Pranešėja I. Čuchraj                                                                  Civilinė byla Nr. 2A-71-513/2011

Teisėja A. Burbienė                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                                  11.10.; 14.4.; 121.21.

                                                                                                        (S)

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

                                                 

  N U T A R T I S

 

                 2010 m. sausio 26 d.

                                                                Klaipėda

 

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Daivai Siutilaitei, dalyvaujant ieškovo UAB „Plungės Audronė“ atstovui advokatui Petrui Maceniui, atsakovo V. P. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Plungės Audronė“ ir atsakovo V. P. apeliacinius skundus dėl 2010-04-26 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Plungės Audronė“ ieškinį atsakovui  V. P. dėl žalos atlyginimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui UAB „Plungės Audronė“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n  u  s  t  a  t  ė:

 

            ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovo V. P. priteisti 80 627 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, jog atsakovas V. P. nuo 1992-05-24 buvo išrinktas bendrovės direktoriumi, nors darbo užmokestis nebuvo nustatytas, tačiau įvedus litą, jam buvo mokamas minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimas. 2007-07-27 visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu buvo nutarta V. P. atleisti iš direktoriaus pareigų. Po direktoriaus atleidimo akcininkams susipažinus su bendrovės dokumentais buvo nustatyta, jog atsakovas neteisėtai pasididino darbo užmokestį, nuo 2003-01-01 jam buvo skaičiuojamas 1 650 Lt darbo užmokestis, vietoje Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Tokiu būdu atsakovui neteisėtai buvo apskaičiuota darbo užmokesčio daugiau: nuo 2003-01-01 iki 2003-10-01 – 9 659,50 Lt, nuo 2003-10-01 iki 2004-05-01 – 7 200 Lt, nuo 2004-05-01 iki 2005-07-01 – 16 100 Lt, nuo 2005-07-01 iki 2007-01-0 – 17 769,15 Lt, nuo 2007-01-01 iki 2007-12-01 – 10 821,53 Lt. Viso atsakovui buvo be pagrindo priskaičiuota 61 550,18 Lt, be to, nuo neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuoto darbo užmokesčio atsakovui, ieškovas privalėjo mokėti socialinio draudimo mokestį, nuo 2003-01-01 iki 2006-01-01 sumokėta 13 286,45 Lt (31 proc.), nuo 2006-01-01 iki 2007-10-31 sumokėta 5 790,37 Lt (30,98 proc.). Tokiu būdu dėl atsakovo kaltės bendrovei buvo padaryta 80 627 Lt žala.

           Patikslintu priešieškiniu atsakovas V. P. prašė nustatyti, jog iš darbo bendrovėje buvo atleistas pagal DK 129 straipsnį, ir priteisti 8 250 Lt išeitinę kompensaciją, 24 316,33 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 25 26,81 Lt darbo užmokestį, taip pat vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007-12-17 iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, jog apie tai, kad iš darbo yra atleistas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą sužinojo tik   2010-01-28 vykusio teismo posėdžio metu, nes iki tol, pagal ieškovo teigimą, buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 3 punktą, mano, kad taip yra padaryta siekiant išvengti jam priklausančių išmokų sumokėjimo. DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu atleidimas yra galimas tik esant darbuotojo kaltei, tačiau ieškovas nepateikia jokių įrodymų apie atsakovo kaltus veiksmus, jų nenurodė ir įsakyme apie atleidimą, taikant drausminę nuobaudą nesilaikyta DK 240 straipsnio reikalavimų. 2007-07-27 akcininkų susirinkimo metu buvo nutarta jį atleisti iš direktoriaus pareigų, 2007-12-19 priimtas įsakymas dėl atleidimo iš darbo nuo 2007-12-17.  Kadangi atleidimo pagrindas yra neteisėtas, turi būti pripažinta, jog jis iš darbo buvo atleistas dėl svarbių priežasčių nesant jo kaltės (DK 129 straipsnis),  jam priklauso išeitinė išmoka pagal darbo stažą bendrovėje 15 metų 7 mėn., - 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija –  8 250 Lt. Taip pat nurodė, jog nuo pat darbo bendrovėje pradžios nebuvo suteiktos atostogos, prašė priteisti 24 316,33 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Be to, atleidžiant jį iš darbo nebuvo sumokėtas jam priklausantis darbo užmokestis už lapkričio mėnesį bei užmokestis iki gruodžio     17 dienos, kas sudaro 2 526,81 Lt. Kadangi atleidimo dieną ieškovas su atsakovu neatsiskaitė – neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos, už uždelstą atsiskaityti laiką prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį. 

 

            Plungės rajono apylinkės teismas 2010-04-26 sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė, jog V. P. iš darbo UAB „Plungės Audronė“ yra atleistas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovo UAB „Plungės Audronė“ 4 135,35 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokestį, iš viso 4 763,91 Lt. Kitą priešieškinio dalį atmetė.

 

            Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo nustatyta, kad atsakovui turi būti mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, o  atsakovas savavališkai, nesilaikydamas šių  nustatytų reikalavimų dėl darbo užmokesčio,  užmokesčio dydį pasididino iki 1 650 Lt. Nenustačius atsakovo veiksmuose materialinės atsakomybės elemento – atsakovo neteisėtos veiklos, nėra pagrindo atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Be to, iš 2005-12-12 akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad akcininkai svarstė naujo direktoriaus priėmimo klausimą, ir buvo nutarta naujam direktoriui mokėti 2000 Lt atlyginimą, kas rodo ieškovo teiginių nepagrįstumą. Ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovo kaltais veiksmais bendrovei buvo padaryta 80 627 Lt žala, ieškinys atmestinas.

             Teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog akcininkai  kreipėsi į teisėsaugos organus dėl direktoriaus veiklos bendrovėje. Atsižvelgiant į nurodytus įmonės vadovo teisinės padėties aspektus, į tai, jog vadovo kaltę šiuo požiūriu lemia ir akcininkų pasitikėjimo juo praradimas, konstatuotina, jog yra atsakovo  kaltė dėl jo atleidimo iš bendrovės direktoriaus  pareigų, ir dėl to nėra pagrindo atsakovui taikyti DK 140 straipsnio 2 d. nuostatas ir  priteisti 2 mėnesių išeitinę išmoką.

 

             Atsakovas V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2010-04-26 sprendimo dalį ir priteisti iš ieškovo UAB „Plungės Audronė“ atsakovo naudai: 23 764,73 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 46 200 Lt dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-12-18 iki 2010-04-26; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovui nebuvo suteikta 435,8 kalendorinių dienų atostogų, tačiau teismas neteisingai apskaičiavo kompensacijos dydį už nepanaudotas kasmetines atostogas. Tai yra teismas apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už trejus darbo metus, tačiau turėjo piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiuoti už visą laikotarpį, per kurį atsakovui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Kadangi ieškinio senaties termino ginti pažeistą teisę atsakovas nepraleido, ir nėra įstatymo, kuris kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo atsakovui tvarką reglamentuotų kitaip nei nustatyta DK 177 straipsnio 2 dalis, atsakovas turi teisę į piniginę kompensaciją už visas jo nepanaudotas atostogas pareikšto priešieškinio reikalavimų ribose. Todėl atsakovui turėtų būti priteista 23 764,73 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas.

             Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovas (darbdavys) visiškai neatsiskaitė su atleidžiamu atsakovu jo atleidimo dieną – neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio dalies (pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pripažino), bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Bylinėjimosi metu ieškovas atsakovui sumokėjo dalį jam tenkančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas, t. y. 551,60 Lt. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nesutiko su atsakovo pozicija, jog jam nėra sumokėta dalis darbo užmokesčio bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, t. y. nepripažino fakto, jog su atsakovu nėra visiškai atsiskaityta, priešingai, teigė, jog atsakovui buvo permokėtas darbo užmokestis, todėl įmonei buvo padaryta žala, kurią atsakovas neva turėtų atlyginti – akivaizdu, jog tai, kad atsakovui jo atleidimo dieną nebuvo išmokėtos jam priklausančios išmokos, susijusios su darbo santykiais, yra ne atsakovo kaltė, bet ieškovo kaip darbdavio kaltė. Atsakovui kaip ir kitiems ieškovo UAB „Plungės Audronė“ darbuotojams priklausantį darbo užmokestį apskaičiuoja bei išmoka UAB „Plungės Audronė“. Atsakovas savo veiksmais niekaip negalėjo įtakoti jam priklausančių išmokų, susijusių su darbo santykiais išmokėjimu – ieškovas žinojo, kaip su atsakovu atsiskaityti, t. y. atsakovas nurodė ieškovui būdus, kaip su juo galima atsiskaityti, jam pateikiamus atsiskaitymus priėmė. Taigi vien tuo pagrindu, jog buvo ginčijamos išmokų pagrįstumas ir teisėtumas, ieškovas neturėjo teisės uždelsti atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo dieną, nes atsakovo kaltės dėl jam neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais nėra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti iš ieškovo atsakovo naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

 

             Ieškovas UAB „Plungės Audronė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2010-04-26 sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – atsakovo reikalavimą dėl 4 135,35 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokesčio priteisimo atmesti. Nurodo, kad atsakovas pats privalėjo nustatytu laiku parašyti įsakymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Teismas privalėjo išsiaiškinti, kodėl atsakovas neparašė įsakymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo, taip pat nesiaiškinta, gal atsakovas atostogavo be įsakymo, nes atsakovas buvo vienasmenis bendrovės valdymo organas. Taigi teismas neišsiaiškino kaip ir kodėl atsakovas nerašė įsakymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Įsakymų dėl kasmetinių atostogų nebuvimas nereiškia, jog atsakovas neatostogavo, tai buvo galima išsiaiškinti teisme apklausus atsakovą, o tai nebuvo padaryta, todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas. Atsakovas nuo 2007-11-01 nebuvo darbe, tai patvirtina darbo laiko apskaitos grafikas, kuris buvo pateiktas byloje. Todėl atsakovui nepagrįstai priteista 628,56 Lt darbo užmokesčio. Teismas neįvertino reikšmingų bylai duomenų visumos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriuo atsakovui priteisė 4 135,35 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokestį, viso 4 763,91 Lt.

 

             Apeliaciniai skundai atmestini.

 

             CPK 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

  Bylos medžiaga nustatyta, kad akcininkų susirinkime 1992-05-24  atsakovas V. P. buvo išrinktas bendrovės direktoriumi (t. 1, b. l. 7). Byloje esantis UAB „Plungės Audronė“ 2007-07-27 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad akcininkų susirinkimas sprendimą atleisti atsakovą iš pareigų priėmė dėl netinkamo vadovavimo bendrovei ir santykių su kitais bendrovės akcininkais. Atsakovas V. P. buvo atleistas 2007-12-19 įsakymu pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą (t. 3, b. l. 67). Akcininkų susirinkimo protokole 2007-11-29 konstatuota, kad po bendrovės akcininkų 2007-07-27 sprendimo atleisti V. P. iš direktoriaus pareigų, bendrovėje buvo susidariusi tokia padėtis, jog V. P. faktiškai ir toliau ėjo direktoriaus pareigas (t. 3, b. l. 68).

  Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis), reiškia, jog, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja teisėtumo ir pagrįstumo tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Antra, ši norma reiškia, kad apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Nei ieškovo, nei atsakovo apeliaciniame skunde nereiškiami reikalavimai dėl nustatyto V. P. atleidimo pagrindo iš UAB „Plungės Audronė“ direktoriaus pareigų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovui papildomai priklauso kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-12-18 iki   2010-04-26. Taip pat ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui priteisė 4 135,35 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokestį, iš viso 4 763,91 Lt.

 

Darbo kodekso 124 straipsnio 1 punkte numatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais.

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog V. P. iš darbo UAB „Plungės Audronė“ yra atleistas pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą. Plungės rajono apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė atsakovui iš ieškovo UAB „Plungės Audronė“ 4 135,35 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokestį, iš viso 4 763,91 Lt.

Dėl apelianto V. P. reikalavimų priteisti iš ieškovo UAB „Plungės Audronė“ 23 764,73 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 46 200 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-12-18 iki 2010-04-26.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog jam nebuvo suteikta 435,8 kalendorinių dienų atostogų, tačiau teismas neteisingai apskaičiavo kompensacijos dydį už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas turėjo piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiuoti už visą laikotarpį, per kurį atsakovui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

DK 177 straipsnio 2 dalis numato, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (DK 298 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas naudojosi kasmetinėmis atostogomis. Nors atsakovas nurodė, kad nuo pat darbo pradžios 1992-05-24 bendrovėje jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, tačiau tokių savo teiginių niekaip nepagrindė, į byla nėra pateikta jokių tai patvirtinančių rašytinių duomenų – prašymų, įsakymų, apmokėjimų už atostogas žiniaraščių, ar kt. Be to, iš byloje esančių 1997-04-15 UAB „Plungės Audronė“ įstatų 7 dalies 4 punkto matyti, kad direktorius: priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, nustato jų darbines funkcijas, paskirsto darbus; nustato darbuotojų atlyginimus; taiko darbuotojams skatinimo priemones bei skiria drausmines nuobaudas; paskirsto veiklos sritis savo pavaduotojams; atstovauja bendrovę teismuose, valstybinėse institucijose; tvarko bendrovės turtą, įskaitant jo pinigines lėšas. Taip pat 5 punkte numatyta, jog direktorius visais bendrovės komercinės ūkinės veiklos klausimais veikia savarankiškai ir turi teisę sudaryti bendrovės vardu sandorius (t. 1, b. l. 16). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrovės direktorius turėjo labai plačius įgaliojimus, buvo atsakingas už labai įvairų veiklos spektrą. Todėl teismas atsakovo teiginį, jog nuo 1992-05-24 jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, laiko neatitinkančiu tikrovės, prieštaraujančių teisingumo protingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad yra pagrindas atsakovui priteisti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už tik už trejus metus (DK 177 straipsnio 2 dalis, 298 straipsnis).

Dėl išvardytų motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsakovui pagrįstai priteisė 4 686,95 (28 k. d. x 3 x  0,7 x 79,71 Lt) Lt dydžio piniginę kompensacija už nepanaudotas atostogas. 

Atsakovas apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, jog ieškovas (darbdavys) visiškai neatsiskaitė su juo atleidimo dieną – neišmokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio dalies. Tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus taip pat atmeta.

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1-2 dalys).

Byloje esantis V. P. pranešimas UAB „Plungės Audronė“ akcininkams patvirtina, kad atsakovas informavo ieškovą raštu, jog atsistatydina iš bendrovės direktoriaus pareigų nuo 2007-11-15 dėl išvykimo dirbti užsienyje (b. l. 81, t. 3). Ieškovo pateiktas  gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, jog gruodžio mėnesį V. P. nedirbo. Todėl galima teigti, kad atsakovas V. P.  nepagrįstai reikalauja darbo užmokestį po 2007-11-15. Bylos duomenimis atsakovas nuo 2007-11-15 realiai darbovietėje nebedirbo, todėl ir darbo užmokestis jam neturi būti mokamas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Kaip minėta, bendrovės direktorius buvo vienasmenis valdymo organas ir turėjo labai plačius įgaliojimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovas V. P., faktiškai būdamas bendrovės direktoriumi, nesiėmė jokių priemonių, kad jam būtų apskaičiuotos ir išmokėtos priklausančios išmokos. Priešingai, 2007-11-14 pranešė ieškovei, kad nuo 2007-11-15 atsistatydina ir išvyksta į užsienį. Tokiu savo elgesiu (neveikimu) pats sukūrė situaciją, kuri leistų jam reikšti turtines pretenzijas darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, priteisti atsakovui 46 200 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-12-18 iki 2010-04-26 nėra jokio pagrindo. Dėl išvardytų motyvų atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

 

Dėl apelianto UAB „Plungės Audronė“ reikalavimo panaikinti sprendimo dalį dėl 4 135,35 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokesčio priteisimo atsakovui.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas privalėjo išsiaiškinti, kodėl atsakovas neparašė įsakymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo, taip pat nesiaiškinta, gal atsakovas atostogavo be įsakymo, nes atsakovas buvo vienasmenis bendrovės valdymo organas.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pažymėtina, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių rašytinių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas atostogavo be įsakymo. Be to, Akcinių bendrovių įstatymas numato akcininkų neturtines teises, šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra numatyta akcininkų teisė gauti informaciją apie bendrovės veiklą, todėl akcininkai galėjo pasinaudoti savo teise ir gauti duomenis apie įmonės finansinę veiklą, taip pat informaciją apie bendrovės direktoriaus veiklą bei jo buvimą ar nebuvimą kasmetinėse atostogose. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę šalims tikslinti reikalavimus, teikti įrodymus, sudaryti taikos sutartį (t. 1, b. l. 190, t. 2, b. l. 64, 68–69, 75–77, 84, 94, 101, 164, 174; t. 3, b. l. 70, 77, 88–90, 98–100). Papildomai pateikta 2010-11-24 specialisto išvada neliečia bylos dalyko, nes ieškovė neginčija, kad atsakovui turėjo būti mokamas 1 650 Lt darbo užmokestis, nes mano, kad pagrindas bus įvertintas baudžiamojoje byloje (t. 4, b. l. 13-14).

CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad teismas privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusios su nustatinėjamomis aplinkybėmis, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo įsitikinimas turi būti objektyviai pagrįstas byloje esančiais ir visapusiškai ištirtais bei įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes nuosekliai ištyrė visus byloje surinktus reikšmingus įrodymus, reikalingus teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai priteisė atsakovui iš ieškovo UAB „Plungės Audronė“     4 135,35 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 628,56 Lt darbo užmokestį, viso 4 763,91 Lt. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ieškovo UAB „Plungės Audronė“ apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo ir atsakovo reikalavimų pagrįstumą teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

             Plungės rajono apylinkės teismo 2010-04-26 sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                        Irma Čuchraj

 

Teisėjai                                                                                                             Rimvida Zubernienė 

 

                                                                                                             Almantas Padvelskis