planavimo dokumentus, žinodami visą taikytiną reguliavimą ir ribojimus, todėl turi prisiimti visas dėl to kilusias pasekmes, taip pat ir atlyginti ieškovų patirtas išlaidas.

21.11.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad visos su ginčo namo projekto parengimu susijusius išlaidos, įskaitant ir dėl informacijos iš viešų registrų bei institucijų gavimo, dėl topografinių nuotraukų atlikimo ir dėl įvairiausių konsultacijų su projektuotojais ir teisininkais, nėra ieškovų žala, nes visa tai jie gali panaudoti kitame žemės sklype. Tokie teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Kiekvienas sklypas turi savo ypatumus ir net jei galima panaudoti dalį projekto brėžinių, tai visas kitas išlaidas planavimo ir projektavimo procese neišvengiamai reikia patirti (pvz. topo nuotraukos, planavimo sąlygos ir pan.).

21.12.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai priteisė tariamas išlaidas už su sandorio sudarymu susijusias notaro paslaugas, nes mokėjimo nurodymuose nenurodytas sutartį tvirtinęs notaras. Pažymi, kad ginčo sutartį patvirtinęs notaras yra nurodytas pačioje sutartyje, kaip ir mokėtina suma, o pinigai pervesti įgaliotiniui S. J., kuris atstovavo ieškovus, sudarant sutartį.

21.13.                      Apeliantai nepripažįsta išlaidų, susijusių su konsultacijomis ir Detaliojo plano koregavimu, tačiau šios išlaidos yra susijusios su įsigytu žemės sklypu, siekiant realizuoti lūkestį šiame sklype statytis gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, nes Detaliuoju planu buvo suformuotas lūkestis, kad 8 sklypuose bus galima statyti 10 pastatų. Ieškovams įsigijus sklypą, 10 pastatų nebuvo ir ūkinis pastatas laisvai galėjo tilpti.

21.14.                      Nepagrįstai apeliantai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi tokio prašymo nemotyvavo. Byla nagrinėta visų instancijų teismuose, naujų įrodymų apeliantai neteikė ir neprašė teismo tirti naujus įrodymus, todėl ieškovai mano, kad pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

 

Teisėjų kolegija

        

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

4.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

 

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka 

 

5.                      CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

6.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantai apeliaciniame skunde pateikė prašymą nagrinėti civilinę bylą žodinio proceso tvarka, tačiau jo visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, apeliantų prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmeta kaip nepagrįstą.

 

Dėl bylos faktinių aplinkybių 

 

7.                      Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad:

-       2016 m. balandžio 4 d. tarp ieškovo S. J. ir atsakovų I. G. ir D. M. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal minėtą sutartį ieškovas nupirko 0,1832 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 26 000 Eur. Minėtas žemės sklypas buvo suformuotas atsakovams priklausančius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), padalinant į aštuonis sklypus, pakeitus žemės naudojimo paskirtį. Žemės sklypai patenka į magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto teritoriją, kurioje yra ribojamas užstatymo tankumas;

-       2018 m. kovo 26 d. ieškovo gyvenamojo namo projektuotojas kreipėsi į trečiąjį asmenį AB „Amber Grid“ dėl gyvenamojo namo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), projektavimo sąlygų išdavimo. Projektavimo sąlygos nebuvo išduotos. Trečiasis asmuo AB „Amber Grid“, kuris yra magistralinio dujotiekio valdytojas, 2018 m. balandžio 24 d. raštu nurodė, kad esamo magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka ieškovų žemės sklypas, jau yra pasiektas maksimalus leistinas žmonėms būti skirtų pastatų skaičius, todėl nėra galimybės statyti ieškovų žemės sklype pastatus;

-       projektuotojas 2018 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų Detaliojo plano koregavimo, pakeičiant statybos ribą pagal gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio paskirties pastato, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projekto sklypo sutvarkymo dalies planą; 

-       2018 m. balandžio 17 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės Teritorijų planavimo komisijos posėdžio metu buvo nuspręsta nepritarti žemės sklypo Detaliojo plano koregavimui. Sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo Detaliojo plano koregavimo buvo atsižvelgta į trečiojo asmens AB „Amber Grid“ 2018 m. balandžio 12 d. raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pagal bendrovės turimą informaciją leistinas pastatų skaičius esamo magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete jau yra pasiektas;

-       2018 m. birželio 14 d. raštu Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija dėl informacijos pateikimo informavo, kad nurodytoje teritorijoje (žemės sklypų kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) nuo 2012 m. balandžio 2 d. yra išduoti penki leidimai, septyniems pastatams: penkiems gyvenamiesiems namams ir dviem ūkiniams pastatams.

-       ieškovai 2018 m. rugsėjo 17 d. prašymu dėl informacijos pateikimo kreipėsi į AB „Amber Grid“ bei Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Statybos, infrastruktūros ir urbanistikos skyrių, prašydami suteikti informaciją. Ieškovai, gavę atsakymą iš AB „Amber Grid“, sužinojo, kad pagal MD valdytojo duomenis, į MD pirmos vietovės klasės vieneto tankį įskaičiuotini pastatai jau viršija 10 pastatų. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kurie kiti gyvenamosios paskirties pastatai įskaičiuotini į tankį pagal galiojančias teisės aktų nuostatas.

 

Dėl ginčo esmės ir apeliacijos objekto 

 

8.                      Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti ginčo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu, taikyti dvišalę restituciją, atsakovams priteisiant iš ieškovų žemės sklypą, o ieškovams iš atsakovų po 13 000 Eur, taip pat priteisė ieškovams iš atsakovų 5 179,41 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškovai nurodė, kad sandorį sudarė suklydimo įtakoje, nes, žinodami, kad ginčo žemės sklype negalima gyvenamojo namo statyba, jie tokio sandorio nebūtų sudarę. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino ginčo sutartį negaliojančia, taikė dvišalę restituciją ir priteisė ieškovams iš atsakovų 3 822,56 Eur nuostolių atlyginimą. Atsakovai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pateikė apeliacinį skundą. Atsakovai teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Be to, apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovų dalį prašomų nuostolių. Atsakovų nuomone, nagrinėjamu atveju nuostolių priteisti nebuvo pagrindu dėl to, kad nebuvo pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nuostolių atlyginimą, nepagrįstai netyrė ir nesiaiškino visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

9.                      Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovų reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu ir priteista dalis ieškovų prašomų nuostolių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo 

 

10.                      Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai sutartį ginčijo kaip sudarytą dėl suklydimo ir neprašė jos pripažinti negaliojančia jokiais kitais pagrindais, todėl bylos nagrinėjimo ribos sudarė patikrinimas, ar yra išpildytos visos CK 1.90 straipsnyje numatytos sąlygos sutartį pripažinti negaliojančia. Apeliantų nuomone, teismas dalies esminių bylos aplinkybių apskritai nevertino, o kitas jų nustatė klaidingai, todėl sutartį pripažino negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu bei pritaikę restituciją neteisėtai ir nepagrįstai. Apeliantai, be kita ko, teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams, galiojantiems individualiems administraciniams aktams. Be to, apeliantų nuomone, apeliacinės instancijos teismas paskyrė ekspertizę nesant tam pagrindo, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai suabsoliutino byloje esantį ekspertizės aktą.

11.                      Pažymėtina, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas).

12.                      Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia ieškovų valia buvo sudarant ginčo sandorį, kokios buvo ginčo sandorio sudarymo aplinkybės, atsižvelgė į šalių asmenines savybes. Pagrindų spręsti apie netinkamą, nevisapusišką įrodymų vertinimą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimai bei įrodymų vertinimą, pažeidimą ar nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos pastaraisiais klausimais, teisėjų kolegija nenustatė. Toliau teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakys dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų rinkimu, tyrimu ir (ar) vertinimu.

13.                      Atsakovai, kaip minėta anksčiau, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paskyrė ekspertizę, nesant tam pagrindo, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, suabsoliutino ekspertizės aktą, vertino jį atskirai nuo kitų įrodymų. Be to, neįvertino to, kad ekspertizės aktas yra parengtas pažeidžiant ekspertės kompetencijos ribas, nes jame pasisakyta ne specialiųjų žinių reikalaujančiais, o teisės aiškinimo klausimais, yra parengtas neprofesionaliai, neatitinka elementarių mokslinei analizei keliamų reikalavimų, yra nepatikimas ir nepagrįstas.

14.                      Atsakovai nurodo ir tai, kad ieškovams teisė pateikti rašytinį prašymą skirti ekspertizę buvo išaiškinta dar 2019 m. balandžio 30 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Ieškovai tokia teise nepasinaudojo. Ieškovai tik tuomet, kai teisinis rezultatas buvo jiems nepalankus, apeliaciniame skunde pareiškė prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo. Atsakovų nuomone, skiriant ekspertizę buvo pažeisti ribojimai dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ekspertizės aktas, kaip įrodymas, buvo sukurtas pažeidžiant leistinumo reikalavimą, juo negalima vadovautis nagrinėjant bylą.  

15.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam, kad ši funkcija būtų tinkamai įvykdyta, turi būti išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti šalių pateikti argumentai, o dėl jų padarytos išvados turi būti motyvuotos. Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tikslinga skirti ekspertizę. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 39 punktas; kt.).

16.                      Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17.                      Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

18.                      Įrodymų leistinumas reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018 39 punktą).

19.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reglamentavimas ir teismų praktika, kuri nurodyta anksčiau, patvirtina, jog teisę skirti ekspertizę turi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas. Be to, anksčiau minėtas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika patvirtina ir tai, kad įrodymus šalys turi teisę teikti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, o draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus.

20.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1037-260/2020 buvo paskirta teismo teritorijų planavimo ir statybos galimybės nustatymo ekspertizė. Ieškovai pateikė prašymą paskirti ekspertizę apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad atsakovai pateikė nuomonę dėl ieškovų pateikto prašymo skirti ekspertizę, siūlė užduoti ekspertizės metu jų suformuluotus klausimus. Savo nuomonę dėl ekspertizės skyrimo pareiškė ir trečiasis asmuo AB „Amber Grid“. Taigi, byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pareikšti nuomonę visais su ekspertizės skyrimu susijusiais klausimais. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, 2022 m. spalio 13 d. teismo posėdyje apklausė ekspertę, sudarė galimybes dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti klausimus. Iš to yra pagrindas daryti išvadą, kad ekspertizės skyrimo tvarka nebuvo pažeista, proceso šalims buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti procesinėmis teisėmis dėl ekspertizės skyrimo, atlikimo, vertinimo. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje paskyrus ekspertizę, pavedant ekspertei atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus, priešingai nei teigia apeliantai, nebuvo pažeistas šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai, ar išskirtinai ieškovams suteikta galimybė gauti papildomų duomenų, taip pat nebuvo pažeisti bylos nagrinėjimo operatyvumo ir ekonomiškumo principai, kadangi eksperto išvada yra viena iš įrodymų rūšių, o teismo veiksmai skiriant ekspertizę, yra susiję su įrodymų rinkimu.

21.                      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos CPK nuostatos, reglamentuojančios ekspertizės skyrimo tvarką ir (ar) naujų įrodymų priėmimą, rinkimą apeliacinės instancijos teisme.

22.                      Atsakovai tvirtina ir tai, kad ekspertizę teismas skyrė be pagrindo, nes skyrė ją klausimais, reikalaujančiais teisinių, o ne specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Be to, atsakovų teigimu, ekspertė nepanaudojo jokių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos žinių. Ekspertizės aktas, atsakovų nuomone, yra atlikta ekspertės teisinė analizė, kuri yra klaidinga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais atsakovų argumentais sutikti.

23.                      CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija.

24.                      Taigi, teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškūs, specialiųjų žinių reikalaujantys klausimai. 

25.                      Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1037-260/2020, paskyrė teismo teritorijų planavimo ir statybos galimybės nustatymo ekspertizę, ją pavedė atlikti teismo ekspertei dr. D. V.-M. Teismas ekspertei uždavė šiuos klausimus:

43.1.                      Ar žemės sklypų, kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)padalijimas į aštuonis sklypus, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas į kitos paskirties žemę, naudojimo būdo ir pobūdžio, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymo detaliojo plano, patvirtinto Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. V1-563, rengimo ir tvirtinimo metu buvo galimybė teisėtai (nepažeidžiant galiojančių teisės aktų) statytis gyvenamąjį namą visuose detaliuoju planu patvirtintuose žemės sklypuose, nepažeidžiant, be kita ko, magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete nustatyto pastatų žmonėms būti skaičiaus?

43.2.                      Ar ginčo sandorio sudarymo metu (2016 m. balandžio 4 d.) buvo galimybė teisėtai statytis gyvenamąjį namą ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nepažeidžiant, be kita ko, magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete nustatyto pastatų žmonėms būti skaičiaus?

43.3.                      Ar planavimo organizatoriai, vykdydami jiems priskirtas pareigas detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, žinojo (turėjo žinoti) apie magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete nustatyto pastatų žmonėms būti skaičiaus nustatymo taisyklių reikšmę statybos teisėtumui rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir ateityje, keičiantis statinių žmonėms būti skaičiui magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete?

26.                      Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir priimdamas ginčijamą sprendimą, jame pasisakė dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1037-260/2020 paskirtos ekspertizės tikslingumo, nurodė priežastis, kodėl galima vadovautis ekspertizės aktu ir jame padarytomis išvadomis, be kita ko, pasisakė ir dėl to, kad paskirta ekspertizė nebuvo išimtinai susijusi su teisiniais klausimais, kaip teigia apeliantai apeliaciniame skunde (žr. ginčijamo sprendimo 37–38 punktai). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais iš esmės sutinka dėl žemiau nurodytų argumentų.

27.                      Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagristai skundžiamame sprendime nurodė, kad esminė aplinkybė, kurią reikėjo nustatyti šioje byloje, yra ta, ar sandorio sudarymo dieną statyba ginčo žemės sklype buvo galima, t. y. ar magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius neviršija 10. Be to, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi ir kitą bylai reikšmingą aplinkybę, t. y. ar Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu statyba ginčo žemės sklype buvo galima, t. y. ar magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius neviršijo 10. Minėtas faktines aplinkybes buvo būtina nustatyti siekiant teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą.

28.                      Tarp šalių kilus ginčui dėl vietovės klasės vieneto užstatymo ieškovai pateikė į bylą 2019 m. rugsėjo 6 d. pirmos vietovės klasės vieneto grafinio pavaizdavimo planą, patvirtintą architekto A. G.. Trečiasis asmuo AB „Amber Grid“ 2019 m. gruodžio 2 d. prašyme dėl papildomų įrodymų pateikimo nurodė savo nesutikimus dėl ieškovų pateikto pirmos vietovės klasės vieneto grafinio pavaizdavimo plano. Trečiojo asmens atstovė 2020 m. sausio 13 d. teismo posėdžio metu nurodė papildomos argumentus dėl nesutikimo su ieškovų pateiktu, anksčiau paminėtu, įrodymu. Ieškovai taip pat teikė į bylą teismo ekspertės 2020 m. gegužės 4 d. Teritorijų planavimo dokumento tyrimą, kurio išvadose konstatuota, kad tiek Specialusis, tiek Detalusis planas yra parengti nesilaikant teritorijų planavimo teisės aktų nuostatų. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu su ieškovų pateiktais įrodymais dėl pirmos vietovės klasės vieneto skaičiavimų nesutiko, tačiau savo įrodymų neteikė. Atsakovai 2020 m. liepos 29 d. pateikė tik G. T. 2020 m. liepos 27 d. išvadą („ekspertinį nagrinėjimą – konsultaciją“), tačiau minėtoje išvadoje nėra pateikti jokie paskaičiavimai, susiję su pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiumi, o, pavyzdžiui, tik nurodyta kokią formulę taikant yra paskaičiuojamas mažiausias lestinas atstumas nuo magistralinio dujotiekio iki pastato ir kt.

29.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad tinkamai nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 45 punktas) buvo reikalingos specialios žinios, be kita ko, mokėti skaityti teritorijų planavimo dokumentų brėžinius, mokėti dirbti su erdviniais duomenimis, juos suprasti, apdoroti, mokėti kadastro žemėlapyje tiksliai pažymėti vietovės klasės vieneto ribas, tiksliai išmatuoti atstumus, įvertinti situaciją ir nustatyti skaičių pastatų, skirtų žmonėms būti. Akivaizdu, kad tokių specialių žinių teismas neturi. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismo gebėjimai be teismo eksperto pateiktos išvados specialiųjų žinių reikalaujančioje byloje tinkamai įvertinti ginčo šalių pozicijas, suprasti pateiktus duomenis, juos paaiškinti, atskleisti jų prasmę ir turinį, yra abejotini. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su ieškovų argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad ekspertizės metu ekspertė turėjo nagrinėti ir teisinį reglamentavimą, nes būtent teisinis reglamentavimas ir atsakovų akcentuojami jo pokyčiai lėmė faktinės situacijos vertinimą. Be to, pažymėtina, kad teismo ekspertė, be kita ko, turi ir teisinį išsilavinimą, todėl teisėjų kolegija sutikti su apeliantais, kad ekspertizės aktas yra parengtas pažeidžiant ekspertės kompetencijos ribas, neturi pagrindo. Kita vertus, pažymėtina, kad ekspertės pasisakymas teisės klausimas teismui nėra privalomas.  Todėl tai, jog be fakto klausimų ekspertė pasisakė teisiniais klausimais, nesudaro pagrindo nesivadovauti ekspertizės metu padarytomis išvadomis ir nustatytais faktais.

30.                      Nesutiktina su atsakovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, suabsoliutino ekspertizės aktą, vertino jį atskirai nuo kitų įrodymų.

31.                      Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32.                      Jeigu ekspertinis tyrimas atliktas netinkamai, byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismą skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Papildoma ar pakartotinė ekspertizė gali būti efektyvi tik tada, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (CPK 219 straipsnio 2 dalis).

33.                      Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės aktą, nenustatė esminių ekspertizės trūkumų, galinčių kelti abejonių dėl išvados patikimumo, objektyvumo, surinktų duomenų išvadai padaryti pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas sprendime argumentavo, kodėl, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, rėmėsi ekspertizės išvados duomenimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutikti.

34.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ekspertizės metu atliktais skaičiavimais iš kurių nustatyta, kad jau Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, nagrinėtuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose, buvo mažiausiai po 28–103 pastatus, skirtus žmonėms būti, o sutarties sudarymo metu vietovės klasės vienetuose, apibrėžtuose ginčo žemės sklype numatyto gyvenamojo namo vietos atžvilgiu, jau buvo mažiausiai po 28–104 pastatus, skirtus žmonėms būti. Remiantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vienete galėjo būti ne daugiau nei 10 pastatų, skirtų žmonėms būti (arba esamas didesnis skaičius negalėjo būti didinamas). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į minėtus ekspertizės metu atliktus skaičiavimus padarė išvadą, kad pastatų skaičius pirmos vietovės klasės vienete tiek Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek ginčo sutarties sudarymo metu akivaizdžiai viršijo leistiną skaičių, t. y. 10. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad minėti duomenys patvirtina, jog gyvenamojo namo statyba sutarties sudarymo metu ginčo žemės sklype nebuvo galima.  

35.                      Atsakovai, nesutikdami su ekspertizės metu padarytomis išvadomis, nurodo, kad ekspertė neteisingai traktavo pastatų, skirtų žmonėms būti, sąvoką, skaičiavo ne tuos pastatus, todėl ir buvo suskaičiuoti nepagrįstai dideli jų skaičiai. Atsakovų nuomone, ekspertė visiškai nepagrįstai Specialiojo ir Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu bei ginčo sutarties sudarymo metu į pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių įskaičiavo sodo pastatus, pirtis, vasaros virtuves, viralines ir kitus statinius, kurie pagal tuometinį teisinį reglamentavimą ir magistralinio dujotiekio valdytojo praktiką nebuvo traktuojami kaip pastatai, skirti žmonėms būti.

36.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad Detaliojo ir Specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojo Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintas norminis dokumentas „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – Taisyklės Nr. 1). Vėliau jas pakeitė ir iki šiol galioja Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintos „Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklės“ (toliau – Taisyklės Nr. 2; kartu – Taisyklės). Šios Taisyklės apriboja tam tikrų pastatų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetų teritorijose, taip visiškai užkirsdamos galimybę naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir apribodamos asmens nuosavybės teisę net ir tais atvejais, kai pastatų statyba pagal nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir galiojančius teritorijų planavimo dokumentus yra galima.

37.                      Pažymėtina, kad Taisyklėse Nr. 1 nebuvo atskleista sąvokos „pastatai žmonės būti“ turinys. Taisyklių Nr. 2 yra nurodyta kokie duomenys turi būti vertinami nustatant pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, pavyzdžiui, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenys apie šiame registre įregistruotus pastatus, skirtus žmonėms būti; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenys apie išduotus statybą leidžiančius dokumentus ir kt. (30–32 punktai). Taisyklėse Nr. 2 sąvoka pastatai, skirti žmonėms būti, buvo pateikta tik redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d. Minėtos redakcijos Taisyklėse Nr. 2 pastatai, skirti žmonėms būti, apibrėžiami kaip gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai bei patalpos, suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kurie skirti žmonėms gyventi, ilsėtis, ūkinei ar kitai veiklai vykdyti bei kuriuose žmogus bet kuriuo laikotarpiu be pertraukos įprastai būna ar gali būti ilgiau kaip dvi valandas, išskyrus pagalbinio ūkio paskirties pastatus, kaip jie apibrėžti Taisyklių 1 priedo 12 punkte nurodytame teisės akte, bei pastatus ir patalpas, kurie (kurios) yra magistralinio dujotiekio priklausiniai ir (arba) nuosavybės teise priklauso magistralinio dujotiekio savininkui. Taisyklėse vietovės klasės teritorijai yra priskiriama teritorija, kurios bet kuriame vietovės klasės vienete yra 10 ar mažiau pastatų, skirtų žmonėms būti.

38.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, ekspertė, skaičiuodama pastatus, skirtus žmonėms būti, pagrįstai įtraukė tiek sodo pastatus, tiek viralines, tiek pirtis.  

39.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi sodo pastato sąvokos turinį, teisinį reglamentavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą padarė pagrįstą išvadą, kad sodo pastatas yra pastatas, skirtas žmonėms būti (žr. ginčijamo sprendimo 41 punktą ir jame nurodytą teisinį reglamentavimą). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepriklausomai nuo galiojančio teisinio reglamentavimo pasikeitimų bet kuriuo ginčui aktualiu laikotarpiu, skaičiuojant pirmos vietovės klasės vienete esančių pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, sodo pastatai, kurie buvo skirti žmonių poilsiui, privalėjo būti įtraukiami, nes jų pobūdis susijęs su žmonių buvimu.

40.                      Be to, pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 42 punkte pagrįstai nurodė, kad ekspertizės metu ekspertė vertino tik tuos pastatus, kuriuose neabejotinai vyksta žmonių veikla – gyvenamuosius namus, sodo pastatus, pirtis ir viralines. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad ekspertė, vertindama ar Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvo galimybė teisėtai statyti gyvenamąją namą, savo išvadoje yra nurodžiusi, kad tyrimo metu gauta išvada nepasikeistų ir tuo atveju, jei vertinant pagal Taisykles Nr. 1 būtų neskaičiuojami visi pagalbinio ūkio paskirties pastatai, o būtų skaičiuojami tik gyvenamieji namai ir sodo pastatai, net ir gyvenamųjų namų užtektų tokiai išvadai pagrįsti. Iš esmės analogiškai yra nurodyta ir dėl gyvenamojo namo statybos teisėtumo sutarties sudarymo metu, t. y. nurodyta, kad išvada nepasikeistų ir tuo atveju, jei būtų skaičiuojami tik gyvenamieji namai, kurių vertinamajame vienete buvo nustatyta 19.

41.                      Šiuo atveju atsakovai, nesutikdami su ekspertės išvadomis, savo skaičiavimų, kurių pagrindų būtų galima padaryti priešingą išvadą dėl pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus pirmos vietovės klasės vienete tiek Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek sutarties sudarymo metu, nepateikė. Kaip ir nepateikė duomenų kaip skaičius pastatų, skirtų žmonėms būti, būtų pakitęs, jeigu, pavyzdžiui, į skaičių būtų neįtraukti sodo pastatai, viralinės ir (ar) pirtys. Taigi, darytina išvada, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepaneigė ekspertizės metu atliktų paskaičiavimų.

42.                      Atsakovai nepagrįstai teigia ir tai, kad bylai reikšmingą aplinkybę turi tai, kaip atitinkamu laikotarpiu situaciją vertino magistralinio dujotiekio valdytojas ir kokius sprendimus dėl to priėmė, t. y. kokius pastatus įskaičiavo, o kokius ne, nes tokie sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, jie galiojantys, nenuginčyti ir sukėlė realius padarinius.

43.                      Viena vertus, atsakovai savo teiginiams pagrįsti, kad magistralinio dujotiekio valdytojas savo praktikoje, vykdytoje iki Specialiojo plano bei Detaliojo plano parengimo, jų rengimo metu ir netgi po to, sodo namų, viralinių, vasaros virtuvių, pirčių ir daugybės kitų pastatų netraktavo kaip pastatų, skirtų žmonėms būti, jokių įrodymų nepateikė. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo žemės sklypo suformavimo tikslu buvo rengiami du teritorijų planavimo dokumentai – visų pirma, buvo rengiamas Karčiupio kaimo teritorijos (apimančios Rumšiškių k. v. 7 bloko dalį), taip pat žemės ūkio paskirties sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gyvenamosios paskirties statinių išdėstymo specialusis planas, o po to Detalusis planas. Prieš abiejų minėtų teritorijų planavimo dokumentų rengimą tuometinė magistralinio dujotiekio savininkė ir valdytoja AB „Lietuvos dujos“ išdavė planavimo sąlygas, t. y.: 2008 m. kovo 20 d. planavimo sąlygas Specialiajam planui rengti ir 2009 m. spalio 7 d. planavimo sąlygas Detaliajam planui rengti. Abejose planavimo sąlygose buvo nurodyta, kad būtina įvertinti vietovės klasę, be to, pažymėta, kad magistralinis dujotiekis yra pastatytas pagal pirmos vietovės klasės vieneto reikalavimus.

44.                      Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir tai, kad Detaliojo plano planavimo organizatoriai buvo atsakovai, kurie pasirinko rengėją, t. y. M. T. individualią įmonę. Atsakovams planavimo organizatoriaus teises ir pareigas nuosavybes teise valdomų žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Detaliajam planui rengti buvo perduotos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V1-674 „Dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo“. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija ir atsakovai 2009 m. rugsėjo 16 d. sudarė sutartį Nr. DV-109 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Taigi, atsakovai buvo planavimo organizatoriai. Todėl įvertinti duomenis, rengiant Detalųjį planą, buvo planavimo organizatorių pareiga. Atsakovai, be kita ko, turėjo įvertinti magistralinio dujotiekio vietovės klasę, taip pat ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete esamą pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių bei pagal tai pasirinkti Specialiojo plano, o vėliau ir Detaliojo plano sprendinius, be kita ko, ir sprendinius dėl formuojamų žemė sklypų skaičiaus. Tokios išvados darytinos ir iš pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto teisinio reglamentavimo, kurio teisėjų kolegija šioje nutartyje nekartoja (žr. ginčijamo sprendimo 44–47 punktai).

45.                      Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, šiuo atveju būtent jiems ir jų pasirinktam planavimo dokumentų rengėjui, o ne magistralinio dujotiekio valdytojui buvo ar bent jau turėjo ir galėjo būti žinoma (prieinama) visa informacija, reikalinga įvykdyti iš planavimo sąlygų ir teisės aktų kylančią pareigą įvertinti vietovės klasę, faktinį užstatymą, nustatyti vietovės klasės vienetą, pastatų skaičių jame, atitinkamai ir pasirinkti planavimo sąlygų ir teisės aktų nepažeidžiančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Tačiau atsakovai neteikė jokių įrodymų, kaip buvo apskaičiuotas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu. Nepateikė, kaip minėta anksčiau, ir jokių individualių administracinių aktų, kurių pagrindu buvo paskaičiuoti pastatai, skirti žmonėms būti. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame procese. Atsižvelgiant į tai, atsakovai teigti, jog atlikta ekspertizė ir joje padaryto išvados prieštarauja individualiems administraciniams aktams, neturi jokio pagrindu.

46.                      Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad ekspertė klaidingai aiškina pirmos vietovės klasės vieneto ribas. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad ekspertė nepagrįstai kiekvienam vertintam laiko momentui nustatinėjo dviejų pirmos vietovės klasės vienetų ribas ir laikė, kad jie persidengia.

47.                      Pažymėtina, kad tiek Specialiojo plano, tiek Detaliojo plano rengimo metu (2008–2010 m.) galiojusios Taisyklės Nr. 1 numatė, kad vietovės klasės vienetas yra teritorija po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies ir ji tęsiasi 1 600 metrų išilgai vamzdyno (4.10 punktas). Vietovės klasė prasideda arba baigiasi ne mažesniu kaip 200 metrų atstumu nuo artimiausio pastato (4.12 punktas). Taisyklėse Nr. 2 vietovės klasės vieneto atskaitos taško nustatymas reglamentuojamas daug detaliau 26–27 punktuose.

48.                      Minėtas teisinis reglamentavimas, ką pagrįstai nurodo ir trečiasis asmuo AB „Amber Grid“ savo atsiliepime į apeliacinį skundą, patvirtina, kad magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas nuo konkretaus atskaitos taško galėjo būti atidedamas arba į vieną, arba į kitą pusę, t. y. buvo galimi du alternatyvūs vietovės klasės vienetai. Alternatyvūs magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetai privalėjo būti atidedami 200 m. atstumu į priešingą pusę nuo atskaitos taško. Dėl šios priežasties du alternatyvūs magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetai tam tikroje atskaitos tašką apimančioje dalyje galėjo ir persidengti. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad ekspertizės akte pagrįstai yra nurodyta, jog Detaliojo plano rengimo, tvirtinimo ir sutarties sudarymo metu kiekvienam konkrečiam laiko momentui turėjo būti vertinama po du pirmos vietovės klasės vienetus, kurie tam tikroje vietoje galėjo ir persidengti.

49.                      Atmetant atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės aktą vertino atskirai nuo kitų įrodymų, pažymėtina tai, kad ekspertizės aktas patvirtina iš esmės tuos pačius faktus, t. y. kad pastatų, skirtų žmonės būti, skaičius, viršijo leistiną teisės aktuose numatytą skaičių tiek Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, tiek sutarties sudarymo metu, kaip ir kiti byloje esantys, ieškovų pateikti, įrodymai. Pavyzdžiui: 1) pirmos vietovės klasės vieneto brėžinys, parengtas architekto A. G., patvirtina, kad Detaliojo plano rengimo metu vienetas jau buvo užpildytas statiniais, skirtais žmonėms būti; 2) teismo ekspertės R. U. atlikto 2020 m. gegužės 4 d. tyrimo išvadoje taip pat nurodyta, kad jau rengiant ginčo teritorijos Specialųjį planą pagrindiniame brėžinyje nebuvo pažymėti (duomenys neskelbtini) esantys pastatai, (duomenys neskelbtini) esantys pastatai, mėgėjiškų sodų žemėje ne mažiau kaip 14 pastatų, skirtų žmonėms būti; 3) Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atsakymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad visi nurodyti pastatai yra skaičiuotini vertinant ar vienete neviršytas statinių tankis, t. y. sodo pastatai taip pat turėjo būti įvertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo, kurių įrodymų, esančių byloje, pagrindu buvo galima (yra galima) padaryti priešingas išvadas, nei tos, kurios buvo padarytos vadovaujantis ekspertizės aktu.   

50.                      Vertinant, ar teismo ekspertizės išvados kelia abejones, teisėjų kolegija pažymi, kad abejonės dėl jos pagrįstumo turi kilti ginčą nagrinėjančiam teismui, o ne šaliai, kuriai pateikta išvada nėra naudinga. Be to, iškilusios abejonės gali būti pašalinamos ir eksperto apklausos metu (CPK 217 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ekspertizę atlikusi ekspertė dalyvavo teismo posėdyje, kuriame išsamiai atsakė į šalių užduotus klausimus, paaiškino ekspertizės metu padarytas išvadas. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka suabejoti nei ekspertinio tyrimo eiga, nei eksperto padarytomis išvadomis, o išsakytų abejonių nepakanka tam, kad eksperto išvadą atmesti kaip įrodymą ar ja nesivadovauti.

51.                      Pažymėtina, kad ginčuose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir atitinkamų teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias pareiga įrodyti suklydimą dėl sandorio tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovams. Kita vertus, ieškovų procesinė pareiga įrodyti suklydimo dėl sandorio faktą nepaneigia taisyklės, kad atitinkamus įrodymus turi pateikti ta šalis, kuri nurodo egzistavus tam tikras aplinkybes, kadangi įrodyti, jog tam tikra aplinkybė neegzistuoja, neretai nėra įmanoma.

52.                      Taigi, atsakovai nesutikdami su ekspertizės metu padarytomis išvadomis turėjo teisę teikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingą išvadą, nei ta, kuri padaryta ekspertizės akte, t. y. teikti paskaičiavimus, vieneto brėžinius ir vietovės klasės analizę ir pan., tačiau to nepadarė. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame procese. Be to, atsakovai turėjo teisę reikšti pakartotinę ekspertizę, tačiau šia procesine teise atsakovai taip pat nepasinaudojo.

53.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, daro išvadą, kad apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia ekspertizės akto trūkumų, kurie leistų pateiktą eksperto išvadą laikyti nepatikima. Juolab, įvertinant ir tai, kad byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantų iškeltas abejones dėl ekspertizės metu padarytų išvadų nepatikimumo.

54.                      Atsakovai nurodo, kad sudarant ginčo sutartį galiojo Specialusis ir Detalusis planas, kurie buvo suderinti, patikrinti ir patvirtinti visų kompetentingų institucijų, įskaitant ir AB „Lietuvos dujos“ (šiuo metu trečiasis asmuo AB „Amber Grid“). Atsakovai teigia, kad Detalusis ir Specialusis planas ir šiuo metu yra galiojantys, nepanaikinti. Byloje dėl jų panaikinimo reikalavimai nėra reiškiami, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai kvestionavo jų sprendinius. Atsakovų nuomone, vien tai, kad Specialusis ir Detalusis planas buvo parengti ir patvirtinti reiškia, kad maksimalus leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius aktualiame pirmos vietovės klasės vienete tuo metu dar nebuvo pasiektas. Teisėjų kolegija su atsakovų argumentais sutikti neturi pagrindo.

55.                      Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.

56.                      Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant šioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 27 punktas).

57.                      Pažymėtina, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

58.                      Detalusis ir Specialusis planas yra priskirtini prie teritorijų planavimo dokumentų (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis, 5 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl servituto nustatymo, yra išaiškinęs, kad, viena vertus, teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl nustatant servitutą ir jo dydį teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021). Minėtos kasacinio teismo bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys (šiuo atveju Detaliajame ir Specialiajame plane) neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios taikytini ir nagrinėjant šią bylą. Taigi, darytina išvada, kad Detalusis ir Specialusis planas galėjo būti byloje vertinami kaip vieni iš įrodymų, ką  pirmosios instancijos teismas tinkamai ir padarė. Be to, kaip minėta anksčiau, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teritorijų planavimo duomenys neturi nei įrodomosios, nei prejudicinės galios, todėl ieškovai turėjo teisę teritorijų planavimo dokumentuose esantiems faktiniams duomenims paneigti pateikti kitus įrodymus. Šiuo atveju ieškovai savo teise pasinaudojo, pateikė į bylą ne vieną įrodymą, paneigianti teritorijų planavimo dokumentuose užfiksuotus faktinius duomenis.  

59.                      Kita vertus, pažymėtina tai, kad nepaisant to, ar teismas rašytinį įrodymą pripažįsta oficialiuoju, ar ne, tai nekeičia teismo pareigos šį įrodymą vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Kaip minėta nutarties 75 punkte, oficialiajame rašytiniame įrodyme užfiksuoti duomenys apie su ginčo nagrinėjimu susijusias aplinkybes gali būti paneigiami priešingos šalies, t. y. oficialaus rašytinio įrodymo įrodomoji galia nėra absoliuti. Taigi, netgi vertinant Detalųjį ir Specialųjį planą kaip oficialius rašytinius įrodymus, tai nereiškia, kad juose užfiksuoti duomenys apie su ginčo nagrinėjimu susijusias aplinkybes negalėjo būti paneigiami priešingos šalies.

60.                      Šiuo atveju bylos nagrinėjimo metu ieškovai, kaip minėta anksčiau, savo procesine teise pasinaudojo tinkamai, pateikė įrodymus, paneigiančius Detaliajame ir Specialiajame plane nurodytus faktinius duomenis. Be to, Detaliajame ir Specialiajame plane nurodytas aplinkybes paneigia ir Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paskirta ekspertizė ir jos metu padarytos išvados. Ekspertizės metu atlikti skaičiavimai, be kita ko, patvirtina, kad jau Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu nebuvo galimybės teisėtai statytis gyvenamąjį namą ieškovų įsigytame ginčo žemės sklype.

61.                      Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu, esant nenuginčytiems Detaliojo ir Specialiojo plano sprendiniams.

62.                      Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 22 d. nutartyje, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-401-638/2022, nurodė, kad ieškinį nagrinėjančio teismo uždavinys yra išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių, nuo kurio momento ir dėl kieno kaltės nupirktas daiktas yra netinkamas tai paskirčiai, kuriai buvo pirktas. Pabrėžta, kad aiškinantis šias aplinkybes yra aktualios teritorijų planavimo dokumentų parengimo, tikrinimo ir tvirtinimo aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo vertinti aplinkybes, susijusius su teritorijų planavimo dokumentų parengimu ir buvusiu vieneto užstatymu teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir patvirtinimo metu. Šių aplinkybių nagrinėjimas nėra laikytinas ieškinio ribų peržengimas.

63.                      Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad esant nenuginčytiems Detaliojo ir (ar) Specialiojo plano sprendiniams, negalėjo būti nagrinėjamas ir tarp šalių ginčas, juolab, neturi pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, esant nenuginčytiems Detaliojo ir (ar) Specialiojo plano sprendiniams, peržengė bylos nagrinėjimo bylas.

64.                      Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamo sprendimo dalis prieštarauja galiojantiems, nepanaikintiems individualiems administraciniams aktams. Be to, nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš esmės perėmė vykdyti viešojo administravimo subjektų, t. y. AB „Amber Grid“ ir Kaišiadorių rajono savivaldybės kompetenciją, nes nusprendė, kad sutarties sudarymo metu galimybių statyti ieškovų įsigytame sklype gyvenamąjį namą nebuvo.

65.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo nė vieno magistralinio dujotiekio valdytojo priimto sprendimo, kuris šiuo atveju galėtų turėti reikšmės bylai ir (ar) galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad kiekviena situacija yra individuali. Šiuo konkrečiu atveju buvo ir yra sprendžiamas ginčas tarp šalių dėl konkretaus sandorio nuginčijimo, kuriuo buvo įgytas konkretus žemės sklypas. Todėl nagrinėjant bylą buvo nustatinėjamos bylai reikšmingos aplinkybės, kurios susiję su konkretaus žemės sklypo suformavimu, Detaliojo ir Specialiojo plano parengimu, vietovės klasės vieneto užstatymu, galimybėmis statyti ginčo žemės sklype gyvenamąjį namą ir kt. Todėl tai, kokiu pagrindu buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, susijęs su kitais žemės sklypais, statybų leidimais juose išdavimu ir kt., tai buvo padaryta teisėtai ar ne, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.  

66.                      Atsakovai teikia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip neginčijamu faktu, t. y. kaip prejudiciniu faktu, vadovavosi Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos tarybos 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2020/4, priimtu projektuotojo M. T. profesinės atsakomybės byloje, ir sprendė, kad minėtas projektuotojas Specialųjį ir Detalųjį planą parengė netinkamai. Atsakovai pažymi, kad atsakovai nedalyvavo minėto projektuotojo profesinės atsakomybės byloje, be to, tą bylą nagrinėjo Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos taryba, kuri nėra teismas. Atsakovų nuomone, tai patvirtina, kad minėtos institucijos nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje

67.                      Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 43 punkte nurodė, jog Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos tarybos 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr.2020/4 konstatuotas architekto, trečiojo asmens UAB MTARCH atstovo architekto M. T., profesinės etikos pažeidimas. Šiuo sprendimu taip pat konstatuota bylai svarbi aplinkybė, jog Detalųjį planą rengęs architektas netinkamai parengė teritorijų planavimo dokumentus, netinkamai ištyrė vieneto užstatymo teritorijų planavimo dokumentus, nepatikrino pastatų žmonėms būti situacijos, kadastro bei registro duomenų išrašų. Be to, minėtu sprendimu konstatuota ir tai, kad sprendiniai Detaliajame plane yra neišsamūs, tik iš dalies atspindintys faktinę situaciją.

68.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigė apeliantai, minėtame Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos tarybos 2020 m. liepos 3 d. sprendime Nr. 2020/4 nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais nesirėmė. Iš ginčijamo sprendimo turinio nustatyta, kad minėtą Lietuvos architektų rūmų Profesinės etikos sprendimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip vieną iš byloje esančių įrodymų. Be to, minėtu sprendimu vadovavosi ir vertindamas architekto, kuris rengė Detalųjį planą ir buvo apklaustas kaip liudytojas, bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų patikimumą.

69.                      Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas nurodyta ir nustatyta nutarties 28–86 punktuose, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų reikalavimą, byloje esančius įrodymus rinko, tyrė ir (ar) vertino netinkamai.

 

Dėl pagrindų sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį (ne)egzistavimo 

 

70.                      Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

71.                      CK 1.90 straipsnis numato, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

72.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016 25, 33 punktus ir juose nurodomą kasacinio teismo praktiką).

73.                      CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal sąžiningumo reikalavimus. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis). Pagal CK 6.163 straipsnio 4 dalį šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Informacija, susijusi su sandorio dalyku, neabejotinai pripažintina informacija, turinčia esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.

74.                      Atsakovai teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo visų sąlygų ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su apeliantų argumentais sutikti.

75.                      Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta anksčiau, priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko, vadovavosi ekspertizės aktu ir jame padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu, nustatė, kad  jau Detaliojo ir Specialiojo plano parengimo ir tvirtinimo metu, nagrinėtuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose buvo mažiausiai po 28–103 pastatus, skirtus žmonėms būti, o sandorio sudarymo metu, – po 28–104 pastatus, skirtus žmonėms būti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad gyvenamojo namo statyba nebuvo galima ne tik ginčo sutarties sudarymo metu, bet ir dar anksčiau, t. y. Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu. Apeliantai, kaip minėta anksčiau, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ekspertizės metu padarytas išvadas.

76.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad ieškovai pirko žemės sklypą, turėdami tikslą jame statyti gyvenamąjį namą. Ieškovams planuojant įgyvendinti teisę į gyvenamojo namo statybas paaiškėjo, kad vienete, kuriame yra jų žemės sklypas, jau yra pasiektas maksimalus leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad žemės sklypas, kuriame galima gyvenamojo namo statyba, ir žemės sklypas, kuriame tokia statyba nėra galima, yra nevienodos paskirties objektai. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad teisė statyti gyvenamąją namą buvo esminė aplinkybė, kuria remiantis ieškovai rinkosi pirkti žemės sklypą, o žemės sklypas, kuriame gyvenamojo namo statyba negalima, ieškovų nedomino.

77.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad prieš sudarant sutartį ieškovams buvo pateikti dokumentai, tarp kurių buvo Specialusis ir Detalusis planas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovams pateikti dokumentai galėjo juos suklaidinti dėl galimybės statyti gyvenamąjį namą įsigytame žemės sklype. Šią išvadą teisėjų kolegija daro, atsižvelgdama į tai, kad Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje, parengtame 2008 m. spalio mėn. M. T. IĮ „Torrau archtechs“ 9 punkte yra nurodyta „projektuojamoje teritorijoje numatomas šios magistralinio dujotiekio apsaugos priemonės: planuojamoje teritorijoje numatoma ne daugiau kaip 10 statinių žmonėms būti (skaičiuojant 1 butą kaip 1 statinį), nustatomas vadovaujantis magistralinio dujotiekio I vietovės klasės apribojimais, apimančiais žemės juostą 200 m. į abi puses nuo duojotiekio ašies ir 1 600 m. ruože išilgai vamzdyno ašies detaliajame plane“; Specialiojo plano aiškinamojoje dalyje neapskaičiuotas ir neaprašytas gretimų pastatų skaičius. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Specialiajame plane, kuris buvo pateiktas ieškovams, buvo nepažymėti (duomenys neskelbtini) esantys pastatai, (duomenys neskelbtini)  statomas namas, šios planuojamos teritorijos mėgėjiškų sodų žemėje ne mažiau kaip 14 pastatų, skirtų žmonėms būti (žr. R. U. 2020 m. gegužės 4 d. tyrimo išvadą). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad Specialiojo plano ribos buvo mažesnio ploto, nei magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės vieneto teritorijos ribos, kas leido Specialiojo plano rengėjui nurodyti, kad pastatų yra mažiau, nei kad yra magistralinio dujotiekio pirmos vieneto klasės vietovės teritorijoje. Šis teritorijos nesutapimas nebuvo nurodytas Specialiojo plano aiškinamojoje dalyje. Be to, tai, kad ieškovai galėjo suklysti (ar buvo suklaidinti) patvirtina ir atsakovų teiginiai, kad jie patys manė, jog Detaliuoju planu suplanuota 8 sklypų teritorija ir yra magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas bei būtent suplanuotuose 8 sklypuose gali būti 10 pastatų, skirtų žmonėms būti. Taigi, ieškovai iš atsakovų pateiktos informacijos prieš sudarant sandorį, objektyviai negalėjo žinoti, kiek pastatų, skirtų žmonėms būti, yra magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienete planuojamo įsigyti sklypo atžvilgiu. Juolab, negalėjo įvertinti ir tai, kad statyba ginčo žemės sklype nei ginčo sandorio sudarymo metu, nei ateityje nėra ir nebus galima.

78.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, daro išvadą, kad ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, sąžiningai suklydo dėl galimybės ginčo sklype statyti gyvenamąjį namą. Toks suklydimas pripažintinas esminiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius aplinkybes, jog teisėtai statyti gyvenamąjį namą ginčo sklype nebuvo nei Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu, nei ginčo sutarties sudarymo metu, nėra pagrindo pasisakyti ir vertinti atsakovų argumentų, susijusių su tuo, kad ieškovai prarado teisę statyti gyvenamąjį namą po sandorio sudarymo dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

79.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovų argumentais, kad ieškovai, sudarydami sandorį, prisiėmė riziką.

80.                      CK 1.90 straipsnio 5 dalis numato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

81.                      Taigi, tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad ir teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 27 punktas).

82.                      Sutiktina su atsakovais, kad ieškovams aplinkybės apie tai, kad statybos projektą reikės derinti su magistralinio dujotiekio valdytoju, buvo žinomos iki sutarties sudarymo. Tačiau tai, priešingai, nei teigia apeliantai, nepatvirtina, kad ieškovai, sudarydami sandorį suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisėmę patys.

83.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, apdairus, rūpestingas žmogus, vien apžiūrėjęs įsigytą ieškovų žemės sklypą ir (ar) atsakovų pateiktus prieš sandorio sudarymą dokumentus, negalėtų suprasti, kad žemės sklype ketinimo statyti gyvenamąjį namą gali niekada ir nerealizuoti (žr. ir šios nutarties 95–96 punktus). Juolab, įvertinant ir tai, kad ginčo sandorio 2.2 punkte nurodytas žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, o sutarties 9.1 punkte numatyta, kad pardavėjai garantuoja, jog šios sutarties sudarymo momentu nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktu nebūtų galima naudotis pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba nebūtų jo visai pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

84.                      Be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad atsakovai, būdami pardavėjais, informavo pirkėjus apie bet kokias rizikas, sudarant tokio pobūdžio sandorį. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai sandorio sudarymo metu suprato, jog jų sudaromas sandoris yra rizikingas, nėra. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad bet kuris protingas ir apdairus žmogus, turėdamas ketinimą statyti gyvenamąją namą, žinodamas, kad žemės sklype nebus galimybės tokio ketinimo realizuoti, nebūtų tokio sandorio sudaręs.

85.                      Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad ieškovai atsakovams už įsigytą žemės sklypą sumokėjo rinkos kainą, t. y. 26 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, apdairus ir rūpestingas asmuo, žinodamas, kad sudaro rizikingą sandorį, nebūtų mokėjęs už įsigyjamą žemės sklypą rinkos kainos, t. y. tokios kainos už kurią galėjo tuo metu įsigyti kitą žemės sklypą be jokios rizikos statyti jame gyvenamąjį namą.

86.                      Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovai šiuo atveju veikė kaip specialistai ir žinojo (turėjo žinoti) vietovės ypatybes, statybos ribojimus, todėl turėjo šią informaciją pateikti ieškovams, tačiau to tinkamai nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų suklydimas šiuo atveju buvo lemtas ne pačių ieškovų neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, o dėl to, kad atsakovai neįvykdė savo pareigos tinkamai atskleisti ieškovams visą su sandorio sudarymu susijusią reikšmingą informaciją, kuri šiuo atveju buvo ypač svarbi. 

87.                      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad ieškovai jokios rizikos dėl galimybių ateityje statyti pastatą negalėjo numatyti ir neprisiėmė.

88.                      Atsakovai tvirtina ir tai, kad ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad savo teises bandė ginti kitais galimais teisių būdais, pavyzdžiui, ginčijant AB „Amber Grid“ atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas, kreipiantis į AB „Amber Grid“ dėl aktualios magistralinio dujotiekio atšakos rekonstravimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį vien šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.

89.                      CK 1.90 straipsnio 7 dalis numato, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.

90.                      Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatytas draudimas yra taikomas ne tada, kai egzistuoja abstrakti galimybė apginti savo teises alternatyviu būdu, bet kai alternatyvus būdas būtų toks pat efektyvus (adekvatus), kaip ir sandorių nuginčijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Iš esmės analogišką principinę nuostatą įtvirtina ir UNIDROIT principų 3.2.4 punktas, nustatantis, kad sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl esminio suklydimo, jeigu aplinkybės, kuriomis šalis remiasi, suteikia ar gali suteikti gynybos priemones dėl sandorio neįvykdymo.

91.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų nurodytos galimybės ginčyti AB „Amber Grid“ atsisakymą išduoti projektavimo sąlygas, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, arba nurodytos galimybės kreiptis į AB „Amber Grid“ dėl aktualios magistralinio dujotiekio atšakos rekonstravimo, atsižvelgiant į ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą galimų magistralinio dujotiekio atšakos rekonstravimo išlaidų dydį, nėra pagrindo vertinti kaip veiksmingų gynybos būdų, užtikrinančių ieškovų adekvatų pažeistų teisių gynimą. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu nepagrįstai buvo taikytas neatsižvelgiant į CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudimą.

92.                      Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad šiuo atveju sandorio pripažinimas negaliojančiu traktuotinas kaip adekvati ieškovų pažeistų teisių gynimo priemonė.

93.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo procesą pirmosios instancijos teisme bei jų pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. 

 

Dėl nuostolių atlyginimo

 

94.                      Ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų 5 179,41 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškovai tvirtino, kad tokį dydį nuostolių patyrė, nes įsigijo žemės sklypą suklaidinti atsakovų. Pirmosios instancijos teismas ieškovų reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovų solidariai 3 822,56 Eur nuostoliams atlyginti.

95.                      CK 1.90 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.

96.                      Lietuvos Aukščiausias Teismas 2022 m. vasario 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-2611/2022, išnagrinėjęs atsakovų kasacinį skundą, išaiškino, kad sprendžiant dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį turi būti nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis ir kaltė. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį nėra preziumuojama, todėl ieškovas privalo įrodyti šią civilinės atsakomybės sąlygą.

97.                      Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė, įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė atsakovų veiksmuose visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (žr. ginčijamo sprendimo 55–63 punktus). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja. Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl atsakovų argumentų, susijusių su nepagrįstai paskaičiuotu žalos dydžiu.

98.                      CK 6.251 straipsnio 1 dalis numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pažymėtina, kad visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje.

99.                      Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti prašomos priteisti patirtos žalos dydžio pagrįstumą, o atsakovai, nesutikdama su prašomu priteisti žalos dydžiu, turėjo teisę paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį).

100.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė tik tas ieškovų turėtas išlaidas dėl kurių dydžio ieškovai pateikė įrodymus ir kurios, pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo priežastiniame ryšyje su atsakovų atliktais neteisėtais veiksmais.

101.                      Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovų 159 Eur už su sandorio sudarymu susijusias notaro paslaugas. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovai nemokėjo notarui už paslaugas, sudarant ginčo sutartį, ir (ar), kad ieškovų prašoma priteisti sumokėta suma notarui buvo mažesnė. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipė dėmesį, kad ginčo sutartį patvirtinęs notaras yra nurodytas pačioje sutartyje, o pinigai pervesti įgaliotiniui S. J., kuris atstovavo ieškovus sandorio sudarymo metu. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtas išlaidas priteisė pagrįstai.

102.                      Atsakovai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 20,42 Eur už VĮ Registrų centro paslaugas. Pažymėjo, kad mokėjimuose nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų, kad paslaugas buvo susijusios su ginčo sutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai neabejotinai turėjo išlaidų, įsigiję žemės sklypą, VĮ Registrų centre. Atsižvelgiant į tai, pagrindo nepriteisti prašomų išlaidų, kurių dydį patvirtinantys įrodymai yra pateikti į bylą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra. Juolab, įvertinant ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių atsakovų apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad ieškovai minėtas išlaidas galėjo patirti ne dėl ginčo sklypo, o dėl kito turto.

103.                      Atsakovų nuomone, 100 Eur, kurie buvo sumokėti advokato padėjėjai turėjo būti priskirti prie bylinėjimosi išlaidų, o ne nuostolių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su minėtais argumentais  sutikti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai ieškinį parengė ir pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. Tuo tarpu advokato padėjėjai 100 Eur išlaidų sumokėjo iki ieškinio padavimo t. y. 2018 m. gegužės 15 d. Ieškovai nurodė, kad minėtas išlaidas sumokėjo už atliktus pastatų, skirtų žmonėms būti, aktualiame vietovės klasės vienete paskaičiavimus.  

104.                      CK 6.249 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (2 punktas), taip pat protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (3 punktas). Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą sudėtinė nuostolių dalis yra protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Todėl išlaidos, turėtos iki bylos iškėlimo žalai įvertinti, negali būti priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, nes jos yra sudėtinė nuostolių dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-475-933/2022, 61 ir 62 punktai).

105.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodytos ir prašomos priteisti 100 Eur išlaidos yra priskirtinos prie nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus.

106.                      Atsakovai nurodo ir tai, kad visos su namo projektavimu susijusios išlaidos, įskaitant ir dėl informacijos iš viešų registrų bei kitų institucijų gavimo, dėl topografinių nuotraukų atlikimo, dėl konsultacijų su projektuotojais ir teisininkais, nėra jokia ieškovų žala, nes visa tai jie gali panaudoti kitame žemės sklype. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti atsakovų argumentai laikytini deklaratyviais samprotavimais, niekuo nepagrįstais, todėl atmestini.

 

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

 

107.                      Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

 

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

108.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti ir papildomo sprendimo, kuriuo buvo paskirstytos tarp šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

109.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, sprendžiamas ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas. Be to, CPK 47 straipsnio 2 dalis numato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

110.                      Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 2 550 Eur išlaidų advokato pagalbai už susipažinimą su teismo sprendimu, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir kt. Trečiasis asmuo AB „Amber Grid“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad turėjo 2 226,40 Eur išlaidų advokato pagalbai už susipažinimą ir įvertinimą teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų ir trečiojo asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, įrodytos, protingo dydžio, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

111.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011). Atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių atsakovų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ieškovei H. J. iš atsakovės I. G. ir atsakovo D. M. priteistina po 637,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovui S. J. iš atsakovės I. G. ir atsakovo D. M. priteistino po 637,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui AB „Amber Grid“ iš atsakovės I. G. ir D. M. priteistina po 1 130,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

 

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei H. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 637,50 Eur (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovei H. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 637,50  Eur  (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovui S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 637,50 Eur (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovui S. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 637,50 Eur  (šešis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Amber Grid“, juridinio asmens kodas 303090867, iš atsakovės I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 130,20 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Amber Grid“, juridinio asmens kodas 303090867, iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 130,20 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Gintautas Koriaginas

 

 

                                         Albina Rimdeikaitė 

 

 

Jurgita Sujetienė