Civilinė byla Nr. e3K-3-428-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21994-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meridina“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Meridina“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir netesybų mažinimą teismo iniciatyva, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nepagrįstai įgytus 8615,50 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo reikalaujamos priteisti sumos nuo 2016 m. kovo 30 d. iki visiško reikalaujamos sumos grąžinimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad ji ir AB „SEB lizingas“, kurio teises perėmė atsakovas, sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. L2008-040109. Ieškovė nusprendė turtą, kuris buvo lizingo objektas, išsipirkti prieš terminą. Atsakovas pateikė ieškovei raštą, jame nurodė, kad perduos ieškovei šį turtą, kai bus visiškai padengtas įsiskolinimas pagal lizingo sutartį. Gavusi šį raštą, ieškovė tą pačią dieną rašte nurodytą sumą pervedė atsakovui. Vėliau ieškovė pastebėjo, kad buvo sumokėta daugiau, negu turėjo būti sumokėta, nes atsakovas pareikalavo sumokėti ir palūkanas už ilgesnį, negu priklauso pagal sutartį, laikotarpį. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl mokėtinos sumos detalizavimo. Atsakovas sumą detalizavo, tačiau grąžinti permokėtos sumos nesutiko, nes, pasak jo, ieškovė pažeidė sutarties nuostatas, reglamentuojančias išankstinį turto išpirkimą.
4. Ieškovė nurodė, kad ji, remdamasi sutarties 15.1 punktu, turėjo teisę išsipirkti turtą, kuris buvo lizingo objektas, prieš terminą. Ji šia teise pasinaudojo, taip pat įvykdė kitas sutarties sąlygas, t. y. iš anksto informavo atsakovą raštu apie ketinimą nutraukti sutartį. Aplinkybė, jog ieškovė grąžino atsakovui likutinę turto vertę ir kitus nesumokėtus mokėjimus ne po trijų mėnesių, kaip nustatyta sutarties 15.3 punkte, o po dviejų, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas dėl to patyrė kokių nors nuostolių ir turėjo teisę taikyti ieškovei sankcijas. Be to, ankstesnis mokėjimas įvyko atsakovo iniciatyva. Atsakovas visas ieškovės mokėtinas sumas nurodė 2016 m. kovo 29 d. rašte, nepaaiškindamas, kodėl, nesant tam jokio teisinio pagrindo, nurodytą dieną į bendrą mokėtiną sumą įtraukė ir palūkanas už gegužės bei birželio mėnesius. Atsakovas tokiu būdu nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas, remdamasis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, 6.242 straipsniu, sprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai.
7. Įvertinęs šalių sudarytos lizingo sutarties 15.3, 15.4, 15.5 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, vykdydama šias sutarties nuostatas, 2016 m. sausio 28 d. pranešimu informavo atsakovą apie turto, lizingo objekto, išpirkimą prieš terminą, t. y. 2016 m. balandžio 30 d., tačiau pinigus atsakovui pervedė mėnesiu anksčiau, t. y. 2016 m. kovo 29 d., taip nesilaikydama sutarties sąlygų ir CK 6.873 straipsnio 4 dalies reikalavimo grąžinti paskolą prieš terminą tik paskolos davėjui sutikus. Teismas sprendė, kad ieškovė, pati pasirinkusi išpirkti turtą prieš terminą, pažeidė sutartį, todėl atsakovas turi teisę į sutartyje nustatytą kompensaciją (CK 1.2, 1.5, 6.158, 6.200 straipsniai).
8. Teismas nustatė, kad, šalims ir naujajai ieškovės kreditorei AB „Swedbank“ sudarius 2016 m. kovo 23 d. sutartinės hipotekos sutartį, atsakovui tapo aišku, jog ieškovė ketina nesilaikyti turto išankstinio išpirkimo sąlygų. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad atsakovas, remdamasis sutarties 15.5 punktu, į ieškovės mokėtinas sumas pagrįstai įtraukė trijų artimiausių mėnesių palūkanų mokėjimo dydžio kompensaciją.
9. Aplinkybė, ar atsakovas dėl to, kad ieškovė, nesilaikydama sutarties 15 skyriaus reikalavimų, išsipirko turtą anksčiau, nei turėjo, patyrė kokių nors nuostolių, teismo vertinimu, yra nesvarbi šios bylos kontekste, nes už tokį sutarties pažeidimą šalys nustatė konkretaus dydžio kompensaciją, ją atsakovas ir apskaičiavo. Ieškovei sutarties sąlygų neginčijant, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos yra nesąžiningos.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 1 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą nepakeistą.
11. Kolegija, remdamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.193–6.195 straipsniais, 6.256 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi sutarties 15 skyriaus sąlygas, padarė išvadą, kad ieškovė apie planuojamą turto išpirkimo dieną pranešė tinkamai ir nustatė sutarties 15.3 punkto reikalavimus atitinkančią išpirkimo datą, tačiau vėlesni jos veiksmai vertinami kaip sąlygos dėl sulygtos išpirkimo dienos nesilaikymas. Šią išvadą kolegija padarė iš šių bylos aplinkybių: ieškovė 2016 m. kovo 23 d. pasirašė sutartinės hipotekos sutartį su AB ,,Swedbank“ (naująja kreditore), kuria buvo įkeistas ginčo turtas, nustatė sąlygą, jog nuosavybės teisė į turtą ieškovei privalo pereiti per 30 kalendorinių dienų nuo sutartinės hipotekos pasirašymo. Taigi ieškovė, norėdama įgyvendinti šią sąlygą, privalėjo su atsakovu visiškai atsiskaityti iki 2016 m. balandžio 23 d., t. y. išsipirkti turtą anksčiau, negu buvo sutarta. Kolegijos vertinimu, ieškovė, pasirašydama tokią sutartinės hipotekos sutartį, suvokė, kad ji už išperkamą turtą sumokės anksčiau, negu pati buvo nurodžiusi prašyme, t. y. vėliausiai 2016 m. balandžio 23 d., o ne 2016 m. balandžio 30 d.
12. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas pasirašant sutartinės hipotekos sutartį dalyvavo kaip turto savininkas, tačiau refinansavimo sutarties iniciatorė buvo pati ieškovė. Taigi ir naujosios sutarties sąlygos buvo derinamos ne atsakovo, o ieškovės ir naujosios kreditorės AB ,,Swedbank“.
13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, išpirkusi turtą anksčiau negu buvo nurodžiusi, pažeidė sutarties 15.4 punktą ir 6.873 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovas turėjo teisę taikyti sutarties 15.5 punktą ir apskaičiuoti jame nustatytą kompensaciją (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).
14. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė buvo lygiavertė sutarties šalis, turėjusi galimybę derinti jos sąlygas, teikti pasiūlymus, tačiau ji dėl sąlygų nelogiškumo, nesuderinamumo nesikreipė į atsakovą, nebandė sutarties sąlygų keisti (CK 6.156 straipsnis).
15. Remdamasi CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, 6.241 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o kompensaciją atsakovas apskaičiavo sutarties 15.5 punkto pagrindu už sutarties pažeidimą, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai sutarties 15.5 punktą taikė formaliai, aiškino šio punkto nuostatas remdamiesi išimtinai vien tik lingvistiniu sutarčių aiškinimo metodu, visiškai netaikydami sisteminio sutarčių aiškinimo metodo, nevertindami šios nuostatos santykio su kitomis sutarties 15 skyriaus nuostatomis (ypač su sutarties 15.3 punktu), jos tikslo ir paskirties, aplinkybių, kuriomis ši nuostata buvo įtvirtinta, tikslų, kurių atsakovas siekė įtvirtindamas šią nuostatą. Taip pat teismai visiškai nevertino paties atsakovo veiksmų laikotarpiu nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą iki galutinio atsiskaitymo su juo: atsakovas, dalyvaudamas šiuo laikotarpiu kituose sutartiniuose teisiniuose santykiuose su ieškove ir pasirašydamas sutartinės hipotekos sutartį, sutiko, kad būtų nesilaikoma sutarties 15.3 punkto. Taip teismai visiškai netaikė kasacinio teismo praktikos, suformuotos sutarčių aiškinimo klausimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2015 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; kt.).
2. Vertinant sutarties 15.3 ir 15.5 punktų nuostatas sistemiškai, akivaizdu, kad jų tikslas – užtikrinti, jog atsakovas ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius sužinotų apie ieškovės ketinimą išpirkti turtą prieš terminą. Tokiu atveju atsakovui užtikrinama teisė gauti atlyginimą už naudojimąsi jo pinigais – palūkanas – dar ne mažiau kaip 3 mėnesius nuo sužinojimo apie išpirkimą dienos. Jeigu klientas laikosi sutarties 15.3 punkte nurodyto įspėjimo apie išankstinį turto išpirkimą termino, atsakovas palūkanas gauna tiesiog bendra tvarka klientui mokant eilinius mokėjimus iki turto išpirkimo termino. Tuo atveju, jeigu klientas nesilaiko sutarties 15.3 punkte nurodyto įspėjimo termino, atsakovui suteikiama teisė gauti tokio pat dydžio – 3 artimiausių mėnesių – palūkanų mokėjimų dydžio kompensaciją. Kitaip sakant, atsakovas pagal sutartį turi teisę gauti palūkanas už 3 mėnesius nuo sužinojimo apie turto išpirkimą tiek lizingo gavėjui laikantis įspėjimo termino, tiek jo nesilaikant. Nagrinėjamu atveju teismai šio aspekto – sutarties 15.5 punkto tikslo ir paskirties – visiškai neanalizavo, todėl bylą išsprendė formaliai.
3. Teismai nepagrįstai nevertino atsakovo valios, nustatant sutarties 15.3 ir 15.5 punktuose įtvirtintą sutarties nutraukimo reguliavimą, šiuose punktuose minimo 3 mėnesių termino reikšmės, nesiaiškino, ko siekė atsakovas tokiu reguliavimu, kodėl jį iš viso nustatė, kokias savo teises ir teisėtus interesus tokiu reguliavimu siekė apsaugoti. Neatlikę šio vertinimo, teismai objektyviai negalėjo spręsti ir dėl to, ar ieškovė laikytina pažeidusia sutarties 15.3 punkte nustatytą sutarties nutraukimo tvarką ir ar kokiu nors būdu buvo pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai, kuriuos jis siekė apsaugoti minėtuose sutarties punktuose įtvirtindamas sutarties nutraukimo tvarką.
4. Jeigu teismai traktuoja ieškovės 2016 m. kovo 29 d. atliktą mokėjimą kaip sutarties 15.3 punkto pažeidimą, neatsižvelgdami į šalių elgesį laikotarpiu nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą iki galutinio atsiskaitymo, tai tokiu būdu iš esmės kontrahentai skatinami nesilaikyti sutarties 15.3 punkto ir neperspėti atsakovo apie ketinimą nutraukti sutartį prieš 3 mėnesius, o tiesiog nutraukti sutartį ir iš karto sumokėti likusią nesumokėtą turto kainą, palūkanas už 3 artimiausius mėnesius ir delspinigius. Taip kontrahentas, pažeisdamas sutarties 15.3 punkte nustatytą 3 mėnesių įspėjimo terminą, patiria tokius pačius finansinius netekimus, kaip ir laikydamasis nustatyto įspėjimo termino. Tuo tarpu ieškovė, siekdama preciziškai laikytis sutarties 15.3 punkte įtvirtinto įspėjimo termino, ir su paties atsakovo sutikimu sumokėjusi galutines sumas nepasibaigus šiam terminui, iš esmės prarado 2 mėnesių palūkanų dydžio lėšas. Atsakovas ir teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, užuot iš karto sumokėjusi šias lėšas teikdama 2016 m. sausio 28 d. pranešimus, dar laukė 2 mėnesius, mokėjo palūkanas ir, tik suderinusi su atsakovu, sumokėjo galutinę sumą vienu mėnesiu anksčiau.
5. Atsakovo elgesys sutartinių santykių nutraukimo metu akivaizdžiai patvirtina, kad jis pats sutiko su tuo, jog galutinę pagal sutartį mokėtiną sumą ieškovė pervestų anksčiau negu 2016 m. balandžio 30 d. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikta 2016 m. kovo 23 d. sutartinės hipotekos sutartis, kurią pasirašė ieškovė, atsakovas ir AB „Swedbank“. Šios sutarties Specialiųjų sąlygų 13, 14 punktų, Kitų sąlygų 2, 3 punktų nuostatos patvirtina, kad šalys susitarė, jog sąlyga, su kurios įsigaliojimu bus siejamas sutartinės hipotekos sutarties įsigaliojimas, bus momentas, kai atsakovas perleis ieškovei turtą, t. y. turtas bus perleistas tik ieškovei visiškai atsiskaičius su atsakovu pagal finansinio lizingo sutartį, ir kad turto perleidimas ir atsiskaitymas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo sutartinės hipotekos sutarties pasirašymo. Tai reiškia, kad terminas, per kurį atsakovas pats sutiko ir susitarė su ieškove ir AB „Swedbank“ perleisti ieškovei turtą, baigėsi 2016 m. balandžio 23 d., t. y. anksčiau, negu ieškovės 2016 m. sausio 28 d. pranešimuose numatomas turto išpirkimo terminas – 2016 m. balandžio 30 d. Atsakovas, pasirašydamas sutartinės hipotekos sutartį, elgdamasis apdairiai ir profesionaliai, privalėjo pasiūlyti šalims pakeisti sutartinės hipotekos sutarties sąlygas taip, kad jas vykdydama ieškovė nebūtų pažeidusi ginčo sutarties. Tačiau atsakovas jokių pastabų dėl sutartinės hipotekos sutarties neturėjo, o pasirašydamas šią sutartį Bendrųjų sąlygų 2.1 punktu patvirtino, kad sudarant šią sutartį nėra pažeidžiami atsakovo ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.
6. Teismai, apsiribodami vien tik pažodiniu sutarties 15.5 punkto nuostatų aiškinimu, ne tik netinkamai išsprendė esminį byloje klausimą – ar ieškovė laikytina pažeidusia sutarties 15.3 punkte nustatytą sutarties nutraukimo tvarką, bet ir nenustatė sutarties 15.5 punkte nurodytos kompensacijos paskirties. Ši kompensacija iš esmės laikytina netesybomis. Jeigu teismai būtų tinkamai aiškinę sutarties 15.5 punktą ir nustatę joje įtvirtintos kompensacijos prigimtį ir paskirtį, tai būtų privalėję atlikti ir įstatymu jiems nustatytą netesybų kontrolės funkciją. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis); teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016; kt.). Teismai, formaliai taikydami sutarties 15.5 punktą, neatliko savo pareigos pasisakyti dėl šioje nuostatoje įtvirtintų netesybų protingumo, nors ieškovė nuo pat pradžios byloje kėlė klausimą dėl šios kompensacijos nepagrįstumo.
17. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde iš esmės yra keliami tik fakto klausimai, susiję su tarp šalių sudarytos finansinio lizingo sutarties sąlygų taikymu, tačiau šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visapusiškai ir išsamiai išsiaiškino šias faktines aplinkybes ir teisingai konstatavo faktą, kad ieškovė pažeidė sutarties 15.3 punktą ir kad atsakovas dėl to pagrįstai paprašė sumokėti šios sutarties 15.5 punkte nustatytą kompensaciją.
2. Ieškovė sumokėjo atsakovui visą 2016 m. kovo 29 d. rašte nurodytą sumą, t. y. kartu su kompensacija, apskaičiuota pagal sutarties 15.5 punktą. Kadangi CK 6.73 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad sumokėjus netesybas jų sumažinimo klausimas nebegali būti sprendžiamas, tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nesprendė netesybų dydžio klausimo.
3. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovas, būdami verslininkai, dar sudarydami finansinio lizingo sutartį, iš anksto susitarė, kad jei ieškovė nesilaikys šioje sutartyje nustatytos turto išsipirkimo tvarkos, tokiu atveju ji turės sumokėti iš anksto šalių sutarto dydžio netesybas (3 artimiausių mėnesių palūkanų dydžio kompensaciją). Todėl bylą nagrinėję teismai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė nesilaikė sutartyje nustatytos turto išsipirkimo ir sutarties nutraukimo tvarkos, ir nurodė, jog šalys iš anksto susitarė dėl kompensacijos dydžio, todėl atsisakydami nagrinėti, kokius nuostolius dėl išankstinio turto, lizingo objekto, išsipirkimo ir sutarties nutraukimo patyrė atsakovas, nenukrypo nuo panašiose bylose suformuotos kasacinio teismo praktikos.
4. Teismai, aiškindami šalių sudarytos sutarties nuostatas ir padarydami išvadą, kad ieškovė nesilaikė sutarties 15.3 punkte nustatytos išankstinės turto išpirkimo tvarkos, nepadarė sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo (CK 6.193–6.195 straipsniai) ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Sutarties sąlygos dėl išankstinio turto išpirkimo yra aiškios, ieškovės buvo suprastos. Vykdydama sutartį ieškovė savo elgesiu patvirtino, kad minėtos sąlygos atitiko tikruosius jos ketinimus, t. y. 2016 m. sausio 28 d. raštu ieškovė informavo atsakovą, kad ketina po 3 mėnesių nuo pranešimo išsiuntimo momento išsipirkti turtą, ir nurodė konkrečią datą – 2016 m. balandžio 30 d. Ieškovei nusprendus nesilaikyti savo pačios nurodyto įspėjimo termino, atsakovas 2016 m. kovo 29 d. rašte prie kitų mokėtinų sumų pridėjo sutarties 15.5 punkte nustatytas netesybas (kompensaciją), jas ieškovė dar tą pačią dieną neginčydama sumokėjo.
5. Sutartinės hipotekos sutarties sąlygos buvo derinamos ieškovės ir AB „Swedbank“. Atsakovas sutiko su tuo, kad turtas, lizingo objektas, būtų išsipirktas nesilaikant 2016 m. sausio 28 d. pranešime nurodyto galutinio atsiskaitymo termino, tačiau jis taip pat nurodė, kad tokiu atveju bus taikomos šalių sutarto dydžio netesybos. Turto išsipirkimo datą ieškovė pakeitė savo iniciatyva, taip pat savo iniciatyva ir neverčiama atsakovo 2016 m. kovo 29 d. sumokėjo visą atsakovo rašte nurodytą sumą. Ieškovė, kaip ir atsakovas, yra privatus juridinis asmuo (verslininkas), kuriam galioja didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl ji nepagrįstai reikalauja visą atsakomybę už savo iniciatyva atliktus veiksmus perkelti atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo

18. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. CK 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus.
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių, ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Kai šalys nesutaria dėl sudarytos sutarties turinio ir sąlygų, jie aiškinami taikant sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktika yra gausi ir išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir, jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 14 punktą).
21. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad šalys 2008 m. birželio 17 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. L2008-040109, pagal kurią atsakovas finansavo ieškovės nekilnojamojo turto įsigijimą, nustatė galutinę finansuojamos sumos grąžinimo dieną – 2018 m. liepos 30 d.
22. Šios sutarties 15 skyriumi šalys susitarė dėl išankstinio turto išpirkimo tvarkos: ieškovė turi teisę išsipirkti turtą prieš terminą šiame skirsnyje nurodyta tvarka (15.1 punktas);  ieškovė turi teisę prieš terminą padengti dalį turto likutinės vertės (15.2 punktas); apie norą išsipirkti turtą prieš terminą ieškovė turi raštu pranešti atsakovui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomos išpirkimo datos, kuri turi sutapti su mokėjimų grafike-sąskaitoje nurodyta eilinio mokėjimo data (15.3 punktas); išpirkdama turtą prieš terminą ieškovė privalo sumokėti atsakovui iki turto išankstinio išpirkimo dienos nesumokėtus mokėjimus, įskaitant delspinigius ir baudas bei likutinę turto vertę išpirkimo dieną (15.4 punktas); tuo atveju, kai ieškovė nesilaiko sutarties 15.3 punkte nurodyto įspėjimo apie išankstinį turto išpirkimą termino, išpirkdama turtą prieš terminą papildomai prie sutarties 15.4 punkte nurodytų sumų ieškovė privalo sumokėti atsakovui trijų artimiausių mėnesių palūkanų mokėjimų dydžio kompensaciją (15.5 punktas).
23. Ieškovė, įgyvendindama minėtą sutartyje nustatytą teisę, 2016 m. sausio 28 d. pranešimu informavo atsakovą, kad nori prieš terminą, t. y. 2016 m. balandžio 30 d., išsipirkti turtą.
24. Ieškovė, atsakovas, kaip įkaito davėjas, ir AB „Swedbank“, kaip naujoji ieškovės kreditorė, 2016 m. kovo 23 d. pasirašė sutartinės hipotekos sutartį dėl turto, kurio įsigijimą atsakovas finansavo šalių sudaryta 2008 m. birželio 17 d. finansinio lizingo sutartimi.
25. Pagal atsakovo 2016 m. kovo 29 d. pažymą ieškovės įsiskolinimas už turtą nurodytą dieną sudarė 2 183 982,79 Eur. Pažymoje taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų pagal lizingo sutartį dydis yra kintantis, todėl pinigų pervedimo dieną prašoma kreiptis dėl nurodytos sumos patikslinimo. Atsakovas, žinodamas apie 2016 m. kovo 23 d. sutartinės hipotekos sutartį ir jos įsigaliojimo sąlygas (per 30 kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo), į 2016 m. kovo 29 d. pažymoje nurodytą mokėtiną sumą įskaičiavo palūkanas už balandžio, gegužės ir birželio mėnesius.
26. Minėtoje pažymoje nurodytą sumą ieškovė atsakovui pervedė tą pačią dieną, t. y. 2016 m. kovo 29 d., o ne, kaip pati buvo nurodžiusi 2016 m. sausio 28 d. pranešime, 2016 m. balandžio 30 d. Taigi ieškovė nesilaikė 2016 m. sausio 28 d. pranešime savo pačios nustatytos galutinio atsiskaitymo su atsakovu ir turto išankstinio išpirkimo datos. Tokį ieškovės elgesį teismai vertino kaip šalių sudarytos 2008 m. birželio 17 d. sutarties ir joje nustatytos turto išankstinio išpirkimo tvarkos pažeidimą, dėl kurio atsakovas turėjo teisę taikyti ieškovei sutartyje nustatytą sankciją (15.3, 15.5 punktai).
27. Ieškovė, nesutikdama su minėta teismų išvada, kasaciniame skunde teigia, kad ji padaryta pažeidžiant sutarčių aiškinimo taisykles, formaliai taikant sutarties 15.5 punktą, nevertinant šiame punkte įtvirtintos nuostatos santykio su kitomis sutarties 15 skyriaus nuostatomis, atsakovo valios įtvirtinant turto išankstinio išpirkimo tvarką ir jo elgesio šalims nutraukiant sutartinius santykius. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nesutinka su nurodytais kasacinio skundo argumentais.
28. Šios nutarties 22 punkte nurodyta išankstinė turto išpirkimo tvarka ieškovei buvo žinoma, su ja ji sutiko pasirašydama sutartį. Ši tvarka ieškovei buvo aiški ir suprantama, dėl jos išaiškinimo ar pakeitimo ji į atsakovą nesikreipė. Aplinkybę, kad ieškovei ši tvarka buvo suprantama ir ji su ja sutiko, be kita ko, patvirtina ieškovės veiksmai siunčiant atsakovui 2016 m. sausio 28 d. pranešimą, kuriame pati ieškovė nustatė išankstinio turto išpirkimo datą, atitinkančią sutarties 15.3 punkto reikalavimus.
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo sutarties sąlygas pagal šios nutarties 20 punkte nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, sprendžia, kad sutartyje nurodytos turto išankstinio išpirkimo tvarkos įtvirtinimo tikslas buvo ne tik atsakovo informavimas apie ieškovės norą (ketinimą) iš anksto išsipirkti turtą prieš tris mėnesius, bet ir kad šios tvarkos įgyvendinimas (turto išpirkimas) įvyktų po trijų mėnesių. Turto išpirkimas neinformavus atsakovo apie tai prieš tris mėnesius sutarties 15.3 punkte nustatyta tvarka, taip pat galutinio atsiskaitymo įvykdymas prieš nurodytą terminą laikytini sutarties ir jos 15.3 punkto pažeidimu, sudarančiu pagrindą taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Už tokį sutarties pažeidimą šalys abipusiu susitarimu sutarties 15.5 punkte įtvirtino sankciją (kompensaciją, netesybas) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o jos dydį pinigais nustatė atsižvelgdamos į pagal sutartį mokėtinų palūkanų dydį. Tai, priešingai negu teigia ieškovė, nereiškia mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo sutarčiai pasibaigus (nutraukus sutartinius santykius). Šiuo atveju palūkanos ir jų dydis naudojami tik kaip pagrindas apskaičiuoti pinigais išreiškiamą kompensacijos dydį.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos gali būti išreiškiamos pinigais įvairiais būdais. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl netesybų baudos forma, nes už sutarties pažeidimą šalys sutarė mokėti tam tikrą pinigų sumą. Netesybos baudos forma pagal CK 6.71 straipsnio 1 ir 2 dalis nustatomos pinigų suma konkrečiais skaičiais arba gali būti nustatomos kitu šalių sutartu apskaičiuojamu būdu. Toks būdas gali būti siejamas su šalių mokėjimo dalimi, apyvartos procentu ir pan. Toks baudos nustatymas nereiškia, kad didinamas atlyginimas pagal sutartį, mokėjimas už prekes, paslaugas ar apyvartą, nes sandorio kaina ar jos dalis naudojama tik netesyboms apskaičiuoti. Nagrinėjamu atveju, minėta, šalys sutarė dėl netesybų baudos forma, apskaičiuojamų naudojant mokėtinas palūkanas.
31. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas, pasirašydamas 2016 m. kovo 23 d. sutartinės hipotekos sutartį, sutiko su ankstesniu turto išpirkimo ir galutinio atsiskaitymo įvykdymu. Kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, sutartinės hipotekos sutarties sąlygos buvo derinamos ieškovės ir jos naujosios kreditorės AB „Swedbank“. Atsakovas šiuose santykiuose dalyvavo tik kaip įkaito davėjas. Be to, sutartinės hipotekos sutarties sąlygos nenustato ir neįtvirtina ieškovės teisės prieš terminą išsipirkti turtą iš atsakovo kitaip negu šalių sudarytoje 2008 m. birželio 17 d. sutartyje, sutartinės hipotekos sutartis nekeičia ir nepanaikina 2008 m. birželio 17 d. sutarties ir jos sąlygų.
32. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės padaryto sutarties pažeidimo (turto išpirkimo anksčiau, negu buvo nurodyta ieškovės 2016 m. sausio 28 d. pranešime) kaip pagrindo taikyti jai sutartinę civilinę atsakomybę (netesybas baudos forma, apskaičiuojamas pagal mokėtinas palūkanas), tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių taisyklių aiškinimo praktikos.

Dėl sutartimi nustatytų netesybų dydžio mažinimo teismo iniciatyva

33. Remiantis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
34. Pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
35. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
36. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017, 43 punktas).
37. Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius teisinius santykius yra labai ribotas. Šalių sudaryta sutartimi nustatytas netesybų dydis, kuris apskaičiuojamas atsižvelgiant į mokamas palūkanas, nėra akivaizdžiai neprotingas ar per didelis. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė savo reikalavimo pagrįstumo negrindė argumentais dėl sutartimi nustatytų netesybų dydžio neprotingumo, ji neprašė teismo mažinti sutartinių netesybų dydį.
38. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 35, 36 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į šios nutarties 37 punkte nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti sutartimi nustatytų netesybų mažinimo klausimo ir kištis į sutartimi suderintą šalių valią.
39. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016), nuo kurios, ieškovės teigimu, nukrypo teismai, savo iniciatyva nespręsdami netesybų mažinimo klausimo, nėra aktuali nagrinėjamam šalių ginčui. Nagrinėjamos ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012 buvo sprendžiamas kredito įstaigos ginčas su fiziniu asmeniu – vartotoju dėl skolos pagal paskolos sutartį, kuri pripažintina vartojimo sutartimi, priteisimo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl netesybų, nustatytų nuomos sutartyje ir apskaičiuojamų mokėtinu nuomos mokesčiu, rinkoje nukritus nuomos kainoms.
40. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad teismai pažeidė pareigą pasisakyti dėl sutartimi nustatytų netesybų dydžio protingumo ir kad nepagrįstai savo iniciatyva neatliko netesybų kontrolės funkcijos.
41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 1 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Virgilijus Grabinskas

              Andžej Maciejevski

              Algis Norkūnas