Pranešėja
D. Martinavičienė Civilinė
byla Nr. 2S-1186-370/2010
Teisėja
D. Žvinklytė (Proceso
Nr. 2-06-3-04841-2010-1)
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. liepos 14 d.
Klaipėda
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Albinos
Pupeikienės, Savinijaus Katausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka
išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-04-29
nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6945-642/2010 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui AB bankui
„SNORAS“ dėl sutarties sąlygų
pakeitimo,
nustatė:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-04-29 nutartimi priėmė ieškovo
patikslintą ieškinį atsakovui dėl 2007-06-07 paskolos sutartis Nr. 031-47376
sąlygų pakeitimo ir atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – uždrausti taikyti paskolos sutarties 18.3 punktą, 2009-06-19
papildomo susitarimo Nr. 1 18.3 punktą,
2009-12-22 papildomo susitarimo Nr. 2
18.3 punktą ir laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas,
įpareigoti atsakovą AB banką „Snoras“ atlikti veiksmus – nustatyti fiksuotą 4,6
proc. metų palūkanų normą. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui
įrodymų ir motyvų, patvirtinančių tai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos
priemonių, gali atsirasti teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Be to, teismas
padarė išvadą, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka
ieškovo materialinį teisinį reikalavimą (keisti palūkanų normą), t. y.
ieškovas iš esmės prašo teismo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, o ne taikyti
laikinąją apsaugos priemonę.
Atskiruoju
skundu ieškovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-04-29 nutarties
dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinti ir išsprendus šį klausimą iš
esmės, prašomas laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Nurodo, kad teismo
prašė taikyti dvi klaikinąsis apsaugos priemones: 1) uždrausti taikyti
2007-06-07 paskolos sutarties 8.3 punktą nustatantį metų palūkanų normą (ir
vėlesnių papildomų susitarimų punktus dėl palūkanų metų normos keitimo), 2)
laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas, įpareigoti atsakovą
atlikti veiksmus – nustatyti fiksuotą 4,6 proc. dydžio metų palūkanų normą.
Pirmoji laikinoji apsaugos priemonė – tai draudimas, užkertantis kelią žalai
atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.), ji nesutampa su ieškovo
materialiu teisiniu reikalavimu, to tik yra su juo susijusi. Antroji laikinoji
apsaugos priemonė – tai laikinų
apribojimų taikymas (CPK 145 str. 1 d. 11 d.). Esant tęstiniam teisių
pažeidimui laikinųjų apsaugos priemonių rūšis pagal turinį gali sutapti su
ieškinio dalyku, įstatymas numato tokius atvejus (CK 3.65 str. 1 d. 4 p.).
Laikinumo aspektas reiškia ne tik tai, kad, kad priemonės galioja tam tikrą
apibrėžtą laiko tarpą, bet ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
nereikalauja iš priešingos šalies jokių (ar reikalauja minimalių) aktyvių
veiksmų ar lėšų, nes jeigu ieškinys bus atmestas ir laikinosios apsaugos
priemonės bus panaikintos, reikės priešingą šalį grąžinti į buvusią padėtį. Be
to, laikinas fiksuotas 4,6 proc. metų palūkanų normos nustatymas atitiktų ir
atsakovo interesus, nes ieškovas galėtų prašyti taikyti tik vieną, t. y.
pirmąją laikinąją apsaugos priemonę, ir teismui ją taikius ieškovas bylos
nagrinėjimo metu visai neturėtų mokėti palūkanų. Tačiau ieškovas sutinka mokėti
sumažintas palūkanas, kadangi teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso
šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti
parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai šaliai perdėto pranašumo ar
nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina
tikslui pasiekti. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės esant
realiai grėsmei, kad kol teismas nagrinės bylą, ieškovas privalės mokėti
dideles metines palūkanas (apie 7 400 Lt per mėnesį), kurių šiuo metu yra
finansiškai nepajėgus mokėti ir kurios reikštų banko vienašališką sutarties nutraukimą.
Atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį, neteks prasmės ieškovo ieškinys, nes
nebebus aktualūs sutarties sąlygų pakeitimo bei paskolos grąžinimo atidėjimo
klausimai, t. y. pats ieškovo materialusis teisinis reikalavimas. Tokiu
atveju teismui neliktų pagrindo nagrinėti ieškinio reikalavimų, nes sutarties
nutraukimas atleidžia nuo jos vykdymo ir kyla civilinė atsakomybė, t. y.
galima spręsti klausimą tik dėl sutarties nutraukimo pasekmių. Dėl sutarties
nutraukimo atsiradusi civilinė atsakomybė būtų laikinųjų apsaugos priemonių
netaikymo pasekmė ir tokiu būdu būtų pažeista ieškovo teisė kreiptis į teismą
teisminės gynybos. Norint įpareigoti atsakovą pakeisti sutarties sąlygas,
reikia nesuteikti atsakovui teisės
konstatuoti, kad ieškovas pažeidė sutartinių įsipareigojimų vykdymą, o tai
galima padaryti tik mokant palūkanas, nors ir mažesnes, nei nustatytos banko.
Atsiliepime atsakovas
prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
Nurodo, kad įstatymo leidėjas numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
sąlygą ir esminį apribojimą – jos gali būti taikomos tada, kai yra pagrindo
manyti, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios
apsaugos priemonės minėtos įstatymo nuostatos neatitinka, nėra nei veiksmai,
užkertantys kelią žalai atsirasti ar padidėti, nei laikinų apribojimų
nustatymas, taip, kaip šios sąvokos suprantamos teisės doktrinoje ir Lietuvos
teismų praktikoje. Iš esmės ieškovas prašo ne užtikrinti savo ieškinį, o
priimti sau palankų teismo sprendimą dar iki bylos išnagrinėjimo. Ieškovas
nepateikia jokių svarių įrodymų patvirtinančių, kad egzistuoja reali grėsmė,
kad galimai palankaus jam teismo sprendimo atveju teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Dar daugiau – bylos aplinkybės
neleidžia konstatuoti net tokios grėsmės egzistavimo galimybės, nes pateikto
ieškinio suma sudaro tik 16 320,72 Lt, tuo tarpu atsakovo turtas per
pirmąjį 2010 m. ketvirtį sudarė 1,159 mlrd. Lt. Ieškovo aptiriami sunkumai
vykdant galiojančią sutartį nėra ir negali būti pagrindu taikyti laikinąsias
apsaugos priemones. Ieškovo samprotavimai, kaip elgsis ieškovas atsakovui
nustojus mokėti sutartas palūkanas, taip pat neturi nieko bendra su laikinųjų
apsaugos priemonių taikymu. Neatitinka
tikrovės ir ieškovo teiginys, kad nutraukus paskolos sutartį ieškovo
reikalavimas netektų teisinės reikšmės ir negalėtų būti nagrinėjamas, nes teisė
suteikia plačias galimybes skolininkams gintis nuo kreditorių reikalavimų,
pavyzdžiui, pradėjus išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesą, skolininkas
turi teisę ginčyti kreditoriaus reikalavimą grąžinti visą kreditą ir vienašalį
sutarties nutraukimą, kreipdamasis į teismą ieškinio teisenos tvarka, o teismas
tokiu atveju gali sustabdyti hipotekos procedūras. Ieškovo teiginiai, kad
palūkanoms sumokėti jis skolinasi pinigų iš savo giminių, nagrinėjant skundą
neturi reikšmės, be to, neįrodyti. Savo ieškinyje ieškovas pats nurodo, kad jo
tiesioginė veikla susijusi su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimu, nuoma,
todėl darytina prielaida, kad darbo užmokestis nėra vienintelis ieškovo pajamų
šaltinis. Taip pat ieškovas ieškinyje nurodo, kad visą gautą kredito sumą,
t. y. 1 0158 600 Lt, iki 2012-06-14 jis paskolino UAB „Embelija“
su 6 proc. metų palūkanų norma, todėl kas mėnesį iš šio sandorio jis turėtų
gauti apie 5 100 Lt palūkanų. Iš esmės ieškovas siekia nesąžiningai iki
teismo sprendimo įsigaliojimo dienos sutaupyti atsakovo sąskaita, nes net atmetus
jo ieškinį, ieškovo skola bankui nepadidėtų. Ieškovas ir pats tai netiesiogiai
pripažįsta nurodydamas, kad savo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones
jis siekia vykdyti sutartį pagal savo finansines galimybes, o ne pagal
sutarties sąlygas.
Atskirasis
skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija
iš esmės sutinka skundžiamos teismo nutarties ir atsakovės atsiliepimo motyvais
ir atmeta ieškovo atskirojo skundo argumentus. Ieškovo teiginiai, kad jis prašo
taikyti dvi atskiras laikinąsias apsaugos priemones ir kad jų abiejų kartu taikymas
atsakovui būtų netgi naudingas yra tik nesąžiningas naudojimasis teisine
technika, kadangi iš esmės abi sukeltų lygiai tokias pat pasekmes kaip ir
taikant vien tik antrąją. Atsakovas nepagrįstai laikinosios apsaugos priemonės (mokėtinų
palūkanų metų normos sumažinimą) taikymą argumentuoja pasitelkdamas specialius
teisinius santykius (išlaikymą) reglamentuojančias teisės normas. Bylose dėl
išlaikymo priteisimo laikino išlaikymo priteisimas yra nustatytas prioritetiškai
siekiant apginti vaiko interesus (CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 4 str. 1 p.). Gi šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovas
yra lygūs civilinių teisinių santykių dalyviai, dėl palūkanų normos šalys
susitarė net tris kartus, t. y. pagrindine sutartimi ir dviem papildomais
susitarimais (b. l. 12–19). Taikius ieškovo prašomą laikinąją apsaugos
priemonę ieškovo naudai būtų pakeista šalių susitarimais nustatyta šalių teisių
ir pareigų pusiausvyra. Be to, ieškovas net nepateikė pakankamai įrodymų,
galinčių patvirtinti jo sunkią turtinę padėtį. Pateiktos pažymos apie jo ir
sutuoktinės darbo užmokestį turtinės padėties neatskleidžia, nes pats ieškovas
ieškinio reikalavimą ir negalėjimą sumokėti sutartas palūkanas grindžia ne
darbo užmokesčio sumažėjimu, o jam nepalankiais pokyčiais nekilnojamojo turto
rinkoje, su kuria ieškovas tiesiogiai sieja savo veiklą ir savo finansines
galimybes. Ieškovo šeimos tikrąją turtinę padėtį galėtų atskleisti šeimos turto
ir pajamų deklaracija. Pats ieškovas nurodo, kad banko paskolintas lėšas
paskolino UAB „Embelija“, kurios akcininku jis yra, už 6 proc. metinių
palūkanų, taigi pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę dėl fiksuotos
4,6 proc. palūkanų normos jis netgi praturtėtų palūkanų skirtumu. Tokia
situacija niekaip neatitiktų ieškovo teiginių apie bylos šalių interesų
pusiausvyrą (CPK 145 str. 2 d.). Prašomos taikyti laikinosios apsaugos
priemonės būtinumą ieškovas iš esmės grindžia tik spėjimu, kad bylos
nagrinėjimo metu atsakovė nutrauks sutartį. Tačiau neaišku, kodėl ieškovas
neprašė teismo tiesiog įpareigoti atsakovę susilaikyti nuo tokio veiksmo (CPK
145 str. 1 d. 6 p.). Teismui nusprendus, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas,
ieškovas neturės prievolės atsakovui sumokėti ieškiniu reikalaujamos nustatyti
palūkanų normos dydį viršijančių sumų, o jei ieškovas bylos nagrinėjimo metu
visgi jas sumokės, permokėta suma privalės būti ieškovui grąžinta arba
įskaityta į paskesnius mokėjimus. Be to, netgi ieškovo spėjimui dėl sutarties
nutraukimo bylos nagrinėjimo metu pasitvirtinus, ieškovas turės teisę pareikšti
naują ieškinį arba papildyti atitinkamu reikalavimu jau pareikštą (CPK 141 str.
1 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties
naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).
Kolegija,
vadovaudamasi LR CPK 334–339 str.,
nutaria:
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Danguolė
Martinavičienė
Kolegijos teisėjos Albina
Pupeikienė
Savinijus Katauskas