Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2008

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17; 23; 114.11 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Villon“ dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos, padarytos gamtai iškirtus mišką, nustatymo ir atlyginimo tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės skyriaus pareigūnai 2006 m. liepos 13 d. nustatė savavališką miško kirtimą atsakovui priklausančiuose miškuose (duomenys neskelbtini). Atsakovas savavališkai, neturėdamas įstatyme nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti mišką, vykdydamas golfo laukų įrengimo darbus, 354 miško kvartale iškirto 8,84 ha miško. Atsakovas šiais veiksmais pažeidė Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 6 dalių ir Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 632 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ 20 punkto reikalavimus. Žala aplinkai buvo apskaičiuota pagal Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtintą Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarką. Ieškovo teigimu, atsakovas gera valia atsisakė atlyginti žalą, todėl ši priteistina teismo būdu. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Villon“ 29 493,20 Lt už gamtai padarytą žalą atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė  

 

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad atsakovui 2004 m. birželio 7 d., 2004 m. birželio 8 d., 2005 m. gruodžio 7 d., 2005 m. gruodžio 14 d. buvo išduoti leidimai iškirsti 22,7 ha ploto miško UAB „Villon“ išsinuomotuose sklypuose, sudaryti brėžiniai, kuriuose nurodytos kirtimo vietos ir plotai, medžių matavimo lapuose ir santraukose-lentelėse bei biržės taksavimo ir taškavimo lapuose nurodyti kirstinų medžių skaičiai bei pavadinimai ir bendri likvidiniai tūriai. Teismas, remdamasis Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriaus 2006 m. liepos 19 d. pažyma apie miško kirtimą prie „Le Meridien Villon“, nustatė, kad 2005 metais buvo išaiškinti du neteisėti miško kirtimai UAB „Villon“ priklausančiuose miškuose, t. y. plynai buvo iškirsta 1,66 ha miško; pažymoje taip pat konstatuota, jog leidimai kirsti mišką buvo išduoti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriui buvo pasiūlyta imtis teisinių veiksmų dėl galimos žalos aplinkai nustatymo ir jos išieškojimo iš kaltų asmenų. Šiam tikslui 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta komisija ir apžiūrėti miškų paskirties sklypai, 2006 m. gruodžio 19 d. buvo atlikti matavimai ir komisijos išvadose nustatyta, jog buvo iškirsta 33,2 ha miško ploto; buvo sudarytas UAB „Villon“ miško, išlikusio po plynų kirtimų, planas pagal 2006 m. gruodžio 19 d. matavimo rezultatus. Teismas nurodė, kad, 2007 m. vasario 1 d. atlikus aplinkai padarytos žalos atsakovui UAB „Villon“ priklausančiuose miškuose paskaičiavimus, buvo nustatyta 29 493,20 Lt padaryta žala gamtai. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais leidimais kirsti mišką, lydimaisiais dokumentais ir dokumentais, kuriuose buvo užfiksuoti faktiškai iškirsto miško plotai, konstatavo, kad leidimuose nurodytas iškirstinas miško plotas neatitiko atsakovo realiai iškirstų miško plotų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, neturėdamas įstatymuose nustatyta tvarka išduoto leidimo kirsti miško, 354 kvartale iškirtęs 8,84 ha miško plotą, pažeidė Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 6 dalių, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 632 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ 20 punkto reikalavimus, padarė žalą gamtai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 16 d. sprendimu jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinusių teiginius, jog atsakovas pagal išduotus leidimus kirsti mišką vykdė ne plyną miško kirtimą, o „kitus tarpinius kirtimus“. Kolegija taip pat rėmėsi Miškų kontrolės skyriaus 2006 m. liepos 19 d. pažyma apie miško kirtimą prie „Le Meridien Villon“ ir Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos įsakymu sudarytos komisijos išvadomis, kuriose buvo išaiškinti du neteisėti miško kirtimai, taip pat nustatyta, kad atsakovui priklausančioje miško žemėje, nepakeitus pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, buvo vykdomi žemės kasimo, lyginimo ir kiti darbai, leidimai kirsti mišką buvo išduoti pažeidžiant aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo ir 1999 m. kovo 5 d. įsakymu patvirtintų Pagrindinių miško kirtimo taisyklių reikalavimus. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą Valstybinės miškotvarkos tarnybos pareigūnai, 2006 m. gruodžio 19 d. atlikę UAB „Villon“ priklausančio po plynų kirtimų išlikusio miško matavimo darbus, nebuvo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, kuriems pagal nurodytą įstatymą buvo suteikta teisė surašyti protokolus, aktus ir kitokius nustatytos formos dokumentus, o Valstybinės miškotvarkos tarnybos pareigūnų surašyti dokumentai negalėjo būti tinkami įrodymai byloje; motyvavo, jog aplinkos ministro 2006 m. sausio 5 d. įsakymu patvirtintų Valstybinės miškotvarkos tarnybos nuostatų 6.3, 6.4, 7.12 ir 7.17 punktuose apibrėžti Valstybinės miškotvarkos tarnybos uždaviniai ir funkcijos, taip pat miškų inventorizacijos ir apskaitos vykdymas, todėl pripažino, jog Valstybinės miškotvarkos tarnybos pareigūnai, matuodami mišką, neperžengė kompetencijos ribų. Kolegija, vadovaudamasi CPK 177 straipsniu, nurodė, kad ieškovas atsakovo dėl savavališko miško kirtimo gamtai padarytos žalos dydį apskaičiavo remdamasis Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis ir Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarka (apskaičiavimus atliko vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, turintis vyriausiojo valstybinio miškų pareigūno įgaliojimus), todėl kolegija vertino šiuos dokumentus kaip rašytinius, atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nepateikė tai paneigusių įrodymų. Kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytais imperatyviaisiais reikalavimais; motyvavo, kad šioje normoje nurodytos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės ir pareigos, administracinės procedūros, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, neturi teisinės reikšmės vertinant civilinio teisinio žalos atlyginimo reikalavimo pagrįstumą.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, nustatydami tam tikras aplinkybes rėmėsi įstatymų reikalavimų neatitinkančiais dokumentais. Teismai nepagrįstai išvadas grindė remdamiesi Miškų kontrolės skyriaus pareigūnų 2006 m. liepos 13 d. surašytu aktu ir 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarytos komisijos išvadomis, t. y. teismai išnagrinėjo bylą neturėdami pagrindinio dokumento — įstatyme nustatyta tvarka surašyto akto apie savavališką miško kirtimą atsakovui priklausančiuose miškuose. Kasatoriaus teigimu, ieškovas pateikė du skirtingus dokumentus – Miškų kontrolės skyriaus pareigūnų 2006 m. liepos 19 d. pažymą, kurioje, ieškovo teigimu, buvo nustatytas neteisėtas miško iškirtimas, ir 2006 m. rugsėjo 1 d. komisijos išvadas, kuriose jokio neteisėto miško kirtimo nenustatyta, tačiau bylą nagrinėję teismai galėjo remtis ieškovo pateiktais duomenimis tik Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatyta tvarka ištyręs ir konstatavęs, jog nurodytos aplinkybės yra, arba kad jų nėra, tuo tarpu teismai pažeidė šio įstatymo reikalavimus. Ieškovo pateiktoje Miškų kontrolės skyriaus 2006 m. liepos 19 d. pažymoje apie miško kirtimą prie „Le Meridien Villon“ viešbučio taip pat nebuvo nurodyta apie neteisėtą miško kirtimą, tačiau teismai vis tiek šia pažyma rėmėsi ir padarė nemotyvuotas išvadas, jog atsakovui priklausančiuose miškuose 1,66 ha plote buvo išaiškinti du neteisėti miško kirtimai, tačiau pažymoje nurodyta, kad 1,66 ha plote neteisėti miško kirtimai buvo atlikti ne UAB „Villon“, bet kitų asmenų miške ir už tai buvo nubausta ne UAB „Villon“ ar jos pareigūnai, bet miško savininkas ir kiti pažymoje nurodyti asmenys. Be to, pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punktą ir 16 straipsnį Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, išaiškinę aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, kuriuo aplinkai buvo padaryta žala, privalėjo surašyti patikrinimo aktą ir įstatyme nustatytais terminais atlikti kitus būtinus procesinius veiksmus. Tuo tarpu 2006 m. liepos 19 d. pažyma nei pagal formą, nei pagal turinį neatitiko Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nurodytų pareigūnų surašyto patikrinimo akto, todėl, byloje nesant pagrindinio dokumento – Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno patikrinimo akto, negalėjo būti tenkintas reikalavimas atlyginti gamtai padarytą žalą. Nurodyto įstatymo reikalavimų neatitiko ir 2006 m. gruodžio 19 d. Miškotvarkos tarnybos pateiktas UAB „Villon“ miško, išlikusio po plynų kirtimų, planas. Juolab kad Valstybinei miškotvarkos tarnybai įstatyme nesuteikta teisės dalyvauti nustatant savavališko miško kirtimo faktus. Be to, Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kas atliko matavimus, kas surašė matavimo rezultatus ir kas atsakingas už tuose dokumentuose nurodytų duomenų tikrumą; teismai apsiribojo tik tuo, kad matavimo dokumentai buvo atsiųsti su lydraščiu, tačiau šis negalėjo būti tapatinamas su siunčiamais matavimo dokumentais ir negalėjo pateisinti nepasirašytų ir nepatvirtintų dokumentų.

2.             Teismai neteisingai įvertino aplinkybes dėl leidimų kirsti mišką išdavimo. Kasatoriaus teigimu, jam priklausančiuose  miškuose 2005 metais buvo išduoti keturi kirsti mišką leidimai, kuriuose nurodyta „kiti tarpiniai kirtimai“, t. y. pagal aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu patvirtintą Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašą šie leidimai buvo išduoti tokiam tarpiniam miško kirtimui, kuris susietas su kirtimu jaunuolynuose, kuriuose miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, jokio plyno kirtimo, kaip nurodė ieškovas, atsakovas nevykdė, tačiau teismai netyrė ir nevertino, ar ieškovo teiginiai atitiko išduotų leidimų turinį ir faktinę situaciją. Leidimuose kirsti mišką nurodyti ne tiktai sklypų numeriai ir plotai, kuriuose leidžiamas miško kirtimas, bet ir konkretūs kirstinų medžių skaičiai ir apytikris jų tūris, todėl ieškovas pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą savavališką miško kirtimą privalėjo nustatyti ne formaliu-schematiniu būdu, kuris akivaizdžiai nėra tikslus, bet konkrečiai apskaičiuodamas iškirstų medžių skaičių, tačiau ieškovas to neatliko. Kasatoriaus teigimu, vien formalus būdas, kuriuo nustatytas savavališkas miško kirtimas, neužtikrino objektyvių aplinkybių nustatymo ir negalėjo būti savavališko miško kirtimo kaltės įrodymas. Aplinkai padarytos žalos nustatymas pagal įstatymų reikalavimus privalėjo būti grindžiamas tiktai įstatyme nurodyta tvarka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytu patikrinimo aktu. Įstatyme nenurodyta, kad toks aktas gali būti pakeistas kokia nors pažyma ar kitu dokumentu. Savavališkas miško kirtimas ir padaryta aplinkai žala turi būti nustatomi ne kokiais nors teritorijų matavimo apytikriais duomenimis, bet konkrečiai iškirstų medžių skaičiumi. Dėl to teismai pažeidė CK 6.248 straipsnį, nes taikė atsakovui civilinę atsakomybę, nenustatę šio kaltės.

3.             Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų administracinės procedūros, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, neturi teisinės reikšmės vertinant civilinio teisinio žalos atlyginimo reikalavimo pagrįstumą. Kasatoriaus teigimu, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatytos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų imperatyviosios pareigos užtikrina jų atliekamo patikrinimo objektyvumą ir surašyto patikrinimo akto pagrįstumą. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio l dalies 16 punktą pažeidėjui per Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno nurodytą terminą savanoriškai neatlyginus žalos arba ją atlyginus nevisiškai, pareigūnas ne vėliau kaip trisdešimt dienų nuo šio termino pabaigos privalo pareikšti ieškinį teisme dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Tuo tarpu ieškovas atsakovo veiksmus ginčijo praleidęs įstatyme nustatytą terminą, tačiau teismai šios aplinkybės nenagrinėjo ir neįvertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, pagrįstai nustatė ir pripažino atsakovo veiksmus iškertant mišką neteisėtais, kiti kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų turinio vertinimo yra fakto klausimas; Valstybinė miškotvarkos tarnyba yra institucija, turinti teisę vykdyti miško matavimus, todėl kasatoriaus argumentai dėl šios institucijos kompetencijos ribų yra nepagrįsti. Kasatoriaus argumentai dėl praleisto termino taip pat yra nepagrįsti, nes Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatytas trisdešimties dienų terminas nesiejamas su teisės kreiptis į teismą paduodant ieškinį praradimu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už gamtai padarytos žalos atlyginimą, ar teisingai aiškino termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo gamtai pareikšti esmę, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Gamtos apsauga – tai priemonių sistema, skirta palaikyti žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos sąveiką. Vienu iš gamtinės aplinkos objektų yra miškai. Miškų apsaugą, naudojimą ir racionalų miškų išteklių tvarkymą reglamentuoja Miškų įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnyje, nustatančiame miško valdytojų, savininkų ir naudotojų pareigas, taip pat nustatytas draudimas atlikti kirtimus ir  naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas (Miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis). Miškų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 7 d. įstatymo redakcija) fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, įpareigoti visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Nuostolių apskaičiavimo tvarka nustatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Nagrinėjamoje byloje, kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai, nustatydami žalos miškui padarymo faktą ir dydį, rėmėsi įstatymų reikalavimų neatitinkančiais įrodymais, netinkamai aiškino ir taikė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatytą sutrumpintą ieškinio terminą. Šie kasatoriaus keliami klausimai yra teisės klausimai, todėl kasacinis teismas dėl jų pasisako.

 

Dėl įrodymų leistinumo, nustatant žalos miškui padarymo faktą ir dydį

 

CPK 177 straipsnio 1 dalyje įrodymai civilinėje byloje apibrėžti kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nių leis­ti­nu­mas papras­tai yra su­si­jęs su įrody­mų pro­ce­si­ne for­ma. Ne bet ko­kie fak­ti­niai duo­me­nys, su­si­ję su konkre­čios by­los įro­di­nė­ji­mo da­ly­ku, ga­li bū­ti įro­dy­mai, o tik to­kie, ku­rie ati­tin­ka įro­dy­mų for­mai ke­lia­mus įsta­ty­mų reikalavimus: jie tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ti įsta­ty­mų nu­ma­ty­to­mis įro­di­nė­ji­mo priemonėmis, su­rink­ti, pateik­ti, iš­tir­ti ir įver­tin­ti įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka. Įrodinėjimo prie­mo­nių leistinumas reiš­kia įsta­ty­mų nu­sta­ty­tą įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nių pa­nau­do­ji­mo ap­ri­bo­ji­mą, su­si­ju­sį su įro­dy­mų pro­ce­si­ne for­ma. Šis įro­di­nė­ji­mo ri­bo­ji­mas ga­li reikš­tis ke­liais būdais. Įro­di­nė­jant tam tikras kon­kre­čios ci­vi­li­nės by­los ap­lin­ky­bes, bū­ti­na nau­do­ti įsta­ty­mų tiesiogiai įvar­dy­tas įrodinėjimo prie­mo­nes (CPK 177 straips­nio 4 da­lis). To­kie at­ve­jai nu­ro­dy­ti ir CPK, ir ki­tų įsta­ty­mų nor­mo­se.

Kasatoriaus teigimu, savavališko miško kirtimo faktas gali būti įrodinėjamas tik konkrečia įrodinėjimo priemone – patikrinimo aktu, kurio surašymą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 punktas, kuriame nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, tikrindamas juridinių asmenų veiklą, privalo, atlikęs patikrinimą, surašyti patikrinimo aktą, kuriame, be kitų privalomų rekvizitų, turi būti nurodyti patikrinimo metu nustatyti pažeidimai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasatoriaus argumentais. Nurodyto patikrinimo akto teisinė reikšmė aiškintina atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo paskirtį, kurią apibrėžia šio įstatymo 1 straipsnis, reglamentuojantis, kad nurodytame įstatyme nustatytos aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančios institucijos ir pareigūnai, jų teisinis statusas, veiklos teisiniai pagrindai ir pagrindiniai principai, veiklos organizavimas, taip pat reglamentuojamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą įstatymo paskirtį, konstatuoja, kad šio įstatymo 16 straipsnio 4 punkte nustatytas patikrinimo aktas gali būti vienas iš įrodymų, nustatant savavališko miško kirtimo faktą, tačiau nelaikytinas vienintele leistina ir privaloma įrodinėjimo priemone tokios kategorijos bylose. Minėta, kad miškų apsaugą ir su ja susijusius klausimus reguliuoja Miškų įstatymas, kurio 9 straipsnio 6 dalyje miško kirtimo teisėtumas siejamas su nustatyta tvarka išduoto leidimo, jeigu pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas, gavimu. Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų (Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 632 redakcija) 20 punkte nustatyta, kad leidimai kirsti mišką privalomi visiems kirtimams, išskyrus šviesinimo ir valymo kirtimus bei rinktinius sanitarinius kirtimus, kai iškertami tik sausuoliai ir vėjavartos. Taigi leidimas kirsti mišką yra dokumentas, suteikiantis teisę atlikti kirtimus miškuose (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-386  patvirtinto Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2 punkto 3 dalis), kuriame nurodoma kirtimų rūšis, kvartalo sklypo numeris, plotas, kirstinų medžių rūšys bei skaičius, numatomas iškirsti likvidacinis medienos tūris (šio aprašo 3 priedas). Tai reiškia, kad miško kirtimo teisėtumą lemia nustatyto leidimo buvimas ir faktas, jog leidimo turėtojo veiksmai atitinka visas jame nurodytas sąlygas. Jokiame įstatyme nenustatyta, kad savavališko miško kirtimo faktas gali būti nustatomas tik vienintele įrodinėjimo priemone – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno surašytu patikrinimo aktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog savavališko miško kirtimo faktas ir dėl to atsiradusi žala gamtai gali būti įrodinėjami visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kuriose yra faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, susijusias su leidimo kirsti mišką nebuvimu, arba veiksmų, neatitinkančių išduoto leidimo turinio, atlikimu (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Nuostolių apskaičiavimo tvarka nustatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose (Miškų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Vyriausybė, vadovaudamasi šiomis, taip pat 1992 m. sausio 21 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 32, 33 straipsnių (1996 m. gegužės 28 d. įstatymo redakcija) nuostatomis, 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 patvirtino Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarką (toliau – Tvarka), Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai dydžius (toliau – Žalos aplinkai dydžiai), taip pat Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžius (toliau – Žalos miškui dydžiai). Šio Vyriausybės nutarimo prasme miško valdos (sklypo) su medynais vertė nėra kriterijus, kuris taikomas apskaičiuojant tiek aplinkai, tiek miškui, jį neteisėtai iškirtus, padarytos žalos dydį. Savavališkai, taigi ir neteisėtai, iškirtus mišką, aplinkai padarytos žalos dydis apskaičiuojamas pagal miško grupę, medynų brandumą, specialiųjų miško naudojimo sąlygų miške nustatymą, paties neteisėto kirtimo pobūdį (plynasis ar neplynasis kirtimas, miškas sunaikinamas ar sužalojamas jį padegus, patvenkus ar neatsargiai elgiantis su ugnimi), neteisėtai iškirstos medienos kiekį (Tvarkos 2–4 punktai, Žalos aplinkai dydžių 1–1.4.2 punktai). Miškui padarytos žalos dydį lemia neteisėtai iškirstų medžių kiekis, jų skersmuo ir amžius, rūšis, neteisėtos veikos miške pobūdis (Žalos miškui dydžių 1–4.3 punktai). Nagrinėjamoje byloje neteisėtai iškirstos medienos kiekį nustatė Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos miškų kontrolės skyriaus komisija, kuri rėmėsi Valstybinės miškotvarkos tarnybos atliktų matavimų duomenimis apie iškirsto miško plotą. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais kasatoriaus argumentų, kad šios tarnybos pateikti duomenys negalėjo būti naudojami žalos dydžiui nustatyti, nes pagal kompetenciją Valstybinės miškotvarkos tarnyba vykdo valstybinę miškų apskaitą, miškų inventorizaciją, tvarko miškų kadastro duomenų archyvą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. D1-4 patvirtintų Valstybinės miškotvarkos tarnybos nuostatų 6.3, 6.4, 7.17, 7.19 punktai). Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad neteisėtu miško kirtimu padarytos žalos atlyginimo bylose miškų pareigūnų pateikti duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. A. S.; bylos Nr. 3K-3-472/2004).

Kiti kasatoriaus argumentai yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, jas aiškinant ir taikant. Tuo tarpu konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

 

Dėl termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo gamtai pareikšti

 

Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas – tai įsta­ty­mų nu­sta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį (CK 1.124 straipsnis). Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nai nuo ki­tų rū­šių ter­mi­nų ski­ria­si sa­vo pa­skir­ti­mi. Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas yra pa­žeis­tos ar­ba gin­či­ja­mos teisės ar­ba įsta­ty­mo sau­go­mo in­te­re­so gy­ny­bai skir­tas ter­mi­nas, o ki­ti ma­te­ria­li­nės tei­sės ter­mi­nai nu­sta­ty­ti tam tik­rų tei­sių įgy­ven­di­ni­mui ar­ba pa­rei­gų at­li­ki­mui, su ku­riais sie­ja­mas tei­sių ir pa­rei­gų at­si­ra­di­mas, pa­si­kei­ti­mas ar­ba pa­si­bai­gi­mas. Ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nai nė­ra ta­pa­tūs pro­ce­si­niams ir procedūriniams ter­mi­nams. Pro­ce­si­nis ter­mi­nas – tai įsta­ty­mo ar­ba teis­mo nu­sta­ty­tas lai­kas, per ku­rį teis­mas, da­ly­vau­jan­tys by­lo­je as­me­nys ar­ba ki­ti ci­vi­li­nio pro­ce­so da­ly­viai pri­va­lo ar­ba ga­li at­lik­ti tam tik­rus pro­ce­si­nius veiks­mus, nag­ri­nė­jant ci­vi­li­nes by­las ir pri­imant teis­mo spren­di­mus bei juos vyk­dant. Pro­ce­si­niams ter­mi­nams gi­mi­nin­gi pro­ce­dū­ri­niai ter­mi­nai. Pro­ce­dū­ri­nis ter­mi­nas – tai įstaty­muo­se, ki­tuo­se tei­sės ak­tuo­se, su­tar­ty­se ar­ba ne­teis­mi­nių ins­ti­tu­ci­jų nu­sta­ty­tas lai­ko­tar­pis veiks­mams at­lik­ti įvai­rio­se ne­teis­mi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se vyks­tan­čio­se pro­ce­dū­ro­se (pa­vyz­džiui, dar­bo gin­čų spren­di­mo dar­bo gin­čų ko­mi­si­jo­se ter­mi­nai (DK 29 straips­nis, 292 straips­nio 3 da­lis ir kt.), ter­mi­nai, su­si­ję su ju­ri­di­nio as­mens veik­los vi­di­nė­mis pro­ce­dū­ro­mis (CK 2.91 straips­nio 3 da­lis, Ak­ci­nių ben­dro­vių įsta­ty­mo 26 straips­nio 4 da­lis ir kt.). Nuo ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nų pro­ce­dū­ri­nius ter­mi­nus ga­li­ma at­skir­ti pa­gal tai, kad pro­ce­dū­ri­nis ter­mi­nas tie­sio­giai su­si­jęs tik su tam tik­rų veiksmų at­li­ki­mu ne­teis­mi­nė­se pro­ce­dū­ro­se ir ne­pa­nai­ki­na as­mens tei­sės į vals­ty­bės prie­var­ta užtikri­na­mą jo pa­žeis­tų tei­sių gy­ny­bą teis­me.

Kasatoriaus teigimu, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl žalos, padarytos aplinkai, pareikšti, o bylą nagrinėję teismai neteisingai vertino šio termino paskirtį. Šioje teisės normoje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, išaiškinę aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą, kuriuo aplinkai padaryta žala, privalo per trisdešimt dienų pasiūlyti pažeidėjui gera valia atlyginti žalą, o jei pažeidėjas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nurodytą terminą savanoriškai neatlygina žalos arba ją atlygina ne visiškai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo šio termino pabaigos privalo pareikšti ieškinį teisme dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija šio termino paskirtį aiškina atsižvelgdama į jau pirmiau nurodyto įstatymo paskirtį ir juo nustatyto teisinio reguliavimo tikslus. Kasatoriaus nurodyta norma yra įtvirtinta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje „Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teisės ir pareigos“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodytas trisdešimties dienų terminas pareikšti ieškinį dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo reiškia tik atitinkamų pareigūnų pareigą operatyviai imtis teisinių priemonių, kad žala būtų atlyginta. Tokio termino pažeidimas gali sukelti pasekmes pačiam aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui dėl jo pareigų tinkamo atlikimo, tačiau negali būti pagrindas atmesti ieškinį, todėl teisėjų kolegija išaiškina, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas trisdešimties dienų terminas yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties terminas.

Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad ieškiniams atlyginti padarytą aplinkai žalą pareikšti yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. V.P.; bylos Nr. 3K-3-372/2008).

Kiti kasaciniame skunde keliami klausimai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už gamtai padarytos žalos atlyginimą, teisingai aiškino termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo gamtai pareikšti paskirtį, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 16 d. nutartį  palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Zigmas Levickis 

 

 

                                                                                                           

Gražina Davidonienė

                    

                                                               

Algis Norkūnas