Administracinė byla Nr. A-1273-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00292-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.1; 1.4.2; 42.2; 42.12; 55.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokatės D. B., 2016 m. sausio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydama panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskr. VMI) 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. FR0682-354 (toliau – ir 2015 m. birželio 9 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 68-147 (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-245 (7-238/2015) (toliau – ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas).

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad jos mama galėjo sukaupti 80 000 Lt ir padovanoti pareiškėjai. Šios santaupos buvo kaupiamos ne tik nuo 2002 m. Minėtų santaupų dovanojimo pareiškėjai sutartis buvo patvirtinta notariškai. Pareiškėja prašė atsižvelgti į tai, kad jos mama vykdo ūkininko veiklą ir gauna išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (I t., b. l. 65).

3. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamų spendimų motyvai dėl paskolos iš Rusijos (N. V.) nepripažinimo yra deklaratyvūs. Neaišku, kokių paskolos suteikimo įrodymų reikalaujama.

4. Pasak pareiškėjos, jos šeimos nariams nebuvo reikalingos 700–900 Lt išlaidos kas mėnesį, nes pareiškėjos šeima gyveno taupiai. Jos išlaidos negali būti lyginamos su statistinėmis. Pareiškėja pateikė teismui išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kurie, pasak pareiškėjos, patvirtina, kad jos šeimos išlaidos nesiekė taikyto statistinio vidurkio (I t., b. l. 65–133, 143).

5. Pareiškėja paaiškino, kad sklypas ir namo statyba kainavo 77 489,57 Lt, o ne 175 000 Lt. Rinkos kaina negali būti tapatinama su faktiniais kaštais.

6. Pasak pareiškėjos, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnyje nustatyta senatis, todėl patikrinimas galėjo apimti ne daugiau nei nuo 2010 metų.

7. Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius negali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneigti mokesčių mokėtojas. Šį argumentą pareiškėja grindė, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėje byloje Nr. A11-648/2003. Pasak pareiškėjos, visa įrodinėjimo našta negali būti perkelta mokesčių mokėtojui.

8. Pareiškėja taip pat nurodė, kad pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį, mokesčių administratorius privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

9. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 50–57).

10. VMI paaiškino, kad 2008 m. sausio 1 d. pareiškėja ir jos sutuoktinis grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo, atsiskaitomosiose sąskaitose buvo 611,43 Lt ir 20 055,83 Lt terminuoto indėlio sąskaitoje.

11. Nurodė, kad pasirinktas išlaidų metodas leido tiksliausiai apskaičiuoti pareiškėjos mokestinę prievolę, remiantis oficialiais (Lietuvos Respublikos statistikos departamento) duomenimis. Taip pat nurodė, kad buvo taikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalis, todėl tam tikri netikslumai objektyviai yra įmanomi ir galimi.

13. VMI pažymėjo, kad notarinė sutartis nepatvirtina dovanojamų pinigų perdavimo fakto. Buvo įvertinta, kad pareiškėjos mama nuo 1991 m. gyvena iš invalidumo pašalpos, jos sutuoktinio gaunamos lėšos buvo menkos, nekilnojamo turto nebuvo pardavę, užaugintą ūkinę produkciją minėta šeima sunaudodavo pati. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos mama negalėjo sukaupti ir pareiškėjai padovanoti 80 000 Lt. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl šių lėšų gavimo.

14. VMI kritiškai vertino pareiškėjos pateiktą paskolos raštelio kopiją. Konstatavo, kad paskolos sąlygos yra ekonomiškai ir teisiškai nenaudingos tariamam paskolos davėjui. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis minėtos paskolos nedeklaravo. Įrodymų apie realiai gautus raštelyje nurodytus pinigus nebuvo pateikta. Pasirinkdamas pajamas gauti grynais pinigais mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. VMI rėmėsi LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-27/2013.

15. VMI paaiškino, kad pirminis pavedimas patikrinti pareiškėjos mokesčių sumokėjimą buvo išrašytas 2013 m. gruodžio 17 d., vėliau (panaikinus sprendimą) buvo išrašytas naujas pavedimas. Tai buvo pakartotinis patikrinimas, kuriam MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai tikrino pareiškėjos mokesčių sumokėjimą nuo 2008 m. sausio 1 d.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskr. VMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą teismui nepateikė.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 150–155).

18. Teismas nustatė, kad pakartotinis patikrinimas buvo atliekamas, konstatavus, kad pareiškėjos pateikti dokumentai apie gautas pajamas iš Rusijos gali turėti įtakos pareiškėjos mokesčio bazės apskaičiavimui. Pakartotinį patikrinimą buvo pavesta atlikti siekiant įvertinti pareiškėjos pateiktų dokumentų pagrįstumą.

19. Teismas konstatavo, kad VMI pagrįstai teigia, jog pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kurie sąlygotų faktą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ar neteisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos statistikos departamento teikiamais duomenimis.

20. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos poziciją, jog namo statybos vyko ir ūkio būdu, tačiau nesant galimybės nustatyti kokia apimtimi tai buvo atlikta, buvo pagrįstai skaičiuotas vidurkis, t. y. jog 50 proc. statybos darbų buvo atlikta ūkio būdu, todėl namo statybos išlaidomis pripažinta 175 000 Lt (VĮ Registrų centro duomenimis namo atkuriamoji vertė nurodyta 331 000 Lt).

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė fakto dėl 80 000 Lt iš savo mamos gavimo, nes mokesčių administratorius atlikęs tyrimą pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos mama tokių lėšų negalėjo turėti.

22. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog patikrinimas galėjo apimti ne daugiau nei nuo 2010 m. laikotarpį.

III.

23. Pareiškėja A. I., atstovaujama advokatės D. B., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjos skundą tenkinti (I t., b. l. 159–164).

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime atkartojo mokesčių administratoriaus išvadas, nurodydamas, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų bei pateiktų įrodymų, apsiribojo deklaratyviais teiginiais, atkartodamas mokesčių administratoriaus išvadas.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėl ginčo esmės pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui.

26. Pareiškėja, atstovaujama advokatės, 2016 m. spalio 27 d. pateikė teismui papildomus įrodymus ir prašymą dėl jų prijungimo (I t., b. l. 179). Pareiškėja prašo prie bylos pridėti papildomos rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjos mama dirbo nuo 16 metų, gavo pakankamai didelį darbo užmokestį, gyveno ūkiškai. Taip pat prašo pridėti prie bylos įrodymus, patvirtinančius apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjos šeimos pragyvenimo išlaidos nesiekė VMI taikyto statistinio vidurkio.

27. Pareiškėja, atstovaujama advokatės, 2017 m. kovo 9 d. pateikė prašymą jos bylą sujungti su byla, kurioje nagrinėjamas jos buvusio sutuoktinio I. I. skundas (byla Nr. I-631-629/2017) (II t., b. l. 1–2). Pasak pareiškėjos, tai atitiktų proceso ekonomiškumo principą, nes teismui nereikėtų tų pačių aplinkybių vertinti kelis kartus. Jei nebūtų tenkintas šis prašymas, pareiškėja prašo byloje skirti statybos ekspertizę realiems jos namo statybos kaštams nustatyti, nes mokesčių administratorius išlaidas namo statybai įrodinėja turto vertintojo ataskaita apie namo rinkos kainą ir atkuriamąją vertę, tačiau tai nėra tapatu pareiškėjos patirtiems faktiniams kaštams namo statybai.

28.  Atsakovas VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 170–177).

29. Atsiliepimą  į apeliacinį skundą VMI grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjos skundą.

30. VMI nuomone, teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskr. VMI atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskr. VMI 2015 m. birželio 9 d. sprendimo (Komisijos byla, I t., b. l. 20–31), kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti 4 927,88 Eur GPM, 2 244,45 Eur GPM delspinigių ir 444 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl šį sprendimą patvirtinusio VMI 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo (Komisijos byla, I t., b. l. 8–11) ir Komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo (I t., b. l. 11–17), kuriuo buvo patvirtintas minėtas VMI sprendimas.

              33. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

              34. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

              35. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

              36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konsitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

              37. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taip pat įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 49684/99).

              38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (LVAT 2005 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P8-61-05).

              39. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas ir ar skundas yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis).

              40. Teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių (ABTĮ 87 straipsnio 1 dalis). Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomi pareiškėjo reikalavimai, atsakovo atsikirtimai, kitų proceso dalyvių paaiškinimai (ABTĮ 87 straipsnio 3 dalis). Motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

              41. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas teisiškai nevertino byloje esančių įrodymų, t. y. netinkamai vadovavosi ir taikė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje savo išvadų iš esmės nemotyvavo, neargumentavo, kodėl vienareikšmiškai pripažino mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumą, nesiaiškino pareiškėjos nurodytų argumentų pagrįstumo, nenurodė, kodėl juos atmeta, t. y. netinkamai vadovavosi ir taikė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą.

              42. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių normų nesilaikė, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės remdamasis skundžiamuose mokesčių administratorių bei Komisijos sprendimuose nurodytomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Teismas nemotyvavo savo pritarimo mokesčių administratoriaus nustatytoms aplinkybėms ir pateiktoms išvadoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir savarankiškų teisinių išvadų byloje nepateikė, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo.

              43. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Vienas tokių proceso teisės normų pažeidimų yra sprendimas be motyvų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

              44. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje (I t., b. l. 3–5), be mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių  perrašymo ir teisės normų citavimo, iš esmės yra tęsiama sprendimo aprašomoji dalis (atsakovo teisiniai argumentai ir atsikirtimai). Pavyzdžiui, teismas pažodžiui perrašė atsakovo argumentą, kad pareiškėja, siekdama paneigti „Eksperts“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, atskiros turto vertinimo ataskaitos nei pirminio, nei pakartotinio patikrinimo metu nepateikė. Atitinkamai tas pats pasakytina ir dėl teismo nurodytų motyvų, susijusių su tuo, kodėl mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad B. S. negalėjo turėti ir padovanoti pareiškėjai 80 000 Lt ar, kad N. V. negalėjo paskolinti pareiškėjos sutuoktiniui 500 000 rublių (I t., b. l. 55–56, 154). Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, nurodytų 2016 m. balandžio 12 d. teismui adresuotame prašyme (I t., b. l. 65). Teismas nepateikė jokio byloje esančių pareiškėjos į bylą teiktų dokumentų (I t., b. l. 66–143) teisinio vertinimo.

              45. Būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas be motyvų ir jį panaikinti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (LVAT 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010).

              46. Konstatavimas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kaip minėta, yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui. Šis sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

              47. Pirmiau išvardyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų prasme. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina skundžiamų administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir pagrįstumo, nepasisako dėl esminių skundo argumentų, kai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra byloje nustatytomis ginčui išspręsti reikšmingomis aplinkybėmis ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis pagrįstų išvadų, iš kurių bylos proceso šalimis būtų aišku kodėl būtent prieita prie išvadų, pateiktų teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, negali būti vertinamas, kaip bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas.

              48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              49. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nesprendžia klausimo dėl pareiškėjos pateiktų papildomų įrodymo pridėjimo prie bylos, taip pat ir dėl bylų sujungimo bei ekspertizės byloje skyrimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Gintaras Kryževičius