Civilinė byla Nr. 3K-3-310-611/2016

                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20037-2015-9

                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1.21.

                                   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis V. Č., M. B. ir K. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių individualios įmonės savininko atsakomybę už įmonės skolas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš individualios įmonės savininko, nenurodyto vykdomajame rašte, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į antstolį V. Č., prašydama panaikinti antstolio 2015 m. gegužės 7 d. priimtą patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0116/02/00198. Pareiškėja nurodė, kad antstolio 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes 1998 m. birželio 30 d. vykdomajame rašte Nr. 4/1270 nurodyta tik viena skolininkė – M. B. IĮ „Veda“, todėl antstolis neturėjo teisės prisijungti prie išieškojimo vykdymo iš M. B. ir jo IĮ „Veda“, kaip subsidiarių bendraskolių. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais antstolis viršijo savo įgaliojimus, nes prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.
4. Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ir į tai, kad CPK 673 straipsnis yra CPK VI dalyje, reglamentuojančioje vykdymo procesą, kuriame centrinė figūra yra būtent antstolis, sprendė, jog antstolis turi teisę, individualiai įmonei neturint pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti bei kito jai priklausančio turto, nukreipti išieškojimą į jos savininko turtą.
5. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.
6. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Vykdymo procese išieškojimo iš individualios įmonės tvarką nustato CPK 673 straipsnis, pagal kurį jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą, todėl, vykdydamas išieškojimą iš individualios įmonės turto, antstolis gali nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą.
7. Vertindamas CPK 759 straipsnį, nustatantį prisijungimą prie išieškojimo, sistemiškai su CPK 673 straipsniu, įtvirtinančiu antstolio galimybę nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, teismas sprendė, kad išieškojimo nukreipimas bei prisijungimas prie išieškojimo tais atvejais, kai neužtenka individualios įmonės turto, galimas net ir nesant teismo procesinio sprendimo išieškoti iš individualios įmonės savininko turto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą tenkinant UAB „Vilniaus energija“ skundą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Skundą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad išieškojimas iš individualios įmonės savininko turto, kai nėra vykdomojo dokumento dėl skolos išieškojimo iš to savininko (vykdomajame rašte skolininke nurodyta tik pati individuali įmonė), laikytinas neteisėtu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir kt. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-273/2012; teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-609/2013; 2015 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės I. G. prašymą, bylos Nr. 3K-3-313/2015).
2. Teismai nevertino aplinkybių, kad šiuo atveju antstolis neturi vykdomojo rašto, kuriame M. B. būtų nurodytas kaip skolininkas. Todėl nei teismo sprendimo, nei kito juridinio fakto pagrindu individualios įmonės savininkui neatsirado prievolė padengti individualios įmonės skolas, jam neperėjo prievolė, siejusi individualią įmonę ir išieškotoją materialiniuose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir R. J., bylos Nr. 3K-7-400/2012).  
9. Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis V. Č. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. CPK 673 straipsnyje nėra nurodyta sąlygos, kad išieškojimui nukreipti į individualios įmonės savininko turtą būtų reikalingas papildomas teismo sprendimas.
2. Individualios įmonės ir jos savininko turtas yra vientisas, o turto atskirumas yra skirtas apibrėžti tik civilinėje apyvartoje dalyvaujančios individualios įmonės turto masę, tačiau ne besąlygiškai apriboti savininko kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į įmonės, kaip savininkui priklausančio objekto, turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Medelio įmonės „Mejota“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-69/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

                            Dėl išieškojimo pagal individualios įmonės prievoles iš individualios įmonės savininko, nenurodyto vykdomajame rašte

10. Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Taigi, vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai. Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktą kompetenciją (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir kt. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-273/2012, ir joje nurodytą praktiką).
11. Vykdomasis dokumentas yra visų vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 586 straipsnis). Antstolis, kuriam pateikiamas vykdomasis dokumentas, informuojamas apie skolininką, iš kurio turi būti išieškoma, kartu ir apie jo atsakomybę – ji asmeninė, subsidiarioji ar solidarioji (CPK 648 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu, vykdant vykdomąjį dokumentą, paaiškėja, jog išieškojimas turi būti vykdomas ne tik iš vykdomajame dokumente nurodyto skolininko, bet ir trečiųjų asmenų (pvz., sutuoktinio), kurie nenurodyti vykdomajame dokumente ir dėl kurių nebuvo priimta teismo sprendimo, turto, tai antstolis neturi teisės priimti patvarkymo dėl išieškojimo iš šių asmenų. Prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusių prievolių pobūdžio, asmenų, atsakingų pagal šias prievoles, bei jų atsakomybės atsiradimo pagrindų nustatymas nepatenka į vykdymo proceso apimtį, nes šie klausimai yra tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų nustatymu ir gali būti išspręsti tik nagrinėjant konkrečią bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. J. ir kt. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-273/2012).
12. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir R. J., bylos Nr. 3K-7-400/2012). 
13. Tačiau toks individualios įmonės ir jos savininko teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, individualiai įmonei neturint turto, atsakyti pagal jos prievoles ar tokią įmonę likvidavus turi jos savininkas savaime, kai nėra teismo sprendimo ar kito vykdytino dokumento priteisti iš savininko jo įmonės skolas. Nesant pareikšto reikalavimo, teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo iš įmonininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės I. G. prašymą, bylos Nr. 3K-3-313/2015).
14. Atsižvelgiant į šios nutarties 11 ir 13 punktuose aptartus motyvus, antstolis negali subsidiariai nukreipti išieškojimo į individualios įmonės savininko turtą, jei įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte individualios įmonės savininkas nėra įrašytas skolininku, jis nebuvo įtrauktas toje byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime nespręsta dėl jo teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-609/2013).
15. CPK 673 straipsnyje, kuriuo vadovavosi bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatorės skundą, įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankami lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ar savininko turtą. Minėta norma turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (be kita ko, su CPK 586 ir 648 straipsnių normomis) ir todėl aiškintina kaip nustatanti išieškojimo eiliškumą tuo atveju, kai vykdomas neribotos atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) skolų išieškojimas, tačiau ši norma nesuteikia teisės nukreipti neribotos atsakomybės juridinio asmens skolų išieškojimo į tokio asmens savininko turtą, kai savininkas nėra nurodytas vykdomajame rašte, kurio pagrindu vykdomas išieškojimas.
16. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami CPK 673 straipsnio normą kaip suteikiančią teisę antstoliui nukreipti individualios įmonės skolų išieškojimą į jos savininko turtą, nesant vykdomajame dokumente nurodyto įmonės savininko, netinkamai aiškino ir taikė CPK 673 straipsnio normą ir nukrypo nuo šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo Medelio įmonės „Mejota“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-69/2014, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, buvo sprendžiama, ar galima išieškoti iš individualios įmonės turto pagal jos savininko prievoles, todėl ir buvo nurodyta, kad skolos išieškojimo iš fizinio asmens – individualios įmonės savininko – atveju individuali įmonė vertinama tik kaip turto objektas ir įmonės turtas teisėtai paimamas ne kaip iš subjekto – savarankiško juridinio asmens, bet kaip iš objekto – įmonės savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Minėtoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai ja vadovavosi kaip precedentu.
18. Nagrinėjamoje byloje antstolis V. Č. vykdė Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1998 m. birželio 30 d. išduotą vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo iš M. B. įmonės „Veda“, o antstolis A. B., prie kurio vykdomo išieškojimo kasatorės skundžiamu patvarkymu prisijungė antstolis V. Č., vykdė išieškojimą iš M. B. Taigi antstolis V. Č. skundžiamu patvarkymu nusprendė vykdyti išieškojimą iš asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente ir dėl išieškojimo iš kurio nėra priimtas teismo sprendimas, t. y. veikė neteisėtai (ultra vires).
19. Dėl nurodytų priežasčių bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis buvo atmestas kasatorės skundas, naikinamos, teismams netinkamai aiškinus ir taikius CPK 673 straipsnio normą ir dėl to nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos, ir byloje priimtinas naujas sprendimas. Antstolio V. Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymas dėl prisijungimo prie išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0116/02/00198, kuriuo jis, vykdydamas išieškojimą iš M. B. įmonės „Veda“, nusprendė prisijungti prie antstolio A. B. vykdymo išieškojimo iš M. B., naikinamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016 m. vasario 4 d. nutartimi kasatorės prašymu buvo pritaikiusi laikinąją apsaugos priemonę: sustabdė lėšų, gautų iš varžytynių pardavus skolininko M. B. trijų kambarių butą ir esančių antstolio A.  B. depozitinėje sąskaitoje, paskirstymą (vykdomoji byla Nr. 0042/09/00135). Tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus antstolio V. Č. patvarkymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė panaikintina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

21. Kasacinis teismas patyrė 8,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus pareiškėjos kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kito proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą patenkinti ir antstolio V. Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymą dėl prisijungimo prie išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0116/02/00198 panaikinti.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.

Priteisti iš antstolio V. Č. 8,18 Eur (aštuonis Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Egidijus Laužikas

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Antanas Simniškis