Administracinė byla Nr. I-1247-739-2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01592-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija:  1.15; 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriui,

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytoje kameroje, kurioje vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Tokiomis sąlygomis jis buvo priverstas nuolat gulėti, nes pavaikščioti kameroje nelikdavo vietos. Tokios kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Dėl laikymo mažesnėje erdvėje, nei yra numatyta, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus (2 b. l.). 

Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 51, 36, 35, 58, 79, 78, 95, 94, 52, kuriose pareiškėjui tekdavo nuo 1,61 kv. m. iki 18,9 kv. m. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teigė, kad tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroj. Be to, Šiaulių TI pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Sprendžiant dėl reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais, Šiaulių TI prašė atsižvelgti, į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pažeidėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas su pertraukomis, neigiamas poveikis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų padarinių (47-53 b. l.).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI. Pareiškėjas, apibrėždamas skundo ribas, prašė neturtinę žalą atlyginti už laikotarpį nuo 2014-05-05 iki 2014-11-04. Esant nurodytoms aplinkybėms, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į atlyginimą neturtinės žalos, kuri buvo padaryta laikotarpiu nuo 2014-05-05 iki 2014-11-04 (toliau – ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK)  6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Pagal CK 2.271 straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. 2014-09-29 nutarimu Nr.1054 Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala (3.23 papunktis). Esant nurodytoms aplinkybėms nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal pareiškėjo skundą tinkamu atsakovu laikomas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje pagrindines žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.  Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu galiojo laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Šios Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, daroma išvada, jog pareiškėjas, kaip pagrindinį ir svarbiausią veiksnį neturtinei žalai kilti, nurodė reikalavimo, nustatančio, kad vienam kalinamam tardymo izoliatoriui asmeniui turi tekti 3,6 m2 kameros ploto, pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti. Tokius reikalavimus reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-02 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl T. D.“ (24-28 b. l.). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2014-05-05 iki 2014-11-04 Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose Nr. 2, 3, 6, 8, 20, 23, 28, 52, 54, 55, 56, 61, 63, 73, 74, 75, 77, 79, 94, 95, 99, iš viso 170,5 paras, iš jų - 133,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 37 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog 133,5 paros pareiškėjas buvo kalinamas, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 m2 ploto reikalavimą, bei tai, kad kameros buvo užstatytos jose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog pareiškėjui tenkantis laisvas plotas kamerose per nurodytą laikotarpį faktiškai buvo dar mažesnis. Dėl šios priežasties teismas kaip pagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad dėl perpildytos kameros ir dėl to sumažėjusios kameros erdvės jis juto įvairaus pobūdžio nepatogumus bei neigiamus dvasinius išgyvenimus ir dėl to patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgus į byloje nustatyto kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas iš eilės ilgiausiai truko 90 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, vertintinus kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjo patirtos neturtinės žalos piniginė išraiška sudaro 800 eurų. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisiama 800,00 Eur dydžio neturtinė žala, kuri laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti, o Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kaip netinkamos šalies, atžvilgiu skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, 

n u s p r e n d ž i a

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. D., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų ir 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                            Dalia Pranckienė