Civilinės bylos Nr. 2-450/2012
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.4.; 110.6 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „Germill Inc.“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Khartli“, uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ ir V. G. atžvilgiu, dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalių, kuriomis teismas pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama bei atsisakė priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu, ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas leido nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo atžvilgiu vykdyti skubiai, civilinėje byloje Nr. 2-262-104/2012 pagal ieškovo „Germill Inc.“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Khartli“, uždarajai akcinei bendrovei „V&G“, V. G. ir V. G. dėl skolos priteisimo, nesąžiningų sandorių ginčijimo, restitucijos taikymo ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės, tretieji asmenys – V. D. , J. K. .
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos priteisimo, nesąžiningų sandorių ginčijimo, restitucijos taikymo ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės.
Atskiraisiais skundais keliamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Khartli“, uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ ir V. G. atžvilgiu, 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalių, kuriomis teismas pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama bei atsisakė priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu, ir 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas leido nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo atžvilgiu vykdyti skubiai, teisėtumo klausimas.
Ieškovas „Germill Inc.“ pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, nesąžiningų sandorių ginčijimo, restitucijos taikymo ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės, reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, priklausantį UAB „Khartli”, UAB „V&G” ir V. G. ir esantį pas juos arba pas trečiuosius asmenis šioms sumoms: UAB „Khartli“ – 20 281 668,06 Lt, UAB „V&G“ – 4 567 000 Lt, V. G. – 10 644 851 Lt. Nesant UAB „V&G” ir V. G. areštuotino turto už 15 211 851 Lt, nurodė areštuoti D. G. ir V. G. nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą likusiai reikalavimo daliai, bet ne daugiau nei 15 211 851 Lt, uždraudžiant atsakovams areštuotu turtu disponuoti, jį įkeisti, ar kitaip apsunkinti šio turto teisinę padėtį. Nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovų lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant UAB „Khartli” ir UAB „V&G” iš savų areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi ieškovo prašymu reikalavimo dalyje dėl subsidiarios juridinio asmens atsakomybės taikymo netinkamus atsakovus V. G. ir D. G. pakeitė tinkamu atsakovu V. G. .
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi D. G. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartimi išnagrinėjo atsakovų atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį, pagal kurią nesant atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „V&G” ir V. G. areštuotino turto už 15 221 851 Lt, areštuoti atsakovo V. G. , nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą bei lėšas likusiai reikalavimo daliai, bet ne daugiau kaip 15 221 851 Lt, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, jį įkeisti ar kitaip apsunkinti šio turto teisinę padėtį, panaikino, nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „V&G” atžvilgiu paliko nepakeistą, nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo V. G. atžvilgiu pakeitė, laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažindamas nuo 10 644 851 Lt iki 4 408 224,65 Lt, likusias Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalis paliko nepakeistas. Be to, teismas apeliacinį procesą, susijusį su laikinųjų priemonių taikymu D. G. atžvilgiu, nutraukė.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo UAB „V&G” prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo ir įpareigojo ieškovą per 30 dienų nuo teismo nutarties gavimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą 500 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi atmetė ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl procesinio termino pratęsimo, skirto įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 500 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją galimų nuostolių, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu, atlyginimo užtikrinimui.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikino atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl procesinio termino pratęsimo tenkino ir nustatė ieškovui „Germill Inc.“ terminą iki 2011 m. spalio 10 d. įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui UAB „V&G“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui 500 000 Lt arba pateikti Lietuvos Respublikoje veikiančio banko garantiją šiai sumai.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį panaikino.
2011 m. rugsėjo 29 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašė teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį pakeisti ir uždrausti UAB „V&G“ perleisti tretiesiems asmenims nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad atsakovo veiklai iš esmės trukdo tik lėšų areštas, ką patvirtino ir pats atsakovas. Siekiant išvengti finansinių suvaržymų tiek ieškovui, tiek atsakovui, prašė pakeisti 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 17-21).
Atsakovas UAB „V&G“ kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu panaikinimo, kadangi ieškovas per teismo nustatytą terminą nesumokėjo teismo paskirtos sumos – 500 000 Lt. (b. l. 56-57).
Ieškovas pateikė prašymą nespręsti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (b. l. 59-62).
Atsakovas UAB „V&G“ pateikė teismui prieštaravimus dėl ieškovo pateikto prašymo. Nurodė, kad pateiktas prašymas yra neteisėtas, nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu ir atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (b. l. 63-65).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių ir atskirųjų skundų argumentų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi atmetė ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsakovų UAB „Khartli”, UAB „V&G” ir V. G. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi įpareigojo ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 500 000 Lt arba pateikti minėtai sumai banko garantiją, tačiau ieškovas teismo nurodymo nevykdė, pinigų į teismo depozitinę sąskaitą neįnešė, taip pat nepateikė šiai sumai banko garantijos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi konstatavo, kad tikslinga taikyti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, kadangi yra reali jų atsiradimo grėsmė. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nustatė ieškovui terminą užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiesiogiai susijęs su galimais atsakovo nuostoliais, kurių atlyginimą ieškovas, reikšdamas ieškinį ir savo interesų užtikrinimui prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi užtikrinti. Teismas konstatavo, kad ieškovo pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašymas yra nepagrįstas, nes tai prieštarautų atsakovo nuostolių užtikrinimo institutui, jo nuostatomis keliamiems tikslams.
Atsakovas UAB „V&G“ pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir panaikinti nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu. Nurodė, kad teismas neturėjo pagrindo jas naikinti, nes nuostolių atlyginimo užtikrinimas buvo taikomas tik atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu. Ieškovui „Germill Inc“ neįmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą teismo nurodytos pinigų sumos ir nepateiktus banko garantijos minėtai sumai, teismas turėjo pagrindo laikinąsias apsaugos priemones panaikinti tik atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu. Be to, pažymėjo, kad teismas neteisingai nurodė nutarties apskundimo tvarką, kadangi pagal CPK 146 str. 1 d., ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos privalo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama.
Ieškovas „Germill Inc.“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovai UAB „Khartli“ ir V. G. nepateikė teismui jokių prašymų dėl nuostolių, galimų dėl jų atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo. Ieškovui nesumokėjus į teismo depozitinę sąskaitą nurodytos pinigų sumos ar nepateikus banko garantijos, teismas neturėjo jokio pagrindo naikinti atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o tik svarstyti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo UAB „V&G” panaikinimo. Atsakovas UAB „Khartli“ bylos nagrinėjimo metu niekada neskundė ir neprašė panaikinti jam taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo V. G. atžvilgiu klausimas buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartimi.
2. Vilniaus apygardos teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad panaikinamos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tai yra rašymo klaida, kadangi laikinosios apsaugos priemonės atsakovų atžvilgiu buvo taikytos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, o ne 2011 m. spalio 14 d. nutartimi.
3. Atsakovo veiklai trukdo tik lėšų areštas, kurio, pagal ieškovo prašymą pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, nebelieka. Be to, atsakovo UAB „V&G” vienintelis akcininkas ir vadovas yra V. G. , kuris taip pat yra ir UAB „Khartli“ vienintelis akcininkas bei vadovas, t. y. tos įmonės, kuri perleido savo turtą, siekdama išvengti atsiskaitymo su ieškovu bei kurios turto perleidimai yra ginčijami byloje.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsakovo UAB „V&G“ atskirąjį skundą patenkino visiškai, ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį pakeitė. Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, ištaisė rašymo apsirikimo klaidą, be to, pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutartyje nurodytą nutarties apskundimo tvarką, nurodydamas, kad nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama, o nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo gali būti skundžiama per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu, paduodant skundą Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą. Teismas atsisakė priimti ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu.
Teismas sutiko su atskirųjų skundų argumentais dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu, nes Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovas buvo įpareigotas sumokėti 500 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją tik atsakovo UAB „V&G“ nuostolių atlyginimo užtikrinimui. Todėl ieškovui „Germill Inc.“ neįmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą teismo nurodytos pinigų sumos ir nepateiktus banko garantijos minėtai sumai, konstatavo, kad teismas nepagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones visų atsakovų atžvilgiu. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės.
Teismas, pasisakydamas dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties apskundimo tvarkos, nurodė, kad pagrįsti atsakovo atskirojo skundo argumentai, jog nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra neskundžiama.
Atsižvelgęs į tai, kad teismas panaikino skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalį bei pataisė apskundimo tvarką, teismas sprendė, kad ieškovo atskirasis skundas gali būti priimtas tik dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Atsakovas UAB „V&G“ pateikė teismui prašymą leisti skubiai vykdyti 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį. Nurodė, kad pagal CPK 146 straipsnį ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimo užtikrinimui skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos privalėjo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turėjo būti neskundžiama ir būti vykdoma nuo priėmimo momento, ką teismas konstatavo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje. Ieškovas, nevykdydamas teismo įpareigojimo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, operatyviai neteikdamas teismui ir atsakovui informacijos, kad jis neketina vykdyti teismo įpareigojimo, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis – įgyvendino teisę reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne pagal šios teisės paskirtį. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, prašė leisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį vykdyti skubiai.
Atskiruoju skundu ieškovas „Germill Inc.“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinė dalis nurodant, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama, bei 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu. Atskirajame skunde nurodo, kad klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tiek dėl jų panaikinimo turi būti sprendžiami kartu, t.y. galutinai neišsprendus klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (prašymas paduotas laikinosioms apsaugos priemonėms vis dar galiojant, nutartis atsisakyti jas pakeisti apskųsta) bei esant tikimybei, kad aukštesnės instancijos teismas pakeistų ir pritaikytų naujas laikinąsias apsaugos priemones (draudimą perleisti kitiems asmenims nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą), negali būti atskirai išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bet kokiu kitu pagrindu, o taip pat nuspręsta, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turi būti neskundžiama. Galutinai neišsprendus klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo bei jas panaikinus, nurodant, kad dalis dėl panaikinimo neskundžiama, buvo pažeistas CPK 151 straipsnis. Esant nepagrįstai skundžiamos nutarties daliai, kurioje nurodyta, jog nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama, teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą bei leido Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu vykdyti skubiai.
Teismas nurodė, kad atsakovas teisingai pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo turėjo būti neskundžiama ir vykdoma nuo priėmimo momento, nes tai yra įtvirtinta CPK 146 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į tai, kad teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje nenurodė CPK 146 straipsnio 1 dalyje nurodytos nuostatos, o tai konstatavo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi, teismas sprendė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu įsigaliojo nuo priėmimo momento ir gali būti vykdoma skubiai. Teismas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis neskundžiama.
Atskiruoju skundu ieškovas „Germill Inc.“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad skundžiama nutartis yra neskundžiama, nes teismų praktikoje suformuota nuostata, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei dėl leidimo vykdyti skubiai tokias nutartis yra skundžiamos bei atskirieji skundai dėl šių klausimų nagrinėjami apeliacinės instancijos teismuose.
2. Teismas dėl leidimo skubiai vykdyti turėjo spręsti dėl 2011 m. spalio 17 d. nutartimi atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu panaikintų laikinųjų apsaugos priemonių. 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi teismas nepakeitė nurodytos 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies.
3. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies (bei 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalies), kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymas negalimas nei įprasta tvarka, nei tuo labiau skubos, kadangi bet koks nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdymas yra sustabdomas padavus atskirąjį skundą. Atskirasis skundas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu yra paduotas, o 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis dėl atsisakymo priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu nėra įsiteisėjusi bei apskųsta.
4. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad egzistuoja CPK 283 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant teismas gali leisti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo leisti vykdyti skubiai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi atsakovui yra leista iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, mokėti mokesčius, socialinio draudimo išmokas, atsiskaityti su ieškovu, atlikti mokėjimus pagal nutartyje nurodytas sutartis, todėl atsakovas nepatiria bei nepatirs žalos dėl to, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu įsiteisės, bus vykdoma įprasta tvarka.
III. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o panaikino laikinąsias apsaugos priemones ieškovui neįnešus į teismo depozitinę sąskaitą atsakovo galimų nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydį atitinkančią sumą; pakeitė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ieškovui neužtikrinus atsakovo galimų nuostolių atlyginimo, rezoliucinę dalį ir atsisakė priimti atskirąjį skundą; nukreipė skubiai vykdyti įsiteisėjusią nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Šioje civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą teisėjų kolegija sprendžia šalių pateiktų atskirųjų skundų dėl skundžiamų teismo nutarčių ribose (CPK 320 str. 1 d.).
- Teisiniai argumentai
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Jeigu teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones byloje ir ši nutartis įsiteisėjo, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti panaikintos tik tuomet, kai atsiranda įstatyme įtvirtintas konkretus pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Civilinio proceso įstatyme įtvirtinti atvejai, kai teismas turi panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu atsiranda tam tikros aplinkybės:
1) kai ieškinys atmetamas;
2) kai to reikalauja viešasis interesas;
3) jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio;
4) jeigu asmuo neįvykdo pareigos pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d., 149 str., 150 str. 2 d.).
Teismas taip pat gali panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsiranda naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas. Įrodyti, kad išnyko teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t .y. atsirado laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą sudarančios aplinkybės, turi atsakovas, kurio atžvilgiu taikytos tokios priemonės (CPK 12, 178 str.). Atsakovui neįrodžius, kad yra pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teismas prašymą turėtų atmesti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-407/2011).
Taigi vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindų – kai ieškovas neįvykdo pareigos pateikti teismo nustatytų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, kai teismas įpareigojo ieškovą užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įnešant į teismo depozitinę sąskaitą nurodytą sumą ar pateikiant banko garantiją dėl atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, o ieškovas to nepadarė per nustatytą terminą, teismas privalo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju teismas tik įvertina, ar ieškovas neįvykdė teismo nurodymo ir priima procesinį sprendimą (nutartį). Tokia nutartis turi būti priimta nedelsiant po ieškovui nustatyto termino atlikti nurodytus veiksmus pabaigos, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas. Įstatymų leidėjas šioje normoje įtvirtina išimtį iš bendros CPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, kad visos CPK penktajame skirsnyje priimtos pirmosios instancijos teismo nutartys, susijusios su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, gali būti skundžiamos apeliacine tvarka ir numato, jog ši nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama. Tuo atveju, jeigu atskirasis skundas dėl tokios nutarties, kuri negali būti apeliacijos objektu, paduodamas, teismas turi jį atsisakyti priimti remdamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dėl to, kad ieškovas neįvykdė teismo nurodymo įnešti į teismo depozitinę sąskaitą nurodytą sumą atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimui užtikrinti, neturėtų būti keičiamos laikinosios apsaugos priemonės, naikinant areštą atsakovo tam tikram turtui, ypač, jeigu terminas atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti buvo nustatytas prieš ilgą laiko tarpą ir po to dar pratęstas. Priešingu atveju galima daryti išvadą, kad ieškovui sudaromos sąlygos naudojant įvairius procesinius būdus ir priemones išvengti teisėtų teismo nurodymų vykdymo – iš pradžių skundžiama nutartis dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, po to, atmetus skundą, nustatomas naujas terminas užtikrinti atsakovo galimus nuostolius, kuris taip pat užsitęsia dėl skundo nagrinėjimo apeliacine tvarka ir vėl nustatomas naujas terminas, o galiausiai, ieškovui nevykdant teismo nurodymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, paduodamas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Jeigu esant tokiai situacijai, teismas, privalėdamas naikinti laikinąsias apsaugos priemones pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį, nagrinėtų ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir šį prašymą tenkintų, būtų nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo, pažeista proceso teisės imperatyvi norma, ieškovo teisėti lūkesčiai, paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas.
Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ieškovui neįnešus į teismo depozitinę sąskaitą nurodytos sumos, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 146 str. 1 d., 279 str. 1 d.). Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagal įstatymą gali būti vykdoma jai įsiteisėjus (CPK 152 str. 2 d.). Ši nuostata atitinka bendrą CPK 281 straipsnyje nustatytą taisyklę, kad teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja. Teismas turi teisę nukreipti sprendimo ar nutarties vykdymą skubiai tik tuomet, kai jie pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus (CPK 282 str. 1 d.). Teismas neturi įgaliojimų nukreipti skubiai vykdyti įsiteisėjusią nutartį. Kolegijos nuomone, jeigu teismas vis dėlto priėmė nutartį ir leido vykdyti skubiai įsiteisėjusią nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir dėl šios nutarties gautas atskirasis skundas, šį skundą teismas turi atsisakyti priimti remdamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Tokia nutartis negali būti apeliacijos objektu, nes kai negalima apeliacija dėl pagrindinio klausimo (laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo) dėl to, jog yra įsiteisėjusi nutartis, negali prasidėti apeliacinis procesas ir dėl šalutinio klausimo (tokios nutarties skubaus vykdymo). Juo labiau, kad šio šalutinio klausimo išsprendimas neturi teisinės reikšmės. Jeigu pirmosios instancijos teismas vis dėlto priėmė atskirąjį skundą dėl įsiteisėjusios nutarties, kuri negali būti skundžiama apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas turi nutraukti procesą pagal tokį skundą (CPK 315 str. 5 d.).
II. Faktiniai argumentai
Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas dar 2010 m. spalio 12 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo UAB „V&G” prašymą dėl šio atsakovo nuostolių, galimų dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi taikytų ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartimi pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto atlyginimo užtikrinimo, ir įpareigojo ieškovą „Germill Inc.“ per 30 dienų nuo teismo nutarties gavimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą 500 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas pateikė prašymą dėl termino teismo nurodymui įvykdyti pratęsimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl procesinio termino pratęsimo tenkino ir nustatė ieškovui „Germill Inc.“ terminą iki 2011 m. spalio 10 d. įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo specialiąją sąskaitą nuostolių, galinčių atsirasti atsakovui UAB „V&G“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui 500 000 Lt arba pateikti Lietuvos Respublikoje veikiančio banko garantiją šiai sumai. Taigi nuo teismo nutarties dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priėmimo (2010 m. spalio 12 d.) iki ieškovui teismo pratęsto termino įvykdyti šį reikalavimą pasibaigimo (iki 2011 m. spalio 10 d.) praėjo beveik vieneri metai. Visą šį laikotarpį ieškovas nevykdė teismo teisėtai nustatyto nurodymo užtikrinti atsakovo UAB „V&G” galimų nuotolių atlyginimą ir dėl to galiojo laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu. Tačiau ieškovas po apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, priėmimo, bet dar nepasibaigus šiam terminui (2011 m. rugsėjo 29 d., b. l. 17-18) pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir prašė teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį pakeisti, leidžiant atsakovui UAB „V&G” disponuoti lėšomis, tačiau paliekant draudimą perleisti tretiesiems asmenims nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą. Šis beveik po metų nuo nutarties užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą priėmimo paduotas ieškovo prašymas, žinant, kad neįvykdžius teismo nurodymo neišvengiamai bus panaikintas atsakovo viso turto areštas, vertintinas kaip siekis, nevykdant šio teismo nurodymo dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, išsaugoti atsakovo tam tikram turtui taikytą areštą. Minėta, jog tokioje situacijoje teismas negali ignoruoti atsakovo teisėtų interesų. Priešingu atveju, kaip minėta, būtų nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo, pažeista imperatyvi proceso teisės norma, įpareigojanti teismą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat pažeisti atsakovo teisėti lūkesčiai, paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas. Be to tokie ieškovo veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesine teise prašyti ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl pirmosios instancijos teismas, 2011 m. rugsėjo 29 d. gavęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kai apeliacinės instancijos teismas buvo pratęsęs ieškovui terminą iki 2011 m. spalio 10 d įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą 500 000 Lt arba pateikti šiai sumai banko garantiją, ieškovui iki apeliacinės instancijos teismo nurodytos dienos neįvykdžius nustatyto reikalavimo, vadovaudamasis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, teisėtai panaikino atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ieškovui neužtikrinus atsakovo galimų nuostolių atlyginimo per teismo nustatytą terminą, atskiruoju skundu neskundžiama, t. y. įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 279 str. 1 d.). Kolegija pažymi, kad ieškovas anksčiau jau teikė nepagrįstą atskirąjį skundą dėl nutarties užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, po to prašė pratęsti šį terminą, o po apeliacinio proceso pasibaigimo šis terminas buvo pratęstas, t. y. nuolatos ėmėsi priemonių, kad išvengtų teismo teisėtų nurodymų vykdymo ir visą šį laikotarpį išliktų apsunkinimai, taikyti atsakovo turtui. Pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo teisėtumas buvo patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Esant tokiai situacijai, teismo procesinis sprendimas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, o ne jas panaikinti, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, pažeistų atsakovo teises ir teisėtus lūkesčius. Teismui 2011 m. spalio 17 d. nutartimi panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ir įsiteisėjus šiuo klausimu priimtai nutarties daliai, neliko pagrindo keisti to, ko nebėra. Ieškovo atskirojo skundo dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties argumentas, kad atsakovo UAB „V&G” vienintelis akcininkas ir vadovas yra V. G. , kuris taip pat yra ir UAB „Khartli“ vienintelis akcininkas bei vadovas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teisėtumo ir atsisakymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Žemesnės instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl atsakovo UAB „V&G” tam tikram turtui taikyto arešto panaikinimo, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino laikinąsias apsaugos priemones ne tik prašymą dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo padavusio atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu, bet ir kitų dviejų atsakovų, kurie tokio prašymo neteikė (UAB „Khartli“ ir V. G. ), atžvilgiu (t. 1, b. l. 151-152). Nepagrįstai naikindamas laikinąsias apsaugos priemones prašymų dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo nepadavusių atsakovų atžvilgiu, teismas pažeidė rungimosi principą, apsunkino ieškovo galimybes gauti reikalavimų pagal teismo sprendimą patenkinimą iš teisėtai areštuoto pasyviai veikiančių atsakovų turto. Tačiau gavęs ieškovo ir atsakovo UAB „V&G” atskirąjį skundą dėl šios nutarties, teismas pagrįstai panaikino nutarties dalį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad visa nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka. Minėta, kad pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas privalo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (atsakovo turto areštą) ieškovui neįmokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti nustatytos pinigų sumos arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, o ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama, t. y. įsiteisėja jos priėmimo dieną. Nepaisant to, kad teismas suklaidino ieškovą, padavusį atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo pažeisti įstatymą ir suteikti ieškovui apeliacijos teisę dėl įsiteisėjusios nutarties. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacija galima tik dėl neįsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų. Tiek nutarčių apskundimo, tiek ir įsigaliojimo tvarka turi būti žinoma ieškovo vardu atskirąjį skundą dėl apeliacine tvarka neskundžiamos nutarties dalies padavusiai ieškovo advokatei (t. 1, b. l. 173-178). Esant tokiai situacijai, Vilniaus apygardos teismas, gavęs ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties, pagrįstai 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo apeliacine tvarka neskundžiama (b. l. 201-202). Kadangi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuri įsiteisėjo, negali būti apeliacijos objektu, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti ieškovo paduotą atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 315 str. 2 d. 3 p.). Taigi Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi pagrįstai pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama, bei atsisakė priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu. Kadangi Vilniaus apygardos teismas, gavęs ieškovo „Germill Inc.“ ir atsakovo UAB „V&G” atskiruosius skundus 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino 2011 m. spalio 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų 2011 m. spalio 14 d. nutartimi, panaikinimo atsakovų UAB „Khartli“ ir V. G. atžvilgiu ir šalys apeliacine tvarka neskundė šios 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties dalies, teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Tačiau pirmosios instancijos teismas po 2011 m. lapkričio 7 d. nutarties priėmimo gavęs atsakovo UAB „V&G” prašymą leisti skubiai vykyti nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu nepagrįstai šį prašymą 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi išsprendė ir patenkino. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ieškovui neįnešus į teismo depozitinę sąskaitą nurodytos sumos, apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 146 str. 1 d., 279 str. 1 d.). Nutarties įsiteisėjimas reiškia, kad ji vykdoma civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 152 str. 2 d., 281 str.). Šiuo atveju nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymas apima veiksmų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsakovui atšaukimu, atlikimą, pavyzdžiui, turtui taikyto arešto išregistravimą iš viešo registro, ieškovo paimto atsakovo daikto, jei šis daiktas buvo areštuotas ir perduotas saugoti ieškovui nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, sugrąžinimą atsakovui ir pan. Teismo nutarties skubaus vykdymą reglamentuojančios proceso teisės normos taikomos ir teismas turi teisę nukreipti skubiai vykdyti nutartis, kurios dar nėra įsiteisėjusios ir dėl kurių gali būti paduodami atskirieji skundai (CPK 282 str. 1 d.). Įsiteisėjusi nutartis privalo būti vykdoma pagal įstatymą dėl savo teisinės galios (ji yra įsiteisėjusi), todėl nukreipimas skubiai vykdyti tokią nutartį nereikalingas (CPK 18 str.). Priešingu atveju būtų paneigta CPK 146 straipsnio 1 dalies paskirtis. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusios nutartys (CPK 301 str. 1 d.). Dėl įsiteisėjusios nutarties apeliacija negalima. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu įsiteisėjo šios nutarties priėmimo dieną (CPK 146 str. 1 d.), todėl ji gali būti vykdoma ir skubus vykdymas nėra reikalingas. Aplinkybė, kad ieškovas apeliacine tvarka skundė pagal įstatymą įsiteisėjusią nutartį (2011 m. spalio 17 d.) nereiškia, kad nutartis neįsiteisėjo ir ją reikia vykdyti skubiai. Kai negalima apeliacija dėl pagrindinio klausimo dėl to, jog yra įsiteisėjusi nutartis, negali prasidėti apeliacinis procesas ir dėl šalutinio klausimo. Kadangi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra įsiteisėjusi ir pagal įstatymą negali būti apeliacijos objektu, o atsakovo prašymas dėl skubaus vykdymo įsiteisėjusios nutarties negali sukelti kitokių teisinių padarinių (šalutinis ir teisiškai nereikšmingas klausimas), pirmosios instancijos teismas, gavęs tokį atsakovo prašymą, turėjo jį atmesti, o ne patenkinti. Tačiau šiuo atveju svarbiausia tai, kad pirmosios instancijos teismas, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje pats pagrįstai nurodęs, kad apeliacija dėl tokios nutarties negalima, ne atsisakė priimti ieškovo paduotą atskirąjį skundą dėl šios nutarties, o jį priėmė ir su byla persiuntė apeliacinės instancijos teismui, nors nutartis negali būti apeliacijos objektu (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Paaiškėjus šiam trūkumui bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, apeliacinės instancijos teismas turi nutraukti procesą pagal ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą (CPK 315 str. 5 d.).
Kiti apeliantų atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į skundus išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamų klausimų teisingam išsprendimui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą bei panaikinimą ir pagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones ieškovui neįnešus į teismo depozitinę sąskaitą nurodytos sumos per nustatytą terminą bei nepateikus banko garantijos šiai sumai, pagrįstai nurodė, kad tokia nutartis atskiruoju skundu neskundžiama ir teisėtai atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl šios nutarties. Tačiau teismas nepagrįstai nukreipė skubiai vykdyti įsiteisėjusią nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o gavęs atskirąjį skundą dėl šios nutarties, jos nepanaikino ir neteisėtai pradėjo apeliacinį procesą.
Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties dalis, kuria teismas atmetė ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalis, kuria teismas pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama bei atsisakė priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu, paliktinos nepakeistos (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas leido nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo atžvilgiu vykdyti skubiai, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p. ir 5 d.).
Apie nutarties priėmimą informuojamas Turto arešto aktų registro tvarkytojas (CPK 152 str. 5 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 152 straipsnio penktąja dalimi, 315 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė ieškovo „Germill Inc.“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atsakovo UAB „V&G“ atžvilgiu ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsakovo UAB „V&G” atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria teismas pakeitė 2011 m. spalio 17 d. nutarties rezoliucinę dalį ir nurodė, kad nutartis dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atskiruoju skundu neskundžiama bei atsisakė priimti ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą dėl 2011 m. spalio 17 d. nutarties dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ atžvilgiu, palikti nepakeistas.
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo „Germill Inc.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas leido nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo atžvilgiu vykdyti skubiai, nutraukti.
Nutarties nuorašus išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.
Teisėjai Artūras Driukas
Vytas Milius
Egidijus Žironas