Administracinė byla Nr. eA-5576-1062/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02752-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/6‑9)12PR‑89 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl pakeistos religijos – iš islamo į krikščionybę – savo kilmės valstybėje patirs persekiojimą. Atsakovas jo pasakojimą apie religijos pakeitimą atmetė kaip netikėtiną, iš esmės atlikęs paviršutinišką tyrimą. Atsakovas apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos. Pareiškėjas turėjo ribotas galimybes pateikti prašymą pagrindžiančius įrodymus (jo pastangas pakeisti religiją), nes jo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, o jis prašymo nagrinėjimo metu buvo Užsieniečių registracijos centre. Pareiškėjas neginčijo fakto, jog sekmininkų bažnyčioje lankėsi keletą kartų, tačiau tai nereiškia, kad jis yra netikintis. Juo labiau, kad didžiąją laiko dalį jis praleido sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, t. y. jo galimybės lankyti pamaldas bažnyčioje buvo apribotos. Atsakovas, atmesdamas jo pasakojimą apie intencijas pakeisti religiją bei priimti krikštą, koncentravosi į tai, kad tai yra antras pareiškėjo prieglobsčio prašymas, o pasakojimas apie religijos pakeitimą pateiktas tik po to, kai pirmasis prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl asmenų, pakeitusių religiją, persekiojimo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) piliečiai, pakeitę religiją, visiškai pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti persekiojimą ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga. Taip pat jis atitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, nes jis turi pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl, be kita ko, seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi.
3. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad nenori ir negali grįžti į kilmės šalį, nes būdamas Lietuvoje pakeitė religiją ir šiuo metu priklauso sekmininkų bažnyčiai, kuri yra protestantiška krikščionybės pakraipa. Kitos religijos asmenys jo kilmės šalyje yra persekiojami ir patiria kitokius nepatogumus. Bažnyčią lanko, kai gali palikti Užsieniečių registracijos centrą. Pateikė vaizdo įrašus, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad realiai praktikuoja kitą religiją. Paprašius paaiškinti patarnavimų bažnyčioje pobūdį (nurodyta pastoriaus išduotoje pažymoje), nurodė, kad klauso paskaitas, kartu atlieka apeigas, gieda.
4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį pažymėjo, jog jis nenori grįžti į kilmės valstybę dėl dviejų priežasčių: 1) bijo, kad dėl seksualinių santykių su ištekėjusia moterimi, kurie (duomenys neskelbtini) draudžiami, jį nužudys šios moters sutuoktinis; 2) Lietuvoje jis pakeitė religiją, todėl grįžęs bus nužudytas.
6. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, nustatė, kad pasakojimas apie jam gręsiantį persekiojimą (duomenys neskelbtini) dėl santykių su ištekėjusia moterimi jau buvo įvertintas Departamente išnagrinėjus pirminį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, taip pat Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – LVAT), todėl pareiškėjui nepateikus naujų faktų, aplinkybės dėl šių santykių nebuvo nagrinėjamos iš naujo.
7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nėra aktyvus krikščionybės išpažinėjas ar skleidėjas. Jo pasakojimai apklausų metu nebuvo išsamūs ar detalūs. Pareiškėjo deklaruojami religiniai įsitikinimai nėra nuoširdūs ir tikri. Pareiškėjas aiškindamas priežastis, dėl kurių jis tariamai pakeitė religiją, nurodė, kad religiją jis pakeitė, nes negali grįžti į (duomenys neskelbtini), t. y. nenoras grįžti yra religijos pakeitimo priežastis, o ne pasekmė.
8. Dėl papildomos apsaugos kriterijų atsakovas nurodė, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 8 d., apie 19 val. (Lietuvos laiku), Lenkijos Respublikos sienos apsaugos Rutka Tartak užkardos pareigūnai Budzisko vietovėje sulaikė autobusu maršrutu Ryga–Kelnas vykusį (duomenys neskelbtini) pilietį A. A., gim. 1989 m. vasario 24 d., kuris neturėjo asmens dokumentų ir dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lenkijos Respubliką. Lenkijos Respublikos sienos apsaugos Rutka Tartak užkardos pareigūnai 2018 m. gegužės 10 d., 9 val. (Lietuvos laiku), perdavė pareiškėją Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams. Pareiškėjas dėl neteisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje bei Europos Sąjungoje VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 150-4584 buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. apklausos metu nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, musulmonas, nevedęs, išsilavinimas – aukštasis, profesija – mechanikas, paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. sausio mėn. turėdamas tikslą nelegaliai atvykti į Graikiją. Kelionę organizavo „vedliai“, kuriems pareiškėjas sumokėjo 10 000 Eur. Graikijoje nelegaliai pragyveno apie 3 mėnesius, „vedlių“ nurodymu su padirbtu asmens dokumentu atskrido į Lietuvą, iš kur, nusipirkęs autobuso bilietą, važiavo į Berlyną ir buvo sulaikytas. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 10 d. sprendimu nuspręsta sulaikyti pareiškėją trims mėnesiams VSAT Užsieniečių registracijos centre, kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė laisvos formos 2018 m. birželio 18 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nenurodydamas jame jokių motyvų. 2018 m. spalio 16 d. apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė, kad prieš 3 mėn. iki išvykimo iš kilmės šalies jo labai gero draugo S. namuose vykusiame vakarėlyje susipažino su moterimi, vardu M. A., ir kelis mėnesius su ja bendravo, taip pat ir intymiai. Pareiškėjo teigimu, maždaug po dviejų mėnesių nuo santykių su M. pradžios, M. sesuo jam pasakė, jog M. yra ištekėjusi, o jos sutuoktinis yra kariškis, išvykęs į misiją; kad jei M. sutuoktinis grįžtų, pareiškėjui ir M. „būtų blogai“. Pasak pareiškėjo, jis, sužinojęs, jog M. yra ištekėjusi, bandė nutraukti santykius su ja, tačiau ji nenorėjo nutraukti bendravimo, kvietė susitikti, taip pat grasino sakydama, jog turi filmuotą medžiagą, kur jie abu yra nufilmuoti, teigė, kad parodys sutuoktiniui ir pasakys, kad pareiškėjas ją privertė. Nors pareiškėjas nenorėdavo, tačiau buvo priverstas susitikinėti su M.. Po to, kai sužinojo, kad M. turi sutuoktinį, jis pradėjo planuoti išvykti tam, kad santykiai su M. nutrūktų. Pareiškėjo teigimu, jis dviem savaitėms išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), tačiau M. nenutraukus bendravimo grįžo atgal į (duomenys neskelbtini). Grįžus namo, pas jį į butą atvažiavo M. sutuoktinis ir jam grasino. Pareiškėjo teigimu, M. sutuoktinis jam skambino ir grasino surasti bei nužudyti. Po šio grasinimo jis tą pačią dieną išvyko iš šalies, nes dar būdamas (duomenys neskelbtini) mieste jau buvo apsisprendęs išvykti.
11. Departamento Prieglobsčio skyrius 2018 m. gruodžio 21 d. surašė išvadą, kuria siūlė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 1–3 dalimis, 87 straipsnio 1–3 dalimis, Tvarkos aprašo 116 ir 124 ir 125.4 punktais, remdamasis išvada, 2018 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes įvertinus jo pasakojimą apie tariamai kylančias grėsmes (duomenys neskelbtini) Respublikoje nustatyta, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Departamento 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-177 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Tai reiškia, kad įsiteisėjusiais teismų prejudiciniais sprendimais nustatyta, jog nėra pagrindo dėl pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės (santykių su ištekėjusia moterimi) suteikti jam prieglobstį ar papildomą apsaugą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.). Naujų duomenų, kurie leistų iš naujo vertinti šį pareiškėjo argumentą kaip pagrindą pabėgėlio statuto įgijimui, nenurodyta. Iš to teismas padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai ginčijamame sprendime detaliau šiuo aspektu nepasisakė, darydamas nuorodas į šiuo klausimu įsiteisėjusius teismo sprendimus.
12. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2019 m. birželio 1 d., kuris paties pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymu buvo pratęstas iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas 2019 m. birželio 4 d. pateikė laisvos formos naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nenurodydamas jokių motyvų. Pareiškėjas 2019 m. birželio 12 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nevedęs, jokiai politinei partijai nepriklauso; paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini); 2011 m. atliko privalomąją 18 mėn. karo tarnybą (duomenys neskelbtini); išsilavinimas – vidurinis, profesija – amatininkas, turėjo asmeninį verslą – juvelyrinių gaminių dirbtuvę (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės išvyko 2018 m. apie balandžio mėn. dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, nes norėjo pakeisti religiją iš islamo į krikščionybę, taip pat dėl grėsmės, kylančios iš moters, su kuria turėjo intymių santykių, sutuoktinio. (duomenys neskelbtini) nėra bažnyčių, todėl jis negali propaguoti savo naujojo tikėjimo, be to, (duomenys neskelbtini) jį persekiotų dėl pakeistos religijos. Jo šeima grasina jį nužudyti dėl pakeistos religijos. Pasikrikštijo netoli Pabradės. Pareiškėjas 2019 m. birželio 26 d. apklausos Departamente metu nurodė, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes pakeitė religiją. Lietuvoje jis turėjo keletą draugų, kurie jį nuvedė į už 10 km nuo Pabradės esančią Emanuelio bažnyčią. Šioje bažnyčioje lankėsi keletą kartų. Jam patinka krikščionybė, nes ji moko atlaidumo. Paklaustas kaip susiformavo jo krikščioniškas tikėjimas ir kas jį paskatino pakeisti tikėjimą, paaiškino, jog religiją jis pakeitė, nes negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl pirmosios savo problemos. Paklaustas, kokią krikščionybės šaką jis išpažįsta / domisi, pareiškėjas nurodė, kad protestantizmą; apie šią religiją jis daug papasakoti negali, nes yra tik pradedantis, bažnyčioje buvo keletą kartų, nėra priėmęs krikšto. Paklausus, kas jam grėstų sugrįžus į (duomenys neskelbtini), atsakė, kad yra dvi problemos, dėl kurių jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini): moters, su kuria jis turėjo intymių ryšių, sutuoktinis jį nužudys; šeima yra musulmonai, todėl dėl pakeistos religijos jis turėtų problemų. Paklaustas, ar jam yra žinomos naujos aplinkybės, susijusios su grėsme dėl santykių su moterimi, pareiškėjas teigė, kad jis kalbėjo su savo motina telefonu, kuri jam pasakė, jog tos moters sutuoktinis jį nužudys.
13. Departamento Prieglobsčio skyrius 2019 m. birželio 28 d. surašė išvadą, kuria, įvertinęs surinktus duomenis apie pareiškėją, taip pat pareiškėjo žodžiu ir raštu pateiktą bei Departamento surinktą informaciją dėl pareiškėjo nurodytų teiginių, siūlė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.
14. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 2–3 dalimis, 87 straipsnio 2–3 dalimis, Tvarkos aprašo 116 ir 124 ir 125.4 punktais, remdamasis išvada, 2019 m. liepos 3 d. priėmė ginčijamą sprendimą: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes, įvertinus jo pasakojimą apie tariamai kylančias grėsmes (duomenys neskelbtini) Respublikoje, nustatyta, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
15. Teismas apibendrino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, jog prieglobstis jam turi būti suteiktas, nes jis pakeitė religiją, t. y. tapo krikščionimi. Papildomai teisminio nagrinėjimo metu po ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas pateikė du vaizdo įrašus ir Emanuelio bažnyčios pastoriaus pasirašytą 2019 m. rugpjūčio 11 d. pažymą apie tai, kad pareiškėjas lankė sekmadieninius patarnavimus šioje bažnyčioje iki tol, kol jį uždarė Pabradės pabėgėlių centre.
16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Nors nustatyta ir yra surinkta duomenų, kad pakeitę religiją asmenys (duomenys neskelbtini) (kilmės šalyje) gali būti persekiojami ir todėl (duomenys neskelbtini) piliečiai, pakeitę religiją, visiškai pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl religijos ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga,– tačiau Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas apie naujai išpažįstamą religiją (krikščionybę) nėra nei išsamus, nei detalus ar nuoširdus, apklausos metu pateikta informacija apie krikščionybę yra bendro pobūdžio, „religijos pakeitimas“ pareiškėjui tėra būdas išvengti grąžinimo į kilmės šalį.
17. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Departamentas atliko naują detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Atsakovas pareiškėjo pateiktą informaciją analizavo, ją tikrino lygindamas tiek su anksčiau pareiškėjo pateikta informacija, tiek su kitais bylos duomenimis. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovas įsigilino į pareiškėjo situaciją ir ją pakankamai nuodugniai įvertino. Be to, pareiškėjui buvo suteikta galimybė teisminio nagrinėjimo metu pateikti tiek papildomus paaiškinimus žodžiu, tiek raštu, teikti papildomus įrodymus. Pareiškėjo pateikti du vaizdo įrašai ir pastoriaus pažyma nepaneigia atsakovo padarytų išvadų ir nepatvirtina pareiškėjo argumentų, t. y. nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą ir grąžinti šį klausimą institucijai pakartotiniam svarstymui. Iš pateiktų vaizdo įrašų, kuriuose fiksuojamas galimas pamaldų ir pasirodymo bažnyčioje fragmentas, nėra galimybių nustatyti šių įrašų padarymo tikslo. Be to, pavienio pamaldų fakto užfiksavimas, įvertinus visumą faktinių aplinkybių, susijusių su religijos pakeitimu (įskaitant šios aplinkybės pareiškėjo paaiškinimuose atsiradimo laiką), nepaneigia Departamento išvadų dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių įvertinimo, faktų realumo ir paaiškinimų patikimumo. Be to, apklausų metu pats pareiškėjas negebėjo paaiškinti pasirinktos nurodomos naujos religijos ir maldos ypatumų. Teismas pastebėjo, kad 2018 m. birželio mėn. pateiktame pirmajame prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas aiškiai įvardijo save kaip musulmoną, o antrasis prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas 2019 m. birželio mėn. jį laikant Užsieniečių registracijos centre. Pareiškėjo pateikta pastoriaus pažyma, vertinant ją su paties pareiškėjo pateiktais paaiškinimais žodžiu apie patarnavimų bažnyčioje turinį, taip pat nesudarė teismui pagrindo nesutikti su atsakovo padarytomis išvadomis apie tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie religijos pakeitimą nėra patikimas, ir atitinkamai grėsmė patirti persekiojimą kilmės šalyje dėl kitos religijos išpažinimo nelaikytina pagrįsta tam, kad būtų galima suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Be to, pastorius nurodė, jog pareiškėjas lankė (būtasis laikas) sekmadienius patarnavimus iki jo uždarymo Užsieniečių registracijos centre. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjo 2019 m. birželio mėn. pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo pirmasis atsakovo nagrinėtas jo prašymas, kad jo asmens byloje buvo surinkta pakankamai duomenų apie situaciją jo kilmės šalyje, pareiškėjas buvo apklaustas ir anksčiau, nurodė, jog atsakovo pasirinkimas išnagrinėti antrąjį pareiškėjo prašymą skubos tvarka nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai.
18. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas atliko pakankamai išsamų tyrimą, surinktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjo atitiktį Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatoms, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
20. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog (duomenys neskelbtini) piliečiai, pakeitę religiją, visiškai pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl religijos ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga. Ginčas kyla dėl subjektyvaus faktoriaus, t. y. dėl pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pakeistos religijos pagrindu, atsakovui netikint jo siekio pakeisti religiją nuoširdumu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo, kas galėjo turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad sekmininkinkų bažnyčioje lankėsi keletą kartų, tačiau tai nereiškia, jog jis nėra tikintis, nes didžiąją laiko dalį Lietuvoje jis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre. Pareiškėjas yra tik pradžiamokslis, todėl itin daug papasakoti negali. Pareiškėjo pateikti vaizdo įrašai, nuotraukos, pastoriaus raštas patvirtina realų krikščionybės praktikavimą, kas pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją savaime pagrindžia jo baimę patirti persekiojimo veiksmus.
22. Pareiškėjas nurodo, kad byloje surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog religiją pakeitę asmenys, nepriklausomai nuo religijos praktikavimo būdo, (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, įskaitant bausmes, kurie pagal savo formą ir pobūdį atitinka persekiojimo veiksmus Konvencijos prasme. Atsižvelgiant į tai, kad persekiojimo vykdytojas yra valstybė, persekiojami asmenys negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga, taip pat nėra galimybės pasinaudoti ir vidinio persikėlimo alternatyva (represiniai metodai taikomi visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje), t. y., (duomenys neskelbtini) piliečiai, pakeitę religiją, visiškai pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl religijos ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga.
23. Be to, pareiškėjas 2019 m. birželio 12 d. apklausos metu nurodė, kad „(duomenys neskelbtini) nėra bažnyčių ir jis negali propaguoti savo naujojo tikėjimo, taip pat (duomenys neskelbtini) jį persekiotų dėl pakeistos religijos. Jo šeima grasina jį nužudyti dėl pakeistos religijos“. Todėl nagrinėjamu atveju, net ir vertinant pareiškėjo religijos pakeitimą kaip siekį išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę, turėjo būti įvertinta, ar jam grįžus į kilmės valstybę, atsisakius išpažinti islamą bei perėjus į krikščionybę, negresia persekiojimo veiksmai. Nagrinėjamos aplinkybės visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.
24. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
25. Atsakovas teigia, kad religijos pakeitimas nebūtinai reikalauja tam tikrų formalių veiksmų atlikimo, tačiau tai taip pat neturi būti suprantama kaip išskirtinai deklaratyvus pareiškimas. Prieglobsčio prašytojas turi pateikti paaiškinimus, kurie leistų Departamentui įsitikinti jo deklaruojamų religinių įsitikinimų nuoširdumu, tikrumu. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojas nepateikė tokių paaiškinimų, o jo bendro pobūdžio teiginiai yra neįtikinami bei dėl šios priežasties įvertinti kritiškai.
26. Atsakovas, ištyręs kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad religiją pakeitę asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, įskaitant bausmes, kurie pagal savo formą ir pobūdį atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą, tačiau, vertindamas pareiškėjo atvejį, nustatė, jog prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie religijos pakeitimą yra netikėtinas. Atsižvelgus į tai, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėjo bendras patikimumas įvertintas kritiškai kaip neturintis įrodomosios galios, o jo nurodytos aplinkybės pagrįstai nebuvo laikytos nustatytu faktu.
27. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus paaiškinimus apie tai, jog jam šiuo metu yra paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė, todėl jis ir toliau aktyviai lanko bažnyčią ir siekia būti krikščionimi. Bažnyčios 2019 m. lapkričio 6 d. patvirtinime nurodyta, kad pareiškėjas dažniau lanko patarnavimus, dalyvauja bažnyčios gyvenime, skaito Šventąjį Raštą, meldžiasi, matomos didelės permainos ir noras būti krikščionimi, taip pat išreiškė norą krikštytis. Pareiškėjas įvykdė savo, kaip prieglobsčio prašytojo, pareigą, nuolat bendradarbiavo su atsakovu, teikė įrodymus ir pagrindė savo motyvus. Atitinkamai nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nenurodė, kaip ir kokiu būdu pareiškėjas gali dar kitaip patvirtinti tikėjimo rimtumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
28. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (15/6‑9)12PR‑89 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė pritardamas atsakovo padarytai išvadai, jog pareiškėjo pasakojimas apie naujai išpažįstamą religiją (krikščionybę) nėra išsamus, detalus ar nuoširdus, apklausos metu pateikta informacija apie krikščionybę buvo bendro pobūdžio, „religijos pakeitimas“ pareiškėjui tėra būdas išvengti grąžinimo į kilmės šalį.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju, net ir vertinant jo religijos pakeitimą kaip siekį išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę, turėjo būti įvertinta, ar jam grįžus į kilmės valstybę, atsisakius išpažinti islamą bei perėjus į krikščionybę, negresia persekiojimo veiksmai. Nagrinėjamos aplinkybės visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.
31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta ir dėl to ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvoje (gyvendamas Užsieniečių registracijos centre, taip pat tam tikrais laikotarpiais būdamas ten sulaikytas), 2019 m. birželio 4 d. pateikė antrąjį savo prašymą suteikti prieglobstį (bylos Nr. IRN 0014 II t., b. l. 17; pirmasis jo prašymas buvo atmestas), kurį apklausų metu (bylos Nr. IRN 0014 II t., b. l. 18–24, 34–39) grindė tuo, kad pakeitė religiją iš islamo į krikščionybę, todėl pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę. Pareiškėjas pateikė teismui Emanuelio bažnyčios 2019 m. rugpjūčio 11 d. patvirtinimą (b. l. 60) ir 2019 m. lapkričio 6 d. pažymą (b. l. 113) apie tai, kad jis lanko šią krikščionių bažnyčią, atlieka apeigas ir pan., taip pat nuotraukų bei vaizdo įrašų.
33. Atsakovas 2019 m. birželio 28 d. išvadoje Nr. (15/6-9)-13PR-89RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (bylos Nr. IRN 0014 II t., b. l. 40–45) nurodė, kad „remiantis surinkta informacija, religiją pakeitę asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su veiksmais, įskaitant bausmes, kurie pagal savo formą ir pobūdį atitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimą. Šis persekiojimas yra tiesiogiai grindžiamas persekiojamų asmenų religija. Kadangi šio persekiojimo vykdytojas yra valstybė, persekiojami asmenys dėl akivaizdžių priežasčių negali pasinaudoti paties persekiojimo vykdytojo – kilmės valstybės apsauga. Kadangi (duomenys neskelbtini) taikomi represiniai metodai vykdomi pasitelkus įstatymus, kurie galioja visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tokie asmenys taip pat negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai pakeitę religiją, visiškai pagrįstai bijo kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl religijos ir negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga.“
34. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo nagrinėjamas skubos tvarka (bylos Nr. IRN 0014 II t., b. l. 33), be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d.) 76 straipsnio 4 dalies 5 punktu, numatančiu, kad Migracijos departamento sprendimu prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, kai prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kai neatsirado arba nebuvo pateikta naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus.
35. Įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį iš esmės nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat ar nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus.
36. Įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės valstybės, arba veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis. Jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas.
37. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
38. Įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui prieglobstis nesuteikiamas, jeigu nustatoma, kad jis savo kilmės valstybės teritorijos dalyje nepatirtų visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ar realaus šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, apsauga, valstybė ar tokia grupė, ar organizacija nori ir gali pasiūlyti veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę tokia apsauga pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs.
39. Jungtinių Tautų 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyta, kad šioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris, be kita ko, dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.
40. Konvencijos 33 straipsnyje nurodyta, jog nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
41. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) buvo priimta, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad viena iš pabėgėlio statuso suteikimo pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas (konstatuojamosios dalies 29 p.).
42. Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio d punkte apibrėžta, kad pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga <...>.
43. Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiami įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies; 2 dalyje nurodyta, jog visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiamas veikla, kurią prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis; 3 dalyje – jog nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.
44. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad religijos sąvoka visų pirma apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus.
45. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
46. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje C‑56/17 aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES tam tikras nuostatas, be kita ko, padarė šias išvadas:
47. 1) Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris, grįsdamas savo prašymą, remiasi persekiojimo dėl su religija susijusių motyvų grėsme, neturi pateikti pareiškimų ar dokumentų, susijusių su visais šioje nuostatoje nurodytos sąvokos „religija“ elementais, tam, kad patvirtintų teiginius apie savo religinius įsitikinimus. Tačiau prašytojas turi patikimai patvirtinti minėtus teiginius, pateikdamas informaciją, kuri kompetentingai institucijai leistų įsitikinti jų teisingumu.
48. 2) Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad veiksmų prieš tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės šalies valstybinę religiją draudimas, grasinant mirties ar įkalinimo bausmėmis, gali būti „persekiojimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, jeigu šis draudimas praktiškai susietas su tokiomis šios šalies institucijų taikomomis sankcijomis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
49. Taip pat minėtoje byloje ESTT atkreipė dėmesį į generalinio advokato 2018 m. liepos 25 d. išvados 47 punktą, kuriame pažymėta, jog nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, pagrįstus baime būti persekiojamam dėl religinių motyvų, reikia atsižvelgti ne tik į prašytojo individualų statusą ir asmeninę padėtį, bet ir į jo religinius įsitikinimus ir jų susiformavimo aplinkybes, į tai, kaip jis suvokia ir praktikuoja savo tikėjimą ar netikėjimą, į jo santykį su doktrininiais, ritualiniais ar įsakomaisiais religijos, kurios pasekėjas jis teigia esąs ar kurios ketina atsisakyti, aspektais, į galimą jo vaidmenį skleidžiant savo tikėjimą arba į religinių ir tapatybės, etninių ar panašių veiksnių tarpusavio sąveiką.
50. Generalinis advokatas minėtoje išvadoje priminė, kad EŽTT neseniai priėmė sprendimus trijose bylose, kuriose buvo ginčijamas Irano piliečių, atsivertusių į krikščionybę, prašymų suteikti prieglobstį atmetimas. 2016 m. kovo 23 d. sprendime F. G. prieš Švediją EŽTT didžioji kolegija nusprendė, kad „būtų pažeisti [EŽTK] 2 ir 3 straipsniai, jeigu ieškovas būtų grąžintas į Iraną, Švedijos valdžios institucijoms ex nunc neįvertinus jo atsivertimo pasekmių“. Tačiau 2016 m. liepos 5 d. Sprendime T. M. ir Y. A. prieš Nyderlandus, EŽTT atmetė ieškovų prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą, nurodydamas, kad nėra duomenų, leidžiančių abejoti Nyderlandų valdžios institucijų vertinimu, pagal kurį ieškovų pasakojimas, susijęs su tariamu jų atsivertimu, nebuvo įtikinamas. Galiausiai 2017 m. gruodžio 19 d. Sprendime A. prieš Šveicariją EŽTT taip pat nusprendė, kad nėra pažeisti EŽTK 2 ir 3 straipsniai, nurodydamas, kad Šveicarijos valdžios institucijų vertinimas, pagal kurį atsivertusiems asmenims, kurie dar nebuvo žinomi Irano valdžios institucijoms, dėl kitų aplinkybių nei jų atsivertimas ir kurie ketino slapta praktikuoti savo tikėjimą, negresia rizika patirti su šiomis nuostatomis nesuderinamą elgesį, nėra neteisingas. Todėl EŽTT atsiejo savo nagrinėjamą bylą nuo tų, kuriose priimtas 2012 m. rugsėjo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Y ir Z (C‑71/11 ir C‑99/11, EU:C:2012:518).
51. Generalinis advokatas dėl bylos, kurioje priimtas paskiausias minėtas EŽTT sprendimas, pateikė dvi pastabas. Pirma, ieškovas šioje byloje (kaip ir ieškovas byloje, kurioje priimtas 2016 m. kovo 23 d. EŽTT sprendimas F.G. prieš Švediją, CE:ECHR:2016:0323JUD004361111) atsivertė išvykęs iš Irano. Taigi jo prašymas suteikti prieglobstį buvo susijęs su tarptautinės apsaugos poreikiu, atsiradusiu sur place, pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnį. Tačiau, kaip šiame sprendime pabrėžė EŽTT, remdamasis Gairėmis dėl religija grindžiamų prašymų suteikti prieglobstį, jei prieglobsčio prašytojas remiasi atsivertimu sur place, paprastai kyla didelių abejonių dėl pasakojimo įtikimumo, todėl būtinas griežtas ir išsamus atsivertimo aplinkybių tyrimas. Be to, kaip taip pat nurodė EŽTT, tokios rūšies bylose galimi persekiotojai būna linkę teikti mažiau reikšmės atsivertimams sur place, nes jų pobūdis dažnai būna „oportunistinis“. Pagrindinėje byloje, priešingai, B. Fathi atsivertė į krikščionybę dar gyvendamas Irane ir, jo teigimu, Irano valdžios institucijos apie tai žinojo. Į šias dvi aplinkybes reikia tinkamai atsižvelgti vertinant pasekmes, su kuriomis jis susidurtų, jei grįžtų į savo kilmės šalį.
52. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste apibendrina, kad pagal prieš tai pacituotas Konvencijos nuostatas nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Pagal Direktyvos 2011/95/ES nuostatas viena iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų yra priežastinis ryšys tarp persekiojimo priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir persekiojimo veiksmų arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas; visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiami įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis; vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
53. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip, kaip jis reiškė savo krikščionišką tikėjimą Lietuvoje ir kaip jis ketino jį praktikuoti (duomenys neskelbtini), jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą. Atsakovas taip pat turėjo įvertinti/patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje tiek tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti krikščionybę kilmės šalyje, tiek tuo atveju, jei jis kilmės šalyje grįžtų prie islamo išpažinimo, jei kilmės šalyje būtų žinoma apie jo buvusį atsivertimą (perėjimą) į krikščionybę.
54. Nagrinėjamu atveju atsakovas tokio tyrimo neatliko, todėl nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priimti teisingą bei pagrįstą atitinkamą sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas negali būti paliktas galioti ir yra panaikinamas. Pirmosios instancijos teismas šių pažeidimų priimdamas skundžiamą sprendimą nenustatė ir paliko galioti atsakovo priimtą neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamu atveju bylos teisingam išnagrinėjimui svarbios aplinkybės negali būti nustatytos bylą nagrinėjant teisme, o turi būti atliktas išsamus tyrimas, kurį atlikti įpareigojamas atsakovas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
55. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, pareiškėjo skundas tenkinamas, ginčijamas atsakovo priimtas sprendimas panaikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą tenkinti.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-89 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti A. A. (A. A.) 2019 m. birželio 4 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai
| Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė
|