Administracinė byla Nr. A-1517-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00766-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, atliekant ją pataisos namuose, laikotarpiu, apytiksliai nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. gegužės 13 d., periodiškai buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinėje kankinančiomis sąlygomis. Areštinės kamerose jam tekdavo mažesnis nei 3,6 kv. m, t. y. mažesnis nei teisės aktų nustatytas, minimalus gyvenamasis plotas; kamerose buvo tamsu, netinkami langai, trūko natūralaus apšvietimo, kai kuriose kamerose drėgna ir šalta; kamerose sanitarinis mazgas, kuriame atliekami gamtiniai reikalai, nebuvo atitvertas, tose pačiose kamerose teko ir maitintis; kamerose nebuvo šilto vandens, o išsimaudyti duše šiltu vandeniu buvo leidžiama tik kartą per savaitę po 15 minučių; buvo tiekiamas nepilnavertis maitinimas. Nurodė, jog jis serga (duomenys neskelbtini), ne visada gaudavo (duomenys neskelbtini), dėl pablogėjusios sveikatos jį veždavo į ligoninę, tačiau ligoninėje jam ne visada suteikdavo tinkamą gydymą. Pažymėjo, kad laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, Konstitucijos 21 straipsniui. Šie pažeidimai tiesiogiai lėmė jo fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą (b. l. 11–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad turi duomenis tik      apie pareiškėjo buvimą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nuo 2012 m. sausio 9 d.; pareiškėjas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. buvo neperiodiškai laikomas iš viso 41 dieną, nepažeidžiant teisės aktų nustatyto minimalaus 3,6 kv. m areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui. Asmenims,     laikomiems Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, maistą ruošia ir tiekia          uždaroji akcinė bendrovė ,,Rasytė“ pagal 2014 m. sausio 6 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 30-4-ST2-14-3, areštinės pareigūnai maisto negamina. Nurodė, kad areštinės kamerų higieninės, sanitarinės, sveikatos saugos ir kitos sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pasitaiko atvejų, kai areštinėje laikomi asmenys tyčia sugadina areštinės inventorių, t. y. sudaužo apšvietimo lempas ir kitaip sugadina, todėl dėl areštinėje laikomų asmenų kaltės areštinės laikinai tampa neatitinkančios higienos normų reikalavimų; šie trūkumai šalinami. Kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus, langai sandarūs. Niekada nenustatyta, kad kamerose būtų drėgna, pelėsiai. Pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų kreipėsi 8 kartus, jam greitoji medicinos pagalba kviesta 3 kartus, suteikta tinkama pagalba.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu                (b. l. 74–81) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas; atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 straipsniais, 6.271 straipsnio 4 dalimi. Nurodė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės. Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimą Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtinta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle ir Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 patvirtinta Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 1990–2005 metų bylų nomenklatūromis, 2006–2015 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais, areštinėje dokumentai saugomi trejus metus ir yra sunaikinti. Nurodyti pareiškėjo buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiai (epizodiškai) nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 12 d.

Teismas pažymėjo, kad, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje likusį laiką. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 143 p., ,,Administracinė jurisprudencija“, 2014 m., Nr. 26) (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pažymėjo, jog, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatė, kad pareiškėjo skundas išsiųstas 2015 m. birželio 2 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. birželio 4 d. Kreipdamasis į teismą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė bei nenurodė, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus, susijusius su asmenų, kurių laisvė ribojama, apgyvendinimu bei kitais skunde įvardytais pažeidimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl yra pagrindas reikalavimui atlyginti žalą taikyti ieškinio senaties terminą. Remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2012 m. birželio 2 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. birželio 2 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę, be kita ko, kildino iš atsakovo nesilaikymo kitų sveikatos saugos reikalavimų – šviesos ir šilumos trūkumo bei drėgmės areštinės kamerose, šilto vandens nebuvimo, netinkamo maitinimo, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, ne visada būdavo suteikiama tinkama medicinos pagalba. Teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) (5–15, 18–33 p.). Teismas dar kartą įvertino Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją. Pažymėjo, jog faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatuoti įrodo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti aktas bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. Teismas taip pat atsižvelgė į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktą Nr. 5-IN-31. Teismas nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė teismui Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atliktus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės patikrinimo aktus 2015 m. gegužės 19 d. Nr. K3-159, 2015 m. birželio 9 d. Nr. K3-214. Atsižvelgęs į tai, kad paminėti patikrinimai atlikti praėjus daug laiko po pareiškėjo laikymo areštinėje, teismas neaptarė patikrinimo aktuose nurodytų aplinkybių. Remdamasis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo, ambulatorinių ligonių registravimo žurnalo įrašais, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundėsi dėl (duomenys neskelbtini); pareiškėjui suteikta medicininė pagalba ir paskirti vaistai; sveikatos patikrinimui pareiškėjas 2015 m. sausio 4 d., 2015 m. sausio 9 d., 2015 m. sausio 10 d. vežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, įvertinta jo sveikatos būklė ir grąžintas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pareiškėjui tinkamai suteikta medicininė pagalba. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų sveikatos ir saugos reikalavimų pažeidimų remdamasis vien pareiškėjo prielaidomis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, jog aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, ir rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsniu, Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 7 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu.

Teismas, remdamasis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės vyresniojo specialisto 2015 m. birželio 18 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo periodiškai laikomas: nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d., nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2012 m. kovo 23 d., nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. (už šiuos laikotarpius taikomas ieškinio senaties terminas ir skundas už šį laikotarpį atmestinas); 2012 m. birželio 20 d. kameroje Nr. 3, plotas 15,27 kv. m, 4 asmenys, 1 asmeniui – 3,82 kv. m; 2012 m. birželio 21 d. ir 2012 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 3, plotas 15,27 kv. m, 3 asmenys, 1 asmeniui – 5,09 kv. m; 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. liepos 2 d. kameroje Nr. 24, plotas 19,50 kv. m, 2 asmenys, 1 asmeniui – 9,75 kv. m; 2013 m. liepos 3 d. ir 2013 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 24, plotas 19,50 kv. m, 3 asmenys, 1 asmeniui – 6,75 kv. m; nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 9 d. kameroje Nr. 24, plotas 19,50 kv. m, 4 asmenys, 1 asmeniui – 4,88 kv. m; 2014 m. gruodžio 30 d. kameroje Nr. 18, plotas 15,96 kv. m, 3 asmenys, 1 asmeniui – 5,32 kv. m; nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. sausio 4 d. kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv. m, 3 asmenys, 1 asmeniui – 6,38 kv. m; 2015 m. sausio 5 d. ir 2015 m. sausio 6 d. kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv. m, 4 asmenys, 1 asmeniui – 4,79 kv. m; 2015 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv. m, 3 asmenys, 1 – asmeniui 6,38 kv. m; nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 12 d. kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv. m, 4 asmenys, 1 asmeniui – 4,79 kv. m. Teismo vertinimu, paminėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėją laikant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose 13 dienų jam teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus, t. y. teko po 4,88 kv. m, 4,79 kv. m ir tik vieną dieną – 2012 m. birželio 20 d. – teko 3,82 kv. m vietoje 5 kv. m. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo VIII. 5. skyriuje apibrėžiami pagrindiniai kriterijai įvertinant neturtinės žalos dydį, o būtent – pažeistų vertybių pobūdis, pažeidimo trukmė, pažeidimo pobūdis, pažeidimo tąsa, pažeistų teisių gynimas laiko požiūriu, kalinamo asmens elgesys ir kt. Vertinant aptartus aspektus ir nustatant, ar pareiškėjui neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais, ar pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, atsižvelgiama: į pažeistų vertybių pobūdį ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias; į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyventojų pragyvenimo lygį; į pažeistų teisių gynimą laiko požiūriu; į kalinamo asmens elgesį siekiant pašalinti jo atžvilgiu daromus pažeidimus. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų intensyvumą, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista nežymiai. Kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkstamas plotas nedidelis – laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. liepos 9 d. tik 0,12 kv. m; 2015 m. sausio 5 d. ir 2015 m. sausio 6 d. bei nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 12 d. tik 0,11 kv. m; tik vieną dieną, t. y. 2012 m. birželio 20 d., trūkstamas plotas vienam asmeniui buvo 1,18 kv. m. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs.

Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Neįrodyta, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei 5 kv. m gyvenamasis plotas, būtų sukėlęs ženklius praradimus, tarp jų sveikatos sutrikimą. Tai įvertinęs teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą ar prilyginamas kankinimams Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, šiuo atveju vis tiek buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos   vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015 ir kt.). Teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas, nurodydamas patirtos neturtinės žalos dydį, jo nediferencijavo pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindė įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėstė tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą – nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl paminėtų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, valstybės išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaryto pažeidimo konstatavimas, jog pareiškėjas neteisėtai buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko nustatytų minimalaus ploto reikalavimų, vertintinas kaip pakankama satisfakcija ir neturtinės    žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Būtent tokia teisminė praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Konvencijos nuostatas nėra jokių senaties terminų. Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuomet buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Taikytinas 4 kv. m vienam asmeniui plotas, atskaičiavus baldus. Pabrėžia, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus. Be to, buvo netinkamas maitinimas. Neišreikalauti dokumentai, susiję su jo sveikata. Teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais orientaciniais kompensacijų dydžiais ir nepagrįstai nepriteisė jokios kompensacijos už kankinimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo, kad teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, reikiamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl palaiko teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą jam būnant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinėje laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje                    Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje                   Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo           (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo buvimo paminėtoje areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 2 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. birželio 2 d.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinėje laikotarpis nuo     2012 m. birželio 2 d. iki 2015 m. sausio 12 d. 

Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija pažymi, kad ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.)          15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo                           (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 –              6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad atsakovo administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo laikomas paminėtoje areštinėje, kurioje jam tekdavo mažesnis nei 3,6 kv. m, t. y. mažesnis nei teisės aktų nustatytas, minimalus gyvenamasis plotas, be to, higieninių reikalavimų taikymo požiūriu - netinkamomis sąlygomis.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad                  CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos nežymiai, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl būtinumo įvertinti faktinę pareiškėjo buvimo atsakovo areštinėje situaciją teisingumo ir protingumo principų taikymo požiūriu (nekartodama šių argumentų), pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos neturi būti išreikšti pinigais.

Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo reikalavimo vertinimą Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme, kolegija papildomai pažymi, kad, spręsdamas šį ginčą, be Konvencijos                  3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose (atsakovo areštinėje) tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos (pirmosios instancijos teismo aptartos Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 normos) negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos        3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.  

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė