Administracinė byla Nr. A-1514-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01926-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo
2017 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugsėjo 5 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. buvo laikomas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto, buvo tamsu, langai nešvarūs, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusios kameros dalies, nebuvo šilto vandens. Nusiprausti šiltu vandeniu galėjo vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpo imuninė sistema, dėl to dažnai sirgo. Susirgus nesuteiktas tinkamas gydymas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilo ilgalaikiai sveikatos sutrikimai (sinusitas, chroniška sloga).
3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 1 d. iki
   2015 m. rugsėjo 17 d., kadangi jau buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 3,75 kv. m iki
   9,43 kv. m ploto. 2015 m. liepos 30 d. atlikto kameros Nr. 89 patikrinimo metu dirbtinė apšvieta joje atitiko reikalavimus. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
7. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjui bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. liepos 31 d., Šiaulių TI kamerose teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
8. Dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-328 matyti, kad kameroje Nr. 89 higienos normos pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į
   Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (buvo pateikęs skundą dėl kitų aplinkybių). Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose jis buvo laikomas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, nebuvo. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
9. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl konstatuota, kad, naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, taip pat pripažinta pagrįsta.
10. Pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens nebuvimo kamerose atmesti, nes karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumatė. Argumentai dėl nepakankamos galimybės pasinaudoti dušu atmesti, nes byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, taip pat kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs jam sudaryti sąlygas prausti visą kūną po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teiginiai apie dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpusią imuninę sistemą atmesti, nes jie nekonkretūs, abstraktūs, o iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-447 matyti, jog maitinimo organizavimo pažeidimų nenustatyta. Dėl nesuteikiamo tinkamo gydymo pažymėta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, todėl, pareiškėjui nesikreipus į šią komisiją, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šių aplinkybių nevertino.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau pažeidimas nebuvo intensyvus, jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus jo asmens sveikatos istoriją, nenustatyti. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikyti intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytas pakankama bei teisinga satisfakcija.

III.

12. Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu (b. l. 94) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.
13. Pareiškėjas teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Atsakovas privalėjo paneigti pareiškėjo teiginius (įrodyti savo nekaltumą). Pagal Europos Sąjungos teisę, kalinamam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau nei 3 kv. m ploto, temperatūra turi būti ne žemesnė nei 18 laipsnių, turi būti ventiliacija, langas (švarus, pakankamai didelis ir laisvai praleisti natūralią šviesą), švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti, ant sienų negali būti jokių grybų, pelėsio, negali būti žiurkių, tarakonų. Šiaulių TI langai purvini, jų negalima nuvalyti dėl įrengtų grotų. Daugumoje kamerų byra tinkas. Pareiškėjas pažymi, jog pareigūnai į žodinius skundus, prašymus nekreipia dėmesio. Įsakymo Nr. V-124 nuostatos prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, į šį minimalų plotą neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 97-100) prašo jį atmesti.
15. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos. Apeliacinis skundas neargumentuotas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
    CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
    19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo
    140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
    Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalios ploto normos neužtikrinimo, karšto vandens tiekimo gyvenamosiose kamerose, galimybės pasinaudoti dušu, nepilnaverčio maitinimo buvo nepagrįstos, tačiau kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, ne visiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl sanitarinio mazgo ne visiško izoliavimo kamerose galėjo tvyroti blogas kvapas), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kadangi apeliaciniame skunde dauguma šių aplinkybių nebuvo ginčyta, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip.
20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Lietuvos teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijos, pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, sąlygų kamerose (natūralaus apšvietimo, sienų būklės).
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
    33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
22. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.
23. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo
    Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos nacionalinės teisės normos šiuo aspektu yra nesuderinamos su Konvencijos nuostatomis ir neužtikrina joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo
    2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. liepos 31 d.) buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. rugsėjo 15 d. pažyma Nr. 60/09-33090,
    b. l. 52-57), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie
    Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams skunde nurodyta, jog kamerose buvo tamsu, langai buvo 110 x 90 cm dydžio, nešvarūs, nebuvo galimybės juos valyti. Daugiau apie parametrus kamerose, jų paviršių būklę (be kita ko, byrantį tinką, pelėsį) pasisakyta nebuvo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Taigi pareiga paneigti pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą teisės aktų reikalavimams tenka Šiaulių TI.
26. Higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., be kita ko, įtvirtina, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 15 punkte numatyta, jog natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Vadinasi, gyvenamosiose kamerose natūralus apšvietimas privalo būti užtikrintas. Pareiškėjas teigė, kad langai kamerose, kuriose jis laikytas, buvo nepakankamai dideli, nešvarūs, todėl per juos nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos. Atsakovas atsiliepime į skundą akcentavo, kad nuolatiniu švaros ir tvarkos palaikymo kamerose privalo rūpintis jose laikomi asmenys, be to, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pastebėtina, jog analogiško turinio nuostata yra įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015 3 punkte: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Taigi, negalima konstatuoti sąlygų Šiaulių TI neatitikimo higienos normų reikalavimams tiek, kiek šių reikalavimų užtikrinimui būtina atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbus, pavyzdžiui, padidinti langų angas. Kita vertus, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į objektyvias kliūtis, dėl kurių langų priežiūra negali rūpintis išimtinai tik kalinami asmenys: ant langų yra grotos, nėra galimybės langus valyti iš išorės. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl nešvarių stiklų jam nebuvo tinkamai užtikrintas natūralus apšvietimas, nėra paneigti ir yra vertinami jo naudai. Tačiau, vertinant nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjui, atsižvelgtina į aplinkybę, jog jis dėl nepakankamos dirbtinės apšvietos, galėjusios kompensuoti natūralaus apšvietimo trūkumą, nesiskundė.
27. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie paviršių kamerose būklę teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindą, suformuluotą ir išnagrinėtą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, jis nenurodė, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina.
28. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 9,43 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kameros, kuriose jis laikytas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl natūralaus apšvietimo, blogo kvapo), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 13-43) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos
    3 straipsniu.
29. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
    18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai (iš viso maždaug 8 mėnesius) buvo kalintas Šiaulių TI kamerose, jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas, neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą (sinusitas, chroniška sloga). Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 61/04-2214 (b. l. 58) nurodyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. kreipėsi vieną kartą. 2016 m. sausio 25 d. skunde (b. l. 59-60) pareiškėjas skundėsi dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų – kratos metu paimtų daiktų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI ar kitas kompetentingas įstaigas. Nors pareiškėjas teigė, jog į žodinius skundus, prašymus Šiaulių TI administracija, pareigūnai nekreipė dėmesio, jis nepaaiškino, kodėl tokiu atveju jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesprendžiamų skundų nesikreipė raštu, kaip padarė manydamas, jog jo teisės kratos metu buvo pažeistos, bei nenurodė jokių konkrečių žodinių skundų, į kuriuos nebuvo atsakyta, todėl šie teiginiai atmetami kaip abstraktūs ir nepagrįsti. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 7 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (iš viso maždaug 8 mėnesius jis laikytas kamerose, kuriose neužtikrintas privatumas naudojanti tualetu, galėjo tvyroti blogas kvapas, nepakako natūralaus apšvietimo), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
32. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Dainius Raižys

              Arūnas Sutkevičius